2026 m. pakartotinė istorijos egzamino sesija

Šaltiniai

1 struktūrinis klausimas

Viduramžiais ir naujaisiais amžiais Lietuvos valstybės statusas keitėsi. Šis pokytis ypač atsiskleidė, bendraujant su kaimynine Lenkijos valstybe. Remdamiesi A, B šaltiniais ir žiniomis, atlikite 16–19 užduotis.

A šaltinis. Iš sutarties teksto

<…> daug imperatorių, karalių ir valdovų norėjo, troško, siekė susijungti su šiuo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu amžinos giminystės ryšiais, tačiau Visagalis Dievas išsaugojo šį įvykį dėl Jos Karališkosios Didenybės. Todėl, Šviesiausia Valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didįjį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingąją ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę. Tikime, kad dėl to sustiprės Dievo šlovė, sielų išganymas, gyventojų garbingumas, karalystės augimas. O kol visa tai, apie ką kalbama, pasieks numatytą tikslą, didysis kunigaikštis ponas Jogaila su visais savo dar nepakrikštytais broliais, artimaisiais, didikais, didesniais ir mažesniais bajorais, jo žemėse gyvenančiais, siekia, nori ir trokšta priimti Šventosios Romos Bažnyčios katalikų tikėjimą. <…> Be to, tas pats didysis kunigaikštis Jogaila žada ir įsipareigojo visas užimtas ir prarastas Lenkijos Karalystės žemes, kad ir kas jas bebūtų atėmęs ir užėmęs, savo pastangomis ir ištekliais vėl suvienyti. Taip pat didysis kunigaikštis Jogaila pažada visiems krikščionims, o ypač abiejų lyčių žmonėms, kurie iš Lenkijos žemių buvo pagrobti ir kariaujančiųjų papročiu išvesti, grąžinti buvusią laisvę ir leisti jiems keliauti, kur panorės. <…>

B šaltinis. Iš sutarties teksto

<…> Kad Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra jau vienas neišskiriamas ir vienalytis kūnas, taip pat viena bendra, neišskiriama Respublika, kuri iš dviejų valstybių ir tautų susidarė ir susijungė į vieną tautą. <…>

5. Lietuvos didžiojo kunigaikščio išrinkimas ir pakėlimas, prieš tai atskirai vykdavęs Lietuvoje, kad jau pasibaigtų taip, kad ateityje neliktų jokio ženklo ar panašumo, kurie rodytų arba reikštų Lietuvos didžiojo kunigaikščio pakėlimą arba inauguraciją. O kadangi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas ir pareigybės išlieka, tai renkant ir karūnuojant jis turi būti skelbiamas ir Lenkijos karaliumi, ir kartu Lietuvos, Rusios, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos, Kijevo, Voluinės, Palenkės ir Livonijos didžiuoju kunigaikščiu. <…>

11. Ir visuose neganduose bendrai pagalba mes, abiejų tautų prelatai, kunigaikščiai, tarybos, baronai ir visi luomai, privalome sau padėti iš visų jėgų ir galimybių, kai bendrai tarybai atrodys naudinga ir reikalinga, laimingus dalykus ir negandus suvokiant kaip bendrus ir ištikimai padedant vieni kitiems. Pagal bendrą Varšuvos susitarimą vėliau negalima sudaryti nei nustatyti jokių sąjungų ir paktų arba sandorių ir aljansų su pašalinėmis tautomis, taip pat abiem šalims svarbiais klausimais jokie pasiuntiniai neturi būti siunčiami kitaip nei su bendra abiejų tautų žinia ir sutarimu, o jei prieš tai su bet kuria tauta sudaryti sandoriai ir susitarimai kuriai nors šaliai yra žalingi, neturi būti vykdomi. <…>

16. Nuo šio laiko jokių kitų atskirų seimų Karūnos ir Lietuvos luomams Jo Malonybė karalius nešauks, o tik visados bendrus toms abiem tautoms kaip vienam kūnui rengs Lenkijoje, kur Jo Karališkajai Malonybei bei Karūnos ir Lietuvos taryboms atrodys teisingiausia. <…>

Šaltiniai

2 struktūrinis klausimas

Lietuvoje XVI a. suvokta, kad aukštoji mokykla yra būtinas europietiškos visuomenės dėmuo. Prie Vilniaus universiteto įkūrimo prisidėjo ir specifinis to meto istorinis kontekstas. Remdamiesi A, B, C šaltiniais ir žiniomis, atlikite 20–25 užduotis.

