II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Metraštininkas Grigalius Turietis apie barbarų frankų karaliaus krikšto priežastis)
Tačiau karalienė Klotilda nesiliovė spyrusi Chlodvigą pripažinti Tikrąjį Dievą ir atsisakyti stabų. Bet jis vis tiek niekaip neatsivertė, kol galų gale sykį pradėjo kariauti su alemanais. Tada bėda privertė jį išpažinti, ko jo širdis iki tol nepripažino. Kai abi kariuomenės stojo į mūšį, prasidėjo baisios skerdynės, ir Chlodvigo kariams kilo pavojus, kad juos sumals į miltus. Tai matydamas Chlodvigas prabilo: „Jėzau Kristau, Klotilda sako, kad Tu esi Gyvojo Dievo sūnus; sako, kad Tu teiki pagalbą ištiktiems nelaimės, atneši pergalę tiems, kurie tiki Tavimi. Jei padėsi man dabar įveikti šiuos priešus ir jei patirsiu tą galią, kurią sakosi patyrę Tau atsidavę žmonės, tai aš įtikėsiu Tave ir pasikrikštysiu Tavo Vardan.“
B šaltinis (Popiežius Inocentas III apie dvasinę ir pasaulietinę valdžią, 1198 m.)
Kaip Dievas, Visatos kūrėjas, sukūrė du didelius šviesulius danguje, vieną didesnį, kuris turi valdyti dieną, ir mažesnį – valdyti naktį, taip Jis ir Katalikų Bažnyčioje, kuri čia simbolizuoja dangų, paskyrė du valdovus: vieną aukštesnį – sieloms, kitą žemesnį – kūnams, kurie taip tarpusavy santykiauja kaip diena ir naktis. Tai popiežiaus autoritetas ir imperatoriaus valdžia. Ir kaip mėnulis savo šviesą gauna iš saulės ir todėl yra mažesnis, o šviesumu, padėtimi ir poveikiu menkesnis, taip ir karaliaus galia visą blizgesį gauna iš popiežiaus autoriteto.
C šaltinis (Iš 1122 m. Vormso konkordato)
Aš, Henrikas V, iš Dievo malonės šventasis Romos imperatorius, iš meilės Dievui, šventai Romos bažnyčiai ir valdovui popiežiui Kalikstui ir siekdamas savo sielos išganymo, palieku viešpačiui Dievui ir šventiesiems jo apaštalams Petrui ir Povilui, ir šventajai visuotinei bažnyčiai bet kokią investitūrą žiedu bei lazda ir visose bažnyčiose, esančiose mano karalystėje ir imperijoje, laisvai leidžiu kanoninius rinkimus ir įšventinimus.
O šv. Petro valdas ir valdymo teises, kurios nuo tos nesantaikos pradžios iki šios dienos, valdant mano tėvui ir man, buvo atimtos, grąžinu šventajai Romos bažnyčiai, jeigu jos yra mano žinioje; o jeigu aš jų neturiu, tai sąžiningai padėsiu jas sugrąžinti.
D šaltinis (Paryžiaus Dievo Motinos katedra)
A šaltinis (Ištrauka iš caro Aleksandro II manifesto dėl baudžiavos panaikinimo)
Paskelbus nurodytus naujus nuostatus, baudžiauninkai gaus nustatytu laiku visas laisvų kaimo gyventojų teises.
Dvarininkai, išsaugodami visų jiems priklausančių žemių nuosavybės teisę, suteikia valstiečiams – už nustatytas prievoles – nuolatiniam naudojimuisi sodybą ir, be to, kad būtų užtikrinta valstiečių buitis ir kad jie galėtų vykdyti savo pareigas vyriausybei, – nustatytą nuostatuose laukų ir kitų naudmenų dydį.
Naudodamiesi tąja skirtine žeme, valstiečiai už tai turi atlikti dvarininkams nuostatuose nurodytas prievoles. Būdami šioje padėtyje, kuri yra pereinamojo pobūdžio, valstiečiai vadinami laikinaisiais prievolininkais.
Kartu jiems suteikiama teisė išsipirkti sodybą, o dvarininkams sutinkant, jie gali įsigyti nuosavybėn laukus bei kitas naudmenas, išskirtas jiems nuolatiniam naudojimuisi. Taip įsigiję nuosavybėn tam tikrą žemės kiekį, valstiečiai bus laisvi nuo prievolių dvarininkams už išpirktą žemę ir galutinai pereis į laisvų valstiečių – savininkų luomą.
B šaltinis (XX a. sukurtas plakatas. Viršuje parašyta „M. N. Muravjovas“)
C šaltinis (Priešmirtinis Antano Mackevičiaus laiškas tardymo komisijai)
Mano veiksmams vadovavo teisybės ir savo tautos meilė. Dėl to ne neapykanta carui ir rusų tautai, nes ji, rusų tauta, yra slaviška, bet tautos meilė ir jos laimė buvo daugiau kaip dešimties metų revoliucinio darbo akstinas ir priežastis. Lietuvių tauta darbšti, teisinga ir religinga, todėl užsitarnavo mano didžiausios meilės. Aš laukiau tartum atpildo, jau nesakau revoliucinių veiksmų, bet savo tautos laisvės. Duota (ji), ir kas gi? Vargšė liaudis tik pakeitė poną – net blogiau, nes ponas, kad ir koks būtų piktas, prireikus duodavo duonos, o dabar nors mirk – negausi. Mokesčiams turi atiduoti paskutinę pagalvę, o jei nėra už ką nupirkti raštininkui ir viršaičiui degtinės – laukia bausmė. O administracija? Ar ji rūpinasi? Tik tuo, kad galėtų lupti (pinigus).
D šaltinis (Iš E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko knygos „Carų valdžioje“)
Sukilėliams pralaimint mūšį po mūšio, nesulaukiant realios pagalbos iš Vakarų, kylant valstiečių priešinimuisi dvarui ir dėl žiaurių Muravjovo represijų Lietuvos dvarininkai pamažu ėmė trauktis nuo sukilimo. Jie ėmė bajorų vardu siųsti carui ištikimybės raštus, atgailauti suklydę. Suvokdami karinį rusų armijos pranašumą ir stengdamiesi sumažinti gresiančius nuostolius, į liaudį kreipėsi Motiejus Valančius ir kiti aukšti Katalikų Bažnyčios pareigūnai. Vis dėlto sukilimas tebesitęsė. [...]
Žlugo ne tik viltys ginklu išsivaduoti iš užkariautojų valdžios, žlugo ištisos epochos bajoriškojo judėjimo tradicija. Tačiau sukilimas privertė caro valdžią išplėsti valstiečių reformą, sudaryti lietuvių valstiečiams geresnes sąlygas ir pabandyti sukurti socialinę savo politikos krašte atramą, nukreiptą prieš „maištaujančią lenkų šlėktą“. Kita vertus, skaudžiai buvo pažeisti lietuvių tautos kultūriniai ir dvasiniai interesai: uždrausta lietuvių raštija lotyniškais rašmenimis, įnirtingai persekiojama Katalikų Bažnyčia, kraštą užplūdo rusakalbiai stačiatikybę išpažįstantys valdininkai ir kolonistai.
A šaltinis (A. J. P. Teiloro knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo“)
Europoje nebeliko nė ženklo tradicinės jėgų pusiausvyros. Vokietija potencialiai buvo daug stipresnė už Prancūziją, kas visiems buvo aišku, ir atrodė, kad jokia kita valstybė nesiruošia ateiti Prancūzijai į pagalbą. Didžioji Britanija iš esmės pasitraukė iš Europos ir stengėsi neskriausti nei Vokietijos, nei Prancūzijos, tiek, kiek ji išvis rūpinosi europine politika. Kai kurie atitolę nuo realybės diplomatai laikėsi fantastinės idėjos, kad Italija gali tapti Prancūzijos sąjungininke, taip ignoruodami ir Italijos silpnumą, ir kraštutinį neįtikėtinumą, kad vieną fašistinį diktatorių galima nukreipti prieš kitą. Liko tik šalys už Europos ribų, kurias įtraukti į Europos reikalus buvo mažai vilties. Jungtinės Valstijos desperatiškai laikėsi izoliacionizmo politikos, ir tą tendenciją sustiprino Didžioji depresija. Japonija bandė paversti Tolimuosius Rytus savo privačiomis valdomis, ir tuo pačiu kėsinosi į Europos interesus toje srityje. Sovietų Rusija buvo pasinėrusi į penkmečio planų sumaištį ir misterijas.
B šaltinis (Vokietijos užsienio politika XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje)
C šaltinis (1939 m. amerikiečių karikatūra „Raudonkepuraitė“)
Ant vilko pagalvės užrašyta „Nacistinė Vokietija“, ant meškos pagalvės – „Sovietų Rusija“, ant Raudonkepuraitės apsiausto – „Lenkija“.
D šaltinis (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties slaptasis papildomas protokolas)
Pasirašydami Vokietijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos nepuolimo sutartį, abiejų šalių pasirašiusieji įgaliotiniai itin konfidencialiai apsvarstė abipusių interesų sferų pasidalijimo Rytų Europoje klausimą. Apsvarsčius buvo nutarta:
1. Jeigu srityse, įeinančiose į Pabaltijo valstybių sudėtį (Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje), įvyktų teritorinis ir politinis pertvarkymas, šiaurinė Lietuvos siena taps Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena. Tuo pačiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus kraštui.
2. Jei teritorinis ir politinis pertvarkymas įvyktų Lenkijos valstybei priklausančiose srityse, Vokietijos ir TSRS interesų sferų siena eis maždaug Narevo, Vyslos ir Sano upėmis.
Klausimas, ar abiejų šalių interesams pageidautinas nepriklausomos Lenkijos valstybės išlikimas ir kokios bus šios valstybės sienos, gali būti galutinai išspręstas tik toliau rutuliojantis politiniams įvykiams.
Bet kokiu atveju abi vyriausybės šį klausimą spręs draugiško susitarimo būdu. 3. Turėdama galvoje pietryčių Europą, tarybinė šalis pabrėžia TSRS interesus dėl Besarabijos. Vokietija iš savo pusės pareiškia, kad ji politiškai visai nesuinteresuota šiomis sritimis.
4. Abi šalys šį protokolą laikys visiškoje paslaptyje.
A šaltinis (1989 m. rugpjūčio 27 d. TSKP CK pareiškimas „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“)
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos komisijos pareiškimas – ne pavienis atvejis. Jis yra tiesiogiai susijęs su ta separatistine linija, kurią pastaraisiais mėnesiais vis atkakliau ir agresyviau vykdo tam tikros Lietuvos, Latvijos ir Estijos jėgos. Jos apoteozė buvo tai, kad Liaudies frontai ir prie jų pritapusios organizacijos rugpjūčio 23 d. surengė masinę akciją, kurios politinė prasmė – nuteikti Pabaltijo respublikų tautas atsiskyrimui nuo Tarybų Sąjungos. [...]
Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai galėtų būti tautoms katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo. [...]
Susidariusi padėtis reikalauja gilaus supratimo, realaus ir rimto įvertinimo, ryžtingų neatidėliojamų priemonių, kad pertvarkos procesas Pabaltijyje būtų apvalytas nuo ekstremizmo, nuo destruktyvių, žalingų tendencijų.
B šaltinis (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktas Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo)
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.
Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą.
C šaltinis (1991 m. sausio 15 d. „Laisvosios Europos“ radijas)
Bušas sovietų veiksmus pavadino nepateisinamu jėgos panaudojimu. Prezidentas Bušas sekmadienį spaudos konferencijoje perskaitė pareiškimą, sakydamas, kad įvykiai Pabaltijo šalyse gali visiškai priešinga kryptimi pasukti Gorbačiovo reformų procesą. Prezidentas Bušas pavadino sovietų veiksmus didžiule tragedija Lietuvos žmonėms ir pridūrė, kad drąsūs Pabaltijo kraštų žmonės ir vadovai pasielgė tikrai oriai ir nuosaikiai. [...]
Vakarų valstybės smerkia jėgos panaudojimą Lietuvoje, tačiau dar nedaro galutinio sprendimo. Jų abejojimas dabar yra suprantamas, kad negalima atidėti alternatyvios politikos svarstymo. Amerika ir jos sąjungininkai atsisakė suteikti diplomatinį pripažinimą Baltijos kraštams, manydami, kad Maskva leis taikiai išspręsti jų likimą.
D šaltinis (1991 metų kovo mėnesio kanadiečių karikatūra)
Ant tanko užrašyta „Puiku. Pradėkime derybas“; ant kėdės – „Lietuva“.
