Rusija 1905-1922 m. Bolševikų įsigalėjimo konspektas

 1905 – 1907 m. revoliucija Rusijoje

Priežastys:

1. Žemės ūkyje – feodalizmo liekanos (žemė likusi dvarininkų nuosavybe).
2. Nėra demokratinių laisvių (nėra spaudos laisvės, partijų veikla negalima).
3. Neribota caro valdžia – patvaldystė (nėra parlamento, konstitucijos).
4. Pralaimėtas karas Japonijai (1904).
5. Opozicinių partijų (nelegalių) veikla.

Revoliucija prasideda „Kruvinuoju sekmadieniu“ 1905 m. (sušaudyta taiki demonstracija Peterburge)

Caras daro nuolaidas ir leidžia:

• rinkti Dūmą (Rusijos parlamentas);
• kurti partijas;
• garantuoja asmens neliečiamumą.

Rusija pasuko demokratijos link.

1917 m. vasario revoliucija ir Spalio perversmas Rusijoje

Vasario revoliucija

Šios revoliucijos metu buvo nuversta caro valdžia, kurią susilpnino ilgas Pirmasis pasaulinis karas.

Revoliucija prasidėjo be aiškių lyderių ir formalių planų, o tai rodo, kad Rusijos liaudis buvo pribrendusi valdžios nuvertimui. Pagrindiniai įvykiai rutuliojosi šalies sostinėje Petrograde, kur 1917 m. vasario 23 d. eilėse prie maisto stovintys žmonės pradėjo demonstraciją. 1917 m. kovo mėnesį (pagal Julijaus kalendorių tai buvo vasaris) prasidėjo darbininkų streikai ir kareivių maištai, buvo pradėtos kurti Tarybos. Kovo 15 d. (kovo 2 d. pagal Julijaus kalendorių) imperatorius Nikolajus II-asis atsisakė sosto ir valdžią perdavė laikinajai vyriausybei, vadovaujamai kunigaikščio Lvovo.

Spalio revoliucija (perversmas)

Spalio revoliucija vadinamas rusų komunistų bolševikų sukilimas 1917 metais prieš pereinamąją A. Kerenskio menševikų vyriausybę. Po šios revoliucijos Rusijoje pradėta kurti socialistinė valstybė (RTFSR, Tarybų Sąjunga).

Vasario revoliucijos ir spalio perversmo priežastys:

1. užsitęsęs, nesėkmingas karas (Pirmas pasaulinis);
2. ekonominiai sunkumai, peraugę į suirutę;
3. darbininkų nepasitenkinimas;
4. kova tarp caro ir Dūmos (vasario rev.);
5. kareivių nepasitenkinimas karu;
6. maisto trūkumas miestuose;

Prasideda demonstracijos, streikai, kariuomenė neklauso caro įsakymų ir pereina į revoliucijos pusę.

Išrenkama Petrogrado darbininkų deputatų taryba (vėliau – Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų taryba). Tai – darbininkų savivalda.

Vasario pabaigoje (pagal tuometinį Europoje naudojamą kalendorių – kovo pradžia) Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto, baigėsi Romanovų dinastija.

Sudaryta Laikinoji  vyriausybė. Jos vadovas kunigaikštis G. Lvovas.  Rusijos valdymo formą turėjo nustatyti vėliau sušauktas Steigiamasis susirinkimas.

Susidaro dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė (demokratų, liberalų ir nuosaikiųjų monarchistų atstovavimas).

Tarybose vyrauja dvi partijos – menševikai (Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) šaka) ir eserai (socialistai revoliucionieriai (SR)).

Bolševikai (po pavadinimo pakeitimo taps komunistais) yra RSDDP kita šaka. 1917 m. ji Rusijoje veikė nelegaliai (buvo draudžiama).

Bolševikams vadovauja Vladimiras Ulijanovas – Leninas.  Bolševikų partija vienintelė Rusijoje pasisakė už karo nutraukimą. Todėl buvo populiari tarp kareivių (armijoje). Partijos šūkis –  „Visa valdžia taryboms“. Tikslas – proletariato diktatūra (valdžia turi priklausyti darbininkams, o kiti socialiniai sluoksniai turi jiems paklusti).

