Tarpukario nepriklausomos Lietuvos konspektas (1918-1940)

Tarpukario Lietuvos konspekte (1918-1940) rasi išsamią informaciją apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, nepriklausomybės kovas, Steigiamojo Seimo veiklą, Lietuvos parlamentarizmą, A. Smetonos perversmą ir autoritarinį valdymą, pirmosios sovietų okupacijos priežastis.

Lietuva tarpukario metais (1918 02 16– 1940.06.15)

  • Nepriklausomybės kovų laikotarpis (1918 – 1920)
  • Parlamentinis valdymas (1920 – 1926)
  • Autoritarinis A. Smetonos valdymas (1926 – 1940)
1. Susipažinkite su esminiais Tarpukario Lietuvos faktais.

Tarpukario Lietuvos asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Liucijus Želigovskis (1841-1929) – Lenkijos karo veikėjas, generolas, po Suvalkų taikos sutarties 1920 m. spalio 9 d. jo vadovaujama lenkų kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą.
Petras Vileišis (1851-1926) – inžinierius, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas, 1922-1923 Lietuvos susisiekimo ministras. 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti ir lietuviškų knygų knygyną.
Vilhelmas fon Urachas (1864-1928) – Uracho hercogas, Viurtembergo grafas. Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. paskelbtas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Į Lietuvą niekada neatvyko ir karūnuotas nebuvo. Daliai Lietuvos Tarybos narių protestuojant prieš tokį sprendimą ir dėl sprendimo nepopuliarumo visuomenėje lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba savo sprendimą atšaukė. Dėl neilgos “karaliavimo” trukmės Vilhelmas fon Uranchas kartais vadinamas „šimto dienų karaliumi“.
Kazys Grinius (1866-1950) – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, I, II ir III Seimų narys, Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. – gruodžio 17 d.), paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukariu.
Juzefas Pilsudskis (1867-1935) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 1926–1935 m. diktatorius. 920 m. inscenizavo L. Želigovskio sukilimą ir užgrobė Vilniaus kraštą, kurį 1922 m. prijungė prie Lenkijos.
Antanas Smetona (1874-1944) – lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, kalbininkas, pirmasis Lietuvos prezidentas (1919 m. balandžio 4 d), 1926-1940 Lietuvos diktatorius, į valdžią atėjęs po 1926 gruodžio 17 perversmo.
Pavelas Bermontas-Avalovas (1877-1973) – bermontininkų vadas (1919), rusų generolas majoras (1918), Pirmojo pasaulinio karo, kontrrevoliucinių įvykių Baltijos šalyse 1918–1919 m. dalyvis.
Steponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935) – Lietuvos ir tarptautinis politinis veikėjas, revoliucionierius, vienas iš Lietuvos komunistų partijos vadovų ir organizatorių. 1918 vadovavo bolševikinei Lietuvos vyriausybei, 1918 12 16 paskelbusiai Sovietų Lietuvos įkūrimo manifestą. Siekė Lietuvos prijungimo prie Rusijos.
Mykolas Sleževičius (1882-1939) – Lietuvos teisininkas, advokatas, politinis, valstybės ir visuomenės veikėjas. Vienas iš Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos įkūrėjų. 1918-1919 m. – Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministras Pirmininkas. 1926 m. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras. Atsistatydino per 1926 m. valstybės perversmą.
Juozas Tūbelis (1882-1939)- politikos ir visuomenės veikėjas, 1919-1920 žemės ūkio, švietimo ministras. A. Smetonos režimo metais buvo finansų ministras ir ministras pirmininkas (1929-1938). 1938 m. Lietuvai priėmus Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, J. Tūbelis buvo atstatydintas ir paskirtas Žemės ūkio ministru, vėliau – Lietuvos banko vadovu. Ilgiausiai išbuvęs Ministru pirmininku tarpukario Lietuvoje.
Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, politinis veikėjas. „Žentas“, „Skirgaila“, „Raganius“, apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ autorius. Po SSRS ultimatumo 1940 06 17 Liaudies vyriausybėje buvo Ministro pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras.
Ernestas Galvanauskas (1882-1967) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas. Lietuvos Ministras Pirmininkas (1919-1920 ir 1922-1924), finansų, prekybos ir pramonės ministras (1919-1920), užsienio reikalų ministras (1922-1924), Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje (1921). Vienas 1923 metų Klaipėdos sukilimo organizatorių. 1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras, bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į „Liaudies vyriausybę“. Perpratęs bolševikų užmačias, pabėgo į Klaipėdą.
Augustinas Voldemaras (1883-1942) – tarpukario Lietuvos politinis veikėjas, istorikas, pirmosios Vyriausybės vadovas. Jo šalininkai save vadino voldemarininkais. 1918 11-12 buvo Lietuvos ministrų kabineto pirmininkas, 1918 11-1920 06 – užsienio reikalų ministras. Prisidėjo organizuojant 1926 gruodžio 17 valstybės perversmą. 1926-1929 buvo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas, 1928-1929 – krašto apsaugos ministras
Martynas Yčas (1885-1941) – žymus teisininkas ir politikas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų, susisiekimo bei prekybos ir pramonės ministras, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas, redaktorius, leidėjas, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto garbės daktaras.
Aleksandras Stulginskis (1885-1969) – Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas, antrasis Lietuvos prezidentas, signataras, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos steigėjų, agronomas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas.
Mykolas Krupavičius (1885-1970) – Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, žemės reformos komisijos pirmininkas, krikščionių demokratų partijos narys, I, II ir III Seimų narys, 1945-1955 VLIK pirmininkas.
Antanas Merkys (1887-1955) – teisininkas, politikas, 1939 11 21 – 1940 06 17 paskutinis tarpukario Lietuvos ministras pirmininkas, Prezidentui Antanui Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, ėjo prezidento pareigas (1940 06 15 – 1940 06 17)
Vladimiras Dekanozovas (1898-1953) – sovietinis valstybės veikėjas, NKVD viršininko pavaduotojas, diplomatas. 1940 06 15 kaip Maskvos ypatingas įgaliotinis atvyko į Lietuvą. Čia jis turėjo pasirūpinti marionetinės „Liaudies vyriausybės“ sudarymu, Lietuvos inkorporavimu į SSRS.
Povilas Plechavičius (1890-1973) – Lietuvos kariuomenės generolas Lietuvos, dalyvavęs nepriklausomybės kovose, vienas iš 1926 metų gruodžio 17 dienos perversmo vadovų. Nacių okupacijos metais vadovavo Lietuvos vietinei rinktinei, kovojusiai su komunistiniais partizanais, palaikiusiai tvarką, ginusiai Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos.
Stasys Girėnas (1893-1933) – Lietuvos ir JAV aviatorius, 1933 m. kartu su Steponu Dariumi lėktuvu „Lituanica“ perskridęs Atlantą.
Steponas Darius (1896-1933) – legendinis lietuvių lakūnas, kovų už nepriklausomybę dalyvis, sportininkas, Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos pirmininkas ir garbės narys. 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu lėktuvu „Lituanica“ vieni pirmųjų pasaulyje perskrido Atlanto vandenyną.
Juozas Urbšys (1896-1991) – nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras (1938-1940), LR diplomatas (1922-1940), karininkas, vertėjas.
Justas Paleckis (1899-1980) – žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
1914-1918 – Pirmasis pasaulinis karas.
1916 – lietuvių konferencijos Berne ir Lozanoje (Šveicarija).
1917 08 01 – Vilniaus konferencija, joje išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba.
1917 12 11 –  gruodžio 11 d. deklaracija dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos Taryba priėmė pareiškimą dėl atsiskyrimo nuo Rusijos ir draugystės su Vokietija.
1918 02 16 – LT priėmė aktą, kuriuo paskelbtas Lietuvos nepriklausomos valstybės su sostine Vilniumi atkūrimas. (Lietuvos Taryba paskelbė nepriklausomybę)
1918 03 13-14 – Amerikos lietuvių seimas Niujorke.
1918 03 23 – Lietuvos nepriklausomybę pripažįsta Vokietija (gruodžio 11 d. akto pagrindu)
1918 07 11 – Lietuvos Taryba paskelbia Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II
1918 11 02 – panaikinamas Vilhelmo fon Uracho išrinkimas.
1918 11 02 – priimta Lietuvos Valstybės Laikinoji Konstitucija
1918 11 11 – Pirmojo pasaulinio karo pabaiga
1918 11 11 – sudaryta pirmoji Lietuvos Vyriausybė, kurios Ministras pirmininkas – A. Voldemaras.
1918 11 23 – LR vyriausybė paskelbė įstatymą dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo.
1918 12 16 – paskelbtas V. Kapsuko manifestas dėl LTSR sukūrimo.
1918 12 20 – A. Smetona ir A. Voldemaras išvažiuoja į Vokietiją ieškoti paramos.
1918 12 26 – LR Ministru pirmininku tampa M. Sleževičius (socialdemokratas).
1918 12 – 1919 08 – Lietuvos savanorių kovos su Raudonąja Armija.
1918 12 31 – LR vyriausybė persikėlė į Kauną (laikinoji sostinė) / arba 1919 01 02
1919 01 01 – Vilnių okupavo lenkų kareiviai.
1919 01 06 – Vilnių okupavo Raudonoji Armija. V.Kapsukas paskelbė LTSR valdžią.
1919 02 20 – sukurtos Lietuvos ir Baltarusijos TSR (Litbelas).
1919 04 19 – 1920 11 21 – Lietuvos kariuomenės kovos su Lenkijos kariuomene.
1919 04 –  lenkų kariuomenė užėmė Vilnių
1919 04 04 – pakeista Lietuvos laikinoji konstitucija ir įvesta prezidento pareigybė , pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas – A. Smetona.
1919 07 26 – 1919 12 15 – Lietuvos savanorių kovos su bermontininkais.
1920-1926 12 17 – parlamentinis valdymo laikotarpis Lietuvoje
1920 04 25 – Lenkija pradėjo puolimą prieš Sovietų Rusiją
1920 05 15 – Steigiamasis Seimas pradėjo darbą Kauno muzikos teatro rūmuose (dirbo iki 1922 10 06)
1920 06 12 – paskelbta LR laikinoji konstitucija.
1920 07 10 – Sovietų Rusija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę
1920 07 12 – Maskvos taika, pasirašyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartis.
1920 10 07 – Suvalkų sutartis, pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos taikos sutartis (susitarta nutraukti karo veiksmus, gerbti sutartimi nustatytą demarkacinę liniją
1920 10 08 – lenkų generolas L. Želigovskis, pasiskelbęs maištininku, įsiveržia į Vilnių ir jį užima.
1920 11 17-21 – Širvintų-Giedraičių mūšis tarp Lenkijos ir Lietuvos, baigęsis Lietuvos pergale.
1921 09 22 – Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.
1922 02 15 – priimtas Žemės įstatymas Lietuvoje (žemės reformos pradžia)
1922 03 24 – Lenkijos Seimas patvirtino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.
1922 03 29 – Lietuvoje išleistas Didysis žemės reformos įstatymas
1922 08 01 – priimta pirmoji LR Konstitucija.
1922 10 01 – litas tapo LR valiuta
1922 10 06 – Steigiamasis Seimas baigė savo darbą
1922 10 10-11 – rinkimai į pirmąjį LR Seimą.
1922 12 21 – išrinktas antrasis LR prezidentas A.Stulginskis.
