II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš veikalo „Europos mentaliteto istorija“)
Tiberijų, vyresnįjį Grakchą, 132 m. pr. Kr. senatoriai negyvai uždaužė lazdomis už tai, kad jis neva siekęs karaliaus karūnos; [...] Cezario gyvybę nutraukė suokalbininkų durklai – baimintasi, kad sėkmės lydimas karvedys taps Romos karaliumi ir tironu [...]. Romos respublikos pagrindas buvo valdžios padalijimas senatui, tautos susirinkimui ir magistratui, [...] nors [aristokratinis elementas] visose trijose institucijose užėmė vadovaujamus postus. Tačiau turinčiai valdžią aristokratijai buvo gyvybiškai svarbu laikytis žaidimo taisyklių: [...] paisyti kolegialumo, rūpintis valdžios vykdytojų kaita [...]. Socialinę galią žemesniesiems sluoksniams užtikrino patronato santykiai. Kilmingąjį patroną ir paprastus žmones, klientus, siejo išskaičiavimu ir pasitikėjimu pagrįsti santykiai [...], jie stabilizavo valdžią. [...] Be to, [...] laipsniška liaudies tribūnato integracija į valdžios aparatą [...] atsigręžė į mažojo žmogaus rūpesčius ir vargus [...]. Šiuo postu formaliai buvo suorganizuotas pasipriešinimas aristokratijos valdymui.
B šaltinis (Iš Gajaus Svetonijaus Trankvilo „Dieviškojo Augusto“)
Konsulatą pasiglemžė eidamas dvidešimtuosius metus tarsi priešas, pritraukęs legionus prie Romos […]. Senatui dvejojant, pasiuntinybės galva centurionas Kornelijus, atmetęs apsiausto skverną ir rodydamas į kardo rankeną, nė nemirktelėjęs išrėžė senatoriams: „Štai kas padarys jį konsulu, jeigu nepadarysite jūs!“ [...] Papročių bei įstatymų priežiūrą jis irgi išsilygo iki gyvos galvos; remdamasis ta privilegija, nors ir nebūdamas cenzorius, jis triskart surašė romėnų gyventojus, įvertindamas ir jų turtą: pirmąjį ir trečiąjį kartą su kolega, o antrąjį – pats vienas. [...] Jeigu [liaudies] tribūnų rinkimuose stigdavo kandidatų iš senatorių tarpo, jis juos rinkdavo iš romėnų raitelių [...]. Reikšmingesnes provincijas [...] pasiėmė pats, o kitos burtais atiteko prokonsulams. Beje, pasitaikydavo, jog kartais kai kurias jų sukeisdavo.
C šaltinis (Iš Eusebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorijos“)
Devynioliktais Diokletiano valdymo metais [...] artėjant Išganytojo Kančios šventei, visur buvo paskelbtas imperatoriaus įsakymas sulyginti bažnyčias su žeme ir sudeginti Šventuosius raštus. [...] Netrukus po to vienas paskui kitą pasirodė kiti įsakai, kuriuose buvo liepta visų bažnyčių vadovus pirma uždaryti į kalėjimus, o po to bet kuriomis priemonėmis priversti juos atnašauti. [...] Kai Aš, Konstantinas [...] ir Aš, Licinijus [...] atvykome į Milaną ir pradėjome aiškintis visus klausimus, [...] kaip vieną iš svarbiausių dalykų mes nusprendėme paskelbti taisykles, kurios garantuotų pagarbą Dievui, duoti krikščionims ir visiems kitiems laisvę išpažinti tokį tikėjimą, kokį jie nori [...]. Galų gale, [...] galingasis Konstantinas [Didysis] [...] atsikovojo savo rytines žemes ir vėl suvienijo Romos imperiją, atnešė taiką jai nuo šiaurės iki pietų ir nuo rytų iki tolimiausių vakarų. [...] Tiek kaimuose, tiek miestuose jie [žmonės] šoko ir dainavo, garbindami visų pirma, kaip jiems buvo nurodyta, mūsų Aukščiausiąjį Viešpatį Dievą, o po to – tokius brangius Dievui dievobaimingąjį imperatorių ir jo sūnus.