Laikinoji vyriausybė nenutraukė karo, todėl buvo nepopuliari.

1917 m. liepą Laikinajai vyriausybei ima vadovauti socialdemokratas A. Kerenskis.

1917 m. spalio iš 25 į 26 d. (lapkričio 7-8d.) bolševikai užima Žiemos rūmus (Laikinosios vyriausybės rezidencija) ir paima valdžią. Tai – 1917 m. Spalio perversmas Rusijoje. (Pagal komunistų terminus – Didžioji Spalio socialistinė revoliucija). Valdžia atitenka tik bolševikų partijai. Kitos partijos į valdžios struktūras neįleidžiamos.

Bolševikai paskelbia pirmuosius dekretus – Taikos ir Žemės dekretus: kariaujančios šalys raginamos pradėti taikos derybas ir baigti karą be aneksijų ir kontribucijų (į bolševikų kreipimąsi niekas neatsiliepė); kitas dekretas skelbė, kad žemė Rusijoje atiteks tiems, kas ją dirba (liko neištesėtas).

Liaudies komisarų tarybą (bolševikinė vyriausybė, vadovaujama V. Lenino), kuri rėmėsi žemiausiu dirbančiųjų sluoksniu.

1918 m. sausio 5-tą susirinkęs Steigiamasis susirinkimas neatidavė savo įgaliojimų bolševikams. Sausio 6-tą išvaikytas. Tai parodė, kad bolševikai įveda vienos partijos diktatūrą.

Sovietų Rusija 1918 – 1920

1917 m. bolševikai Rusijoje įveda totalitarinę diktatūrą (patys ją vadina „proletariato diktatūra“). Ji:

1. besiremianti prievarta;
2. totalitarinė (apimanti visas gyvenimo sritis);
3. diktatūrą įgyvendina bolševikų partija;

Bolševikų valdoma valstybė vadinosi RSFSR (Rusijos Sovietų Federatyvinė Socialistinė Respublika) arba Sovietų Rusija (iki 1922 m).

Vidaus politika

Bolševikų kariniai daliniai – Raudonoji armija (Raudonoji gvardija). Jos įkūrėjas L. Trockis.

Įkuriama Rusijos ypatingoji komisija (ČK). Įkūrė – F. E. Dzeržinskis.

Ši organizacija skelbė, kad kovoja su Sovietų Rusijos priešais. Ji vykdė represijas prieš opoziciją, bažnyčią, prieš nesutinkančius paklusti diktatūrai. Ši organizacija dažnai veikdavo nepaisydama įstatymų (suiminėdavo, tremdavo, žudydavo). Jos pavadinimai per SSRS istoriją kelis kartus keitėsi: ČK – GPU – NKVD – MGB – KGB.

1918 m. – Lenino įsakymu įkurtos pirmos koncentracijos stovyklos.

Įvesta privaloma mobilizacija į Raudonąją armiją, visuotinė darbo prievolė (darbo knygelės). Visi privalėjo dirbti. Nepaklūstantiems – griežtos bausmės.

Nacionalizuota (suvalstybinta) pramonė, žemė. Visiškai panaikinta privati nuosavybė, liko tik valstybinė. Nacionalizuojant tuktą, žmonėms sumokama už jį nebuvo.

Pradėjus trūkti miestuose maisto – įvestas maisto nusavinimas iš valstiečių (maistas atimamas). Darbininkai miestuose atlyginimą gaudavo maisto produktais.

Pilietinis karas Rusijoje (1918 – 1920)

Tai – antibolševikinių jėgų siekis ginklu nuversti bolševikų valdžią.

Raudonieji (bolševikai) prieš baltuosius (carinės Rusijos šalininkai, antibolševikai).

Baltųjų vadai A. Denikinas, A. Kolčiakas, P. Vrangelis, N. Judeničius.

1918 m. Jakaterinburge bolševikai sušaudo caro Nikolajaus II šeimą.

Pilietinio karo metais bolševikai įvedė karinio komunizmo politiką (1919 – 1921 m.)

