Sąvokos - Istorijai.lt

Puslapyje pateiktos istorijos sąvokos pagal istorinius laikotarpius. Eiliškumas laikotarpių kategorijose – abėcėlės tvarka.
Navigacija:

Senovės istorijos sąvokos (nuo 4000 m. pr. Kr.)

Mesopotamija – Šumerų-Akado, Asirijos, Babilono civilizacijosSenovės EgiptasSenovės GraikijaSenovės RomaVisos senovės

Ašurbanipalo biblioteka: biblioteka, kurioje buvo saugomi karaliaus metraščiai, kronikos, įsakymų rinkiniai, literatūros kūriniai, mokslo darbai. Išliko daugiau nei 30 000 lentelių, kuriose surašyti mesopotamijos laimėjimai, susistemintos knygos.
Babelio bokštas: architektūros paminklas Babilone.
Civilizacija: visuomenės ir jos veiklos materialiųjų bei virtualiųjų instrumentų raidos etapas, kuriam būdinga jos instrumentų ir vartojamų išteklių plėtra, visuomeninių – valstybinių ir kitų organizacijų bei institucijų formavimasis, išrandamas raštas ir kt.
Dantiraštis: šumerų raštas ant molinių lentelių. Rašydavo mažomis lazdelėmis. 3500 m. pr. Kr.
Gilgamešo epas: 3500 eilučių poema dantiraščiu. Gilgamešas – Uruko miesto valdovas. Epe yra užuominų apie pasaulio tvaną.
Hamurabio įsakymų rinkinys: svarbiausias šaltinis ūkinei ir visuomeninei Babilono santvarkai studijuoti. Iškaltas 2 m stulpe, dantiraščiu (nėra kodeksas)
Imperija: stambi monarcho (dažniausiai imperatoriaus) valdoma valstybė, į kurią įeina nukariauti kraštai ar kolonijos; dažnai stipri kariniu požiūriu.
Irigacija: sausų žemių drėkinimas, laistymas, norint išauginti arba padidinti derlių.
Kabantieji sodai: sodų kompleksas, pastatytas senovės Babilone, Eufrato pakrantėje.
Mesopotamija: Mesopotamija (iš graikų kalbos „tarp upių“) – civilizacija gyvavo 8 (ar daugiau) tūkst. metų. Suklestėjo šumerų, asirų, babiloniečių civilizacijos.
Miestai-valstybės: nedidelis regionas, kuriame dominuoja vienas miestas.
Pasaulinis tvanas: Senojo Testamento motyvas, sutinkamas ir Gilgamešo epe.
Urnamu kodeksas: išleisti pirmieji įstatymai (XXI a. pr. Kr.)
Zikuratas: šventyklos, kelių aukštų laiptuoto pavidalo statiniai ant kalvos.

„Akmeninių papirusų giraitė“: Luksoro šventykla.
„Gyvi užmuštieji“: vergai.
Abu Simbelas: šventykla, kuri buvo supjaustyta ir perkelta į kitą vietą.
Balzamavimas: kūno konservavimas prieš laidojant.
Derlingasis pusmėnulis: vienas seniausių žemdirbystės rajonų Artimuosiuose Rytuose, kur pradėti auginti kviečiai ir miežiai
Egiptologija: mokslas tyrinėjantis senovės Egipto istoriją
Faraonas: senovės Egipto valdovas, save laikęs dievo sūnumi
Hieroglifas: figūrinis rašto ženklas, žymintis kurią nors sąvoką ar atskirus skiemenis.
Hipogėjas: kapas uoloje.
Irigacinė žemdirbystė: dirbami drėkinami laukai.
Kadėšo taikos sutartis: pirmoji pasaulio taikos sutartis, pasirašyta tarp Ramzio II ir hetitų.
Karnako šventykla: Egipto šventyklų kompleksas, esantis netoli Nilo
Mastaba: senovės egiptiečių laidojimo statinys.
Mumija: balzamuotas žmogaus ar gyvūno lavonas.
Nomarchas: vietos valdytojas, nomo vadovas.
Nomas: administracinis vienetas.
Papirusas: senovės Egipto rankraštis.
Piramidė: pastatas, kuriame buvo laidojami faraonai.
Politeizmas: daugelio dievų garbinimas; religija, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas.
Rozetės akmuo: 196 m. pr. Kr. karaliaus Ptolemėjaus Epifano dekretas (akmuo su įrašu).
Sarkofagas: paprastas mumijos karstas.
Sfinksas: gulinčio liūto su žmogaus galva skulptūra.
Suirutė: nuosmukis.
Šadufas: įrenginys vandeniui pakelti.
Vergas: beteisis žmogus, esantis visiškoje savo šeimininko nuosavybėje.
Viziris: vadovo titulas.
Žynys: asmuo, „aiškinantis“ dievų valią politeistinėse religijose, pranašas, aiškinęs sapnus.

Tamsieji šimtmečiai: Homero laikotarpis (tarp XI a. pr. Kr. ir IX a. pr. Kr.), blogai ištyrinėtas tarpsnis.
Agora: turgaus aikštė Senovės Graikijoje.
Akademija: vieta, kur buvo siekiama aukštojo mokslinio išsilavinimo.
Akropolis: aukštutinis miestas, ant kalno pastatyta tvirtovė, apjuosta sienomis.
Amfora: keramikinė vaza su dviem ąselėm.
Antika: senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. Kr. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m.
Antropomorfizmas: dievybės sužmoginimas.
Apela: susirinkimas Spartoje, kuriame dalyvaudavo vyrai, sulaukę 30 metų.
Archontas: pareigūnas, vyriausiasis magistratas Senovės Graikijos miestuose-valstybėse, renkamas iš Eupadritų Atėnams vadovauti.
Aristokratas: kilmingas, turtingas, privilegijuoto visuomenės sluoksnio (aristokratijos) atstovas; aristokratai: kilmingųjų (bajorų) giminių atstovai.
Aristokratija: 1) valdymo forma, kai valdžia sutelkta kilmingųjų giminių atstovų (aristokratų) rankose; 2) kilmingiausias, privilegijuotas visuomenės sluoksnis.
Atlantida: hipotetinė sala ar žemynas, kurį 360 m. pr. m. e. savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo graikų filosofas Platonas. Šios salos sostinė taip pat vadinosi Atlantida, o gyventojai – atlantai.
Barbaras: svetimšalis, kuris gyveno už Graikijos ribų.
Bazilėjas: Spartos Karalius.
Chitonas: Senovės Graikų vyrų ir moterų drabužis (berankis iki keliu, lininis arba vilnonis).
Delo sąjunga: Delo sąjunga (Delo lyga) – Senovės Graikijos lyga, miestų-valstybių konfederacija, egzistavusi 478–404 m. pr. m. e., vadovaujama Atėnų ir jungusi 173 narius (graikų polius).
Demagogas: žmogus, savo iškalba bei veikla daręs didelę įtaką liaudžiai ir valstybei.
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Demosas: primityvi teritorinė bendruomenė, liaudis; senovės Graikijoje – nekilmingieji piliečiai.
Diadochai: Aleksandro Makedoniečio kariuomenės vadai, kurie po jo mirties pasidalino jo imperiją.
Dionisijos: dievui Dionisui skirta šventė Atėnuose.
Eforai: Spartiečiai prižiūrėtojai, kontroliuojantys bazilėjus.
Eklezija: tautos susirinkimas Atėnuose.
Falanga: 1) Senovės Graikijoje: glaudi sunkiai ginkluotų pėstininkų (hoplitų) rikiuotė, kolona; 2) Ispanijos fašistų partija, veikusi 1933-1977 m.; nuo 1937 m. jai vadovavo diktatorius F. Frankas.
Filosofija: iš Graikų kalbos reiškia „Išminties meilė“.
Freska: tapyba ant sienų ir lubų.
Gerusija: aukščiausia politinė institucija Spartoje, seniūnų taryba.
Helada: Senovės Graikija.
Helenai: graikai.
Helenizmas: bendras sen. Graikijos ir Artimųjų Rytų laikotarpis, trukęs apie 300 m. ir pasibaigęs 30 m. pr. Kr., kai helenų valstybę užkariavo Roma.
Heliėja: Atėnų prisiekusiųjų teismas, aukščiausia teisinė ir kontroliuojanti institucija.
Helotai: spartiečių visuomenės žemiausias sluoksnis, vergai.
Hoplitai: sunkiai ginkluoti pėstininkai.
Kinikai: senovės graikų filosofai.
Komedija: linksmo pobūdžio draminis veikalas, išjuokiantis visuomeninio gyvenimo, buities ir žmonių trūkumus.
Labirintas: didelis klaidaus plano pastatas, iš kurio sunku rasti išėjimą.
Liturgija: iš anksto nustatyta ritualinių veiksmų visuma, būdinga kiekvienai religinei bendruomenei.
Metekas: Atėnuose taip buvo vadinami užsieniečiai, išeiviai iš Rytų.
Metropolija: 1) Senovės Graikijoje: polis (valstybė), iš kurio išvykdavo kolonistai; 2) valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu.
Minotauras: Pusiau žmogus, pusiau jautis.
Mitas: sakmė, perteikianti senovės tautų religines pažiūras į pasaulį ir gamtos reiškinius.
Monarchija: valdymo forma, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas.
Ochlokratija: iškrypusi, įstatymų nesilaikanti agresyvios minios valdžia Senovės Graikijoje.
Olimpinės žaidynės: varžymasis Dzeuso garbei. Vykdavo vasarą 5 dienas, nugalėtojas gaudavo laurų ir alyvų vainiką bei pasistatyti savo statulą.
Orakulas: burtininkas, žynys.
Oratorius: kalbėtojas, viešai sakantis kalbas.
Ostrakas: molinė šukė, ant kurios graikai rašydavo to asmens, kurį norėjo ištremti, vardą. Ostrake rašė vardą žmogaus, kuris kėlė didžiausią grėsmę Atėnų demokratijai.
Ostrakizmas: šukių teismas.
Palestra: senovės Graikijos gimnastikos mokykla
Partenonas: deivės Atėnės šventykla.
Pedagogas: graikų vaikus lydintis į mokyklą asmuo, padedantis jiems mokykloje.
Peloponeso sąjunga: Senovės Graikijos lyga, regionų konfederacija, egzistavusi VI-IV a. pr. Kr., vadovaujant Spartai.
Pilietis: turintis teises valstybės gyventojas.
Pitija: sen. Graikijoje - Apolono šventyklos (Delfų orakulo) žynė pranašė.
Polis: graikų miestas-valstybė.
Politika: mokslas, aiškinantis kaip reikia valdyti
Sinoikizmas: miestų, nedidelių bendruomenių vienijimasis į vieną polį.
Sofistas: išminčius, filosofų grupės, susikūrusios Periklio laikais, narys.
Spartiatas: pilnateisis senovės Spartos pilietis
Stoikas: stoicizmo filosofijos sekėjas, šalininkas; kantrus, ištvermingas, ramiai pakeliantis negandas žmogus.
Stoicizmas: filosofijos srovė atsiradusi III a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje. Vėliau išplito į Romos imperiją bei darė įtaką krikščionybės doktrinos kūrimuisi. Kertinės stoicizmo vertybės: teisingumas, išmintis, drąsa, saikingumas (kuklumas), nuosaikumas. Žymiausi stoicizmo atstovai: Zenonas Kitionietis (stoicizmo pradininkas), Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus (Romos imperatorius).
Stilius: tam tikro laiko, vietos, krypties ir kt. meno savitumas // rašymo priemonė, rašiklis.
Strategas: Atėnų kariuomenės vadas.
Teatras: vaidinimas ant scenos priešais auditoriją, susidedantis iš kalbos, muzikos, šokio, judesių.
Tironija: (gr. tyrannis – neribota valdžia), sen. Graikijos polių valdymo forma, paremta vienvaldystės principu; vieno asmens, smurtu užgrobusio valdžią, valdymas.
Tragedija: kūrinys, vaizduojantis aštrius gyvenimo konfliktus ir dažniausiai pasibaigiantis herojaus žuvimu.
Triera: graikų karinis laivas su trimis irklų eilėmis.
Trojos arklys: tuščiaviduris medinis arklys, kuriame buvo pasislėpę Graikų kariai.

„Didysis tautų kraustymasis“: IV-V a. (plačiąja prasme iki VII a.) Europos genčių judėjimas, kurį IV a. pabaigoje paskatino hunų antplūdis: barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją ir su tuo susiję politiniai, etniniai ir socialiniai reiškiniai.
„Duonos įstatymas“: Romos vyriausybė dalino dykai duoną, cirko ir teatro bilietus, dykai įleisdavo į pirtis.
„Veršiukų šalis“: Italija;
Akvedukas: arkinis tiltas, kuriuo eidavo vandentiekis, kai šiam nutiesti trukdydavo įvairūs grioviai, prarajos ar upės.
Amfiteatras: romėnų pastatas, skirtas viešiems vaidinimams ar gladiatorių kautynėms.
Apaštalai: 12 pirmųjų Jėzaus Kristaus pasirinktų mokinių, kuriuos jis siuntė skelbti pasauliui apie save ir savo mokymą.
Arena: kovų lenktynių aikštė senovės Romos amfiteatre.
Aristokratija: 1) valdymo forma, kai valdžia sutelkta kilmingųjų giminių atstovų (aristokratų) rankose; 2) kilmingiausias, privilegijuotas visuomenės sluoksnis.
Asimiliacija: vienos tautos susiliejimas, supanašėjimas su kitas, perimant šios kalbą, kultūrą, papročius ir pan.
Augūras, pontifikas: vyriausiasis dvasininkas.
Augustas: imperatoriaus titulas, kuris iki Oktaviano buvo suteikiamas tik šventiems objektams, vėliau juo imta tituluoti visus Oktaviano įpėdinius.
Bagaudas: Galijos ir Šiaurės Ispanijos valstiečiai, III - V a. po Kr. kovoję su Romos priespauda.
Barbarai: graikų kultūros klestėjimo laikotarpiu taip buvo vadinami svetimtaučiai, nemokantys graikų kalbos ir nesusipažinę su graikų kultūra. Romos laikais šiuo vardu imta vadinti visas gentis, kurios puldinėjo Romą, arba tas, kurias siekė nukariauti patys romėnai.
Britai: gentys, gyvenusios dabartinėje Didžiojoje Britanijoje.
Centurija: sen. Romoje šimto, vėliau 60-ties kareivių būrys.
Cenzorius: senovės Romoje vienas iš dviejų renkamų pareigūnų. Jis sekė piliečių elgesį ir politinę ištikimybę, surašydavo piliečius, nustatydavo jų turtinę padėtį.
Cirkas: senovės Romoje vieta, skirta karo vadų triumfo eitynėms bei varžyboms; pramoginio meno šaka.
Decimacija: senovės romėnų armijoje taikytas ypač griežtas bausmės už bėgimą iš mūšio lauko būdas: kas dešimto kario nužudymas nepaisant ankstesnių nuopelnų ar rangų.
Diktatorius: Diktatorius (sen. Roma) – Romoje pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais, senato nutarimu suteikiama neribota valdžia; valstybės vadovas, turintis absoliučią valdžią.
Dominatas: sen. Romoje neribota monarchija, kurią III a. pab. įvedė Dioklecianas.
Dvylikos lentelių įstatymai: senovės Romos įstatymų rinkinys. 451 pr. Kr. išrinkta 10 vyrų kolegija buvo įpareigota parengti ir surašyti Romos įstatymus.
Ediktas: svarbus imperatorių ar karalių įsakas.
Edilas: pareigūnas, kuris rūpinosi švenčių organizavimu, žmonių gerove.
Ekspansija: valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.
Enciklopedija: mokslinis leidinys, kuriame pateikta kai kurių mokslo sričių svarbiausių žinių sistema.
Federatas: senovės Romoje naujakuriai, apsigyvenę imperijos pakraštinėse žemėse.
Forumas: sen. Romoje kadaise buvus turgaus aikštė, vėliau svarbiausioji aikštė, kurioje vykdavo piliečių susirinkimai, per šventes - gyventojų puotos.
Geocentrizmas: senovėje ir viduramžiais vyravusi pažiūra į pasaulio sandarą, teigianti, kad Žemė yra nejudamas Visatos centras, aplink kurį skrieja Saulė ir kiti dangaus kūnai.
Germanai: istorinė indoeuropiečių genčių grupė, kilusi iš šiaurės Europos ir atpažįstama pagal Germanų kalbų vartojimą.
Gladiatorius: sen. Romoje vergas, kovojęs arenoje su kitais gladiatoriais ar laukiniais žvėrimis.
Hunai: klajoklių genčių sąjunga, susiformavusi II–IV a.
Imperatorius: Romos pareigūnas, turintis aukščiausią valdžią ribotą laiką ypatingais atvejais.
Imperija: stambi monarcho (dažniausiai imperatoriaus) valdoma valstybė, į kurią įeina nukariauti kraštai ar kolonijos; dažnai stipri kariniu požiūriu.
Insulė: sen. Romėnų mieste gyvenamasis komplektas - salelė, iš visų pusių apsupta gatvių.
Karceris: kalėjimas.
Kareivių imperatorius: sen. Romoje taip vadinami buvo pasienio legiono vadai, savo karių nuopelnu tapę imperatoriais, dažniausiai III a. - pilietinių karų laikotarpiu.
Klientas: sen. Romoje – patrono – globojamas ir nuo jo priklausantis laisvas asmuo.
Kodeksas: 1) (lot. codex: knyga) senovinė rankraštinė knyga iš sulankstytų papiruso, pergamento arba popieriaus lakštų; 2) sistemingas įstatymų rinkinys, teisynas (pvz., Napoleono civilinis kodeksas).
Koliziejus: milžiniškas amfiteatras - cirkas, pastatytas I a. po Kr. Griuvėsiai išliko iki šių dienų.
Kolonas: Romos imperijoje smulkus žemės nuomininkas, dažniausiai buvęs vergas.
Komicija: sen. Romoje tautos susirinkimas.
Konsulas: 1) Senovės Romoje: aukščiausias magistratas; kasmet buvo renkami du konsulai, juo tapti buvo galima ne anksčiau kaip 43 m. amžiaus. Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare; 2) 1799-1804 m. Prancūzijoje: vienas iš trijų aukščiausių valdžios pareigūnų; pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas turėjo faktiškai neribotą valdžią.
Krikščionybė: monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente; viena iš trijų pasaulinių religijų, plačiausiai paplitusi pasaulyje.
Kupolas: pusrutulio išvaizdos bokštas arba skliautas.
Kvadrantas: smulkiausia romėniška moneta.
Kvestorius: iždininkas.
Latifundija: (lot. lati fundi ) - didelis romėnų dvaras.
Legionas: pagrindinis Senovės Romėnų kariuomenės vienetas (apie 3000 sunkiai ginkluotų ir 1200 lengvai ginkluotų karių).
Liaudies tribūnas: senovės Romoje aukščiausias plebėjų renkamas pareigūnas. Jo pareiga ginti plebėjų interesus.
Limės: galingi įtvirtinimai, kuriuos statė romėnai, norėdami apsisaugoti nuo barbarų puldinėjimų.
Magistratas: 1) Senovės Romoje: aukšto rango valstybės pareigūnas; dauguma šių pareigų buvo renkamos kasmet ir neapmokamos; 2) viduramžiais ir naujaisiais laikais: miesto, kuriam suteikta Magdeburgo teisė, taryba ir jos institucijos.
Mecenatas: pagal Romos valstybės veikėjo Gajaus Cilnijaus Mecenato, gyvenusio I a. pr. Kr. ir globojusio poetus, prievardį, turtingas mokslo ir meno globėjas
Mesijas: dievo siųstasis žmonių gelbėtojas.
Milano ediktas: imperatoriaus Licinijaus 313 m. Milane paskelbtas aktas, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų lygybė.
Naujasis Testamentas: Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti senąja graikų kalba IV a., dauguma jų labai trumpi.
Oligarchija: nedidelė žmonių grupė, kurioje sukoncentruota valstybės valdžia.
Onagras: didelių akmenų svaidymo mašina.
Optimatas: senovės Romoje: konservatyvi politinė grupuotė, susiformavusi II a. pr. Kr. vid., subūrusi narius iš senatorių aristokratų.
Pagonybė: monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senąsias ikikrikščioniškąsias, dažniausiai politeistines, religijas.
Panteonas: visų dievų šventykla arba vienos religijos dievų visuma.
Patricijai: sen. Romos visateisiai piliečiai, kilę iš aristokratiškos giminės. Patricijais buvo vadinami pirmieji Romos gyventojai.
Pax romania: romėnų taika nuo Oktaviano laikų, trukusi apie 2 amžius.
Pergamentas: apdorota žalia oda.
Pilietinis karas: ginkluota kova šalies viduje tarp skirtingų pažiūrų visuomenės grupių, kiekvienai pusei siekiant įtvirtinti savo politinius tikslus valstybėje.
Plebėjai: nekilmingi, laisvieji Romos piliečiai. Galėjo turėti žemės, tarnauti romėnų kariuomenėje, bet negalėjo dalyvauti tautos susirinkime ir užimti valstybinių pareigų.
Plebiscitas: 1) visuotinis gyventojų balsavimas labai svarbiu politiniu ar valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu; dažnai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę; 2) Senovės Romoje: plebėjų susirinkimo priimtas nutarimas.
Populiaras: liaudies atstovas senovės Romoje; politinė grupuotė II a. pr. Kr., reiškusi smulkiųjų žemdirbių ir miesto plebėjų interesus, optimatų priešingybė.
Portikas: kolonados, palaikomos stogine, atvira galerija.
Pretorius: pareigūnas, atsakingas už teisingumą.
Principatas: senovės Romoje 27 m. pr. Kr. - 193 m. monarchijos forma: imperatorius, faktiškai būdamas vienvaldis, formaliai buvo laikomas tik pirmuoju tarp senatorių.
Privilegija: valdovo ar valstybės suteikiama išimtinė teisė ar lengvata asmeniui, luomui, gyvenvietei; taip pat raštas, kuriuo ji suteikiama.
Prokonsulas: sen. Romoje - provincijos valdytojas, turėjęs administracinę, karinę ir teismo valdžią.
Provincija: 1) Senovės Romoje: užkariauta ar užimta teritorija už Italijos ribų, kuriai valdyti skirtas vietininkas. Pirmoji provincija, Sicilija, užimta per Pirmąjį pūnų karą; 2) administracinis teritorinis vienetas.
Punai: finikiečių miesto Tyro kolonijos Kartaginos gyventojai. Taip juos vadino romėnai.
Raiteliai: dalis Romos piliečių, kurie buvo raitelių vadų palikuonys.
Respublika: valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas nėra monarchas, o aukščiausi valdžios organai renkami nustatytam laikui arba sudaromi parlamento; suverenitetas priklauso tautai.
Romanizacija: Senovės Romos imperijos užkariautų tautų vertimas perimti romėnų kultūrą, papročius, amatus, religiją, elgesio normas, vartoti lotynų kalba.
Sankcija: kurio nors akto patvirtinimas, teikiantis jam įstatymo galią.
Sąjungininkai: 1) Senovės Romoje: romėnų pajungtos italikų gentys, kurios liko autonomiškos, bet privalėjo teikti Romai pagalbinę kariuomenę; 2) Antrojo pasaulinio karo metais: prieš Ašies valstybes kovojusių valstybių grupė (D. Britanija, Lenkija, Prancūzija, nuo 1941 m. birželio SSRS, nuo 1941 m. gruodžio JAV ir kt.).
Senatas: 1) Senovės Romoje: aukščiausioji valstybės taryba; 2) JAV ir kai kuriose kitose valstybėse: parlamento aukštesnieji rūmai.
Senatorius: senato narys.
Tepidarijus: šiltoji pirties dalis.
Terma: senovės romėnų viešoji pirtis.
Toga: romėnų ilgas vilnonis viršutinis drabužis, dėvėtas ant kairiojo pėties. Šiandien teisėjų rūbai.
Tribūnas: pareigūnas, kurį rinko plebėjai, kad gintų jų teises senate.
Triumfas: aukščiausias pagarbos pareiškimas Romos karvedžiui, laimėjusiam didelę reikšmingą pergalę.
Triumviratas: senovės Romos 3 politinių veikėjų-karvedžių sąjunga valdžiai užgrobti, valdyti.
Tunika: senovės Romėnų linijinis arba vilnonis drabužis, dėvėtas po toga.
Vandalai: germanų gentis, 455 m. nusiaubusi Romą ir sunaikinusi daug antikinės kultūros paminklų.
Vandalizmas: barbariškas kultūros vertybių, meno, paminklų griovimas, naikinimas.
Vestalė: vestos (namų židinio deivė) žynės, merginos iš kilmingos šeimos. Jos negalėdavo ištekėti ir turėjo nepaliaujamai kurstyti ugnį.
Veto: taisyklė, pagal kurią kolegialus valdžios organas negali priimti sprendimo, jeigu nors vienas jo narys pasisako prieš. Kitaip tariant, tai yra vienbalsiškumo reikalavimas.

Abu Simbelas: šventykla, kuri buvo supjaustyta ir perkelta į kitą vietą.
Agora: turgaus aikštė Senovės Graikijoje.
Akademija: vieta, kur buvo siekiama aukštojo mokslinio išsilavinimo.
Akropolis: aukštutinis miestas, ant kalno pastatyta tvirtovė, apjuosta sienomis.
Akvedukas: arkinis tiltas, kuriuo eidavo vandentiekis, kai šiam nutiesti trukdydavo įvairūs grioviai, prarajos ar upės.
Amfiteatras: romėnų pastatas, skirtas viešiems vaidinimams ar gladiatorių kautynėms.
Amfora: keramikinė vaza su dviem ąselėm.
Antika: senovės istorijos laikotarpis, trukęs apytikriai nuo 1250 m. pr. Kr. iki Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m.
Antropomorfizmas: dievybės sužmoginimas.
Apaštalai: 12 pirmųjų Jėzaus Kristaus pasirinktų mokinių, kuriuos jis siuntė skelbti pasauliui apie save ir savo mokymą.
Apela: susirinkimas Spartoje, kuriame dalyvaudavo vyrai, sulaukę 30 metų.
Archontas: pareigūnas, vyriausiasis magistratas Senovės Graikijos miestuose-valstybėse, renkamas iš Eupadritų Atėnams vadovauti.
Arena: kovų lenktynių aikštė senovės Romos amfiteatre.
Aristokratas: kilmingas, turtingas, privilegijuoto visuomenės sluoksnio (aristokratijos) atstovas; aristokratai: kilmingųjų (bajorų) giminių atstovai.
Aristokratija: 1) valdymo forma, kai valdžia sutelkta kilmingųjų giminių atstovų (aristokratų) rankose; 2) kilmingiausias, privilegijuotas visuomenės sluoksnis.
Asimiliacija: vienos tautos susiliejimas, supanašėjimas su kitas, perimant šios kalbą, kultūrą, papročius ir pan.
Atlantida: hipotetinė sala ar žemynas, kurį 360 m. pr. m. e. savo dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo graikų filosofas Platonas. Šios salos sostinė taip pat vadinosi Atlantida, o gyventojai – atlantai.
Augustas: imperatoriaus titulas, kuris iki Oktaviano buvo suteikiamas tik šventiems objektams, vėliau juo imta tituluoti visus Oktaviano įpėdinius.
Augūras, pontifikas: vyriausiasis dvasininkas.
Ašurbanipalo biblioteka: biblioteka, kurioje buvo saugomi karaliaus metraščiai, kronikos, įsakymų rinkiniai, literatūros kūriniai, mokslo darbai. Išliko daugiau nei 30 000 lentelių, kuriose surašyti mesopotamijos laimėjimai, susistemintos knygos.
Babelio bokštas: architektūros paminklas Babilone.
Bagaudas: Galijos ir Šiaurės Ispanijos valstiečiai, III - V a. po Kr. kovoję su Romos priespauda.
Balzamavimas: kūno konservavimas prieš laidojant.
Barbarai: graikų kultūros klestėjimo laikotarpiu taip buvo vadinami svetimtaučiai, nemokantys graikų kalbos ir nesusipažinę su graikų kultūra. Romos laikais šiuo vardu imta vadinti visas gentis, kurios puldinėjo Romą, arba tas, kurias siekė nukariauti patys romėnai.
Barbaras: svetimšalis, kuris gyveno už Graikijos ribų.
Bazilėjas: Spartos Karalius.
Britai: gentys, gyvenusios dabartinėje Didžiojoje Britanijoje.
Centurija: sen. Romoje šimto, vėliau 60-ties kareivių būrys.
Cenzorius: senovės Romoje vienas iš dviejų renkamų pareigūnų. Jis sekė piliečių elgesį ir politinę ištikimybę, surašydavo piliečius, nustatydavo jų turtinę padėtį.
Chitonas: Senovės Graikų vyrų ir moterų drabužis (berankis iki keliu, lininis arba vilnonis).
Cirkas: senovės Romoje vieta, skirta karo vadų triumfo eitynėms bei varžyboms; pramoginio meno šaka.
Civilizacija: visuomenės ir jos veiklos materialiųjų bei virtualiųjų instrumentų raidos etapas, kuriam būdinga jos instrumentų ir vartojamų išteklių plėtra, visuomeninių – valstybinių ir kitų organizacijų bei institucijų formavimasis, išrandamas raštas ir kt.
Dantiraštis: šumerų raštas ant molinių lentelių. Rašydavo mažomis lazdelėmis. 3500 m. pr. Kr.
Decimacija: senovės romėnų armijoje taikytas ypač griežtas bausmės už bėgimą iš mūšio lauko būdas: kas dešimto kario nužudymas nepaisant ankstesnių nuopelnų ar rangų.
Delo sąjunga: Delo sąjunga (Delo lyga) – Senovės Graikijos lyga, miestų-valstybių konfederacija, egzistavusi 478–404 m. pr. m. e., vadovaujama Atėnų ir jungusi 173 narius (graikų polius).
Demagogas: žmogus, savo iškalba bei veikla daręs didelę įtaką liaudžiai ir valstybei.
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Demosas: primityvi teritorinė bendruomenė, liaudis; senovės Graikijoje – nekilmingieji piliečiai.
Derlingasis pusmėnulis: vienas seniausių žemdirbystės rajonų Artimuosiuose Rytuose, kur pradėti auginti kviečiai ir miežiai
Diadochai: Aleksandro Makedoniečio kariuomenės vadai, kurie po jo mirties pasidalino jo imperiją.
Diktatorius: Diktatorius (sen. Roma) – Romoje pareigūnas, kuriam ypatingais atvejais, senato nutarimu suteikiama neribota valdžia; valstybės vadovas, turintis absoliučią valdžią.
Dionisijos: dievui Dionisui skirta šventė Atėnuose.
Dominatas: sen. Romoje neribota monarchija, kurią III a. pab. įvedė Dioklecianas.
Dvylikos lentelių įstatymai: senovės Romos įstatymų rinkinys. 451 pr. Kr. išrinkta 10 vyrų kolegija buvo įpareigota parengti ir surašyti Romos įstatymus.
Ediktas: svarbus imperatorių ar karalių įsakas.
Edilas: pareigūnas, kuris rūpinosi švenčių organizavimu, žmonių gerove.
Eforai: Spartiečiai prižiūrėtojai, kontroliuojantys bazilėjus.
Egiptologija: mokslas tyrinėjantis senovės Egipto istoriją
Eklezija: tautos susirinkimas Atėnuose.
Ekspansija: valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.
Enciklopedija: mokslinis leidinys, kuriame pateikta kai kurių mokslo sričių svarbiausių žinių sistema.
Falanga: 1) Senovės Graikijoje: glaudi sunkiai ginkluotų pėstininkų (hoplitų) rikiuotė, kolona; 2) Ispanijos fašistų partija, veikusi 1933-1977 m.; nuo 1937 m. jai vadovavo diktatorius F. Frankas.
Faraonas: senovės Egipto valdovas, save laikęs dievo sūnumi
Federatas: senovės Romoje naujakuriai, apsigyvenę imperijos pakraštinėse žemėse.
Filosofija: iš Graikų kalbos reiškia „Išminties meilė“.
Forumas: sen. Romoje kadaise buvus turgaus aikštė, vėliau svarbiausioji aikštė, kurioje vykdavo piliečių susirinkimai, per šventes - gyventojų puotos.
Freska: tapyba ant sienų ir lubų.
Geocentrizmas: senovėje ir viduramžiais vyravusi pažiūra į pasaulio sandarą, teigianti, kad Žemė yra nejudamas Visatos centras, aplink kurį skrieja Saulė ir kiti dangaus kūnai.
Germanai: istorinė indoeuropiečių genčių grupė, kilusi iš šiaurės Europos ir atpažįstama pagal Germanų kalbų vartojimą.
Gerusija: aukščiausia politinė institucija Spartoje, seniūnų taryba.
Gilgamešo epas: 3500 eilučių poema dantiraščiu. Gilgamešas – Uruko miesto valdovas. Epe yra užuominų apie pasaulio tvaną.
Gladiatorius: sen. Romoje vergas, kovojęs arenoje su kitais gladiatoriais ar laukiniais žvėrimis.
Hamurabio įsakymų rinkinys: svarbiausias šaltinis ūkinei ir visuomeninei Babilono santvarkai studijuoti. Iškaltas 2 m stulpe, dantiraščiu (nėra kodeksas)
Helada: Senovės Graikija.
Helenai: graikai.
Helenizmas: bendras sen. Graikijos ir Artimųjų Rytų laikotarpis, trukęs apie 300 m. ir pasibaigęs 30 m. pr. Kr., kai helenų valstybę užkariavo Roma.
Heliėja: Atėnų prisiekusiųjų teismas, aukščiausia teisinė ir kontroliuojanti institucija.
Helotai: spartiečių visuomenės žemiausias sluoksnis, vergai.
Hieroglifas: figūrinis rašto ženklas, žymintis kurią nors sąvoką ar atskirus skiemenis.
Hipogėjas: kapas uoloje.
Hoplitai: sunkiai ginkluoti pėstininkai.
Hunai: klajoklių genčių sąjunga, susiformavusi II–IV a.
Imperatorius: Romos pareigūnas, turintis aukščiausią valdžią ribotą laiką ypatingais atvejais.
Imperija: stambi monarcho (dažniausiai imperatoriaus) valdoma valstybė, į kurią įeina nukariauti kraštai ar kolonijos; dažnai stipri kariniu požiūriu.
Insulė: sen. Romėnų mieste gyvenamasis komplektas - salelė, iš visų pusių apsupta gatvių.
Irigacija: sausų žemių drėkinimas, laistymas, norint išauginti arba padidinti derlių.
Irigacinė žemdirbystė: dirbami drėkinami laukai.
Kabantieji sodai: sodų kompleksas, pastatytas senovės Babilone, Eufrato pakrantėje.
Kadėšo taikos sutartis: pirmoji pasaulio taikos sutartis, pasirašyta tarp Ramzio II ir hetitų.
Karceris: kalėjimas.
Kareivių imperatorius: sen. Romoje taip vadinami buvo pasienio legiono vadai, savo karių nuopelnu tapę imperatoriais, dažniausiai III a. - pilietinių karų laikotarpiu.
Karnako šventykla: Egipto šventyklų kompleksas, esantis netoli Nilo
Kinikai: senovės graikų filosofai.
Klientas: sen. Romoje – patrono – globojamas ir nuo jo priklausantis laisvas asmuo.
Kodeksas: 1) (lot. codex: knyga) senovinė rankraštinė knyga iš sulankstytų papiruso, pergamento arba popieriaus lakštų; 2) sistemingas įstatymų rinkinys, teisynas (pvz., Napoleono civilinis kodeksas).
Koliziejus: milžiniškas amfiteatras - cirkas, pastatytas I a. po Kr. Griuvėsiai išliko iki šių dienų.
Kolonas: Romos imperijoje smulkus žemės nuomininkas, dažniausiai buvęs vergas.
Komedija: linksmo pobūdžio draminis veikalas, išjuokiantis visuomeninio gyvenimo, buities ir žmonių trūkumus.
Komicija: sen. Romoje tautos susirinkimas.
Konsulas: 1) Senovės Romoje: aukščiausias magistratas; kasmet buvo renkami du konsulai, juo tapti buvo galima ne anksčiau kaip 43 m. amžiaus. Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare; 2) 1799-1804 m. Prancūzijoje: vienas iš trijų aukščiausių valdžios pareigūnų; pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas turėjo faktiškai neribotą valdžią.
Krikščionybė: monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente; viena iš trijų pasaulinių religijų, plačiausiai paplitusi pasaulyje.
Kupolas: pusrutulio išvaizdos bokštas arba skliautas.
Kvadrantas: smulkiausia romėniška moneta.
Kvestorius: iždininkas.
Labirintas: didelis klaidaus plano pastatas, iš kurio sunku rasti išėjimą.
Latifundija: (lot. lati fundi ) - didelis romėnų dvaras.
Legionas: pagrindinis Senovės Romėnų kariuomenės vienetas (apie 3000 sunkiai ginkluotų ir 1200 lengvai ginkluotų karių).
Liaudies tribūnas: senovės Romoje aukščiausias plebėjų renkamas pareigūnas. Jo pareiga ginti plebėjų interesus.
Limės: galingi įtvirtinimai, kuriuos statė romėnai, norėdami apsisaugoti nuo barbarų puldinėjimų.
Liturgija: iš anksto nustatyta ritualinių veiksmų visuma, būdinga kiekvienai religinei bendruomenei.
Magistratas: 1) Senovės Romoje: aukšto rango valstybės pareigūnas; dauguma šių pareigų buvo renkamos kasmet ir neapmokamos; 2) viduramžiais ir naujaisiais laikais: miesto, kuriam suteikta Magdeburgo teisė, taryba ir jos institucijos.
Mastaba: senovės egiptiečių laidojimo statinys.
Mecenatas: pagal Romos valstybės veikėjo Gajaus Cilnijaus Mecenato, gyvenusio I a. pr. Kr. ir globojusio poetus, prievardį, turtingas mokslo ir meno globėjas
Mesijas: dievo siųstasis žmonių gelbėtojas.
Mesopotamija: Mesopotamija (iš graikų kalbos „tarp upių“) – civilizacija gyvavo 8 (ar daugiau) tūkst. metų. Suklestėjo šumerų, asirų, babiloniečių civilizacijos.
Metekas: Atėnuose taip buvo vadinami užsieniečiai, išeiviai iš Rytų.
Metropolija: 1) Senovės Graikijoje: polis (valstybė), iš kurio išvykdavo kolonistai; 2) valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu.
Miestai-valstybės: nedidelis regionas, kuriame dominuoja vienas miestas.
Milano ediktas: imperatoriaus Licinijaus 313 m. Milane paskelbtas aktas, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų lygybė.
Minotauras: Pusiau žmogus, pusiau jautis.
Mitas: sakmė, perteikianti senovės tautų religines pažiūras į pasaulį ir gamtos reiškinius.
Monarchija: valdymo forma, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas.
Mumija: balzamuotas žmogaus ar gyvūno lavonas.
Naujasis Testamentas: Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti senąja graikų kalba IV a., dauguma jų labai trumpi.
Nomarchas: vietos valdytojas, nomo vadovas.
Nomas: administracinis vienetas.
Ochlokratija: iškrypusi, įstatymų nesilaikanti agresyvios minios valdžia Senovės Graikijoje.
Oligarchija: nedidelė žmonių grupė, kurioje sukoncentruota valstybės valdžia.
Olimpinės žaidynės: varžymasis Dzeuso garbei. Vykdavo vasarą 5 dienas, nugalėtojas gaudavo laurų ir alyvų vainiką bei pasistatyti savo statulą.
Onagras: didelių akmenų svaidymo mašina.
Optimatas: senovės Romoje: konservatyvi politinė grupuotė, susiformavusi II a. pr. Kr. vid., subūrusi narius iš senatorių aristokratų.
Orakulas: burtininkas, žynys.
Oratorius: kalbėtojas, viešai sakantis kalbas.
Ostrakas: molinė šukė, ant kurios graikai rašydavo to asmens, kurį norėjo ištremti, vardą. Ostrake rašė vardą žmogaus, kuris kėlė didžiausią grėsmę Atėnų demokratijai.
Ostrakizmas: šukių teismas.
Pagonybė: monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senąsias ikikrikščioniškąsias, dažniausiai politeistines, religijas.
Palestra: senovės Graikijos gimnastikos mokykla
Panteonas: visų dievų šventykla arba vienos religijos dievų visuma.
Papirusas: senovės Egipto rankraštis.
Partenonas: deivės Atėnės šventykla.
Pasaulinis tvanas: Senojo Testamento motyvas, sutinkamas ir Gilgamešo epe.
Patricijai: sen. Romos visateisiai piliečiai, kilę iš aristokratiškos giminės. Patricijais buvo vadinami pirmieji Romos gyventojai.
Pax romania: romėnų taika nuo Oktaviano laikų, trukusi apie 2 amžius.
Pedagogas: graikų vaikus lydintis į mokyklą asmuo, padedantis jiems mokykloje.
Peloponeso sąjunga: Senovės Graikijos lyga, regionų konfederacija, egzistavusi VI-IV a. pr. Kr., vadovaujant Spartai.
Pergamentas: apdorota žalia oda.
Pilietinis karas: ginkluota kova šalies viduje tarp skirtingų pažiūrų visuomenės grupių, kiekvienai pusei siekiant įtvirtinti savo politinius tikslus valstybėje.
Pilietis: turintis teises valstybės gyventojas.
Piramidė: pastatas, kuriame buvo laidojami faraonai.
Pitija: sen. Graikijoje - Apolono šventyklos (Delfų orakulo) žynė pranašė.
Plebiscitas: 1) visuotinis gyventojų balsavimas labai svarbiu politiniu ar valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu; dažnai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę; 2) Senovės Romoje: plebėjų susirinkimo priimtas nutarimas.
Plebėjai: nekilmingi, laisvieji Romos piliečiai. Galėjo turėti žemės, tarnauti romėnų kariuomenėje, bet negalėjo dalyvauti tautos susirinkime ir užimti valstybinių pareigų.
Polis: graikų miestas-valstybė.
Politeizmas: daugelio dievų garbinimas; religija, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas.
Politika: mokslas, aiškinantis kaip reikia valdyti
Populiaras: liaudies atstovas senovės Romoje; politinė grupuotė II a. pr. Kr., reiškusi smulkiųjų žemdirbių ir miesto plebėjų interesus, optimatų priešingybė.
Portikas: kolonados, palaikomos stogine, atvira galerija.
Pretorius: pareigūnas, atsakingas už teisingumą.
Principatas: senovės Romoje 27 m. pr. Kr. - 193 m. monarchijos forma: imperatorius, faktiškai būdamas vienvaldis, formaliai buvo laikomas tik pirmuoju tarp senatorių.
Privilegija: valdovo ar valstybės suteikiama išimtinė teisė ar lengvata asmeniui, luomui, gyvenvietei; taip pat raštas, kuriuo ji suteikiama.
Prokonsulas: sen. Romoje - provincijos valdytojas, turėjęs administracinę, karinę ir teismo valdžią.
Provincija: 1) Senovės Romoje: užkariauta ar užimta teritorija už Italijos ribų, kuriai valdyti skirtas vietininkas. Pirmoji provincija, Sicilija, užimta per Pirmąjį pūnų karą; 2) administracinis teritorinis vienetas.
Punai: finikiečių miesto Tyro kolonijos Kartaginos gyventojai. Taip juos vadino romėnai.
Raiteliai: dalis Romos piliečių, kurie buvo raitelių vadų palikuonys.
Respublika: valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas nėra monarchas, o aukščiausi valdžios organai renkami nustatytam laikui arba sudaromi parlamento; suverenitetas priklauso tautai.
Romanizacija: Senovės Romos imperijos užkariautų tautų vertimas perimti romėnų kultūrą, papročius, amatus, religiją, elgesio normas, vartoti lotynų kalba.
Rozetės akmuo: 196 m. pr. Kr. karaliaus Ptolemėjaus Epifano dekretas (akmuo su įrašu).
Sankcija: kurio nors akto patvirtinimas, teikiantis jam įstatymo galią.
Sarkofagas: paprastas mumijos karstas.
Senatas: 1) Senovės Romoje: aukščiausioji valstybės taryba; 2) JAV ir kai kuriose kitose valstybėse: parlamento aukštesnieji rūmai.
Senatorius: senato narys.
Sfinksas: gulinčio liūto su žmogaus galva skulptūra.
Sinoikizmas: miestų, nedidelių bendruomenių vienijimasis į vieną polį.
Sofistas: išminčius, filosofų grupės, susikūrusios Periklio laikais, narys.
Spartiatas: pilnateisis senovės Spartos pilietis
Stilius: tam tikro laiko, vietos, krypties ir kt. meno savitumas // rašymo priemonė, rašiklis.
Stoicizmas: filosofijos srovė atsiradusi III a. pr. m. e. antikinėje Graikijoje. Vėliau išplito į Romos imperiją bei darė įtaką krikščionybės doktrinos kūrimuisi. Kertinės stoicizmo vertybės: teisingumas, išmintis, drąsa, saikingumas (kuklumas), nuosaikumas. Žymiausi stoicizmo atstovai: Zenonas Kitionietis (stoicizmo pradininkas), Seneka, Epiktetas, Markas Aurelijus (Romos imperatorius).
Stoikas: stoicizmo filosofijos sekėjas, šalininkas; kantrus, ištvermingas, ramiai pakeliantis negandas žmogus.
Strategas: Atėnų kariuomenės vadas.
Suirutė: nuosmukis.
Sąjungininkai: 1) Senovės Romoje: romėnų pajungtos italikų gentys, kurios liko autonomiškos, bet privalėjo teikti Romai pagalbinę kariuomenę; 2) Antrojo pasaulinio karo metais: prieš Ašies valstybes kovojusių valstybių grupė (D. Britanija, Lenkija, Prancūzija, nuo 1941 m. birželio SSRS, nuo 1941 m. gruodžio JAV ir kt.).
Teatras: vaidinimas ant scenos priešais auditoriją, susidedantis iš kalbos, muzikos, šokio, judesių.
Tepidarijus: šiltoji pirties dalis.
Terma: senovės romėnų viešoji pirtis.
Tironija: (gr. tyrannis – neribota valdžia), sen. Graikijos polių valdymo forma, paremta vienvaldystės principu; vieno asmens, smurtu užgrobusio valdžią, valdymas.
Toga: romėnų ilgas vilnonis viršutinis drabužis, dėvėtas ant kairiojo pėties. Šiandien teisėjų rūbai.
Tragedija: kūrinys, vaizduojantis aštrius gyvenimo konfliktus ir dažniausiai pasibaigiantis herojaus žuvimu.
Tribūnas: pareigūnas, kurį rinko plebėjai, kad gintų jų teises senate.
Triera: graikų karinis laivas su trimis irklų eilėmis.
Triumfas: aukščiausias pagarbos pareiškimas Romos karvedžiui, laimėjusiam didelę reikšmingą pergalę.
Triumviratas: senovės Romos 3 politinių veikėjų-karvedžių sąjunga valdžiai užgrobti, valdyti.
Trojos arklys: tuščiaviduris medinis arklys, kuriame buvo pasislėpę Graikų kariai.
Tunika: senovės Romėnų linijinis arba vilnonis drabužis, dėvėtas po toga.
Urnamu kodeksas: išleisti pirmieji įstatymai (XXI a. pr. Kr.)
Vandalai: germanų gentis, 455 m. nusiaubusi Romą ir sunaikinusi daug antikinės kultūros paminklų.
Vandalizmas: barbariškas kultūros vertybių, meno, paminklų griovimas, naikinimas.
Vergas: beteisis žmogus, esantis visiškoje savo šeimininko nuosavybėje.
Vestalė: vestos (namų židinio deivė) žynės, merginos iš kilmingos šeimos. Jos negalėdavo ištekėti ir turėjo nepaliaujamai kurstyti ugnį.
Veto: taisyklė, pagal kurią kolegialus valdžios organas negali priimti sprendimo, jeigu nors vienas jo narys pasisako prieš. Kitaip tariant, tai yra vienbalsiškumo reikalavimas.
Viziris: vadovo titulas.
Zikuratas: šventyklos, kelių aukštų laiptuoto pavidalo statiniai ant kalvos.
Šadufas: įrenginys vandeniui pakelti.
Žynys: asmuo, „aiškinantis“ dievų valią politeistinėse religijose, pranašas, aiškinęs sapnus.
„Akmeninių papirusų giraitė“: Luksoro šventykla.
„Gyvi užmuštieji“: vergai.
„Didysis tautų kraustymasis“: IV-V a. (plačiąja prasme iki VII a.) Europos genčių judėjimas, kurį IV a. pabaigoje paskatino hunų antplūdis: barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją ir su tuo susiję politiniai, etniniai ir socialiniai reiškiniai.
„Duonos įstatymas“: Romos vyriausybė dalino dykai duoną, cirko ir teatro bilietus, dykai įleisdavo į pirtis.
Tamsieji šimtmečiai: Homero laikotarpis (tarp XI a. pr. Kr. ir IX a. pr. Kr.), blogai ištyrinėtas tarpsnis.
„Veršiukų šalis“: Italija;

Viduramžių istorijos sąvokos (nuo 476 m.)