1923 01 10-15 – Klaipėdos sukilimas dėl prisijungimo prie Lietuvos.
1923 03 15 – ambasadorių konferencija nustatė sieną tarp Lietuvos ir Lenkijos.
1923 05 12-13 – rinkimai į antrąjį LR Seimą.
1924
– įkurta Lietuvių tautininkų sąjunga partija
1924 05 08 – Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai.
1926 05 08-10 – rinkimai į trečiąjį LR Seimą.
1926 06 07 – trečiuoju LR prezidentu išrinktas K.Grinius.
1926 09 28 – pasirašyta nepuolimo sutartis su SSRS.
1926 12 17 – tautininkų perversmas. Prezidentu tapo A.Smetona.
1927 – Lenkijos valdžios represijos Vilniaus krašte.
1927–1931 – Varnių koncentracijos stovykla
1927 09 09 – Tauragės sukilimas (pučas), bandymas nuversti A. Smetonos valdžią.
1927 09 27 – Vatikanas sudarė konkordatą su Lietuva.
1928 05 15 – priimta LR konstitucija, įteisinusi autoritarinį režimą.
1928 – pasirašyta sutartis su Vokietija dėl sienų.
1929 – Voldemaras pašalintas iš valdžios dėl nesutarimų su Smetona, dabar ministras pirmininkas – Juozas Tūbelis.
1930 – Kaune įkurtas Vytauto Didžiojo universitetas.
1930 – visoje Lietuvoje įvedamas privalomas pradinis mokslas
1931 – buvo priimtas Savivaldybių įstatymas.
1932 – Kaune įkurta Lietuvos rašytojų draugija
1933 – Kaune įkurta Muzikos konservatorija.
1933 07 15 – S.Dariaus ir S.Girėno skrydis per Atlantą.
1934 02 24 – suimti nacistinio pučo Klaipėdos krašte vadai, Vokietija pradėjo ekonominę blokadą Lietuvai.
1934 09 12 – Baltijos santvarvė, sukurta Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių diplomatinė sąjunga
1935 – Kaune įkurtas Dailės institutas.
1935 – Klaipėdoje įkurtas Pedagoginis institutas.
1935 – Suvalkijos ūkininkų streikas
1936 01 06 – uždraustos beveik visos politinės partijos ir draugijos išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą.
1937 – įsteigtas Tautinis olimpinis komitetas, 1939 m. priimtas į tarptautinį olimpinį komitetą.
1937 – Lietuvos krepšininkai tampa Europos čempionais (taip pat 1939)
1938 – lenkų okupantai Vilniaus krašte uždarė visas lietuviškas mokyklas ir organizacijas.
1938 05 12 – LR Konstitucija, dar labiau sustiprinanti autoritarinę A. Smetonos valdžią.
1938 03 17 – Lenkijos ultimatumas Lietuvai.
1939 01 10 – priimtas Lietuvos neutralumo įstatymas
1939 03 20 – Vokietijos ultimatumas Lietuvai.
1939 03 22 – Klaipėda perduodama Vokietijai
1939 03 23 – Hitleris apsilankė aneksuotoje Klaipėdoje.
1939 08 23 – pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas ir slapti protokolai.
1939 09 01 – Antrojo pasaulinio karo pradžia (Vokietija užpuola Lenkiją)
1939 09 17 – Sovietų Sąjunga užpuola Lenkiją.
1939 09 28 – pasirašyta Vokietijos ir SSRS sienų ir draugystės sutartis (pakoreaguoti slapti Molotovo-Ribentropo pakto punktai), pagal kurią Lietuva atiteko SSRS.
1939 10 10 – pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis.
1939 10 29 – Lietuva atgavo Vilniaus kraštą.
1940 06 14 – Vokietija užėmė Paryžių
1940 06 14 – SSRS ultimatumas Lietuvai.
1940 06 15 – tarybinė kariuomenė okupavo Lietuvą.
1940 06 17 – pirmasis „Liaudies vyriausybės“ posėdis.
1940 06 19 – uždraustos visos lietuviškos politinės partijos ir organizacijos.
1940 06 25 – oficialiai įregistruota LKP.
1940 07 21 – „liaudies seimas“ pradėjo darbą.
1940 08 03 – Lietuva oficialiai įjungta į SSRS (Lietuvos aneksacija)
Amnestija – visiškas ar dalinis atleidimas nuo teismo paskirtos bausmės.
Aneksija – vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Autoritarizmas – nedemokratine valdymo forma, kai valstybes pilietinį gyvenimą reguliuoja vienas žmogus ar viena partija (partijų veikla uždrausta, nevyksta rinkimai).
Baltijos Antantė (Baltijos santarvė) – Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių diplomatinė sąjunga, sukurta 1934 m. rugsėjo 12 d. ir egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.
Bermontininkai – 1919 m. įkurta provokiškos orientacijos kariuomenė, sudaryta po Vokietijos kapituliacijos, Antantei įpareigojus laikinai palikti kariuomenę okupuotose Baltijos valstybėse
Bolševikai – Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas.
Cenzūra – spaudos turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios
Dancigo koridorius – Lenkijai priklausanti buvusi Vokietijos teritorija, atskyrusi nuo pagrindinės Vokietijos jos anklavą – Rytprūsius.
De facto – sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure – formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Demarkacija – valstybinės sienos nustatymas ir žymėjimas specialiais pasienio ženklais
Demokratija – valdymo forma, kai valstybes gyvenima reguliuoja tauta per savo tiesiogiai, lygiateisiai ir slaptai isrinktus atstovus.
Deputatas – renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys.
Diktatūra – valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam žmogui ar vienai partijai, remiasi karine jėga, prievartos aparatu
Emigracija – procesas, kurio metu žmonės išvyksta gyventi svetur.
Fabrikas – mechanizuota pramonės gamykla.
Geležinis vilkas – 1927 metais įkurta sukarinta organizacija, vienijusi Lietuvos prezidento Antano Smetonos priešininkus, diktatūrinės valdžios ir Augustino Voldemaro šalininkus, voldemarininkus.
Infliacija – pinigų vertės kritimas, taip pat jų perteklius apyvartoje
Inkorporacija – įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Kapitalizmas – visuomenės ekonominė forma, kurioje svarbiausia siekti kuo didesnio pelno.
Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Koalicija – valstybių, partijų sąjunga turinti bendrus tikslus.
Komunistai – socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Koncentracijos stovykla – genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”
Konkordatas – valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Konstitucija – pagrindinis įstatymas, įtvirtinantis piliečių laisves ir teises
Krizė – sistemos patekimas į būseną, gresiančią jos pačios struktūriniam stabilumui bei gyvybingumui.
Lietuvių tautininkų sąjunga – 1924 m. įkurta partija, svarbiausiomis vertybėmis laikanti lietuviškumą ir tautiškumą (A. Smetona, A. Voldemaras).
Lietuvos Respublikos Seimas – Lietuvos parlamentas, nacionalinė įstatymų leidžiamosios valdžios institucija.
Lietuvos Steigiamasis Seimas – vasario 16-osios Nepriklausomybės akte numatyta institucija, kuri turėjo būti išrinkta demokratiniu būdu ir nustatyti Lietuvos „valstybės pamatus” ir santykius su kitomis valstybėmis.
Lietuvos nepriklausomybės aktas – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje pasirašytas dokumentas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė, ir ji atsižada nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tolimesnį valstybės likimą bei santvarką pavesta kurti Atkuriamajam Seimui.
Lietuvos nepriklausomybės kovos – atsikuriančios Lietuvos valstybės 1919-1920m. kovos su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, siekusiais sutrukdyti atkurti nepriklausomybę.Kovos prasidėjo 1919m. pradžioje įsiveržus bolševikų kariuomenei ir baigėsi 1920 m. rudenį L.Želigovskio armijai užėmus Vilnių.
Lietuvos universitetas – pirmoji nepriklausomos Lietuvos aukštoji mokykla, įkurta Kaune 1922 m., reorganizavus iki tol veikusius Aukštuosius kursus.
Litbelas (Lietuvos ir Baltarusijos Tarybų socialistinė Respublika) – bolševikų įkurta tarybinė respublika 1919 m. vasario – rugpjūčio mėn. egzistavusi Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorijoje, užimtoje Raudonosios armijos.
Manifestas – iškilmingas valdžios ar kokios nors grupuotės kreipimasis į visuomenę raštu.
Mobilizacija – kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
Neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Nota – oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas nei ultimatumas).
Okupacija – laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Parlamentarizmas – valdymo forma, kai parlamentas yra viršesnis už kitus valdymo organus
Parlamentas – aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybės valdžios organas
Partija – politinė organizacija, kurios nariai turi panašius įsitikinimus, dalyvauja ar siekia dalyvauti politiniame gyvenime,  įgyvendinti bendrą politinį tikslą
Paryžiaus taikos konferencija – 1919 m. sausio mėnesį vykusi tarptautinė konferencija, kurią suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai tam, kad būtų nustatytos taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos.
Plebiscitas – liaudinis balsavimas labai svarbiu politiniu, valstybiniu, paprastai teritorijos ar santvarkos, klausimu.
Polonizacija – prievartinis ar savaiminis lenkų kalbos ir kultūros dominavimas Lenkijai pavaldžiose nelenkiškose teritorijose
Polska organizacja wojskowa (POW) – 1919 m. Lietuvoje veikusi slapta lenkų karinė organizacija
Pramonė – ekonomikos šaka, kurioje mašinos gamina produkciją.
Pretekstas – tariama priežastis.
Propaganda – bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Pučas – mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Reparacijos – karo padarytų nuostolių atlyginimas kurį nugalėtojai moka nugalėtoji valstybė.
Respublika – valdymo forma, kai pagrindiniai valdymo organai renkami arba sudaromi parlamento, suverenitetas priklauso tautai
Rinkimai – procesas, kurio metu išrenkamos valdžios institucijos.
Socialdemokratija – politinis judėjimas, srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socializmas – ideologija arba ideologijų grupė, taip pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui.
Suverenitetas – valstybės teisė savarankiškai tvarkyti vidaus ir užsienio politikos klausimus
Tautų Sąjunga – tarptautinė organizacija, įkurta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kurios pagrindinis tikslas buvo išlaikyti pasaulyje taiką
Ultimatumas – griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Užnemunė – lietuviškas regionas dešiniajame Nemuno krante, susidaręs ATR padalijimų metu – ši žemė, priešingai, nei kitos lietuviškos žemės, atiteko Prūsijai; vėliau buvo Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje (1807 – 1815 m.),, paskui, kaip sudėtinė Lenkijos karalystės dalis 1815 m. atiteko Rusijai.
Valstietis – žemės ūkio darbininkas.
Vidurinė Lietuva –  1920 m. spalio 9 d. įkurta, trumpai egzistavusi marionetinė valstybė, nesulaukusi tarptautinio pripažinimo. Tai žemės, kurias užgrobė generolo L. Želigovskio, inscenizavusio sukilimą prieš Lenkijos valdžią, pajėgos. Teritorija vėliau prijungta prie Lenkijos. 1922 03 24 – Lenkijos Seimas patvirtino Vilniaus ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos.
Voldemarininkai – 1929 m. nušalinto Lietuvos ministro pirmininko Augustino Voldemaro šalininkai. Jų politinė srovė nepriklausomoje Lietuvoje veikė slaptai, o 1941 m. birželio sukilime ir nacių okupacijos pradžioje veikė legaliai.
2. Pasirinkite vieną iš šešių konspektų. Tą, kuris jums labiausiai priimtinas.

