II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Frankų metraštininkas Grigalius Turietis (gyveno VI a.) apie Chlodvigo krikšto motyvus)
Tačiau karalienė nesiliovė raginusi jį pripažinti Tikruoju Dievu ir atsisakyti stabų. Bet jis vis tiek niekaip neatsivertė, kol galų gale sykį pradėjo kariauti su alemanais. Kai abi kariuomenės stojo į mūšį, prasidėjo baisios skerdynės, ir Chlodvigo kariams kilo pavojus, kad juos sumals į miltus. Tai matydamas, Chlodvigas pakėlė akis į dangų, jo širdis buvo sujaudinta, o akys pilnos ašarų, ir prabilo: „Jėzau Kristau, sako, kad Tu teiki pagalbą ištiktiems nelaimės, atneši pergalę tiems, kurie tiki Tavimi. Nuolankiai prašau Tavo pagalbos. Jei padėsi man dabar įveikti priešus ir jei patirsiu tą galią, kurią sakosi patyrę Tau atsidavę žmonės, tai aš įtikėsiu Tave ir pasikrikštysiu dėl Tavęs.“ Ir vos tik jis tai ištarė, alemanai apsisuko ir ėmė bėgti. Tada jis nutraukė mūšį, nuramino žmones ir taikiai grįžo namo; tačiau karalienei jis papasakojo, kaip šaukėsi Kristaus ir kaip iškovojo pergalę.
B šaltinis (Popiežiaus pasiuntinys kardinolas Humbertas 1054 m. kaltina Konstantinopolio patriarchą Mikalojų)
Bet mes negalime pakęsti tokio negirdėto Apaštališkojo Sosto šmeižimo ir įžeidinėjimų [...] ir taip grindžiame (atskyrimą): Mikalojus, patriarchas per prievartą, iš tiesų naujokas, vienuolio drabužį apsivilkęs tik iš žmogiškos baimės, dabar sutepęs jį daugeliu didžiulių nusikaltimų, ir visi jo sekėjai, taip pat klystantys, nuo šiol prakeikiami sykiu su visais eretikais, su velniu ir jo angelais, jeigu neateis į protą.
C šaltinis (Popiežiaus Grigaliaus VII tezės, išsakytos XI a. dokumente „Popiežiaus įsakymai“)
1. Romos Bažnyčia buvo įkurta vien tik Dievo. 2. Vien tik Romos popiežius teisėtai vadinamas viso pasaulio vyskupu.
3. Tik jis vienas gali skirti ir šalinti vyskupus. 6. Su asmenimis, kuriuos popiežius atskyrė nuo Bažnyčios, draudžiama net būti vienuose namuose.
8. Tik popiežius gali naudoti imperijos ženklus. 9. Tik popiežiui visi kunigaikščiai turi bučiuoti kojas. 11. Jo titulas vienintelis pasaulyje. 12. Popiežius gali šalinti imperatorius. 19. Niekas jam ne teisėjas. 22. Romos Bažnyčia niekada neklydo ir niekada neklys, kaip parašyta Šventajame Rašte.
D šaltinis (Karalius Henrikas IV (miniatiūros viduryje) prašo Kliuni abatą Hugoną ir markgrafienę Matildą Toskanietę užtarti jį prieš popiežių)
A šaltinis (Ištrauka iš „Katekizmo“ prakalbos)
Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit Ir tatai skaitydami permanykit: Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti, Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti. [...]
Sūnūs, dukterys jūsų turi tatai mokėti, Visa širdim turi tą Dievo žodį mylėti. Jei, broliai seserys, tuos žodžius nepapeiksit, Dievą Tėvą ir Sūnų sau mylu padarysit.
B šaltinis (Iš „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“)
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.
C šaltinis (Vincento Smakausko paveikslas, skirtas Vilniaus akademijos (universiteto) įsteigimui)
A šaltinis (1918 m. gruodžio 27 d. Mykolo Sleževičiaus vyriausybės atsišaukimas dėl savanorių telkimo)
Lietuvos piliečiai!
Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.
Šiandien visi išvydome Laisvės rytojų švintant; Lietuvos nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę!
Lietuva pavojuje! Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.
Tad ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės. Šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose.
Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdžių, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą!
Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!
B šaltinis (Lietuvos nepriklausomybės kovos, 1919–1920 m.)
C šaltinis (Iš 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutarties)
I straipsnis Remdamasi Rusijos Federacinės Socialistinės Tarybų Respublikos paskelbtąja visų tautų teise laisvai apsispręsti ligi joms visiškai atsiskiriant nuo valstybės, kurios sudėtyje jos yra, Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę [...].
IX straipsnis Rusijos vyriausybė savo lėšomis sugrąžina Lietuvon ir perduoda Lietuvos vyriausybei bibliotekas, archyvus, muziejus, dailės kūrinius, mokslo vadovėlius bei įnagius, dokumentus ir kitokį mokyklų, mokslo, valdžios, tikybos, visuomenės ir luomo įstaigų turtą, jei pažymėti daiktai buvo išvežti iš Lietuvos pasaulinio 1914–1917 metų karo laiku [...].
