Nacistinės Vokietijos konspektas. A. Hitleris

Nuo Veimaro Respublikos iki Trečiojo Reicho

• PIRMASIS REICHAS 962 – 1806 m.
• ANTRASIS REICHAS 1871 – 1918 m.
• VEIMARO RESPUBLIKA 1918 – 1933 m.
• TREČIASIS REICHAS 1933 – 1945 m.

Vokietijos padėtis po Pirmojo pasaulinio karo:

• Vokietija prarado daug kolonijų, teritorijų (Saro anglių baseiną, kolonijas – žaliavų šaltiniai)
• Turėjo mokėti reparacijas
• buvo apribotas jos armijos dydis, uždrausta gaminti tankus, karinius laivus ir lėktuvus
• Vokietijos komunistai buvo nepatenkinti demokratiniu šalies valdymu
• Dažnai besikeičianti valdžia
• Deficitinis biudžetas, infliacija
• Tauta nepatenkinta Versalio taikos sąlygomis (nukentėję darbininkai, kylančios socialinės problemos)
• 1922 m. sutriko ekonomika, finansų sistema – ekonominė krizė, Vokietija nebuvo pajėgi išmokėti reparacijas Prancūzijai, tiekti anglis.

Vokietija 1919 – 1933 m. (Veimaro respublika)

1918 m. lapkričio pr. nuvertus kaizerį Vilhelmą II, Vokietijoje pasikeitė valdžia. 1919 m. Nacionalinis kongresas patvirtino konstituciją. Todėl 1919–1933 m. pr. Vokietija dar buvo vadinama Veimaro Respublika). Parlamentas – reichstagas. Prezidentas yra vyriausias kariuomenės vadas, gali paleisti reichstagą, skiria reichskanclerį (vyriausybės vadovas). Nauja konstitucija įtvirtino demokratinę parlamentinę santvarką, kuri išsilaikė mažiau kaip dešimtmetį. Prezidentui Pauliui fon Hindenburgui 1930 m. paleidus Parlamentą, naujai išrinktame Reichstage Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (VNSDP), įsteigta 1919 m., gavo 18 proc. vietų ir tapo antra partija pagal gausumą.

1919 m. Vokietijos komunistai (Spartakininkai), sekdami S. Rusijos pavyzdžiu, bandė užimti valdžią. Nesėkmingai.

Daugeliui vokiečių Versalio taika – Vokietijos pažeminimas. Dėl to kaltinami kairieji (socialistai). Ryškios revanšistinės nuotaikos. Pirmais pokario metais ekonomikos nuosmukis, reparacijų našta, bedarbystė, socialinės problemos (žuvusiųjų šeimos, sužeistieji kare), didžiulė infliacija. Prancūzija, norėdama paspartinti reparacijų mokėjimą, okupuoja dalį vakarinių žemių, tuo dar labiau paaštrindama problemas. Populiarėja radikaliosios partijos (komunistai, nacionalsocialistai („Alaus pučas“)).

1922 m. sutriko ekonomika, finansų sistema – ekonominė krizė, Vokietija nebuvo pajėgi išmokėti reparacijas Prancūzijai, tiekti anglis.

Atsakydama į tokius veiksmus Prancūzija kartu su Belgija 1923 m. užėmė Rūro sritį. Okupacija krizę dar pagilino. Angliakasiai atsisakė dirbti, kilo revoliucinis darbininkų judėjimas, veiklą suaktyvino Komunistų partija, infliacija pasiekė iki tol pasaulyje nematytą lygį. Sutriko prekyba, sustojo transportas, ūkinė veikla, neteko vertės pinigai. Vokietijos vyriausybė įrodinėjo, kad šalis nepajėgia mokėti reparacijų. Prancūzijos ir Belgijos kariuomenė buvo priversta pasitraukti iš Rūro (vienas iš Daueso plano punktų).