ViduramžiaiLDKKrikščionybėIslamasVisos viduramžių

Ėjimas į Kanosą: nusižeminimas prieš priešą, kai 1077 m. imperatorius Henrikas IV Kanosos pilyje meldė popiežiaus Grigaliaus VII atleidimo.
„Didžioji laisvių chartija“: "Didžioji laisvių chartija“ (Magna Carta Libertatum) - 1215 m. birželio 15 d. Anglijos karaliaus išleistas dokumentas, apribojantis absoliučią valdžią
Abatas: vienuolyno vadovas, bažnytinėje hierarchijoje prilyginamas vyskupui.
Abitas: Vienuolio drabužis (ilgas, drobinis, su kapišonu, perrištas birve, juodos ar rudos spalvos)
Alachas: Dievas islamo religijoje; kreipinys į Dievą islamo religijoje.
Alchemija: ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chemijos, fizikos, astrologijos, menų, semiotikos, metalurgijos, medicinos, misticizmo bei religijos elementus.
Alodas: Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Akras: ploto matas kai kuriose šalyse, jis lygus 0,4047 ha.
Cenzyva: Prancūzijoje feodalizmo laikais – paveldima valstiečių žemė.
Anatema: klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas; bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Arabeska: sudėtiniai ornamentai iš stilizuotų augalų ir geometrinių figurų
Astrologija: pseudomokslas apie žvaigždes ir jų įtaką žmogaus gyvenimui.
Aukso Orda: mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus.
Avinjono nelaisvė: laikotarpis XIV a. kai popiežius rezidavo Avinjone;
Baudžiauninkas: valstietis, netekęs asmeninės laisvės ir žemės nuosavybės, priklausantis senjorui, kurio žemėje gyvena.
Baudžiava: teisinė valstiečių padėtis, pagal kurią jie asmeniškai tampa priklausomi nuo savo senjoro; įteisinanti jo senjoro galimybę naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, drausti valstiečiams keisti šeimininką.
Bazilika: aukščiausio rango katalikų bažnyčia (katedra);
Bažnytinė dešimtinė: pelno dešimtadalis, atiduodamas bažnyčiai
Beduinai: stepių klajokliai
Bendruomenių rūmai: Anglijos Parlamento žemieji rūmai.
Beneficija: Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais žemė ar kitas turtas, kurį karalius ar stambus feodalas suteikia už karinę tarnybą savo vasalui (nepaveldima)
Biurgeris: viduramžiais Vakarų Europos miesto gyventojas, naudodavesis miestiečių teisėmis
Bizantinis menas: Rytų Romos imperijos menas, formavosi veikiamas helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės, stiliui būdingas simboliškumas, misticizmas.
Burmistras: kai kurių valstybių miesto ar kitos bendruomenės savivaldos ar valdymo organo vadovas
Buržua: miesto gyventojas, turintis mieste nuosavybę ir verslą.
Cechas: tuo pačiu amatu besiverčiančių miesto amatininkų sąjunga, susikūrusi viduramžiais. Cechas normavo narių kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, pameistrių skaičių ir gynė jų ekonomines bei politines teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato.
Celibatas: privaloma dvasininkų viengungystė; Katalikų Bažnyčioje draudimas tuoktis dvasininkams.
Centralizacija: valdžios, išteklių ar valdymo telkimas į vieną centrą. Viduramžiais centralizuojant valstybę buvo naikinamas feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Chanas: mongolų totorių valstybės valdovas.
Christianizacija: atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
Chartija: dokumentas, kuriame senjoras skelbia laisvajam viduramžių miestui suteikiamas privilegijas; politinis dokumentas, kuriame skelbiami kurios nors politinės grupuotės principai.
Činšas: feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra, baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis mokestis žemės savininkui.
„Didysis tautų kraustymasis“: IV-V a. (plačiąja prasme iki VII a.) Europos genčių judėjimas, kurį IV a. pabaigoje paskatino hunų antplūdis: barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją ir su tuo susiję politiniai, etniniai ir socialiniai reiškiniai.
Dinaras: sidabrinė moneta
Disputas: ginčas žodžiu mokslo, meno, literatūros klausimais.
Domenas: Viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko paveldima žemės valda, įdirbama lažinių valstiečių.
Duoklė: prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Džihadas: musulmonų,,šventasis karas’’ prieš kitatikius.
Ediktas: svarbus imperatorių ar karalių įsakas.
Ekskomunika: bažnytinė bausmė, atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės.
Emyras: valdovo ar jo sūnaus, valdžiusio provincijas titulas. (atitinka kunigaikštį)
Enciklika: popiežiaus kreipimasis į pasaulio katalikus
Erezija: religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai bažnyčiai.
Evangelija: tekstas, aprašantis Jėzaus gyvenimą.
Feodalas: feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas: visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas: Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Generaliniai luomai: Prancūzijos luomų atstovų susirinkimas, turintis patariamąją teisę karaliui.
Getas: miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinama tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė (dažniausiai žydai), atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
Gildija: pirklių susivienijimas, gynęs savo narių interesus ir privilegijas;
Gotika: XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, kuriam būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės.
Grafas: pareigūnas, karaliaus ar imperatoriaus įgaliotinis, turintis administracinę, teisminę ir karinę valdžią.
Hadžas: musulmonų piligrimų kelionė į islame šventą Meką, atliekant joje religines apeigas.
Hanza: ( Hanzos sąjunga ) – buvusi šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga.
Herbas: valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas, esantis vėliavose, monetose, antspauduose, ant pastatų, buities rakandų, knygose.
Hercogas: didiko, valdančio hercogiją, titulas, pagal padėtį aristokratų hierarchijoje žemesnis už karalių, bet aukštesnis už markizą bei grafą
Hidžra: priverstinis Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 m.; nuo jo skaičiuojami musulmonų metai.
Hierarchija: griežta žemesnio lygio pareigų (titulų, laipsnių) pavaldumo aukštesnio lygio pareigoms, titulams, laipsniams tvarka
Husitai: Jano Huso šalininkai, XV a. čekų nacionalinio pasipriešinimo vokiečių įtakai dalyviai, kovoję prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą
Ikona: religinės tematikos paveikslas nutapytas ant medžio.
Imamas: kai kurių islamo atšakų dvasininkas.
Imunitetas: viduramžių stambiųjų žemvaldžių privilegijos, išduotos karaliaus; išskirtinis kai kurių įstatymų netaikymas asmenims.
Indulgencija: Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Inkvizicija: bendras Katalikų bažnyčios institucijų, skirtų kovai su erezijomis, Bažnyčios priešininkais, pavadinimas.
Investitūra: ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai. Būna pasaulietinė ir bažnytinė.
Islamas: monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu Alachu, pranašais (svarbiausias Mahometas), paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties; islamo principai išdėstyti Korane ir sunoje.
Iždas: valstybės ar miesto (gali būti gildijos, cecho ir kt.) turimi finansiniai ištekliai.
Kaaba: Musulmonų centrinė šventykla, kuriame yra šventasis juodasis akmuo.
Kalifai: Mahometo ipėdiniai, arabų valstybės vadovai
Kalifatas: musulmonų arabų valstybė.
Kanonas: visuotinai priimta taisyklė, norma; religinių taisyklių visuma.
Kanonizacija: katalikų ir stačiatikių bažnyčiose mirusiojo pripažinimas šventuoju
Kardinolas: katalikų Bažnyčios dvasininkas, rangu žemesnis už popiežių, dažniausiai vyskupas, Kardinolų kolegijos, kuri renka naują popiežių, narys.
Karolingų renesansas: VIII a. pab. – IX a. pirmosios pusės kultūrinis sąjūdis, intelektualinis ir kultūrinis pakilimas (švietimas, poezija, literatūra, architektūra) Karolio Didžiojo valdomoje Frankų valstybėje.
Katalikybė: Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka.
Katedra: religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Kijevo Rusia: IX-XII a. vid. egzistavusi rytų slavų valstybė, kurios sostinė buvo Kijevas.
Kirilica: slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Komendacija: sutartis, įtvirtinusi asmeninę ir materialinę vasalo priklausomybę nuo senjoro (už fizinę apsaugą nuo puldinėjimų).
Konkordatas: valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Kontraforsas: vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautinių perdangų skėtimo jėgoms atremti.
Koranas: islamo šventoji knyga.
Krikščionybė: monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente; viena iš trijų pasaulinių religijų, plačiausiai paplitusi pasaulyje.
Kryžiaus žygiai: Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Kryžminė: kupolinė bizantiško stiliaus bažnyčia
Kronika: istorinis chronologinis aprašymas, metraštis
Lažas: prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška.
Lenas: feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų teisė;
Litera: spaudoje naudota metalinė kaladėlė su iškilu veidrodiniu simbolio atvaizdu
Lordų rūmai: Anglijos parlamento aukštieji rūmai.
Luomas: socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Luominė monarchija: monarchijos tipas, kai karalius valdo, patariamas luomų atstovų susirinkimo.
Lupikavimas: pinigų skolinimas už labai aukštas palūkanas.
Magdeburgo teisė: viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų, miesto teisė turėti savivaldą, susiklosčiusi XII-XIII a. Magdeburge. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, gavęs tokią teisę Jogailos privilegija.
Magistratas: 1) Senovės Romoje: aukšto rango valstybės pareigūnas; dauguma šių pareigų buvo renkamos kasmet ir neapmokamos; 2) viduramžiais ir naujaisiais laikais: miesto, kuriam suteikta Magdeburgo teisė, taryba ir jos institucijos.
Majorato teisė: paveldėjimo būdas paplitęs viduramžiais, kai visas žemes paveldėdavo vyriausias palikuonis.
Majordomas: aukštas valstybės pareigūnas; rūmų arba dvaro valdytojas, vėliau vadintas prievaizdu.
Manuskriptas: rankraštinė knyga.
Maurai: bendras Šiaurės Afrikoje gyvenančių klajoklių berberų, kuriuos VII a. islamizavo arabai, pavadinimas.
Mečetė: musulmonų maldos namai.
Meistras: asmuo, savo amato specialistas, turintis dirbtuvę ir priklausantis cechui.
Meras: miesto savivaldos tarybos pirmininkas, miesto galva.
Metraštis: rankraštinė knyga, kurioje surašomi įvykiai pamečiui.
Metropolitas: aukščiausias katalikų ir stačiatikių vyskupo titulas
Milano ediktas: imperatoriaus Licinijaus 313 m. Milane paskelbtas aktas, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų lygybė.
Minaretas: bokštas prie mečetės
Misionierius: dvasininkas, skleidžiantis savo religiją kitų tikėjimų žmonėms, dažnai kitose pasaulio šalyse.
Mozaika: paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų gabaliukų.
Muedzinas: islamo religijos dvasininkas
Mugė: tam tikrą laiką trunkantis ir periodiškai pasikartojantis renginys, kurio metu pirkliai ir amatininkai gali prisistatyti, vieni su kitais susitikti, bendrauti, derėtis betarpiškai.
Musulmonas: islamo išpažinėjas
Natūrinis ūkis: ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus suvartoja patys gamintojai
Naujasis Testamentas: Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti senąja graikų kalba IV a., dauguma jų labai trumpi.
Normanai: senieji Jutlandijos ir Skandinavijos gyventojai; vertėsi jūreivyste, piratavimu ir prekyba. Kitaip – vikingai.
Omažas: ištikimybės priesaika senjorui
Ordinas: 1) vienuolių ar riterių organizacija, kurią sieja bendra idėja ir ypatingos gyvenimo taisyklės, turinti aukščiausio dvasininko patvirtintus įstatus; 2) valstybės apdovanojimas už ypatingus nuopelnus.
Ortodoksija: stačiatikybė arba griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai.
Pameistrys: amatininkas - praktikantas, kuris mokosi amato iš meistro.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Patriarchas: aukščiausio rango stačiatikių dvasininkas
Piligrimas: asmuo, išsiruošęs į kelionę, kurios tikslas - aplankyti kokią nors šventą vietą.
Pogromas: kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Popiežiaus bulė: popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.
Popiežiaus legatas: asmeninis popiežiaus atstovas kurioje nors šalyje arba tam tikrai Katalikų bažnyčios daliai, turintis įgaliojimus spręsti su tikėjimu susijusius klausimus.
Popiežius: Romos vyskupas ir Romos Katalikų Bažnyčios vadovas.
Privilegija: valdovo ar valstybės suteikiama išimtinė teisė ar lengvata asmeniui, luomui, gyvenvietei; taip pat raštas, kuriuo ji suteikiama.
Vitražas: spalvoti lango stiklai, sujungti alavo rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais.
Prekariumas: alodo savininko specialus raštas - pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio; pasirašęs prekariumą, alodo savinikas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės. (už skolas)
Ramadanas: šventasis musulmonų pasninko mėnuo.
Reglamenas: taisyklių rinkinys, kurio griežtai laikomasi, pavyzdžiui - cechų nuostatai, nurodantys reikalavimus gaminamai produkcijai.
Regula: krikščionių vienuolių ordino taisyklės, nuostatai.
Rekonkista: Pirėnų pusiasalio krikščionių valstybių kovos su arabais (maurais) dėl užimtų žemių atkariavimo (VIII a. pradžia - 1492 m.).
Rektorius: aukštojo mokslo įstaigos vedėjas, universiteto viršininkas, vadovas.
Riteris: feodalinėje Europoje asmuo, priklausantis kariniam bajorų luomui.
Riterių ordinas: viduramžiais katalikų vienuolių riterių karinė organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes
Romanika: IX–XIII a. Europos meno stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – religinė tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas. Pastatai buvo statomi taip, kad tiktų gynybai karo atveju.
Rotušė: miesto savivaldybės būstinė, svarbiausia miesto institucija.
Rožių karai: pilietinių karų serija, kariauta dėl Anglijos sosto 1455–1487 m. tarp Jorkų (balti) ir Lankasterių (raudoni) šeimų.
Saracėnai: arabai, musulmonai, kartais taip viduramžiais vadinami buvo nekrikščionys.
Savivalda: teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus.
Schizma: religinės bendruomenės (su)skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai.
Scholastika: mokymo būdas viduramžiais, mokslo, filosofijos, teologijos kryptis Vakarų Europoje viduramžiais.
Sekuliacija: bažnyčiai priklausančio turto perdavimas valstybei arba pasauliečiams.
Senjoras: žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Servai: priklausomi valstiečiai Anglijoje
Simonija: bažnytinių pareigų pirkimas
Siuzerenas: stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Skriptoriumas: VI-XII a. vienuolyno dirbtuvė, kurioje buvo perrašinėjamos knygos (dažniausiai religinio turinio).
Skriptorius: vienuolis, rankraštinių knygų perrašinėtojas.
Slavai: indoeuropiečių tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė, gyvenanti Vidurio ir Rytų Europoje.
Soboras: svarbiausia stačiatikių cerkvė, katedra, dažniausiai statoma miesto centre.
Stačiatikiai: krikščionių Bažnyčia, susiformavusi po Didžiosios schizmos.
Sunitai: musulmonai, kurie be Korano, šventa knyga laiko ir Suną – Mahometo gyvenimo aprašymą.
Šiitai: musulmonai, šventa knyga pripažįstantys tik Koraną.
Teocentrizmas: religinė pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų; daugelio religijų, ypač monoteistinių, esminė dalis.
Teokratinė teorija: reiškinių aiškinimas, kai aukščiausia valdžia yra bažnytinė.
Teologija: mokslas apie Dievą.
Titulas: asmens paveldėtas arba įgytas garbės vardas.
Trečiasis luomas: brandžiųjų viduramžių ir naujųjų laikų Prancūzijoje (iki 1789 revoliucijos) – visos gyventojų grupės, nepriklausančios privilegijuotiesiems – bajorų ir dvasininkų – luomams.
Turnyras: viduramžių riterių kovinėsų varžybos.
Universitetas: aukštoji mokykla, kurioje organizuojamos aukštosios studijos, moksliniai tyrimai, suteikiami akademiniai vardai ir laipsniai.
Vasalas: feodalas ar kitas asmuo, priklausęs nuo senjoro, iš kurio gavo žemės (feodą), prisiekęs jam ištikimybę ir atlikdavęs prievoles, dažniausiai karinę tarnybą.
Viduramžiai: istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. pabaigos, kurio metu visuomenės gyvenimo tvarka buvo pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi.
Vienuolis: krikščionybės, budizmo, islamo religinės bendruomenės narys, davęs skaistybės, neturto įžadus‏; vilki skiriamąjį drabu‏žį - abitą.
Vienuolynas: gyvenamųjų bei kitokių statinių visuma, kurioje gyvena ir meldžiasi vienuoliai.
Vikingai: ankstyvųjų viduramžių skandinavų kilmės jūrininkai–kariai, pirkliai ir plėšikai
Vilanas: viduramžių Vakarų Europoje nuo feodalo priklausomas valstietis
Žakerija: valstiečių sukilimai prieš bajorų savivalę 1358 šiaurės rytų Prancūzijoje ir Šimto metų karo laikotarpiu, kuriuos sukėlė didžiuliai mokesčiai karo reikalams.

Akras: ploto matas kai kuriose šalyse, jis lygus 0,4047 ha.
Alodas: Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Aukso Orda: mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus.
Bajorai: teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas
Baltai: indoeuropiečių tautos ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusios baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės.
Buržua: miesto gyventojas, turintis mieste nuosavybę ir verslą.
Cechas: tuo pačiu amatu besiverčiančių miesto amatininkų sąjunga, susikūrusi viduramžiais. Cechas normavo narių kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, pameistrių skaičių ir gynė jų ekonomines bei politines teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato.
Centralizacija: valdžios, išteklių ar valdymo telkimas į vieną centrą. Viduramžiais centralizuojant valstybę buvo naikinamas feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Chanas: mongolų totorių valstybės valdovas.
Christianizacija: atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
Činšas: feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra, baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis mokestis žemės savininkui.
Didikas: Lietuvos kilmingasis, kilmingųjų luome užimantis aukštesnę padėtį negu bajoras.
Didysis etmonas: Vyriausiasis LDK bajorų pašauktinių kariuomenės vadas, per karą turėjęs didžiausią galią kariuomenėje, jo įsakymai prilygo didžiojo kunigaikščio įsakymams.
Didysis kancleris: vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos valstybės pareigūnų, kuris prižiūrėjo valstybės įstatymų leidybą ir jų vykdymą, rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei, buvo valdovo antspaudo saugotojas.
Dinastija: tos pačios giminės valdovų, vienas iš kito paveldinčių sostą, eilė.
Dinastinė unija: vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga
Domenas: Viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko paveldima žemės valda, įdirbama lažinių valstiečių.
Duoklė: prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Dvasininkija: išimtinių teisių, lengvatų arba privilegijų turintis luomas, nuo bajorų skiriasi tuo, kad šios teisės ir privilegijos nepaveldimos.
Feodalas: feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas: visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas: Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Gildija: pirklių susivienijimas, gynęs savo narių interesus ir privilegijas;
Gotika: XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, kuriam būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės.
Herbas: valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas, esantis vėliavose, monetose, antspauduose, ant pastatų, buities rakandų, knygose.
Hierarchija: griežta žemesnio lygio pareigų (titulų, laipsnių) pavaldumo aukštesnio lygio pareigoms, titulams, laipsniams tvarka
Indulgencija: Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Investitūra: ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai. Būna pasaulietinė ir bažnytinė.
Iždas: valstybės ar miesto (gali būti gildijos, cecho ir kt.) turimi finansiniai ištekliai.
Įkapės: įvairūs daiktai, dedami į mirusiojo kapą.
Kanceliarija: raštinė; įstaigos raštvedybos skyrius
Karaimai: tiurkų grupės tauta
Katalikybė: Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka.
Katedra: religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Kenesa: karaimų, išpažįstančių karaizmą, maldos namai.
Kijevo Rusia: IX-XII a. vid. egzistavusi rytų slavų valstybė, kurios sostinė buvo Kijevas.
Kirilica: slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Krikščionybė: monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente; viena iš trijų pasaulinių religijų, plačiausiai paplitusi pasaulyje.
Kryžiaus žygiai: Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Laidosena: mirusiojo laidojimo papročiai.
Lauko etmonas: samdomosios (algininkų) kariuomenės vadas. Taikos laikotarpiu ši kariuomenė sudarydavo pilių įgulas.
Lažas: prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška.
Lenas: feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų teisė;
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė, XV a. buvusi didžiausia Europoje.
Lietuvos Metrika: XIV a. pab. – XVIII a. pab. LDK dokumentų archyvas, kurį sudaro įvairūs teisiniai aktai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijos bajorams, LDK sritims bei miestams, bajorystės, įvairių pareigybių ir žemių valdų suteiktys, diplomatiniai, finansiniai dokumentai, teismų sprendimai, korespondencija.
Luomas: socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Magdeburgo teisė: viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų, miesto teisė turėti savivaldą, susiklosčiusi XII-XIII a. Magdeburge. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, gavęs tokią teisę Jogailos privilegija.
Monoteizmas: tikėjimas, kad yra vienas Aukščiausiasis Dievas ar Dievo vieningumu.
Natūrinis ūkis: ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus suvartoja patys gamintojai
Omažas: ištikimybės priesaika senjorui
Ordinas: 1) vienuolių ar riterių organizacija, kurią sieja bendra idėja ir ypatingos gyvenimo taisyklės, turinti aukščiausio dvasininko patvirtintus įstatus; 2) valstybės apdovanojimas už ypatingus nuopelnus.
Ortodoksija: stačiatikybė arba griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai.
Pagonys: monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus.
Pameistrys: amatininkas - praktikantas, kuris mokosi amato iš meistro.
Ponų taryba: Lietuvos didžiojo kunigaikščio patariamoji taryba, XVa. įgyjusi vykdomąją valdžią; rinko Lietuvos didįjį kunigaikštį. Nuo XV a. antrosios pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe.
Politeizmas: daugelio dievų garbinimas; religija, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas.
Popiežiaus bulė: popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.
Prekariumas: alodo savininko specialus raštas - pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio; pasirašęs prekariumą, alodo savinikas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės. (už skolas)
Privilegija: valdovo ar valstybės suteikiama išimtinė teisė ar lengvata asmeniui, luomui, gyvenvietei; taip pat raštas, kuriuo ji suteikiama.
Romanika: IX–XIII a. Europos meno stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – religinė tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas. Pastatai buvo statomi taip, kad tiktų gynybai karo atveju.
Savivalda: teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus.
Senjoras: žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Simonija: bažnytinių pareigų pirkimas
Siuzerenas: stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Slavai: indoeuropiečių tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė, gyvenanti Vidurio ir Rytų Europoje.
Totoriai: tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas
Unija: dviejų ar daugiau valstybių (dažniausiai monarchijų) sąjunga, susivienijimas.
Vaivada: aukščiausiasis valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, taip pat vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas
Valakas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.
Šlėkta: Lenkijos ir Lietuvos (nuo XV a.) bajoras.
Žydai: tauta, kilusi iš senųjų semitų genčių

Ėjimas į Kanosą: nusižeminimas prieš priešą, kai 1077 m. imperatorius Henrikas IV Kanosos pilyje meldė popiežiaus Grigaliaus VII atleidimo.
Abatas: vienuolyno vadovas, bažnytinėje hierarchijoje prilyginamas vyskupui.
Abitas: Vienuolio drabužis (ilgas, drobinis, su kapišonu, perrištas birve, juodos ar rudos spalvos)
Anatema: klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas; bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija.
Avinjono nelaisvė: laikotarpis XIV a. kai popiežius rezidavo Avinjone;
Bazilika: aukščiausio rango katalikų bažnyčia (katedra);
Bažnytinė dešimtinė: pelno dešimtadalis, atiduodamas bažnyčiai
Bizantinis menas: Rytų Romos imperijos menas, formavosi veikiamas helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės, stiliui būdingas simboliškumas, misticizmas.
Celibatas: privaloma dvasininkų viengungystė; Katalikų Bažnyčioje draudimas tuoktis dvasininkams.
Christianizacija: atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
„Didysis tautų kraustymasis“: IV-V a. (plačiąja prasme iki VII a.) Europos genčių judėjimas, kurį IV a. pabaigoje paskatino hunų antplūdis: barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją ir su tuo susiję politiniai, etniniai ir socialiniai reiškiniai.
Ekskomunika: bažnytinė bausmė, atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės.
Enciklika: popiežiaus kreipimasis į pasaulio katalikus
Erezija: religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai bažnyčiai.
Evangelija: tekstas, aprašantis Jėzaus gyvenimą.
Husitai: Jano Huso šalininkai, XV a. čekų nacionalinio pasipriešinimo vokiečių įtakai dalyviai, kovoję prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą
Ikona: religinės tematikos paveikslas nutapytas ant medžio.
Indulgencija: Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Inkvizicija: bendras Katalikų bažnyčios institucijų, skirtų kovai su erezijomis, Bažnyčios priešininkais, pavadinimas.
Kanonas: visuotinai priimta taisyklė, norma; religinių taisyklių visuma.
Kanonizacija: katalikų ir stačiatikių bažnyčiose mirusiojo pripažinimas šventuoju
Kardinolas: katalikų Bažnyčios dvasininkas, rangu žemesnis už popiežių, dažniausiai vyskupas, Kardinolų kolegijos, kuri renka naują popiežių, narys.
Katalikybė: Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka.
Katedra: religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Kirilica: slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Konkordatas: valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Krikščionybė: monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente; viena iš trijų pasaulinių religijų, plačiausiai paplitusi pasaulyje.
Kryžiaus žygiai: Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Kryžminė: kupolinė bizantiško stiliaus bažnyčia
Majorato teisė: paveldėjimo būdas paplitęs viduramžiais, kai visas žemes paveldėdavo vyriausias palikuonis.
Metropolitas: aukščiausias katalikų ir stačiatikių vyskupo titulas
Milano ediktas: imperatoriaus Licinijaus 313 m. Milane paskelbtas aktas, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų lygybė.
Misionierius: dvasininkas, skleidžiantis savo religiją kitų tikėjimų žmonėms, dažnai kitose pasaulio šalyse.
Mozaika: paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų gabaliukų.
Naujasis Testamentas: Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti senąja graikų kalba IV a., dauguma jų labai trumpi.
Ordinas: 1) vienuolių ar riterių organizacija, kurią sieja bendra idėja ir ypatingos gyvenimo taisyklės, turinti aukščiausio dvasininko patvirtintus įstatus; 2) valstybės apdovanojimas už ypatingus nuopelnus.
Ortodoksija: stačiatikybė arba griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai.
Patriarchas: aukščiausio rango stačiatikių dvasininkas
Piligrimas: asmuo, išsiruošęs į kelionę, kurios tikslas - aplankyti kokią nors šventą vietą.
Popiežiaus bulė: popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.
Popiežiaus legatas: asmeninis popiežiaus atstovas kurioje nors šalyje arba tam tikrai Katalikų bažnyčios daliai, turintis įgaliojimus spręsti su tikėjimu susijusius klausimus.
Popiežius: Romos vyskupas ir Romos Katalikų Bažnyčios vadovas.
Regula: krikščionių vienuolių ordino taisyklės, nuostatai.
Teokratinė teorija: reiškinių aiškinimas, kai aukščiausia valdžia yra bažnytinė.
Vitražas: spalvoti lango stiklai, sujungti alavo rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais.
Rekonkista: Pirėnų pusiasalio krikščionių valstybių kovos su arabais (maurais) dėl užimtų žemių atkariavimo (VIII a. pradžia - 1492 m.).
Riterių ordinas: viduramžiais katalikų vienuolių riterių karinė organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes
Schizma: religinės bendruomenės (su)skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai.
Scholastika: mokymo būdas viduramžiais, mokslo, filosofijos, teologijos kryptis Vakarų Europoje viduramžiais.
Sekuliacija: bažnyčiai priklausančio turto perdavimas valstybei arba pasauliečiams.
Simonija: bažnytinių pareigų pirkimas
Skriptoriumas: VI-XII a. vienuolyno dirbtuvė, kurioje buvo perrašinėjamos knygos (dažniausiai religinio turinio).
Skriptorius: vienuolis, rankraštinių knygų perrašinėtojas.
Soboras: svarbiausia stačiatikių cerkvė, katedra, dažniausiai statoma miesto centre.
Stačiatikiai: krikščionių Bažnyčia, susiformavusi po Didžiosios schizmos.
Teocentrizmas: religinė pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų; daugelio religijų, ypač monoteistinių, esminė dalis.
Teologija: mokslas apie Dievą.
Vienuolis: krikščionybės, budizmo, islamo religinės bendruomenės narys, davęs skaistybės, neturto įžadus‏; vilki skiriamąjį drabu‏žį - abitą.
Vienuolynas: gyvenamųjų bei kitokių statinių visuma, kurioje gyvena ir meldžiasi vienuoliai.

Alachas: Dievas islamo religijoje; kreipinys į Dievą islamo religijoje.
Celibatas: privaloma dvasininkų viengungystė; Katalikų Bažnyčioje draudimas tuoktis dvasininkams.
Džihadas: musulmonų,,šventasis karas’’ prieš kitatikius.
Emyras: valdovo ar jo sūnaus, valdžiusio provincijas titulas. (atitinka kunigaikštį)
Hadžas: musulmonų piligrimų kelionė į islame šventą Meką, atliekant joje religines apeigas.
Hidžra: priverstinis Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 m.; nuo jo skaičiuojami musulmonų metai.
Imamas: kai kurių islamo atšakų dvasininkas.
Islamas: monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu Alachu, pranašais (svarbiausias Mahometas), paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties; islamo principai išdėstyti Korane ir sunoje.
Kaaba: Musulmonų centrinė šventykla, kuriame yra šventasis juodasis akmuo.
Kalifai: Mahometo ipėdiniai, arabų valstybės vadovai
Kalifatas: musulmonų arabų valstybė.
Koranas: islamo šventoji knyga.
Kryžiaus žygiai: Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Maurai: bendras Šiaurės Afrikoje gyvenančių klajoklių berberų, kuriuos VII a. islamizavo arabai, pavadinimas.
Mečetė: musulmonų maldos namai.
Minaretas: bokštas prie mečetės
Muedzinas: islamo religijos dvasininkas
Musulmonas: islamo išpažinėjas
Ramadanas: šventasis musulmonų pasninko mėnuo.
Rekonkista: Pirėnų pusiasalio krikščionių valstybių kovos su arabais (maurais) dėl užimtų žemių atkariavimo (VIII a. pradžia - 1492 m.).
Saracėnai: arabai, musulmonai, kartais taip viduramžiais vadinami buvo nekrikščionys.
Sunitai: musulmonai, kurie be Korano, šventa knyga laiko ir Suną – Mahometo gyvenimo aprašymą.
Šariatas: teisė, kuri nustato musulmonų kasdienio gyvenimo normas, sudarytas Korano priesaikų ir draudimų pagrindu.
Šiitai: musulmonai, šventa knyga pripažįstantys tik Koraną.
Teocentrizmas: religinė pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų; daugelio religijų, ypač monoteistinių, esminė dalis.
Teokratinė teorija: reiškinių aiškinimas, kai aukščiausia valdžia yra bažnytinė.