A šaltinis. Iš Vilniaus vyskupo rašto, 1570 m.

<…> Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, tarp kitų garsi provincija, turtinga, labai kultūringa ir derlinga šlove ir talentais bei visaip kitaip labai klestinti, yra atsidūrusi baisiai nepatogioje padėtyje, nes neturi mokyklų ir jokios kolegijos, kur būtų Visagalio Dievo garbei ir šlovei, ir Dievo garbinimo platinimui bei tos valstybės naudai viešai skelbiami pavyzdiniai mokslai ir jaunimas būtų lavinamas, ir žmonės mokomi dorovingumo ir geraširdystės, nes ne visiems, nors ir apdovanotiems įgimtu protu ir vaizduote, nuvykti į kitus kraštus ir mokyklas ir ugdyti gabumus leidžia ištekliai. <…> pasikliaudami garsiųjų popiežiaus legatų pritarimu ir paraginimu, esame priėję prie tos minties į šią provinciją ir jos sostinę pakviesti ir įkurdinti kai kuriuos mokytus ir religingus vyrus iš tų kolegijų, kurios vadinamos Jėzaus draugijomis, kaip tik tai jų mokslai ir nekaltas gyvenimas padeda skleisti krikščionių tikėjimą, garbinti Dievą, pakreipti ir lavinti jaunimą naudingais mokslais ir papročiais, dažnai stropumo ir geradarystės labui, ypač šiame nelaimingame ir sugadintame amžiuje.

B šaltinis. Iš Stepono Batoro privilegijos, 1579 m. (pagal istoriko P. Rabikausko atpasakojimą)

a) tai vyskupo Vilniuje įsteigtai ir jėzuitams pavestai mokyklai „duoti ir suteikti akademijos ir universiteto teisę, privilegiją ir savybę, kokią turi mūsų karalystėje kitos kolegijos“;

b) šiam jėzuitų universitetui Vilniuje leisti „naudotis, turėti ir džiaugtis visomis privilegijomis, išimtimis ir laisvėmis, kuriomis naudojasi ir džiaugiasi mūsų karalystėje kitos kolegijos ir universitetai, o ypač Krokuvos universitetas“;

c) duoti teisę visose mokslo srityse, būtent teologijoje, metafizikoje, fizikoje ir logikoje, išskyrus teisę ir mediciną, teikti bakalauro, magistro ir daktaro laipsnius ir juos gavusiems leisti naudotis tokiu pat pripažinimu ir pirmenybe, kokius turi gavusieji tuos laipsnius kituose karalystės universitetuose bei kolegijose, o ypač Krokuvos universitete;

d) atleisti visus profesorius, daktarus, magistrus, bakalaurus, visus studentus ir patį rektorių, visus drauge ir kiekvieną atskirai, nuo bet kokios dvasinės ar pasaulietinės jurisdikcijos, nuo visų mokesčių, muitų, duoklių, rinkliavų ir bet kokių prievolių; <…>

C šaltinis. Studentai iš LDK užsienio universitetuose (iki XVI a. pradžios)

Šaltiniai

3 struktūrinis klausimas

Vokietija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tapo klasikiniu totalitarinės valstybės pavyzdžiu. Šios valstybės vadovai daug dėmesio skyrė propagandai, ir ji stiprino valdančiųjų pozicijas. Remdamiesi A, B, C, D šaltiniais ir žiniomis, atlikite 26–29 užduotis.