Tarpukario Lietuvos konspektai

    Tarpukario Lietuva

    Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1918 metais.

    XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvoje susidarė iš valstiečių kilusios inteligentijos sluoksnis, kuris ir puoselėjo nepriklausomos Lietuvos įdėją. Baigiantis I pasauliniam karui, susidarė palanki tarptautinė padėtis įgyvendinti šią idėją. Griuvo Vokietijos ir Rusijos imperijos, V. Vilsonas iškėlė laisvą tautų apsisprendimo principą, kurį pripažino Rusija ir iš dalies Vokietija. Tuo metu Vokietijai priklausė lietuvių etnoso žemės ir beveik visa buvusios LDK teritorija.

    1917 metų rugsėjį, Vokiečiams leidus, buvo sudarytas patariamasis organas – Lietuvos Taryba. 1917 metų gruodžio 11 dieną, Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuriuo pritariama nepriklausomai Lietuvos valstybei, su glaudžiais ekonominiais ir politiniais ryšiais kartu su Vokietija. Po šio akto Lietuvos Taryboje kilo krizė – 4 nariai net pasitraukė iš Tarybos. Bet krizė buvo įveikta, ir 1918 metų vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą (kuriuo paskelbė visišką Lietuvos Nepriklausomybę, su sostine Vilniumi) nors iki tikros nepriklausomybės dar buvo toli. Vokiečiams pasipriešinus, Taryba išsisukinėjo ir paaiškino, kad aktu skelbiama nepriklausomybę pagal gruodžio 11 nutarimą, todėl 1918 kovo 23 d. Vokietija tokią nepriklausomybę pripažino. Kilus gėsmei, kad Lietuva gali būti prijungta prie Rytų Prūsijos, Lietuvos Taryba pesivadinusi į Lietuvos Valstybės Tarybą išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Taip buvo norima išlaikyti Lietuvą, kaip atskirą, politiškai nedalomą vienetą. Vokietija to nepripažino, bet apėmus vidaus krizei dėl pralaimimo karo, leido sudaryti Lietuvos laikinąją vyriausybę. 1918 m. lapkričio 2 d. Vokietijai pralaimėjus Vakaruose, Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė Mindaugo II išrinkimą ir priėmė I-ąją laikinąją Lietuvos konstituciją. 1918 m. lapkričio 11 d. A. Voldemaras sudarė pirmąją vyriausybę ir Taryba ją patvirtino. Valstybės kūrimo sunkumai:

    • krašte stovėjo Vokiečių kariuomenė, reikėjo ją išlydėti ir perimti krašto valdymą iš okupacinės valdžios;
    • trūko patyrusių žmonių valdyti kraštą;
    • partijos, nors ir siekė Lietuvos Nepriklausomybės, ne visada veikė sutartinai;
    • Lietuvos niekas nepripažino, todėl reikėjo užmegzti diplomatinius ryšius su užsienio valstybėmis;
    • valstybės kūrimui labai trūko pinigų;

    Pradėtos kurti valstybės institucijos. 1919 m. balandžio 4 d. pakeista I laikinoji konstitucija ir įvesta Prezidento pareigybė, pirmuoju prezidentu tapo A. Smetona, tol kol bus sušauktas Steigiamasis seimas.

    Lietuvos valstybė 1918 – 1920 metais.

    1918 lapkritį Sovietų Rusija anuliavo Brest–Litovsko taikos sutartį ir ėmė pulti Vokietiją (tuo pačiu ir Lietuvą). Lietuvai iškilo didžiulė grėsmė. A. Voldemaras su delegacija išvyko prašyti finansinės Vokietijos paramos (bei vyko į Paryžiaus taikos konferenciją) ir kritišku metu paliko Lietuvą be valdžios. Tada Mykolas Sleževičius, nepaprastai sunkiomis sąlygomis ėmė formuoti koalicinę Lietuvos vyriausybę ir organizuoti krašto gynimą: lapkričio 23 priimtas įsakymas dėl kariuomenės organizavimo. Prieš bolševikams užimant Vilnių, vyriausybė „pabėgo“ iš Vilniaus į Kauną ir iš ten vadovavo pasipriešinimui. 1919 m. pradžioje Vincas Kapsukas–Mickevičius atvyko į bolševikų užimtą Vilnių ir kūrė bolševikinę valdžią. Sovietų Rusija pripažino Lietuvą kaip Lietuvos Tarybų Respubliką ir sujungė ją kartu su Baltarusijos Tarybų Respublika į Litbelą. Tačiau tolesnis bolševikų veržimasis į Lietuvą, padedant Vokiečiams, buvo sustabdytas. Tada bolševikus ėmė „vyti“ lenkai. 1919 m. balandžio 15 d. lenkai užima Vilnių. Iš Šiaurės Vakarų Lietuvai ėmė grėsti dar vienas pavojus – bermontininkai. 1919 vasarą jie užima beveik visą žemaitiją, bei didelę dalį šiaurinės Lietuvos. Bet 1919 m. lapkričio 21-22 d. lietuviai Antantės remiamiems bermontininkams sudavė triuškinantį smūgį ir juos išvijo. Tada Sovietų Rusija, pasitelkusi dideles karines pajėgas užima Vilnių iš lenkų. 1920 m. liepos 12 d. tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos pasirašoma taikos sutartis pagal kurią:

    • Sovietų Rusija pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę ir atsisako pretenzijų į ją;
    • Vilnius pripažįstamas Lietuvai;
    • Lietuva gauna 3 mln. aukso rublių, 100 tūkst. ha. miško statyboms (neįvykdė);

    Sovietų Rusijai reikėjo tarptautinio pripažinimo, todėl toks sandėris buvo jai naudingas. Be to Sovietų Rusija pati pirmoji (neskaitant pralaimėjusios Vokietijos) pripažino Lietuvą, kaip visiškai nepriklausomą valstybę. 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašoma taikos sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuria Vilnius atiduodamas Lietuvai. Bet po dviejų dienų Želigovskio kariuommenė, prisidengdama tariamu maištu, užima Vilnių ir ima skverbtis gilyn į Lietuvą. Tačiau lapkričio 21-22 d. Lietuvos kariuomenės daliniai prie Širvintų ir Giedraičių sumušė lenkus. Buvo galvojama žygiuoti į Vilnių, bet čia įsikišo Antantė ir įsakė pasirašyti paliaubų sutartį, o be to ir sunkiai tikėtina, kad nedidelė Lietuvos kariumenė galėjo užimti gerai įtvirtintą Vilnių su didesne Želigovskio kariuomene. O Antantės Lietuva turėjo klausyti, nes ši rėmė Lenkiją ir buvo suinteresuota, kad Lietuva taptų Lenkijos provincija.

    Steigiamasis seimas (1920 – 1922 m.)

    1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis seimas. Daugiausiai balsų gavo krikščionių demokatų partija, todėl pirmininku tapo A. Stulginskis, kartu ėjęs ir Prezidento pareigas. Tačiau vyriausybę sudaryti gavo teisę gavo liaudininkai ir valstiečiai, siekiant išlaikyti jėgų pusiausvyrą valdžioje. Ministru pirmininku tapo K. Grinius. 1922 m. vasarį buvo priimtas itin svarbus žemės reformos įstatymas (žemė virš 80 ha nusavinama, Lietuvos pilietis turi teisę gauti nuo 8 iki 20 ha, už kuriuos išsimoka per 36 metus, savanoriams kareiviams išsimokėti nereikėjo), o 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos konstitucija:

    1. Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika;
    2. Suvereni valstybės valdžia priklauso liaudžiai;
    3. Valstybinė kalba – lietuvių, vėliava – dabartinė trispalvė, valstybės ženklas – baltas vytis raudoname fone;
    4. Valdžią vykdo: Seimas, vyriausybė, teismas;
    5. Prezidentą renka Seimas 3 metams, slaptu balsavimų absoliučia dauguma (2/3 balsų galėjo nušalinti prezidentą). Prezidentas – vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, jis siūlo ministrą pirmininką ir tvirtina jo sudarytą kabinetą;
    6. Privalomas tikybos mokymas mokyklose;
    7. Monopolinė Bažnyčios teisė registruoti gimimo santuokos ir mirties aktus, religinės organizacijos galėjo laisvai steigti mokyklas, įsigyti įvairaus turto;

    Konstitucija išreiškė krikščionių demokratų pozicijas. Nors nebuvo tobula, konstitucija paspartino teisinės valstybės kūrimą Lietuvoje. Spalio 1 d. buvo įvesta nauja valiuta – auksu padengtas litas. Kadangi trečdalis lito buvo padengta auksu, ši valiuta buvo viena stabiliausių pasaulyje net kriziu metu. 1918-1922 m. Lietuvoje buvo sukurtos pagrindinės valdžios institucijos ir įstaigos. Lietuva buvo pripažinta tarp užsienio valstybių, o 1921 m. rugsėjo 22 d. buvo priimta į Tautų Sąjungą.

    Parlamentarizmo laikotarpis (1922 – 1926 gruodžio 17 d.)

    1922 m. spalio 10-11 d. buvo išrinktas I Seimas. Jame daugiausią vietų (38/78) gavo krikščionys demokratai ir prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį (vyko diskusijos dėl išrinkimo nes už jį balsavo dauguma tuo metu posėdyje buvusių parlamentarų, bet ne visų). Pusė metų nepavyko sudaryti vyriausybės, todėl 1923 kovo 12 d. I Seimas buvo paleistas.

    1922 m. gruodžio 22 d. Klaipėdoje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kuris reikalavo Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos ir rengė sukilimą. 1923 m. sausio 9 d. Klaipėdos krašte prasidėjo sukilimas. Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos autonomijos teisėmis.

    1923 m. gegužės 12-13 d. buvo išrinktas II Seimas, kuriame daugumą (40 iš 78) surinko krikščionys demokratai. Tai vienintelis Seimas išbuvęs visą kadensiją – 3 metus. Jam reikėjo:

    • vykdyti žemės reformą, statyti mokyklas, tvarkyti finansus, tiesti kelius ir t.t.;
    • normalizuoti santykius su SSRS, Lenkija ir Vokietija;
    • vesti derybas su Vatikanu dėl konkordato;
    • išspręsti Klaipėdos krašto problemą;

    1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Problema kilo 1925, kai Vatikanas po konkordato su Lenkija paskyrė Vilniaus vyskupystę Lenkijos bažnytinei administracijai. Lietuva tai palaikė Vilniaus pripažinimu Lenkijai, todėl Vatikano ir Lietuvos santykiai ėmė blogėti.

    1926 m. gegužės 8-10 d. išrinktas III Seimas, kuriame pirmą kartą dalyvavo Klaipėdos krašto gyventojai. Daugumą sudarė liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų koalicija. Krikščionys demokratai pirmą kartą atsidūrė opozicijoje. 1926 birželio 7 d. Prezidentu išrinktas liaudininkų partijos atstovas Kazys Grinius. Jo valdymo laikotarpiu panaikinta karo padėtis, paleisti politiniai kaliniai, paskelbtos demokratinės laisvės, imta mažinti armija, darytos nuolaidos lenkų tautinei mažumai, ypač suaktyvėjo komunistai. Tačiau K. Grinio valdymo metai – pats demokratiškiausias Lietuvos valstybės istorinis laikotarpis.

    K. Griniaus prezidentavimas ypač kėlė nerimą dešiniosioms politinėms jėgoms. 1926 m. politinė įtampa augo.

    1926 rugsėjo 28 d. buvo pasirašyta sutartis su SSRS, pagal kurią Lietuva pasižadėjo nedalyvauti jokioje sąjungoje prieš SSRS. Tai dar labiau atidėjo ir taip menkaverčius Baltijos valstybių sąjungos planus.