XII straipsnis 1. Rusijos vyriausybė, turėdama omenyje, kad Lietuva pasaulinio karo metu buvo beveik visa nuniokota ir kad Lietuvos piliečiai net negali atsistatyti savo ūkio, [...] pareiškia sutinkanti:
Nukelti nuo Lietuvos atsakomybę už Rusijos skolas [...]. 2. Artimiausiose prie Lietuvos sienų vietose ir kiek galima arčiau prie plukdomųjų upių ir geležinkelių duoti Lietuvos vyriausybei teisę kirsti miško iš šimto tūkstančių dešimtinių ploto [...].
3. Išduoti Lietuvos vyriausybei tris milijonus rublių aukso per pusantro mėnesio nuo šios sutarties ratifikavimo dienos.
A šaltinis (Ištrauka iš laikraščio „Pravda“ straipsnio „Suverenitetas ir internacionalinės socialistinių šalių pareigos“)
Bendri Sovietų Sąjungos ir kitų socialistinių šalių veiksmai, kurių imtasi, siekiant apginti Čekoslovakijos žmonių socializmo laimėjimus, yra ypač reikšmingi stiprinant socialistinę sandraugą, kuri yra didžiausias darbininkų klasės laimėjimas.
Negalime ignoruoti iš kai kurių vietų pasigirdusių pareiškimų, esą penkių socialistinių šalių veiksmai prieštarauja marksizmo-leninizmo suvereniteto principui ir tautų laisvo apsisprendimo teisėms.
Tai reiškia, kad kiekvienos šalies komunistų partija yra atsakinga ne tik už savo šalies žmones, bet ir už kitas socialistines šalis, už visą komunistinį judėjimą. Tie, kas tai pamiršta, iškeldami tik vienos komunistų partijos nepriklausomybę, tampa vienašališki. Jie nukrypsta nuo savo internacionalinės pareigos vykdymo.
B šaltinis (Ištrauka iš Vengrijos ministro pirmininko Imrės Nadžio paskutinio pranešimo)
Ši kova – tai kova už Vengrijos tautos laisvę, prieš Rusijos intervenciją, ir galimas dalykas, kad savo poste sugebėsiu išsilaikyti dar vos vieną ar dvi valandas. Visas pasaulis pamatys, kaip Rusijos ginkluotosios pajėgos, nepaisydamos visų sutarčių ir konvencijų, triuškina Vengrijos žmonių pasipriešinimą. Visi taip pat pamatys, kaip jie pagrobia šalies, kuri yra Jungtinių Tautų narė, ministrą pirmininką, išveža iš sostinės, todėl nebelieka jokių abejonių, kad visa tai yra pati brutaliausia intervencija. Šiomis paskutinėmis minutėmis norėčiau paprašyti revoliucijos vadų, jei tik gali, išvykti iš šalies. Prašau, kad viskas, ką pasakiau per šią transliaciją ir ką mes esame sutarę su revoliucijos vadais per posėdžius parlamente, būtų surašyta į memorandumą, o vadai kreiptųsi į visas pasaulio tautas, prašydami pagalbos, ir visiems pasakytų, jog šiandien – Vengrijos, o rytoj ar poryt ateis ir kitų šalių eilė, nes Maskvos imperializmas nepripažįsta sienų, tik mėgina laimėti laiko.
C šaltinis (Iš Tonio Džado knygos „Pokaris. Europos istorija nuo 1945 metų“)
Nuo 1980 m. lapkričio iki 1981 m. gruodžio Lenkija gyveno jaudinančioje, nerimastingoje nežinioje. Prisimenantys praeities klaidas bei stengdamiesi neišprovokuoti priešiškos pažemintos komunistų partijos vadovybės reakcijos, Valensos patarėjai ypač pabrėžė, jog būtina elgtis atsargiai. Visas šis judėjimas turėjo tapti „save ribojančia revoliucija“. Jacekas Kuronis, puikiai atsimenantis 1956 ir 1968 metų įvykius, nuolat ragino neišsižadėti socialistinės sistemos ir pabrėžė, kad „Solidarumas“ turi imtis vadovaujamo vaidmens partijoje – niekas nenorėjo suteikti pagrindo valdžiai Varšuvoje ar Maskvoje vėl įvesti tankus.
Pačių streikuotojų nusistatyti apribojimai atsipirko, bet tik iki tam tikro lygio. Į oficialią „Solidarumo“ darbotvarkę nebuvo įtrauktos tokios atvirai politinės temos kaip nusiginklavimas ar užsienio politika. Vietoje to joje buvo susitelkta ties Darbininkų gynimo komiteto priimta Visuomenės praktikavimosi strategija: užmegzti ryšius su Katalikų Bažnyčia [...], įkurti vietos profsąjungas bei gamyklų tarybas, reikalauti savivaldos darbo vietose ir socialinių teisių [...].
D šaltinis (1956 m. karikatūra „Dresuotojo Chruščiovo problema“)
Ant pakylų užrašyta (iš kairės): Jugoslavija, Čekoslovakija, Lenkija, Vengrija, Albanija, Bulgarija.