„Didžioji laisvių chartija“: "Didžioji laisvių chartija“ (Magna Carta Libertatum) - 1215 m. birželio 15 d. Anglijos karaliaus išleistas dokumentas, apribojantis absoliučią valdžią
Ėjimas į Kanosą: nusižeminimas prieš priešą, kai 1077 m. imperatorius Henrikas IV Kanosos pilyje meldė popiežiaus Grigaliaus VII atleidimo.
Abatas: vienuolyno vadovas, bažnytinėje hierarchijoje prilyginamas vyskupui.
Abitas: Vienuolio drabužis (ilgas, drobinis, su kapišonu, perrištas birve, juodos ar rudos spalvos)
Akras: ploto matas kai kuriose šalyse, jis lygus 0,4047 ha.
Alachas: Dievas islamo religijoje; kreipinys į Dievą islamo religijoje.
Alchemija: ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chemijos, fizikos, astrologijos, menų, semiotikos, metalurgijos, medicinos, misticizmo bei religijos elementus.
Alodas: Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Anatema: klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas; bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Arabeska: sudėtiniai ornamentai iš stilizuotų augalų ir geometrinių figurų
Astrologija: pseudomokslas apie žvaigždes ir jų įtaką žmogaus gyvenimui.
Aukso Orda: mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus.
Avinjono nelaisvė: laikotarpis XIV a. kai popiežius rezidavo Avinjone;
Bajorai: teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas
Baltai: indoeuropiečių tautos ir etninės grupės, kalbančios ar kalbėjusios baltų kalbomis, kilusiomis iš baltų prokalbės.
Baudžiauninkas: valstietis, netekęs asmeninės laisvės ir žemės nuosavybės, priklausantis senjorui, kurio žemėje gyvena.
Baudžiava: teisinė valstiečių padėtis, pagal kurią jie asmeniškai tampa priklausomi nuo savo senjoro; įteisinanti jo senjoro galimybę naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, drausti valstiečiams keisti šeimininką.
Bazilika: aukščiausio rango katalikų bažnyčia (katedra);
Bažnytinė dešimtinė: pelno dešimtadalis, atiduodamas bažnyčiai
Beduinai: stepių klajokliai
Bendruomenių rūmai: Anglijos Parlamento žemieji rūmai.
Beneficija: Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais žemė ar kitas turtas, kurį karalius ar stambus feodalas suteikia už karinę tarnybą savo vasalui (nepaveldima)
Biurgeris: viduramžiais Vakarų Europos miesto gyventojas, naudodavesis miestiečių teisėmis
Bizantinis menas: Rytų Romos imperijos menas, formavosi veikiamas helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės, stiliui būdingas simboliškumas, misticizmas.
Burmistras: kai kurių valstybių miesto ar kitos bendruomenės savivaldos ar valdymo organo vadovas
Buržua: miesto gyventojas, turintis mieste nuosavybę ir verslą.
Cechas: tuo pačiu amatu besiverčiančių miesto amatininkų sąjunga, susikūrusi viduramžiais. Cechas normavo narių kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, pameistrių skaičių ir gynė jų ekonomines bei politines teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato.
Celibatas: privaloma dvasininkų viengungystė; Katalikų Bažnyčioje draudimas tuoktis dvasininkams.
Centralizacija: valdžios, išteklių ar valdymo telkimas į vieną centrą. Viduramžiais centralizuojant valstybę buvo naikinamas feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Cenzyva: Prancūzijoje feodalizmo laikais – paveldima valstiečių žemė.
Chanas: mongolų totorių valstybės valdovas.
Chartija: dokumentas, kuriame senjoras skelbia laisvajam viduramžių miestui suteikiamas privilegijas; politinis dokumentas, kuriame skelbiami kurios nors politinės grupuotės principai.
Christianizacija: atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
Činšas: feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra, baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis mokestis žemės savininkui.
Didikas: Lietuvos kilmingasis, kilmingųjų luome užimantis aukštesnę padėtį negu bajoras.
„Didysis tautų kraustymasis“: IV-V a. (plačiąja prasme iki VII a.) Europos genčių judėjimas, kurį IV a. pabaigoje paskatino hunų antplūdis: barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją ir su tuo susiję politiniai, etniniai ir socialiniai reiškiniai.
Didysis etmonas: Vyriausiasis LDK bajorų pašauktinių kariuomenės vadas, per karą turėjęs didžiausią galią kariuomenėje, jo įsakymai prilygo didžiojo kunigaikščio įsakymams.
Didysis kancleris: vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos valstybės pareigūnų, kuris prižiūrėjo valstybės įstatymų leidybą ir jų vykdymą, rūpinosi užsienio politika, vadovavo valdovo raštinei, buvo valdovo antspaudo saugotojas.
Dinaras: sidabrinė moneta
Dinastija: tos pačios giminės valdovų, vienas iš kito paveldinčių sostą, eilė.
Dinastinė unija: vienos dinastijos valdoma valstybių sąjunga
Disputas: ginčas žodžiu mokslo, meno, literatūros klausimais.
Domenas: Viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko paveldima žemės valda, įdirbama lažinių valstiečių.
Duoklė: prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Dvasininkija: išimtinių teisių, lengvatų arba privilegijų turintis luomas, nuo bajorų skiriasi tuo, kad šios teisės ir privilegijos nepaveldimos.
Džihadas: musulmonų,,šventasis karas’’ prieš kitatikius.
Ediktas: svarbus imperatorių ar karalių įsakas.
Ekskomunika: bažnytinė bausmė, atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės.
Emyras: valdovo ar jo sūnaus, valdžiusio provincijas titulas. (atitinka kunigaikštį)
Enciklika: popiežiaus kreipimasis į pasaulio katalikus
Erezija: religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai bažnyčiai.
Evangelija: tekstas, aprašantis Jėzaus gyvenimą.
Feodalas: feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas: visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas: Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Generaliniai luomai: Prancūzijos luomų atstovų susirinkimas, turintis patariamąją teisę karaliui.
Getas: miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinama tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė (dažniausiai žydai), atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
Gildija: pirklių susivienijimas, gynęs savo narių interesus ir privilegijas;
Gotika: XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, kuriam būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės.
Grafas: pareigūnas, karaliaus ar imperatoriaus įgaliotinis, turintis administracinę, teisminę ir karinę valdžią.
Hadžas: musulmonų piligrimų kelionė į islame šventą Meką, atliekant joje religines apeigas.
Hanza: ( Hanzos sąjunga ) – buvusi šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga.
Herbas: valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas, esantis vėliavose, monetose, antspauduose, ant pastatų, buities rakandų, knygose.
Hercogas: didiko, valdančio hercogiją, titulas, pagal padėtį aristokratų hierarchijoje žemesnis už karalių, bet aukštesnis už markizą bei grafą
Hidžra: priverstinis Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 m.; nuo jo skaičiuojami musulmonų metai.
Hierarchija: griežta žemesnio lygio pareigų (titulų, laipsnių) pavaldumo aukštesnio lygio pareigoms, titulams, laipsniams tvarka
Husitai: Jano Huso šalininkai, XV a. čekų nacionalinio pasipriešinimo vokiečių įtakai dalyviai, kovoję prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą
Ikona: religinės tematikos paveikslas nutapytas ant medžio.
Imamas: kai kurių islamo atšakų dvasininkas.
Imunitetas: viduramžių stambiųjų žemvaldžių privilegijos, išduotos karaliaus; išskirtinis kai kurių įstatymų netaikymas asmenims.
Indulgencija: Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Inkvizicija: bendras Katalikų bažnyčios institucijų, skirtų kovai su erezijomis, Bažnyčios priešininkais, pavadinimas.
Investitūra: ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai. Būna pasaulietinė ir bažnytinė.
Islamas: monoteistinė religija, skelbianti tikėjimą vienu dievu Alachu, pranašais (svarbiausias Mahometas), paskutiniu teismu, bausme arba atpildu po mirties; islamo principai išdėstyti Korane ir sunoje.
Iždas: valstybės ar miesto (gali būti gildijos, cecho ir kt.) turimi finansiniai ištekliai.
Įkapės: įvairūs daiktai, dedami į mirusiojo kapą.
Kaaba: Musulmonų centrinė šventykla, kuriame yra šventasis juodasis akmuo.
Kalifai: Mahometo ipėdiniai, arabų valstybės vadovai
Kalifatas: musulmonų arabų valstybė.
Kanceliarija: raštinė; įstaigos raštvedybos skyrius
Kanonas: visuotinai priimta taisyklė, norma; religinių taisyklių visuma.
Kanonizacija: katalikų ir stačiatikių bažnyčiose mirusiojo pripažinimas šventuoju
Karaimai: tiurkų grupės tauta
Kardinolas: katalikų Bažnyčios dvasininkas, rangu žemesnis už popiežių, dažniausiai vyskupas, Kardinolų kolegijos, kuri renka naują popiežių, narys.
Karolingų renesansas: VIII a. pab. – IX a. pirmosios pusės kultūrinis sąjūdis, intelektualinis ir kultūrinis pakilimas (švietimas, poezija, literatūra, architektūra) Karolio Didžiojo valdomoje Frankų valstybėje.
Katalikybė: Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka.
Katedra: religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Kenesa: karaimų, išpažįstančių karaizmą, maldos namai.
Kijevo Rusia: IX-XII a. vid. egzistavusi rytų slavų valstybė, kurios sostinė buvo Kijevas.
Kirilica: slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Komendacija: sutartis, įtvirtinusi asmeninę ir materialinę vasalo priklausomybę nuo senjoro (už fizinę apsaugą nuo puldinėjimų).
Konkordatas: valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Kontraforsas: vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautinių perdangų skėtimo jėgoms atremti.
Koranas: islamo šventoji knyga.
Krikščionybė: monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente; viena iš trijų pasaulinių religijų, plačiausiai paplitusi pasaulyje.
Kronika: istorinis chronologinis aprašymas, metraštis
Kryžiaus žygiai: Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Kryžminė: kupolinė bizantiško stiliaus bažnyčia
Laidosena: mirusiojo laidojimo papročiai.
Lauko etmonas: samdomosios (algininkų) kariuomenės vadas. Taikos laikotarpiu ši kariuomenė sudarydavo pilių įgulas.
Lažas: prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška.
Lenas: feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų teisė;
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: XIII-XVIII a. gyvavusi feodalinė Lietuvos valstybė, XV a. buvusi didžiausia Europoje.
Lietuvos Metrika: XIV a. pab. – XVIII a. pab. LDK dokumentų archyvas, kurį sudaro įvairūs teisiniai aktai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijos bajorams, LDK sritims bei miestams, bajorystės, įvairių pareigybių ir žemių valdų suteiktys, diplomatiniai, finansiniai dokumentai, teismų sprendimai, korespondencija.
Litera: spaudoje naudota metalinė kaladėlė su iškilu veidrodiniu simbolio atvaizdu
Lordų rūmai: Anglijos parlamento aukštieji rūmai.
Luomas: socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Luominė monarchija: monarchijos tipas, kai karalius valdo, patariamas luomų atstovų susirinkimo.
Lupikavimas: pinigų skolinimas už labai aukštas palūkanas.
Magdeburgo teisė: viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų, miesto teisė turėti savivaldą, susiklosčiusi XII-XIII a. Magdeburge. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, gavęs tokią teisę Jogailos privilegija.
Magistratas: 1) Senovės Romoje: aukšto rango valstybės pareigūnas; dauguma šių pareigų buvo renkamos kasmet ir neapmokamos; 2) viduramžiais ir naujaisiais laikais: miesto, kuriam suteikta Magdeburgo teisė, taryba ir jos institucijos.
Majorato teisė: paveldėjimo būdas paplitęs viduramžiais, kai visas žemes paveldėdavo vyriausias palikuonis.
Majordomas: aukštas valstybės pareigūnas; rūmų arba dvaro valdytojas, vėliau vadintas prievaizdu.
Manuskriptas: rankraštinė knyga.
Maurai: bendras Šiaurės Afrikoje gyvenančių klajoklių berberų, kuriuos VII a. islamizavo arabai, pavadinimas.
Meistras: asmuo, savo amato specialistas, turintis dirbtuvę ir priklausantis cechui.
Meras: miesto savivaldos tarybos pirmininkas, miesto galva.
Metraštis: rankraštinė knyga, kurioje surašomi įvykiai pamečiui.
Metropolitas: aukščiausias katalikų ir stačiatikių vyskupo titulas
Mečetė: musulmonų maldos namai.
Milano ediktas: imperatoriaus Licinijaus 313 m. Milane paskelbtas aktas, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų lygybė.
Minaretas: bokštas prie mečetės
Misionierius: dvasininkas, skleidžiantis savo religiją kitų tikėjimų žmonėms, dažnai kitose pasaulio šalyse.
Monoteizmas: tikėjimas, kad yra vienas Aukščiausiasis Dievas ar Dievo vieningumu.
Mozaika: paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų gabaliukų.
Muedzinas: islamo religijos dvasininkas
Mugė: tam tikrą laiką trunkantis ir periodiškai pasikartojantis renginys, kurio metu pirkliai ir amatininkai gali prisistatyti, vieni su kitais susitikti, bendrauti, derėtis betarpiškai.
Musulmonas: islamo išpažinėjas
Natūrinis ūkis: ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus suvartoja patys gamintojai
Naujasis Testamentas: Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti senąja graikų kalba IV a., dauguma jų labai trumpi.
Normanai: senieji Jutlandijos ir Skandinavijos gyventojai; vertėsi jūreivyste, piratavimu ir prekyba. Kitaip – vikingai.
Omažas: ištikimybės priesaika senjorui
Ordinas: 1) vienuolių ar riterių organizacija, kurią sieja bendra idėja ir ypatingos gyvenimo taisyklės, turinti aukščiausio dvasininko patvirtintus įstatus; 2) valstybės apdovanojimas už ypatingus nuopelnus.
Ortodoksija: stačiatikybė arba griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai.
Pagonys: monoteistinių judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovų naudojamas terminas, apibūdinantis senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus.
Pameistrys: amatininkas - praktikantas, kuris mokosi amato iš meistro.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Patriarchas: aukščiausio rango stačiatikių dvasininkas
Piligrimas: asmuo, išsiruošęs į kelionę, kurios tikslas - aplankyti kokią nors šventą vietą.
Pogromas: kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Politeizmas: daugelio dievų garbinimas; religija, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas.
Ponų taryba: Lietuvos didžiojo kunigaikščio patariamoji taryba, XVa. įgyjusi vykdomąją valdžią; rinko Lietuvos didįjį kunigaikštį. Nuo XV a. antrosios pusės ji tapo faktine LDK vyriausybe.
Popiežiaus bulė: popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.
Popiežiaus legatas: asmeninis popiežiaus atstovas kurioje nors šalyje arba tam tikrai Katalikų bažnyčios daliai, turintis įgaliojimus spręsti su tikėjimu susijusius klausimus.
Popiežius: Romos vyskupas ir Romos Katalikų Bažnyčios vadovas.
Prekariumas: alodo savininko specialus raštas - pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio; pasirašęs prekariumą, alodo savinikas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės. (už skolas)
Privilegija: valdovo ar valstybės suteikiama išimtinė teisė ar lengvata asmeniui, luomui, gyvenvietei; taip pat raštas, kuriuo ji suteikiama.
Ramadanas: šventasis musulmonų pasninko mėnuo.
Reglamenas: taisyklių rinkinys, kurio griežtai laikomasi, pavyzdžiui - cechų nuostatai, nurodantys reikalavimus gaminamai produkcijai.
Regula: krikščionių vienuolių ordino taisyklės, nuostatai.
Rekonkista: Pirėnų pusiasalio krikščionių valstybių kovos su arabais (maurais) dėl užimtų žemių atkariavimo (VIII a. pradžia - 1492 m.).
Rektorius: aukštojo mokslo įstaigos vedėjas, universiteto viršininkas, vadovas.
Riteris: feodalinėje Europoje asmuo, priklausantis kariniam bajorų luomui.
Riterių ordinas: viduramžiais katalikų vienuolių riterių karinė organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes
Romanika: IX–XIII a. Europos meno stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – religinė tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas. Pastatai buvo statomi taip, kad tiktų gynybai karo atveju.
Rotušė: miesto savivaldybės būstinė, svarbiausia miesto institucija.
Rožių karai: pilietinių karų serija, kariauta dėl Anglijos sosto 1455–1487 m. tarp Jorkų (balti) ir Lankasterių (raudoni) šeimų.
Saracėnai: arabai, musulmonai, kartais taip viduramžiais vadinami buvo nekrikščionys.
Savivalda: teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus.
Schizma: religinės bendruomenės (su)skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai.
Scholastika: mokymo būdas viduramžiais, mokslo, filosofijos, teologijos kryptis Vakarų Europoje viduramžiais.
Sekuliacija: bažnyčiai priklausančio turto perdavimas valstybei arba pasauliečiams.
Senjoras: žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Servai: priklausomi valstiečiai Anglijoje
Simonija: bažnytinių pareigų pirkimas
Siuzerenas: stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Skriptoriumas: VI-XII a. vienuolyno dirbtuvė, kurioje buvo perrašinėjamos knygos (dažniausiai religinio turinio).
Skriptorius: vienuolis, rankraštinių knygų perrašinėtojas.
Slavai: indoeuropiečių tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė, gyvenanti Vidurio ir Rytų Europoje.
Soboras: svarbiausia stačiatikių cerkvė, katedra, dažniausiai statoma miesto centre.
Stačiatikiai: krikščionių Bažnyčia, susiformavusi po Didžiosios schizmos.
Sunitai: musulmonai, kurie be Korano, šventa knyga laiko ir Suną – Mahometo gyvenimo aprašymą.
Teocentrizmas: religinė pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų; daugelio religijų, ypač monoteistinių, esminė dalis.
Teokratinė teorija: reiškinių aiškinimas, kai aukščiausia valdžia yra bažnytinė.
Teologija: mokslas apie Dievą.
Titulas: asmens paveldėtas arba įgytas garbės vardas.
Totoriai: tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas
Trečiasis luomas: brandžiųjų viduramžių ir naujųjų laikų Prancūzijoje (iki 1789 revoliucijos) – visos gyventojų grupės, nepriklausančios privilegijuotiesiems – bajorų ir dvasininkų – luomams.
Turnyras: viduramžių riterių kovinėsų varžybos.
Unija: dviejų ar daugiau valstybių (dažniausiai monarchijų) sąjunga, susivienijimas.
Universitetas: aukštoji mokykla, kurioje organizuojamos aukštosios studijos, moksliniai tyrimai, suteikiami akademiniai vardai ir laipsniai.
Vaivada: aukščiausiasis valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas, taip pat vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas
Valakas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.
Vasalas: feodalas ar kitas asmuo, priklausęs nuo senjoro, iš kurio gavo žemės (feodą), prisiekęs jam ištikimybę ir atlikdavęs prievoles, dažniausiai karinę tarnybą.
Viduramžiai: istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. pabaigos, kurio metu visuomenės gyvenimo tvarka buvo pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi.
Vienuolis: krikščionybės, budizmo, islamo religinės bendruomenės narys, davęs skaistybės, neturto įžadus‏; vilki skiriamąjį drabu‏žį - abitą.
Vienuolynas: gyvenamųjų bei kitokių statinių visuma, kurioje gyvena ir meldžiasi vienuoliai.
Vikingai: ankstyvųjų viduramžių skandinavų kilmės jūrininkai–kariai, pirkliai ir plėšikai
Vilanas: viduramžių Vakarų Europoje nuo feodalo priklausomas valstietis
Vitražas: spalvoti lango stiklai, sujungti alavo rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais.
Šariatas: teisė, kuri nustato musulmonų kasdienio gyvenimo normas, sudarytas Korano priesaikų ir draudimų pagrindu.
Šiitai: musulmonai, šventa knyga pripažįstantys tik Koraną.
Šlėkta: Lenkijos ir Lietuvos (nuo XV a.) bajoras.
Žakerija: valstiečių sukilimai prieš bajorų savivalę 1358 šiaurės rytų Prancūzijoje ir Šimto metų karo laikotarpiu, kuriuos sukėlė didžiuliai mokesčiai karo reikalams.
Žydai: tauta, kilusi iš senųjų semitų genčių

Naujųjų laikų istorijos sąvokos (nuo XV a.)

Renesansas, reformacija ir Didieji geografiniai atradimaiAnglijos revoliucijos konspektasŠvietimo epochos / Apšvietos konspektasRusija XVII—XVIII a. konspektasJAV nepriklausomybės ir pilietinio karo konspektasLiublino unija - ATR padalijimaiDidžioji Prancūzijos revoliucija - Napoleonas BonapartasPramonės perversmo konspektasModernios politinės sistemos formavimasisTautų pavasaris, revoliucijos ir susivienijimaiLietuva Rusijos imperijojePirmojo pasaulinio karo konspektasVisos

Absoliutizmas: valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui) ir jo valdžios niekas neriboja.
Anglikonybė: viena iš protestantizmo krypčių, atsiradusi 1534 m. Anglijoje, valdant Henrikui VII Tiudorui.
Aptvėrimai: bendruomeninių žemių likvidavimas ir prievartinis žemės nuomotojų nuvarymas nuo žemės, prasidėjęs Anglijoje XIII a., siekiant ariamus žemės plotus paversti avių ganyklomis ir auginti aukštos kokybės vilną teikiančias avių veisles.
Baltramiejaus naktis: hugenotų žudynės Paryžiuje naktį į 1572 08 24 (Šv. Baltramiejaus dieną). 1562 prasidėjus hugenotų karams Prancūzijoje, valdžia stengėsi užkirsti kelią protestantizmo plitimui bei pabaigti pilietinius religinius konfliktus.
Barokas: kultūros epocha ir meno kryptis, XVII-XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Susiformavo Italijoje XVI a. pabaigoje, jos plitimą skatino kontrreformacija. Būdingi puošnūs, ištaigingi, gausiai dekoruoti statiniai, ypač bažnyčios.
Buržuazija: (pranc. bourgeois: miestietis) turtingoji klasė kapitalistinėje visuomenėje: turtingi, dažniausiai miesto gyventojai, naudojantys samdomąjį darbą (kapitalistai, verslininkai).
Cechas: tuo pačiu amatu besiverčiančių miesto amatininkų sąjunga, susikūrusi viduramžiais. Cechas normavo narių kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, pameistrių skaičių ir gynė jų ekonomines bei politines teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato.
Didieji geografiniai atradimai: geografiniai atradimai XV ir XVI a. sandūroje (jūrų kelias į Indiją, Amerikos atradimas, apiplauktas pasaulis bei kiti smulkesni geografiniai atradimai).
Geocentrizmas: senovėje ir viduramžiais vyravusi pažiūra į pasaulio sandarą, teigianti, kad Žemė yra nejudamas Visatos centras, aplink kurį skrieja Saulė ir kiti dangaus kūnai.
Habeas corpus act: asmens teises Anglijoje įtvirtinantis dokumentas.
Heliocentrizmas: Saulės sistemos sandaros teorija, pagrįsta lenkų astronomo M. Koperniko, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę.
Hugenotai: XVI-XVIII a. Prancūzijos evangelikai reformatai, sekę J. Kalvino mokymą (kalvinistai). Tikėjimą propagavo Prancūzijos dvasininkija ir feodalai didikai.
Humanizmas: pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, pabrėžianti žmogaus vertingumą ir jo proto galimybes; tikėjimas kūrybinėmis galiomis, asmenybės laisvės ir nepriklausomybės skelbimas.
Husitai: Jano Huso šalininkai, XV a. čekų nacionalinio pasipriešinimo vokiečių įtakai dalyviai, kovoję prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą
Husitų karai: Jano Huso vadovaujamų žmonių kova prieš popiežių ir imperatorių (XIV- XV a)
Indulgencija: Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Jėzuitai: Katalikų vienuolių ordinas, kurį 1534 m. Paryžiuje įkūrė Ignotas Lojola kovai su reformacija
Kalvinizmas: griežto protestantizmo srovė, kurios pradininkas buvo Ž. Kalvinas. Doktrina dar labiau nutolusi nuo katalikybės, atmesti visi išoriniai bažnyčios atributai, panaikinta hierarchija, grįsta likimu.
Kapitalas: (lot. capitalis: pagrindinis) turimų išteklių (pinigų, gamybos priemonių) visuma, naudojama pelnui gauti; K. Markso teorijoje vertė, duodanti kapitalistui pridedamąją vertę pelno, palūkanų arba rentos pavidalu.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Katekizmas: tikybos pradžiamokslis, glaustas krikščionių tikybos pagrindų išdėstymas. Pirmasis lietuviškas katekizmas išleistas M.Mažvydo 1547 m. Karaliaučiuje.
Kolonija: vietovė, įkurdinta negyvenamoje ar nenaudojamoje teritorijoje, iš kitur atsikrausčiusių naujakurių.
Konstitucinė monarchija: monarchijos tipas, kai karaliaus valdžią riboja konstitucija.
Kontrreformacija: XVI a. vidurio ir XVII a. pabaigos bažnytinis politinis judėjimas, kuriuo siekta įveikti reformaciją, susigrąžinti tai, kas per ją prarasta. Kontrreformacijos ideologinę programą sudarė Tridento bažnyčios susirinkimo (1545–1563) nutarimai.
Liuteronybė: viena pagrindinių ir labiausiai išplitusi protestantizmo kryptis, kuriai pagrindus padėjo vokiečių teologai M. Liuteris ir P. Melanchtonas. Liuteronai nepripažįsta griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių, atsisakė vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįsta Krikštą ir Komuniją.
Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“: Daukšos „Postilėje“ išspausdinta prakalba šlovino lietuvių kalbą. (XVI a.)
Mažvydas „Katekizmas“: pirmoji spausdinta lietuviška knyga, kurioje buvo pateiktas ir lietuvių kalbos elementorius. (1547 m.)
Makiavelis „Valdovas“: politologinis veikalas, kuriame Makiavelis pateikė absoliutizmo teoriją.
Manufaktūra: gamybos būdas ir įmonė, paremta samdomuoju rankų darbu ir darbo pasidalijimu.
Merkantilizmas: ankstyvojo kapitalizmo (XVI—XVIII a) ekonomikos teorijos raidos srovė, kuri pabrėžia mainų ir prekybos svarbą bei laiko tai tautos gerovės šaltiniu.
Naujieji amžiai: laikotarpis tarp viduramžių ir naujausiųjų amžių. XV-XVI a. sandūros-XIX a. ekonominių ir politinių sąlygų visuma, pakeitusi viduramžišką gamybos ir gyvensenos būdą bei visuomeninį mentalitetą.
Perversmas: perversmas staigus kieno raidos, santvarkos pakeitimas ar pasikeitimas; valdžios ir piliečių konfliktas, kai grupuotė asmenų neteisėtu būdu įvykdo valdžios pakeitimą.
Pilietinis karas: ginkluota kova šalies viduje tarp skirtingų pažiūrų visuomenės grupių, kiekvienai pusei siekiant įtvirtinti savo politinius tikslus valstybėje.
Postilė: pamokslų rinkinys Biblijos temomis.
Proletariatas: socialinė klasė (grupė), neturinti gamybos priemonių, ir kurios atstovų pagrindinis pragyvenimo būdas – savo darbo jėgos pardavimas.
Protestantizmas: bendras tikėjimų, atsiradusių reformacijos metu, pavadinimas, viena pagrindinių (greta katalikybės ir stačiatikybės) krikščionybės krypčių, apimanti anglikonybę, kalvinizmą, liuteronybę, ir kt. Įsigalėjo Skandinavijoje, Anglijoje, Š. Airijoje, Vokietijoje. Sąvoka pradėta vartoti 1529 m., kai dalis M.Liuterio šalininkų Špėjerio mieste pareiškė protestą dėl seimo nutarimo apriboti liuteronybės plitimą. Lietuvoje ėmė plisti XVI a. 3-4 deš. Pirmieji skleidėjai: A.Kulvietis, M.Mažvydas, S.Rapolionis, J.Zablockis.
Puritonai: griežtos protestantizmo atmainos XVI-XVII a. Anglijoje šalininkai. Kovojo su absoliutizmu ir Anglikonų bažnyčia, reikalavo griežtos moralės, kuo paprastesnių pamaldų.
Reformacija: XVI-XVII a. daugelyje Europos šalių vykęs visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti katalikų bažnyčią. Reformatai kritikavo popiežiaus valdžią, siekė pajungti bažnyčią pasaulietinei valdžiai. Pradininku laikomas vokiečių dvasininkas Martynas Liuteris.
Rektorius: aukštojo mokslo įstaigos vedėjas, universiteto viršininkas, vadovas.
Renesansas: Renesansas (atgimimas) – Europos kultūros, meno ir visuomenės minties suklestėjimo epocha (XIV a. vid. - XVII a. pr.), pereinamasis laikotarpis nuo viduriniųjų amžių prie Naujųjų laikų kultūros, pasižymėjęs antikos tradicijų atgaivinimu ir dėmesiu žmogaus asmenybei. Apėmė visas gyvenimo sritis. Atsirado ir suklestėjo Italijoje. Lietuvoje pradėjo plisti XV a. pabaigoje.
Revoliucija: smarkus, esminis visuomenės, valdymo ar kultūros pasikeitimas, vykstantis daugumos visuomenės pritarimu ar dalyvaujant didžiajai jos daliai; perversmas, kurio metu siekiama pakeisti šalies valdymo formą.
Tridento bažnytinis susirinkimas: Katalikų Bažnyčios XIX visuotinis susirinkimas su pertraukomis vyko 1545-1547 03 Tridente (dab. Trentas, Italija), 1547-1549 Bolonijoje, 1555-1563 Tridente. Sušauktas reformacijos padariniams pašalinti. Daugiausia dėmesio skirta katalikiškųjų dogmų nustatymui ir Bažnyčios reformai.
Unija: dviejų ar daugiau valstybių (dažniausiai monarchijų) sąjunga, susivienijimas.
Universitetas: aukštoji mokykla, kurioje organizuojamos aukštosios studijos, moksliniai tyrimai, suteikiami akademiniai vardai ir laipsniai.
Utopija: neįvykdomas, nerealus sumanymas, projektas.
Valakas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.

Absoliutizmas: valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui) ir jo valdžios niekas neriboja.
Anglijos Teisių bilis: dokumentas, kuriuo įtvirtinta Konstitucinė monarchija Anglijoje 1689 m.
Anglikonai: protestantai, oficiali Anglijos Bažnyčia.
Anglikonybė: viena iš protestantizmo krypčių, atsiradusi 1534 m. Anglijoje, valdant Henrikui VII Tiudorui.
Aptvėrimai: bendruomeninių žemių likvidavimas ir prievartinis žemės nuomotojų nuvarymas nuo žemės, prasidėjęs Anglijoje XIII a., siekiant ariamus žemės plotus paversti avių ganyklomis ir auginti aukštos kokybės vilną teikiančias avių veisles.
Habeas corpus act: asmens teises Anglijoje įtvirtinantis dokumentas.
Kapitalas: (lot. capitalis: pagrindinis) turimų išteklių (pinigų, gamybos priemonių) visuma, naudojama pelnui gauti; K. Markso teorijoje vertė, duodanti kapitalistui pridedamąją vertę pelno, palūkanų arba rentos pavidalu.
Kapitalistas: asmuo, disponuojantis kapitalu, ypač investuotu į verslą, ir naudojantis samdomąjį darbą; asmuo, gyvenantis iš kapitalo. Kapitalistai (buržuazija): turtingi verslininkai, dažniausiai miestiečiai.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Pagrindinė darbo jėga: samdomas darbas.
Konstitucinė monarchija: monarchijos tipas, kai karaliaus valdžią riboja konstitucija.
Manufaktūra: gamybos būdas ir įmonė, paremta samdomuoju rankų darbu ir darbo pasidalijimu.
Pasaulinė prekyba: prekyba, apimanti įvairius regionus įvairiuose žemynuose.
Perversmas: perversmas staigus kieno raidos, santvarkos pakeitimas ar pasikeitimas; valdžios ir piliečių konfliktas, kai grupuotė asmenų neteisėtu būdu įvykdo valdžios pakeitimą.
Pilietinis karas: ginkluota kova šalies viduje tarp skirtingų pažiūrų visuomenės grupių, kiekvienai pusei siekiant įtvirtinti savo politinius tikslus valstybėje.
Proletariatas: socialinė klasė (grupė), neturinti gamybos priemonių, ir kurios atstovų pagrindinis pragyvenimo būdas – savo darbo jėgos pardavimas.
Puritonai: griežtos protestantizmo atmainos XVI-XVII a. Anglijoje šalininkai. Kovojo su absoliutizmu ir Anglikonų bažnyčia, reikalavo griežtos moralės, kuo paprastesnių pamaldų.
Revoliucija: smarkus, esminis visuomenės, valdymo ar kultūros pasikeitimas, vykstantis daugumos visuomenės pritarimu ar dalyvaujant didžiajai jos daliai; perversmas, kurio metu siekiama pakeisti šalies valdymo formą.
Rinkos ekonomika: ekonominė sistema, paremta pasiūlos ir paklausos dėsniu, privačia nuosavybe, laisva konkurencija bei laisvu kapitalo kaupimu ir judėjimu; išteklių pasiskirstymą lemia laisvų gamintojų, tiekėjų ir vartotojų interesai.
Samdomas darbas: darbas, kai dirbančiojo ir darbdavio santykius reguliuoja finansiniai susitarimai.

Anarchizmas: politinė teorija, teigianti, kad žmonija turi egzistuoti be jokios valdžios, o darnus visuomenės gyvenimas užtikrintas kiekvieno individo atsakomybe prieš kitą individą.
Apšviestasis absoliutizmas: absoliutizmas, kai absoliutas valdo, vadovaudamasis švietėjų idėjomis, rekomendacijomis, konsultuojasi su jais svarbias klausimais, vykdo švietėjiškas reformas.
Daugiapolė galių pusiausvyra: tarptautiniai santykiai, kai pasaulyje yra keli lygiaverčiai galių centrai, įtakojantys ar kontroliuojantys tam tikrus regionus.
Įstatymų leidžiamoji valdžia: valstybinė institucija, turinti teisę leisti įstatymus.
Įstatymų vykdomoji valdžia: valstybinė institucija, vykdanti įstatymus.
Masonai: religinis etinis judėjimas, kilęs švietimo epochoje, siekęs įgyvendinti pagrindines vertybes – dorovinį tobulinimąsi, aukštus moralės principus.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Švietimas: visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekęs įdiegti mokslo pasiekimus į kasdienį gyvenimą, ieškojęs būdų, kaip išspręsti žmoniją kankinančias problemas, bėdas ir sukurti kuo laimingesnį žemiškąjį gyvenimą.
Valdžių padalijimo principas: valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Džonas Lokas ir Šarlis Monteskjė), viena iš būtinų sąlygų demokratijai.
Teisminė valdžia: valdžia, suteikta Teismui, teisingumą įgyvendinančiai institucijai.
Vyriausybė: įstatymų vykdomoji valdžia.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija: Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu 1789 m. paskelbtas dokumentas, kuriame išdėstytos pagrindinės žmogaus teisės, tapusios pagrindu vėlesniems žmogaus teisių dokumentams.
Š. Monteskjė „Apie įstatymų dvasią“: veikalas, kuriame išdėstytas trijų valdžių principas. (XVIII a. pab.)

Apšviestasis absoliutizmas: absoliutizmas, kai absoliutas valdo, vadovaudamasis švietėjų idėjomis, rekomendacijomis, konsultuojasi su jais svarbias klausimais, vykdo švietėjiškas reformas.
Bojarinai: kilmingesni bajorai, senoji kilmingoji diduomenė Rusijoje;
Bajorai: teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas
Gubernija: administracinis vienetas Rusijoje, įvestas Petro I.
Partizaninis karas: karo veiksmai, kai su reguliaria kariuomene arba su valstybe ir visu jos prievartos aparatu (policija, saugumo organai, kariuomenė) ir valdymo organais kariauja nedidelės ar didelės kovotojų (partizanų) grupės, naudojančios partizaninę karo taktiką.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Švietimas: visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekęs įdiegti mokslo pasiekimus į kasdienį gyvenimą, ieškojęs būdų, kaip išspręsti žmoniją kankinančias problemas, bėdas ir sukurti kuo laimingesnį žemiškąjį gyvenimą.
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Valdžių padalijimo principas: valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Džonas Lokas ir Šarlis Monteskjė), viena iš būtinų sąlygų demokratijai.
Teisminė valdžia: valdžia, suteikta Teismui, teisingumą įgyvendinančiai institucijai.

Abolicionizmas: XVIII–XIX a. judėjimas dėl vergijos panaikinimo.
Aktas: oficialus dokumentas.
Atstovų rūmai: Atstovų rūmai (JAV) – JAV Kongreso žemesnieji rūmai.
Autonomija: teisė patiems tvarkytis kurioje nors srityje; ribotas politinis savarankiškumas, kai dalis suvereniteto perleidžiama centrinei valdžiai.
Barakas: laikinas gyvenamasis pastatas
Cenzas: būtina sąlyga (tam tikras turimas turtas, amžius, mokslas, sėslumas) naudotis teisėmis
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Daugiapolė galių pusiausvyra: tarptautiniai santykiai, kai pasaulyje yra keli lygiaverčiai galių centrai, įtakojantys ar kontroliuojantys tam tikrus regionus.
Debatai: problemų svarstymas, pasikeitimas nuomonėmis susirinkime, posėdyje
Deklaracija: iškilmingas paskelbimas, pareiškimas esminiu klausimu.
Departamentas: valstybės teritorijos dalis, turinti savo administraciją.Deputatas – renkamas atstovaujamojo valstybinio valdzios organo narys.
Dominija: Didžiosios Britanijos karaliaus valdžią pripažįstanti valstybė.
Ekonomika: tam tikro laiko gamybinių santykių visuma; socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui.
Emigracija: procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Etiketas: visuomenės tinkamo elgesio normos.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Federacija: jungtinė valstybė, sudaryta iš atskirų politinį savarankiškumą turinčių vienetų. Šie vienetai centrinei valdžiai yra perleidę dalį savo suverenių teisių.
Ferma: vidutinio dydžio ūkis, kuris būdingas šiaurės kolonijoms
Frakcija: parlamento ar kitos renkamos politinės institucijos narių organizacija, kurios pagrindinis tikslas - įgyvendinti politinius tikslus ir interesus.
Imigracija: procesas, kurio metu į šalį atvyksta gyventi žmonės iš kitų šalių.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Įstatymų leidžiamoji valdžia: valstybinė institucija, turinti teisę leisti įstatymus.
Įstatymų vykdomoji valdžia: valstybinė institucija, vykdanti įstatymus.
JAV Konstitucija: aukščiausiasis JAV įstatymas, kuriame numatyti pagrindiniai JAV valdymo principai.
JAV Nepriklausomybės deklaracija: Dokumentas, kuriuo buvo paskelbta, jog buvusios britų kolonijos tampa nepriklausomomis.
JAV Teisių bilis: JAV piliečių teises apibrėžiantis dokumentas.
Ketvirtoji valdžia: politinė žiniasklaida turinti didelę įtaką rinkėjams.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Konfederacija: 1) valstybių sąjunga, kurios narės išlaiko savarankiškumą; 2) Abiejų Tautų Respublikoje: ginkluotas bajorų susivienijimas politiniams tikslams siekti, dažnai prieš valdžią.
Kongresas: 1) valstybių vadovų ar kitų aukštų pareigūnų suvažiavimas esminiams nutarimams priimti (pvz., Vienos kongresas); 2) JAV: įstatymų leidžiamoji valdžia, parlamentas, kurį sudaro Senatas ir Atstovų rūmai.
Konservatizmas: politinė teorija, teigianti, kad visuomenės gerovė gali būti užtikrinta tik saugant tradicijas ir vertybes, tarp kurių – prigimtinė žmonių nelygybė. Permainos ir reformos gali būti vykdomos tik palaipsniui, nesutrikdžius natūralios visuomenės raidos.
Konvencija: sutartis, susitarimas.
Korupcija: valdininkų papirkinėjimas.
Kukluksklanas: rasistinė organizacija JAV, terorizuojanti juodaodžius ir jų rėmėjus, baltuosius, bendraujančius su juodaodžiais.
Liberalizmas: politinė teorija, pasisakanti už individo lygybę su kitais individais ir jo laisvę savo turtu bei veikla laisvai konkuruoti su kitu individu. Valstybei paliekamas tik ribotas vaidmuo – teisingumo ir saugumo užtikrinimas.
Luomas: socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Masonai: religinis etinis judėjimas, kilęs švietimo epochoje, siekęs įgyvendinti pagrindines vertybes – dorovinį tobulinimąsi, aukštus moralės principus.
Metropolija: 1) Senovės Graikijoje: polis (valstybė), iš kurio išvykdavo kolonistai; 2) valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu.
Modernioji demokratija: demokratijos forma, kai piliečiai išsirenka savo atstovus ir paveda jiems valdyti vyriausybės, valstybės reikalus
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Plantacija: stambus žemės ūkis, kuriame auginamos pardavimui skirtos kultūros (medvilnė, tabakas, cukranendrės), dažnai remiantis vergų darbu; iki vergovės panaikinimo buvo paplitęs pietinėse JAV valstijose.
Politika: mokslas, aiškinantis kaip reikia valdyti
Pramonė: ekonomikos šaka, kurioje mašinos gamina produkciją.
Prezidentas: valstybės vadovas; vykdomosios valdžios formuotojas ir pagrindinė vykdomosios valdžios institucija JAV.
Proletariatas: socialinė klasė (grupė), neturinti gamybos priemonių, ir kurios atstovų pagrindinis pragyvenimo būdas – savo darbo jėgos pardavimas.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Reformizmas: politinė srovė, siekianti reformomis, be revoliucijos, pakeisti visuomenės gyvenimą, esama santvarka.
Rekonstrukcija: esminis ko nors pertvarkymas
Respublika: valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas nėra monarchas, o aukščiausi valdžios organai renkami nustatytam laikui arba sudaromi parlamento; suverenitetas priklauso tautai.
Segregacija: juodaodžių atskyrimas nuo baltųjų.
Senatas: 1) Senovės Romoje: aukščiausioji valstybės taryba; 2) JAV ir kai kuriose kitose valstybėse: parlamento aukštesnieji rūmai.
Skvoteriai: kolonistai naujakuriai, kurie nepakeldami sunkaus darbo pagal sutartį, bėgdavo iš apgyvendintos kolonijos ir grobdavo indėnų žemes.
Socialinė utopija: teorija, svajonė galinti padaryti žmones laimingesnius, išvengti blogybių.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Sutartiniai tarnai: vargingi išeiviai iš Anglijos, kurie už kelionę per Atlantą pagal sutartį turėjo atidirbti savo kreditoriui Amerikoje
Švietimas: visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekęs įdiegti mokslo pasiekimus į kasdienį gyvenimą, ieškojęs būdų, kaip išspręsti žmoniją kankinančias problemas, bėdas ir sukurti kuo laimingesnį žemiškąjį gyvenimą.
Teisminė valdžia: valdžia, suteikta Teismui, teisingumą įgyvendinančiai institucijai.
Valdžių padalijimo principas: valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Džonas Lokas ir Šarlis Monteskjė), viena iš būtinų sąlygų demokratijai.
Vyriausybė: įstatymų vykdomoji valdžia.

Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Anarchija: visuomeninė santvarka, sukurta remiantis savivaldos principais, be valdžios ir be hierarchijos; bajorų savivalės, politinio nestabilumo, centrinės valdžios neveiksnumo įvardijimas ATR.
Bajorų demokratija: bajorų politinių teisių įsigalėjimas valstybės gyvenime.
Ekonomija: žemės valda, kurios pajamos ėjo ATR karaliui už LDK didžiojo kunigaikščio pareigų atlikimą.
Etmonas: kariuomenės vado pareigybė ATR.
Gegužės trečios Konstitucija: 1791 05 03 ATR priimta Konstitucija, įtvirtinusi pagrindines švietimo epochos politines idėjas, įvedusi Konstitucinę monarchiją ATR.
Kazokas: laisvasis Ukrainos žemių valstietis.
Konfederacija: 1) valstybių sąjunga, kurios narės išlaiko savarankiškumą; 2) Abiejų Tautų Respublikoje: ginkluotas bajorų susivienijimas politiniams tikslams siekti, dažnai prieš valdžią.
Konstitucija: pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.
Liberum veto: teisė vienu balsu,,prieš“ sustabdyti įstatymo svarstymą ar priėmimą.
Liublino unija: 1569 m. Lietuvos bajorų ir Lenkijos šlėktų pasirašytas dokumentas, kuriuo buvo įkurta ATR. Jis taip pat numatė ir ATR valdymo struktūrą.
„Metai“: pirmasis grožinės lietuvių literatūros kūrinys, kuriame propaguojamos švietimo epochos idėjos. (XVIII a. II pusė)
Pacta conventa: karaliaus ir bajorų sutartis ATR, kuria karalius įsipareigoja nepažeisti sutartų bajorų teisių.
Padalijimai: Rusijos, Prūsijos, Austrijos įvykdyti laipsniški ATR teritorijos pasidalijimai, dėl kurių ATR išnyko iš žemėlapio.
Palivarkas: ūkinis vienetas, dvaras, turintis visas savarankiškas ūkines funkcijas.
Polonizacija: lenkėjimas, lenkinimas: prievartinis ar savaiminis lenkų kalbos ir kultūros įsigalėjimas nelenkiškose teritorijose ar visuomenės grupėse.
Rada: Ukrainos kazokų taryba, susirinkimas.
Seimas: iš bajorų sudaryta ATR valdymo institucija., kurios pagrindinė funkcija – leisti įstatymus.
Tyzenhauzai: Lietuvos didikų giminė, XVII – XVIII a. garsėjo savo ūkinėmis, ekonominėmis reformomis.
Tvanas: XVII a. Abiejų Tautų Respubliką nuniokoję karai su Rusija, Švedija, Ukrainos kazokais.
Valakas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.
Vazos: Švedijos karališkoji giminė, kurios trys atstovai – Zigmantas, Vladislovas ir Jonas Kazimieras valdė ATR nuo XVI a. pab. iki XVII a. II pusės.

„Banginio ir liūto kova“: "Banginio ir liūto kova” – karas tarp Prancūzijos, kuri buvo pajėgesnė sausumos mūšiuose, ir Didžiosios Britanijos, kuri turėjo galingesnį laivyną.
„Šokantis kongresas“: kitas Vienos kongreso (1814-1815 m.) pavadinimas; taip vadintas dėl gausių pokylių ir balių.
Absoliutizmas: valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui) ir jo valdžios niekas neriboja.
Agrarinis: susijęs su žemėvalda, žemės naudojimu
Amnestija: visiškas ar dalinis atleidimas nuo teismo paskirtos bausmės
Anarchija: visuomeninė santvarka, sukurta remiantis savivaldos principais, be valdžios ir be hierarchijos; bajorų savivalės, politinio nestabilumo, centrinės valdžios neveiksnumo įvardijimas ATR.
Apšviestasis absoliutizmas: absoliutizmas, kai absoliutas valdo, vadovaudamasis švietėjų idėjomis, rekomendacijomis, konsultuojasi su jais svarbias klausimais, vykdo švietėjiškas reformas.
Aristokratas: kilmingas, turtingas, privilegijuoto visuomenės sluoksnio (aristokratijos) atstovas; aristokratai: kilmingųjų (bajorų) giminių atstovai.
Bajorai: teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas
Bažnytinė dešimtinė: pelno dešimtadalis, atiduodamas bažnyčiai
Blokada: prievartinis valstybės ar jos dalies izoliavimas, įprastinių ryšių ir veiksmų apribojimas ar nutraukimas.
Buržuazija: (pranc. bourgeois: miestietis) turtingoji klasė kapitalistinėje visuomenėje: turtingi, dažniausiai miesto gyventojai, naudojantys samdomąjį darbą (kapitalistai, verslininkai).
Cenzas: būtina sąlyga (tam tikras turimas turtas, amžius, mokslas, sėslumas) naudotis teisėmis
Civilinis kodeksas: Napoleono paskelbtas pirmasis pasaulyje civilinės teisės normų rinkinys.
Deklaracija: iškilmingas paskelbimas, pareiškimas esminiu klausimu.
Departamentas: valstybės teritorijos dalis, turinti savo administraciją.Deputatas – renkamas atstovaujamojo valstybinio valdzios organo narys.
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Direktorija: Prancūzijos vyriausybė 1795 – 1799 m., nuo kurios pavadinimo kilo ir Prancūzijos respublikos pavadinimas tais metais.
Federacija: jungtinė valstybė, sudaryta iš atskirų politinį savarankiškumą turinčių vienetų. Šie vienetai centrinei valdžiai yra perleidę dalį savo suverenių teisių.
Feodalizmas: visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Generaliniai luomai: Prancūzijos luomų atstovų susirinkimas, turintis patariamąją teisę karaliui.
Giljotina: Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais sukurta galvos kirtimo mašina.
Įstatymų leidžiamoji valdžia: valstybinė institucija, turinti teisę leisti įstatymus.
Įstatymų vykdomoji valdžia: valstybinė institucija, vykdanti įstatymus.
Jakobinai: politinė grupuotė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais, rėmusi varguomenę ir smulkiuosius savininkus, įvedusi diktatūrą 1793 – 1795 m.
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Kongresas: 1) valstybių vadovų ar kitų aukštų pareigūnų suvažiavimas esminiams nutarimams priimti (pvz., Vienos kongresas); 2) JAV: įstatymų leidžiamoji valdžia, parlamentas, kurį sudaro Senatas ir Atstovų rūmai.
Konstitucija: pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.
Konsulas: 1) Senovės Romoje: aukščiausias magistratas; kasmet buvo renkami du konsulai, juo tapti buvo galima ne anksčiau kaip 43 m. amžiaus. Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare; 2) 1799-1804 m. Prancūzijoje: vienas iš trijų aukščiausių valdžios pareigūnų; pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas turėjo faktiškai neribotą valdžią.
Konsulatas: Napoleono sudaryta Konsulų taryba, valdžiusi Prancūziją 1799 – 1804 m. nuo šios tarybos kilo ir Prancūzijos valdymo pavadinimas tais metais.
Kontinentinė blokada: Napoleono 1806 m. paskelbta politika, draudusi Europos žemynui prekiauti su Didžiąja Britanija.
Kontribucija: suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai
Konventas: tautos atstovų susirinkimas, suvažiavimas; ypač įstatymų leidybos organas, sušauktas priimti ar pakeisti konstituciją (pvz., 1792-1795 m. Prancūzijos Nacionalinis konventas).
Luomas: socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Manufaktūra: gamybos būdas ir įmonė, paremta samdomuoju rankų darbu ir darbo pasidalijimu.
Monarchija: valdymo forma, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas.
Nacionalinė gvardija: karinės pajėgos sukurtos Prancūzijos nacionalinio susirinkimo 1789 m.
Privilegija: valdovo ar valstybės suteikiama išimtinė teisė ar lengvata asmeniui, luomui, gyvenvietei; taip pat raštas, kuriuo ji suteikiama.
Provincija: 1) Senovės Romoje: užkariauta ar užimta teritorija už Italijos ribų, kuriai valdyti skirtas vietininkas. Pirmoji provincija, Sicilija, užimta per Pirmąjį pūnų karą; 2) administracinis teritorinis vienetas.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Revoliucija: smarkus, esminis visuomenės, valdymo ar kultūros pasikeitimas, vykstantis daugumos visuomenės pritarimu ar dalyvaujant didžiajai jos daliai; perversmas, kurio metu siekiama pakeisti šalies valdymo formą.
Rojalistai: karaliaus šalininkai, ypač Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais.
Sankiulotai: Prancūzijos miestų varguomenė.
Š. Monteskjė „Apie įstatymų dvasią“: veikalas, kuriame išdėstytas trijų valdžių principas. (XVIII a. pab.)
Šventoji sąjunga: įsteigta 1815 m. siekiant garantuoti Vienos kongreso nutarimų laikymąsi.
Švietimas: visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekęs įdiegti mokslo pasiekimus į kasdienį gyvenimą, ieškojęs būdų, kaip išspręsti žmoniją kankinančias problemas, bėdas ir sukurti kuo laimingesnį žemiškąjį gyvenimą.
Teisminė valdžia: valdžia, suteikta Teismui, teisingumą įgyvendinančiai institucijai.
Termidoriečiai: Prancūzijos kovento deputatai, kuriuos sudarė žirondistai, buržuazija ir vadinamoji „pelkė“.
Termidoro perversmas: perversmas, kurio metu buvo nuversta jakobinų diktatūra
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Tribunolas: specialus teismas.
Valdžių padalijimo principas: valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Džonas Lokas ir Šarlis Monteskjė), viena iš būtinų sąlygų demokratijai.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Vandėjos sukilimas: Vandėjos departamente kilęs valstiečių sukilimas prieš revoliuciją
Vyriausybė: įstatymų vykdomoji valdžia.
Žirondistai: politinė grupuotė Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos metais, pasisakiusi už verslo laisvę, gynusi stambiosios buržua interesus.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija: Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu 1789 m. paskelbtas dokumentas, kuriame išdėstytos pagrindinės žmogaus teisės, tapusios pagrindu vėlesniems žmogaus teisių dokumentams.

