Šaltiniai
3 struktūrinis klausimas
Vokietija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje tapo klasikiniu totalitarinės valstybės pavyzdžiu. Šios valstybės vadovai daug dėmesio skyrė propagandai, ir ji stiprino valdančiųjų pozicijas. Remdamiesi A, B, C, D šaltiniais ir žiniomis, atlikite 26–29 užduotis.
A šaltinis. Iš istoriko Normano Deiviso knygos „Europa. Istorija“
Hitlerio ir jo nacistų partijos iškilimas Vokietijoje buvo neabejotinai susijęs su Didžiąja depresija, tačiau tas ryšys nėra paprastas. Nacistai nežygiavo į Berlyną bedarbių armijos priešakyje, valdžios jiems nereikėjo užgrobti. <…> Hitleris atėjo į valdžią Vokietijoje vykstančių demokratijos procesų dėka, pakviestas teisėtos valdžios. Visai nesvarbu, kad jis ir jo galvažudžiai širdies gilumoje buvo toli gražu ne demokratai ir ne konstitucinių priemonių šalininkai. Nacizmo, kaip ir stalinizmo, stiprioji vieta – oficialūs pramanai. Nacių propaganda bruko žmonėms daugybę keistų idėjų. <…> Vieninga ir laisva Vokietijos liaudis be galo myli savo Tėvynę, negali atsidžiaugti savo mokslu ir menu, nepaprastai didžiuojasi savo emancipuotomis moterimis ir neapsakomai nekenčia išdavikų ir priešų… Visa tai jau girdėta. Hitlerio asmenybės kultas buvo beribis. Fiureris įkūnijo visa, kas gražu, išmintinga ir gera.
B šaltinis. Vormse skaitomas laikraštis „Der Stürmer“*, 1935 m.
C šaltinis. Referendumui dėl prezidento ir kanclerio postų sujungimo skirtas plakatas, 1934 m.
D šaltinis. Nedarbo lygis (%) Vokietijoje ir balsai už NSDAP** (%) parlamento rinkimuose 1924–1933 m.
2 struktūrinis klausimas
Remdamiesi A–C šaltiniais ir žiniomis, atsakykite į klausimus.
A šaltinis (Istorikas Robertas Petrauskas apie didžiųjų valstybių siekius Paryžiaus taikos konferencijoje)
Pagrindinius sprendimus priėmė Didysis trejetas – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Aršiausiai keršto Vokietijai siekė Prancūzijos ministras pirmininkas Georgesʼas Clemenceau. Dėl savo agresyvumo jis gavo „Tigro“ pravardę. G. Clemenceau norėjo susilpninti Vokietijos karinę galią taip, kad ši daugiau niekada neturėtų galimybių užpulti Prancūzijos, taip pat siekė, kad Vokietija sumokėtų už padarytą žalą ir atlygintų karo nuostolius. <…> JAV prezidentas Woodrow Wilsonas, kurio šalis niekada nebuvo paliesta tiesioginių karo veiksmų ir įsijungė į karą tik 1917 metais, į Versalį atvyko ne su žūtbūtiniu noru nubausti pralaimėtojus, o su „14 punktų“ programa ir idealistiniais teiginiais, tokiais kaip: „Europos gyventojai patys turi nuspręsti dėl savo ateities“, „reikia padaryti galą Europos šaulių sukurtoms imperijoms“, „įsteigti Tautų Sąjungą, kuri padėtų Europos valstybėms diskutuoti tarpusavyje“ ir, aišku, „apsaugotų nuo karinių konfliktų ateityje“. <…> Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Davido Lloydo Georgeʼo pozicija dažniausiai laikoma viduriu tarp radikalių G. Clemenceau keršto siekių ir W. Wilsono idealizmo. Jis buvo vienas iš nedaugelio Europos politikų, kurie manė, kad bausmė neturi būti per didelė ir sunki, o Vokietijai po karo turi būti sudarytos sąlygos atsigauti.
B šaltinis (Iš Versalio taikos sutarties)
1 str. <…> Visos valstybės, dominijos arba kolonijos <…> gali tapti Sąjungos nariais, jeigu už jų priėmimą pasisakys du trečdaliai Asamblėjos. <…>
8 str. Sąjungos nariai supranta, kad, norint išsaugoti taiką, reikia apriboti nacionalinį ginklavimąsi iki minimumo, suderinamo su nacionaliniu saugumu ir įvykdymu tarptautinių įsipareigojimų. <…> 10 str. Sąjungos nariai įsipareigoja gerbti ir saugoti nuo bet kokio išorinio užpuolimo visų Sąjungos narių teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę <…>. 11 str. Aiškiai skelbiama, kad bet koks karas arba karo grėsmė, nepaisant to, ar ji liečia tiesiogiai kurį nors Sąjungos narį, ar ne, domina visą Sąjungą ir kad jis turi imtis priemonių, galinčių veiksmingai išsaugoti taiką tautoms. <…> 16 str. Jeigu Sąjungos narys pradeda karą, nesilaikydamas įsipareigojimų, <…> tai jis ipso facto laikomas įvykdžiusiu karo aktą prieš visus kitus Sąjungos narius. <…> Iš Sąjungos gali būti pašalintas bet kuris narys, pažeidęs kurį nors Statute numatytą įsipareigojimą. ipso facto (lot.) – tuo pačiu.