A šaltinis. Iš istoriko Normano Deiviso knygos „Europa. Istorija“

Hitlerio ir jo nacistų partijos iškilimas Vokietijoje buvo neabejotinai susijęs su Didžiąja depresija, tačiau tas ryšys nėra paprastas. Nacistai nežygiavo į Berlyną bedarbių armijos priešakyje, valdžios jiems nereikėjo užgrobti. <…> Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje vykstančių demokratijos procesų dėka, pakviestas teisėtos valdžios. Visai nesvarbu, kad jis ir jo galvažudžiai širdies gilumoje buvo toli gražu ne demokratai ir ne konstitucinių priemonių šalininkai. Nacizmo, kaip ir stalinizmo, stiprioji vieta – oficialūs pramanai. Nacių propaganda bruko žmonėms daugybę keistų idėjų. <…> Vieninga ir laisva Vokietijos liaudis be galo myli savo Tėvynę, negali atsidžiaugti savo mokslu ir menu, nepaprastai didžiuojasi savo emancipuotomis moterimis ir neapsakomai nekenčia išdavikų ir priešų… Visa tai jau girdėta. Hitlerio asmenybės kultas buvo beribis. Fiureris įkūnijo visa, kas gražu, išmintinga ir gera.

B šaltinis. Vormse skaitomas laikraštis „Der Stürmer“*, 1935 m.

C šaltinis. Referendumui dėl prezidento ir kanclerio postų sujungimo skirtas plakatas, 1934 m.

D šaltinis. Nedarbo lygis (%) Vokietijoje ir balsai už NSDAP** (%) parlamento rinkimuose 1924–1933 m.

Šaltiniai

4 struktūrinis klausimas

Kai nuo XX a. antrosios pusės vis labiau pradėjo ryškėti žmogaus ūkinės veiklos įtaka globaliai klimato kaitai, tarptautinė bendruomenė ėmėsi spręsti šią egzistencinę žmonijos problemą. Remdamiesi A, B šaltiniais ir žiniomis, atlikite 30–33 užduotis.

A šaltinis. Iš Jungtinių Tautų bendrosios klimato kaitos konvencijos, 1992 m.

2 straipsnis. Galutinis šios Konvencijos ir su ja susijusių teisinių dokumentų, kuriuos gali priimti Šalių Konferencija, tikslas yra pasiekti, kaip numatyta atitinkamuose šios Konvencijos nutarimuose, kad šiltnamio efektu pasižyminčių dujų koncentracijos atmosferoje stabilizuotųsi tokiame lygyje, kuriame pavojingas antropogeninis poveikis nesutrikdo klimato sistemos. Šis lygis turi būti pasiektas per tokį laikotarpį, kuris leistų ekosistemoms natūraliai prisitaikyti prie klimato pasikeitimo, kad nekiltų pavojaus maisto produktų gamybai, ir ekonominis vystymasis vyktų stabiliai.

3 straipsnis. <...> 3. Šalys turėtų imtis išankstinių priemonių, siekdamos numatyti, užkirsti kelią ar sumažinti iki minimumo klimato pasikeitimo priežastis ir sušvelninti jo neigiamas pasekmes. Esant rimtos ir neišvengiamos žalos pavojui, neginčijamų mokslinių įrodymų trūkumas neturi būti priežastimi nesiimti tokių priemonių, nepamirštant, kad strategija ir priemonės, nukreiptos prieš klimato pasikeitimą, turėtų būti taupios ir užtikrinti naudą pasauliui kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tam pasiekti būtina, kad ši strategija ir priemonės būtų įgyvendinamos atsižvelgiant į skirtingą socialinį ir ekonominį lygį <...>.

4. Šalys turi teisę į racionalų vystymąsi ir turėtų jį skatinti. Strategija ir priemonės, skirtos apsaugoti klimato sistemai nuo žmogaus sukeltų pokyčių, turėtų atitikti specifines kiekvienos Šalies sąlygas ir būti integruotos į jų nacionalinio vystymosi programas <...>.

B šaltinis. Energijos gamybos kaita pasaulyje ir Lietuvoje pagal energijos išteklių rūšis nuo 1985 m. iki 2024 m.

1 struktūrinis klausimas

Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.