    1926 gruodžio 17 valstybės perversmo priežastys:

    • naujų lenkiškų mokyklų kūrimas;
    • Bažnytinės provincijos nepripažinimas;
    • nepakankama kova su komunistais;
    • susidorojimas su dešiniųjų studentų demonstracijomis;
    • karininkų nepasitenkinimas armijos mažinimu;
    • dvasininkų nepasitenkinimas atlyginimų atėmimu;

    Pagrindine perversmo jėga tapo tautininkai ir krikdemai. 1926 rudenį penki karininkai sudarė komitetą perversmui rengti, kuriam vadovavo kapitonas Mačiuika. Perversmui buvo pasirinktas Griniaus gimtadienis, nes ta proga į Kauną buvo sukviesti visi kariuomenės divizijų ir pulkų vadai. Nors daug kas žinojo apie rengiamą perversmą, priemonių imtasi nebuvo. Gruodžio 17 d. 2 val. nakties 2 pėstininkų pulkas, vadovaujamas J. Petručio, užėmė svarbiausius Kauno objektus, tarp jų ir prezidentūrą. Kauno miesto komendantu buvo paskirtas V. Grigaliunas-Glovackis(paleistas iš kaleimo), o majoras P. Plechavičius tapo laikinuoju visos Lietuvos diktatoriumi. 3 val. 15 min. buvo apsuptas Seimas, ir karininkai įsakė jam išsiskirstyti. Grinius buvo priverstas atiduoti valdžią Smetonai. Gruodžio 19 d. buvo sušauktas nepaprastasis Seimo posėdis, kurį kairieji boikotavo ir tuo padėjo įteisinti autoritarinį rėžimą, nes opozicija pati nebūtų surinkusi daugumos. Vyriausybę sudarė Voldemaras.

    Lietuva autoritarinio valdymo metais (1926 gruodžio 17 d. – 1940 m.)

    Smetonai nepakako prezidento posto, todėl jis siekė tapti diktatoriumi. 1927 balandžio 12 d. III Seimas buvo paleistas. 1928 m. Smetona su ministrų kabineto pritarimu priėmė naują konstituciją, pagal kurią prezidentas gavo teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, savo nuožiūra paleisti Seimą. Konstitucija dar labiau įtvirtino autokratinį valdymą.

    1927 m. rugsėjo 27 d. Lietuva pasirašo konkordatą su Vatikanu, pagal kurį pripažinta Lietuvos bažnytinė provincija.

    1928 m. pasirašoma sienų sutartis su Vokietija, pagal kurią ši Klaipėdos kraštą pripažįsta Lietuvai.

    1929 m. rudeni Smetona susidorojo su Voldemaru, kuris ėmė stelbti prezidentą – atleido jį iš ministro pirmininko pareigų, o į jo vietą paskyrė svainį Tūbelį. Susidarė slapta karininkų organizacija – voldemarininkai – kurios tikslas buvo grąžinti Voldemarą į valdžią („Geležinis Vilkas“)

    Viso buvo 6 bandymai nuversti Smetona, bet visi nesėkmingi. Žymiausias jų – Tauragės pučas (1927 m. rudenį)

    1929 m. išleistas Žemės įstatymas, pagal kurį maksimali žemės valda išaugo iki 150 ha.

    1931 m. buvo priimtas Savivaldybių įstatymas. Vietos valdžia pateko į griežtą Vidaus reikalų ministerijos kontrolę. Įvedus turto ir padidinus amžiaus cezą (iki 24 metų) savivaldybių rinkimuose galėjo dalyvauti labai nedaug gyventojų. Savivaldybėms liko nedaug funkcijų viena jų rinkti „ypatinguosius tautos atstovus“, kurie rinko prezidentą ir kėlė kandidatus į Seimą.

    Lietuvoje ekonominė krizė itin didelio poveikio neturėjo, bet krito žemės ūkio produktų kainos, sumažėjo eksportas bei importas. Pablogejo valstiečių padėtis. Vis dėlto Lietuva buvo viena iš nedaugelio valstybių, kurios valiuta nenuvertėjo.

    1935 m. sugriežtinta spaudos cenzūra: buvo draudžiama leisti bet kokį straipsnį ar leidinį, kuris grėstų Lietuvos saugumui.

    Įvyko konfliktas su Vokietija dėl Klaipėdos krašto: Lietuvos vyriausybė nuteisė karingiausius, perversmą Klaipėdoje rengusius nacius. Vokietija ėmėsi diplomatinio spaudimo, pradėjo „ekonominį karą“. Lietuva santykius stengėsi normalizuoti ir įtampa kuriam laikui atslūgo. Vis dėlto Lietuva stengėsi mažinti eksportą į Vokietija ir ėmė vis labiau prekiauti su Anglija.

    Dėl „ekonominio karo“ 1935 m. rugpjūčio mėn. kilo ūkininkų streikai Suvalkijoje ir Dzūkijoje. Be ekonominių, buvo keliami ir politiniai reikalavimai. Vyriausybė streiką žiauriai numalšino: 1936 m. pavasarį 4 valstiečiai buvo sušaudyti.

    1936 m. sausio 6 d. buvo uždraustos beveik visos politinės partijos ir draugijos išskyrus Lietuvos tautininkų sąjungą.

    1936 m. birželio 30 d. įvyko rinkimai (pgl. naują rinkimų įstatymą) į IV seimą. Kaip ir buvo galima numanyti visišką daugumą (42/49) gavo LTS.

    Santykių su Lenkija Lietuva nepalaikė, nors vyko dėrybos dėl diplomatinių santykių pradžios (tai skatino ir Tautų Sąjunga), tačiau nesėkmingai. Prasidėjus tarptautinei krizei (1938-1939 metais) Lenkija suprato, kad jai gresia pavojus netekti nepriklausomybės, todėl ėmė ieškoti būdų ją išsaugoti. 1938 m. kovo 17 d. Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Nors tai praktiškai reiškė Vilniaus „atsisakymą“, Lietuva neturėjo kito kelio, nes karas su Lenkija nebuvo protingas. Todėl Lietuva ultimatumą priėmė.

    Smuko Smetonos autoritetas. 1938 gegužės 12 d. buvo priimta nauja konstitucija, kuri įtvirtino praktiškai neribotą prezidento valdžią iki gyvos galvos.

    1939 m. sausio 10 d. buvo priimtas Lietuvos neutralumo įstatymas, tačiau esant tokiai tarptautinei padėčiai (Lietuva atsidūrė tarp dviejų agresoriu) Lietuvos nepriklausomybės išlikimo galimybė sumažėjo iki minimumo.

    1939 kovo 20 d. Vokietija (J. fon Ribentropas) įteikė Lietuvai (J. Urbšiui) ultimatumą dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Hitleris net nelaukė ar Lietuva priims ultimatumą, o sėdo į karo laivą ir vyko į Klaipėda. Lietuva neturėdama kitos išeities 1939 kovo 22 d. Klaipėdos kraštą perdavė Vokietijai. Tai buvo dar vienas smūgis Lietuvai. Ne tik politinis bet ir ekonominis: 80% Lietuvos eksporto vyko per Klaipėdos uostą, Klaipėdos krašte buvo sutelkta nemažai pramonės. Nors Lietuvai buvo palikta teisė naudotis dalimi uosto, bet tai padėtį mažai keitė.

    1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir SSRS pasirašė nepuolimo sutartį – Molotovo-Ribentropo paktą. Prie šios sutarties buvo ir slaptasis protokolas, pagal kurį šios valstybės pasidalino įtakos sferas Rytų Europoje. Šiuo protokolu abi valstybės pripažino Lietuvos pretenzijas į Vilniaus kraštą. Pagal jį Lietuva atiduodama Vokietijai.

    Prasidėjus II pasauliniam karui Vokietija siūlė Lietuvai pačiai atsiimti Vilniaus kraštą, nes taip butų parodyta, kad ne viena Vokietija kariauja su Lenkija. Tačiau laikydamasi neutraliteto ir spaudžiama Vakarų valstybių, Lietuvo šios įdėjos atsisakė. Priešingai, Lietuva pasielgė labai diplomatiškai priėmusi karo pabėgelius iš Lenkijos. Tam netgi skyrė pinigų iš biudžeto.

    Vokietijai ir SSRS užėmus Lenkija, 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija ir SSRS pasirašo sienų ir draugystės sutartį, pagal kurią Lietuva (išskyrus Užnemunę) atitenka SSRS įtakos sferai.

    Turėdama savo teritorijoje Vilnių, SSRS ima „spausti“ Lietuvą. Spalį Urbšys pradeda derybas su Stalinu, dėl savitarpio pagalbos sutarties. Lietuvai netiko punktas dėl karinių įgulų įkurdinimo, bet Stalinas pasakė, kad jos bet kokiu atveju bus įvestos. 1939 m. spalio 10 d. SSRS ir Lietuva pasirašo savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią:

    • Vilnius grąžinamas Lietuvai;
    • Į Lietuva įvedama 20 000 karių raudonosios armijos įgulos 4 bazėse: Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose (prie Jonavos) ir Naujojoje Vilnioje;

    Lietuva atgavo Vilnių, bet daugelis suprato jo kainą. Buvo populiarus posakis: „Vilnius mūsų, mes – rusų“. Be to Lietuva gavo tik ¼ Vilniaus krašto, kurį SSRS buvo pripažinusi pagal 1920 sutartį. Net kai kurios visiškai Lietuviškos teritorijos (Druskininkai, Šalčininkai) nebuvo grąžintos. Be to Vilnius buvo nepaprastai apiplėštas (pavogta net butų santechnika). Lietuvai teko daug į Vilnių investuoti. Lietuvos vyriausybė stengėsi kaip labiau susilpninti tą faktą, kad Lietuvoje yra 20 000 RA karių. 1940 m. gegužės 25 d. SSRS įteikė Lietuvai pareiškimą dėl raudonarmiečių grobimo. Lietuva šį faktą neigė. Įtampa augo. 1940 m. birželio 14 d. 23 val. 40 min. Urbšiui buvo įteiktas ultimatumas, kuriame reikalaujama:

    • atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą K. Skučą ir Saugumo departamento direktorių A. Povilaitį kaip tariamų provokacijų prieš Raudonosios armijos įgulas kaltininkus;
    • sudaryti naują, Maskvai priimtiną vyriausybę;
    • įvesti į Lietuvą neribotą skaičių Sovietų kareivių;

    Ultimatumui buvo skirta vos 10 val. Buvo paskaičiuota, kad Lietuva Sovietų armijai galėjo priešintis tik 2 savaites. Todėl ultimatumas buvo priimtas. 1940 birželio 15 d. SSRS okupuoja Lietuva ir pradeda jos aneksiją.

    Dekazonovo paliepimu sudaroma „Liaudies vyriausybė“ kurioje buvo vien tik žinomi Lietuvos žmonės: pirmininkas J. Paleckis, V. Krėvė ir kt. Joje nebuvo nė vieno komunisto. Taip siekta sukurti teisėtumo įspūdį. Liaudies atstovai vis dar tikėjo Lietuvos Nepriklausomybės išlaikymu, bet po susitikimo Maskvoje jų viltys žlugo. Buvo legalizuota Lietuvos komunistų partija (LKP) ir jos padalinys LKJS. Liepos 6 buvo paskelbtas rinkimų įstatymas, o 1940 liepos 14-15 d. vyko rinkimai į „Liaudies Seimą“, kuriuose dalyvavo tik tiek kandidatų, kiek buvo vietų, be to rezultatai buvo suklastoti. Komisijos duomenimis rinkimuose dalyvavo 96,5% rinkėjų, iš kurių 99,2% balsavo už Lietuvos darbo liaudies sąjungą (taip buvo pavadinta LKP siekiant suklaidinti rinkėjus). Neoficialiu J. Paleckio pranešimu rinkimuose dalyvavo vos 15-16% gyventojų.