C šaltinis (Britų istorikas Alanas Džonas Persivalis Teiloras (Alan John Percivale Taylor) apie tarptautinės situacijos pasikeitimus XX a. ketvirtajame dešimtmetyje)
1919 metų sistema subyrėjo bemaž be Hitlerio įsikišimo. Visuotinis nusiginklavimas ilgą laiką buvo ta garantija, apie kurią galvojo Vakarų politikai. <…> Galutinai bendradarbiavimas suiro 1935 metais, kai Tautų Sąjunga irgi pademonstravo pasauliui savo bejėgiškumą. Mussolini, įsigeidęs šlovės ir kolonijų, užpuolė Abisiniją, Tautų Sąjungos narę. Penkiasdešimt dvi valstybės pasmerkė Italiją, ėmėsi prieš ją sankcijų, grasino, kad griebsis kolektyvinio saugumo priemonių. <…> Visą laiką nuo 1919 metų žmonės kalbėjo: „Jei nebus visuotinio nusiginklavimo, jei Tautų Sąjunga nepasirodys efektyvi, kils dar vienas didelis karas“. Dabar pastangos nusiginkluoti sužlugo, o Tautų Sąjunga irgi sužlugo. <…> Žmonės laikė karą savaime neišvengiamu. Jie taip pat bandė aptikti racionalias jo priežastis, jei kokios nors karo priežastys nusipelno tokio garbingo pavadinimo. Tai buvo nepatenkintųjų valstybių, Vokietijos ir Italijos, troškimas vėl patvirtinti savo didybę. Taip pat buvo manoma, kad jos „skurdžios“ valstybės, ir žmonės, laikomi protingais, net įsivaizdavo, kad jos pasitenkins, gavusios vienodą galimybę kažkokiu neaiškiu būdu pasinaudoti žaliavomis.
A šaltinis (Iš veikalo „Mano kova“, 1924 m.)
Tas, kas nori gyventi, tegul kovoja! Tas, kas atsisako kovoti šiame pasaulyje, kur pagrindinis įstatymas yra nuolatinė kova, nebevertas gyventi. Tai gali atrodyti žiauru, bet taip yra!
Žmogus, pamiršęs ir paniekinęs rasės įstatymus [...], tampa kliūtimi pergalingam aukštesnės rasės žygiui, o per tai ir visai žmonijos pažangai. Žmogiško jautrumo naštos prislėgtas, jis nusmunka į gyvulio, negalinčio pakilti iki žmogiškosios būtybės, lygį. [...]
Mes privalome matyti, kad rusų bolševizmas – tai XX amžiaus žydų mėginimas pasiekti pasaulinį viešpatavimą. [...] O žydas [...] eis toliau savo lemties keliu, kol prieš jį nestos titaniškoje kovoje kita jėga ir nepasiųs pas Liuciferį to, kuris kyla šturmuoti dangų. [...]
Žmonijos kultūra ir civilizacija šiame žemyne yra neperskiriamai susijusios su arijų egzistavimu. Jiems išnykus ar susilpnėjus, šią žemę apgaubtų tamsi barbarų epochos skraistė. Bet ardymas žmogiškosios civilizacijos pamatų, naikinant tuos, kurie ją laiko, mūsų akyse yra pats šlykščiausias nusikaltimas. Tas, kas išdrįsta pakelti ranką prieš paties Viešpačio tobuliausią paveikslą, įžeidžia Viešpatį ir padeda prarasti rojų.
B šaltinis (Iš 1937 m. kovo 1 d. posėdžio, kuriame vandens transporto liaudies komisaras Nikolajus Pachomovas skaitė pranešimą, stenogramos)
Tik neseniai pradėjome tikrinti kadrus ir iškart tokia puokštė. Serdiukas – Dniepropetrovsko garlaivininkystės viršininkas, Chandožka – Jenisiejaus garlaivininkystės viršininko pavaduotojas. Vardiju pavardes tų žmonių, kurie jau demaskuoti ir suimti. (Juokas.) Ziminas – Laivų mechaninės tarnybos viršininkas, Kuvšinovas – Volgos aukštupio garlaivystės viršininko padėjėjas, Bovinas – Volgos aukštupio garlaivystės Centrinės valdybos viršininkas, Samarvecas – Maskvos-Okos upių garlaivystės viršininko pavaduotojas. (STALINAS. Bovinas taip pat suimtas?) Irgi suimtas, taip pat, pasirodo, niekšas. (MOLOTOVAS. Teisingai suimtas?) Teisingai. (MOLOTOVAS. O anksčiau neįtarėte?) Ne, neįtariau.