„Demografinis sprogimas“: “Demografinis sprogimas” – žmonių skaičiaus staigus augimas.
„Pasaulio dirbtuvės“: "Pasaulio dirbtuvės" – taip vadinta Anglija pramonės perversmo metais.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Asignacija: popieriniai pinigai
Birža: įstaiga, kurioje perkami ir parduodami vertybiniai popieriai
Buržuazija: (pranc. bourgeois: miestietis) turtingoji klasė kapitalistinėje visuomenėje: turtingi, dažniausiai miesto gyventojai, naudojantys samdomąjį darbą (kapitalistai, verslininkai).
Cechas: tuo pačiu amatu besiverčiančių miesto amatininkų sąjunga, susikūrusi viduramžiais. Cechas normavo narių kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, pameistrių skaičių ir gynė jų ekonomines bei politines teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato.
Emigracija: procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Imigracija: procesas, kurio metu į šalį atvyksta gyventi žmonės iš kitų šalių.
Imperializmas: politika; pažiūros, pateisinančios svetimų teritorijų grobimą, valdymą ar bent kontroliavimą savanaudiškais tikslais.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Kapitalas: (lot. capitalis: pagrindinis) turimų išteklių (pinigų, gamybos priemonių) visuma, naudojama pelnui gauti; K. Markso teorijoje vertė, duodanti kapitalistui pridedamąją vertę pelno, palūkanų arba rentos pavidalu.
Kapitalistas: asmuo, disponuojantis kapitalu, ypač investuotu į verslą, ir naudojantis samdomąjį darbą; asmuo, gyvenantis iš kapitalo. Kapitalistai (buržuazija): turtingi verslininkai, dažniausiai miestiečiai.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Kolonializmas: politika, kurios pagrindinis bruožas - kolonijų grobimas, steigimas.
Koncernas: monopolinis bendrovių susivienijimas nepanaikinantis jų teisinio savarankiškumo
Kontrabanda: slaptas prekių gabenimas pažeidžiant įstatymus.
Manufaktūra: gamybos būdas ir įmonė, paremta samdomuoju rankų darbu ir darbo pasidalijimu.
Masinė kultūra: populiarioji kultūra, prieinama ir suprantama plačiam vartotojų ratui.
Monopolija: padėtis rinkoje, kai egzistuoja tik vienas tam tikros prekės ar paslaugos pardavėjas
Pramonės perversmas: taip pat pramonės revoliucija: XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje prasidėjęs perėjimas nuo rankų darbo prie mašininės gamybos fabrikuose; industrializacijos epocha, kurios metu įvyko reikšmingi ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai, sukūrę moderniąją visuomenę.
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Proletariatas: socialinė klasė (grupė), neturinti gamybos priemonių, ir kurios atstovų pagrindinis pragyvenimo būdas – savo darbo jėgos pardavimas.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Resursai: ištekliai, atsargos
Streikas: darbininkų ar tarnautojų kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdaviai nepatenkins reikalavimų.
Urbanizacija: procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.
Vieta po saule: lygiavertės galimybės su kitomis šalimis veikti pasaulinėje prekyboje, investicijose, tarptautinėje politikoje.

Anarchizmas: politinė teorija, teigianti, kad žmonija turi egzistuoti be jokios valdžios, o darnus visuomenės gyvenimas užtikrintas kiekvieno individo atsakomybe prieš kitą individą.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Čartizmas: darbininkų judėjimas, kilęs XIX a. I pusėje Didžiojoje Britanijoje, siekęs rinkimų teisės pripažinimo visiems pilnamečiams vyrams.
Emigracija: procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Feminizmas: pažiūros, ideologija, teigianti, kad moterims turi būti pripažintos lygios teisės ir galimybės su vyrais.
Imigracija: procesas, kurio metu į šalį atvyksta gyventi žmonės iš kitų šalių.
Imperializmas: politika; pažiūros, pateisinančios svetimų teritorijų grobimą, valdymą ar bent kontroliavimą savanaudiškais tikslais.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Liberalizmas: politinė teorija, pasisakanti už individo lygybę su kitais individais ir jo laisvę savo turtu bei veikla laisvai konkuruoti su kitu individu. Valstybei paliekamas tik ribotas vaidmuo – teisingumo ir saugumo užtikrinimas.
Luditai: darbininkų judėjimo dalyviai, XVIII a. pab. siekę sustabdyti darbininkų atleidinėjimą dėl industrializacijos iš darbo, laužydami mašinas.
Kolonializmas: politika, kurios pagrindinis bruožas - kolonijų grobimas, steigimas.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Konservatizmas: politinė teorija, teigianti, kad visuomenės gerovė gali būti užtikrinta tik saugant tradicijas ir vertybes, tarp kurių – prigimtinė žmonių nelygybė. Permainos ir reformos gali būti vykdomos tik palaipsniui, nesutrikdžius natūralios visuomenės raidos.
Manifestas: iškilmingas valdžios ar kokios nors grupuotės kreipimasis į visuomenę raštu.
Mesianizmas: pažiūros, teigiančios kurios nors tautos ar valstybės išskirtinį vaidmenį žmonijos istorijoje, civilizacijos raidoje.
Militarizmas: pažiūros, teigiančios, jog karas padeda išspręsti daugelį problemų, remiančios ginklavimąsi, agresyvią užsienio politiką.
Nacija: žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Naktinis sargas: liberalų požiūriu valstybė, kuri prisiima tik viešosios tvarkos, užsienio politikos klausimais.
Parlamentarizmas: vienas iš demokratijos požymių, valstybės valdymo sistema, kai demokratiškai renkamas parlamentas yra aukščiausia valdžios institucija valstybėje.
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Patriotizmas: pažiūros, išreiškiančios meilę, atsidavimą Tėvynei.
Pramonės perversmas: taip pat pramonės revoliucija: XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje prasidėjęs perėjimas nuo rankų darbo prie mašininės gamybos fabrikuose; industrializacijos epocha, kurios metu įvyko reikšmingi ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai, sukūrę moderniąją visuomenę.
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Revizionizmas: politinė srovė, kilusi iš socializmo. Atsisako kraštutinio reikalavimo vykdyti revoliuciją – siūlo į valdžią eiti rinkimų keliu; atsisako reikalavimo siekti visiškos socialinės lygybės, nacionalizacijos, pasisako už socialiai teisingos visuomenės sukūrimą.
Rinkimai: procesas, kurio metu išrenkamos valdžios institucijos.
Rinkimų cenzas: būtina sąlyga, kurią išpildžius, suteikiama teisė dalyvauti rinkimuose.
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Streikas: darbininkų ar tarnautojų kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdaviai nepatenkins reikalavimų.
Šovinizmas: pažiūros, perdėtai aukštinančios savo tautą žeminant kitas tautas.
Urbanizacija: procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.
K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifestas“: 1848 m. paskelbta Komunistų partijos programa.
Adamas Smitas „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“: šioje knygoje išdėstytas liberalizmas, laisvosios rinkos teorija ir nacionalinio turto teorija.

Agrarinė revoliucija: procesai žemės ūkyje, kurių metu buvo įdiegti mechanizmai, pradėtos naudoti mokslo naujovės, vykdoma melioracija ir buvo pasiektas žymus produkto augimas.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Didžioji Vokietija: Vokietija, kurios sudėtyje yra visos vokiškai kalbančios žemės, tame tarpe ir Austrija.
Emigracija: procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Etnosas: žmonių bendrija, kurią sieja gentinė, etninė kilmė.
Imigracija: procesas, kurio metu į šalį atvyksta gyventi žmonės iš kitų šalių.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Mažoji Vokietija: Vokietija, kurios teritorijoje yra vokiškai kalbančios žemės,, bet nėra Austrijos.
Masinė kultūra: populiarioji kultūra, prieinama ir suprantama plačiam vartotojų ratui.
Mesianizmas: pažiūros, teigiančios kurios nors tautos ar valstybės išskirtinį vaidmenį žmonijos istorijoje, civilizacijos raidoje.
Nacija: žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Patriotizmas: pažiūros, išreiškiančios meilę, atsidavimą Tėvynei.
Pramonės perversmas: taip pat pramonės revoliucija: XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje prasidėjęs perėjimas nuo rankų darbo prie mašininės gamybos fabrikuose; industrializacijos epocha, kurios metu įvyko reikšmingi ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai, sukūrę moderniąją visuomenę.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Reichstagas: Vokietijos parlamentas: nuo 1871 m. Vokietijos imperijos, vėliau Veimaro respublikos ir nacistinės Vokietijos; taip pat pastatas Berlyne, kuriame jis posėdžiavo.
Romantizmas: meno, mąstymo srovė XIX a. pr., propagavusi asmens, tautos laisvės, dvasingumą, nuoširdumą, aukštinusi praeities didybę, heroizmą.
Sionizmas: ideologija, teigianti, kad žydai turi sukurti savo tautinę valstybę Palestinoje.
Šovinizmas: pažiūros, perdėtai aukštinančios savo tautą žeminant kitas tautas.
Tautų pavasaris: procesas; laikotarpis, kurio metu plito nacionalizmas, mesianizmas, kūrėsi tautinės valstybės, formavosi tautinė savimonė.
Urbanizacija: procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.

Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
„Aušra“: "Aušra" – pirmas lietuviškas laikraštis, pradėtas leisti XIX a. IX deš. Redaktorius – Jonas
„Rusų pradų atkūrimo programa“: "Rusų pradų atkūrimo programa" – Rusijos caro XIX a. VII deš. patvirtinta lietuviškų gubernijų rusinimo ir vertimo stačiatikiais programa.
„Varpas“: "Varpas" – lietuviškas laikraštis, pradėtas leisti XIX a. IX deš. Redaktorius – Vincas Kudirka.
Autonomija: teisė patiems tvarkytis kurioje nors srityje; ribotas politinis savarankiškumas, kai dalis suvereniteto perleidžiama centrinei valdžiai.
Aušrininkai: Lietuvos Tautinio atgimimo veikėjai, susibūrę apie,,Aušros“ laikraštį, pritarę pagrindinėms,,Aušros“ idėjoms – puoselėti tautines vertybes, žadinti tautą, bet vengti atviro priešinimosi carizmui kaip pavojingo tautos išlikimui.
Blaivininkai: M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio dalyviai, atsisakę vartoti svaigiuosius gėrimus.
Daraktorius: slaptosios lietuviškos mokyklos mokytojas XIX a. Lietuvoje, ypač spaudos draudimo metais.
Filaretai: 1820-1823 m. veikusios slaptos Vilniaus universiteto studentų draugijos, susijusios su filomatais, nariai.
Filomatai: 1817-1823 m. veikusios slaptos Vilniaus universiteto studentų draugijos nariai (tarp jų A. Mickevičius).
Knygnešys: Tautinio atgimimo veikėjas, spaudos draudimo metais slapta gabenęs lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją Lietuvą.
LDK atkūrimo Rusijos globoje projektas: Napoleono epochoje Lietuvos didikų grupuotės kurtas projektas dėl autonomijos suteikimo istorinei Lietuvai Rusijos
LKDP: Lietuvos krikščionių demokratų partija, XX a. I deš. įkurta konservatyvių pažiūrų politinė partija, siekusi Lietuvos politinio savarankiškumo.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): seniausia Lietuvos politinė partija, įkurta 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje. Pirmoje programoje iškėlė savarankiškos demokratinės Lietuvos respublikos, federaciniais ryšiais susijusios su kaimyninėmis šalimis, idėją; vadovaujasi socialdemokratijos ideologija.
Laikinosios taisyklės: specialūs įstatymai Šiaurės Vakarų krašto gubernijoms, kuriuose buvo numatytos priemonės kraštui surusinti ir sumažinti Katalikų Bažnyčios vaidmenį.
Lietuvos demokratų partija: 1902 m. įkurta liberalių pažiūrų partija (LDP), savo programoje iškėlusi Lietuvos nepriklausomybės siekį.
Mažoji Lietuva: Prūsijos (vėliau Vokietijos) regionas šiaurinėje jos dalyje, kuriame gyveno gausi lietuvių bendruomenė.
Rusinimas: procesas, kurio metu prievarta brukama rusų kalba, kultūra ir tautinės vertybės.
S. Daukanto „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“: pirmoji Lietuvos istorija lietuviškai – XIX a. III deš.
Spaudos draudimas: Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
T. Narbuto „Lietuvos istorija“: daugiatomis Lietuvos istorijos veikalas lenkų kalba, parašytas romantizmo įtakoje. XIX a. I deš
Tautinis atgimimas: lietuvių tautos nacionalinio sąjūdžio epocha (XIX a. II pusė), kurios metu subrendo lietuvių tautinė savimonė.
Trėmimai: prievartinis gyventojų iškeldinimas į kitą gyvenamąją vietą, dažniausiai – atokią be teisės grįžti.
Užnemunė: lietuviškas regionas dešiniajame Nemuno krante, susidaręs ATR padalijimų metu – ši žemė, priešingai, nei kitos lietuviškos žemės, atiteko Prūsijai; vėliau buvo Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje (1807 – 1815 m.),, paskui, kaip sudėtinė Lenkijos karalystės dalis 1815 m. atiteko Rusijai.
V. Kudirkos „Tautiška giesmė“: Kudirkos sukurta giesmė, tapusi Lietuvos valstybės himnu.
Varpininkai: Lietuvos Tautinio atgimimo veikėjai, susibūrę apie,,Varpo“ laikraštį, pritarę pagrindinėms,,Varpo“ idėjoms – žadinti tautinę savimonę, siekti politinio Lietuvos savarankiškumo.
Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimai: 1905 m. Vilniaus Didžiajame seime priimti nutarimai, kurių svarbiausias – lietuvių siekis gauti autonomiją Rusijos imperijoje etnografinėmis sienomis.
Žemaičių tautinis sąjūdis: romantinis visuomeninis kultūrinis sąjūdis Žemaitijoje, kurio dalyviai didelį dėmesį skyrė Lietuvos istorijai, kalbai, palikimui.

14 punktų programa: V. Vilsono pasiūlyta Taikos po I pasaulinio karo programa, tapusi taikos sutarčių pagrindu.
1914 m. Austrijos – Vengrijos liepos ultimatumas Belgradui: ultimatumas, kuriuo Austrija–Vengrija reikalavo serbų sunaikinti teroristų tinklą, suorganizavusį teroro aktą Sarajeve. Priešingu atveju grasinama kariniais veiksmais.
1917 m. 09 Vilniaus konferencijos nutarimai: 1917 09 konferencijoje priimti nutarimai: paskelbti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais tvarkomą Lietuvos valstybę etnografinėse sienose su sostine Vilniuje; santykius su kitomis šalimis ir Lietuvos valstybės pagrindus nustatyti pavesti demokratiškai išrinktam Steigiamajam Seimui; užtikrinti kultūrines teises tautinėms mažumoms; Nutarimus įgyvendinti pavesta Lietuvos Tarybai (20 žmonių).
Balandžio tezės: bolševikų populistinė programa, kuria siekė laimėti rinkimus Darbininkų ir valstiečių tarybose.
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševikų dekretai: pirmieji bolševikų dekretai dėl Taikos; žemės valstiečiams, valdžios taryboms. I. Valdžia – Taryboms; II. Taika - Tautoms; III. Žemė - valstiečiams; IV. Fabrikai – darbininkams.
Brest–Litovsko taika: separatinė Rusijos taika su Vokietija, pasirašyta 1918 03, pagal kurią Rusija pripažino visus vokiečių užkariavimus buvusioje jos teritorijoje.
Dancigo koridorius: Lenkijai priklausanti buvusi Vokietijos teritorija, atskyrusi nuo pagrindinės Vokietijos jos anklavą – Rytprūsius.
Darbininkų ir kareivių tarybos: gatvių valdžia Rusijoje, pagrindinė opozicija Laikinajai vyriausybei.
Dekretas: valstybės aktas, turintis įstatymo galią.
Demilitarizuota zona: zona, kurioje draudžiama laikyti kariuomenę, ginkluotę, vykdyti karines pratybas.
Dvivaldystė: politinė situacija 1917 m. Rusijoje, kai oficialiosios valdžios veiksmus ribojo, paralyžiavo gatvių valdžios opozicija.
Frontas: aktyvių karo veiksmų zona.
Gruodžio 11 deklaracija: 1917 m.Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas, numatant amžinus jos ryšius su Vokietija.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Komendanto valanda: valdžios potvarkiais nustatytos valandos, nuo kurių iki kurių negalima pasirodyti gatvėje be specialaus leidimo ar neįvykdžius specialių sąlygų.
Kompjeno paliaubos: 1918 11 11 Vokietijos ir Antantės kariuomenių vadų pasirašytos paliaubos, nutraukusios I pasaulinio karo veiksmus Vakarų fronte.
Kontribucija: suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai
Laikinoji vyriausybė: 1) vyriausybė, turinti įgaliojimus veikti tik iki tol, kol teisėtu, demokratiniu būdu bus sudaryta nauja vyriausybė; 2) Lietuvoje: 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu sudaryta vyriausybė, kuriai vadovavo Juozas Ambrazevičius. Ji paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir siekė atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusią tvarką. Naciai realios valdžios jai nesuteikė, 1941 m. rugpjūčio 5 d. ji nustojo veikti. Dėl antisemitinių nuostatų vertinama prieštaringai.
Liaudies komisarų taryba: Rusijos bolševikų diktatūros pradžioje – bolševikinė vyriausybė.
Lietuvos Laikinoji konstitucija: 1918 m. 11 priimta Konstitucija, kuri turėjo veikti iki Steigiamojo Seimo nuolatinės konstitucijos. Ji numatė svarbiausias laikinąsias institucijas, Lietuvos valstybės pamatus.
Manevrinis karas: situacija frontuose, kai fronto linija nuolat kinta.
Menševikai: Rusijos socialdemokratai.
Neji taika: taikos sutartis su Bulgarija.
Oberostas: Vokiečių įkurtas administracinis okupuotų Rusijos vakarinių teritorijų vienetas.
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Pozicinis karas: karo veiksmai, kai fronto linija ilgai beveik nekinta, o kariuomenės kovoja iš įtvirtintų pozicijų (apkasų); būdingas Pirmajam pasauliniam karui.
Prarastoji karta: jaunuolių, išgyvenusių frontą, totalinį karą ir pralaimėjimą, karta, turėjusi gilių socialinių ir psichologinių problemų pokario Europoje.
Pretekstas: tariama priežastis.
Proletariato diktatūra: Lenino paskelbtas Sovietinės Rusijos valdymas: valdžia, esą, priklauso proletariatui, kurį atstovauja ir gina Bolševikų partija. Iš tiesų tai komunistinė diktatūra.
Rekvizitai: produktų, reikmenų, turto nusavinimas kariuomenės reikmėms.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Revanšizmas: pažiūros, teigiančios, kad reikia siekti keršto už pralaimėjimą ir pažeminimą; tarpukariu ypač paplitusios Vokietijoje po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.
Sen Žermeno taika: taikos sutartis su Austrija.
Separatinė taika: taika, pasirašoma sulaužant įsipareigojimus sąjungininkams, vienašališkai.
Sevro taika: taikos sutartis su Turkija.
Trianono taika: taikos sutartis su Vengrija.
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Vasario 16 aktas: 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas, nutraukiant bet kokius ryšius su kitomis valstybėmis.
Versalio taika: taikos sutartis su Vokietija.
Vokietijos nota Peterburgui: Vokietijos reikalavimas, kad Rusija nesikištų į Austrijos – Vengrijos ir Serbijos nesutarimus, kad neremtų Serbijos.