    Liepos 21 d. Kaune „Liaudies Seimas“ per pora valandų nutarė įjungti Lietuvą į SSRS, nors rinkimuose to nesakė. Rugpjūčio 3 d. Lietuva tapo 14-tąja Sovietų Sąjungos respublika.

    Tarpukario Lietuvos laimėjimai

    Lietuvoje buvo ypač išvystyta maisto pramonė. Kitos šakos plėtojosi silpnai.

    Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas švietimui: 1927-1930 įsigalėjo visuotinis privalomas pradinis mokslas. 1933 m. atsiranda aukštesniųjų mokyklų. Pirmasis Lietuvos universitetas įsteigtas 1922 m. Kaune (vietoj nuo 1919 veikusių Aukštųjų kursų). Plėtojosi mokslas: zoologija, medicina, chemija, pedagogika.

    Ypač ženklių laimėjimų pasiekė literatūra. 1932 Kaune įkurta Lietuvos rašytojų draugija. Žymiausi rašytojai: Maironis, Žemaitė, Vaižgantas, Vydūnas, V. Krėvė, A. Vienuolis, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, K. Binkis, J. Aistis, B. Brazdžionis, S. Nėris, P. Mašiotas ir kt. Tarpukario Lietuvoje išleista per 17 000 knygų.

    1919 m. susikūrė pirmasis Lietuvos teatras, kūrė žymus kompozitoriai: Čiurlionis, Dvarionas, Naujalis ir kt. Jų iniciatyva 1924, 1928 ir 1930 m. buvo surengtos pirmosios dainų šventės. 1920 m. gegužės 1 d. įvyko pirmoji nepriklausomos Lietuvos dailės paroda, kurią organizavo Zmuidzinavičius.

    Sporte Lietuva irgi turėjo šiokių tokių pasiekimų: 1932 m. liepos 15-16 d. S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlantą, bet Lenkijoje (Soldino miške) žuvo. 1937 ir 1939 Lietuvių krepšininkai tapo Europos čempionais, o moterys 1938 – vicečempionėmis.

    Nors ekonomikoje ir politikoje Lietuva turėjo tik nežymių laimėjimų, tarpukario Lietuvos kultūra yra nenuginčijamai didelis Lietuvos pasiekimas. Be to ir pati Lietuvos nepriklausomybė yra nepaprastas laimėjimas.

    Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas

    Prasidėjus Pirmam pasauliniam karui, Vilniuje susikuria “Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti” (komitetas). Vadovauja M. Yčas.

    Nuo 1915 m. Lietuvą okupuoja Vokietija. Dalis šios draugijos su M. Yču pasitraukia į Rusiją, dalis, vadovaujama A. Smetonos, lieka Vilniuje.

    Karo metais vykusios lietuvių, gyvenančių užsienyje, konferencijos pasisako už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. (Konfererencijos Švedijoje, Šveicarijoje, Rusijoje). Jaunosios kartos lietuvių inteligentija pasisako už nepriklausomą Lietuvą etnografinėse ribose.

    1917 m. susidaro palanki tarptautinė situacija siekti Lietuvos nepriklausomybės (Rusijoje kyla Vasario revoliucija, Vokietija silpsta ir, matyt, kad karą pralaimės).

    Vokietijai svarbu užsitikrinti okupuotų kraštų palaikymą. Ji siekia gauti lietuvių prašymą būti prijungtai prie Vokietijos.

    1917 rugsėjo 18 – 22 d. sušaukiama Vilniaus lietuvių konferencija. Pirmininkas J. Basanavičius. Nutariama atkurti Lietuvos nepriklausomybę, remtis Vokietija. Išrenkama Lietuvos Taryba (20 žmonių), jos pirmininkas A. Smetona.

    Vokiečių valdžia Tarybos nepripažįsta.

    1917 m. spalio mėn. Rusijoje valdžią paima bolševikai. Jie paskelbia “Rusijos tautų teisių deklaraciją” Brest – Litovske prasideda Vokietijos ir Sovietų Rusijos derybos dėl taikos. Šioms deryboms Vokietijai reikia dokumento, rodančio Lietuvos norą priklausyti Vokietijai.

    1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės aktas. Pirmoje dalyje deklaruojama Lietuvos nepriklausomybė, antroje skelbiami glaudūs ryšiai su Vokietija.

    Kyla gyventojų nepasitenkinimas Tarybos veikla, nesutarimai pačioje Taryboje.

    1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas (deklaracija). Skelbiama Lietuvos nepriklausomybė etnografinėse ribose, sostinė Vilnius, ryšių su visomis valstybėmis nutraukimas.

    1918 m. kovo 3 d. pasirašyta Brest – Litovsko (Bresto) taika (Vokietija ir Austrija – Vengrija su Sovietų Rusija). Už taiką Vokietijos įtakai atitenka Rusijos vakarinės teritorijos (ir Lietuva).

    1918 m. kovo 28 d. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II pripažino Lietuvą gruodžio 11 d. akto pagrindu.

    1918 m. vasarą Vokietija planuoja Lietuvą prijungti prie savo teritorijos (tikėtina prie Prūsijos). Lietuvos Taryba bando veikti, kad Lietuva būtų prijungta prie Viurtenbergo. Viurtenbergo hercogas Vilhelmas fon Urachas liepos 11 d. išrenkamas Lietuvos karaliumi Mindaugu II. (Tai – politinis manevras).

    Vasarą Lietuvos Taryba pavadinama Valstybės Taryba.

    1918 m. spalio 20 d. Vokietijos kancleris M. Bodenietis pripažino Lietuvą Vasario 16 d. akto pagrindu.

    1918 m. lapkričio 2 d. panaikinamas Vilhelmo fon Uracho išrinkimas.

    Lietuvos Laikinoji Konstitucija (1918 m. lapkričio 2 d)

    • Laikinoji Konstitucija nusakė esminius valdžios ir valdymo organų funkcionavimo bruožus, piliečių teises ir pareigas bei numatė Steigiamojo Seimo sušaukimo tvarką.
      • įstatymus leidžia Valstybės Taryba (papildyta);
      • įstatymus vykdo Valstybės Tarybos Prezidiumas ir Ministrų kabinetas.
    • Sudaryta pirmoji Vyriausybė (1918.11.11), Ministras pirmininkas – A. Voldemaras.
    • 1919 m. papildžius Laikinąją Konstituciją, buvo įtvirtintos pagrindinės valstybės institucijos, kaip neabejotini demokratiniai pradai.

    1918 lapkričio 11 d. kapituliuoja Vokietija – Pirmojo pasaulinio karo pabaiga.

    Karą laimėjusios valstybės (Antantė) įsako Vokietijai išvesti kariuomenę iš visų okupuotų kraštų. Paskui iš Lietuvos išeinančią Vokietijos keriuomenę puolimą pradeda Sovietų Rusijos Raudonoji armija (bolševikai). Lietuva neturi armijos.

    1918 m. lapkričio 23 d. pirmas Krašto apsaugos ministerijos įsakymas dėl kariuomenės formavimo (dabar – kariuomenės diena).

    1918 m. gruodžio 20 d. A. Smetona ir A. Voldemaras išvažiuoja į Vokietiją ieškoti paramos.

    1918 m. gruodžio 26 d. ministru pirmininku tampa M. Sleževičius (socialdemokratas).

    1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus keliasi į Kauną (laikinoji sostinė iki 1939 m.).

    Vokietijoje A.Smetona ir A. Voldemaras gauna paskolą ir Antantės sutikimą, kad Lietuvos kariuomenei kovoti su bolševikais padėtų Vokietijos kariuomenė.

    1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona Valstybės Tarybos išrenkamas pirmuoju Lietuvos prezidentu (pagal Laikinąją konstituciją).

    Nepriklausomybės kovos 1918 – 1920 metais

    Kovos su bolševikais (Raudonąja armija)

    1917 m. bolševikai, paėmę valdžią Rusijoje, skelbė tautų, gyvenusių Rusijoje, apsisprendimo teisę. 1918. 03. Bolševikai pagal Brest – Litovsko teikos sutartį Lietuvos atsisakė Vokietijos naudai. Pasibaigus Pirmam pasauliniam karui, Sovietų Rusija paskelbė, jog Brest – Litovsko taika nebegalioja. Vokiečių kariuomenei ėmus trauktis iš Lietuvos, pradeda pulti bolševikai. Jų tikslas padėti Lietuvos komunistų partijai (bolševikų) (LKP(b)) užimti valdžią. Vėliau Lietuva, valdoma LKP (b), turėjo būti įjungta į Sovietinės Rusijos sudėtį.

    LKP (b) buvo neskaitlinga, Lietuvoje nepopuliari partija. Be Rusijos bolševikų pagalbos LKP (b) valdžios nebūtų sugebėjusi paimti. LKP (b) vadovai V. Mickevičius – Kapsukas, Z. Angarietis buvo Sovietų Rusijoje. Čia jie 1918 m. gruodžio mėn. paskelbė jog įkuriama Lietuvos Tarybų Respublika (Lietuvos Sovietų Respublika).

    1919 m. pradžioje bolševikai užima Vilnių, tada į jį atvyksta V.Mickevičiaus – Kapsuko vadovaujama LKP (b) vyriausybė. Jos tikslas – įvesti proletariato diktatūrą, sovietinę valdžią, įjungti Lietuvą į Sovietinės Rusijos sudėtį.

    Lietuvoje komunistų valdžia nepopuliari. Ji nekūrė tautinės valstybės, nesprendė žemės klausimo (nedavė jos valstiečiams). LKP (b) leidiniai: laikraštis “Tiesa”, žurnalas “Komunistas”.

    Baltarusijos komunistų partija buvo dar silpnesnė nei Lietuvos. Pagal Lenino planą buvo įkurta bendra Lietuvos ir Baltarusijos valstybė Litbelas (1919). Jos vadovas – V. Mickevičius – Kapsukas. Išvijos bolševikus iš Lietuvos, Litbelas nebeegzistavo (1919).

    1919 m. bolševikai buvo okupavę didesnę Lietuvos dalį. 1919 m. vasario mėn. Lietuvos kariuomenė ir Vokietijos kariuomenės savanoriai sustapdė bolševikų puolimą prie Alytaus ir Kėdainių. Cia žuvo pirmieji Lietuvos kariai: P.Lukšys (prie Kėdainių) ir karininkas A.Juozapavičius (prie Alytaus). Po šių mūšių bolševikai traukiasi. Iš Lietuvos jos baigia vyti viena Lietuvos kariuomenė. Paskutinis mūšis su bolševikais Lietuvos teritorijoje vyko 1919 m. rugpjūčio mėn. prie Zarasų.

    1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašyta Lietuvos Respublikos – Sovietų Rusijos taikos sutartis:

    • Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir jos sienas;
    • sumokės Lietuvai 3 milijonus aukso rublių;
    • leido Lietuvai išsikirsti Rusijoje 100 tūkstančių hektarų miško;
    • pažadėjo grąžinti kultūros vertybes;
    • pažadėjo grąžinti žmonių indėlius, laikytus carinės Rusijos bankuose.