Negaišinsiu jūsų skaitydamas ilgą sąrašą, jame 77 asmenys (juokas), iš kurių du trečdaliai suimti. (STALINAS. Kažkodėl mažokai...) Drauge Stalinai, sakiau jums, kad tai tik pradžia. (Juokas visoje salėje.)
C šaltinis (Vokietijoje išspausdinta karikatūra, XX a. ketvirtasis dešimtmetis)
Užrašas: „Idealus“ asmuo išrinktiesiems žmonėms: dėl skonio neverta ginčytis.
D šaltinis (JAV išspausdinta karikatūra, XX a. ketvirtasis dešimtmetis)
Užrašas: Pjovėjas.
A šaltinis (Iš Norman Davies knygos „Kariaujanti Europa: 1939–1945“)
Ketvirtajame dešimtmetyje SSRS virto groteskiška didžiule socialinių pertvarkymų ir žmonių skurdo laboratorija. Dešimtys milijonų žmonių, kęsdami neapsakomą skurdą, plušėjo kasdami kanalus, statydami užtvankas, fabrikus ir naujus miestus, vykdydami penkmečio planų užduotis. Milijonai mirė nuo išsekimo, nežmoniško elgesio, egzekucijų. Vykdant žemės ūkio kolektyvizaciją, buvo numatyta likviduoti ištisas klases – buožes ir pasiturinčius valstiečius. Ištisa karta buvo atplėšta nuo gimtųjų vietų ir ištremta dirbti vergiškus priverčiamuosius darbus. Ištisos šalys, tokios kaip Ukraina, kurios bandė priešintis, buvo nusiaubtos. Dar niekada žmonijos istorija neregėjo tokio milžiniško ideologijos taikymo spektaklio. [...]
Visas tas kančias ir vargus dar labiau padidino tai, kad Stalinas pradėjo valstybinio teroro kampaniją, prieš kurią nublanko visos kitos terorizmo formos. Žudynių mastas ir įžūlumas neturėjo precedento, jis užėmė kvapą. [...] Begaliniais melagingais kaltinimais sukūrė tokią kolektyvinės paranojos būseną, kai kiekvienas galėjo būti palaikytas šnipu, išdaviku ar „liaudies priešu“. [...] Gulagas tapo didžiausiu darbdaviu šalyje. Valstybės pareigūnai, dailininkai ir rašytojai, mokslininkai ir kariškiai – visi galėjo pakliūti į jo mėsmalę. [...] Nė viena visuomenė per visą žmonijos istoriją nėra patyrusi tokio negailestingo savęs naikinimo.
B šaltinis (Iš A. J. P. Taylor knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo“)
Hitleris ir naciai neužgrobė valdžios; jie atėjo į valdžią kai kurių ypatingai lengvabūdiškų senosios valdančiosios klasės narių, kurie įsivaizdavo galį Hitlerį paversti savo belaisviu, intrigų dėka. 1933 m. pradžioje Hitleris tapo kancleriu. Nepraėjus nė mėnesiui, jis panaikino demokratinės konstitucijos garantijas ir baigė įveikti kitas kliūtis, trukdančias jo diktatūrai. Tai buvo ypatinga diktatūros rūšis: masių diktatūra, valdanti jas pačias. Nors nacionalsocialistai nelaimėjo absoliučios balsų daugumos jokiuose laisvuose rinkimuose, jie laimėjo daugiau balsų, negu kada nors buvo pavykę bet kuriai kitai Vokietijos partijai. [...] Jokia diktatūra nebuvo taip karštai trokštama ir taip tvirtai remiama tokios gausybės žmonių, kaip Hitlerio diktatūra Vokietijoje. [...] Kai kurie stebėtojai Hitlerio fenomeną aiškino vokiečių brutalumu ir militarizmu; o daugelis vokiečių buvo brutalūs ir militaristiški. Kiti stebėtojai laikė Hitlerį paskutiniu desperatišku kapitalizmo pasispardymu; o daug vokiečių kapitalistų tikėjosi naudos, Hitleriui sutriuškinus profsąjungas. Gana nestabili, nepatenkinta visuomenė buvo sutramdyta tvirtų pažadų žmogaus, kuris aistringai tikėjo savimi.
C šaltinis (1936 m. karikatūra „Stalino konstitucija“)
D šaltinis (Darbininkai klausosi per radiją transliuojamos Hitlerio kalbos)