Abatas: vienuolyno vadovas, bažnytinėje hierarchijoje prilyginamas vyskupui.
Abolicionizmas: XVIII–XIX a. judėjimas dėl vergijos panaikinimo.
Absoliutizmas: valstybės valdymo forma, kai visa aukščiausioji valdžia priklauso monarchui (imperatoriui, karaliui, carui) ir jo valdžios niekas neriboja.
Adamas Smitas „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“: šioje knygoje išdėstytas liberalizmas, laisvosios rinkos teorija ir nacionalinio turto teorija.
Agrarinė revoliucija: procesai žemės ūkyje, kurių metu buvo įdiegti mechanizmai, pradėtos naudoti mokslo naujovės, vykdoma melioracija ir buvo pasiektas žymus produkto augimas.
Agrarinis: susijęs su žemėvalda, žemės naudojimu
Akcija: vertybinis popierius, suteikiantis jos turėtojui teisę gauti dalį akcinės bendrovės pelno (dividendus) ir dalyvauti valdant bendrovę.
Akras: ploto matas kai kuriose šalyse, jis lygus 0,4047 ha.
Aktas: oficialus dokumentas.
Amnestija: visiškas ar dalinis atleidimas nuo teismo paskirtos bausmės
Amunicija: kario aprangos ir ginkluotės reikmenys; taip pat šaudmenys.
Anarchija: visuomeninė santvarka, sukurta remiantis savivaldos principais, be valdžios ir be hierarchijos; bajorų savivalės, politinio nestabilumo, centrinės valdžios neveiksnumo įvardijimas ATR.
Anarchizmas: politinė teorija, teigianti, kad žmonija turi egzistuoti be jokios valdžios, o darnus visuomenės gyvenimas užtikrintas kiekvieno individo atsakomybe prieš kitą individą.
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Anglijos Teisių bilis: dokumentas, kuriuo įtvirtinta Konstitucinė monarchija Anglijoje 1689 m.
Anglikonai: protestantai, oficiali Anglijos Bažnyčia.
Anglikonybė: viena iš protestantizmo krypčių, atsiradusi 1534 m. Anglijoje, valdant Henrikui VII Tiudorui.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Apšviestasis absoliutizmas: absoliutizmas, kai absoliutas valdo, vadovaudamasis švietėjų idėjomis, rekomendacijomis, konsultuojasi su jais svarbias klausimais, vykdo švietėjiškas reformas.
Aptvėrimai: bendruomeninių žemių likvidavimas ir prievartinis žemės nuomotojų nuvarymas nuo žemės, prasidėjęs Anglijoje XIII a., siekiant ariamus žemės plotus paversti avių ganyklomis ir auginti aukštos kokybės vilną teikiančias avių veisles.
Aristokratas: kilmingas, turtingas, privilegijuoto visuomenės sluoksnio (aristokratijos) atstovas; aristokratai: kilmingųjų (bajorų) giminių atstovai.
Asignacija: popieriniai pinigai
Atstovų rūmai: Atstovų rūmai (JAV) – JAV Kongreso žemesnieji rūmai.
„Aušra“: "Aušra" – pirmas lietuviškas laikraštis, pradėtas leisti XIX a. IX deš. Redaktorius – Jonas
Aušrininkai: Lietuvos Tautinio atgimimo veikėjai, susibūrę apie,,Aušros“ laikraštį, pritarę pagrindinėms,,Aušros“ idėjoms – puoselėti tautines vertybes, žadinti tautą, bet vengti atviro priešinimosi carizmui kaip pavojingo tautos išlikimui.
Autonomija: teisė patiems tvarkytis kurioje nors srityje; ribotas politinis savarankiškumas, kai dalis suvereniteto perleidžiama centrinei valdžiai.
Autoritarizmas: nedemokratinė valdymo forma, kai valstybės pilietinį gyvenimą reguliuoja vienas žmogus ar viena partija (opozicinių partijų veikla uždrausta, nevyksta laisvi rinkimai).
Bajorai: teisiškai privilegijuotas kilmingųjų luomas
Bajorų demokratija: bajorų politinių teisių įsigalėjimas valstybės gyvenime.
Baltramiejaus naktis: hugenotų žudynės Paryžiuje naktį į 1572 08 24 (Šv. Baltramiejaus dieną). 1562 prasidėjus hugenotų karams Prancūzijoje, valdžia stengėsi užkirsti kelią protestantizmo plitimui bei pabaigti pilietinius religinius konfliktus.
„Banginio ir liūto kova“: "Banginio ir liūto kova” – karas tarp Prancūzijos, kuri buvo pajėgesnė sausumos mūšiuose, ir Didžiosios Britanijos, kuri turėjo galingesnį laivyną.
Barakas: laikinas gyvenamasis pastatas
Barokas: kultūros epocha ir meno kryptis, XVII-XVIII a. I pusėje plitusi Europoje ir Lotynų Amerikoje. Susiformavo Italijoje XVI a. pabaigoje, jos plitimą skatino kontrreformacija. Būdingi puošnūs, ištaigingi, gausiai dekoruoti statiniai, ypač bažnyčios.
Batalionas: karinis dalinys, sudarytas iš kelių kuopų; įeina į pulką ar brigadą.
Baudžiauninkas: valstietis, netekęs asmeninės laisvės ir žemės nuosavybės, priklausantis senjorui, kurio žemėje gyvena.
Baudžiava: teisinė valstiečių padėtis, pagal kurią jie asmeniškai tampa priklausomi nuo savo senjoro; įteisinanti jo senjoro galimybę naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, drausti valstiečiams keisti šeimininką.
Bažnytinė dešimtinė: pelno dešimtadalis, atiduodamas bažnyčiai
Bilis: anglosaksų šalyse: vyriausybės ar parlamento narių pasiūlytas įstatymo projektas; taip pat priimtas įstatymas (pvz., Teisių bilis).
Birža: įstaiga, kurioje perkami ir parduodami vertybiniai popieriai
Blaivininkai: M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio dalyviai, atsisakę vartoti svaigiuosius gėrimus.
Blokada: prievartinis valstybės ar jos dalies izoliavimas, įprastinių ryšių ir veiksmų apribojimas ar nutraukimas.
Bojarinai: kilmingesni bajorai, senoji kilmingoji diduomenė Rusijoje;
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Brošiūra: nedidelė, dažniausiai 5-48 puslapių, knygelė minkštu viršeliu.
Bundestagas: 1) 1815-1866 m. Vokietijos sąjungos centrinis organas, valstybių paskirtų atstovų susirinkimas Frankfurte prie Maino; 2) nuo 1949 m. Vokietijos Federacinės Respublikos parlamentas.
Burbonai: viena žymiausių Europos valdovų dinastijų, su pertraukomis valdžiusi Prancūziją (1589-1792 ir 1814-1830 m.), taip pat Ispaniją ir Neapolį.
Buržuazija: (pranc. bourgeois: miestietis) turtingoji klasė kapitalistinėje visuomenėje: turtingi, dažniausiai miesto gyventojai, naudojantys samdomąjį darbą (kapitalistai, verslininkai).
Caras: aukščiausias vienvaldžio šalies valdovo titulas
Cechas: tuo pačiu amatu besiverčiančių miesto amatininkų sąjunga, susikūrusi viduramžiais. Cechas normavo narių kvalifikaciją, darbo laiką, pardavimo vietas, pameistrių skaičių ir gynė jų ekonomines bei politines teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato.
Centralizacija: valdžios, išteklių ar valdymo telkimas į vieną centrą. Viduramžiais centralizuojant valstybę buvo naikinamas feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Cenzas: būtina sąlyga (tam tikras turimas turtas, amžius, mokslas, sėslumas) naudotis teisėmis
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Cholera: ūminė užkrečiamoji žarnyno liga, XIX a. sukėlusi dideles epidemijas Europoje.
Civilinis kodeksas: Napoleono paskelbtas pirmasis pasaulyje civilinės teisės normų rinkinys.
Čartizmas: darbininkų judėjimas, kilęs XIX a. I pusėje Didžiojoje Britanijoje, siekęs rinkimų teisės pripažinimo visiems pilnamečiams vyrams.
Dancigo koridorius: Lenkijai priklausanti buvusi Vokietijos teritorija, atskyrusi nuo pagrindinės Vokietijos jos anklavą – Rytprūsius.
Daraktorius: slaptosios lietuviškos mokyklos mokytojas XIX a. Lietuvoje, ypač spaudos draudimo metais.
Darbininkų ir kareivių tarybos: gatvių valdžia Rusijoje, pagrindinė opozicija Laikinajai vyriausybei.
Daugiapolė galių pusiausvyra: tarptautiniai santykiai, kai pasaulyje yra keli lygiaverčiai galių centrai, įtakojantys ar kontroliuojantys tam tikrus regionus.
Daukšos „Prakalba į malonųjį skaitytoją“: Daukšos „Postilėje“ išspausdinta prakalba šlovino lietuvių kalbą. (XVI a.)
Debatai: problemų svarstymas, pasikeitimas nuomonėmis susirinkime, posėdyje
Dėdė Semas: personifikuotas JAV (ypač jų vyriausybės) simbolis: žilabarzdis vyras su cilindru, apsirengęs JAV vėliavos spalvomis.
Dedikacija: kūrinio pradžioje įrašyti autoriaus žodžiai apie tai, kam ar kieno atminimui jis kūrinį skiria.
Deklaracija: iškilmingas paskelbimas, pareiškimas esminiu klausimu.
Dekretas: valstybės aktas, turintis įstatymo galią.
Demilitarizacija: valstybės ar jos teritorijos dalies nuginklavimas: draudimas turėti karo pramonę, laikyti ginkluotąsias pajėgas ir įtvirtinimus (pvz., Reino srities demilitarizacija pagal Versalio taikos sutartį).
Demilitarizuota zona: zona, kurioje draudžiama laikyti kariuomenę, ginkluotę, vykdyti karines pratybas.
„Demografinis sprogimas“: “Demografinis sprogimas” – žmonių skaičiaus staigus augimas.
Departamentas: valstybės teritorijos dalis, turinti savo administraciją.Deputatas – renkamas atstovaujamojo valstybinio valdzios organo narys.
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diaspora: už tėvynės ribų gyvenanti tautos dalis; dalies tautos gyvenimas svetur.
Didieji geografiniai atradimai: geografiniai atradimai XV ir XVI a. sandūroje (jūrų kelias į Indiją, Amerikos atradimas, apiplauktas pasaulis bei kiti smulkesni geografiniai atradimai).
Didžioji Vokietija: Vokietija, kurios sudėtyje yra visos vokiškai kalbančios žemės, tame tarpe ir Austrija.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Dinastija: tos pačios giminės valdovų, vienas iš kito paveldinčių sostą, eilė.
Direktorija: Prancūzijos vyriausybė 1795 – 1799 m., nuo kurios pavadinimo kilo ir Prancūzijos respublikos pavadinimas tais metais.
Dominija: Didžiosios Britanijos karaliaus valdžią pripažįstanti valstybė.
Druskos mokestis: iki 1790 m. Prancūzijoje: mokestis už druską (gabelle), kurį turėjo mokėti kiekvienas žmogus nuo 8 metų; vienas nekenčiamiausių senosios tvarkos mokesčių.
Dualistinė: dvilypė, sudaryta iš dviejų lygiateisių dalių, pvz., dualistinė Austrijos-Vengrijos monarchija (1867-1918 m.).
Dūma: 1) XV-XVII a. Rusijoje: bojarų dūma, patariamoji taryba prie valdovo; 2) 1906-1917 m. Valstybės Dūma: renkamas Rusijos imperijos įstatymų leidybos organas su ribotomis teisėmis; 3) nuo 1993 m. Rusijos Federacijos parlamento žemieji rūmai.
Duoklė: prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Dvivaldystė: politinė situacija 1917 m. Rusijoje, kai oficialiosios valdžios veiksmus ribojo, paralyžiavo gatvių valdžios opozicija.
Edukacinė komisija: 1773 m. spalio 14 d. įsteigta Abiejų Tautų Respublikos institucija, atsakinga už švietimo sistemą; laikoma pirmąja švietimo ministerija Europoje.
Egzekucija: kūno ar mirties bausmės vykdymas.
Eklektika: meno stilius, kuriam būdingas laisvas įvairių praeities stilių formų jungimas; ypač paplito XIX a. architektūroje.
Ekonomija: žemės valda, kurios pajamos ėjo ATR karaliui už LDK didžiojo kunigaikščio pareigų atlikimą.
Ekonomika: tam tikro laiko gamybinių santykių visuma; socialinis mokslas, tiriantis individų elgseną esant nuolatiniam gamybos faktorių trūkumui, tiesiogiai darantį įtaką produkcijai, paskirstymui ir vartojimui, ūkinei veiklai, ūkiui.
Ekspansija: valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.
Elitas: visuomenės viršūnė, kuriuo nors atžvilgiu (turtu, valdžia, išsilavinimu) išsiskirianti iš kitų.
Emigracija: procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Erchercogas: Habsburgų dinastijos princų titulas Austrijoje.
Eskadra: didelis karo laivų arba lėktuvų junginys.
Eskortas: ginkluota apsauga, palyda.
Etiketas: visuomenės tinkamo elgesio normos.
Etmonas: kariuomenės vado pareigybė ATR.
Etnosas: žmonių bendrija, kurią sieja gentinė, etninė kilmė.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
Federacija: jungtinė valstybė, sudaryta iš atskirų politinį savarankiškumą turinčių vienetų. Šie vienetai centrinei valdžiai yra perleidę dalį savo suverenių teisių.
Feljanai: Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu (1791 m.) susikūręs politinis klubas, pasisakęs už konstitucinę monarchiją ir atstovavęs stambiosios buržuazijos interesams.
Feminizmas: pažiūros, ideologija, teigianti, kad moterims turi būti pripažintos lygios teisės ir galimybės su vyrais.
Feodalas: feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas: visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas: Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Filaretai: 1820-1823 m. veikusios slaptos Vilniaus universiteto studentų draugijos, susijusios su filomatais, nariai.
Filomatai: 1817-1823 m. veikusios slaptos Vilniaus universiteto studentų draugijos nariai (tarp jų A. Mickevičius).
Fortas: įtvirtintas gynybinis statinys, pritaikytas ilgai žiedinei gynybai; kelių fortų žiedas sudarydavo tvirtovę (pvz., Kauno tvirtovė).
Frakcija: parlamento ar kitos renkamos politinės institucijos narių organizacija, kurios pagrindinis tikslas - įgyvendinti politinius tikslus ir interesus.
Frontas: aktyvių karo veiksmų zona.
Gegužės trečios Konstitucija: 1791 05 03 ATR priimta Konstitucija, įtvirtinusi pagrindines švietimo epochos politines idėjas, įvedusi Konstitucinę monarchiją ATR.
Generalgubernatorius: aukščiausiasis Rusijos caro (arba D. Britanijos monarcho) pareigūnas tam tikrame krašte, jungęs karinę ir civilinę valdžią (pvz., Vilniaus generalgubernatorius).
Generaliniai luomai: Prancūzijos luomų atstovų susirinkimas, turintis patariamąją teisę karaliui.
Genocidas: baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Geocentrizmas: senovėje ir viduramžiais vyravusi pažiūra į pasaulio sandarą, teigianti, kad Žemė yra nejudamas Visatos centras, aplink kurį skrieja Saulė ir kiti dangaus kūnai.
Gerilja: partizaninis karas, partizanų karo veiksmai; terminas kilo Ispanijoje kovojant su Napoleono kariuomene, vėliau paplito Lotynų Amerikoje.
Giljotina: Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais sukurta galvos kirtimo mašina.
Gubernija: administracinis vienetas Rusijoje, įvestas Petro I.
Habeas corpus act: asmens teises Anglijoje įtvirtinantis dokumentas.
Heliocentrizmas: Saulės sistemos sandaros teorija, pagrįsta lenkų astronomo M. Koperniko, pagal kurią planetos skrieja aplink Saulę.
Homstedas: JAV: valstybinės žemės sklypas (apie 65 ha), pagal 1862 m. įstatymą beveik nemokamai suteikiamas naujakuriams, įsipareigojusiems jį dirbti.
Hugenotai: XVI-XVIII a. Prancūzijos evangelikai reformatai, sekę J. Kalvino mokymą (kalvinistai). Tikėjimą propagavo Prancūzijos dvasininkija ir feodalai didikai.
Humanizmas: pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, pabrėžianti žmogaus vertingumą ir jo proto galimybes; tikėjimas kūrybinėmis galiomis, asmenybės laisvės ir nepriklausomybės skelbimas.
Husitai: Jano Huso šalininkai, XV a. čekų nacionalinio pasipriešinimo vokiečių įtakai dalyviai, kovoję prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą
Husitų karai: Jano Huso vadovaujamų žmonių kova prieš popiežių ir imperatorių (XIV- XV a)
Imigracija: procesas, kurio metu į šalį atvyksta gyventi žmonės iš kitų šalių.
Imperializmas: politika; pažiūros, pateisinančios svetimų teritorijų grobimą, valdymą ar bent kontroliavimą savanaudiškais tikslais.
Indulgencija: Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Infliacija: pinigų vertės kritimas: visuotinis kainų lygio kilimas, kai už tą pačią sumą pinigų galima nusipirkti vis mažiau prekių. Dažnai kyla, kai apyvartoje yra pinigų perteklius.
Invazija: ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į svetimos valstybės teritoriją, dažnai nepaskelbus karo.
Įstatymų leidžiamoji valdžia: valstybinė institucija, turinti teisę leisti įstatymus.
Įstatymų vykdomoji valdžia: valstybinė institucija, vykdanti įstatymus.
Jakobinai: politinė grupuotė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais, rėmusi varguomenę ir smulkiuosius savininkus, įvedusi diktatūrą 1793 – 1795 m.
JAV Konstitucija: aukščiausiasis JAV įstatymas, kuriame numatyti pagrindiniai JAV valdymo principai.
JAV Nepriklausomybės deklaracija: Dokumentas, kuriuo buvo paskelbta, jog buvusios britų kolonijos tampa nepriklausomomis.
JAV Teisių bilis: JAV piliečių teises apibrėžiantis dokumentas.
Jėzuitai: Katalikų vienuolių ordinas, kurį 1534 m. Paryžiuje įkūrė Ignotas Lojola kovai su reformacija
Juodoji Afrika: Afrikos teritorija į pietus nuo Sacharos.
K. Marksas ir F. Engelsas „Komunistų partijos manifestas“: 1848 m. paskelbta Komunistų partijos programa.
Kalvinizmas: griežto protestantizmo srovė, kurios pradininkas buvo Ž. Kalvinas. Doktrina dar labiau nutolusi nuo katalikybės, atmesti visi išoriniai bažnyčios atributai, panaikinta hierarchija, grįsta likimu.
Kancleris: ministras pirmininkas vokiškai kalbančiose šalyse.
Kapitalas: (lot. capitalis: pagrindinis) turimų išteklių (pinigų, gamybos priemonių) visuma, naudojama pelnui gauti; K. Markso teorijoje vertė, duodanti kapitalistui pridedamąją vertę pelno, palūkanų arba rentos pavidalu.
Kapitalistas: asmuo, disponuojantis kapitalu, ypač investuotu į verslą, ir naudojantis samdomąjį darbą; asmuo, gyvenantis iš kapitalo. Kapitalistai (buržuazija): turtingi verslininkai, dažniausiai miestiečiai.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Karališkosios komisijos: XIX a. viduryje Anglijoje sudarytos komisijos, tyrusios antisanitarines darbininkų gyvenimo sąlygas, skurdą, moterų ir vaikų darbą šachtose.
Karbonarai: XIX a. pirmojo trečdalio slapta Italijos revoliucinė organizacija, siekusi išvaduoti Italiją nuo svetimšalių valdžios ir ją suvienyti.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Kartelis: tos pačios gamybos šakos įmonių susitarimas dėl kainų, gamybos apimčių ir rinkų pasidalijimo; įmonės išlaiko savarankiškumą.
Katekizmas: tikybos pradžiamokslis, glaustas krikščionių tikybos pagrindų išdėstymas. Pirmasis lietuviškas katekizmas išleistas M.Mažvydo 1547 m. Karaliaučiuje.
Kazokas: laisvasis Ukrainos žemių valstietis.
Ketverių metų seimas: 1788-1792 m. veikęs Abiejų Tautų Respublikos seimas, vykdęs valstybės reformas ir priėmęs 1791 m. Gegužės 3-iosios konstituciją.
Ketvirtoji valdžia: politinė žiniasklaida turinti didelę įtaką rinkėjams.
Kirilica: slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Klasicizmas: XVII-XIX a. I pusės Europos literatūros ir meno kryptis, sekusi antikos pavyzdžiais, siekusi aiškumo, harmonijos ir saiko (pvz., Vilniaus katedra).
Knygnešys: Tautinio atgimimo veikėjas, spaudos draudimo metais slapta gabenęs lietuviškas knygas iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją Lietuvą.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Kodeksas: 1) (lot. codex: knyga) senovinė rankraštinė knyga iš sulankstytų papiruso, pergamento arba popieriaus lakštų; 2) sistemingas įstatymų rinkinys, teisynas (pvz., Napoleono civilinis kodeksas).
Kolonializmas: politika, kurios pagrindinis bruožas - kolonijų grobimas, steigimas.
Kolonija: vietovė, įkurdinta negyvenamoje ar nenaudojamoje teritorijoje, iš kitur atsikrausčiusių naujakurių.
Komendanto valanda: valdžios potvarkiais nustatytos valandos, nuo kurių iki kurių negalima pasirodyti gatvėje be specialaus leidimo ar neįvykdžius specialių sąlygų.
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Koncernas: monopolinis bendrovių susivienijimas nepanaikinantis jų teisinio savarankiškumo
Konfederacija: 1) valstybių sąjunga, kurios narės išlaiko savarankiškumą; 2) Abiejų Tautų Respublikoje: ginkluotas bajorų susivienijimas politiniams tikslams siekti, dažnai prieš valdžią.
Konfederatai: 1) Abiejų Tautų Respublikoje: luominės ginkluotos politinės sąjungos (konfederacijos) nariai; tarpuvaldžiu konfederacijos vykdydavo valstybės valdžios funkcijas; 2) JAV pilietinio karo metu: atskilusių Pietų valstijų šalininkai.
Kongresas: 1) valstybių vadovų ar kitų aukštų pareigūnų suvažiavimas esminiams nutarimams priimti (pvz., Vienos kongresas); 2) JAV: įstatymų leidžiamoji valdžia, parlamentas, kurį sudaro Senatas ir Atstovų rūmai.
Konkordatas: valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Konservatizmas: politinė teorija, teigianti, kad visuomenės gerovė gali būti užtikrinta tik saugant tradicijas ir vertybes, tarp kurių – prigimtinė žmonių nelygybė. Permainos ir reformos gali būti vykdomos tik palaipsniui, nesutrikdžius natūralios visuomenės raidos.
Konstitucija: pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.
Konstitucinė monarchija: monarchijos tipas, kai karaliaus valdžią riboja konstitucija.
Konsulas: 1) Senovės Romoje: aukščiausias magistratas; kasmet buvo renkami du konsulai, juo tapti buvo galima ne anksčiau kaip 43 m. amžiaus. Konsulai turėjo teisę šaukti senato posėdžius ir tautos susirinkimus, šaukti kariuomenę ir jai vadovauti kare; 2) 1799-1804 m. Prancūzijoje: vienas iš trijų aukščiausių valdžios pareigūnų; pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas turėjo faktiškai neribotą valdžią.
Konsulatas: Napoleono sudaryta Konsulų taryba, valdžiusi Prancūziją 1799 – 1804 m. nuo šios tarybos kilo ir Prancūzijos valdymo pavadinimas tais metais.
Kontinentinė blokada: Napoleono 1806 m. paskelbta politika, draudusi Europos žemynui prekiauti su Didžiąja Britanija.
Kontrabanda: slaptas prekių gabenimas pažeidžiant įstatymus.
Kontribucija: suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai
Kontrreformacija: XVI a. vidurio ir XVII a. pabaigos bažnytinis politinis judėjimas, kuriuo siekta įveikti reformaciją, susigrąžinti tai, kas per ją prarasta. Kontrreformacijos ideologinę programą sudarė Tridento bažnyčios susirinkimo (1545–1563) nutarimai.
Konvencija: sutartis, susitarimas.
Konventas: tautos atstovų susirinkimas, suvažiavimas; ypač įstatymų leidybos organas, sušauktas priimti ar pakeisti konstituciją (pvz., 1792-1795 m. Prancūzijos Nacionalinis konventas).
Korupcija: valdininkų papirkinėjimas.
Kukluksklanas: rasistinė organizacija JAV, terorizuojanti juodaodžius ir jų rėmėjus, baltuosius, bendraujančius su juodaodžiais.
Laikinoji vyriausybė: 1) vyriausybė, turinti įgaliojimus veikti tik iki tol, kol teisėtu, demokratiniu būdu bus sudaryta nauja vyriausybė; 2) Lietuvoje: 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu sudaryta vyriausybė, kuriai vadovavo Juozas Ambrazevičius. Ji paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir siekė atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusią tvarką. Naciai realios valdžios jai nesuteikė, 1941 m. rugpjūčio 5 d. ji nustojo veikti. Dėl antisemitinių nuostatų vertinama prieštaringai.
Laikinosios taisyklės: specialūs įstatymai Šiaurės Vakarų krašto gubernijoms, kuriuose buvo numatytos priemonės kraštui surusinti ir sumažinti Katalikų Bažnyčios vaidmenį.
Lažas: prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška.
LDK atkūrimo Rusijos globoje projektas: Napoleono epochoje Lietuvos didikų grupuotės kurtas projektas dėl autonomijos suteikimo istorinei Lietuvai Rusijos
Lendlortas: D. Britanijoje: stambus žemvaldys, išnuomojantis žemę.
Liaudies komisarų taryba: Rusijos bolševikų diktatūros pradžioje – bolševikinė vyriausybė.
Liberalizmas: politinė teorija, pasisakanti už individo lygybę su kitais individais ir jo laisvę savo turtu bei veikla laisvai konkuruoti su kitu individu. Valstybei paliekamas tik ribotas vaidmuo – teisingumo ir saugumo užtikrinimas.
Liberum veto: teisė vienu balsu,,prieš“ sustabdyti įstatymo svarstymą ar priėmimą.
Lietuvos demokratų partija: 1902 m. įkurta liberalių pažiūrų partija (LDP), savo programoje iškėlusi Lietuvos nepriklausomybės siekį.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): seniausia Lietuvos politinė partija, įkurta 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje. Pirmoje programoje iškėlė savarankiškos demokratinės Lietuvos respublikos, federaciniais ryšiais susijusios su kaimyninėmis šalimis, idėją; vadovaujasi socialdemokratijos ideologija.
Linčo teismas: susidorojimas su žmogumi be teismo, dažniausiai mirties bausmė; JAV taikytas juodaodžiams ir juos palaikantiems baltiesiems.
Liublino unija: 1569 m. Lietuvos bajorų ir Lenkijos šlėktų pasirašytas dokumentas, kuriuo buvo įkurta ATR. Jis taip pat numatė ir ATR valdymo struktūrą.
Liuteronybė: viena pagrindinių ir labiausiai išplitusi protestantizmo kryptis, kuriai pagrindus padėjo vokiečių teologai M. Liuteris ir P. Melanchtonas. Liuteronai nepripažįsta griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių, atsisakė vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįsta Krikštą ir Komuniją.
LKDP: Lietuvos krikščionių demokratų partija, XX a. I deš. įkurta konservatyvių pažiūrų politinė partija, siekusi Lietuvos politinio savarankiškumo.
Luditai: darbininkų judėjimo dalyviai, XVIII a. pab. siekę sustabdyti darbininkų atleidinėjimą dėl industrializacijos iš darbo, laužydami mašinas.
Luomas: socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Makiavelis „Valdovas“: politologinis veikalas, kuriame Makiavelis pateikė absoliutizmo teoriją.
Mameliukai: iš vergų kilę kariai, Egipto sultono rinktinės kariuomenės dalis; 1250-1517 m. patys valdė Egiptą.
Manevrinis karas: situacija frontuose, kai fronto linija nuolat kinta.
Manifestacija: viešas masinis renginys, eisena ar susirinkimas pritarimui ar protestui pareikšti.
Manifestas: iškilmingas valdžios ar kokios nors grupuotės kreipimasis į visuomenę raštu.
Manufaktūra: gamybos būdas ir įmonė, paremta samdomuoju rankų darbu ir darbo pasidalijimu.
Masinė kultūra: populiarioji kultūra, prieinama ir suprantama plačiam vartotojų ratui.
Masonai: religinis etinis judėjimas, kilęs švietimo epochoje, siekęs įgyvendinti pagrindines vertybes – dorovinį tobulinimąsi, aukštus moralės principus.
Mažoji Lietuva: Prūsijos (vėliau Vokietijos) regionas šiaurinėje jos dalyje, kuriame gyveno gausi lietuvių bendruomenė.
Mažoji Vokietija: Vokietija, kurios teritorijoje yra vokiškai kalbančios žemės,, bet nėra Austrijos.
Mažvydas „Katekizmas“: pirmoji spausdinta lietuviška knyga, kurioje buvo pateiktas ir lietuvių kalbos elementorius. (1547 m.)
Menševikai: Rusijos socialdemokratai.
Merkantilizmas: ankstyvojo kapitalizmo (XVI—XVIII a) ekonomikos teorijos raidos srovė, kuri pabrėžia mainų ir prekybos svarbą bei laiko tai tautos gerovės šaltiniu.
Mesianizmas: pažiūros, teigiančios kurios nors tautos ar valstybės išskirtinį vaidmenį žmonijos istorijoje, civilizacijos raidoje.
„Metai“: pirmasis grožinės lietuvių literatūros kūrinys, kuriame propaguojamos švietimo epochos idėjos. (XVIII a. II pusė)
Metropolija: 1) Senovės Graikijoje: polis (valstybė), iš kurio išvykdavo kolonistai; 2) valstybė savo valdomų užjūrio kolonijų atžvilgiu.
Militarizmas: pažiūros, teigiančios, jog karas padeda išspręsti daugelį problemų, remiančios ginklavimąsi, agresyvią užsienio politiką.
Ministrų kabinetas: kitas vyriausybės pavadinimas; ministrų taryba, vadovaujama ministro pirmininko.
Misionierius: dvasininkas, skleidžiantis savo religiją kitų tikėjimų žmonėms, dažnai kitose pasaulio šalyse.
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Modernioji demokratija: demokratijos forma, kai piliečiai išsirenka savo atstovus ir paveda jiems valdyti vyriausybės, valstybės reikalus
Monarchija: valdymo forma, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas.
Monopolija: padėtis rinkoje, kai egzistuoja tik vienas tam tikros prekės ar paslaugos pardavėjas
Nacija: žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalinė gvardija: karinės pajėgos sukurtos Prancūzijos nacionalinio susirinkimo 1789 m.
Nacionalizacija: procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Naktinis sargas: liberalų požiūriu valstybė, kuri prisiima tik viešosios tvarkos, užsienio politikos klausimais.
Naujasis pasaulis: kitas Amerikos (pasaulio dalies) pavadinimas, atsiradęs po Didžiųjų geografinių atradimų.
Naujieji amžiai: laikotarpis tarp viduramžių ir naujausiųjų amžių. XV-XVI a. sandūros-XIX a. ekonominių ir politinių sąlygų visuma, pakeitusi viduramžišką gamybos ir gyvensenos būdą bei visuomeninį mentalitetą.
Oberostas: Vokiečių įkurtas administracinis okupuotų Rusijos vakarinių teritorijų vienetas.
Observatorija: specialiai įrengta įstaiga dangaus kūnams ir reiškiniams stebėti (pvz., Vilniaus universiteto observatorija, įkurta 1753 m.).
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Pacta conventa: karaliaus ir bajorų sutartis ATR, kuria karalius įsipareigoja nepažeisti sutartų bajorų teisių.
Padalijimai: Rusijos, Prūsijos, Austrijos įvykdyti laipsniški ATR teritorijos pasidalijimai, dėl kurių ATR išnyko iš žemėlapio.
Pagrindinė darbo jėga: samdomas darbas.
Paliaubos: laikinas karo veiksmų sustabdymas kariaujančių šalių susitarimu.
Palivarkas: ūkinis vienetas, dvaras, turintis visas savarankiškas ūkines funkcijas.
Parlamentarizmas: vienas iš demokratijos požymių, valstybės valdymo sistema, kai demokratiškai renkamas parlamentas yra aukščiausia valdžios institucija valstybėje.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Partizaninis karas: karo veiksmai, kai su reguliaria kariuomene arba su valstybe ir visu jos prievartos aparatu (policija, saugumo organai, kariuomenė) ir valdymo organais kariauja nedidelės ar didelės kovotojų (partizanų) grupės, naudojančios partizaninę karo taktiką.
Pasaulinė prekyba: prekyba, apimanti įvairius regionus įvairiuose žemynuose.
„Pasaulio dirbtuvės“: "Pasaulio dirbtuvės" – taip vadinta Anglija pramonės perversmo metais.
Patriotizmas: pažiūros, išreiškiančios meilę, atsidavimą Tėvynei.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Pelkė: Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu: Nacionalinio konvento deputatų dauguma, neprisijungusi nei prie jakobinų, nei prie žirondistų; centristai.
Perversmas: perversmas staigus kieno raidos, santvarkos pakeitimas ar pasikeitimas; valdžios ir piliečių konfliktas, kai grupuotė asmenų neteisėtu būdu įvykdo valdžios pakeitimą.
Peticija: kolektyvinis rašytinis prašymas, įteikiamas valstybės valdžios institucijoms.
Pilietinis karas: ginkluota kova šalies viduje tarp skirtingų pažiūrų visuomenės grupių, kiekvienai pusei siekiant įtvirtinti savo politinius tikslus valstybėje.
Plantacija: stambus žemės ūkis, kuriame auginamos pardavimui skirtos kultūros (medvilnė, tabakas, cukranendrės), dažnai remiantis vergų darbu; iki vergovės panaikinimo buvo paplitęs pietinėse JAV valstijose.
Plebiscitas: 1) visuotinis gyventojų balsavimas labai svarbiu politiniu ar valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu; dažnai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę; 2) Senovės Romoje: plebėjų susirinkimo priimtas nutarimas.
Pogromas: kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Politika: mokslas, aiškinantis kaip reikia valdyti
Polonizacija: lenkėjimas, lenkinimas: prievartinis ar savaiminis lenkų kalbos ir kultūros įsigalėjimas nelenkiškose teritorijose ar visuomenės grupėse.
Postilė: pamokslų rinkinys Biblijos temomis.
Pozicinis karas: karo veiksmai, kai fronto linija ilgai beveik nekinta, o kariuomenės kovoja iš įtvirtintų pozicijų (apkasų); būdingas Pirmajam pasauliniam karui.
Pramonė: ekonomikos šaka, kurioje mašinos gamina produkciją.
Pramonės perversmas: taip pat pramonės revoliucija: XVIII a. antrojoje pusėje Anglijoje prasidėjęs perėjimas nuo rankų darbo prie mašininės gamybos fabrikuose; industrializacijos epocha, kurios metu įvyko reikšmingi ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kultūriniai pokyčiai, sukūrę moderniąją visuomenę.
Prarastoji karta: jaunuolių, išgyvenusių frontą, totalinį karą ir pralaimėjimą, karta, turėjusi gilių socialinių ir psichologinių problemų pokario Europoje.
Pretekstas: tariama priežastis.
Prezidentas: valstybės vadovas; vykdomosios valdžios formuotojas ir pagrindinė vykdomosios valdžios institucija JAV.
Privilegija: valdovo ar valstybės suteikiama išimtinė teisė ar lengvata asmeniui, luomui, gyvenvietei; taip pat raštas, kuriuo ji suteikiama.
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Proletariatas: socialinė klasė (grupė), neturinti gamybos priemonių, ir kurios atstovų pagrindinis pragyvenimo būdas – savo darbo jėgos pardavimas.
Proletariato diktatūra: Lenino paskelbtas Sovietinės Rusijos valdymas: valdžia, esą, priklauso proletariatui, kurį atstovauja ir gina Bolševikų partija. Iš tiesų tai komunistinė diktatūra.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Protektoratas: valstybės priklausomybės forma, kai stipresnė valstybė per savo atstovą tvarko silpnesnės šalies užsienio ir dažnai vidaus politiką (pvz., Bohemijos ir Moravijos protektoratas).
Protestantizmas: bendras tikėjimų, atsiradusių reformacijos metu, pavadinimas, viena pagrindinių (greta katalikybės ir stačiatikybės) krikščionybės krypčių, apimanti anglikonybę, kalvinizmą, liuteronybę, ir kt. Įsigalėjo Skandinavijoje, Anglijoje, Š. Airijoje, Vokietijoje. Sąvoka pradėta vartoti 1529 m., kai dalis M.Liuterio šalininkų Špėjerio mieste pareiškė protestą dėl seimo nutarimo apriboti liuteronybės plitimą. Lietuvoje ėmė plisti XVI a. 3-4 deš. Pirmieji skleidėjai: A.Kulvietis, M.Mažvydas, S.Rapolionis, J.Zablockis.
Provincija: 1) Senovės Romoje: užkariauta ar užimta teritorija už Italijos ribų, kuriai valdyti skirtas vietininkas. Pirmoji provincija, Sicilija, užimta per Pirmąjį pūnų karą; 2) administracinis teritorinis vienetas.
Puritonai: griežtos protestantizmo atmainos XVI-XVII a. Anglijoje šalininkai. Kovojo su absoliutizmu ir Anglikonų bažnyčia, reikalavo griežtos moralės, kuo paprastesnių pamaldų.
Rada: Ukrainos kazokų taryba, susirinkimas.
Reakcija: pažiūros, vykdoma politika, kuria siekiama sustabdyti bet kokius bandymus keisti valdymą ar vykdyti reformas.
Referendumas: visuotinis piliečių balsavimas svarbiu valstybės klausimu, pvz., dėl konstitucijos, jos pataisų ar įstatymo priėmimo ar atmetimo.
Reformacija: XVI-XVII a. daugelyje Europos šalių vykęs visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti katalikų bažnyčią. Reformatai kritikavo popiežiaus valdžią, siekė pajungti bažnyčią pasaulietinei valdžiai. Pradininku laikomas vokiečių dvasininkas Martynas Liuteris.
Reformizmas: politinė srovė, siekianti reformomis, be revoliucijos, pakeisti visuomenės gyvenimą, esama santvarka.
Regentas: laikinas valstybės valdytojas vietoj nepilnamečio, sergančio ar nesančio monarcho.
Reglamentacija: taisyklių nustatymas, griežtas veiklos tvarkos reguliavimas.
Reglamentas: posėdžio, susirinkimo ar institucijos darbo tvarkos taisyklės.
Reichstagas: Vokietijos parlamentas: nuo 1871 m. Vokietijos imperijos, vėliau Veimaro respublikos ir nacistinės Vokietijos; taip pat pastatas Berlyne, kuriame jis posėdžiavo.
Rekonstrukcija: esminis ko nors pertvarkymas
Rekrutas: naujokas kariuomenėje, paimtas pagal rekrutų prievolę; Rusijos imperijoje rekrutai ilgai tarnaudavo iki 25 metų.
Rektorius: aukštojo mokslo įstaigos vedėjas, universiteto viršininkas, vadovas.
Rekvizitai: produktų, reikmenų, turto nusavinimas kariuomenės reikmėms.
Renesansas: Renesansas (atgimimas) – Europos kultūros, meno ir visuomenės minties suklestėjimo epocha (XIV a. vid. - XVII a. pr.), pereinamasis laikotarpis nuo viduriniųjų amžių prie Naujųjų laikų kultūros, pasižymėjęs antikos tradicijų atgaivinimu ir dėmesiu žmogaus asmenybei. Apėmė visas gyvenimo sritis. Atsirado ir suklestėjo Italijoje. Lietuvoje pradėjo plisti XV a. pabaigoje.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Respublika: valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas nėra monarchas, o aukščiausi valdžios organai renkami nustatytam laikui arba sudaromi parlamento; suverenitetas priklauso tautai.
Restauracija: revoliucijos nuverstos monarchijos ar ankstesnės tvarkos atkūrimas (pvz., Burbonų restauracija Prancūzijoje 1814 m.).
Resursai: ištekliai, atsargos
Revanšizmas: pažiūros, teigiančios, kad reikia siekti keršto už pralaimėjimą ir pažeminimą; tarpukariu ypač paplitusios Vokietijoje po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.
Revizionizmas: politinė srovė, kilusi iš socializmo. Atsisako kraštutinio reikalavimo vykdyti revoliuciją – siūlo į valdžią eiti rinkimų keliu; atsisako reikalavimo siekti visiškos socialinės lygybės, nacionalizacijos, pasisako už socialiai teisingos visuomenės sukūrimą.
Revoliucija: smarkus, esminis visuomenės, valdymo ar kultūros pasikeitimas, vykstantis daugumos visuomenės pritarimu ar dalyvaujant didžiajai jos daliai; perversmas, kurio metu siekiama pakeisti šalies valdymo formą.
Revoliuciniai demokratai: XIX a. Rusijoje: valstiečių demokratijos gynėjai, valstiečių revoliuciją sieję su utopiniu socializmu (pvz., N. Černyševskis).
Rinkimai: procesas, kurio metu išrenkamos valdžios institucijos.
Rinkimų cenzas: būtina sąlyga, kurią išpildžius, suteikiama teisė dalyvauti rinkimuose.
Rinkos ekonomika: ekonominė sistema, paremta pasiūlos ir paklausos dėsniu, privačia nuosavybe, laisva konkurencija bei laisvu kapitalo kaupimu ir judėjimu; išteklių pasiskirstymą lemia laisvų gamintojų, tiekėjų ir vartotojų interesai.
Rojalistai: karaliaus šalininkai, ypač Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais.
Romantizmas: meno, mąstymo srovė XIX a. pr., propagavusi asmens, tautos laisvės, dvasingumą, nuoširdumą, aukštinusi praeities didybę, heroizmą.
Rusinimas: procesas, kurio metu prievarta brukama rusų kalba, kultūra ir tautinės vertybės.
„Rusų pradų atkūrimo programa“: "Rusų pradų atkūrimo programa" – Rusijos caro XIX a. VII deš. patvirtinta lietuviškų gubernijų rusinimo ir vertimo stačiatikiais programa.
S. Daukanto „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“: pirmoji Lietuvos istorija lietuviškai – XIX a. III deš.
Samdomas darbas: darbas, kai dirbančiojo ir darbdavio santykius reguliuoja finansiniai susitarimai.
Sankiulotai: Prancūzijos miestų varguomenė.
Segregacija: juodaodžių atskyrimas nuo baltųjų.
Seimas: iš bajorų sudaryta ATR valdymo institucija., kurios pagrindinė funkcija – leisti įstatymus.
Senatas: 1) Senovės Romoje: aukščiausioji valstybės taryba; 2) JAV ir kai kuriose kitose valstybėse: parlamento aukštesnieji rūmai.
Senjoras: žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Separatinė taika: taika, pasirašoma sulaužant įsipareigojimus sąjungininkams, vienašališkai.
Separatizmas: siekimas atsiskirti ir veikti savarankiškai; ypač siekis atskirti dalį valstybės teritorijos ir sukurti atskirą valstybę ar autonomiją.
Sionizmas: ideologija, teigianti, kad žydai turi sukurti savo tautinę valstybę Palestinoje.
Siuzerenas: stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socialinė utopija: teorija, svajonė galinti padaryti žmones laimingesnius, išvengti blogybių.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Spaudos draudimas: Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo laikotarpis.
Status quo: (lot. esama padėtis) faktinė padėtis, kurią norima išsaugoti arba atkurti.
Streikas: darbininkų ar tarnautojų kolektyvinis atsisakymas dirbti, kol darbdaviai nepatenkins reikalavimų.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Š. Monteskjė „Apie įstatymų dvasią“: veikalas, kuriame išdėstytas trijų valdžių principas. (XVIII a. pab.)
„Šokantis kongresas“: kitas Vienos kongreso (1814-1815 m.) pavadinimas; taip vadintas dėl gausių pokylių ir balių.
Šovinizmas: pažiūros, perdėtai aukštinančios savo tautą žeminant kitas tautas.
Šubravcai: 1817-1822 m. Vilniuje veikusi liberalių pažiūrų inteligentų draugija, satyra kritikavusi visuomenės ydas.
Šventoji sąjunga: įsteigta 1815 m. siekiant garantuoti Vienos kongreso nutarimų laikymąsi.
Švietimas: visuomeninis kultūrinis sąjūdis, siekęs įdiegti mokslo pasiekimus į kasdienį gyvenimą, ieškojęs būdų, kaip išspręsti žmoniją kankinančias problemas, bėdas ir sukurti kuo laimingesnį žemiškąjį gyvenimą.
T. Narbuto „Lietuvos istorija“: daugiatomis Lietuvos istorijos veikalas lenkų kalba, parašytas romantizmo įtakoje. XIX a. I deš
Tauta: žmonių bendrija, turinti bendrą istoriją, kilmę, tėvynę, kalbą, papročius, kultūrą ir paveldą.
Tautinė savimonė: žmonių supratimas, kad jie priklauso tam tikrai tautai, ir jos istorijos, kalbos bei kultūros vertybių suvokimas.
Tautinis atgimimas: lietuvių tautos nacionalinio sąjūdžio epocha (XIX a. II pusė), kurios metu subrendo lietuvių tautinė savimonė.
Tautų pavasaris: procesas; laikotarpis, kurio metu plito nacionalizmas, mesianizmas, kūrėsi tautinės valstybės, formavosi tautinė savimonė.
Teisminė valdžia: valdžia, suteikta Teismui, teisingumą įgyvendinančiai institucijai.
Termidoriečiai: Prancūzijos kovento deputatai, kuriuos sudarė žirondistai, buržuazija ir vadinamoji „pelkė“.
Termidoro perversmas: perversmas, kurio metu buvo nuversta jakobinų diktatūra
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Tironas: valdovas, valdantis savavališkai ir smurtu; Senovės Graikijoje: valdžią neteisėtai užgrobęs vienvaldys.
Tyzenhauzai: Lietuvos didikų giminė, XVII – XVIII a. garsėjo savo ūkinėmis, ekonominėmis reformomis.
Trėmimai: prievartinis gyventojų iškeldinimas į kitą gyvenamąją vietą, dažniausiai – atokią be teisės grįžti.
Trestas: vienos ūkio šakos įmonių susivienijimas, kuriame įmonės praranda savarankiškumą ir pavaldžios bendrai valdybai.
Tribunolas: specialus teismas.
Tridento bažnytinis susirinkimas: Katalikų Bažnyčios XIX visuotinis susirinkimas su pertraukomis vyko 1545-1547 03 Tridente (dab. Trentas, Italija), 1547-1549 Bolonijoje, 1555-1563 Tridente. Sušauktas reformacijos padariniams pašalinti. Daugiausia dėmesio skirta katalikiškųjų dogmų nustatymui ir Bažnyčios reformai.
Tvanas: XVII a. Abiejų Tautų Respubliką nuniokoję karai su Rusija, Švedija, Ukrainos kazokais.
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Unija: dviejų ar daugiau valstybių (dažniausiai monarchijų) sąjunga, susivienijimas.
Unitarinė: (valstybė) sudaranti vientisą visumą, neturinti savarankiškų valstybinių darinių; priešinga federacinei.
Universitetas: aukštoji mokykla, kurioje organizuojamos aukštosios studijos, moksliniai tyrimai, suteikiami akademiniai vardai ir laipsniai.
Urbanizacija: procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.
Utopija: neįvykdomas, nerealus sumanymas, projektas.
Uzurpatorius: asmuo, neteisėtai užgrobęs valdžią arba pasisavinęs svetimas teises.
Užnemunė: lietuviškas regionas dešiniajame Nemuno krante, susidaręs ATR padalijimų metu – ši žemė, priešingai, nei kitos lietuviškos žemės, atiteko Prūsijai; vėliau buvo Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje (1807 – 1815 m.),, paskui, kaip sudėtinė Lenkijos karalystės dalis 1815 m. atiteko Rusijai.
V. Kudirkos „Tautiška giesmė“: Kudirkos sukurta giesmė, tapusi Lietuvos valstybės himnu.
Valakas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės ploto matavimo vienetas, lygus apie 21 ha.
Valdžių padalijimo principas: valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Džonas Lokas ir Šarlis Monteskjė), viena iš būtinų sąlygų demokratijai.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Vandėjos sukilimas: Vandėjos departamente kilęs valstiečių sukilimas prieš revoliuciją
„Varpas“: "Varpas" – lietuviškas laikraštis, pradėtas leisti XIX a. IX deš. Redaktorius – Vincas Kudirka.
Varpininkai: Lietuvos Tautinio atgimimo veikėjai, susibūrę apie,,Varpo“ laikraštį, pritarę pagrindinėms,,Varpo“ idėjoms – žadinti tautinę savimonę, siekti politinio Lietuvos savarankiškumo.
Vasalas: feodalas ar kitas asmuo, priklausęs nuo senjoro, iš kurio gavo žemės (feodą), prisiekęs jam ištikimybę ir atlikdavęs prievoles, dažniausiai karinę tarnybą.
Vasalo priesaika: iškilmingas aktas, kuriuo vasalas įsipareigodavo būti ištikimas savo senjorui ir jam tarnauti.
Vazos: Švedijos karališkoji giminė, kurios trys atstovai – Zigmantas, Vladislovas ir Jonas Kazimieras valdė ATR nuo XVI a. pab. iki XVII a. II pusės.
Vergas: beteisis žmogus, esantis visiškoje savo šeimininko nuosavybėje.
Vieta po saule: lygiavertės galimybės su kitomis šalimis veikti pasaulinėje prekyboje, investicijose, tarptautinėje politikoje.
Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimai: 1905 m. Vilniaus Didžiajame seime priimti nutarimai, kurių svarbiausias – lietuvių siekis gauti autonomiją Rusijos imperijoje etnografinėmis sienomis.
Vyriausybė: įstatymų vykdomoji valdžia.
Žandaras: specialiosios politinės policijos tarnautojas; Rusijos imperijoje žandarai persekiojo politinius priešininkus.
Žemaičių tautinis sąjūdis: romantinis visuomeninis kultūrinis sąjūdis Žemaitijoje, kurio dalyviai didelį dėmesį skyrė Lietuvos istorijai, kalbai, palikimui.
Žirondistai: politinė grupuotė Didžiosios Prancūzijos Revoliucijos metais, pasisakiusi už verslo laisvę, gynusi stambiosios buržua interesus.
Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija: Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu 1789 m. paskelbtas dokumentas, kuriame išdėstytos pagrindinės žmogaus teisės, tapusios pagrindu vėlesniems žmogaus teisių dokumentams.

Naujausiųjų amžių istorijos sąvokos (nuo 1918 m.)

Rusija 1905-1922 m. Bolševikų įsigalėjimo konspektas1922-1952 m. Sovietų Sąjunga. Stalino diktatūraNacistinės Vokietijos konspektas. A. Hitleris.Fašistinės Italijos konspektas. Benitas Musolinis.Tarpukario demokratinės šalys. Didžioji ekonominė krizė. Ispanijos pilietinis karas.Tarpukario nepriklausomos Lietuvos konspektasAntrojo pasaulinio karo konspektasPirmosios sovietinės okupacijos konspektas (1940-1941)Lietuva nacistinės Vokietijos sudėtyje (1941-1944) konspektasAntrosios sovietinės okupacijos konspektas (1944-1990)Šaltasis karas. 1946-1991 metų pasaulio konspektasNepriklausomos Lietuvos Respublikos ir pasaulio įvykiaiVisos naujausiųjų

„Kruvinasis sekmadienis“: "Kruvinasis sekmadienis" - 1905 sausio 22 įvykiai Sankt Peterburge, Rusijoje, kurie buvo postūmiu 1905-1907 m. revoliucijai.
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševizmas: revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Buožė: terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį.
Caras: aukščiausias vienvaldžio šalies valdovo titulas
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Dūma: 1) XV-XVII a. Rusijoje: bojarų dūma, patariamoji taryba prie valdovo; 2) 1906-1917 m. Valstybės Dūma: renkamas Rusijos imperijos įstatymų leidybos organas su ribotomis teisėmis; 3) nuo 1993 m. Rusijos Federacijos parlamento žemieji rūmai.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
GULAG: GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Išbuožinimas: procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
Kolektyvizacija: priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolūkis: Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Litbelas: (Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų socialistinė Respublika) – bolševikų įkurta tarybinė respublika 1919 m. vasario – rugpjūčio mėn. egzistavusi Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorijoje, užimtoje Raudonosios armijos.
Marksizmas: pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
NEP: naujoji ekonominė politika: Sovietų Rusijos ir SSRS ekonominė politika, vykdyta 1921-1928 m., leidusi ribotą privačią prekybą ir verslą.
Nacionalizacija: procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
OGPU: Tarybų Rusijos ir TSRS politinė policija 1922−1934 m. prižiūrėjusi Gulagus, persekiojusi Rusijos stačiatikių bažnyčią. (iki 1923 m. GPU)
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Penkmečio planas: liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Pretekstas: tariama priežastis.
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Tautų Sąjunga: tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Vidaus reikalų liaudies komisariatas: NKVD: Sovietų Rusijos ir SSRS vidaus reikalų žinyba, nuo 1934 m. perėmusi OGPU politinės policijos funkcijas; vykdė masines represijas, suėmimus ir trėmimus (1946 m. pervadinta MVD).

„Didysis valymas“: "Didysis valymas" – SSRS laikotarpis, kurio metu įsitvirtino J. Stalino diktatūra (1935-1941). Vien 1937-1938 m. suimta apie 1,5 milijono žmonių, iš jų apie 680 tūkstančių sušaudyta. Svarbiausias Didžiojo valymo vykdytojas buvo NKVD.
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševizmas: revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Buožė: terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį.
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
GULAG: GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Inkorporacija: įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Išbuožinimas: procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Katynės žudynės: masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias 1940 m. pavasarį miške Rusijoje netoli Smolensko įvykdė NKVD.
Kolektyvizacija: priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolūkis: Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Marksizmas: pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
NEP: naujoji ekonominė politika: Sovietų Rusijos ir SSRS ekonominė politika, vykdyta 1921-1928 m., leidusi ribotą privačią prekybą ir verslą.
Nacionalizacija: procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
Nota: oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas neiultimatumas).
OGPU: Tarybų Rusijos ir TSRS politinė policija 1922−1934 m. prižiūrėjusi Gulagus, persekiojusi Rusijos stačiatikių bažnyčią. (iki 1923 m. GPU)
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Penkmečio planas: liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Poliškumas: Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
SSKP CK Politbiuras: Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Aukščiausioji Taryba: aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
SSRS Liaudies komisarų taryba: 1917-1946 aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valstybės valdžios institucija (vyriausybė), vėliau pertvarkyta į Ministrų Tarybą.
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Stalinizmas: politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Supervalstybė: valstybė, užimanti dominuojančią poziciją tarptautiniuose santykiuose bei turinti galimybę daryti įtaką įvykiams sau naudinga linkme. Šaltojo karo metu dvipolis (dviejų valstybių) dominavimas – SSRS ir JAV.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
VKP (b): visasąjunginė komunistų partija (bolševikai), 1925 m. pakeistas komunistų partijos pavadinimas.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Vidaus reikalų liaudies komisariatas: NKVD: Sovietų Rusijos ir SSRS vidaus reikalų žinyba, nuo 1934 m. perėmusi OGPU politinės policijos funkcijas; vykdė masines represijas, suėmimus ir trėmimus (1946 m. pervadinta MVD).

„Ilgųjų peilių naktis“: “Ilgųjų peilių naktis” – kruvinas susidorojimas su galimais Adolfo Hitlerio konkurentais SA (sukarintoje nacių organizacijoje) 1934 06 30 naktį.
„Tautos ir valstybės apsaugos“ įstatymas: įstatymas, kurį Hitleris 1933 m. privertė pasirašyti Vokietijos prezidentą „laikinai“ panaikinantį piliečių teises ir laisves (tai suteikė naciams laisvai vykdyti terorą, pašalinti politinius priešus bei įsitvirtinti valdžioje).
„Tautos ir valstybės skurdžios padėties likvidavimo“ įstatymas: įstatymas išleistas 1933 m., išplėtęs kanclerio ir vyriausybės įgaliojimus, leidęs leisti įstatymus neatitinkančius konstitucijos.
Abveras: nacistinės Vokietijos armijos žvalgyba ir kontržvalgyba, veikusi nuo 1921 m. iki 1945 m. karo sąlygomis fronto aplinkoje bei priešo užnugaryje
Alaus pučas: Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos nesėkmingas 1923 m. lapkričio 8-9 d. bandymas įvykdyti valstybės perversmą.
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Anšliusas: Anšliusas (vokiškai ‘prijungimas’) – 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas neteisėtas (tai pažeidė Versalio taikos sutartį) Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos. Vakarų valstybės, ypač Jungtinė Karalystė ir Prancūzija laikėsi nuolaidžiavimo politikos, o Jungtinės Amerikos Valstijos laikėsi nesikišimo politikos.
Arijai: indoeuropiečių rasė, kurios pranašumą įrodinėjo naciai.
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Autoritarizmas: nedemokratinė valdymo forma, kai valstybės pilietinį gyvenimą reguliuoja vienas žmogus ar viena partija (opozicinių partijų veikla uždrausta, nevyksta laisvi rinkimai).
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Dancigo koridorius: Lenkijai priklausanti buvusi Vokietijos teritorija, atskyrusi nuo pagrindinės Vokietijos jos anklavą – Rytprūsius.
Daueso planas: Vokietijos reparacijų, kurias ji turėjo mokėti po Pirmojo pasaulinio karo, nauja išmokėjimo tvarka, patvirtinta 1924 m. rugpjūčio 16 d
Demilitarizuota zona: zona, kurioje draudžiama laikyti kariuomenę, ginkluotę, vykdyti karines pratybas.
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Deportacija: sociališkai pavojingų asmenų išsiuntimas į naują gyvenamąją vietą, suvaržant kilnojimosi laisvę.
Didžioji Vokietija: Vokietija, kurios sudėtyje yra visos vokiškai kalbančios žemės, tame tarpe ir Austrija.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Dislokacija: ginkluotųjų pajėgų išdėstymas (paprastai taikos metu) savoje teritorijoje ar užsienyje, jų paskirstymas įvairiose vietose.
Ekspansija: valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Fašizmas: autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Fiureris: Fiureris − vokiškas titulas, reiškiantis vadas, lyderis arba gidas
Genocidas: baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Gestapas: fašistinės Vokietijos slaptoji valstybės policija
Getas: miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinama tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė (dažniausiai žydai), atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
Holokaustas: sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.
Infliacija: pinigų vertės kritimas: visuotinis kainų lygio kilimas, kai už tą pačią sumą pinigų galima nusipirkti vis mažiau prekių. Dažnai kyla, kai apyvartoje yra pinigų perteklius.
Kancleris: ministras pirmininkas vokiškai kalbančiose šalyse.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Komendanto valanda: valdžios potvarkiais nustatytos valandos, nuo kurių iki kurių negalima pasirodyti gatvėje be specialaus leidimo ar neįvykdžius specialių sąlygų.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Konstitucija: pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.
Krizė: sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Krištolinė naktis: pogromas prieš žydus, vykęs 1938 lapkričio 9-10 d., kurio metu buvo daužomos žydų parduotuvių vitrinos, deginamos sinagogos, 90 nužudytų, 35 000 žydų patekusių į koncentracijos stovyklas.
Liuftvafė: nacistinės Vokietijos vermachto karinės oro pajėgos, veikusios nuo 1935 m. iki 1945 m.
Manifestas: iškilmingas valdžios ar kokios nors grupuotės kreipimasis į visuomenę raštu.
Mano kova: Mano kova (vok. Mein Kampf) – A. Hitlerio parašyta autobiografinė knyga
Markė: Vokietijos piniginis vienetas įvestas po Vokietijos susivienijimo
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Monarchija: valdymo forma, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas.
Nacija: žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Nacizmas: Nacizmas (nacionalsocializmas; hitlerizmas) – politinė ideologija, kuria vadovavosi totalitarinės Vokietijos politinė partija NSDAP. Ideologai – Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir Jozefas Gebelsas.
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Niurnbergo įstatymai: nacistinės Vokietijos įstatymai, nukreipti prieš žydų tautą.
Nota: oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas neiultimatumas).
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Plebiscitas: 1) visuotinis gyventojų balsavimas labai svarbiu politiniu ar valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu; dažnai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę; 2) Senovės Romoje: plebėjų susirinkimo priimtas nutarimas.
Pogromas: kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Pučas: mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Rasizmas: pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.
Reichas: imperija; (I reichas – Šv. Romos imperija; II reichas – Bismarkas, III reichas – Hitleris)
Reichskancleris: kaizerinės Vokietijos ir Veimaro respublikos laikų vyriausybės vadovas (ministras pirmininkas)
Reichsratas: Veimaro Respublikos parlamento sudedamoji dalis galinti užprotestuoti Reichstago nutarimus.
Reichstagas: Vokietijos parlamentas: nuo 1871 m. Vokietijos imperijos, vėliau Veimaro respublikos ir nacistinės Vokietijos; taip pat pastatas Berlyne, kuriame jis posėdžiavo.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Respublika: valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas nėra monarchas, o aukščiausi valdžios organai renkami nustatytam laikui arba sudaromi parlamento; suverenitetas priklauso tautai.
Revanšizmas: pažiūros, teigiančios, kad reikia siekti keršto už pralaimėjimą ir pažeminimą; tarpukariu ypač paplitusios Vokietijoje po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.
Rudmarškinis: Vokietijos nacionalsocialistų partijos narys ar specialios paskirties karinių dalinių kareivis, dėvintis rudą uniformą
SA: SA (Smogikų padalinys, vok. Sturmabteilung) – buvo sukarinta Vokietijos Nacionalsocialistų partijos (VNSDP) organizacija
SD: 1931 m. sukurta Vokietijos žvalgybos organizacija, atskaitinga Himleriui ir gestapo pareigūnams
SS: sukarinta nacistinės Vokietijos organizacija, Hitlerio asmeninė gvardija, įkurta 1920 metais.
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Tautų Sąjunga: tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Veimaro Respublika: demokratinė Vokietijos valstybė, gyvavusi nuo 1919 m. iki 1933 m; kitas Vokietijos pavadinimas.
Vermachtas: Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija: NSDAP (VNSDP), nacių partija: 1920 m. įkurta politinė partija, kuriai nuo 1921 m. vadovavo Adolfas Hitleris; 1933-1945 m. vienintelė teisėtai veikusi Vokietijos partija.

Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Didžioji fašizmo taryba: aukščiausias Italijos B. Musolinio fašistinės vyriausybės organas, kuris buvo sukurtas kaip partinis organas 1923 m., o 1928 m. gruodžio 9 d. tapo valstybės organu, įgaliotu kontroliuoti valstybės institucijas.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Duče: Nacionalinės fašistų partijos vadovo Benito Musolinio titulas
Ekspansija: valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.
Fašizmas: autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Juodmarškiniai: Italijos fašistų partijos sukarintoji organizacija, įkurta 1923 m. ir egzistavusi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Konkordatas: valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Kontribucija: suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai
Korporacija: teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai interesai; bendrovė.
Korporatyvizmas: socialinių ekonominių ir teisinių pažiūrų sistema, teigianti, kad visuomenės organizacijos pagrindą turi sudaryti susivienijimai (korporacijos), sukurti pagal ekonomikos šakas.
Krizė: sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Nacija: žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Parlamentarizmas: vienas iš demokratijos požymių, valstybės valdymo sistema, kai demokratiškai renkamas parlamentas yra aukščiausia valdžios institucija valstybėje.
Pretekstas: tariama priežastis.
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Rasizmas: pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Revanšizmas: pažiūros, teigiančios, kad reikia siekti keršto už pralaimėjimą ir pažeminimą; tarpukariu ypač paplitusios Vokietijoje po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Šovinizmas: pažiūros, perdėtai aukštinančios savo tautą žeminant kitas tautas.
Žygis į Romą: 1922 spalio 22-29 d. vykęs į žygis, kurio metu Italijos diktatorius su nacionaline fašistų partija bei atėjo į valdžią Italijos karalystėje (dalyvavo 25-30 tūkst. žmonių).