    Kovos su bermontininkais

    Pirmojo pasaulinio karo metų Rusijos karo belaisviai Vokietijoje po karo pabaigos apginkluojami ir kartu su vokiečių kariais pasiųsti į Pabaltijį kovoti su bolševikine Rusija. Jiems vadovauja P. Bermontas – Avalovas ir Riūdigeris von der Goltzas. Požiūris į Pabaltijo šalių nepriklausomybę – neigiamas (tai – Rusijos dalis ir po bolševikų pralaimėjimo vėl bus jos sudėtyje).

    Anksčiau bermontininkai pasirodo Latvijoje. Latviai juos priverčia pasitraukti iš šalies.

    1919 m. liepos mėn. bermontininkai Lietuvoje. Jie nepripažįsta Lietuvos vyriausybės, plėšikauja ir savivaliauja užimtoje šiaurės vakarų Lietuvoje.

    Lietuvos kariuomenė, baigusi kovas su bolševikais, lapkričio mėn. pradeda kariauti su bermontininkais.

    Svarbiausi mūšiai prieš bermontininkus: prie Raseinių, Radviliškio, Pakruojo, Šiaulių (Meškuičių). Bermontininkai pralaimi, iš jų paimamas didelis karo grobis. 1919 m. lapkričio mėn. kovos prieš bermontininkus baigtos.

    Įsikišus Antantės šalims, bermontininkų likučiai Lietuvos kariuomenės palydimi iki Vokietijos sienos.

    Kovos su lenkais

    Lenkai į Lietuvą žiūri kaip į Lenkijos provinciją, nepritaria Lietuvos nepriklausomybei. Tokią Lenkijos poziciją palaiko Prancūzija (jai reikalingas kuo stipresnis sąjungininkas rytuose).

    1919 m. Lenkija, kaip ir Lietuva kovoja su Sovietų Rusija. Vydama bolševikus į rytus, Lenkija užima rytinę Lietuvos dalį.Antantės šalys Lietuvą ir Lenkiją ragina tartis. Buvo išvestos kelios demarkacinės linijos (pagal Hymanso planą, Fošo ir kt.), pagal kurias Vilnius likdavo Lenkijai. Lietuva nesutinka.

    1920 m. vyksta Lenkijos – Sovietų Rusijos karas. Vilnius vėl lenkų.

    1920 m. spalio 7 d. Lietuva ir Lenkija pasirašo Suvalkų sutartį, pagal kurią Lenkija Vilniaus kraštą pripažįsta Lietuvai.

    1920 m. spalio 8 d. lenkų generolas L. Želigovskis pasiskelbia maištininku, nepaklūstančiu Lenkijos vyriausybės sprendimui atiduoti Vilniaus kraštą Lietuvai. Jis įsiveržia į Vilniaus kraštą, užima Vilnių.

    Mūšiuose prie Širvintų ir Giedraičių Lietuvos kariuomenė sustabdo lenkus.

    Vėl įsikiša Antantės šalys, kovos nutraukiamos. Lietuva tikisi sau palankaus sprendimo (Suvalkų sutartis). Bet lenkai praveda okupuotame Vilniaus krašte plebiscitą ir po jo 1922 m. įjungia Vilniaus kraštą į Lenkijos sudėtį. 1923 m. nedalyvaujant Lietuvai Ambasadorių Konferencija pripažino Vilniaus kraštą Lenkijai ir išvedė sieną tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lietuva prijungimo nepripažino, neturėjo diplomatinių santykių su Lenkija, riba, skirianti Lenkiją ir Lietuvą buvo vadinama demarkacine linija.

    1919 m. Lietuvoje buvo susekta lenkų organizacija POW (Polska Organizacija Voiskova), ruošusi Lietuvoje valdžios perversmą.

    Lenkijos prezidentas šių kovų laikotarpiu – J. Pilsudskis.

    Nepriklausomybės kovose apginta Lietuvos valstybė, pasiktas pripažinimas, tačiau prarastas Vilniaus kraštas.

    Lietuvos tarptautinis pripažinimas

    Lietuvos nepriklausomybę pripažino:

    • 1918 m. Vokietija,
    • 1920 m. Sovietų Rusija.
    • 1921 m. Lietuva įstoja į Tautų Sąjungą
    • 1921 m. pripažįsta Šveicarija, Latvija, Estija,
    • 1922 m. JAV, D. Britanija, Prancūzija, Italija, Japonija.

    Steigiamasis Seimas (1920 – 1922)

    1920 m. išrinktas Steigiamasis seimas.

    Daugumą sudaro Krikščionių demokratų (KD) partija. Pagal galiojančią laikinąją konstituciją pirmame posėdyje atsistatydina prezidentas A.Smetona.

    KD pirmininkas A. Stulginskis išrenkamas laikinai einančiu prezidento pareigas.

    Dėl kilusio konflikto su L.Želigovskiu, Steigiamasis Seimas normaliai dirbti pradeda 1922 m. (nuo 1920 m. vadinasi Mažasis Seimas)

    Svarbiausi nuveikti darbai:

    Pirmoji nuolatinė Lietuvos Respublikos konstitucija

    Priimta: 1922 m. rugpjūčio 1 d. Pagrindinės nuostatos:

    • Lietuva nepriklausoma, demokratinė respublika;
    • Suveneri valstybės valdžia priklauso tautai, o ją vykdo seimas, vyriausybė ir teismas;
    • Prezidentas renkamas 3-iems metams seime slaptu balsavimu, absoliučia balsų dauguma;
    • Tikybos mokymas mokyklose privalomas;
    • Daug teisių suteikta bažnyčiai;
    • Skelbiama piliečių lygybė prieš įstatymus, asmens neliečiamybė.

     

    Lietuvos žemės reformos įstatymas (Steigiamasis Seimas)

    Priimta: 1922 m. vasario 15 d. (autorius M.Krupavičius).

    Priežastys:

    • Didelis mažažemių ir bežemių skaičius.
    • Dvarininkų žemėvaldos egzistavimas
    • Rėžių sistemos likvidavimo poreikis.

    Sąlygos:

    • Paliekama žemės norma 80 ha, miško iki 25 ha. Už gautą žemę per 36 metus susimokėti išperkamuosius mokesčius (negaliojo savanoriams)
    • Žemės fondas sudarytas atėmus žemės iš žmonių, kurie kovojo prieš Lietuvos nepriklausomybę.
    • Žemės fondas bus išdalintas mažažemiams ir bežemiams.

    Tikslai:

    • Turėti našesnį žemės ūkį;
    • Atimti žėmes iš tų, kurie priešinosi Lietuvos nepriklausomybei (sulenkėjusių bajorų, rusų ir vokiečių dvarininkų);
    • Duoti žėmes savanoriams gyniusiems Lietuvą;
    • Duoti žėmes nuskurdusiems valstiečiams ir tokiu būdu mažinti emigraciją ir komunitų įtaką;
    • Išugdyti kaime vidutinį valstiečių sluoksnį.

    Reikšmė:

    • Paspartėjo kapitalizmo raida kaime;
    • Valstiečiai kėlėsi į vienkiemius;
    • Sukurtas vidutinis valstiečių sluoksnis kaime.

    Reforma duota teigiamų rezultatų. Žemės ūkis sutvirtėja, vyrauja smulkūs ir vidutiniai ūkiai.

    1922 m. finansų reforma – įvedamas litas

    Reformos autorius Vladas Jurgutis. Tarpukariu litas – viena tvirčiausių valiutų.

    Valiutos pagrindu tapo 3 ml. Aukso rublių, gauti iš Rusijos kaip kompensacija.

     Lietuva parlamentarizmo laikotarpiu. 1922 – 1926

    1922 m. išrenkamas I Seimas.

    Iš 78 narių – 38 krikdemai. Seimas antruoju Lietuvos prezidentu išrenka A.Stulginskį. Jis paleidžia Seimą ir skelbia naujus rinkimus konstituciją

    1923 m. išrenkamas II Seimas.

    Daugumą seime turi krikdemai (40). Tai – ilgiausiai tarpukariu dirbęs Seimas (vienintelis, išdirbęs visą kadenciją).

    1923 – 1924 m. žemės ūkis pasiekia prieškario lygį. Sukurti valstybingumo pamatai. Demokratinė santvarka nesukurta. Stipriausios bendrovės “Maistas”, “Pienocentras”, “Lietūkis”.

    Klaipėdos kraštas

    Klaipėdos kraštas 1919 m. pagal Versalio sutartį paimtas iš Vokietijos. Jis priklauso Tautų Sąjungai, administruojamas Prancūzijos. 1923 m. sausio mėn. prasideda Klaipėdos krašto lietuvių sukilimas prieš prancūzų įgulas. Sukilimą remia Lietuva. Laimi.

    1923 m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos. 1924 m. prijungimas pažįstamas tarptautiniu mastu (Ambasadorių konferencija).

    Klaipėdos kraštas turi autonomiją, dvi kalbos.

    Šiuo laikotarpiu santykiai su SSRS ir Vokietija geri. Su Lenkija išlieka karo stovis.

    1926 m. gegužės mėn. išrenkamas III Seimas.

    Daugiausi vietų gauna Valstiečių liaudininkų partija ir socialdemokratai (kairiosios  partijos). Jos sudaro koaliciją.

    Trečiuoju prezidentu išrenkamas K.Grinius (valstiečių liaudininkų vadovas). Premjeras – socialdemokratas M.Sleževičius.

    Vykdo demokratinius pertvarkymus (demokratiškiausias laikotarpis), panaikina karo stovį, legalizuoja komunistų partiją, garantuoja demokratines laisves. Prasideda KP organizuotos demonstracijos, susidūrimai su antikomunistais.

    Nepopuliarumo priežastys:

    • planavo nebemokėti atlyginimų dvasininkams, mokyklą atskirti nuo bažnyčios,
    • išlaidų kariuomenei mažinimas (mažės karininkų atlyginimai),
    • KP legalizavimas,
    • leidimas steigti 75 lenkiškas mokyklas.

    Tai buvo perversmo rengimo priežastys (noras gauti valdžią, asmenys be partijos negali patekti į Seimą, nedemokratinių perversmų ir valdymų “mada” Europoje).

    Perversmą ima organizuoti krikdemai, Lietuvos tautininkų sąjunga (A. Smetona), dalis karininkijos. Perversmo vykdytojams vadovauja majoras P. Plechavičius.

    Autoritarinis valdymas Lietuvoje (1926 – 1940)

    1926 gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykdomas valstybės perversmas.

    Naktį Kaune kariuomenė išvedama į gatves, saugomas paštas, telegrafas, valstybinės valdžios pastatai. Prezidentas K. Grinius ir premjeras M. Sleževičius atsistatydina. Diktatoriumi paskelbiamas P. Plechavičius (dviem dienom).

    Gruodžio 19 d. A.Smetona Seime išrenkamas Prezidentu. Išrenkamas nedemokratiškai, pažeidžiant konstituciją (Seimo posėdyje dalyvavo tik krikdemai ir palaikantys perversmą). Premjeru tampa A. Voldemaras.

    Prasideda demokratijos suvaržymai ir A. Smetonos autoritarinio valdymo įtvirtinimas:

    • uždraudžiama LKP (sušaudomi keturi lyderiai);
    • cenzūra;
    • įvedama karo padėtis;
    • didelius įgaliojimus turi karo komendantai;
    • varžoma susirinkimų laisvė;
    • mažėja savivalda;
    • palaipsniui uždraudžiamos partijos (ir krikdemai), lieka vienintelė Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS);
    • uždraudžiamos politizuotos visuomeninės organizacijos.