JAV ir Vokietija. Pokario krizės palyginimas

Į valdžią atėjus liaudies partijai (G. Štrezemanas):

• 1924 m. JAV suteikia paskolą (Daueso planas);
• pinigų reforma (reichsmarkė sutvirtėja);
• normalizuojasi ūkis;
• atidedamas reparacijų mokėjimas;
• aprimsta politinis gyvenimas

Trečio dešimtmečio pabaigoje Vokietija tampa ekonomiškai stipriausia Europoje. Šis pagerėjimas tęsiasi iki didžiosios ekonominės krizės (1929 m.).

Nacionalsocialistų atėjimas į valdžią:

• 1920 m. Įkurta nacionalsocialistų darbininkų partija
• 1923 m. nesėkmingas Alaus pučas Bavarijoje
• 1932 m. naujuose Reichstago rinkimuose VNSDP gavo apie 40 proc. balsų. Vyriausybėje Adolfo Hitlerio partijos narių nebuvo, taigi valdančiajai daugumai nepavyko įsitvirtinti. Parlamentas buvo paleistas. Naujuose rinkimuose VNSDP gavo 33 proc. balsų. Todėl 1933 m. sausį prezidentas P. fon Hindenburgas Hitlerį, kaip didžiausios Parlamento partijos lyderį, paskyrė Vyriausybės vadovu. A. Hitlerio atėjimą į valdžią lėmė šios priežastys:
• Buvo įtvirtinta vienpartinė sistema, panaikinta Veimaro respublika
• Naciai padegė Reichstagą ir apkaltino tuo komunistus
• Išplėsti kanclerio ir vyriausybės įgaliojimai
• Vyriausybė gavo teisę leisti įstatymus, prieštaraujančius konstitucijai
• Hitleris tapo armijos vadu

Kontekstas trumpai:

Aktyvi nacių propaganda, po Pirmojo pasaulinio karo Vokietija prarado kolinijas ir dalį teritorijų, turėjo mokėti reparacijas, buvo apribotas armijos dydis, uždrausta gaminti tankus, sutriko ekonomika po didžiosios ekonominės krizės, nacistai kovojo su nedarbu, Vokietija nustojo mokėti reparacijas Prancūzijai. Prasidėjus ekonominei krizei šalis badavo. Hitleris demokratiniu būdu atėjo į valdžią, pradžioje vyko nesekmingas bandymas ateiti į valdžią – alaus pučas. Hitleris suformavo vyriausybę, tapo valstybės kancleriu, pareikalavo paleisti Reichtagą. Sudegus reichstagui (sudegino naciai, apkaltino komunistus), kanclerio – Hitlerio – valdžia buvo išplėsta.

Vokietijos ekonomika:

• 1919 – 1924 m. ekonominis nuosmukis
• 1924 – 1929 m. ekonominis pakilimas
• 1929 – 1933 m. Didžioji ekonominė krizė (taigi, vėl nuosmukis)

Nacių programa ir idėjos, išdėstytos A. Hitlerio autobiografijoje:

• ⇑ Vokietija – aukščiau visko
• × Komunizmas
• × Versalio taika
• × Žydai, čigonai, neįgalus, homoseksualai
• ⇑ Didžioji Vokietija
• ⇑ Arijai – rinktinė rasė
• ⇑ Gyvybinė erdvė (žemės į rytus, būsimos kolonijos dauginimuisi)

Nacistams į valdžią ateiti padėjo:

• Stambieji pramoninkai ir verslininkai, suinteresuoti pramonės militarizmu
• Nusivylimas demokratija ir revanšistinių nuotaikų plitimas – Versalio taikos sutarties nutarimai, kurie žemino vokiečių tautą, nes ši turėjo atsakyti už Pirmojo pasaulinio karo padarinius. Pažeminti vokiečiai norėjo bet kokia kaina pasiekti, kad jiems nereikėtų vykdyti Versalio taikos sutarties nutarimų, ir atsiteisti su Vakarų valstybėmis;
• Socialdemokratų bei komunistų negebėjimas susitarti tarpusavyje ir sudaryti koalicijos. Šioms partijoms Reichstage atstovavo 121 ir 100 deputatų. Jeigu jos būtų susijungusios, naciams būtų buvęs užkirstas kelias į valdžią. Deja, dėl neryžtingumo to nebuvo padaryta.
• 1929-1933 m. Didžiosios ekonominės krizės padariniai (Vokietijoje 5 mln. Žmonių neteko darbo);
• Šaliai reikėjo naujos jėgos, galinčios nugalėti nedarbą ir kitus sunkumus. Pasinaudodamas šiais sunkumais valdžią paėmė A. Hitleris ir panaikino Veimaro respubliką
• Aukštinama arijų tauta ir patraukli Hitlerio programa, išdėstyta knygoje „Mano kova“ (Mein Kampf), kurią jis parašė atsidūręs kalėjime po 1923 m. nepavykusio mėginimo nuversti valdžią Bavarijoje, vadinamojo Alaus pučo;
• Milžiniška nacių propaganda. Per rinkimus naudotasi spauda, radiju. Todėl 1932 m. vykstant rinkimams A. Hitleris vokiečiams tapo savotišku šalies gelbėtoju;