Autoritarizmas: nedemokratinė valdymo forma, kai valstybės pilietinį gyvenimą reguliuoja vienas žmogus ar viena partija (opozicinių partijų veikla uždrausta, nevyksta laisvi rinkimai).
Daueso planas: Vokietijos reparacijų, kurias ji turėjo mokėti po Pirmojo pasaulinio karo, nauja išmokėjimo tvarka, patvirtinta 1924 m. rugpjūčio 16 d
De facto: sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure: formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Didžioji ekonominė krizė: Didžioji ekonominė krizė (Didžioji depresija) – didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929–1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes, išskyrus SSRS.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Etatizmas: pažiūros, kad valstybė turi valdyti ekonominę ir (arba) socialinę politiką
Falanga: 1) Senovės Graikijoje: glaudi sunkiai ginkluotų pėstininkų (hoplitų) rikiuotė, kolona; 2) Ispanijos fašistų partija, veikusi 1933-1977 m.; nuo 1937 m. jai vadovavo diktatorius F. Frankas.
Fašizmas: autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Infliacija: pinigų vertės kritimas: visuotinis kainų lygio kilimas, kai už tą pačią sumą pinigų galima nusipirkti vis mažiau prekių. Dažnai kyla, kai apyvartoje yra pinigų perteklius.
IRA: Airijos respublikonų revoliucinė karinė organizacija.
Izoliacionizmas: sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis (pavyzdžiui, JAV tarpukariu ir IIPK pradžioje)
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Kolonija: vietovė, įkurdinta negyvenamoje ar nenaudojamoje teritorijoje, iš kitur atsikrausčiusių naujakurių.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Krizė: sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Leiboristai: D. Britanijos leiboristų partijos nariai, atstovaujantys profsąjungų ir darbininkų interesams. 1924 m. sudarė pirmąją leiboristų vyriausybę, gyvavusią apie 9 mėnesius.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Naujasis kursas: JAV prezidento Franklino Ruzvelto 1933-1939 metais įvesta ekonominė-visuomeninė reformų programa
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Perprodukcija: rinkos situacija, kai gamybos apimtys santykinai ilgą laikotarpį didesnės už paklausą. Paprastai dėl perprodukcijos staiga krinta kainos.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Sausasis įstatymas: Sausasis įstatymas (prohibicija) – įstatymas, pagal kurį draudžiama arba ribojama gaminti, pardavinėti, importuoti, eksportuoti alkoholinius gėrimus, JAV galiojęs 1920-1933 m.
Tautų Sąjunga: tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką

Amnestija: visiškas ar dalinis atleidimas nuo teismo paskirtos bausmės
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Autoritarizmas: nedemokratinė valdymo forma, kai valstybės pilietinį gyvenimą reguliuoja vienas žmogus ar viena partija (opozicinių partijų veikla uždrausta, nevyksta laisvi rinkimai).
Baltijos Antantė: Baltijos Antantė (Baltijos santarvė) - Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių diplomatinė sąjunga, sukurta 1934 m. rugsėjo 12 d. ir egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.
Bermontininkai: 1919 m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos valstybėse
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Dancigo koridorius: Lenkijai priklausanti buvusi Vokietijos teritorija, atskyrusi nuo pagrindinės Vokietijos jos anklavą – Rytprūsius.
De facto: sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure: formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Demarkacija: valstybinės sienos nustatymas ir žymėjimas specialiais pasienio ženklais
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Emigracija: procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Geležinis vilkas: 1927 metais įkurta sukarinta organizacija, vienijusi Lietuvos prezidento Antano Smetonos priešininkus, diktatūrinės valdžios ir Augustino Voldemaro šalininkus, voldemarininkus.
Infliacija: pinigų vertės kritimas: visuotinis kainų lygio kilimas, kai už tą pačią sumą pinigų galima nusipirkti vis mažiau prekių. Dažnai kyla, kai apyvartoje yra pinigų perteklius.
Inkorporacija: įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Konkordatas: valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Konstitucija: pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.
Krizė: sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Lietuvių tautininkų sąjunga: 1924 m. įkurta partija, svarbiausiomis vertybėmis laikanti lietuviškumą ir tautiškumą (A. Smetona, A. Voldemaras).
Lietuvos Respublikos Seimas: Lietuvos parlamentas, nacionalinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.
Lietuvos Steigiamasis Seimas: vasario 16-osios Nepriklausomybės akte numatyta institucija, kuri turėjo būti išrinkta demokratiniu būdu ir nustatyti Lietuvos „valstybės pamatus” ir santykius su kitomis valstybėmis.
Lietuvos nepriklausomybės aktas: Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Atkuriamajam Seimui.
Lietuvos nepriklausomybės kovos: atsikuriančios Lietuvos valstybės 1919-1920 m. kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, siekusiais sutrukdyti atkurti nepriklausomybę.Kovos prasidėjo 1919m. pradžioje įsiveržus bolševikų kariuomenei ir baigėsi 1920 m. rudenį L.Želigovskio armijai užėmus Vilnių.
Lietuvos universitetas: pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, įkurta Kaune 1922 m., reorganizavus iki tol veikusius Aukštuosius kursus.
Litbelas: (Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų socialistinė Respublika) – bolševikų įkurta tarybinė respublika 1919 m. vasario – rugpjūčio mėn. egzistavusi Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorijoje, užimtoje Raudonosios armijos.
Manifestas: iškilmingas valdžios ar kokios nors grupuotės kreipimasis į visuomenę raštu.
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Nota: oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas neiultimatumas).
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Parlamentarizmas: vienas iš demokratijos požymių, valstybės valdymo sistema, kai demokratiškai renkamas parlamentas yra aukščiausia valdžios institucija valstybėje.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Paryžiaus taikos konferencija: 1919 m. sausio mėnesį vykusi tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tam, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos.
Plebiscitas: 1) visuotinis gyventojų balsavimas labai svarbiu politiniu ar valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu; dažnai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę; 2) Senovės Romoje: plebėjų susirinkimo priimtas nutarimas.
Polonizacija: lenkėjimas, lenkinimas: prievartinis ar savaiminis lenkų kalbos ir kultūros įsigalėjimas nelenkiškose teritorijose ar visuomenės grupėse.
Polska organizacja wojskowa: Polska organizacja wojskowa (POW) – 1919 m. Lietuvoje veikusi slapta lenkų karinė organizacija
Pramonė: ekonomikos šaka, kurioje mašinos gamina produkciją.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Pučas: mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Respublika: valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas nėra monarchas, o aukščiausi valdžios organai renkami nustatytam laikui arba sudaromi parlamento; suverenitetas priklauso tautai.
Rinkimai: procesas, kurio metu išrenkamos valdžios institucijos.
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Tautų Sąjunga: tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Užnemunė: lietuviškas regionas dešiniajame Nemuno krante, susidaręs ATR padalijimų metu – ši žemė, priešingai, nei kitos lietuviškos žemės, atiteko Prūsijai; vėliau buvo Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje (1807 – 1815 m.),, paskui, kaip sudėtinė Lenkijos karalystės dalis 1815 m. atiteko Rusijai.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Vidurinė Lietuva: 1920 m. spalio 9 d. įkurta, trumpai egzistavusi marionetinė valstybė, nesulaukusi tarptautinio pripažinimo. Tai žemės, kurias užgrobė generolo L. Želigovskio, inscenizavusio sukilimą prieš Lenkijos valdžią, pajėgos. Teritorija vėliau prijungta prie Lenkijos. 1922 03 24 – Lenkijos Seimas patvirtino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.
Voldemarininkai: 1929 m. nušalinto Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro šalininkai. Jų politinė srovė nepriklausomoje Lietuvoje veikė slaptai, o 1941 m. birželio sukilime ir nacių okupacijos pradžioje veikė legaliai.

„Šokinėjimas per salas“: "Šokinėjimas per salas" – JAV ir Japonijos karo Ramiajame vandenyne apibūdinimas 1943-1944 m. pr, kai buvo užimamos mažos salos ir iš toliau puolamos didesnės.
Abveras: nacistinės Vokietijos armijos žvalgyba ir kontržvalgyba, veikusi nuo 1921 m. iki 1945 m. karo sąlygomis fronto aplinkoje bei priešo užnugaryje
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Antihitlerinė koalicija: Antrojo pasaulinio karo metais JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS sudaryta sąjunga kovai su nacistine Vokietija, galutinai suformuota 1942 01 01.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Anšliusas: Anšliusas (vokiškai ‘prijungimas’) – 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas neteisėtas (tai pažeidė Versalio taikos sutartį) Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos. Vakarų valstybės, ypač Jungtinė Karalystė ir Prancūzija laikėsi nuolaidžiavimo politikos, o Jungtinės Amerikos Valstijos laikėsi nesikišimo politikos.
Arijai: indoeuropiečių rasė, kurios pranašumą įrodinėjo naciai.
Armija Krajova: Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi partizaninė kariuomenė, pagrindinė Lenkijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai organizacija Antrojo pasaulinio karo metu, veikusi ir Vilniuje.
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Atlanto chartija: 1941 08 14 JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą. Šis dokumentas tapo antihitlerinės koalicijos pagrindu.
Ašis: valstybių grupė, kurią sudarė trys pagrindinės valstybės: nacistinė Vokietija, fašistinė Italija (1936 10 25) ir imperialistinė Japonija (1940 09 27). Ši sąjunga save vadino „Romos-Berlyno-Tokijo Ašimi“, kai 1940 09 27 buvo pasirašytas Trišalis paktas.
Barbarosos planas: Vokietijos kariuomenės planas per keletą mėnesių užimti SSRS europinę teritoriją iki Archangelsko ir Astrachanės linijos. Operacija pradėta vykdyti 1941 m. birželio 22 dieną.
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Dancigo koridorius: Lenkijai priklausanti buvusi Vokietijos teritorija, atskyrusi nuo pagrindinės Vokietijos jos anklavą – Rytprūsius.
Demilitarizuota zona: zona, kurioje draudžiama laikyti kariuomenę, ginkluotę, vykdyti karines pratybas.
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Didžioji Vokietija: Vokietija, kurios sudėtyje yra visos vokiškai kalbančios žemės, tame tarpe ir Austrija.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Duče: Nacionalinės fašistų partijos vadovo Benito Musolinio titulas
Ekspansija: valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.
Embargas: draudimas importuoti arba eksportuoti nustatytas prekes iš nurodytos valstybės.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Fašizmas: autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Fiureris: Fiureris − vokiškas titulas, reiškiantis vadas, lyderis arba gidas
Genocidas: baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Gestapas: fašistinės Vokietijos slaptoji valstybės policija
Getas: miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinama tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė (dažniausiai žydai), atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
Holokaustas: sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.
Inkorporacija: įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Italijos socialinė respublika: (Salo respublika) 1943-1945 m. gyvavusi fašistinė valstybė šiaurinėje Italijoje, įkurta padedant nacistinei Vokietijai; jai vadovavo buvęs Italijos karalystės premjeras Benitas Musolinis.
Izoliacionizmas: sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis (pavyzdžiui, JAV tarpukariu ir IIPK pradžioje)
Kamikadzės: Antrojo pasaulinio karo japonų lakūnai-mirtininkai, savo lėktuvais taranuodavę priešo laivus
Kancleris: ministras pirmininkas vokiškai kalbančiose šalyse.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Katynės žudynės: masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias 1940 m. pavasarį miške Rusijoje netoli Smolensko įvykdė NKVD.
Keistasis karas: situacija Antrojo pasaulinio karo metu (1939 09 03-1940 05 10, Mūšis dėl Prancūzijos), kai kariaujančios nesiėmė aktyvių veiksmų viena prieš kitą.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Kolaborantas: išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Konstitucija: pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.
Lendlizas: JAV karinių tiekimų programa nuo 1941 03 11 iki 1945 rugsėjo antihitlerinės koalicijos narėms.
Leningrado blokada: Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) blokada – miesto apsuptis Antrojo pasaulinio karo metu, trukusi nuo 1941 metų rugsėjo 8 dienos iki 1944 metų sausio 27 dienos, kurios metu iš bado ar nuo išsekimo mirė nuo 700 000 iki 1,5 mln. žmonių.
Liuftvafė: nacistinės Vokietijos vermachto karinės oro pajėgos, veikusios nuo 1935 m. iki 1945 m.
Manerheimo linija: tarpukariu Suomijos pastatyti (1920-1924 ir 1932-1939) kariniai įtvirtinimai, skirti apsisaugoti nuo SSRS grėsmės, pavadinti generolo Karlo Gustavo Manerheimo garbei (136 km ilgio).
Mano kova: Mano kova (vok. Mein Kampf) – A. Hitlerio parašyta autobiografinė knyga
Markė: Vokietijos piniginis vienetas įvestas po Vokietijos susivienijimo
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Mūšis dėl Britanijos: Vokietijos karinių oro pajėgų (Liuftvafės) bombonešių atakos prieš britų karinius ir civilinius taikinius 1940 vasarą – 1941 m. pradžioje, siekiant priversti Didžiąją Britaniją kapituliuoti ar bent sudaryti sąlygas išsilaipinimui į D. Britaniją.
Mūšis dėl Prancūzijos: Antrojo pasaulinio karo etapas, prasidėjęs 1940 gegužės 10 nacistinės Vokietijos puolimu Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge, oficialiai baigęsis birželio 25.
Nacija: žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Nacizmas: Nacizmas (nacionalsocializmas; hitlerizmas) – politinė ideologija, kuria vadovavosi totalitarinės Vokietijos politinė partija NSDAP. Ideologai – Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir Jozefas Gebelsas.
Naujasis kursas: JAV prezidento Franklino Ruzvelto 1933-1939 metais įvesta ekonominė-visuomeninė reformų programa
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Niurbergo karo nusikaltimų tribunolas: Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas, veikęs 1945 11 20 – 1946 10 01 Niurnbergo mieste.
Nota: oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas neiultimatumas).
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partizaninis karas: karo veiksmai, kai su reguliaria kariuomene arba su valstybe ir visu jos prievartos aparatu (policija, saugumo organai, kariuomenė) ir valdymo organais kariauja nedidelės ar didelės kovotojų (partizanų) grupės, naudojančios partizaninę karo taktiką.
Pogromas: kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Pyliava: duoklė žemės ūkio produktais
Reichas: imperija; (I reichas – Šv. Romos imperija; II reichas – Bismarkas, III reichas – Hitleris)
Reichskancleris: kaizerinės Vokietijos ir Veimaro respublikos laikų vyriausybės vadovas (ministras pirmininkas)
Reichsratas: Veimaro Respublikos parlamento sudedamoji dalis galinti užprotestuoti Reichstago nutarimus.
Reichstagas: Vokietijos parlamentas: nuo 1871 m. Vokietijos imperijos, vėliau Veimaro respublikos ir nacistinės Vokietijos; taip pat pastatas Berlyne, kuriame jis posėdžiavo.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Rudmarškinis: Vokietijos nacionalsocialistų partijos narys ar specialios paskirties karinių dalinių kareivis, dėvintis rudą uniformą
SA: SA (Smogikų padalinys, vok. Sturmabteilung) – buvo sukarinta Vokietijos Nacionalsocialistų partijos (VNSDP) organizacija
SD: 1931 m. sukurta Vokietijos žvalgybos organizacija, atskaitinga Himleriui ir gestapo pareigūnams
SS: sukarinta nacistinės Vokietijos organizacija, Hitlerio asmeninė gvardija, įkurta 1920 metais.
Stalingrado mūšis: Antrojo pasaulinio karo mūšis, vykęs 1942 07 21-1943 02 02 tarp Vokietijos su jos sąjungininkais ir SSRS kariuomenių dėl Stalingrado miesto.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Sąjungininkai: 1) Senovės Romoje: romėnų pajungtos italikų gentys, kurios liko autonomiškos, bet privalėjo teikti Romai pagalbinę kariuomenę; 2) Antrojo pasaulinio karo metais: prieš Ašies valstybes kovojusių valstybių grupė (D. Britanija, Lenkija, Prancūzija, nuo 1941 m. birželio SSRS, nuo 1941 m. gruodžio JAV ir kt.).
Tautų Sąjunga: tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalinis karas: ginkluota kova su kita šalimi, kai visi valstybės ekonomikos ištekliai skiriami karo reikmėms.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija: NSDAP (VNSDP), nacių partija: 1920 m. įkurta politinė partija, kuriai nuo 1921 m. vadovavo Adolfas Hitleris; 1933-1945 m. vienintelė teisėtai veikusi Vokietijos partija.
Veimaro Respublika: demokratinė Vokietijos valstybė, gyvavusi nuo 1919 m. iki 1933 m; kitas Vokietijos pavadinimas.
Vermachtas: Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.
Viši režimas: Prancūzijos vyriausybė per 1940–1944 nacių okupaciją, įkurta po Prancūzijos pasidavimo 1940 birželio 22, valdžiusi iš Viši miesto.
Šovinizmas: pažiūros, perdėtai aukštinančios savo tautą žeminant kitas tautas.
Žaibo karas: Žaibo karas (vok. Blitzkrieg) - karo taktika, kai staigiais veiksmais įsiveržiama į priešo teritoriją ir ji užimama. Šią taktiką dažnai stengėsi naudoti Vokietijos kariuomenė.
Žiemos karas: Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.; Suomijai pavyko išsaugoti savo nepriklausomybę.

„Didysis valymas“: "Didysis valymas" – SSRS laikotarpis, kurio metu įsitvirtino J. Stalino diktatūra (1935-1941). Vien 1937-1938 m. suimta apie 1,5 milijono žmonių, iš jų apie 680 tūkstančių sušaudyta. Svarbiausias Didžiojo valymo vykdytojas buvo NKVD.
Amerikos lietuvių taryba: Amerikos lietuvių taryba (ALT) – 1940 m. įkurta JAV lietuvių politinė organizacija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės, teikusi moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleidusi apie ją JAV visuomenei teisingą informaciją.
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševizmas: revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Buožė: terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį.
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
De facto: sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure: formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Disidentas: asmuo, oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nenaudoja smurto ir apsiriboja aktyvia žodine valdžios ar dominuojančios ideologijos kritika, dėl savo veiklos persekiojamas.
Emisaras: asmuo, kurį valstybės valdžia ar politinė organizacija siunčia į kitą šalį su slapta misija.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
GULAG: GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
Genocidas: baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Glavlitas: Vyriausiosios literatūros ir leidyklų reikalų valdybos pavadinimo (rusų k.) santrumpa, SSRS egzistavusi pagrindinė cenzūros institucija, kontroliavusi beveik visas meno sritis.
Holokaustas: sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Inkorporacija: įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Išbuožinimas: procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
KGB: SSRS institucija vykdžiusi žmonių persekiojimą ir represijas.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Katynės žudynės: masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias 1940 m. pavasarį miške Rusijoje netoli Smolensko įvykdė NKVD.
Kolaborantas: išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Kolektyvizacija: priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolūkis: Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Komjaunimas: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė jaunimo nuo 14 iki 28 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – komjaunuolio bilietas, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir organizacijos santrumpa (rusų k.).
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
LKP(b): Lietuvos komunistų partija (bolševikai).
Legalizuotis: nutraukti pogrindinę veiklą ir pradėti gyventi pagal sovietinius įstatymus.
Lenino premija: vienas aukščiausių SSRS valstybinių apdovanojimų už garsiausius mokslo, technikos, literatūros, meno ir architektūros laimėjimus.
Liaudies seimas: SSRS nurodymu sudarytas marionetinis Lietuvos parlamentas. Paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika, priėmė deklaraciją dėl jos priėmimo į SSRS.
Liaudies vyriausybė: Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 17 d. sudaryta Justo Paleckio vyriausybė, kuri vykdė okupacinės valdžios nurodymus. Rugpjūčio pab., sudarius LSSR liaudies komisarų tarybą, nustojo veikusi.
Lietuvių aktyvistų frontas: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – 1940 m. Berlyne įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija, kuriai vadovavo Kazys Škirpa. 1941 m. birželį LAF surengė antisovietinį sukilimą Lietuvoje.
Lietuvos diplomatinė tarnyba: Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje iki 1991 m. ir simbolizavusi Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą.
Marksizmas: pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
NEP: naujoji ekonominė politika: Sovietų Rusijos ir SSRS ekonominė politika, vykdyta 1921-1928 m., leidusi ribotą privačią prekybą ir verslą.
Nacionalizacija: procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Nomenklatūra: SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantieji darbuotojai, sudarę privilegijuotą valdininkų sluoksnį.
Nota: oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas neiultimatumas).
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Penkmečio planas: liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Pionieriai: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 10 iki 14 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – trikampis raudonas kaklaraištis, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir šūkiu „Visada pasiryžęs“ (rusų k.).
Plenumas: partinės, visuomeninės ar valstybinės organizacijos renkamojo vadovaujančiojo organo narių visuotinis susirinkimas, kuriame turi dalyvauti ir balsuoti visi nariai.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Provokacija: asmenų, organizacijų atviros pastangos kam nors pakenkti
Rasizmas: pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.
Rezistentai: žmonės, kovojantys su okupantais (dažniausiai ginkluota kova)
SSKP CK Politbiuras: Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Aukščiausioji Taryba: aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
SSRS Liaudies komisarų taryba: 1917-1946 aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valstybės valdžios institucija (vyriausybė), vėliau pertvarkyta į Ministrų Tarybą.
Socialistinis realizmas: Sovietų Sąjungos mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Sovietizacija: procesas, kurio metu įvedama sovietinė valdžia ir tvarka, prievartinė integracija į SSRS, rusinimas, vykdomi kiti Sovietų Sąjungai būdingi procesai.
Spaliukai: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 7 iki 9 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamasis ženklas – ženkliukas su Lenino vaikystėje atvaizdu.
Stalinizmas: politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Stribai: civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944-1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
VKP (b): visasąjunginė komunistų partija (bolševikai), 1925 m. pakeistas komunistų partijos pavadinimas.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Vidaus reikalų liaudies komisariatas: NKVD: Sovietų Rusijos ir SSRS vidaus reikalų žinyba, nuo 1934 m. perėmusi OGPU politinės policijos funkcijas; vykdė masines represijas, suėmimus ir trėmimus (1946 m. pervadinta MVD).

Amerikos lietuvių taryba: Amerikos lietuvių taryba (ALT) – 1940 m. įkurta JAV lietuvių politinė organizacija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės, teikusi moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleidusi apie ją JAV visuomenei teisingą informaciją.
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Atlanto chartija: 1941 08 14 JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą. Šis dokumentas tapo antihitlerinės koalicijos pagrindu.
Arijai: indoeuropiečių rasė, kurios pranašumą įrodinėjo naciai.
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševizmas: revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
De facto: sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure: formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
Fiureris: Fiureris − vokiškas titulas, reiškiantis vadas, lyderis arba gidas
Generaliniai tarėjai: Aukščiausioji lietuvių savivaldos institucija Lietuvoje nacių okupacijos metais (1941–1944), kurios veiklą prižiūrėjo vokiečių generalinis komisaras ir jo pavaldiniai. Ši institucija realios valdžios Lietuvoje neturėjo.
Genocidas: baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Gestapas: fašistinės Vokietijos slaptoji valstybės policija
Getas: miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinama tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė (dažniausiai žydai), atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
Holokaustas: sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Kolaborantas: išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Laikinoji vyriausybė: 1) vyriausybė, turinti įgaliojimus veikti tik iki tol, kol teisėtu, demokratiniu būdu bus sudaryta nauja vyriausybė; 2) Lietuvoje: 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu sudaryta vyriausybė, kuriai vadovavo Juozas Ambrazevičius. Ji paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir siekė atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusią tvarką. Naciai realios valdžios jai nesuteikė, 1941 m. rugpjūčio 5 d. ji nustojo veikti. Dėl antisemitinių nuostatų vertinama prieštaringai.
Lietuvių aktyvistų frontas: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – 1940 m. Berlyne įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija, kuriai vadovavo Kazys Škirpa. 1941 m. birželį LAF surengė antisovietinį sukilimą Lietuvoje.
Lietuvių chartija: 1949 m. VLIK iniciatyva sukurtas dokumentas, tapęs savotiška tautinio sąmoningumo ir gyvenimo svetur programa užsienio lietuviams.
Lietuvos diplomatinė tarnyba: Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje iki 1991 m. ir simbolizavusi Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą.
Lietuvos laisvės armija: Lietuvos laisvės armija (LLA) – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. LLA įkurta 1941 m. gruodį Vilniuje. Steigėjas Kazys Veverskis, 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje.
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Nacizmas: Nacizmas (nacionalsocializmas; hitlerizmas) – politinė ideologija, kuria vadovavosi totalitarinės Vokietijos politinė partija NSDAP. Ideologai – Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir Jozefas Gebelsas.
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Ostlandas: Antrojo pasaulinio karo metais iš Vokietijos okupuotų teritorijų suformuotas administracinis vienetas, kurį sudarė okupuotos Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijos.
Pasaulio teisuolis: asmuo, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žydus.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Pogromas: kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Poliškumas: Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Provokacija: asmenų, organizacijų atviros pastangos kam nors pakenkti
Pučas: mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Rasizmas: pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.
Rezistentai: žmonės, kovojantys su okupantais (dažniausiai ginkluota kova)
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socialistinis realizmas: Sovietų Sąjungos mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Sovietizacija: procesas, kurio metu įvedama sovietinė valdžia ir tvarka, prievartinė integracija į SSRS, rusinimas, vykdomi kiti Sovietų Sąjungai būdingi procesai.
Spaliukai: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 7 iki 9 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamasis ženklas – ženkliukas su Lenino vaikystėje atvaizdu.
SS: sukarinta nacistinės Vokietijos organizacija, Hitlerio asmeninė gvardija, įkurta 1920 metais.
SSRS Aukščiausioji Taryba: aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
SSKP CK Politbiuras: Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Liaudies komisarų taryba: 1917-1946 aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valstybės valdžios institucija (vyriausybė), vėliau pertvarkyta į Ministrų Tarybą.
Stalinizmas: politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Stribai: civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944-1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys.
Supervalstybė: valstybė, užimanti dominuojančią poziciją tarptautiniuose santykiuose bei turinti galimybę daryti įtaką įvykiams sau naudinga linkme. Šaltojo karo metu dvipolis (dviejų valstybių) dominavimas – SSRS ir JAV.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Šaltasis karas: geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų trukusi nuo 1946 (po V. Čerčilio kalbos Fultone) iki 1991 m. (truko 45 metus, iki SSRS žlugimo). Pasireiškė ginklavimosi varžybomis, propaganda vieni prieš kitus, karinių blokų kūrimu (NATO, Varšuvos sutarties organizacija), nebendradarbiavimu (ekonominiai, kultūriniai ryšiai minimalūs), lokaliniais kariniais konfliktais (per trečiąsias šalis).
Taikus sambūvis: SSRS politika, kurią pradėjo taikyti N. Chruščiovas įsitvirtinęs valdžioje, siekiant vengti konfliktų su JAV.
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Varšuvos sutarties organizacija: Varšuvos sutarties organizacija (VSO) – SSRS ir kitų socialistinių valstybių (Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, VDR) karinis blokas, įkurtas 1955 m. kaip atsakas į NATO. VSO priklausančių valstybių kariuomenė 1968 buvo panaudota intervencijai į Čekoslovakiją, bandžiusiai reformuoti socializmą. 1991 m., suirus SSRS ir socializmui R. Europoje, VSO nustojo egzistavusi.
Vermachtas: Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.
Vidaus reikalų liaudies komisariatas: NKVD: Sovietų Rusijos ir SSRS vidaus reikalų žinyba, nuo 1934 m. perėmusi OGPU politinės policijos funkcijas; vykdė masines represijas, suėmimus ir trėmimus (1946 m. pervadinta MVD).
Vietinė rinktinė: 1944 m. su vokiečių leidimu Lietuvoje suorganizuota karinė rinktinė, kurios tikslas - ginti Lietuvos teritoriją nuo SSRS. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. 1944 m. išformuota, nes nesutiko kariauti už Lietuvos ribų.
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas: Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) - 1943 m. Kaune įkurta antinacinė lietuvių politinė organizacija, po Antrojo pasaulinio karo tapusi antisovietine organizacija. Organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. VLIK'as siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bendradarbiavo su JAV, Jungtinės Karalystės valdžia. Veikė iki 1990 kovo 11.
VKP (b): visasąjunginė komunistų partija (bolševikai), 1925 m. pakeistas komunistų partijos pavadinimas.
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija: NSDAP (VNSDP), nacių partija: 1920 m. įkurta politinė partija, kuriai nuo 1921 m. vadovavo Adolfas Hitleris; 1933-1945 m. vienintelė teisėtai veikusi Vokietijos partija.

„Amerikos balsas“: "Amerikos balsas" – vakarų valstybių radijo stotis, transliavusi antrosios sovietinės okupacijos metais. „Amerikos balso“ programa buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos atsidūrusiai Lietuvai, prisidėjo ir prie šalies demokratizavimo procesų. Nuo 1951 „Amerikos balso“ transliacijos prasidėjo ir lietuvių kalba.
„Brežnevo doktrina“: "Brežnevo doktrina" – socialistinių šalių nepriklausomybės ribojimo politika, pateisinusi net ginkluotos jėgos panaudojimą. Terminu trumpai apibrėžiama SSRS užsienio politika 7-9 deš. Jis atsirado 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje metu, kai SSRS įvykdė Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) valstybių intervenciją.
„Didysis valymas“: "Didysis valymas" – SSRS laikotarpis, kurio metu įsitvirtino J. Stalino diktatūra (1935-1941). Vien 1937-1938 m. suimta apie 1,5 milijono žmonių, iš jų apie 680 tūkstančių sušaudyta. Svarbiausias Didžiojo valymo vykdytojas buvo NKVD.
„Geležinė uždanga“: "Geležinė uždanga" – politinė, karinė, informacinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių saviizoliacija nuo Vakarų ir kitų nekomunistinių valstybių po Antrojo pasaulinio karo. 1946 03 05 „geležinės uždangos“ sąvoką pavartojo ir išgarsino V. Čerčilis, pažymėdamas Šaltojo karo pradžią. Kalboje jis teigė, kad komunistinę Europą atskyrė geležinė uždanga, ir ragino ginti demokratiją bei priešintis komunizmui.
„Lietuvių enciklopedija“: "Lietuvių enciklopedija"“– 37 tomų enciklopedinis leidinys, savo apimtimi ir turiniu lenkiantis visas iki šiol išleistas enciklopedijas lietuvių kalba, vienas išsamiausių leidinių, kuriame gausu informacijos apie Lietuvą, jos istoriją ir žmones.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“: "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika"“ – pogrindinis, disidentinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989, registravęs žmogaus teisių pažeidimus sovietų Lietuvoje ir informavęs apie tai Vakarų pasaulį. Ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje. Redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, Jonas Boruta, prisidėjo Vincentas Sladkevičius.
45 pabaltijiečių memorandumas: 1979 m. rugpjūčio 23 d. lietuvių, latvių ir estų patriotų bei antisovietinių veikėjų pasirašytas protesto pareiškimas prieš Ribentropo-Molotovo paktą.
Agentas smogikas: sovietų saugumo užverbuotas asmuo, imituojantis partizanų veiklą.
Amerikos lietuvių taryba: Amerikos lietuvių taryba (ALT) – 1940 m. įkurta JAV lietuvių politinė organizacija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės, teikusi moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleidusi apie ją JAV visuomenei teisingą informaciją.
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Atlanto chartija: 1941 08 14 JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą. Šis dokumentas tapo antihitlerinės koalicijos pagrindu.
Atšilimas: SSRS visuomenės liberalios permainos, vykusios po J. Stalino mirties, Nikitos Chruščiovo valdymo metais (1953-1964 m.). N. Chruščiovas pradėjo dalinį stalininio režimo liberalizavimą, kuris vėliau pradėtas vadinti „atšilimu“. Pradėti naikinti lageriai, paleista dalis politinių kalinių, sumažinti kultūros suvaržymai, sovietinio bloko šalių kontrolė. Tuo pat metu užmegzti diplomatiniai santykiai su Vakarų Vokietija, atkurti su Jugoslavija bei Japonija, pradėtos derybos dėl nusiginklavimo su JAV.
Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas: Lietuvos Respublikos Seimas, vykdęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir kitas aukščiausios valdžios funkcijas. Išrinktas 1990 m. vasario 24 d. (pakartotinis balsavimas – kovo 4, kovo 7, kovo 8, kovo 10 ir balandžio 7 d.). Pirmasis posėdis įvyko 1990 m. kovo 10 d., paskutinis – 1992 m. lapkričio 11 d. Pirmininkas - Vytautas Landsbergis.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Baltijos kelias: Lietuvos, Latvijos ir Estijos susikibusių žmonių protesto 23akcija, surengta 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, bei sujungusi trijų Baltijos šalių sostines: Vilnių, Rygą ir Taliną.
Baltų laisvės diena: 1983 m. išeivijos iš Baltijos šalių pastangomis JAV prezidento Ronaldo Reigano pasirašyta proklamacija, kuria birželio 14 d. minima kaip JAV vykdytas Baltijos šalių prievartinio įjungimo į SSRS nepripažinimas.
Boikotas: organizuotas atsisakymas ką nors daryti
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševizmas: revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Buožė: terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį.
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
De facto: sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure: formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Destalinizacija: procesas, vykęs po J. Stalino mirties, kai SSKP CK I sekretoriaus Nikitos Chruščiovo iniciatyva 1956-1964 SSRS pasmerktas Stalino valdymas, prabilta apie diktatoriaus vykdytus nusikaltimus.
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Disidentas: asmuo, oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nenaudoja smurto ir apsiriboja aktyvia žodine valdžios ar dominuojančios ideologijos kritika, dėl savo veiklos persekiojamas.
Egzodo literatūra: po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusių lietuvių rašytojų sukurta literatūra.
Emisaras: asmuo, kurį valstybės valdžia ar politinė organizacija siunčia į kitą šalį su slapta misija.
Ezopinė kalba: užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis kalbėjimas. Ezopinę kalbą lietuvių rašytojai vartojo siekdami apeiti sovietinę cenzūrą, glavlitą.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
GULAG: GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
Genocidas: baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Glavlitas: Vyriausiosios literatūros ir leidyklų reikalų valdybos pavadinimo (rusų k.) santrumpa, SSRS egzistavusi pagrindinė cenzūros institucija, kontroliavusi beveik visas meno sritis.
Gotlando komunikatas: 1989 08 06 Gotlando saloje (Švedija) Lietuvos ir išeivijos atstovų pasirašytas dokumentas, kuriame teigiama, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Gotlando komunikatas padėjo pagrindus Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.
Helsinkio konferencijos aktas: 1975 m. aktas tarp 33 valstybių, kuriuo patvirtinamas sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
Holokaustas: sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Inkorporacija: įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Išbuožinimas: procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
KGB: SSRS institucija vykdžiusi žmonių persekiojimą ir represijas.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Katynės žudynės: masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias 1940 m. pavasarį miške Rusijoje netoli Smolensko įvykdė NKVD.
Kolaborantas: išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Kolektyvizacija: priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolūkis: Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Komjaunimas: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė jaunimo nuo 14 iki 28 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – komjaunuolio bilietas, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir organizacijos santrumpa (rusų k.).
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
LKP(b): Lietuvos komunistų partija (bolševikai).
Legalizuotis: nutraukti pogrindinę veiklą ir pradėti gyventi pagal sovietinius įstatymus.
Lenino premija: vienas aukščiausių SSRS valstybinių apdovanojimų už garsiausius mokslo, technikos, literatūros, meno ir architektūros laimėjimus.
Liaudies seimas: SSRS nurodymu sudarytas marionetinis Lietuvos parlamentas. Paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika, priėmė deklaraciją dėl jos priėmimo į SSRS.
Liaudies vyriausybė: Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 17 d. sudaryta Justo Paleckio vyriausybė, kuri vykdė okupacinės valdžios nurodymus. Rugpjūčio pab., sudarius LSSR liaudies komisarų tarybą, nustojo veikusi.
Lietuvių aktyvistų frontas: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – 1940 m. Berlyne įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija, kuriai vadovavo Kazys Škirpa. 1941 m. birželį LAF surengė antisovietinį sukilimą Lietuvoje.
Lietuvių chartija: 1949 m. VLIK iniciatyva sukurtas dokumentas, tapęs savotiška tautinio sąmoningumo ir gyvenimo svetur programa užsienio lietuviams.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) – visuomeninis judėjimas, siekęs ir sėkmingai įgyvendinęs Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 m.
Lietuvos diplomatinė tarnyba: Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje iki 1991 m. ir simbolizavusi Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą.
Lietuvos laisvės armija: Lietuvos laisvės armija (LLA) – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. LLA įkurta 1941 m. gruodį Vilniuje. Steigėjas Kazys Veverskis, 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje.
Lietuvos laisvės lyga: Lietuvos laisvės lyga (LLL) – 1978 m. birželio 14 d. įsteigta pogrindinė antisovietinė Lietuvos organizacija. Vadovas – Antanas Terleckas. Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę, rengė mitingus, platino antisovietinę literatūrą.. 1995 m. įregistruota kaip politinė partija. 2003 m. savo veiklą nutraukė.
Marksizmas: pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
Memorandumas: diplomatinis aktas, kuriame smulkiai išdėstoma kurio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai argumentai.
Mitingas: viešas susirinkimas svarbiems, dažniausiai – politiniams, socialiniams klausimams svarstyti.
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
NATO: kaip atsakas į SSRS grėsmę 1949 m. kolektyvinės gynybos sistemos pagrindu sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Valstybės steigėjos: JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Danija, Norvegija, Portugalija, Islandija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Lietuva šiai organizacijai priklauso nuo 2004 m.
NEP: naujoji ekonominė politika: Sovietų Rusijos ir SSRS ekonominė politika, vykdyta 1921-1928 m., leidusi ribotą privačią prekybą ir verslą.
Vidaus reikalų liaudies komisariatas: NKVD: Sovietų Rusijos ir SSRS vidaus reikalų žinyba, nuo 1934 m. perėmusi OGPU politinės policijos funkcijas; vykdė masines represijas, suėmimus ir trėmimus (1946 m. pervadinta MVD).
Nacionalizacija: procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Nomenklatūra: SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantieji darbuotojai, sudarę privilegijuotą valdininkų sluoksnį.
Nota: oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas neiultimatumas).
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Pabaltijo universitetas: Estijos, Latvijos ir Lietuvos aukštoji mokykla, veikusi 1946–1949 m. Hamburge ir jo priemiestyje Pineberge.
Partizaninis karas: karo veiksmai, kai su reguliaria kariuomene arba su valstybe ir visu jos prievartos aparatu (policija, saugumo organai, kariuomenė) ir valdymo organais kariauja nedidelės ar didelės kovotojų (partizanų) grupės, naudojančios partizaninę karo taktiką.
Pasaulio lietuvių bendruomenė: Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) – VLIK iniciatyva ir Lietuvių chartijos pagrindu įkurta lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija.
Pasaulio teisuolis: asmuo, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žydus.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Penkmečio planas: liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Perestroika: Perestroika (pertvarka) – 1985-1990 SSRS vykdyta vidaus ir užsienio politikos permainų programa, inicijuota SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, siekiant pakelti ekonomikos lygį ir demokratizuoti SSRS. Buvo susilpninta žiniasklaidos cenzūra, paskelbtas viešumo principas, leista veikti opozicijai, paskelbta nusiginklavimo politika.
Pionieriai: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 10 iki 14 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – trikampis raudonas kaklaraištis, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir šūkiu „Visada pasiryžęs“ (rusų k.).
Plenumas: partinės, visuomeninės ar valstybinės organizacijos renkamojo vadovaujančiojo organo narių visuotinis susirinkimas, kuriame turi dalyvauti ir balsuoti visi nariai.
Poliškumas: Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Pretekstas: tariama priežastis.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Provokacija: asmenų, organizacijų atviros pastangos kam nors pakenkti
Pučas: mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Repatriacija: piliečių grąžinimas į tėvynę pagal tarpvalstybinį susitarimą
Represijos: prievartinės priemonės, kurių imamasi prieš nepaklusniuosius režimui asmenis.
Rezistentai: žmonės, kovojantys su okupantais (dažniausiai ginkluota kova)
SSKP CK Politbiuras: Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Aukščiausioji Taryba: aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
SSRS Liaudies komisarų taryba: 1917-1946 aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valstybės valdžios institucija (vyriausybė), vėliau pertvarkyta į Ministrų Tarybą.
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socialistinis realizmas: Sovietų Sąjungos mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Sovietizacija: procesas, kurio metu įvedama sovietinė valdžia ir tvarka, prievartinė integracija į SSRS, rusinimas, vykdomi kiti Sovietų Sąjungai būdingi procesai.
Spaliukai: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 7 iki 9 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamasis ženklas – ženkliukas su Lenino vaikystėje atvaizdu.
Stalinizmas: politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Stribai: civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944-1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys.
Supervalstybė: valstybė, užimanti dominuojančią poziciją tarptautiniuose santykiuose bei turinti galimybę daryti įtaką įvykiams sau naudinga linkme. Šaltojo karo metu dvipolis (dviejų valstybių) dominavimas – SSRS ir JAV.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Šaltasis karas: geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų trukusi nuo 1946 (po V. Čerčilio kalbos Fultone) iki 1991 m. (truko 45 metus, iki SSRS žlugimo). Pasireiškė ginklavimosi varžybomis, propaganda vieni prieš kitus, karinių blokų kūrimu (NATO, Varšuvos sutarties organizacija), nebendradarbiavimu (ekonominiai, kultūriniai ryšiai minimalūs), lokaliniais kariniais konfliktais (per trečiąsias šalis).
Taikus sambūvis: SSRS politika, kurią pradėjo taikyti N. Chruščiovas įsitvirtinęs valdžioje, siekiant vengti konfliktų su JAV.
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Urbanizacija: procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.
VKP (b): visasąjunginė komunistų partija (bolševikai), 1925 m. pakeistas komunistų partijos pavadinimas.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Varšuvos sutarties organizacija: Varšuvos sutarties organizacija (VSO) – SSRS ir kitų socialistinių valstybių (Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, VDR) karinis blokas, įkurtas 1955 m. kaip atsakas į NATO. VSO priklausančių valstybių kariuomenė 1968 buvo panaudota intervencijai į Čekoslovakiją, bandžiusiai reformuoti socializmą. 1991 m., suirus SSRS ir socializmui R. Europoje, VSO nustojo egzistavusi.
Vermachtas: Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.
Vietinė rinktinė: 1944 m. su vokiečių leidimu Lietuvoje suorganizuota karinė rinktinė, kurios tikslas - ginti Lietuvos teritoriją nuo SSRS. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. 1944 m. išformuota, nes nesutiko kariauti už Lietuvos ribų.
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas: Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) - 1943 m. Kaune įkurta antinacinė lietuvių politinė organizacija, po Antrojo pasaulinio karo tapusi antisovietine organizacija. Organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. VLIK'as siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bendradarbiavo su JAV, Jungtinės Karalystės valdžia. Veikė iki 1990 kovo 11.

