II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Šios sesijos vertinimo instrukcijos NEC nepaskelbė, todėl oficialių atsakymų čia nėra: patikrinę testą, įsivertinkite patys pagal savo žinias (kur NEC rezultatų analizė nurodo laukiamą atsakymą, jis pacituotas).
A žemėlapis

B žemėlapis

A šaltinis (Iš egiptiečių veikalo „Mirusiųjų knyga“)
Šlovė tau, didysis dieve, abipusės tiesos valdove. Aš atėjau pas tave, mano pone. Tu atvedei mane, idant išvysčiau tavo grožį. Aš pažįstu tave, žinau tavo vardą, žinau vardus keturiasdešimt dviejų dievų, esančių su tavimi abipusės tiesos menėje, kurie gyvena tykodami piktųjų ir misdami jų krauju atsiskaitymo prieš Gerąjį dieną. Štai aš atvykau pas tave, tiesos valdove; atnešiau tiesą, nuvijau melą. Aš nedariau bloga žmonėms, nežudžiau [...]. Nedariau pikto. Nedariau to, ką dievai laiko niekšybe.
B šaltinis (Iš Biblijos)
Tada Viešpats ištarė visus šiuos žodžius: Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi [...]. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. Atmink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo šabas [...]. Gerbk savo tėvą ir motiną [...]. Nežudysi. Nesvetimausi. Nevogsi. Neliudysi melagingai prieš savo artimą. Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.
C šaltinis (Iš Korano)
Sakyk! Jis yra Alla(h)as [Alachas], Vienintelis! Alla(h)as, visų amžinai šlovinamas6! Jis nei pradeda, nei yra pradėtas. Nėra nieko, kas galėtų būti jam lygus. [...] Muhammadas [Mahometas] – Alla(h)o pasiuntinys, o tie, kurie su juo, – aršūs klaidatikių priešininkai, bet atlaidūs vienas kitam. [...] Jie trokšta ir ieško Alla(h)o malonės bei jo palankumo. Pažinti juos galima iš ant jų veidų esančių, paliktų žemės, žymių. Taip jie aprašomi Toroje. Evangelijoje jie lyginami su pasėtais javais, kurie sudygo ir sutvirtėjo [...].
D šaltinis (Iš G. Beresnevičiaus veikalo „Religijų istorijos metmenys)
Didžiausias dievas yra Dzeusas, dangaus ir atmosferos valdovas [...] tapatinamas su dangaus skliautu. Vis dėlto Dzeusas buvo apgyvendintas ne danguje, bet Olimpo kalne, esančiame Tesalijoje [...]. Jis globoja kiekvieną arimą. Jis atliko ir vaisingumo globėjo funkcijas – ne tik dėl to, kad valdė atmosferos reiškinius, – jis buvo vedęs Herą, kadaise simbolizavusią žemę [...].
E šaltinis (Iš Pauliaus „Laiško galatams“)
Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. [...] O Dievas dovanojo Abraomui malonę dėl pažado. Tad kam reikalingas įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; įstatymas buvo angelų įsakytas per tarpininką. Tarpininko nebūna, kur yra vienas, o Dievas tėra vienas. [...] Taigi įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad mes būtume tikėjimu nuteisinti. Tikėjimui atėjus, mes jau nesame auklėtojo globoje. Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!
A šaltinis (Iš Jogailos privilegijų)
Kiekvienas priėmęs katalikų tikybą karys ar bajoras, ir jų palikuonys bei teisėtieji paveldėtojai, turi ir turės pilną ir visokeriopą teisę valdyti,[...] parduoti, dovanoti [...] pagal savo laisvą valią ir norą pilis, valsčius, kaimus ir viską, ką iš tėvų palikimo valdo, taip, kaip panašiomis teisėmis naudojasi ir kiti kilmingieji kitose mūsų Lenkijos karalystės žemėse, kad neatrodytų, jog jie nelygūs teisių atžvilgiu, tuo tarpu kai juos jungia tai, jog jie yra vienos karūnos pavaldiniai. Pagal seną paprotį karo žygis pasilieka kiekvieno pareiga, kuri vykdoma savo nuostoliais ir išlaidomis. Vilniaus vyskupystės sostą nutarėme įkurti [...] jos vyskupui, kurie tik bus, priskiriame ir nuosavybėn atiduodame dalį mūsų Vilniaus miesto su sklypais ir namais, ir namų gyventojais, ir visomis priklausomybėmis.
B šaltinis (Iš Vytauto laiško Jogailai po Lucko suvažiavimo)
Šviesiausias valdove ir viešpatie, mūsų brangiausias broli! Kai šviesiausias viešpats Romėnų karalius [...] pradėjo [...] kelti reikalą dėl vainiko [...] jūsų šviesybė tuojau pasakėte, kad jūs tam pritartumėte ir džiaugtumėtės [...]. Bet štai [...] praėjusį sekmadienį [...] patyrėme, jog tuo reikalu, kuriam Lucke pritarėte ir kurį jūs tada viešpaties Romėnų karaliaus akivaizdoje labai rėmėte, jūs pasidarėte kitokios nuomonės [...], jeigu būtume apvainikuojami, remdamiesi tuo autoritetu ir garbe, minėti bajorai galėtų išdrįsti po mūsų mirties sau išrinkti karalių, koks jiems patiks, nesiklausdami jūsų Lenkijos ponų, o tai esą priešinga nuostatams ir sutartims, kurios buvo sudarytos ir patvirtintos tarp jūsų šviesybės ir mūsų.