Vokietija nepaisė Versalio taikos, nes:

• Vokietija atsisakė mokėti reparacijas;
• Pradėjo didinti kariuomenę nepaisant užsienio šalių nustatytų apribojimų Vokietijos armijai;
• Pradėjo vykdyt planus kaip atgauti po Pirmojo pasaulinio karo iš Vokietijos atimtas žemes, prisijungti vokiškai kalbančią Austriją.

Vokietijos veiksmai – agresyvi (užsienio) politika:

• 1933 10 19 Vokietija išstoja iš Tautų sąjungos
• 1936 03 07 – Vokietija įveda kariuomenę į demilitarizuotą Reino zoną
• Sparčiai ginklavosi;
• Aktyviai veikė tarp vokiečių, gyvenusių kitose šalyse;
• 1938 03 12 Austrijos anšliusas (Vakarų valstybės, bijodamos karo nesiėmė jokių veiksmų. Austrijoje gyveno vokiečių, nacionalsocializmo šalininkų, bijant karo, Hitlerio reikalavimu buvo paleisti nacistų aktyvistai, legalizuota nacistų partija. Užsitikrinęs nacionalsocialistų paramą Austrijoje, Hitleris ją užėmė)
• 1938 09 29 Miuncheno sąmokslas – Tautų sąjunga, manydama, kad išvengs karo, nusileido Vokietijai ir leido prisijungti Sudetų kraštą. Čekoslovakija buvo išduota. Netekusi Vakarų pagalbos, bijodama vokiečių grėsmės Čekoslovakija pakluso ir atidavė Sudetus.
• 1939 03 15 – Užimta visa Čekoslovakija
• 1939 03 22 – Užimtas Klaipėdos kraštas. (Pareikalauta panaikinti karo padėtį, riboti Lietuvių valdininkų darbą. Neribojamos veikė nacistinės savivaldos. Į Klaipėdos seimelį išrinkta vokiečių dauguma –  Vokietijai buvo palanki situacija atgauti Klaipėdą. Tautų sąjunga veiksmų nesiėmė. Klaipėda buvo atiduota, nes priešintis vokiečiams būtų buvę beprasmiška. Vokiečiai ultimatumą įteikė kovo 20, jis priimtas buvo 22 dieną)
• 1939 05 22 Plieno paktas. Taip vadinasi hitlerinės Vokietijos ir fašistinės Italijos pasirašyta sutartis. Jos tikslas – karinė ir ekonominė savitarpio pagalbos sutartis, gerų tarpusavio santykių deklaravimas.
• 1940 09 27 Trišalis paktas – sudarytas karinis aljansas tarp Vokietijos, Italijos ir Japonijos, lėmęs Ašies valstybių sąvokos atsiradimą. Vėliau prie šios sutarties prisijungė Vengrija, Rumunija, Slovakija bei Bulgarija.