GULAG: GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
„Brežnevo doktrina“: "Brežnevo doktrina" – socialistinių šalių nepriklausomybės ribojimo politika, pateisinusi net ginkluotos jėgos panaudojimą. Terminu trumpai apibrėžiama SSRS užsienio politika 7-9 deš. Jis atsirado 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje metu, kai SSRS įvykdė Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) valstybių intervenciją.
„Geležinė uždanga“: "Geležinė uždanga" – politinė, karinė, informacinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių saviizoliacija nuo Vakarų ir kitų nekomunistinių valstybių po Antrojo pasaulinio karo. 1946 03 05 „geležinės uždangos“ sąvoką pavartojo ir išgarsino V. Čerčilis, pažymėdamas Šaltojo karo pradžią. Kalboje jis teigė, kad komunistinę Europą atskyrė geležinė uždanga, ir ragino ginti demokratiją bei priešintis komunizmui.
„Ilgoji telegrama“: "Ilgoji telegrama" - 1946 m. Džordžo Kenano parašytoje telegramoje buvo perspėjamos Jungtinės Amerikos Valstijos apie SSRS keliamą grėsmę, komunizmo teritorinę plėtrą, ypač regionuose, kurie yra strategiškai svarbūs JAV.
Aksominė revoliucija: populiarus 1989 metų Čekoslovakijos visuomenės veiksmų pavadinimas. Po šių veiksmų buvo taikiai nuverstas komunistinis režimas, o federacija padalinta į Čekiją ir Slovakiją.
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Apartheidas: Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybės 1948–1990 metais vykdyta rasinės segregacijos politika.
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Atlanto chartija: 1941 08 14 JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą. Šis dokumentas tapo antihitlerinės koalicijos pagrindu.
Atšilimas: SSRS visuomenės liberalios permainos, vykusios po J. Stalino mirties, Nikitos Chruščiovo valdymo metais (1953-1964 m.). N. Chruščiovas pradėjo dalinį stalininio režimo liberalizavimą, kuris vėliau pradėtas vadinti „atšilimu“. Pradėti naikinti lageriai, paleista dalis politinių kalinių, sumažinti kultūros suvaržymai, sovietinio bloko šalių kontrolė. Tuo pat metu užmegzti diplomatiniai santykiai su Vakarų Vokietija, atkurti su Jugoslavija bei Japonija, pradėtos derybos dėl nusiginklavimo su JAV.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Berlyno blokada: Sovietų Sąjungos okupacinės zonos viduryje buvusio Vakarų Berlyno blokada, kurią 1948-1949 m. vykdė SSRS. Blokada buvo reakcija į valiutos reformą Vakarų okupacinėse zonose ir vakariniame Berlyno sektoriuje. Blokados nutraukimui poveikį turėjo NATO įkūrimas 1949.
Berlyno siena: 1961 įtvirtinta VDR siena su Vakarų Berlynu, ryškiausias šaltojo karo simbolis. Apjuosta siekiant sustabdyti nuolatinį žmonių bėgimą iš komunistinių Rytų į kapitalistinius Vakarus. Vokiečiai sieną nugriovė 1989 m., prasidėjus VFR ir VDR vienijimo procesui.
Blokada: prievartinis valstybės ar jos dalies izoliavimas, įprastinių ryšių ir veiksmų apribojimas ar nutraukimas.
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševizmas: revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Destalinizacija: procesas, vykęs po J. Stalino mirties, kai SSKP CK I sekretoriaus Nikitos Chruščiovo iniciatyva 1956-1964 SSRS pasmerktas Stalino valdymas, prabilta apie diktatoriaus vykdytus nusikaltimus.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Disidentas: asmuo, oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nenaudoja smurto ir apsiriboja aktyvia žodine valdžios ar dominuojančios ideologijos kritika, dėl savo veiklos persekiojamas.
Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT): Sovietų Sąjungos ekonominė organizacija (1949–1991), vienijusi Rytų bloko bei daugelį kitų socialistinių valstybių visame pasaulyje. ESPT buvo sukurta kaip Rytų bloko atsakas į Vakarų Europos įkurtą Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (OECC, kuri nuo 1961 vadinosi OECD).
Europos anglių ir plieno bendrija: viena iš Europos bendrijų, veikusi 1951–2002, kurią 1950 pasiūlė įkurti Robertas Šumanas, siekiant sukurti bendrą plieno ir anglių rinką, panaikinant kiekybinius apribojimus, muitus ir mokesčius, išvengiant ateities konfliktų tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Pirmosios narės – Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija (Didžioji Britanija atsisakė).
Europos ekonominė bendrija (EEB): 1957 m. Romos sutartimi įkurta viena iš trijų Europos Bendrijų, siekusi ekonominiu požiūriu integruoti Europą, Europos Sąjungos pirmtakė. Įėjo 6 valstybės: Belgija Nyderlandai, Liuksemburgas, VFR, Prancūzija ir Italija. Pagrindiniai EEB tikslai buvo muitų sąjungos sukūrimas, vieninga žemės ūkio politika, laisvas kapitalo, darbo jėgos ir paslaugų judėjimas tarp Bendrijos narių. Egzistavo iki 1993 m.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
Glasnost: SSRS vykdyta politika, inicijuota M. Gorbačiovo reformų, siekiant atvirumo ir skaidrumo vyriausybinėse įstaigose - sumažintas cenzūros kiekis, padidėjusi žodžio laisvė.
Helsinkio konferencijos aktas: 1975 m. aktas tarp 33 valstybių, kuriuo patvirtinamas sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
Inkorporacija: įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Invazija: ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į svetimos valstybės teritoriją, dažnai nepaskelbus karo.
Izoliacionizmas: sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis (pavyzdžiui, JAV tarpukariu ir IIPK pradžioje)
Išbuožinimas: procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja: viena iš 6 Jungtinių Tautų institucijų, visuotinis JT valstybių narių atstovų susirinkimas. Susiformavo 1945 metais. Dalyvauja visos narės, svarsto klausimus pagal JT chartiją, skelbia sprendimus, kurie nėra privalomi vykdyti, tačiau turi nemažą reikšmę tarptautinei politikai; paprasti klausimai turi surinkti 51% palaikymą; svarbūs – 2/3; sesijos vyksta vieną kartą per metus.
Jungtinių Tautų Organizacija (JTO): tarpvalstybinė organizacija įkurta 1945 metų spalio 24 San Francisko konferencijoje pasirašius JT chartiją. Organizaciją šiandien sudaro 193 valstybės narės, t. y. praktiškai visos pripažintos nepriklausomos valstybės (išskyrus Vatikaną, nepripažintą Taivaną ir Kosovą). Lietuva į JTO priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną. JTO tikslai – išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, esant reikalui imtis priemonių taikai apsaugoti, puoselėti draugiškus valstybių santykius, siekti tarpvalstybinio bendradarbiavimo, ginti žmogaus teises ir laisves.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba: nuolat veikiantis vienas iš šešių svarbiausių Jungtinių Tautų padalinių. Saugumo Taryba yra atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Veikloje remiasi Jungtinių Tautų chartija. Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo. 15 narių iš kurių 5 nuolatinės (Jungtinė Karalystė, JAV, Kinija, Prancūzija ir Rusija (anksčiau SSRS). Sprendimai priimami 9 balsų persvara. Valstybės susilaikymas ar nedalyvavimas netrukdo priimti sprendimo. ST veikia nuolatos.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Karibų (Kubos) krizė: Šaltojo karo konfliktas tarp JAV ir SSRS, vykęs 1962 m. spalio 14-28 dienomis. Jis laikomas vienu įtempčiausiu Šaltojo karo laikotarpių, rizikavęs peraugti į didelio masto karinius veiksmus su branduolinio ginklo panaudojimu ir gresiančiu abipusiu susinaikinimu. Dž. Kenedžiui buvo pateikti įrodymai dėk dislokuotų vidutinio nuotolio raketų. 1962 spalio 22 D. Kenedis per televiziją teigė, kad jei raketos nebus išgabentos, tai reikš konflikto aštrėjimą ir karo pavojų. 1962 spalio 28 N. Chruščiovas nusileido, gavęs amerikiečių pažadą nepradėti invazijos į Kubą, išgabeno raketas, po mėnesio Kubos blokada buvo nutraukta.
Kolaborantas: išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Kolektyvizacija: priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolonija: vietovė, įkurdinta negyvenamoje ar nenaudojamoje teritorijoje, iš kitur atsikrausčiusių naujakurių.
Kolūkis: Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Kominformas: 1947 m. įkurtas „Komunistų ir darbininkų partijų informacinis biuras“, pirmoji komunistines partijas jungusi tarptautinė organizacija (po Kominterno panaikinimo 1943 m.). Kominformo tikslas - koordinuoti komunistinių partijų veiklą Europoje, organizacija buvo sustabdyta po 1956 Nikitos Chruščiovo kalbos, smerkiančios stalinizmą.
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Krizė: sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Lokalinis karas: karo veiksmai neliečiantys valstybių, esančių tam tikruose gynybiniuose, kariniuose blokuose; apima kaimynines tiesiogiai konfrontuojančias valstybes
Marksizmas: pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
Maršalo planas: Europos ekonominio atkūrimo po Antrojo pasaulinio karo planas, kurį 1947 Harvardo universitete išdėstė JAV valstybės sekretorius Dž. Maršalas. Plano tikslas buvo sustiprinti V. Europos valstybes ekonomiškai ir atitraukti nuo komunistinių idėjų plitimo. Pagal šį planą JAV 1948-1951 m. suteikė pagalbą 16 valstybių, pagalbos atsisakė Suomija, SSRS, neleisdama juo pasinaudoti ir satelitinėms valstybėms.
Mitingas: viešas susirinkimas svarbiems, dažniausiai – politiniams, socialiniams klausimams svarstyti.
NATO: kaip atsakas į SSRS grėsmę 1949 m. kolektyvinės gynybos sistemos pagrindu sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Valstybės steigėjos: JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Danija, Norvegija, Portugalija, Islandija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Lietuva šiai organizacijai priklauso nuo 2004 m.
Nacionalizacija: procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
Neprisijungimo judėjimas: neformali politinė grupuotė įkurta 1961, kuriai priklauso dauguma Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių. Atsakas į didžiųjų valstybių varžybas Šaltojo karo metu, stiprino tarptautinį saugumą, kovojo su neokolonializmu, plėtojo ekonomiką. Judėjimo iniciatoriai Indija, Jugoslavija ir Egiptas. Organizacija veikia ir šiandien, turi 120 narių.
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Niurbergo karo nusikaltimų tribunolas: Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas, veikęs 1945 11 20 – 1946 10 01 Niurnbergo mieste.
Nomenklatūra: SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantieji darbuotojai, sudarę privilegijuotą valdininkų sluoksnį.
OECC: Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija įkurta 1948, skatinusi ekonominį progresą ir pasaulinę prekybą, koordinavo Maršalo plano ekonominę paramą, kurios dėka Vakarų Europos ekonomika atsigavo gerokai tolygiau nei po Pirmojo pasalinio karo ir kilo itin sparčiai. Nuo 1961 pertvarkyta į OECD.
OPEC: tarptautinė organizacija, jungianti naftą eksportuojančias valstybes (pagrinde Afrikos ir Persų įlankos valstybės)
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Partizaninis karas: karo veiksmai, kai su reguliaria kariuomene arba su valstybe ir visu jos prievartos aparatu (policija, saugumo organai, kariuomenė) ir valdymo organais kariauja nedidelės ar didelės kovotojų (partizanų) grupės, naudojančios partizaninę karo taktiką.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Penkmečio planas: liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Perestroika: Perestroika (pertvarka) – 1985-1990 SSRS vykdyta vidaus ir užsienio politikos permainų programa, inicijuota SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, siekiant pakelti ekonomikos lygį ir demokratizuoti SSRS. Buvo susilpninta žiniasklaidos cenzūra, paskelbtas viešumo principas, leista veikti opozicijai, paskelbta nusiginklavimo politika.
Plenumas: partinės, visuomeninės ar valstybinės organizacijos renkamojo vadovaujančiojo organo narių visuotinis susirinkimas, kuriame turi dalyvauti ir balsuoti visi nariai.
Poliškumas: Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Prahos pavasaris: bandymas demokratizuoti Čekoslovakijos komunistinę sistemą, prasidėjęs 1968 m. sausio 5 d., kai Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas Aleksandras Dubčekas, baigėsi, kai 1968 m. rugpjūčio mėn. į Čekoslovakiją įsiveržė Varšuvos sutarties valstybių kariuomenė. A. Dubčekas siekė decentralizuoti šalies ekonomiką bei valdymą ir demokratizuoti valstybę. Taip pat naikino žiniasklaidos cenzūrą, suteikė žodžio ir susisiekimo laisves. Reformų nepalaikė SSRS vadovybė, kuri po nesėkmingų derybų pasiuntė kariuomenę.
Pretekstas: tariama priežastis.
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Proletaras: darbininkų klasės atstovas, neturintis gamybos priemonių; samdomas darbininkas.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Reigano doktrina: politinė strategija, kuria rėmėsi JAV prezidento Ronaldo Reigano administracija paskutiniaisiais Šaltojo karo metais siekdama sumažinti Sovietų Sąjungos įtaką pasauliui. Laikydamasi šios politikos JAV rėmė prieš komunistus kovojančius sukilėlius bei karines diktatūras, tiekė ginkluotę, siekė pašalinti komunistus Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Represijos: prievartinės priemonės, kurių imamasi prieš nepaklusniuosius režimui asmenis.
SSKP CK Politbiuras: Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Aukščiausioji Taryba: aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Solidarumas: lenkų profesinė sąjunga, 1980 m. inicijavusį streikus (Gdansko laivų statyklos), davusius pradžią visuomeniniams, vėliau – ir politiniams judėjimams, pakeitusiems politinę santvarką. Pirmininkas - Lechas Valensa (1981-1990).
Sovietizacija: procesas, kurio metu įvedama sovietinė valdžia ir tvarka, prievartinė integracija į SSRS, rusinimas, vykdomi kiti Sovietų Sąjungai būdingi procesai.
Stalinizmas: politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Supervalstybė: valstybė, užimanti dominuojančią poziciją tarptautiniuose santykiuose bei turinti galimybę daryti įtaką įvykiams sau naudinga linkme. Šaltojo karo metu dvipolis (dviejų valstybių) dominavimas – SSRS ir JAV.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Šaltasis karas: geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų trukusi nuo 1946 (po V. Čerčilio kalbos Fultone) iki 1991 m. (truko 45 metus, iki SSRS žlugimo). Pasireiškė ginklavimosi varžybomis, propaganda vieni prieš kitus, karinių blokų kūrimu (NATO, Varšuvos sutarties organizacija), nebendradarbiavimu (ekonominiai, kultūriniai ryšiai minimalūs), lokaliniais kariniais konfliktais (per trečiąsias šalis).
Taikus sambūvis: SSRS politika, kurią pradėjo taikyti N. Chruščiovas įsitvirtinęs valdžioje, siekiant vengti konfliktų su JAV.
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Trečiasis pasaulis: ekonomiškai atsilikusios šalys, nepriklausančios nei išsivysčiusioms kapitalistinėms (JAV, ES, Kanada, Japonija ir kt.), nei socialistinėms šalims (buvęs sovietų blokas, Kuba). Tai Afrikos, Azijos, Pietų ir Vidurio Amerikos šalys, kurioms būdinga korupcija, nestabilios vyriausybės, ginklavimasis, ekonomika priklauso nuo siauros srities (iškasenų ar tam tikros žemdirbystės eksporto) ar kt.
Trumeno doktrina: JAV prezidento H. Trumeno suformuluota užsienio politikos programa, 1947 pateikta Kongresui. Joje numatyta ekonominė, finansinė ir karinė pagalba kiekvienai su komunizmo plitimu kovojančiai šaliai.
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Valstybė: tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą.
Varšuvos sutarties organizacija: Varšuvos sutarties organizacija (VSO) – SSRS ir kitų socialistinių valstybių (Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, VDR) karinis blokas, įkurtas 1955 m. kaip atsakas į NATO. VSO priklausančių valstybių kariuomenė 1968 buvo panaudota intervencijai į Čekoslovakiją, bandžiusiai reformuoti socializmą. 1991 m., suirus SSRS ir socializmui R. Europoje, VSO nustojo egzistavusi.
Vidaus reikalų liaudies komisariatas: NKVD: Sovietų Rusijos ir SSRS vidaus reikalų žinyba, nuo 1934 m. perėmusi OGPU politinės policijos funkcijas; vykdė masines represijas, suėmimus ir trėmimus (1946 m. pervadinta MVD).
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: 1948 JT Generalinės asamblėjos paskelbtas pirmasis universalus tarptautinės teisės dokumentas, įtvirtinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves, uždraudžia diskriminaciją dėl rasės, odos spalvos, tikėjimo, lyties, įsitikinimų, teigiama, kad visi turi būti laisvi ir lygus.
Žydrieji šalmai: JTO tarptautinės karinės pajėgos taikai palaikyti, yra ginkluoti tik lengvaisiais ginklais ir juos naudoja savigynai (pavyzdžiui, 1950 Korėjos kare)
Dekolonizacija: kolonijų išsilaisvinimo iš metropolijų valdymo procesas, kuris baigiasi buvusių kolonijų nepriklausomybės pasiekimu. Dekolonizacija sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo, ypač pasireiškė 1960 (Afrikos metai) JT paskelbus deklaraciją dėl dekolonizacijos principų.

Absoliučiosios daugumos atstovavimas: norint laimėti rinkimus pagal absoliučiosios daugumos sistema, kandidatui reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t. y. 50 % + 1 balsas.
Atstovaujamoji demokratija: demokratijos forma, kuriai egzistuojant svarbiausius valstybės valdymo klausimus piliečiai patiki spręsti išrinktiems atstovams. Populiariausia ir taikoma Lietuvoje.
Bakalauras: pirmosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams, baigusiems pirmines (pagrindines) studijas.
Blokada: prievartinis valstybės ar jos dalies izoliavimas, įprastinių ryšių ir veiksmų apribojimas ar nutraukimas.
Daugiamandatė apygarda: visa valstybės teritorija (dažniausiai), kurioje balsuoja visi valstybės piliečiai, renkant atstovus pagal proporcingo atstovavimo sistemą.
Daugumos atstovavimo sistema: rinkimų sistema, grindžiama daugumos principu. Kiekvienoje rinkiminėje apygardoje renkama po vieną atstovą, o laimi tas kandidatas, kuris surenka daugiausiai balsų. Dauguma skirstoma į paprastąją ir absoliučiąją.
De facto: sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure: formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Deponavimas: sutarčių ar panašių valstybinių dokumentų atidavimas laikyti sutartai valstybei ar institucijai.
Depopuliacija: gyventojų skaičiaus mažėjimas, nykimas.
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Doktorantūra: mokslininkams rengti skirtos trečiosios pakopos universitetinės studijos, į kurias įeina ir moksliniai tyrimai, daktaro disertacijos rengimas.
Europos anglių ir plieno bendrija: viena iš Europos bendrijų, veikusi 1951–2002, kurią 1950 pasiūlė įkurti Robertas Šumanas, siekiant sukurti bendrą plieno ir anglių rinką, panaikinant kiekybinius apribojimus, muitus ir mokesčius, išvengiant ateities konfliktų tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Pirmosios narės – Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija (Didžioji Britanija atsisakė).
Europos ekonominė bendrija (EEB): 1957 m. Romos sutartimi įkurta viena iš trijų Europos Bendrijų, siekusi ekonominiu požiūriu integruoti Europą, Europos Sąjungos pirmtakė. Įėjo 6 valstybės: Belgija Nyderlandai, Liuksemburgas, VFR, Prancūzija ir Italija. Pagrindiniai EEB tikslai buvo muitų sąjungos sukūrimas, vieninga žemės ūkio politika, laisvas kapitalo, darbo jėgos ir paslaugų judėjimas tarp Bendrijos narių. Egzistavo iki 1993 m.
Europos Sąjunga (ES): Europos valstybių ekonominė bei politinė bendrija, sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojusi 1993-11-01). ES pirmtakės - Europos Ekonominė Bendrija, sukurta 1957, taip pat Europos anglių ir plieno bendrija ir Europos atominės energijos bendrija. Nuo 2004 ES priklauso ir Lietuva.
Frakcija: parlamento ar kitos renkamos politinės institucijos narių organizacija, kurios pagrindinis tikslas - įgyvendinti politinius tikslus ir interesus.
Globalizacija: procesas, reiškinys, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.
Homo sovieticus: žmogus, prisitaikęs prie komunistinio režimo, sovietinės kultūros terpėje (tebe)gyvenantis asmuo; pašiepiantis kritiškas tokio žmogaus apibūdinimas.
Infliacija: pinigų vertės kritimas: visuotinis kainų lygio kilimas, kai už tą pačią sumą pinigų galima nusipirkti vis mažiau prekių. Dažnai kyla, kai apyvartoje yra pinigų perteklius.
Invazija: ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į svetimos valstybės teritoriją, dažnai nepaskelbus karo.
Jugoslavijos karai: keletas ginkluotų konfliktų buvusios Jugoslavijos teritorijoje 1991–2001 m. Vienas po kito sekę karai įtraukė visas šešias buvusios Jugoslavijos respublikas.
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja: viena iš 6 Jungtinių Tautų institucijų, visuotinis JT valstybių narių atstovų susirinkimas. Susiformavo 1945 metais. Dalyvauja visos narės, svarsto klausimus pagal JT chartiją, skelbia sprendimus, kurie nėra privalomi vykdyti, tačiau turi nemažą reikšmę tarptautinei politikai; paprasti klausimai turi surinkti 51% palaikymą; svarbūs – 2/3; sesijos vyksta vieną kartą per metus.
Jungtinių Tautų Organizacija (JTO): tarpvalstybinė organizacija įkurta 1945 metų spalio 24 San Francisko konferencijoje pasirašius JT chartiją. Organizaciją šiandien sudaro 193 valstybės narės, t. y. praktiškai visos pripažintos nepriklausomos valstybės (išskyrus Vatikaną, nepripažintą Taivaną ir Kosovą). Lietuva į JTO priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną. JTO tikslai – išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, esant reikalui imtis priemonių taikai apsaugoti, puoselėti draugiškus valstybių santykius, siekti tarpvalstybinio bendradarbiavimo, ginti žmogaus teises ir laisves.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba: nuolat veikiantis vienas iš šešių svarbiausių Jungtinių Tautų padalinių. Saugumo Taryba yra atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Veikloje remiasi Jungtinių Tautų chartija. Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo. 15 narių iš kurių 5 nuolatinės (Jungtinė Karalystė, JAV, Kinija, Prancūzija ir Rusija (anksčiau SSRS). Sprendimai priimami 9 balsų persvara. Valstybės susilaikymas ar nedalyvavimas netrukdo priimti sprendimo. ST veikia nuolatos.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Kopenhagos kriterijai: Europos Sąjungos nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti šalys, pretenduojančios tapti ES narėmis. Pagrindinės sąlygos: 1) šalyje turi veikti stabilios demokratiją užtikrinančios institucijos ir turi būti laikomasi įstatymo viršenybės, paisoma žmogaus ir mažumų teisių; 2) šalyje turi veikti rinkos ekonomika; 3) šalis turi perimti visą ES teisyną ir padėti siekti įvairių ES tikslų.
Krizė: sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Laisvoji rinka: laisvų, valdžios nereguliuojamų mainų ekonominė sistema, tvarkoma rinkos dalyvių pastangomis.
Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP): Lietuvoje 1990–2001 metais veikusi partija, atsiradusi 1990 m. gruodžio 8 d., pakeitus Lietuvos komunistų partijos (LKP) pavadinimą. 2001 sausį LDDP susijungė su socialdemokratais, suformuojant Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) – visuomeninis judėjimas, siekęs ir sėkmingai įgyvendinęs Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 m.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): seniausia Lietuvos politinė partija, įkurta 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje. Pirmoje programoje iškėlė savarankiškos demokratinės Lietuvos respublikos, federaciniais ryšiais susijusios su kaimyninėmis šalimis, idėją; vadovaujasi socialdemokratijos ideologija.
Magistras: antrosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams, baigusiems tęstines studijas. Jis liudija apie įgytą ne tik akademinę, bet ir tam tikrą mokslinę kvalifikaciją.
Memorandumas: diplomatinis aktas, kuriame smulkiai išdėstoma kurio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai argumentai.
Mitingas: viešas susirinkimas svarbiems, dažniausiai – politiniams, socialiniams klausimams svarstyti.
Mišri rinkimų sistema: dviejų rinkimų sistemų - absoliučios daugumos (mažoritarinės) ir proporcingo atstovavimo - derinimas. Ši sistema taikoma Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, kai 71 narys renkamas absoliučios daugumos būdu, o 70 - taikant proporcingą atstovavimą.
Mokinio krepšelis: mokyklų veiklos finansavimo principas; lėšų suma, valstybės kasmet nustatoma vieno sutartinio moksleivio ugdymui finansuoti.
Moratoriumas: sulaikymas, sustabdymas; valstybės nustatomas prievolių vykdymo terminų atidėjimas
NATO: kaip atsakas į SSRS grėsmę 1949 m. kolektyvinės gynybos sistemos pagrindu sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Valstybės steigėjos: JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Danija, Norvegija, Portugalija, Islandija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Lietuva šiai organizacijai priklauso nuo 2004 m.
Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS): valstybių sąjunga, sudaryta iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Oficialios narės: Rusija, Baltarusija, Armėnija, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizstanas, Moldova, Tadžikistanas, Uzbekistanas.
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
OPEC: tarptautinė organizacija, jungianti naftą eksportuojančias valstybes (pagrinde Afrikos ir Persų įlankos valstybės)
Paprastosios daugumos atstovavimas: rinkimuose pergalei pasiekti pakanka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą (pavyzdžiui, kandidatas surinko 30 % balsų, o jo konkurentai atitinkamai 20 %, 15 %, 10 %, 8 % ir t. t., rinkimus laimi 30%.).
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Pasaulio lietuvių bendruomenė: Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) – VLIK iniciatyva ir Lietuvių chartijos pagrindu įkurta lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija.
Plebiscitas: 1) visuotinis gyventojų balsavimas labai svarbiu politiniu ar valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu; dažnai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę; 2) Senovės Romoje: plebėjų susirinkimo priimtas nutarimas.
Poliškumas: Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Privatizavimas: valstybinio turto perleidimas (už pinigus, čekius arba nemokamas) privačiam savininkui
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Proporcingas atstovavimas: rinkimų sistema, kuria siekiama kandidatų grupėms suteikti mandatų kiekį, proporcingą jų gautų balsų skaičiui. Ji turi daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės. Du pagrindiniai tipai: partijų sąrašų ir perkeliamojo balso.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Ratifikavimas: aukščiausios valstybinės valdžios institucijos aktas, kuriuo (pa)tvirtinama tarptautinė sutartis.
Referendumas: visuotinis piliečių balsavimas svarbiu valstybės klausimu, pvz., dėl konstitucijos, jos pataisų ar įstatymo priėmimo ar atmetimo.
Rinkos ekonomika: ekonominė sistema, paremta pasiūlos ir paklausos dėsniu, privačia nuosavybe, laisva konkurencija bei laisvu kapitalo kaupimu ir judėjimu; išteklių pasiskirstymą lemia laisvų gamintojų, tiekėjų ir vartotojų interesai.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Šaltasis karas: geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų trukusi nuo 1946 (po V. Čerčilio kalbos Fultone) iki 1991 m. (truko 45 metus, iki SSRS žlugimo). Pasireiškė ginklavimosi varžybomis, propaganda vieni prieš kitus, karinių blokų kūrimu (NATO, Varšuvos sutarties organizacija), nebendradarbiavimu (ekonominiai, kultūriniai ryšiai minimalūs), lokaliniais kariniais konfliktais (per trečiąsias šalis).
Šengeno erdvė: vidaus sienų neturinti teritorija, kurioje panaikinta po ją keliaujančių asmenų kontrolė. Šengeno sutartis pasirašyta 1985 tarp penkių valstybių. Ilgainiui į ją įtrauktos beveik visos ES valstybės, taip pat Islandija, Norvegija bei Šveicarija.
Terorizmas: organizuotų grupuočių sistemingas grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas siekiant ideologinių tikslų, pagrindinis terorizmo taikinys - civiliai gyventojai, tikslas - pasėti baimę.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD): 1993 m. gegužės 1 d. įkurta Lietuvos politinė partija, kuriai būdinga liberalioji konservatizmo politika, Sąjūdžio politinės veiklos tęsimas.
Tiesioginė demokratija: demokratinė valdymo forma, kuriai egzistuojant visi piliečiai tiesiogiai sprendžia svarbiausius valstybės valdymo klausimus. Praktiškai labai sunkiai įgyvendinama ir beveik nebetaikoma (išskyrus Šveicarija ir kelias JAV valstijas). Plačiai taikomos tiesioginės demokratijos formos - referendumai, plebiscitai, apklausos - padeda išspręsti esmines problemas ir išvengti politinių aklaviečių. Kita vertus, ji užkerta kelią galimybei siekti politinių derybų ir kompromisų.
UNESCO: UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse
Urbanizacija: procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.
Valdžių padalijimo principas: valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Džonas Lokas ir Šarlis Monteskjė), viena iš būtinų sąlygų demokratijai.
Valstybė: tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą.
Vienmandatė apygarda: teritorijos vienetas, kuriame balsuoja toje teritorijoje gyvenantys piliečiai ir kuriame išrenkamas vienas parlamento narys pagal absoliučios daugumos (mažoritarinę) rinkimų sistemą.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: 1948 JT Generalinės asamblėjos paskelbtas pirmasis universalus tarptautinės teisės dokumentas, įtvirtinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves, uždraudžia diskriminaciją dėl rasės, odos spalvos, tikėjimo, lyties, įsitikinimų, teigiama, kad visi turi būti laisvi ir lygus.
Žydrieji šalmai: JTO tarptautinės karinės pajėgos taikai palaikyti, yra ginkluoti tik lengvaisiais ginklais ir juos naudoja savigynai (pavyzdžiui, 1950 Korėjos kare)