D šaltinis (Žemėlapis)
E šaltinis (Iš Benjamino kelionės užrašų 1171 m.)
Konstantinopolis – visos graikų [...] žemės sostinė. Ir ten imperatoriaus Manuilo rezidencija. [...] Ten yra šventos Sofijos bažnyčia ir ten gyvena graikų popiežius, nes jie nepavaldūs Romos popiežiui. Toje bažnyčioje tiek altorių, kiek dienų metuose. [...] Ten prie rūmų sienos yra imperatoriaus pramogų vieta, vadinama hipodromu. Kasmet Jėzaus gimimo dieną imperatorius rengia ten didžiulius spektaklius. [...] Ši šalis plati ir joje taip gausu visokių vaisių, taip pat duonos, mėsos ir vyno, kad jokia šalis neprilygs jai savo turtingumu. Gyventojai susipažinę su visa graikų literatūra, gyvena ramiai ir laimingai. Karui su turkų sultonu jie samdo kariškius iš įvairių tautų [...].
A šaltinis (Iš Norman Davies knygos „Europa“)
Tarptautiniai santykiai per visą XIX amžių išliko nepaprastai stabilūs. Europoje ir toliau dominavo penkios didžiosios valstybės, surengusios Vienos kongresą; nuo 1815 metų nebuvo jokio visas jas apėmusio konflikto. Karai, kurie kartais kildavo, tęsėsi neilgai ir buvo ribotų mastų. Būta tarptautinio policinio pobūdžio veiksmų, kai viena iš šių valstybių įsikišdavo nuslopinti revoliucinius protrūkius, su kuriais nepavykdavo susidoroti vietinėms pajėgoms. Tokie buvo dažni įsikišimai Ispanijoje ir Italijoje arba Rusijos intervencijos Lenkijoje ir Vengrijoje. Būta regioninių konfliktų, ypač Italijoje, Vokietijoje ir Balkanuose, bei įvairių kolonijinių karų užjūriuose. Tačiau nebuvo nieko, kas savo mastais prilygtų Napoleono karams iki 1815 metų ar 1914 metais prasidėjusiam Didžiajam karui. Europos energija ilgą laiką buvo nukreipta į vidų, vidinių permainų problemoms spręsti, arba į išorę – naujiems imperialistiniams nukariavimams visame Žemės rutulyje. Tarptautinę tvarką galėjo sutrikdyti tik dvi sunkiai sprendžiamos problemos. Viena iš jų buvo stiprėjantis Prancūzijos ir Vokietijos lenktyniavimas, o kita – vadinamasis Rytų [Osmanų imperijos] klausimas.
B šaltinis (Britų karikatūra „Dienos žaidimas“ 1879 m.)
Pirmajame karikatūros plane pavaizduotas Vokietijos kancleris Bismarkas ir Austrijos- Vengrijos ministras pirmininkas Andrašis. Bismarkas sako: „Ateik Andraši, juk gerai pažįstame vienas kitą. Kartu galėtume sužaisti prieš visus“. Karikatūros dešinėje pavaizduotas lokys (Rusija) kalbasi su sėdinčia mergina (Prancūzija). Rusija sako: „Manau, madam, tiktume jiems į porą.“ Prancūzija atsako: „Ačiū, aš linkusi kiek palaukti.“ Už Rusiją simbolizuojančio lokio stovi dvi moterys: Didžioji Britanija (su karūną primenančiu galvos apdangalu) ir Italija. Didžioji Britanija Italijai sako: „Niekas mūsų nekviečia.“ Į kairę nuo jų matome sėdintį vyrą (JAV).