A šaltinis (Sociologas Zenonas Norkus apie Europos valstybių santykius po Vestfalijos taikos)

Anarchijos kultūra <…> Europos valstybių santykiuose įsiviešpatavo po Vestfalijos taikos, kai suverenumas tapo ne vien faktine pačių galingiausių valstybių savybe, bet ir institutu, įtvirtinusiu ir kariškai silpnų valstybių teisę egzistuoti. Principą „žudyk, arba būsi nužudytas“ valstybių santykiuose pakeitęs principas „gyvenk ir leisk gyventi kitiems“. Karas liko teisėta valstybės interesų tenkinimo forma, tačiau jis ribojamas. Teisėtu pripažįstamas karas dėl strateginio pranašumo arba teritorijos, bet ne karas, kuriuo siekiama sunaikinti valstybę priešininkę. [T]arptautinė visuomenė tikrąja to žodžio prasme pradėjo formuotis tik nuo Vestfalijos taikos 1648 m. laikų, kai atsirado tarptautinė teisė, pagrįsta lygių suverenių valstybių koegzistavimo principu <…>. Koegzistavimas – buvimas (egzistavimas) vienas šalia kito tuo pačiu metu.

B šaltinis (Iš straipsnio „Politika ir religija: povestfalinės antireliginės kampanijos priežastys ir pasekmės“)

Ikivestfalinė Europos politinė sistema pasižymėjo nuolatine Katalikų Bažnyčios ir pasaulietinių valstybių valdovų kova dėl valdžios ir įtakos. Vis dėlto religija politikoje turėjo didelę reikšmę. Pradėję plisti humanistiniai sąjūdžiai persimetė į įvairias gyvenimo sritis, religijoje jie reiškėsi protestantizmo formomis, o politikoje – makiavelizmu. <…> Karas tarp katalikų ir protestantų iš tiesų buvo pasaulietinių valdovų inspiruotas sąmokslas prieš Katalikų Bažnyčios vaidmenį politikoje. Karą sukėlė ir labiausiai palaikė išskirtinai pasaulietiniai Prancūzijos, Švedijos ir Danijos valdovai, tikėjęsi susilpninti Habsburgų imperijos, kuri laikyta svarbiausia Šventojo Sosto atrama, pozicijas Europoje. Pareiškus, kad religija yra kalta dėl ilgų ir kruvinų konfliktų, bei sukompromitavus ją taikos trokštančių žmonių akyse, Vestfalijos taikos sutartyje įtvirtintas valstybių nepriklausomumo nuo dvasinio mokymo principas. Makiavelizmas – politinė doktrina, pagal kurią politikoje gali būti taikomos moralios ir amoralios priemonės.

C šaltinis (Iš Vienos kongreso darbų)

1 straipsnis. Varšuvos kunigaikštystė, išskyrus tas provincijas ir apygardas, dėl kurių kituose tolesniuose straipsniuose nustatyta kitaip, yra prijungiama prie Rusijos imperijos. Ji bus su ja neatskiriamai susieta savo konstitucija ir priklausys Jo Imperatoriškajai Didenybei Visos Rusijos imperatoriui <...>. [S]u kitais titulais bus vartojamas ir titulas Caras, Lenkijos karalius <...>. Imperatoriškoji Didenybė pasilieka teisę suteikti šiai valstybei, turinčiai atskirą administraciją, tokį vidaus teritorinį išplėtimą, kokį laikys tinkamu. <...> Lenkai, kurie yra atitinkamai Rusijos, Austrijos ir Prūsijos pavaldiniai, gaus atstovavimą ir nacionalines institucijas, nustatytas pagal politinio egzistavimo formą, kurią kiekviena iš vyriausybių, kurioms jie priklauso, laikys naudinga ir tinkama jiems suteikti. 2 straipsnis. Ta Varšuvos kunigaikštystės dalis, kurią Jo Didenybė Prūsijos karalius valdys visiškos suvereniteto ir nuosavybės teisėmis sau ir savo įpėdiniams, didžiosios Poznanės kunigaikštystės titulu <...>. 53 straipsnis. Vokietijos suverenūs kunigaikščiai ir laisvieji miestai, įskaitant šiame sandoryje dalyvaujančius Jų Didenybes Austrijos imperatorių, Prūsijos, Danijos ir Nyderlandų karalius, <...> [t]arpusavyje įsteigia nuolatinę konfederaciją, kuri vadinsis Vokietijos sąjunga.