45 pabaltijiečių memorandumas: 1979 m. rugpjūčio 23 d. lietuvių, latvių ir estų patriotų bei antisovietinių veikėjų pasirašytas protesto pareiškimas prieš Ribentropo-Molotovo paktą.
Absoliučiosios daugumos atstovavimas: norint laimėti rinkimus pagal absoliučiosios daugumos sistema, kandidatui reikia surinkti absoliučią daugumą rinkėjų balsų, t. y. 50 % + 1 balsas.
Abveras: nacistinės Vokietijos armijos žvalgyba ir kontržvalgyba, veikusi nuo 1921 m. iki 1945 m. karo sąlygomis fronto aplinkoje bei priešo užnugaryje
Agentas smogikas: sovietų saugumo užverbuotas asmuo, imituojantis partizanų veiklą.
Aksominė revoliucija: populiarus 1989 metų Čekoslovakijos visuomenės veiksmų pavadinimas. Po šių veiksmų buvo taikiai nuverstas komunistinis režimas, o federacija padalinta į Čekiją ir Slovakiją.
Alaus pučas: Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos nesėkmingas 1923 m. lapkričio 8-9 d. bandymas įvykdyti valstybės perversmą.
„Amerikos balsas“: "Amerikos balsas" – vakarų valstybių radijo stotis, transliavusi antrosios sovietinės okupacijos metais. „Amerikos balso“ programa buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos atsidūrusiai Lietuvai, prisidėjo ir prie šalies demokratizavimo procesų. Nuo 1951 „Amerikos balso“ transliacijos prasidėjo ir lietuvių kalba.
Amerikos lietuvių taryba: Amerikos lietuvių taryba (ALT) – 1940 m. įkurta JAV lietuvių politinė organizacija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės, teikusi moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleidusi apie ją JAV visuomenei teisingą informaciją.
Amnestija: visiškas ar dalinis atleidimas nuo teismo paskirtos bausmės
Aneksija: vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Anšliusas: Anšliusas (vokiškai ‘prijungimas’) – 1938 m. kovo 12 d. įvykdytas neteisėtas (tai pažeidė Versalio taikos sutartį) Austrijos prijungimas prie nacistinės Vokietijos. Vakarų valstybės, ypač Jungtinė Karalystė ir Prancūzija laikėsi nuolaidžiavimo politikos, o Jungtinės Amerikos Valstijos laikėsi nesikišimo politikos.
Antihitlerinė koalicija: Antrojo pasaulinio karo metais JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS sudaryta sąjunga kovai su nacistine Vokietija, galutinai suformuota 1942 01 01.
Antisemitizmas: priešiškumas, neapykanta žydams; prieš žydus nukreiptos pažiūros ir veiksmai.
Apartheidas: Pietų Afrikos Respublikos baltųjų vyriausybės 1948–1990 metais vykdyta rasinės segregacijos politika.
Arijai: indoeuropiečių rasė, kurios pranašumą įrodinėjo naciai.
Armija Krajova: Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi partizaninė kariuomenė, pagrindinė Lenkijos pasipriešinimo Vokietijos okupacijai organizacija Antrojo pasaulinio karo metu, veikusi ir Vilniuje.
Asmenybės kultas: reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Ašis: valstybių grupė, kurią sudarė trys pagrindinės valstybės: nacistinė Vokietija, fašistinė Italija (1936 10 25) ir imperialistinė Japonija (1940 09 27). Ši sąjunga save vadino „Romos-Berlyno-Tokijo Ašimi“, kai 1940 09 27 buvo pasirašytas Trišalis paktas.
Atlanto chartija: 1941 08 14 JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą. Šis dokumentas tapo antihitlerinės koalicijos pagrindu.
Atstovaujamoji demokratija: demokratijos forma, kuriai egzistuojant svarbiausius valstybės valdymo klausimus piliečiai patiki spręsti išrinktiems atstovams. Populiariausia ir taikoma Lietuvoje.
Atšilimas: SSRS visuomenės liberalios permainos, vykusios po J. Stalino mirties, Nikitos Chruščiovo valdymo metais (1953-1964 m.). N. Chruščiovas pradėjo dalinį stalininio režimo liberalizavimą, kuris vėliau pradėtas vadinti „atšilimu“. Pradėti naikinti lageriai, paleista dalis politinių kalinių, sumažinti kultūros suvaržymai, sovietinio bloko šalių kontrolė. Tuo pat metu užmegzti diplomatiniai santykiai su Vakarų Vokietija, atkurti su Jugoslavija bei Japonija, pradėtos derybos dėl nusiginklavimo su JAV.
Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas: Lietuvos Respublikos Seimas, vykdęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir kitas aukščiausios valdžios funkcijas. Išrinktas 1990 m. vasario 24 d. (pakartotinis balsavimas – kovo 4, kovo 7, kovo 8, kovo 10 ir balandžio 7 d.). Pirmasis posėdis įvyko 1990 m. kovo 10 d., paskutinis – 1992 m. lapkričio 11 d. Pirmininkas - Vytautas Landsbergis.
Autokratas: valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Autonomija: teisė patiems tvarkytis kurioje nors srityje; ribotas politinis savarankiškumas, kai dalis suvereniteto perleidžiama centrinei valdžiai.
Autoritarizmas: nedemokratinė valdymo forma, kai valstybės pilietinį gyvenimą reguliuoja vienas žmogus ar viena partija (opozicinių partijų veikla uždrausta, nevyksta laisvi rinkimai).
Bakalauras: pirmosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams, baigusiems pirmines (pagrindines) studijas.
Baltijos Antantė: Baltijos Antantė (Baltijos santarvė) - Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių diplomatinė sąjunga, sukurta 1934 m. rugsėjo 12 d. ir egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.
Baltijos kelias: Lietuvos, Latvijos ir Estijos susikibusių žmonių protesto 23akcija, surengta 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, bei sujungusi trijų Baltijos šalių sostines: Vilnių, Rygą ir Taliną.
Baltų laisvės diena: 1983 m. išeivijos iš Baltijos šalių pastangomis JAV prezidento Ronaldo Reigano pasirašyta proklamacija, kuria birželio 14 d. minima kaip JAV vykdytas Baltijos šalių prievartinio įjungimo į SSRS nepripažinimas.
Barbarosos planas: Vokietijos kariuomenės planas per keletą mėnesių užimti SSRS europinę teritoriją iki Archangelsko ir Astrachanės linijos. Operacija pradėta vykdyti 1941 m. birželio 22 dieną.
Berlyno blokada: Sovietų Sąjungos okupacinės zonos viduryje buvusio Vakarų Berlyno blokada, kurią 1948-1949 m. vykdė SSRS. Blokada buvo reakcija į valiutos reformą Vakarų okupacinėse zonose ir vakariniame Berlyno sektoriuje. Blokados nutraukimui poveikį turėjo NATO įkūrimas 1949.
Berlyno siena: 1961 įtvirtinta VDR siena su Vakarų Berlynu, ryškiausias šaltojo karo simbolis. Apjuosta siekiant sustabdyti nuolatinį žmonių bėgimą iš komunistinių Rytų į kapitalistinius Vakarus. Vokiečiai sieną nugriovė 1989 m., prasidėjus VFR ir VDR vienijimo procesui.
Bermontininkai: 1919 m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos valstybėse
Blokada: prievartinis valstybės ar jos dalies izoliavimas, įprastinių ryšių ir veiksmų apribojimas ar nutraukimas.
Boikotas: organizuotas atsisakymas ką nors daryti
Bolševikai: Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolševizmas: revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
„Brežnevo doktrina“: "Brežnevo doktrina" – socialistinių šalių nepriklausomybės ribojimo politika, pateisinusi net ginkluotos jėgos panaudojimą. Terminu trumpai apibrėžiama SSRS užsienio politika 7-9 deš. Jis atsirado 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje metu, kai SSRS įvykdė Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) valstybių intervenciją.
Buožė: terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį.
Caras: aukščiausias vienvaldžio šalies valdovo titulas
Cenzūra: spaudos ir kitų visuomenės informavimo priemonių leidybos ir jų platinimo kontrolė, įvertinimas, pakeitimas arba atmetimas pagal tam tikras ideologines dogmas ir nuostatas.
Dancigo koridorius: Lenkijai priklausanti buvusi Vokietijos teritorija, atskyrusi nuo pagrindinės Vokietijos jos anklavą – Rytprūsius.
Daueso planas: Vokietijos reparacijų, kurias ji turėjo mokėti po Pirmojo pasaulinio karo, nauja išmokėjimo tvarka, patvirtinta 1924 m. rugpjūčio 16 d
Daugiamandatė apygarda: visa valstybės teritorija (dažniausiai), kurioje balsuoja visi valstybės piliečiai, renkant atstovus pagal proporcingo atstovavimo sistemą.
Daugumos atstovavimo sistema: rinkimų sistema, grindžiama daugumos principu. Kiekvienoje rinkiminėje apygardoje renkama po vieną atstovą, o laimi tas kandidatas, kuris surenka daugiausiai balsų. Dauguma skirstoma į paprastąją ir absoliučiąją.
De facto: sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure: formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Dekolonizacija: kolonijų išsilaisvinimo iš metropolijų valdymo procesas, kuris baigiasi buvusių kolonijų nepriklausomybės pasiekimu. Dekolonizacija sustiprėjo po Antrojo pasaulinio karo, ypač pasireiškė 1960 (Afrikos metai) JT paskelbus deklaraciją dėl dekolonizacijos principų.
Demarkacija: valstybinės sienos nustatymas ir žymėjimas specialiais pasienio ženklais
Demilitarizuota zona: zona, kurioje draudžiama laikyti kariuomenę, ginkluotę, vykdyti karines pratybas.
Demokratija: valdymo forma, kai valstybės gyvenimą reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai išrinktus atstovus.
Deponavimas: sutarčių ar panašių valstybinių dokumentų atidavimas laikyti sutartai valstybei ar institucijai.
Depopuliacija: gyventojų skaičiaus mažėjimas, nykimas.
Deportacija: sociališkai pavojingų asmenų išsiuntimas į naują gyvenamąją vietą, suvaržant kilnojimosi laisvę.
Deputatas: renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Destalinizacija: procesas, vykęs po J. Stalino mirties, kai SSKP CK I sekretoriaus Nikitos Chruščiovo iniciatyva 1956-1964 SSRS pasmerktas Stalino valdymas, prabilta apie diktatoriaus vykdytus nusikaltimus.
Dezertyras: asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
„Didysis valymas“: "Didysis valymas" – SSRS laikotarpis, kurio metu įsitvirtino J. Stalino diktatūra (1935-1941). Vien 1937-1938 m. suimta apie 1,5 milijono žmonių, iš jų apie 680 tūkstančių sušaudyta. Svarbiausias Didžiojo valymo vykdytojas buvo NKVD.
Didžioji ekonominė krizė: Didžioji ekonominė krizė (Didžioji depresija) – didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929–1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes, išskyrus SSRS.
Didžioji fašizmo taryba: aukščiausias Italijos B. Musolinio fašistinės vyriausybės organas, kuris buvo sukurtas kaip partinis organas 1923 m., o 1928 m. gruodžio 9 d. tapo valstybės organu, įgaliotu kontroliuoti valstybės institucijas.
Didžioji Vokietija: Vokietija, kurios sudėtyje yra visos vokiškai kalbančios žemės, tame tarpe ir Austrija.
Diktatūra: neribota vieno asmens ar asmenų grupės (pvz., vienos partijos) valdžia, kuri nėra atsakinga piliečiams ir remiasi karine jėga bei prievartos aparatu.
Disidentas: asmuo, oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nenaudoja smurto ir apsiriboja aktyvia žodine valdžios ar dominuojančios ideologijos kritika, dėl savo veiklos persekiojamas.
Dislokacija: ginkluotųjų pajėgų išdėstymas (paprastai taikos metu) savoje teritorijoje ar užsienyje, jų paskirstymas įvairiose vietose.
Doktorantūra: mokslininkams rengti skirtos trečiosios pakopos universitetinės studijos, į kurias įeina ir moksliniai tyrimai, daktaro disertacijos rengimas.
Duče: Nacionalinės fašistų partijos vadovo Benito Musolinio titulas
Dūma: 1) XV-XVII a. Rusijoje: bojarų dūma, patariamoji taryba prie valdovo; 2) 1906-1917 m. Valstybės Dūma: renkamas Rusijos imperijos įstatymų leidybos organas su ribotomis teisėmis; 3) nuo 1993 m. Rusijos Federacijos parlamento žemieji rūmai.
Egzodo literatūra: po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusių lietuvių rašytojų sukurta literatūra.
Ekonominės savitarpio pagalbos taryba (ESPT): Sovietų Sąjungos ekonominė organizacija (1949–1991), vienijusi Rytų bloko bei daugelį kitų socialistinių valstybių visame pasaulyje. ESPT buvo sukurta kaip Rytų bloko atsakas į Vakarų Europos įkurtą Tarptautinę ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (OECC, kuri nuo 1961 vadinosi OECD).
Ekspansija: valstybių (dažniausiai imperialistinių) įtakos ir viešpatavimo sferų plėtimas.
Embargas: draudimas importuoti arba eksportuoti nustatytas prekes iš nurodytos valstybės.
Emigracija: procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Emisaras: asmuo, kurį valstybės valdžia ar politinė organizacija siunčia į kitą šalį su slapta misija.
Etatizmas: pažiūros, kad valstybė turi valdyti ekonominę ir (arba) socialinę politiką
Europos anglių ir plieno bendrija: viena iš Europos bendrijų, veikusi 1951–2002, kurią 1950 pasiūlė įkurti Robertas Šumanas, siekiant sukurti bendrą plieno ir anglių rinką, panaikinant kiekybinius apribojimus, muitus ir mokesčius, išvengiant ateities konfliktų tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Pirmosios narės – Belgija, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija (Didžioji Britanija atsisakė).
Europos ekonominė bendrija (EEB): 1957 m. Romos sutartimi įkurta viena iš trijų Europos Bendrijų, siekusi ekonominiu požiūriu integruoti Europą, Europos Sąjungos pirmtakė. Įėjo 6 valstybės: Belgija Nyderlandai, Liuksemburgas, VFR, Prancūzija ir Italija. Pagrindiniai EEB tikslai buvo muitų sąjungos sukūrimas, vieninga žemės ūkio politika, laisvas kapitalo, darbo jėgos ir paslaugų judėjimas tarp Bendrijos narių. Egzistavo iki 1993 m.
Europos Sąjunga (ES): Europos valstybių ekonominė bei politinė bendrija, sukurta sudarius Mastrichto sutartį 1992 m. (įsigaliojusi 1993-11-01). ES pirmtakės - Europos Ekonominė Bendrija, sukurta 1957, taip pat Europos anglių ir plieno bendrija ir Europos atominės energijos bendrija. Nuo 2004 ES priklauso ir Lietuva.
Ezopinė kalba: užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis kalbėjimas. Ezopinę kalbą lietuvių rašytojai vartojo siekdami apeiti sovietinę cenzūrą, glavlitą.
Fabrikas: didelė mechanizuota pramonės įmonė, gamykla.
Falanga: 1) Senovės Graikijoje: glaudi sunkiai ginkluotų pėstininkų (hoplitų) rikiuotė, kolona; 2) Ispanijos fašistų partija, veikusi 1933-1977 m.; nuo 1937 m. jai vadovavo diktatorius F. Frankas.
Fanatizmas: aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
Fašizmas: autoritarinis politinis judėjimas, kuris nuo 1922 m. iki 1943 m. valdė Italiją, vadovaujant Benito Musoliniui. Ideologai – Ž.A de Gobinas ir O. Špengleris
Fiureris: Fiureris − vokiškas titulas, reiškiantis vadas, lyderis arba gidas
Frakcija: parlamento ar kitos renkamos politinės institucijos narių organizacija, kurios pagrindinis tikslas - įgyvendinti politinius tikslus ir interesus.
„Geležinė uždanga“: "Geležinė uždanga" – politinė, karinė, informacinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių saviizoliacija nuo Vakarų ir kitų nekomunistinių valstybių po Antrojo pasaulinio karo. 1946 03 05 „geležinės uždangos“ sąvoką pavartojo ir išgarsino V. Čerčilis, pažymėdamas Šaltojo karo pradžią. Kalboje jis teigė, kad komunistinę Europą atskyrė geležinė uždanga, ir ragino ginti demokratiją bei priešintis komunizmui.
Geležinis vilkas: 1927 metais įkurta sukarinta organizacija, vienijusi Lietuvos prezidento Antano Smetonos priešininkus, diktatūrinės valdžios ir Augustino Voldemaro šalininkus, voldemarininkus.
Generaliniai tarėjai: Aukščiausioji lietuvių savivaldos institucija Lietuvoje nacių okupacijos metais (1941–1944), kurios veiklą prižiūrėjo vokiečių generalinis komisaras ir jo pavaldiniai. Ši institucija realios valdžios Lietuvoje neturėjo.
Genocidas: baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Gestapas: fašistinės Vokietijos slaptoji valstybės policija
Getas: miesto dalis, kurioje priverstinai apgyvendinama tam tikra tautinė, rasinė, profesinė ar religinė gyventojų grupė (dažniausiai žydai), atskiriant ją nuo kitų gyventojų.
Glasnost: SSRS vykdyta politika, inicijuota M. Gorbačiovo reformų, siekiant atvirumo ir skaidrumo vyriausybinėse įstaigose - sumažintas cenzūros kiekis, padidėjusi žodžio laisvė.
Glavlitas: Vyriausiosios literatūros ir leidyklų reikalų valdybos pavadinimo (rusų k.) santrumpa, SSRS egzistavusi pagrindinė cenzūros institucija, kontroliavusi beveik visas meno sritis.
Globalizacija: procesas, reiškinys, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.
Gotlando komunikatas: 1989 08 06 Gotlando saloje (Švedija) Lietuvos ir išeivijos atstovų pasirašytas dokumentas, kuriame teigiama, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Gotlando komunikatas padėjo pagrindus Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.
GULAG: GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
Helsinkio konferencijos aktas: 1975 m. aktas tarp 33 valstybių, kuriuo patvirtinamas sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
Holokaustas: sistemingas, masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais Adolfo Hitlerio vadovaujamų nacių bei jų kolaborantų.
Homo sovieticus: žmogus, prisitaikęs prie komunistinio režimo, sovietinės kultūros terpėje (tebe)gyvenantis asmuo; pašiepiantis kritiškas tokio žmogaus apibūdinimas.
„Ilgoji telegrama“: "Ilgoji telegrama" - 1946 m. Džordžo Kenano parašytoje telegramoje buvo perspėjamos Jungtinės Amerikos Valstijos apie SSRS keliamą grėsmę, komunizmo teritorinę plėtrą, ypač regionuose, kurie yra strategiškai svarbūs JAV.
„Ilgųjų peilių naktis“: “Ilgųjų peilių naktis” – kruvinas susidorojimas su galimais Adolfo Hitlerio konkurentais SA (sukarintoje nacių organizacijoje) 1934 06 30 naktį.
Industrializacija: procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Infliacija: pinigų vertės kritimas: visuotinis kainų lygio kilimas, kai už tą pačią sumą pinigų galima nusipirkti vis mažiau prekių. Dažnai kyla, kai apyvartoje yra pinigų perteklius.
Inkorporacija: įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Invazija: ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas į svetimos valstybės teritoriją, dažnai nepaskelbus karo.
IRA: Airijos respublikonų revoliucinė karinė organizacija.
Išbuožinimas: procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
Italijos socialinė respublika: (Salo respublika) 1943-1945 m. gyvavusi fašistinė valstybė šiaurinėje Italijoje, įkurta padedant nacistinei Vokietijai; jai vadovavo buvęs Italijos karalystės premjeras Benitas Musolinis.
Izoliacionizmas: sąmoninga valstybės vyriausybės užsienio politika, kuria siekiama politiškai, ekonomiškai ar kultūriškai atsiriboti nuo bendravimo su kitomis valstybėmis (pavyzdžiui, JAV tarpukariu ir IIPK pradžioje)
Jugoslavijos karai: keletas ginkluotų konfliktų buvusios Jugoslavijos teritorijoje 1991–2001 m. Vienas po kito sekę karai įtraukė visas šešias buvusios Jugoslavijos respublikas.
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja: viena iš 6 Jungtinių Tautų institucijų, visuotinis JT valstybių narių atstovų susirinkimas. Susiformavo 1945 metais. Dalyvauja visos narės, svarsto klausimus pagal JT chartiją, skelbia sprendimus, kurie nėra privalomi vykdyti, tačiau turi nemažą reikšmę tarptautinei politikai; paprasti klausimai turi surinkti 51% palaikymą; svarbūs – 2/3; sesijos vyksta vieną kartą per metus.
Jungtinių Tautų Organizacija (JTO): tarpvalstybinė organizacija įkurta 1945 metų spalio 24 San Francisko konferencijoje pasirašius JT chartiją. Organizaciją šiandien sudaro 193 valstybės narės, t. y. praktiškai visos pripažintos nepriklausomos valstybės (išskyrus Vatikaną, nepripažintą Taivaną ir Kosovą). Lietuva į JTO priimta 1991 metų rugsėjo 17 dieną. JTO tikslai – išsaugoti tarptautinę taiką ir saugumą, esant reikalui imtis priemonių taikai apsaugoti, puoselėti draugiškus valstybių santykius, siekti tarpvalstybinio bendradarbiavimo, ginti žmogaus teises ir laisves.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba: nuolat veikiantis vienas iš šešių svarbiausių Jungtinių Tautų padalinių. Saugumo Taryba yra atsakinga už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą. Veikloje remiasi Jungtinių Tautų chartija. Saugumo Tarybos darbas vyksta be jokių išankstinių sąlygų ir planavimo. 15 narių iš kurių 5 nuolatinės (Jungtinė Karalystė, JAV, Kinija, Prancūzija ir Rusija (anksčiau SSRS). Sprendimai priimami 9 balsų persvara. Valstybės susilaikymas ar nedalyvavimas netrukdo priimti sprendimo. ST veikia nuolatos.
Juodmarškiniai: Italijos fašistų partijos sukarintoji organizacija, įkurta 1923 m. ir egzistavusi iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Kamikadzės: Antrojo pasaulinio karo japonų lakūnai-mirtininkai, savo lėktuvais taranuodavę priešo laivus
Kancleris: ministras pirmininkas vokiškai kalbančiose šalyse.
Kapitalizmas: socialinė ekonominė sankloda, kurios pagrindas yra privati nuosavybė, verslo laisvė siekiant pelno, mažas valstybės vaidmuo ekonomikoje. Pagrindinė darbo jėga – samdomas darbas.
Karibų (Kubos) krizė: Šaltojo karo konfliktas tarp JAV ir SSRS, vykęs 1962 m. spalio 14-28 dienomis. Jis laikomas vienu įtempčiausiu Šaltojo karo laikotarpių, rizikavęs peraugti į didelio masto karinius veiksmus su branduolinio ginklo panaudojimu ir gresiančiu abipusiu susinaikinimu. Dž. Kenedžiui buvo pateikti įrodymai dėk dislokuotų vidutinio nuotolio raketų. 1962 spalio 22 D. Kenedis per televiziją teigė, kad jei raketos nebus išgabentos, tai reikš konflikto aštrėjimą ir karo pavojų. 1962 spalio 28 N. Chruščiovas nusileido, gavęs amerikiečių pažadą nepradėti invazijos į Kubą, išgabeno raketas, po mėnesio Kubos blokada buvo nutraukta.
Karo stovis: Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Katynės žudynės: masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias 1940 m. pavasarį miške Rusijoje netoli Smolensko įvykdė NKVD.
Keistasis karas: situacija Antrojo pasaulinio karo metu (1939 09 03-1940 05 10, Mūšis dėl Prancūzijos), kai kariaujančios nesiėmė aktyvių veiksmų viena prieš kitą.
KGB: SSRS institucija vykdžiusi žmonių persekiojimą ir represijas.
Koalicija: valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Kolaborantas: išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Kolektyvizacija: priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolonializmas: politika, kurios pagrindinis bruožas - kolonijų grobimas, steigimas.
Kolonija: vietovė, įkurdinta negyvenamoje ar nenaudojamoje teritorijoje, iš kitur atsikrausčiusių naujakurių.
Kolūkis: Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Komendanto valanda: valdžios potvarkiais nustatytos valandos, nuo kurių iki kurių negalima pasirodyti gatvėje be specialaus leidimo ar neįvykdžius specialių sąlygų.
Kominformas: 1947 m. įkurtas „Komunistų ir darbininkų partijų informacinis biuras“, pirmoji komunistines partijas jungusi tarptautinė organizacija (po Kominterno panaikinimo 1943 m.). Kominformo tikslas - koordinuoti komunistinių partijų veiklą Europoje, organizacija buvo sustabdyta po 1956 Nikitos Chruščiovo kalbos, smerkiančios stalinizmą.
Komjaunimas: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė jaunimo nuo 14 iki 28 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – komjaunuolio bilietas, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir organizacijos santrumpa (rusų k.).
Komuna: 1) kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto; 2) Prancūzijoje: mažiausias teritorinis administracinis vienetas; 3) Paryžiaus komuna: 1871 m. Paryžiaus miesto taryba, revoliucinė miesto valdžia.
Komunistai: socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas: politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla: genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
Konkordatas: valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Konstitucija: pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises bei nustatantis valdžios šakų tarpusavio santykius ir ryšius.
Kontribucija: suma, kurią nugalėta valstybė pagal taikos sutartį turi sumokėti nugalėtojai
Kopenhagos kriterijai: Europos Sąjungos nustatytos sąlygos, kurias turi atitikti šalys, pretenduojančios tapti ES narėmis. Pagrindinės sąlygos: 1) šalyje turi veikti stabilios demokratiją užtikrinančios institucijos ir turi būti laikomasi įstatymo viršenybės, paisoma žmogaus ir mažumų teisių; 2) šalyje turi veikti rinkos ekonomika; 3) šalis turi perimti visą ES teisyną ir padėti siekti įvairių ES tikslų.
Korporacija: teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai interesai; bendrovė.
Korporatyvizmas: socialinių ekonominių ir teisinių pažiūrų sistema, teigianti, kad visuomenės organizacijos pagrindą turi sudaryti susivienijimai (korporacijos), sukurti pagal ekonomikos šakas.
Krištolinė naktis: pogromas prieš žydus, vykęs 1938 lapkričio 9-10 d., kurio metu buvo daužomos žydų parduotuvių vitrinos, deginamos sinagogos, 90 nužudytų, 35 000 žydų patekusių į koncentracijos stovyklas.
Krizė: sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
„Kruvinasis sekmadienis“: "Kruvinasis sekmadienis" - 1905 sausio 22 įvykiai Sankt Peterburge, Rusijoje, kurie buvo postūmiu 1905-1907 m. revoliucijai.
Laikinoji vyriausybė: 1) vyriausybė, turinti įgaliojimus veikti tik iki tol, kol teisėtu, demokratiniu būdu bus sudaryta nauja vyriausybė; 2) Lietuvoje: 1941 m. birželio 23 d. sukilimo metu sudaryta vyriausybė, kuriai vadovavo Juozas Ambrazevičius. Ji paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir siekė atkurti iki 1940 m. birželio 15 d. buvusią tvarką. Naciai realios valdžios jai nesuteikė, 1941 m. rugpjūčio 5 d. ji nustojo veikti. Dėl antisemitinių nuostatų vertinama prieštaringai.
Laisvoji rinka: laisvų, valdžios nereguliuojamų mainų ekonominė sistema, tvarkoma rinkos dalyvių pastangomis.
Legalizuotis: nutraukti pogrindinę veiklą ir pradėti gyventi pagal sovietinius įstatymus.
Leiboristai: D. Britanijos leiboristų partijos nariai, atstovaujantys profsąjungų ir darbininkų interesams. 1924 m. sudarė pirmąją leiboristų vyriausybę, gyvavusią apie 9 mėnesius.
Lendlizas: JAV karinių tiekimų programa nuo 1941 03 11 iki 1945 rugsėjo antihitlerinės koalicijos narėms.
Leningrado blokada: Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) blokada – miesto apsuptis Antrojo pasaulinio karo metu, trukusi nuo 1941 metų rugsėjo 8 dienos iki 1944 metų sausio 27 dienos, kurios metu iš bado ar nuo išsekimo mirė nuo 700 000 iki 1,5 mln. žmonių.
Lenino premija: vienas aukščiausių SSRS valstybinių apdovanojimų už garsiausius mokslo, technikos, literatūros, meno ir architektūros laimėjimus.
Liaudies seimas: SSRS nurodymu sudarytas marionetinis Lietuvos parlamentas. Paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika, priėmė deklaraciją dėl jos priėmimo į SSRS.
Liaudies vyriausybė: Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 17 d. sudaryta Justo Paleckio vyriausybė, kuri vykdė okupacinės valdžios nurodymus. Rugpjūčio pab., sudarius LSSR liaudies komisarų tarybą, nustojo veikusi.
Lietuvių aktyvistų frontas: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – 1940 m. Berlyne įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija, kuriai vadovavo Kazys Škirpa. 1941 m. birželį LAF surengė antisovietinį sukilimą Lietuvoje.
Lietuvių chartija: 1949 m. VLIK iniciatyva sukurtas dokumentas, tapęs savotiška tautinio sąmoningumo ir gyvenimo svetur programa užsienio lietuviams.
„Lietuvių enciklopedija“: "Lietuvių enciklopedija"“– 37 tomų enciklopedinis leidinys, savo apimtimi ir turiniu lenkiantis visas iki šiol išleistas enciklopedijas lietuvių kalba, vienas išsamiausių leidinių, kuriame gausu informacijos apie Lietuvą, jos istoriją ir žmones.
Lietuvių tautininkų sąjunga: 1924 m. įkurta partija, svarbiausiomis vertybėmis laikanti lietuviškumą ir tautiškumą (A. Smetona, A. Voldemaras).
Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP): Lietuvoje 1990–2001 metais veikusi partija, atsiradusi 1990 m. gruodžio 8 d., pakeitus Lietuvos komunistų partijos (LKP) pavadinimą. 2001 sausį LDDP susijungė su socialdemokratais, suformuojant Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).
Lietuvos diplomatinė tarnyba: Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje iki 1991 m. ir simbolizavusi Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“: "Lietuvos katalikų bažnyčios kronika"“ – pogrindinis, disidentinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989, registravęs žmogaus teisių pažeidimus sovietų Lietuvoje ir informavęs apie tai Vakarų pasaulį. Ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje. Redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, Jonas Boruta, prisidėjo Vincentas Sladkevičius.
Lietuvos laisvės armija: Lietuvos laisvės armija (LLA) – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. LLA įkurta 1941 m. gruodį Vilniuje. Steigėjas Kazys Veverskis, 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje.
Lietuvos laisvės lyga: Lietuvos laisvės lyga (LLL) – 1978 m. birželio 14 d. įsteigta pogrindinė antisovietinė Lietuvos organizacija. Vadovas – Antanas Terleckas. Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę, rengė mitingus, platino antisovietinę literatūrą.. 1995 m. įregistruota kaip politinė partija. 2003 m. savo veiklą nutraukė.
Lietuvos nepriklausomybės aktas: Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Atkuriamajam Seimui.
Lietuvos nepriklausomybės kovos: atsikuriančios Lietuvos valstybės 1919-1920 m. kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, siekusiais sutrukdyti atkurti nepriklausomybę.Kovos prasidėjo 1919m. pradžioje įsiveržus bolševikų kariuomenei ir baigėsi 1920 m. rudenį L.Želigovskio armijai užėmus Vilnių.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) – visuomeninis judėjimas, siekęs ir sėkmingai įgyvendinęs Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 m.
Lietuvos Respublikos Seimas: Lietuvos parlamentas, nacionalinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP): seniausia Lietuvos politinė partija, įkurta 1896 m. gegužės 1 d. Vilniuje. Pirmoje programoje iškėlė savarankiškos demokratinės Lietuvos respublikos, federaciniais ryšiais susijusios su kaimyninėmis šalimis, idėją; vadovaujasi socialdemokratijos ideologija.
Lietuvos Steigiamasis Seimas: vasario 16-osios Nepriklausomybės akte numatyta institucija, kuri turėjo būti išrinkta demokratiniu būdu ir nustatyti Lietuvos „valstybės pamatus” ir santykius su kitomis valstybėmis.
Lietuvos universitetas: pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, įkurta Kaune 1922 m., reorganizavus iki tol veikusius Aukštuosius kursus.
Litbelas: (Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų socialistinė Respublika) – bolševikų įkurta tarybinė respublika 1919 m. vasario – rugpjūčio mėn. egzistavusi Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorijoje, užimtoje Raudonosios armijos.
Liuftvafė: nacistinės Vokietijos vermachto karinės oro pajėgos, veikusios nuo 1935 m. iki 1945 m.
LKP(b): Lietuvos komunistų partija (bolševikai).
Lokalinis karas: karo veiksmai neliečiantys valstybių, esančių tam tikruose gynybiniuose, kariniuose blokuose; apima kaimynines tiesiogiai konfrontuojančias valstybes
Magistras: antrosios pakopos akademinis kvalifikacinis laipsnis, suteikiamas aukštosios mokyklos absolventams, baigusiems tęstines studijas. Jis liudija apie įgytą ne tik akademinę, bet ir tam tikrą mokslinę kvalifikaciją.
Manerheimo linija: tarpukariu Suomijos pastatyti (1920-1924 ir 1932-1939) kariniai įtvirtinimai, skirti apsisaugoti nuo SSRS grėsmės, pavadinti generolo Karlo Gustavo Manerheimo garbei (136 km ilgio).
Manifestas: iškilmingas valdžios ar kokios nors grupuotės kreipimasis į visuomenę raštu.
Mano kova: Mano kova (vok. Mein Kampf) – A. Hitlerio parašyta autobiografinė knyga
Markė: Vokietijos piniginis vienetas įvestas po Vokietijos susivienijimo
Marksizmas: pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo per socializmą prie komunizmo.
Maršalo planas: Europos ekonominio atkūrimo po Antrojo pasaulinio karo planas, kurį 1947 Harvardo universitete išdėstė JAV valstybės sekretorius Dž. Maršalas. Plano tikslas buvo sustiprinti V. Europos valstybes ekonomiškai ir atitraukti nuo komunistinių idėjų plitimo. Pagal šį planą JAV 1948-1951 m. suteikė pagalbą 16 valstybių, pagalbos atsisakė Suomija, SSRS, neleisdama juo pasinaudoti ir satelitinėms valstybėms.
Memorandumas: diplomatinis aktas, kuriame smulkiai išdėstoma kurio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai argumentai.
Mišri rinkimų sistema: dviejų rinkimų sistemų - absoliučios daugumos (mažoritarinės) ir proporcingo atstovavimo - derinimas. Ši sistema taikoma Lietuvos Respublikos Seimo rinkimams, kai 71 narys renkamas absoliučios daugumos būdu, o 70 - taikant proporcingą atstovavimą.
Mitingas: viešas susirinkimas svarbiems, dažniausiai – politiniams, socialiniams klausimams svarstyti.
Mobilizacija: kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Mokinio krepšelis: mokyklų veiklos finansavimo principas; lėšų suma, valstybės kasmet nustatoma vieno sutartinio moksleivio ugdymui finansuoti.
Monarchija: valdymo forma, kurioje valstybės galva yra vienas valdovas.
Moratoriumas: sulaikymas, sustabdymas; valstybės nustatomas prievolių vykdymo terminų atidėjimas
Mūšis dėl Britanijos: Vokietijos karinių oro pajėgų (Liuftvafės) bombonešių atakos prieš britų karinius ir civilinius taikinius 1940 vasarą – 1941 m. pradžioje, siekiant priversti Didžiąją Britaniją kapituliuoti ar bent sudaryti sąlygas išsilaipinimui į D. Britaniją.
Mūšis dėl Prancūzijos: Antrojo pasaulinio karo etapas, prasidėjęs 1940 gegužės 10 nacistinės Vokietijos puolimu Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Liuksemburge, oficialiai baigęsis birželio 25.
Nacija: žmonių bendrija, susidariusi bendros istorijos, kalbos, vertybių, paveldo, kultūros, teritorijos pagrindu.
Nacionalizacija: procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
Nacionalizmas: pažiūros, teigiančios, kad didžiausia vertybė yra tautos interesai, o geriausias būdas tautinėms vertybėms apsaugoti – tautinės valstybės sukūrimas
Nacizmas: Nacizmas (nacionalsocializmas; hitlerizmas) – politinė ideologija, kuria vadovavosi totalitarinės Vokietijos politinė partija NSDAP. Ideologai – Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir Jozefas Gebelsas.
NATO: kaip atsakas į SSRS grėsmę 1949 m. kolektyvinės gynybos sistemos pagrindu sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Valstybės steigėjos: JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Danija, Norvegija, Portugalija, Islandija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Lietuva šiai organizacijai priklauso nuo 2004 m.
Naujasis kursas: JAV prezidento Franklino Ruzvelto 1933-1939 metais įvesta ekonominė-visuomeninė reformų programa
NEP: naujoji ekonominė politika: Sovietų Rusijos ir SSRS ekonominė politika, vykdyta 1921-1928 m., leidusi ribotą privačią prekybą ir verslą.
Nepriklausomų valstybių sandrauga (NVS): valstybių sąjunga, sudaryta iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Oficialios narės: Rusija, Baltarusija, Armėnija, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizstanas, Moldova, Tadžikistanas, Uzbekistanas.
Neprisijungimo judėjimas: neformali politinė grupuotė įkurta 1961, kuriai priklauso dauguma Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybių. Atsakas į didžiųjų valstybių varžybas Šaltojo karo metu, stiprino tarptautinį saugumą, kovojo su neokolonializmu, plėtojo ekonomiką. Judėjimo iniciatoriai Indija, Jugoslavija ir Egiptas. Organizacija veikia ir šiandien, turi 120 narių.
Neutralitetas: valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Niurbergo karo nusikaltimų tribunolas: Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas, veikęs 1945 11 20 – 1946 10 01 Niurnbergo mieste.
Niurnbergo įstatymai: nacistinės Vokietijos įstatymai, nukreipti prieš žydų tautą.
Nomenklatūra: SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantieji darbuotojai, sudarę privilegijuotą valdininkų sluoksnį.
Nota: oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas neiultimatumas).
OECC: Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija įkurta 1948, skatinusi ekonominį progresą ir pasaulinę prekybą, koordinavo Maršalo plano ekonominę paramą, kurios dėka Vakarų Europos ekonomika atsigavo gerokai tolygiau nei po Pirmojo pasalinio karo ir kilo itin sparčiai. Nuo 1961 pertvarkyta į OECD.
OGPU: Tarybų Rusijos ir TSRS politinė policija 1922−1934 m. prižiūrėjusi Gulagus, persekiojusi Rusijos stačiatikių bažnyčią. (iki 1923 m. GPU)
Okupacija: laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
OPEC: tarptautinė organizacija, jungianti naftą eksportuojančias valstybes (pagrinde Afrikos ir Persų įlankos valstybės)
Ostlandas: Antrojo pasaulinio karo metais iš Vokietijos okupuotų teritorijų suformuotas administracinis vienetas, kurį sudarė okupuotos Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijos.
Pabaltijo universitetas: Estijos, Latvijos ir Lietuvos aukštoji mokykla, veikusi 1946–1949 m. Hamburge ir jo priemiestyje Pineberge.
Paprastosios daugumos atstovavimas: rinkimuose pergalei pasiekti pakanka laimėti paprastą apygardos rinkėjų balsų daugumą (pavyzdžiui, kandidatas surinko 30 % balsų, o jo konkurentai atitinkamai 20 %, 15 %, 10 %, 8 % ir t. t., rinkimus laimi 30%.).
Paryžiaus taikos konferencija: 1919 m. sausio mėnesį vykusi tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tam, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos.
Parlamentarizmas: vienas iš demokratijos požymių, valstybės valdymo sistema, kai demokratiškai renkamas parlamentas yra aukščiausia valdžios institucija valstybėje.
Parlamentas: aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partija: politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime, įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Partizaninis karas: karo veiksmai, kai su reguliaria kariuomene arba su valstybe ir visu jos prievartos aparatu (policija, saugumo organai, kariuomenė) ir valdymo organais kariauja nedidelės ar didelės kovotojų (partizanų) grupės, naudojančios partizaninę karo taktiką.
Pasaulio lietuvių bendruomenė: Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) – VLIK iniciatyva ir Lietuvių chartijos pagrindu įkurta lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija.
Pasaulio teisuolis: asmuo, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žydus.
Patvaldystė: vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga; Rusijoje taip vadintas caro absoliutizmas.
Penkmečio planas: liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Perestroika: Perestroika (pertvarka) – 1985-1990 SSRS vykdyta vidaus ir užsienio politikos permainų programa, inicijuota SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, siekiant pakelti ekonomikos lygį ir demokratizuoti SSRS. Buvo susilpninta žiniasklaidos cenzūra, paskelbtas viešumo principas, leista veikti opozicijai, paskelbta nusiginklavimo politika.
Perprodukcija: rinkos situacija, kai gamybos apimtys santykinai ilgą laikotarpį didesnės už paklausą. Paprastai dėl perprodukcijos staiga krinta kainos.
Pyliava: duoklė žemės ūkio produktais
Pionieriai: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 10 iki 14 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – trikampis raudonas kaklaraištis, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir šūkiu „Visada pasiryžęs“ (rusų k.).
Plebiscitas: 1) visuotinis gyventojų balsavimas labai svarbiu politiniu ar valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu; dažnai rengiamas vykdant tautos apsisprendimo teisę; 2) Senovės Romoje: plebėjų susirinkimo priimtas nutarimas.
Plenumas: partinės, visuomeninės ar valstybinės organizacijos renkamojo vadovaujančiojo organo narių visuotinis susirinkimas, kuriame turi dalyvauti ir balsuoti visi nariai.
Pogromas: kokios nors nacionalinės grupės (paprastai žydų) gyventojų užpuolimas, žudynės, turto naikinimas.
Poliškumas: Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Polonizacija: lenkėjimas, lenkinimas: prievartinis ar savaiminis lenkų kalbos ir kultūros įsigalėjimas nelenkiškose teritorijose ar visuomenės grupėse.
Polska organizacja wojskowa: Polska organizacja wojskowa (POW) – 1919 m. Lietuvoje veikusi slapta lenkų karinė organizacija
Prahos pavasaris: bandymas demokratizuoti Čekoslovakijos komunistinę sistemą, prasidėjęs 1968 m. sausio 5 d., kai Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas Aleksandras Dubčekas, baigėsi, kai 1968 m. rugpjūčio mėn. į Čekoslovakiją įsiveržė Varšuvos sutarties valstybių kariuomenė. A. Dubčekas siekė decentralizuoti šalies ekonomiką bei valdymą ir demokratizuoti valstybę. Taip pat naikino žiniasklaidos cenzūrą, suteikė žodžio ir susisiekimo laisves. Reformų nepalaikė SSRS vadovybė, kuri po nesėkmingų derybų pasiuntė kariuomenę.
Pramonė: ekonomikos šaka, kurioje mašinos gamina produkciją.
Pretekstas: tariama priežastis.
Privatizavimas: valstybinio turto perleidimas (už pinigus, čekius arba nemokamas) privačiam savininkui
Profsąjunga: organizacija, vienijanti tos pačios profesijos dirbančiuosius
Proletaras: darbininkų klasės atstovas, neturintis gamybos priemonių; samdomas darbininkas.
Propaganda: bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Proporcingas atstovavimas: rinkimų sistema, kuria siekiama kandidatų grupėms suteikti mandatų kiekį, proporcingą jų gautų balsų skaičiui. Ji turi daug galimų variantų, nes proporcijos gali būti apskaičiuojamos įvairiai, priklausomai nuo pasirinktos formulės. Du pagrindiniai tipai: partijų sąrašų ir perkeliamojo balso.
Protekcionizmas: valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje.
Provokacija: asmenų, organizacijų atviros pastangos kam nors pakenkti
Pučas: mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Rasizmas: pažiūros, teigiančios, kad žmonių rasės yra nelygiavertės.
Ratifikavimas: aukščiausios valstybinės valdžios institucijos aktas, kuriuo (pa)tvirtinama tarptautinė sutartis.
Referendumas: visuotinis piliečių balsavimas svarbiu valstybės klausimu, pvz., dėl konstitucijos, jos pataisų ar įstatymo priėmimo ar atmetimo.
Reichas: imperija; (I reichas – Šv. Romos imperija; II reichas – Bismarkas, III reichas – Hitleris)
Reichskancleris: kaizerinės Vokietijos ir Veimaro respublikos laikų vyriausybės vadovas (ministras pirmininkas)
Reichsratas: Veimaro Respublikos parlamento sudedamoji dalis galinti užprotestuoti Reichstago nutarimus.
Reichstagas: Vokietijos parlamentas: nuo 1871 m. Vokietijos imperijos, vėliau Veimaro respublikos ir nacistinės Vokietijos; taip pat pastatas Berlyne, kuriame jis posėdžiavo.
Reigano doktrina: politinė strategija, kuria rėmėsi JAV prezidento Ronaldo Reigano administracija paskutiniaisiais Šaltojo karo metais siekdama sumažinti Sovietų Sąjungos įtaką pasauliui. Laikydamasi šios politikos JAV rėmė prieš komunistus kovojančius sukilėlius bei karines diktatūras, tiekė ginkluotę, siekė pašalinti komunistus Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje.
Reparacijos: karo padarytų nuostolių atlyginimas, kurį pralaimėjusi valstybė moka nugalėtojoms.
Repatriacija: piliečių grąžinimas į tėvynę pagal tarpvalstybinį susitarimą
Represijos: prievartinės priemonės, kurių imamasi prieš nepaklusniuosius režimui asmenis.
Respublika: valstybės valdymo forma, kai valstybės vadovas nėra monarchas, o aukščiausi valdžios organai renkami nustatytam laikui arba sudaromi parlamento; suverenitetas priklauso tautai.
Revanšizmas: pažiūros, teigiančios, kad reikia siekti keršto už pralaimėjimą ir pažeminimą; tarpukariu ypač paplitusios Vokietijoje po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare.
Rezistentai: žmonės, kovojantys su okupantais (dažniausiai ginkluota kova)
Rinkimai: procesas, kurio metu išrenkamos valdžios institucijos.
Rinkos ekonomika: ekonominė sistema, paremta pasiūlos ir paklausos dėsniu, privačia nuosavybe, laisva konkurencija bei laisvu kapitalo kaupimu ir judėjimu; išteklių pasiskirstymą lemia laisvų gamintojų, tiekėjų ir vartotojų interesai.
Rudmarškinis: Vokietijos nacionalsocialistų partijos narys ar specialios paskirties karinių dalinių kareivis, dėvintis rudą uniformą
SA: SA (Smogikų padalinys, vok. Sturmabteilung) – buvo sukarinta Vokietijos Nacionalsocialistų partijos (VNSDP) organizacija
Sąjungininkai: 1) Senovės Romoje: romėnų pajungtos italikų gentys, kurios liko autonomiškos, bet privalėjo teikti Romai pagalbinę kariuomenę; 2) Antrojo pasaulinio karo metais: prieš Ašies valstybes kovojusių valstybių grupė (D. Britanija, Lenkija, Prancūzija, nuo 1941 m. birželio SSRS, nuo 1941 m. gruodžio JAV ir kt.).
Sausasis įstatymas: Sausasis įstatymas (prohibicija) – įstatymas, pagal kurį draudžiama arba ribojama gaminti, pardavinėti, importuoti, eksportuoti alkoholinius gėrimus, JAV galiojęs 1920-1933 m.
SD: 1931 m. sukurta Vokietijos žvalgybos organizacija, atskaitinga Himleriui ir gestapo pareigūnams
Socialdemokratija: politinis judėjimas, kuris remiasi revizionizmo politiniais teiginiais; politinė srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socialistinis realizmas: Sovietų Sąjungos mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
Socializmas: ideologija ir politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam ar valstybiniam gamybos priemonių valdymui; radikaliosios jos srovės teigia, kad reikia panaikinti privatinę nuosavybę, paverčiant ją valstybine, taip užtikrinant visų visuomenės narių lygybę ir gerovę.
Solidarumas: lenkų profesinė sąjunga, 1980 m. inicijavusį streikus (Gdansko laivų statyklos), davusius pradžią visuomeniniams, vėliau – ir politiniams judėjimams, pakeitusiems politinę santvarką. Pirmininkas - Lechas Valensa (1981-1990).
Sovietizacija: procesas, kurio metu įvedama sovietinė valdžia ir tvarka, prievartinė integracija į SSRS, rusinimas, vykdomi kiti Sovietų Sąjungai būdingi procesai.
Spaliukai: Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 7 iki 9 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamasis ženklas – ženkliukas su Lenino vaikystėje atvaizdu.
SS: sukarinta nacistinės Vokietijos organizacija, Hitlerio asmeninė gvardija, įkurta 1920 metais.
SSKP CK Politbiuras: Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Aukščiausioji Taryba: aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
SSRS Liaudies komisarų taryba: 1917-1946 aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valstybės valdžios institucija (vyriausybė), vėliau pertvarkyta į Ministrų Tarybą.
Stalingrado mūšis: Antrojo pasaulinio karo mūšis, vykęs 1942 07 21-1943 02 02 tarp Vokietijos su jos sąjungininkais ir SSRS kariuomenių dėl Stalingrado miesto.
Stalinizmas: politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Stribai: civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944-1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys.
Supervalstybė: valstybė, užimanti dominuojančią poziciją tarptautiniuose santykiuose bei turinti galimybę daryti įtaką įvykiams sau naudinga linkme. Šaltojo karo metu dvipolis (dviejų valstybių) dominavimas – SSRS ir JAV.
Suverenitetas: valstybės ar bendruomenės teisė visiškai savarankiškai tvarkyti savo reikalus; visiškas politinis savarankiškumas.
Šaltasis karas: geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų trukusi nuo 1946 (po V. Čerčilio kalbos Fultone) iki 1991 m. (truko 45 metus, iki SSRS žlugimo). Pasireiškė ginklavimosi varžybomis, propaganda vieni prieš kitus, karinių blokų kūrimu (NATO, Varšuvos sutarties organizacija), nebendradarbiavimu (ekonominiai, kultūriniai ryšiai minimalūs), lokaliniais kariniais konfliktais (per trečiąsias šalis).
Šengeno erdvė: vidaus sienų neturinti teritorija, kurioje panaikinta po ją keliaujančių asmenų kontrolė. Šengeno sutartis pasirašyta 1985 tarp penkių valstybių. Ilgainiui į ją įtrauktos beveik visos ES valstybės, taip pat Islandija, Norvegija bei Šveicarija.
„Šokinėjimas per salas“: "Šokinėjimas per salas" – JAV ir Japonijos karo Ramiajame vandenyne apibūdinimas 1943-1944 m. pr, kai buvo užimamos mažos salos ir iš toliau puolamos didesnės.
Šovinizmas: pažiūros, perdėtai aukštinančios savo tautą žeminant kitas tautas.
Taikus sambūvis: SSRS politika, kurią pradėjo taikyti N. Chruščiovas įsitvirtinęs valdžioje, siekiant vengti konfliktų su JAV.
„Tautos ir valstybės apsaugos“ įstatymas: įstatymas, kurį Hitleris 1933 m. privertė pasirašyti Vokietijos prezidentą „laikinai“ panaikinantį piliečių teises ir laisves (tai suteikė naciams laisvai vykdyti terorą, pašalinti politinius priešus bei įsitvirtinti valdžioje).
„Tautos ir valstybės skurdžios padėties likvidavimo“ įstatymas: įstatymas išleistas 1933 m., išplėtęs kanclerio ir vyriausybės įgaliojimus, leidęs leisti įstatymus neatitinkančius konstitucijos.
Tautų Sąjunga: tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
Teroras: sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Terorizmas: organizuotų grupuočių sistemingas grasinimas ar nenuspėjamo smurto naudojimas siekiant ideologinių tikslų, pagrindinis terorizmo taikinys - civiliai gyventojai, tikslas - pasėti baimę.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD): 1993 m. gegužės 1 d. įkurta Lietuvos politinė partija, kuriai būdinga liberalioji konservatizmo politika, Sąjūdžio politinės veiklos tęsimas.
Tiesioginė demokratija: demokratinė valdymo forma, kuriai egzistuojant visi piliečiai tiesiogiai sprendžia svarbiausius valstybės valdymo klausimus. Praktiškai labai sunkiai įgyvendinama ir beveik nebetaikoma (išskyrus Šveicarija ir kelias JAV valstijas). Plačiai taikomos tiesioginės demokratijos formos - referendumai, plebiscitai, apklausos - padeda išspręsti esmines problemas ir išvengti politinių aklaviečių. Kita vertus, ji užkerta kelią galimybei siekti politinių derybų ir kompromisų.
Totalinis karas: ginkluota kova su kita šalimi, kai visi valstybės ekonomikos ištekliai skiriami karo reikmėms.
Totalitarizmas: nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Trečiasis pasaulis: ekonomiškai atsilikusios šalys, nepriklausančios nei išsivysčiusioms kapitalistinėms (JAV, ES, Kanada, Japonija ir kt.), nei socialistinėms šalims (buvęs sovietų blokas, Kuba). Tai Afrikos, Azijos, Pietų ir Vidurio Amerikos šalys, kurioms būdinga korupcija, nestabilios vyriausybės, ginklavimasis, ekonomika priklauso nuo siauros srities (iškasenų ar tam tikros žemdirbystės eksporto) ar kt.
Trumeno doktrina: JAV prezidento H. Trumeno suformuluota užsienio politikos programa, 1947 pateikta Kongresui. Joje numatyta ekonominė, finansinė ir karinė pagalba kiekvienai su komunizmo plitimu kovojančiai šaliai.
Ultimatumas: griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
UNESCO: UNESCO (angl. United Nations Educational, Scientific and Cultural Organization) – Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta Jungtinėse Tautose 1945 metais, siekiant skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse
Urbanizacija: procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.
Užnemunė: lietuviškas regionas dešiniajame Nemuno krante, susidaręs ATR padalijimų metu – ši žemė, priešingai, nei kitos lietuviškos žemės, atiteko Prūsijai; vėliau buvo Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje (1807 – 1815 m.),, paskui, kaip sudėtinė Lenkijos karalystės dalis 1815 m. atiteko Rusijai.
Valdžių padalijimo principas: valstybės valdžios galių paskirstymas skirtingoms institucijoms, siekiant apriboti valdžią ir išsaugoti laisvę bei lygybę (Džonas Lokas ir Šarlis Monteskjė), viena iš būtinų sąlygų demokratijai.
Valstybė: tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą.
Valstietis: žemės ūkio darbininkas
Varšuvos sutarties organizacija: Varšuvos sutarties organizacija (VSO) – SSRS ir kitų socialistinių valstybių (Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, VDR) karinis blokas, įkurtas 1955 m. kaip atsakas į NATO. VSO priklausančių valstybių kariuomenė 1968 buvo panaudota intervencijai į Čekoslovakiją, bandžiusiai reformuoti socializmą. 1991 m., suirus SSRS ir socializmui R. Europoje, VSO nustojo egzistavusi.
Veimaro Respublika: demokratinė Vokietijos valstybė, gyvavusi nuo 1919 m. iki 1933 m; kitas Vokietijos pavadinimas.
Vermachtas: Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.
Vidaus reikalų liaudies komisariatas: NKVD: Sovietų Rusijos ir SSRS vidaus reikalų žinyba, nuo 1934 m. perėmusi OGPU politinės policijos funkcijas; vykdė masines represijas, suėmimus ir trėmimus (1946 m. pervadinta MVD).
Vidurinė Lietuva: 1920 m. spalio 9 d. įkurta, trumpai egzistavusi marionetinė valstybė, nesulaukusi tarptautinio pripažinimo. Tai žemės, kurias užgrobė generolo L. Želigovskio, inscenizavusio sukilimą prieš Lenkijos valdžią, pajėgos. Teritorija vėliau prijungta prie Lenkijos. 1922 03 24 – Lenkijos Seimas patvirtino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.
Vienmandatė apygarda: teritorijos vienetas, kuriame balsuoja toje teritorijoje gyvenantys piliečiai ir kuriame išrenkamas vienas parlamento narys pagal absoliučios daugumos (mažoritarinę) rinkimų sistemą.
Vietinė rinktinė: 1944 m. su vokiečių leidimu Lietuvoje suorganizuota karinė rinktinė, kurios tikslas - ginti Lietuvos teritoriją nuo SSRS. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. 1944 m. išformuota, nes nesutiko kariauti už Lietuvos ribų.
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas: Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) - 1943 m. Kaune įkurta antinacinė lietuvių politinė organizacija, po Antrojo pasaulinio karo tapusi antisovietine organizacija. Organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. VLIK'as siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bendradarbiavo su JAV, Jungtinės Karalystės valdžia. Veikė iki 1990 kovo 11.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija: 1948 JT Generalinės asamblėjos paskelbtas pirmasis universalus tarptautinės teisės dokumentas, įtvirtinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves, uždraudžia diskriminaciją dėl rasės, odos spalvos, tikėjimo, lyties, įsitikinimų, teigiama, kad visi turi būti laisvi ir lygus.
Viši režimas: Prancūzijos vyriausybė per 1940–1944 nacių okupaciją, įkurta po Prancūzijos pasidavimo 1940 birželio 22, valdžiusi iš Viši miesto.
VKP (b): visasąjunginė komunistų partija (bolševikai), 1925 m. pakeistas komunistų partijos pavadinimas.
Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija: NSDAP (VNSDP), nacių partija: 1920 m. įkurta politinė partija, kuriai nuo 1921 m. vadovavo Adolfas Hitleris; 1933-1945 m. vienintelė teisėtai veikusi Vokietijos partija.
Voldemarininkai: 1929 m. nušalinto Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro šalininkai. Jų politinė srovė nepriklausomoje Lietuvoje veikė slaptai, o 1941 m. birželio sukilime ir nacių okupacijos pradžioje veikė legaliai.
Žaibo karas: Žaibo karas (vok. Blitzkrieg) - karo taktika, kai staigiais veiksmais įsiveržiama į priešo teritoriją ir ji užimama. Šią taktiką dažnai stengėsi naudoti Vokietijos kariuomenė.
Žydrieji šalmai: JTO tarptautinės karinės pajėgos taikai palaikyti, yra ginkluoti tik lengvaisiais ginklais ir juos naudoja savigynai (pavyzdžiui, 1950 Korėjos kare)
Žiemos karas: Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, vykęs nuo 1939 m. lapkričio 30 d. iki 1940 m. kovo 13 d.; Suomijai pavyko išsaugoti savo nepriklausomybę.
Žygis į Romą: 1922 spalio 22-29 d. vykęs į žygis, kurio metu Italijos diktatorius su nacionaline fašistų partija bei atėjo į valdžią Italijos karalystėje (dalyvavo 25-30 tūkst. žmonių).

Istorijos sąvokų žodynas

Senovės istorijos sąvokos (nuo 4000 m. pr. Kr.)

Viduramžių istorijos sąvokos (nuo 476 m.)

Naujųjų laikų istorijos sąvokos (nuo XV a.)

Naujausiųjų amžių istorijos sąvokos (nuo 1918 m.)

Pranešti apie klaidą