Nacių vykdyta politika:

• Vykdoma rasinė politika. Žydai praranda pilietines teises
• Cenzūra žiniasklaidoje – uždrausta nefašistinė spauda, griežtai kontroliuojamos masinės informacijos priemonės, degintos knygos
• Slaptoji policija (gestapas) ir saugumo taryba (SD)
• Ilgųjų peilių naktis – susidorojama su bendražygiais
• Krištolinės nakties pogromas – išpuolis prieš žydus ir jų turtą
• Stiprinamas teroro aparatas
• Nacifikuojamos mokyklos, jose kuriamos sukarintos organizacijos
• Panaikintos profsąjungos, kitos partijos, visuomeninės organizacijas pakeitė nacionalistinės
• 4-ajame dešimtmetyje Vokietijos agresyvią užsienio politiką skatino Prancūzijos ir D. Britanijos nuolaidžiavimo politika ir Vakarų demokratijos silpnumas
• Išspręsta nedarbo problema plėtojant karo ir kt. pramonės sritis
• Mokamos pašalpos
• Teismai ir teisėjai tapo priklausomi nuo valdžios valios;
• Įvedus privalomą karo tarnybą daug vyrų tapo kareiviais, grąžinta karinė aviacija

Tarptautiniai santykiai ketvirtajame dešimtmetyje

Tautų sąjunga, nors ir pasmerkė Italijos ir Japonijos agresiją, nesiimė jokių veiksmų. Čekoslovakija bei Skandinavos šalys buvo vienintelės šalys, išsaugojusios demokratinį valdymą Vidurio ir Rytų Europoje.  Vokietija pradeda militaristinę politiką, sustiprina žydų persekiojimą. Vokiečiai užima Reino demilitarizuotą zoną. Sudaroma Berlyno-Romos ašis. Tikslas – siekti viešpatavimo pasaulyje. Vėliau sudaroma Romos-Berlyno-Tokijo ašis. Vokietija prisijungia Austriją. MIUNCHENO SUSITARIME Vokietijai leidžiama prisijungti Sudetus, vėliau ir visą Čekoslovakiją (stengiamasi išvengti karinio konflikto, nuolaidžiaujama Hitleriui).

Tautų sąjunga nesugebėjo išpręsti valstybių nesutarimų, nes:

• Neturėjo ginkluotųjų pajėgų, konfliktus spręsdavo per arbištažą (prašydavo kitų valstybių padėti išspręsti konfliktą, paskolinti kariuomenę, tačiau rezultatų tai nedavė);
• Į valstybių konfliktus žiūrėjo pasyviai, nuolaidžiavo stipresnėms valstybėms. (Pripažino, kad lenkai neteisėtai užėmė Vilnių, tačiau nesiėmė priemonių teisėtumui atkurti, nuolaidžiavo Vokiečių neleidžiamiems kariniams veiksmams);
• Ją paveikė Didžioji ekonominė krizė.

Adolfui Hitleriui atėjus į valdžią, Vokietijoje, kaip ir SSRS, prasidėjo totalitarinis valdymas. Esminiai komunizmo bei nacizmo panašumai ir skirtumai:

Komunizmo ir nacizmo panašumai:

• Vado kultas
• Vienpartinė sistema
• Didelė propaganda
• Teroras
• Demokratinių laisvių suvaržymas
• Ekspansinė užsienio politika (1935 m. Vokietijos kariuomenė užėmė Saro sritį, 1936 m. demilitarizuotą Reino zoną, 1938 m. kovą įvykdė Austrijos anšliusą. 1938 m. rugsėjo 28 d. Miunchene Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų pasitarime buvo nutarta Čekoslovakijai priklausančius Sudetus (čia dauguma gyventojų buvo vokiečiai) perduoti Vokietijai. 1939 m. kovą Vokietija Čekoslovakiją okupavo, o antroje mėnesio pusėje iš Lietuvos atėmė Klaipėdos kraštą. Sovietų Rusija tarpukariu plėtė Sovietų Sąjungos teritoriją, o ją praplėtė Antrojo pasaulinio karo metais.)
• Išskirtinis dėmesys karo pramonei

Totalitarizmo bruožai:

• Nekontroliuojama ir neribojama diktatoriaus valdžia;
• Nepaisoma žmogaus teisių;
• Vyksta masinis teroras ir represijos.

Autoritarizmo bruožai:

• Diktatorius laikosi savo priimtų įstatymų, tradicijų, paiso moralės, religijos normų;
• Pripažįstamos kai kurios žmogaus teisės;
• Nėra masinio teroro ir represijų.