    1927 m. paleidžiamas Seimas. Kitas seimas bus išrinktas 1936 m. Jame bus vien tautininkai (seimo imitacija).

    1928 m. nauja konstitucija, įtvirtinusi A.Smetonos autoritarinį valdymą.

    1929 m. iš ministro pirmininko pareigų atleidžiamas A.Voldemaras (jis siekė griežtinti A.Smetonos valdymą, palaikė fašistines idėjas, kurioms A.Smetona nepritarė). Ministru pirmininku paskiriamas J.Tūbelis (dviejų svainių valdymas iki 1938 m.).

    1931 m. priimtas prezidento rinkimų įstatymas (prezidentą renka ypatingi tautos atstovai).

    1931 m. ir 1938 m. A. Smetona perrenkamas prezidentu (7 metams).

    1938 m. konstitucija dar labiau sustiprina A. Smetonos valdžią.

    Valdant A. Smetonai, dažnai prieš jį ruošiami pučai (A. Voldemaras, Tauragė). Visi nesėkmingi.

    Žemės maksimumas padidinamas iki 150 ha.

    1926 – 1931 m. sustiprėja emigracija.

    1935 m. kyla tarpukariu didžiausias Suvalkijos ūkininkų streikas.

    Didžiausias eksportas į Vokietiją, po 1933 m. į Angliją.

    Užsienio politika

    Santykiai su Vokietija iki 1933 m. geri. 1928 m. sutartimi Vokietija pripažino Lietuvos sienas (Lietuvai Klaipėdos kraštas). Po 1933 m. santykiai blogėja (Hitlerio teritorinės pretenzijos). Lietuvoje Klaipėdos krašto nacistų E. Noimano ir T. Zaso teismas.

    1934 m. su Latvija ir Estija sudaryta Baltijos santarvė (Antantė). Tai – gynybinė sąjunga.

    Geriausi santykiai visu tarpukariu su SSRS.

    Su Lenkija santykiai blogiausi.

    Kultūra

    Literatai: Maironis, J. Tumas – Vaižgantas, V.Krėvė – Mickevičius, A. Vienuolis, L. Gira, B. Sruoga.

    Architektai: V.Dubeneckis, V.Landsbergis – Žemkalnis.

    Skulptoriai: J. Zikaras, P. Kalpokas, J. Vienožinskis.

    1925 m. pastatyta M. K. Čiurlionio galerija Kaune.

    Krepšininkai 1937 ir 1939 m. tampa Europos čempionais.

    1933 m. S. Darius ir S. Girėnas su “Lituanika” perskrenda Atlantą.

    1930 m. įvedamas pradinis privalomas mokslas.

    Lenkijai priklausantis Vilniaus universitetas nuo 1919 m. atidaromas. Vadinasi Stepono Batoro universitetu.

    Nepriklausomybės praradimas. Pirmoji sovietinė okupacija (1940.06.15. – 1941.06.22.)

    1938 m. Lenkija skelbia Lietuvai ultimatumą, reikalauja užmegzti diplomatinius santykius. Lietuva nusileidžia ir tuo faktiškai pripažįsta Lenkijai Vilniaus kraštą.

    1939 m. sausio mėn.  priimtas Lietuvos Neutralumo įstatymas (kitos valstybės to nepaisys).

    1939 kovo 22 d. po ultimatumo pasirašyta Vokietijos – Lietuvos sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo Vokietijai. Pasirašė užsienio reikalų ministrai J.Urbšys ir J. Ribentropas.

    1939 rugpjūčio 23 d. pasirašyta “Vokietijos – Sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis” (Ribentropo – Molotovo paktas). Slapti sutarties protokolai:

    1. Suomija, Estija, Latvija, Rumunijos dalis Besarabija atitenka Sovietų Sąjungos įtakos sferoje.
    2. Lietuva – Vokietijos įtakos sferon.
    3. Lenkijos rytinė dalis atitenka Sovietų Sąjungai.
    4. Lenkijos vakarinė dalis – Vokietijai.

    1939 rugsėjo 1 d. Vokietija užpuola Lenkiją (prasideda II – as pasaulinis karas).

    1939 rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga užpuola Lenkiją.

    1939 rugsėjo 28 d. “Vokietijos – Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutartis”. Slaptas sutarties protokolas:

    • už Lenkijos dalį (Liublino vaivadija) SSRS įtakon atitenka Lietuva (išskyrus pietvakarinę Suvalkijos (Užnemunės) dalį).

    1939 spalio 10 d. “Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis”:

    • Lietuvoje įkurdinama 20 tūkst. Raudonosios Armijos karių,
    • karinės bazės įkuriamos Alytuje, Prienuose, Naujojoje Vilnioje, Gaižiūnuose.

    Lietuva pradedama kaltinti Savitarpio pagalbos sutarties laužymu.

    1940 birželio 14 d. SSRS ultimatumas Lietuvai.

    Lietuva kaltinama:

    • grobia Raudonosios Armijos karius,
    • persekioja lietuvius, dirbančius RA bazėse,
    • sudaryta karinė sąjunga su Latvija ir Estija prieš SSRS,
    • pažeidinėja Savitarpio pagalbos sutartį.

    SSRS reikalavimai:

    • vidaus reikalų ministras K.Skučas ir Saugumo departamento direktorius A.Povilaitis turi būti atiduoti teismui,
    • turi būti sudaryta nauja Lietuvos vyriausybė, kuri užtikrintų Lietuvos ir SSRS sutarties vykdymą,
    • įsileisti neribotą kiekį SSRS karių.

    Jei ultimatumas nebus priimtas per 24 val., į Lietuvą įžengs SSRS kariuomenė.

    Paskutiniajame vyriausybės posėdyje nusprendžiama nesipriešinti SSRS.

    (Paskutinis ministras pirmininkas A. Merkys, užsienio reikalų ministras J. Urbšys).

    1940 birželio 15 d. Lietuva okupuojama Sovietų Sąjungos. (1940.06.14. Vokietija užėmė Paryžių). Buvo okupuota ir Suvalkijos dalis, kurią SSRS buvo sutikusi palikti Vokietijai.  (1941. 01. 10. dienos sutartimi SSRS už šią teritoriją Vokietijai sumokėjo 7,5 milijono aukso dolerių).

    Į Lietuvą atvyksta SSRS įgaliotasis asmuo V. Dekanozovas.

    1940 birželio 15 d. A.Smetona pasitraukia į Vokietiją (mirė 1944 m. JAV). Eiti prezidento pareigas paveda A. Merkiui. Pagal konstituciją A. Merkys negalėjo niekam šio posto perleisti.

    Lietuvos valstybės pagrindų sukūrimas

    1918-1922 m. buvo sukurti Lietuvos valstybės pagrindai: priimti pagrindiniai įstatymai, sukurtos valdžios struktūros centre ir vietose, nustatytos sienos su kaimynais, valstybė pripažinta de jure, priimta į Tautų sąjungą. Lietuva tapo Naujosios Europos sudedamąja dalimi.

    Valstybės atkūrimo prielaidos

    Išorinės:

    • Pirmojo pasaulinio karo baigtis, pakeitusi geopolitinę padėtį Rytų Europoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusioms tautoms susidarė galimybė sukurti savo valstybes.
    • Vokietijos pralaimėjimas kare. Vokietijoje pasigirdo pasiūlymų pakeisti režimą okupuotuose kraštuose.
    • JAV prezidento V. Vilsono iškeltas laisvo tautų apsisprendimo principas.
    • Spalio revoliucija Rusijoje. bolševikai pripažino tautų apsisprendimo principą.

     Vidinė:

    • XIX a.pab-XX a. pr. Lietuvoje susidarė inteligentija, kilusi iš valstiečių, kuri siekė atkurti valstybę.

    Sunkumai, iškilę atkuriant valstybę:

    • Valstybingumo koncepcijos pasirinkimas. Istorinė-geografinė (šiek tiek modifikuotas LDK modelis) ir etnografinė (modernioji, tautinė valstybė).
    • Etnografinių sienų klausimas. numatant valstybės sienas daugiausia problemų kilo dėl Vilniaus ir Klaipėdos krašto.
    • Priešiški kaimynai: Rusija (siekė išlaikyti Lietuvą savo įtakoje), Vokietija (neprarasti valdžios), Lenkija (atkurti Lenkijos-Lietuvos valstybę).
    • Prieštaringi vakarų šalių interesai. Palankūs: Vakarai buvo suinteresuoti Lietuvos stabilumu, nes ji kartu su kitomis Rusijos kaimynėmis turėjo sustabdyti bolševizmo plitimą („sanitarinis kordonas”). Nepalankūs: Vakarai neskubėjo pripažinti Lietuvos: nepakvietė į taikos konferenciją, rėmė Lenkijos-Lietuvos atkūrimą arba planavo atkurti vientisą Rusijos valstybę.

    1918 m lapkričio 23 d. paskelbtas pirmasis Krašto apsaugos ministerijos įsakymas dėl Lietuvos kariuomenės organizavimo.

    1918 m. gruodžio 16 d. Lietuvos laikinoji revoliucinė vyriausybė, vadovaujama V.Kapsuko, paskelbė Tarybų Lietuvos įkūrimo manifestą.

    Nepriklausomybės kovos (1918-1920)

    • bolševikais (1918 m.gruodžio mėn.-1919 m.rugpjūčio mėn.). 1918 m. pab. kraštas buvo likęs be valdžios – Lietuvos vadovai buvo išvykę į Berlyną ieškoti finansinės ir karinės paramos. Skubiai sudaryta M.Sleževičiaus vyriausybė pakvietė Lietuvos gyventojus ginti krašto. Lietuvos kariuomenės kautynėse su bolševikais ties Kėdainiais žuvo pirmasis karys savanoris P. Lukšys, kovoje dėl Alytaus žuvo pirmasis karininkas A.Juozapavičius (1919 m. vasario mėn.). Pagalbą kovose su Raudonąja armija suteikė vokiečių kariuomenė, netikėtai „padėjo” ir lenkai, puolę šiaurės bei rytų kryptimi.
    • bermontininkais (1919 m liepa – lapkritis). Bermontininkai – kariniai daliniai iš rusų baltagvardiečių ir Vokietijos nelaisvėje buvusių Rusijos caro armijos karių, 1919 m. veikę Latvijoje ir Lietuvoje. Juos sudaryti Antantės šalims pasiūlė Vokietijos vyriausybė, norėjusi išlaikyti savo viešpatavimą Baltijos regione ir siekusi sukurti frontą prieš Sovietų Rusiją. Vadu buvo paskirtas buvęs caro armijos pulkininkas P.BermontasAvalovas. Bermontininkai pasirodė 1919 m. liepą ties Kuršėnais, užėmė šiaurinę Lietuvos dalį, plėšė vietinius gyventojus ir nė nesirengė kovoti prieš Raudonąją armiją. 1919 m. lapkritį kautynėse prie Radviliškio juos įveikė Lietuvos kariuomenė. Komisija pareikalavo sustabdyti kautynes – bermontininkams buvo leista pasitraukti į Vokietiją.
    • lenkais (1919 m. balandžio mėn. -1920 m. lapkričio mėn.). Lenkijos kariuomenė puolė RA ir užėmė Vilnių (1919 balandžio 19 d.). Karo veiksmus mėgino sustabdyti Antantės valstybės, nustačiusios tris demarkacijos linijas, pagal kurias Vilniaus kraštas priskirtas lenkams. Kare su RA lenkai buvo išstumti iš Vilniaus, sostinė perduota Lietuvai. Tačiau lenkai sulaužė Suvalkų taikos sutartį. Kariuomenės grupė, vadovaujama L.Želigovskio („želigovskininkai”) užėmė Vilnių ir veržėsi tolyn į Lietuvą. Tautų sąjungos karinė misija sustabdė kovas, prasidėjo derybos. Vilnius iki pat 1939 m. liko Lenkijai. Čia buvo sukurta Vidurio Lietuvos valstybė (1922 m.)