D šaltinis (Europos valstybių politinis žemėlapis po 1815 metų)

2 struktūrinis klausimas

Remdamiesi A–C šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.

A šaltinis (Istorikas Robertas Petrauskas apie didžiųjų valstybių siekius Paryžiaus taikos konferencijoje)

Pagrindinius sprendimus priėmė Didysis trejetas – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Aršiausiai keršto Vokietijai siekė Prancūzijos ministras pirmininkas Georgesʼas Clemenceau. Dėl savo agresyvumo jis gavo „Tigro“ pravardę. G. Clemenceau norėjo susilpninti Vokietijos karinę galią taip, kad ši daugiau niekada neturėtų galimybių užpulti Prancūzijos, taip pat siekė, kad Vokietija sumokėtų už padarytą žalą ir atlygintų karo nuostolius. <…> JAV prezidentas Woodrow Wilsonas, kurio šalis niekada nebuvo paliesta tiesioginių karo veiksmų ir įsijungė į karą tik 1917 metais, į Versalį atvyko ne su žūtbūtiniu noru nubausti pralaimėtojus, o su „14 punktų“ programa ir idealistiniais teiginiais, tokiais kaip: „Europos gyventojai patys turi nuspręsti dėl savo ateities“, „reikia padaryti galą Europos šaulių sukurtoms imperijoms“, „įsteigti Tautų Sąjungą, kuri padėtų Europos valstybėms diskutuoti tarpusavyje“ ir, aišku, „apsaugotų nuo karinių konfliktų ateityje“. <…> Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Lloydo Georgeʼo pozicija dažniausiai laikoma viduriu tarp radikalių G. Clemenceau keršto siekių ir W. Wilsono idealizmo. Jis buvo vienas iš nedaugelio Europos politikų, kurie manė, kad bausmė neturi būti per didelė ir sunki, o Vokietijai po karo turi būti sudarytos sąlygos atsigauti.

B šaltinis (Iš Versalio taikos sutarties)

1 str. <…> Visos valstybės, dominijos arba kolonijos <…> gali tapti Sąjungos nariais, jeigu už jų priėmimą pasisakys du trečdaliai Asamblėjos. <…>

8 str. Sąjungos nariai supranta, kad, norint išsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų. <…> 10 str. Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę <…>. 11 str. Aiškiai skelbiama, kad bet koks karas arba karo grėsmė, nepaisant to, ar ji liečia tiesiogiai kurį nors Sąjungos narį, ar ne, domina visą Sąjungą ir kad jis turi imtis priemonių, galinčių veiksmingai išsaugoti taiką tautoms. <…> 16 str. Jeigu Sąjungos narys pradeda karą, nesilaikydamas įsipareigojimų, <…> tai jis ipso facto laikomas įvykdžiusiu karo aktą prieš visus kitus Sąjungos narius. <…> Iš Sąjungos gali būti pašalintas bet kuris narys, pažeidęs kurį nors Statute numatytą įsipareigojimą. ipso facto (lot.) – tuo pačiu.

C šaltinis (Britų istorikas Alanas Džonas Persivalis Teiloras (Alan John Percivale Taylor) apie tarptautinės situacijos pasikeitimus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje)

1919 metų sistema subyrėjo bemaž be Hitlerio įsikišimo. Visuotinis nusiginklavimas ilgą laiką buvo ta garantija, apie kurią galvojo Vakarų politikai. <…> Galutinai bendradarbiavimas suiro 1935 metais, kai Tautų Sąjunga irgi pademonstravo pasauliui savo bejėgiškumą. Mussolini, įsigeidęs šlovės ir kolonijų, užpuolė Abisiniją, Tautų Sąjungos narę. Penkiasdešimt dvi valstybės pasmerkė Italiją, ėmėsi prieš ją sankcijų, grasino, kad griebsis kolektyvinio saugumo priemonių. <…> Visą laiką nuo 1919 metų žmonės kalbėjo: „Jei nebus visuotinio nusiginklavimo, jei Tautų Sąjunga nepasirodys efektyvi, kils dar vienas didelis karas“. Dabar pastangos nusiginkluoti sužlugo, o Tautų Sąjunga irgi sužlugo. <…> Žmonės laikė karą savaime neišvengiamu. Jie taip pat bandė aptikti racionalias jo priežastis, jei kokios nors karo priežastys nusipelno tokio garbingo pavadinimo. Tai buvo nepatenkintųjų valstybių, Vokietijos ir Italijos, troškimas vėl patvirtinti savo didybę. Taip pat buvo manoma, kad jos „skurdžios“ valstybės, ir žmonės, laikomi protingais, net įsivaizdavo, kad jos pasitenkins, gavusios vienodą galimybę kažkokiu neaiškiu būdu pasinaudoti žaliavomis.

3 struktūrinis klausimas

Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.

A šaltinis (Lietuvos gyventojų emigracija į JAV, tūkst.)

B šaltinis (Iš knygos „Lietuvos istorija“ (1936 m.) apie emigraciją Lietuvoje)

Panaikinus baudžiavą, visi galėjo vykti, kur tik kam patinka. Kadangi gyvenimas namie tuomet buvo labai vargingas, tad daugelis baudėsi ieškoti geresnių sąlygų svetur. Kaip tik tada pasklido žinia apie geresnį gyvenimą Amerikoje, ir daugumas ėmė plaukti tenai. Pirmieji ten vyko užnemuniečiai (suvalkiečiai), kurie anksčiau buvo atleisti nuo baudžiavos. Netrukus ten pradėjo važiuoti valstiečiai ir iš visos Lietuvos, – ypatingai po 1867 ir 1868 m. nederliaus, po kurio prasidėjo badas. Nuo to laiko lietuvių skaičius Amerikoje ėmė augte augti. Vieni ten vyko, slapstydamiesi nuo kariuomenės, kiti, slėpdamiesi nuo rusų persekiojimų už platinimą lietuviškų knygų ir t. t., tačiau daugumas ten ieškojo geresnio gyvenimo. Tai buvo dažniausiai bežemiai ir mažažemiai. <...> Nuo 1921 m. įvažiavimas į J. Amerikos Valstybes yra suvaržytas, ir dabar ten maža beatvyksta iš Lietuvos. Bet užtat prieš didįjį karą ten yra išvykę bent po keletą iš kiekvieno mūsų kaimo. Reta lietuvių šeima neturi ten giminių ar pažįstamų. Baudėsi – čia ryžosi.

C šaltinis (Istorikas Juozas Banionis apie 1944 m. kilusią emigracijos iš Lietuvos bangą)

1944 m. vasarą Raudonajai armijai artinantis prie Lietuvos, jos žmonės, patyrę 1940–1941 m. bolševikinį terorą, traukėsi tolyn į Vakarų Europą, visų pirma – į vakarinę Vokietijos dalį, kur tikėjosi sulaukti amerikiečių, anglų ar prancūzų ir taip išsigelbėti nuo sovietų daromo moralinio spaudimo ir fizinio sunaikinimo. Jų pasitraukimas vyko stichiškai, o atsidūrus Vokietijoje nemažai daliai dar teko išgyventi nacių priverčiamuosius darbus. Visus juos gaivino mintis, kad pasitraukė tik laikinai, tol, kol su Vakarų pagalba bus atitaisyta akivaizdi Tėvynei primesta neteisybė ir bus sugrąžinta Lietuvai laisvė ir nepriklausomybė. Toks įsitikinimas buvo grindžiamas Vakarų demokratijų – tiek tarptautinių dokumentų (pvz., Atlanto chartija), tiek valstybių lyderių pareiškimais. 1945 m., jau karo veiksmams pasibaigus, ženkli išsaugojusių gyvybę, nublokštų iš Lietuvos žmonių dalis (per 60 tūkst. lietuvių) prisiglaudė vadinamosiose „išvietintųjų asmenų“ (angl. Displaced Persons – DP) stovyklose, kurių skaičius viršijo šimtą. <...> 1949 m. politiniams tremtiniams, virtusiems dipukais, atjaučiantiems Tėvynėje likusių tautiečių kitos tremties – prievartinės deportacijos į Rytus būklę, tampa priimtinesnis išeivio vardas. Tokia padėtis, klojant būsimos politiškai aktyvios išeivijos ideologijos pamatus, VLIK’o iniciatyva įtvirtinama 1949 m. birželio 14 d. paskelbtoje Lietuvių chartoje.