Diktatūrinio režimo palaikymas remiasi:

• Masiniu teroru ir represijomis;
• Propaganda;
• Demokratinių rinkimų vykdymo trukdymu;
• Įstatymų keitimu.

Nacistinė Vokietija

Vokietija Veimaro respublikos metais (1919-1933 m.)

Po kairiųjų jėgų organizuotos revoliucijos, imperatorius Vilhelmas II nuverčiamas. Panaikinus monarchiją, Nacionalinis susirinkimas, posėdžiavęs Veimare, 1919 m. priėmė konstituciją, kad Vokietija tampa demokratine respublika, kurią valdys septyneriems metams renkamas prezidentas ir dviejų rūmų parlamentas:

• tiesiogiai renkamas Reichstagas
• iš žemių atstovų sudarytas Reichsratas;

Po I pasaulinio karo Respublika patyrė didelių ekonominių sunkumų:

1. sutriko ekonomika, finansų sistema; Vokietija prarado kolonijas, turėjo mokėti nerealias reparacijas;
2. jai buvo uždrausta turėti armiją, jūrų ir oro bei karo laivyną;
3. komunistai buvo nepatenkinti demokratiniu šalies valdymu (siekė ir čia įvykdyti revoliuciją);
4. 1923 m. sutriko prekyba, transportas, ūkinė veikla;
5. 1929 m. prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė;

Šaliai reikėjo naujos jėgos, galinčios nugėlti nedarbą ir kitus sunkumus. Pasinaudidamas šiais sunkumais, valdžią paėmė Adolfas Hitleris, kuris panaikino Veimaro respubliką.

Nacionalsocialistų (nacių) atėjimas į valdžia 1933 m.

Fašistams ateiti į valdžią padėjo:

1. stambieji pramoninkai ir verslininkai, suinteresuoti pramonės militarizavimu;
2. nusivilimas demokratija ir revanšistinių nuotaikų plitimas;
3. pasaulinės ekonominės krizės padariniai;
4. komunistų nenoras sudaryti koalicijos su socialdemokratais: taip Hitleris atsidūrė daugumoje.

1919 m. įkurta Nacionalsocialistų darbininkų partija.

1921 m. jos vadu išrenkamas Adolfas Hitleris.

1932 m. ji per Reichstago rinkimus, kartu su konservatoriais, sudaro daugumą.

1933 m. A. Hitleris tapo valstybės kancleriu. Įtvirtinta vienpartinė sistema.

1934 m. sujungus prezidento ir kanclerio postus, Hitleris tampa ir armijos vadu.

Trečiasis reichas

Nacių vidaus politika:

1. vykdoma rasinė politika: žydai praranda teises;
2. draudžiama nefašistinė spauda; kontroliuojamas radijas, kinas;
3. įkuriama slapta valstybės policija ir saugumo tarnyba;
4. 1934 m. Hitleris susidoroja su bendražygiais, SA vadais („Ilgųjų peilių naktis“);
5. 1935 m. paskelbiamas įstatymas dėl mišrių santuokų uždraudimo;
6. 1938 m. išdaužomos žydų parduotuvių vitrinos („Krištolo naktis“); 35 000 žydų patenka į koncentracijos stovyklas;
7. kurstoma neapykanta silpnoms visuomenės grupėms (ligoniams, neįgaliesiems);
8. moterų menkinimas (moters pareigos: namai, vaikai ir bažnyčia)
9. stiprinamas teroro aparatas (stambiųjų pramoninkų lėšomis):
   1. SS – karinė-policinė organizacija, esesininkai:

• kariuomenė;
• gestapas – politinė policija; vadas – H. Himleris;
• konclageriai;

1. SD – saugumo taryba;
2. SA – smogiamieji būriai (panaikinama 1934 m.);

• vystoma karo pramonė;
• likviduojamas nedarbas;
• nacifikuojamos pradinės mokyklos, mokyklose kuriamos sukarintos organizacijos;

XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu Vokietijos agresyvumą užsienio politikoje skatina Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos nuolaidžiavimas bei Vakarų demokratijos silpnumas.