    A.Voldemaro vyriausybė (1918 m. pab.) dirbo nepaprastai sunkiomis sąlygomis: reikėjo perimti krašto valdymą, išlydėti vokiečių kariuomenę iš Lietuvos, trūko patyrusių žmonių kraštui valdyti, politinės partijos ne visada veikė sutartinai, reikėjo užmegzti diplomatinius santykius su kitomis valstybėmis, valstybės kūrimui stigo pinigų. Artėjant RA paaiškėjo, kad vyriausybei neturi net ginkluotųjų pajėgų.

    M. Sleževičiaus vyriausybė (dirbo iki 1919 pab.) kritišku momentu organizavo krašto gynimą: paskelbė mobilizaciją, įsteigė karo mokyklą supirkinėjo ginklus iš vokiečių ir kitų valstybių. 1919 m. balandžio 4 d. pakeista Lietuvos laikinoji konstitucija ir įvesta prezidento pareigybė. Pirmuoju prezidentu Valstybės Taryba išrinko A. Smetoną.

    1920 m. gegužės 15 d. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas. Jo pirmininkas, krikščionių demokratų atstovas Aleksandras Stulginskis ėjo ir šalies prezidento pareigas. Buvo paskelbta nauja Laikinoji konstitucija: valstybės prezidentą renka Steigiamasis Seimas (birželio mėn.).

    Steigiamojo Seimo veikla:

    • Žemės reformos įstatymas (1922 m. vasario mėn.). Ypač daug prie reformos rengimo ir vykdymo prisidėjo Žemės ūkio ministras M. Krupavičius:
      • Į žemės fondą nusavintos rusų kolonistų, bermonto būriuose ir lenkų kariuomenėje tarnavusių asmenų žemės; valdos viršijančios 80 ha buvo nacionalizuotos mokant nedideles kompensacijas.
      • Žemės fondas išdalytas bežemiams ir mažažemiams, skiriant po 8-20 ha.
      • Kariai ir savanoriai žemės gavo nemokamai, kiti turėjo per 36 m. sumokėti išperkamuosius mokesčius.

    Reikšmė: pakirto nelietuviškos dvarininkijos ekonominius pagrindus, išugdė naują vidutinių valstiečių sluoksnį. Vyko kaimų skirstymas į vienkiemius, pereita prie smulkaus kapitalistinio ūkio. Spartėjo agrarinių santykių raida, žemės ūkis greitai priartėjo prie Vakarų Europos rinkos.

    • Konstitucija (1922 m. rugpjūčio 1 d.)
      • Lietuva paskelbta nepriklausoma demokratine respublika.
      • Suvereni valstybės valdžia priklauso tautai.
      • Valdžią vykdo Seimas, vyriausybė, teismai.
      • Įtvirtintas parlamentinis valdymas: Seimas renka prezidentą, leidžia įstatymus, kontroliuoja vyriausybę, tvirtina biudžetą. Renkamas 3 m. proporcine rinkimų sistema.
      • Prezidentas turi teisę paleisti seimą, parinkti ministrą pirmininką ir tvirtinti jo sudarytą ministrų kabinetą; ginkluotųjų pajėgų viršininkas. renkamas 3 m. slaptu balsavimu ir absoliučia balsų dauguma.
      • Daug laisvių bažnyčiai: privalomas tikybos mokymas, nevaržoma religinių organizacijų veikla.
      • Nustatytos valstybinės vėliavos spalvos ir herbas.
      • Valstybinė kalba – lietuvių.
      • Garantuotos piliečių ir tautinių mažumų teisės ir laisvės.
    • Pinigų reforma: (1922 m. spalio 1 d.). Į apyvartą įvesta nauja auksu padengta valiuta – litas, tapusi viena tvirčiausių valiutų pasaulyje.

    Tarptautinis Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas (1918-1922 m.)

    • Vokietija (1918 m. kovo 23 d.)
    • Sovietų Rusija (1920 liepos 10 d.)
    • Latvija ir Estija – de jure;  Lietuva priimta į Tautų sąjungą (1921 m.)
    • JAV, Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija – de jure (1922 m.)

    Lietuvos – Sovietų Rusijos sutartis (1920 m. liepos 10 d.):

    • Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir neutralitetą ir visiems laikams atsisakė teisių į Lietuvos teritoriją.
    • Nustatyta rytinė siena, pagal kurią Vilniaus kraštas ir Gardinas pripažintas Lietuvai.
    • Rusija pažadėjo grąžinti karo metu pagrobtą turtą.
    • Atleido Lietuvą nuo skolų, sumokėjo 3 mln. aukso rublių kompensaciją, pažadėjo duoti miško.

    Suvalkų sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos (1920 m. spalio 7 d.):

    • Nustatyta demarkacijos linija, paliekanti Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai.
    • Susitarta nutraukti karo veiksmus ir pasikeisti belaisviais.

    Nepriklausomybės kovų reikšmė: paaiškėjo Lietuvos valstybės likimas. Neturėdama patyrusios kariuomenės, karo pramonės, finansų, Lietuva neprarado laisvės ir išlaikė valstybingumą.

    Nepriklausomos Lietuvos visuomenė

    VISUOMENĖ

    Miestuose padaugėjo lietuvių, vyravo lietuvių kalba. Kitataučiai (žydai, lenkai, vokiečiai). Gausiausias visuomenės sluoksnis – valstiečiai – ūkininkai.  Susiklostė miestiečių, valdininkų, inteligentų sluoksniai. Iš ekonominio ir politinio gyvenimo pašalinti kitataučiai, sulenkėję dvarininkai. Santuoką įregistruodavo tik bažnyčia. Žmonės tapo savo šalį mylinčiais patriotais.

    ŪKIS

    Lietuva – agrarinis kraštas. Vystėsi žemės ūkis (žemės reforma). Atsirado daug vienkiemių, vyravo vidutinio dydžio ūkiai. Samdyti padieniai darbininkai. Dalis žemės ūkio produktų buvo eksportuojama (bekonai, linai, sviestas). ŽŪ rėmė valstybė. Skaudus smūgis – didžioji ekonominė krizė, daug valstiečių nuskurdo, ūkininkai streikavo. Su jais susidorojo Smetonos karo komendantai.

    PRAMONĖ

    Svarbiausia šaka – maisto pramonė. Didžiausia įmonė – Kauno metalo apdirbimo įmonė. Prekybai itin svarbi Klaipėda. Vystymąsi pristabdė didžioji ekonominė krizė, labai krito maisto kainos, sumažėjo darbo užmokestis. (Verslininkai broliai Vailokaičiai, UAB „Pieno centras“, „Maistas“.)

    TRANSPORTAS IR RYŠIAI

    Geležinkeliai, tiltai, plentai, autobusai, automobilius turėjo tik turtingieji. Kūrėsi civilinė aviacija. Kaunas – oro susisiekimo centras. Lėktuvai DOBI ir ANBO4 (Dobkevičius, Gustaitis). Nauji išradimai – radijas ir telefonas.(Kauno radiofonas)

    KULTŪRA

    Žmogus vertintas pagal išsilavinimą. Rašytojai B. Sruoga, V.M. Putinas, Aistis, S. Nėris. Suklestėjo teatras, opera, architektūra, dailė. Rengiami koncertai, spektakliai, parodos, orkestrai, muziejai, padidėjo periodikos leidyba. Dainų ir šokių šventė. A. Šapokos „Lietuvos istorija“ – pasididžiavimas lietuvių tautos istorija, tautiškumo šaltinis. Dariaus ir Girėno skrydis per atlantą. Jų rezultatas – antrasis pasaulyje skrydžio be nusileidimo. Jų skrydis – vienas tiksliausių aviacijos istorijoje. Šiuo skrydžiu buvo atvertas kelias oro paštui tarp Amerikos ir Europos žemynų. Lakūnų žygis, jų tragiška mirtis tapo daugelio įkvėpimo šaltiniu. Apie skrydį buvo dainuojamos dainos, lakūnai tapo patriotizmo simboliais. Lietuva neatsiiko nuo bendro to meto Europos išsilavinimo lygio.

    MOKSLAS

    Įgyvendintas pradžios mokslo įstatymas, privalomas pradinis mokslas. Valdžios tautinė politika tolerantiška, kitataučiai galėjo mokytis savo gimtąja kalba. Įkurtas Lietuvos universitetas (VDU), ŽŪ akademija, veterinarijos akademija, prekybos ir pedagogikos institutai, karininkų kursai, meno mokykla, dramos teatras. Universiteto veikla nebuvo varžoma. Jame dirbo iškiliausi mokslininkai: Riomeris, Ivanauskas, Čepinskis. Mokslas prieinamas visiems, gabiausi siųsti mokytis į užsienį. Išsilavinę lietuviai, kilę iš valstiečių šeimų – „pirma karta nuo žagrės“.

    MENAS

    Tapyboje, literatūroje, teatre, muzikoje ir architektūroje atsiranda modernizmo stilius, neigiantis senąsias romantizmo idėjas. SPORTAS Lietuviai garsėjo kaip puikūs krepšininkai. Kilo masinis sporto sąjūdis. Gausėjo sporto renginių, sąskrydžių, varžybų, švenčių. Aktyviausias sporto propoguotojas – Steponas Darius.

    KAUNAS

    Suklestėjo Kaunas – laikinoji sostinė. Jame sparčiai daugėjo gyventojų, modernių pastatų, kurti nauji rajonai, ėmė kursuoti autobusai bei funikulieriai. Gyvenimo centras – laisvės alėja. Atsidarė prabangūs restoranai „Metropolis“, „Konrado“ kavinė. Rinkosi įžymybės, vykdavo spektakliai, koncertai.

    GYVENIMO BŪDAS

    Ūkininkai statėsi modernesnias trobas, stogai dengti skiedromis, skarda, aslą keitė grindys, nauji baldai. Miltinius patiekalus pakeitė bulvės. Religingumas, dorumas, krikščioniškos šventės, kryžiai. Talkos, pagalba, pasilinksminimai. Susirūpinta higiena, kosmetika. Vilnoniai, lininiai drabužiai, kantapliai (oda traukta avalynė mediniais padais) Puoselėtos vertybės ir tradicijos.

    1926 m. Gruodžio 17d. Perversmas

    3-asis seimas. Kairiųjų (valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai) politika ir staigūs pokyčiai. (mažinama kariuomenė, atšaukiama karo padėtis, spaudos laisvė, amnestuoti karo belaisviai, nutarta nemokėti algų kunigams, nepripažinti naujų vyskupų). Nuosprendžiai piktina gyventojus, vyksta amnestuotų KP narių susirėmimai, netvarka.

    Perversmas. Vykdė karininka

    Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

    © 2014-2020 Istorijai.lt

    Pranešti klaidą

    Pažymėtos klaidos tekstas: