II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Vasalų ištikimybės priesaika Flandrijos grafui Vilhelmui)
Balandžio 7 dieną, ketvirtadienį, grafui buvo duoti paklusnumo įžadai. Pirma, jie buvo atlikti šia forma. Grafas pakláusė, ar asmuo jo akivaizdoje nori visiškai tapti jo žmogumi, ir šis atsakė: „Noriu.“ Ir sudėtomis rankomis, kurias suspaudęs laikė grafas, vienas ir kitas užantspaudavo savo sąjungą pabučiavimu. Antra, tas, kuris davė įžadą, prisiekė ištikimybę šiais žodžiais: „Prisiekiu savo tikėjimu, kad nuo šiol būsiu ištikimas grafui Vilhelmui ir, nepaisydamas nieko, gerbsiu kaip tik įmanoma savo paklusnumo įžadą nuoširdžiai ir be apgaulės.“ Trečia, tas pats asmuo prisiekė šventojo relikvijomis. Tada su rykšte, laikoma rankoje, grafas suteikė investitūrą visiems tiems, kurie šia sutartimi prisiekė jam ištikimybę ir paklusnumą, ir visi kartu davė priesaiką.
B šaltinis (Sėjomainos schema)
C šaltinis (Žemės apdirbimo kaita)
D šaltinis (Ištrauka iš taisyklių, nustatytų Briuselio gelumbininkams)
1. Niekas neturi valyti gelumbės ar gelumbės rietimų, ruošdamiesi juos skalbti ar dažyti, [...] prieš tai nedavęs jų apžiūrėti, kad būtų nustatyta, ar jie geri ir sveiki [...], antraip gresia 10 sū pabauda.
4. Joks šukuotojas negali šukuoti, jeigu jo šukos nuo šiolei neturi 21 danties [...], antraip jam gresia 20 sū pabauda ir šukų konfiskacija.
5. Jokia šukuotoja negali šukuoti už Briuselio ribų, antraip jai gresia 20 sū pabauda ir šukų konfiskacija; visa tai pameistrio, kuris ją apskundė, naudai.
11. Niekas neturi lankstyti ar dėstyti gelumbių, pažymėtų inspektorių, nedavęs jų patikrinti gildijai. Kiekvienas mokinys vėlėjas, norįs išmokti šį amatą, turi sumokėti cechui vieną senąjį ekiu.
A šaltinis (Iš Martyno Liuterio 95 tezių)
6. Popiežius negali atleisti jokios nuodėmės, o tik paskelbti ir pripažinti, jog nuodėmė atleista Dievo. 21. Klysta nuodėmių atleidimo pamokslautojai, kurie teigia, jog popiežiaus indulgencijos gelbsti ir išlaisvina žmogų nuo bausmės.
62. Tikrasis Bažnyčios lobis yra dieviškosios šlovės ir gailestingumo švenčiausioji Evangelija. 82. Kodėl popiežius nesuteikia atleidimo visoms sieloms, vadovaudamasis švenčiausiuoju gailestingumu, kas būtų teisingiausia, nors nesuskaičiuojamą daugybę sielų išlaisvino dėl prakeiktos monetos, skirtos bazilikai statyti.
B šaltinis (Iš Tridento susirinkimo nutarimų)
Tikėjimo pagrindas glūdi ne tik Biblijoje, bet ir Bažnyčios mokytojų pamokymuose. Tik Bažnyčia turi teisę aiškinti Bibliją. Žmogus Dievo gailestingumą užsitarnauja ne tik tikėjimu, bet ir gerais darbais. Piktnaudžiavimas ir prekyba indulgencijomis uždrausti net ir Bažnyčios tarnautojams. Vienintelė pamokslų ir Biblijos kalba – lotynų. Tik popiežius gali vadovauti Bažnyčiai.
C šaltinis (Iš Šv. Ignaco Lojolos laiško Karoliui V)
Labiau negu kitų priemonių, kurių dera imtis prieš labai paplitusį Vokietijoje siaučiantį blogį, ieškoti tos, kurią teikia universitetai, savo religinio gyvenimo pavyzdžiu ir katalikiškos doktrinos nepaperkamumu atvedantys žmogų į gera, atrodo ne tik protinga, bet absoliučiai būtina ir, po teisybei, įkvėpta Dievo. Tepadaro apvaizda, kad tai iš dalies galėtų įvykti su dieviško gailestingumo pagalba per mūsų Draugijos kolegiją, kurią Jūsų Didenybė įkurs Vienoje.
D šaltinis (Europa XVI a.)
A šaltinis (Iš Kęstučio K. Girniaus knygos „Partizanų kovos Lietuvoje“)
Nepaisant didelių aukų ir didvyriškumo, partizanai nelaimėjo pergalės. Bet jie niekada ir nesitikėjo ją iškovoti vien savo jėgomis. Ilgai partizanai laukė Vakarų intervencijos, bet jos nesulaukė. [...]
Jei dabar aišku, kad partizanų padėtis buvo beviltiška, tai tomis apsisprendimo dienomis reikalai buvo labiau migloti. Nutarimas ginklu kovoti dėl šalies laisvės nebuvo nei neprotingas, nei negarbingas. 1944 m. kilus klausimui, ar rizikuoti mirtimi, stojant į nekenčiamų komunistų kariuomenę, ar rizikuoti mirtimi tėvynės miškuose, daug lietuvių pasirinko antrąjį sprendimą. [...] Tūlas ūkininkas turbūt apgailestavo dėl savo sprendimo neremti nei partizanų, nei valdžios, kai vieną rytą į jo sodybą įsiveržę stribai pranešė, kad jis ir jo visa šeima ištremiami į Sibirą.
Pokario metai buvo tragiškas metas. Nebuvo lengvų sprendimų ar išeičių, kurios užtikrintų žmogaus saugumą be sąžinės kompromiso ir rankų sutepimo kitų krauju. Viena prasme didžiausi „realistai“ ir „blaiviausiai“ galvojantys žmonės buvo tie, kurie jau 1944 m. numatė sovietų pergalę, suprato esminį teroro vaidmenį Stalino režime ir darė atitinkamas išvadas. Bet šitie žmonės išdavė ne tik savo tėvynę, bet ir įskundė kaimyną, tuo pasmerkdami jį kalėjimui, jei ne mirčiai.
B šaltinis (Iš Arvydo Anušausko knygos „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 m.“)
Nuo 1946 m. pradžios, nors partizanų sumažėjo [...], NKVD dar labiau suaktyvino savo kovą su ginkluotąja rezistencija. Dabar daugiau dėmesio buvo skiriama antipartizaninės kovos organizavimui, atsižvelgiant į vietos sąlygas. Pasak enkavėdistų, tos sąlygos buvo: istorines šaknis turintis didžiulis nacionalizmas; fanatiškas religingumas; individualus valstiečių ūkininkavimas. Dėl šių sąlygų lietuvių pasipriešinimas buvo sunkiai įveikiamas, tik jas pakeitusi arba smurtu panaikinusi Sovietų Sąjunga galėjo visiškai įsigalėti Lietuvoje. [...]
Naują genocido bangą sukėlė generolo majoro J. Bartašiūno 1946 m. vasario 15 d. įsakymas. Savo turiniu jis labiau panėšėjo į ultimatumą: „Banditų ir buržuazinių nacionalistų organizacijų dalyvių, nepasidavusių Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato įstaigoms, šeimas suimti ir ištremti. [...] Asmenis, neatidavusius ginklų ir nepranešusius apie jų turimus bunkerius bei slėptuves, suimti ir teisti kaip banditus. [...] Visus tuos, kurie, žinodami bunkerių bei slėptuvių buvimo vietas, nepranešė apie tai Vidaus Reikalų Liaudies Komisariato įstaigoms, suimti ir teisti kaip banditų pagelbininkus.“
C šaltinis (1951 m. partizanų spaudoje paskelbta karikatūra)
SNO – Suvienytųjų Nacijų Organizacija (Jungtinės Tautos)
D šaltinis (Iš Broniaus Krivicko raštų. „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“)
Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.
A šaltinis (Iš knygos „Lietuvos istorija“)
1918–1940 m. emigracijos iš Lietuvos mastas buvo vienas didžiausių Europoje. Jį didino ir aktyvi įvairių emigracijos agentūrų veikla – neretai jos viliodavo klientus nerealiais pažadais. [...] Emigracijos iš Lietuvos motyvai buvo pirmiausia ekonominiai. 1920–1940 m. emigravo apie 102 500 gyventojų, absoliuti dauguma – lietuviai, jauni darbingi vyrai, nekvalifikuoti žemės ūkio darbininkai. Tačiau gana intensyviai iš Lietuvos emigravo ir žydai, jie sudarė 34 proc. visų emigrantų. 30 proc. emigrantų iš Lietuvos tuo laikotarpiu išvyko į JAV, 24,4 proc. – į Braziliją, 16,3 proc. – į Argentiną, beveik 8 proc. – į Kanadą, 4,3 proc. – į Urugvajų. Mažesnių lietuvių kolonijų būta beveik visose pasaulio valstybėse, į nuošaliausias vietas vyko lietuviai kunigai misionieriai. [...] Užsienio šalyse įsikūrę lietuviai atliko nemažą vaidmenį krašto ekonomikoje. Tiesa, didžiausios naudos teikdavo piniginės perlaidos giminaičiams – šios įplaukos sudarydavo apie 10 proc. metinio valstybės biudžeto, sustiprino Lietuvos finansinę sistemą, pagyvino pramonę ir prekybą.
B šaltinis (Iš knygos „Tarpukario Lietuva“)
Ypač skaudžios Lietuvai buvo karo ir okupacijų pasekmės. 1940 m. Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga pradėjo vykdyti masines gyventojų represijas, jos ypač sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo: 1941–1949 m. išžudyta ir ištremta iš Lietuvos apie 500 tūkst. žmonių. Vokiečių okupacinė valdžia (1941– 1944 m.) vykdė žydų genocidą, buvo sunaikinta apie 350 tūkst. Lietuvos gyventojų, į Vokietiją darbams išvežta apie 70 tūkst. Baigiantis karui, apie 60 tūkst. gyventojų pasitraukė į Vakarus (Vokietiją, JAV ir kt.), todėl gyventojų skaičius Lietuvoje labai sumažėjo.
C šaltinis (Iš knygos „Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija“)
Postalininiu laikotarpiu Lietuvos gyventojų skaičius nuolat didėjo: 1950 m. buvo 2 mln. 573 tūkst., 1959 m. – 2 mln. 711 tūkst., 1979 m. – 3 mln. 398 tūkst., 1989 m. – 3 mln. 690 tūkst. 1959–1989 m. lietuvių Lietuvoje padaugėjo 773 tūkst., t. y. 36 proc. [...] Darbo jėgos trūkumas ir sovietinė industrinė politika lėmė nuolatinę ir gausią rusakalbių imigraciją į Baltijos šalis. Maždaug 1965 m. bendras rusų migrantų skaičius [Baltijos šalyse] viršijo 1 mln. žmonių. Nepaisant griežto politinio režimo, Lietuvoje išliko palanki demografinė padėtis. Per visus sovietų okupacijos metus lietuviai sudarė apie 80 proc. Lietuvos gyventojų; šis rodiklis buvo daug geresnis negu Latvijoje ir Estijoje (1989 m. latviai Latvijoje sudarė 52 proc. visų respublikos gyventojų, o Estijoje estų buvo 61,5 proc.).
D šaltinis (Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita, 1950–2013 m.)