D šaltinis (Ištrauka iš Lietuvių chartos, priimtos 1949 m.)

Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė. Niekas negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pasklidę lietuviai sudaro vieningą Pasaulio Lietuvių Bendruomenę.

Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti ir ugdyti savo tautybę. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tėvų išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.

Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė. <...>

Mokykla yra tautinės dvasios židinys. Kiekvieno lietuvio kilniausioji pareiga būti lietuvių mokyklos rėmėju.

Draugija yra tautinės kultūros veiksminga talkininkė. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultūrines, jaunimo, savišalpos, profesines ir kitas lietuvių draugijas.

Mūsų tėvų kovos ir aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas visoms Lietuvių Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintą lietuvišką žodį.

4 struktūrinis klausimas

Remdamiesi A–D šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.

A šaltinis (Ištrauka iš Vilniaus apygardos komisaro H. Wulfo 1941 m. rugsėjo 19 d. rašto komisariniam tarėjui K. Kalendrai dėl žydų apgyvendinimo getuose)

Jei kur apskričių miestuose, miesteliuose arba kaimuose žydai dar nėra įgyvendinti į getus, kuo skubiausiai turi būti visi žydai sugabenti į getus, įrengtus miestų arba kaimų dalyse, atitinkamai aptverti tvora ir spygliuota viela. Getus turi saugoti lietuvių pagalbinė policija. Dėl getų apsaugos atitinkamas burmistras arba apskrities viršininkas turi tuo reikalu susitarti su apskrities mieste

esančiu vokiečių Polizeimeisteriu. Kiekvienu atveju getai turi būti tinkamai apsaugoti ir atskirti nuo išorinio pasaulio. Žydams amatininkams vokiečių Polizeimeisteris išduoda laikinus pažymėjimus, kad žydai galėtų eiti į darbus. Žydų darbininkų komandose gatvių darbams ir kitiems viešojo pobūdžio darbams turi būti vedami į darbą vieno atsakingo žydo. Įgyvendinimas žydų į getus visose vietose turi būti kuo skubiausiai įvykdytas. <...> Visose vietovėse šito reikalo pravedimo priemonės turi būti taip stropiai ir uždarai įvykdytos, kad atskirų žydų pabėgimas būtų neįmanomas. <...> Remiantis parėdymu Nr. 5 dėl žydų turto, visokios turto vertybės, kaip pastatai ir t. t., lieka vokiečių valstybės nuosavybė.

B šaltinis (Istorikas Arūnas Bubnys apie žydų persekiojimą vokiečių okupacijos pradžioje)

<...> Žydai bijojo karo ir glaudėsi prie sovietų, lietuviai karo laukė ir tikėjo, kad Vokietija išvaduos Lietuvą iš sovietų jungo. A. Hitlerio valdžia žydams siejosi su mirtimi, o J. Stalino valdžia – su galimybe išsaugoti gyvybę. Po 1941 m. birželio trėmimų didesnė lietuvių visuomenės dalis manė, kad tik hitlerinė Vokietija galinti išgelbėti lietuvių tautą nuo žūties. Išeivijos istorikas Saulius Sužiedėlis (JAV) pažymėjo <...>, dalis lietuvių prie žydų persekiojimų prisidėjo dėl keleto priežasčių: „<...> vieni talkininkavo grobio tikslais, kiti – keršydami už išvežtus į Sibirą, neskirdami žydo nuo bolševiko, kalto nuo nekalto, treti – vokiečių įsakyti ir prievartaujami“. Istoriko V. Brandišausko nuomone, lietuvių prisidėjimą prie žydų naikinimo nulėmė tokios priežastys: 1) kriminalinio elemento buvimas; 2) kerštas už kai kuriuos žydų nusikaltimus pirmaisiais sovietų valdžios metais; 3) priešingi žydų ir lietuvių geopolitiniai interesai (vienų orientacija į Sovietų Sąjungą, kitų – į Vokietiją); 4) dėl palankių karo ir nacių okupacijos sąlygų suvešėjęs antisemitizmas; 5) prieš karą sustiprėjusios fašistinės ir nacionalistinės nuotaikos.