Vokietijos tikslas – sukurti „didžiąją Vokietiją“ ir užkariauti vokiečiams „gyvybinę erdvę“.

1933 m. Vokietija išstoja iš Tautų Sąjungos ir pradeda militaristinę politiką.

1935 m. Vokietija sudaro sutartį su Anglija. Vokietijai leidžiama kurti didžiulį karo laivyną.

1936 m. Hitleris užima demilitarizuotą Reino zoną.

1939 m. gegužės 22 d. „Plieno paktas”. Taip vadinasi hitlerinės Vokietijos ir fašistinės Italijos pasirašyta sutartis. Jos tikslas – karinė ir ekonominė savitarpio pagalbos sutartis, gerų tarpusavio santykių deklaravimas.

1940 m. rugsėjo 27 d. Trišalis paktas, sudaręs karinį aljansą (Vokietija, Italija ir Japonija) ir lėmęs Ašies valstybių sąvokos atsiradimą. Vėliau prie šios sutarties prisijungė Vengrija, Rumunija, Slovakija bei Bulgarija.

Antrojo pasaulinio karo priežastys

Antrąjį pasaulinį karą sukėlė:

1. agresyvi revanšistinė Vokietijos politika;
2. Vokietijos, Japonijos ir Italijos siekis pasidalyti pasaulį;
3. dviejų ideologijų – fašizmo ir komunizmo – susidūrimas;
4. Vakarų šalių nuolaidžiavimas Vokietijai;
5. ginklavimosi varžybos (jas skatino SSRS stiprėjimas);
6. SSRS siekimas įvykdyti pasaulinę revoliuciją ar bent atkurti buvusios Rusijos imperijos sienas;

Tarptautinių santykių krizė 4-o dešimtmečio pab.

Vokietijai pradėjus vykdyti ekspansijas, Vakarų valstybės (Anglija ir Prancūzija) vykdo nuolaidžiavimo Hitleriui politiką, tikėdamos, kad „pasotins“ Hitlerio apetitą. Tačiau tai nepasiteisina.

1938 m. Austrijos antšliusas – Vokietija prisijungia Austriją.

1938 m. rugsėjo 30 d. Miuncheno susitarimas. Vokietijos (A. Hitleris), Didžiosios Britanijos (N. Čemberlenas), Prancūzijos (E. Deladjė) ir Italijos (B. Musolinis) pasirašo Miuncheno susitarimą, kuriuo Vokietijai leidžiama prisijungti dalį Čekoslovakijos – Sudetų sritį (Nuo 1918 m. Sudetų kraštas priklausė Čekoslovakijia. Jis buvo Vokietijos pasienyje ir ten daugiausia gyveno vokiečiai. Susitarimas garantavo, kad likusi dalis nebus okupuota, tačiau Hitleris to nepaisė). 1939 m. kovo 15 d. Čekoslovakija kapituliuoja: Čekija prijungiama prie Vokietijos. Slovakija atsiskiria.

1939 m. kovo 22 d. Vokietija atima iš Lietuvos Klaipėdos kraštą.

Agresyvi Vokietijos ir Japonijos politika skatina Prancūziją ir Didžiąją Britaniją ieškoti sąjungininkų, bet 1939 m. pavasarį vedamos derybos su SSRS nesėkmingos.

1939 m. balandžio 7 d. Italai užima Albaniją.

1939 m. rugpjūčio 23 d. SSRS ir Vokietija pasirašo Molotovo-Ribentropo paktą.

Pagal jį susitaria viena kitos nepulti. Prie pakto buvo slaptasis protokolas, pagal kurį Vokietija ir SSRS pasidalino Vidurio Europoje įtakos sferas: Sovietų Sąjungai atiduodama Suomija, Estija, Latvija, Besarabija, Vokietijai – Lietuva. Po mėnesio pasirašoma draugystės sienų sutartis, pagal kurią Lietuva atiduodama SSRS įtakos sferai.

Pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, Vokietija užsitikrino, kad SSRS jos nepuls, ir ji, užėmus Lenkiją, ramiai galės kariauti Vakaruose.