C šaltinis (Iš Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko knygos „Carų valdžioje“)
Tačiau ne tik valstybės idėjos būtis bei kovos dėl tos idėjos pergalės leidžia apibūdinti XIX amžių Lietuvoje kaip vieną epochą. Panašiai kaip ano meto Europoje, taip ir pas mus šis laikotarpis buvo ilgo lietuvių tautos tapsmo, jos modernėjimo laikotarpis. Būtent saugodama senąsias valstybingumo tradicijas ir kurdama naujus, nepriklausomos nuo unijos su Lenkija politinės egzistencijos siekius, lietuvių tauta vis labiau suvokė, kad ji yra. O lietuvių liaudis pamažu ėmė suprasti, kad ji yra tautos dalis. Kitaip tariant, lietuvių tauta darėsi tuo, kuo ji pati norėjo būti.
D šaltinis (Žemėlapis)
A šaltinis (Iš 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracijos)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, skelbia: 1. LLKS Taryba [...] okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. [...] 3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. 4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai. [...] 17. Asmenys, bolševikinės ar vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsivadavimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.
B šaltinis (Partizaninio karo etapai ir duomenys apie žuvusius Lietuvos partizanus)
Etapai Žuvę partizanai I 1944–1946 Metai 1945 1946 1947 1949 1950 1951 1953 II 1946–1948 Žuvę partizanai 9777 2143 1540 1192 635 590 196 III 1948–1953 1 visuomeninėms grupuotėms – zgrupowań społecznych – общественных группировок
C šaltinis (Iš Aleksandro Štromo straipsnio leidinyje „Į Laisvę“)
Ištisus aštuonerius metus (1944–1952) Lietuvoje vykęs pilietinis karas buvo ne kas kita, kaip dviejų politinės sąmonės formų susikirtimas. Aš vadinu jį pilietiniu karu, o ne tautos pasipriešinimu okupantui todėl, kad visgi pačioje tautoje atsirado jėgų, idėjiniais sumetimais perėjusiais į okupanto pusę ir kariavusių už jo atneštą naują tvarką. [...] Iš baimės ir iš noro užimti sovietiniame gyvenime deramą vietą kruvinais provokatoriais tapo tokie tautinio pasipriešinimo dalyviai kaip Kostas Kubilinskas ir Juozas Markulis. [...] Tie kruvini aštuoneri partizaninio karo metai praktiškai įrodė, kad tarptautinio taikaus sambūvio sąlygomis ginkluotas pasipriešinimas okupacijai yra ne tik be perspektyvos laimėti, bet ir stato į tiesioginį pavojų pačios tautos egzistenciją.
D šaltinis (Iš Bernardo Gailiaus veikalo „Partizanai tada ir šiandien“)
Lietuva su Sovietų Sąjunga kariavo. Lietuvai tame kare atstovavo savarankiška kariuomenė, perėmusi kitų valstybės institucijų funkcijas ir veikusi ne tik kaip gynybinė organizacija, bet ir kaip politinė valdžia. Tokius įgaliojimus partizanams suteikė tautos pasitikėjimas, kuris 1990 m. atkūrus nepriklausomybę buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo. [...] 1944–1953 m. vyko karas su okupantu; partizanams Lietuvos gyventojai privalėjo paklusti, o sovietų nurodymų nevykdyti tol, kol tai nekėlė pavojaus jų gyvybei ar sveikatai. Sovietų pergalė prieš partizanus reiškė Lietuvos valstybės sunaikinimą ir tikrą jos aneksiją.
Deja, ginkluota pokario rezistencija – ne tik didvyriškos kovos su priešu, pasiaukojimas Lietuvai, bet ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas, įtariamų civilių gyventojų, net vaikų, žudymas. [...] Vien didvyriai partizanai (nors tokių netrūko) ir niekšai stribai, išdavikai, prisitaikėliai – sovietmečio schema, tik išvirkščia. [...] Nepaisant didžiulių aukų, tada nė per milimetrą nepriartėjome prie nepriklausomybės. [...] Partizanai negalėjo apsaugoti nuo kolonizacijos.