C šaltinis (Apie žydų gelbėjimą holokausto metu Europoje ir Lietuvoje)

Gelbėjimo aplinkybės buvo sunkios ir sudėtingos, todėl, kad išgelbėtų vieną žydą, turėjo padėti bent 5–10 žmonių. <...> [L]yginant proporcingai pagal bendrą šalies gyventojų skaičių ir jos Pasaulio tautų teisuolių skaičių, Lietuva yra antra valstybė Europoje. Daugiau gelbėtojų buvo tik Olandijoje. Lenkija yra trečia. Šiuo atžvilgiu (pagal Yad Vashem pripažintų Pasaulio teisuolių skaičių) Lietuva ir Lenkija lenkia Prancūziją, Vengriją, Vokietiją, Čekiją, Slovakiją, Latviją, Austriją, Graikiją, Italiją, buvusią Jugoslaviją (dabar Serbija, Kroatija, Slovėnija) ir Norvegiją. <...> Vokiečių okupacijos metais (1941–1944 m.) Lietuvoje buvo gelbėta ir slepiama nuo 2500 iki 4000 žydų. Šį skaičių padauginę iš dešimties <...>, nustatėme, kad Lietuvoje gelbstint žydus dalyvavo daugiau nei 25 000 žmonių. Po dešimties naujų mokslinių tyrimų metų galima konstatuoti, kad ankstesni skaičiavimai – kad prie žydų gelbėjimo Lietuvoje prisidėjo maždaug 12 000 žmonių – nėra tikslūs.

D šaltinis (Apie Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Brazausko vizitą Izraelyje 1995 m.)

<...> 1995 m. kovo 1 d., sakydamas <...> kalbą Izraelio parlamente Knesete <...>, Lietuvos prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė. „Kaip Lietuvos Respublikos prezidentas ir jos pilietis aš jaučiu didelį palengvėjimą, pasakęs Jeruzalėje atgailos žodžius dėl žydų tautos genocido“, pareiškė prezidentas A. Brazauskas

žurnalistams lėktuve, grįždamas iš oficialaus trijų dienų vizito Izraelyje. „Tai buvo žodžiai ir tos lietuvių dalies, kuri mano taip, kaip ir aš. Kurie mano kitaip – tai jų reikalas“. <...> Paskutinis Kneseto posėdyje kalbėjo Lietuvos prezidentas A. Brazauskas. Jis nupasakojo Lietuvos žydų gyvenimo istoriją ir pasakė: „Per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį tarp lietuvių ir žydų nebuvo ženklesnių konfliktų“. A. Brazauskas retoriškai klausė, ir kurgi 1940–1941 metais kilo tas konfliktas, nuožmus ir kruvinas, bet nepateikė aiškaus atsakymo. A. Brazauskas tik konstatavo, kad lietuvių „tamsusis gaivalas ėmė nuožmiai niokoti žydų tautą“. Lietuvos prezidentas nesutiko, kad „kokia nors tauta būtų kolektyviai kaltinama, tačiau yra tautos moralė ir asmeninė pareiga...“ A. Brazauskas ne tik prašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie „žudė, kurie trėmė, plėšė“, bet ir pareiškė pasiryžęs atkurti tiesą ir išreiškė įsitikinimą, kad toks procesas jau prasidėjo, „tiriant reabilitacijos atvejus įtariamiems“. Pasak Prezidento, lietuviams okupacijoje taip pat teko patirti kalėjimų, tremtinių dalią, tačiau „tik vienintelė žydų tauta, kaip tauta, tapo auka“.