C šaltinis (Iš 1793 m. Fridriko Šulco įspūdžių Lietuvoje)
Nerūpestingumas ir tingėjimas rodo, kad lietuviai yra apsileidę ir nerangūs, bet tai būdinga tautoms, kuriose valstiečiai yra nelaisvi. Taip yra Livonijoje, Kurše, Rusijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje. [...] Suvartojęs arba praradęs savo nuosavybę, jis pareikalaus iš pono tiek, kad nenumirtų, o už tai – atstatys rimbui nugarą. Jis geriau sutinka būti mušamas, bet ne dirbti, nes žino, kad po vieno darbo gaus kitą, dar sunkesnį.
D šaltinis (Iš Petro I testamento)
Suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje nesantaiką: papirkti galinguosius auksu; įtakoti seimus, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, pastaruosius globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, iki pasitaikys proga palikti visam laikui. Jei kaimyninės galybės priešinsis, jas tuojau pat nutildyti, suskaldant šalį, kol bus galima paimti tai, kas bus duota.
E šaltinis (Iš Gegužės 3 d. konstitucijos)
Lenkijos karalius, Didysis Lietuvos [...] Kunigaikštis drauge su [...] seimu [...] iš ilgos patirties pažinę įsisenėjusias mūsų valdymo ydas [...] priimame šią Konstituciją [...] Valdymą turi sudaryti trys valdžios [...]: įstatymų leidžiamoji valdžia seime, aukščiausioji vykdomoji valdžia karaliuje [...] ir teisminė valdžia. Liberum veto [...] panaikiname visiems laikams [...] Aukščiausią įstatymų vykdomąją valdžią atiduodame karaliui [...]. Vykdomoji valdžia negalės leisti ar aiškinti įstatymų, [...] keisti seimo nustatyto iždo pajamų paskirstymo, skelbti karų.
A šaltinis (Iš Antano Smetonos raštų)
Pirmasis jau atgyventas tarpas – tai viešpatavimas visokių partijų, skelbusių kuo plačiausią laisvybę. Tokia laisvė buvo privedusi mūsų kraštą 1926 m. pabaigoje prie to, kad žadėtoji laisvė ruošė visos Lietuvos nelaisvę. Ūkininkų reikalai buvo pamiršti, o tamsios minios [...] stūmė valdžion bolševizmą. Lietuvių partijos Seime, užuot iš vieno dirbusios rimtą darbą, nuolat riejosi ir leido tautinėms mažumoms kaip tinkamos kraipyti valstybės vairą. Lietuvos gyventojus gąsdino patamsio žmonės atimsią iš jų turtą ir pasielgsią su jais, kaip esą pasielgta Rusijoje. [...] Mūsų gobšas kaimynas jau džiaugėsi tylomis, kad išnykus mūsų valdžiai, ne tik Vilniaus kraštas, bet ir visa Lietuva, kaip jau senai geidaujamas grobis jam atiteksianti. Mūsų visuomenė susirūpinusi laukė, kas ją išgelbės iš to pavojaus. Vardu visos tautos ir mūsų kariuomenės [...] buvo padarytas Seimui ir Vyriausybei rimtas žygis, kad dėl tautinės vienybės būtų sudaryta tautiška valdžia.
B šaltinis (Iš socialdemokrato Stepono Kairio raštų)
Daug kas iš perversmo dalyvių nuoširdžiai tikėjo demagogų išpūstu bolševizmo pavojumi. Ūkininkų vaikams buvo svetima ar net priešiška kairiųjų valdžios gyvesnis susidomėjimas darbininkų būkle. Kalbant apie karininkus, jų drausmės supratimas nesiderino su demokratinių laisvių „palaidumu“. [...] Be to, daugeliui rūpėjo ir savo karjeros reikalas: algų mažinimo klausimas kaip tik tuomet Seime ir buvo svarstomas. [...] Tiems labai mišraus pobūdžio motyvams stigo betgi to, kas skiria karininkų „pučą“ nuo socialinio maišto: perversmininkai kartu su jų vadu neatstovavo jokiai socialinei grupei, ir todėl patį perversmą tenka vertinti kaip politinę avantiūrą. Demokratinėje santvarkoje bet kuriuos prieš ją pasikėsinimus turi atremti pati demokratinė bendruomenė. Deja, perversmo metu dar jos neturėjome.
C šaltinis (Iš L. Truskos veikalo „Antanas Smetona ir jo laikai“)
Pagrindiniai jo [režimo] įforminimo etapai buvo karo padėties įvedimas, Seimo 1927 m. pavasarį paleidimas, [...] opozicinių partijų uždarymas, cenzūros sugriežtinimas ir galiausiai, kaip režimo apvainikavimas, 1938 m. Konstitucijos deklaravimas. [....] 1927–1940 m. politinė Lietuvos santvarka – asmeninė A. Smetonos diktatūra, tačiau nėra pagrindo vadinti ją fašistine, nes šalyje iš esmės nebuvo nė vieno totalitarizmo požymio.
D šaltinis (Iš 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos)
Str. 1. Lietuvos Valstybė yra nepriklausoma suvereninė.
Str. 62. Respublikos Prezidentas renkamas septyneriems metams.
Str. 64. Respublikos Prezidentą renka Tautos Atstovai.
Str. 73. Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus.
Str. 97. Ministrą Pirmininką [...] ir kitus ministrus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas.
Str. 110. Kai Seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas.
E šaltinis (1936 m. karikatūra)