Holokaustas

Holokaustas – didelio masto tautos naikinimas, ypač nuodijant ar deginant; hitlerininkų sumanytas ir vykdytas Europos žydų persekiojimas ir naikinimas per II pasaulinį karą (taip pat šis žodis reiškia ant altoriaus sudeginta auka, aukojama senovės graikų ir žydų).

Holokaustas skirstomas į tris laikotarpius:

1. 1933-1938 m. – teisių atėmimas iš žydų;
2. 1938-1941 m. – getų kūrimas;
3. 1941-1945 m. – žydų naikinimas;

Getas – miesto kvartalas skirtas priverstiniam žydų (ar kokios kitos tautos ar grupės) apgyvendinimui.

1920 m. pirmą kartą iškeliamas reikalavimas po 1914 m. į Vokietiją atsikėlusiems žydams palikti šalį. Šis reikalavimas įgyvendinamas 1938 m. Per vieną naktį iš Vokietijos išvaroma 18 tūkst. žydų.

1921 m. Hitleris įkuria SA – smogiamuosius burius, kurie turi susidoroti su žydais ir nacizmo priešais. Antisemitizmas tampa oficialia Trečiojo reicho politika, kai tik naciai ateina į valdžią.

1930 m. sausio 1 d. rudmarškiniai Berlyno gatvėse užmuša aštuonis žydus. Žydai pradedami užpuldinėti gatvėse, kavinėse, teatruose, sinagogose.

1933 m. kovo mėn. netoli Miuncheno atidaroma pirmoji nacių koncentracijos stovykla Dachau, kur itampa planingo žydų žudymo vieta.

1933 m. balandį pradedamas ekonominis boikotas: „Geras vokietis nepirks nieko pas žydus“.

1933 m. gegužės 10 d. priešais Berlyno operos rūmus ir Berlyno universitetą sudeginama 20 tūkst. knygų. Daugelio jų autoriai – žydai.

1933 m. išleistais įstatymais žydai vis labiau izoliuojami nuo visuomenės. Jiems uždraudžiama būti sporto draugijų nariais, vaidinti teatre, tarnauti ginkluotosiose pajėgose.

1935 m. paskelbtais įstatymais pilietybė suteikiama tik vokiško ar giminingo kraujo žmonėms, o žydai nesą vokiško kraujo. Jie netenka pilietinių teisių.

Nuo pirmųjų nacių režimo dienų žydai traukiasi iš Vokietijos į Palestiną, kur kuria būsimos žydų valstybės pamatus. 1933-1938 m. į JAV išvyksta 102 222 žydai, į Argentiną – 63 500, į Didžiąją Britaniją – 52 000, į Prancūziją – 30 000 žydų.

1938 m. Niurnbergo įstatymai papildomi naujais. Žydai turi prie savo vardo pridėti vardus Izraelis arba Sara, ant pasų įspaudžiama reidė J (Jude).

1938 m. spalį Hitlerio įsakymu 17 tūkst. žydų, pabėgelių iš Lenkijos, išvaromi iš Vokietijos.

1938 m. lapkričio 9-10 d. – „krištolo naktis“: siaubiami žydų butai, deginamos sinagogos, niekinamos kapinės, nužudoma daugiau kaip 90 žydų. Po šios nakties 20 tūkst. žydų įkalinami koncentracijos stovyklose.

Žudynės tęsiasi ir karo metais. Pirmas getas įkuriamas 1939 m. spalio 28 d. Petrakave. Didžiausi – Varšuvos ir Lodzės getai. Naikinti pradėta 1941-1942 m.

Mirties stovyklos:

• Lenkijoje: Chmelnas, Sobiboras, Treblinka, Maidanekas, Bžezinka;
• Čekija – Osvencimas;
• Vokietijoje: Buchenvaldas, Dachau, Štuthofas;
• Latvijoje – Salaspilis;
• Estijoje – Kloogos sala;

Žmonės, patekę į šias stovyklas, žudomi dujų kamerose. Į Osvencimą vežami žydai iš Prancūzijos, Olandijos, Belgijos ir kitų valstybių.

1948 m. Jungtinės Tautos priima konvenciją pasmerkti genocidą tarptautiniu mastu.