• didėja prievarta šalies valdyme, ekonomikoje;
• gamybos centralizacija (gamyba valdoma bolševikų valdžios, jokio savarankiškumo)
• piniginių santykių ribojimas (darbininkams nemokami atlyginimai)
• įvedamos nemokamos paslaugos (nemokami laikraščiai, miestų transportas)

Pilietinį karą laimi bolševikai. Priežastys:

• baltieji nederino veiksmų, neturėjo lyderio, neturėjo programos.
• baltųjų nedemokratinės pažiūros.
• bolševikų propaganda (žadama laisvė, taika, žemė).
• stipri Raudonoji Armija.

Pilietinio karo metais prieš Sovietų Rusiją puolimą vykdė ir užsienio valstybės (buvusios Antantės sąjungos narės) Prancūzija, D. Britanija, JAV, Japonija.

 Puolimo priežastys:

• bolševikų valdžia nacionalizavo (neatlygindama) užsieniečių įmones Rusijoje;
• bolševikai atsisakė grąžinti carinės Rusijos skolas užsienio valstybėms.

Rusija apsigynė nes:

• puolančios valstybės siuntė tik ribotas karines pajėgas (po Pirmo pasaulinio karo žmonių tarpe karas buvo labai nepopuliarus, tai varžė vyriausybes);
• užsienio valstybių darbininkai simpatizavo Sovietų Rusijai ir vertė savo šalių vyriausybes nutraukti puolimą. Tai padėjo daryti vietinės komunistų partijos.

NEP‘as

1921 m. Sovietų Rusijoje kyla badas (dėl maisto atiminėjimo iš valstiečių).

1921 m. (iki 1927 m., iki industrializacijos pradžios) bolševikai pradeda naująją  ekonominę politiką  NEP‘ ą.

NEP‘o matais dalinai buvo leista grįžti į rinkos ekonomiką:

• leista iš valstybės nuomoti fabrikus, mokėti sutartus mokesčius, likusį pelną pasilikti.
• leista kurti smulkias privačias įmones.
• kaime leista iš valstybės nuomoti žemę, mokėti mokesčius, pelną pasilikti.
• kaime leista naudoti samdomąjį darbą.

NEP‘ o politika pasiteisino:

• pramonėje ir žemės ūkyje pasiektas prieškarinis lygis (1913 m.)
• ūkis atsigavo, nes žmonėms buvo leista užsidirbti; pasiteisino veiklumas.

Bolševikų užsienio politika

Po 1917 m. spalio perversmo bolševikai kariaujančioms Pirmajame pasauliniame kare valstybėms siūlė sudaryti taiką be aneksijų ir kontribucijų. Tokia pozicija buvo naudinga bolševikams nes, siekdami populiarumo Rusijoje, norėjo nutraukti žmonėms atsibodusį karą. Kita priežastis – karinių pajėgų reikėjo apginti savo valdžią vidaus (pilietiniame) kare. Kariaujančios valstybės į šį pasiūlymą nereagavo.

Paėmę jėga valdžią, bolševikai paskelbė “Rusijos tautų teisių deklaracija“. Joje Rusijos tautoms siūlė apsispręsti: jei nori – lieka bolševikinės Rusijos sudėtyje, jei nori – gali sukurti savo nepriklausomas nacionalines valstybes. Vėliau šių pasiūlymų nesilaikė.

Bolševikų vyriausybės jokios valstybės nepripažino. Į nepripažinimą bolševikai žiūrėjo abejingai. Jie buvo įsitikinę, kad tai – pasaulinės revoliucijos pradžia. Manyta, jog Rusija – tai pirmoji valstybė, kur darbininkai paėmė valdžią. Toliau šis procesas turi sparčiai plisti ir tapti pasauliniu reiškiniu.

Nutraukti santykiai su Antante iki 1920m.

1918 m. pasirašyta Bresto taika (Brest Litovsko) (03. 03.) tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos. Pagal šią taiką Sovietų Rusija praranda teritorijas (Pabaltijį, V.Baltarusija ir V.Ukrainą ir t.t.).

Matydami, kad kitose šalyse darbininkai valdžios nepaima, bolševikai pradeda propaguoti „Revoliucijos eksportas“ į kaimynines šalis teoriją. Tai turėjo būti daroma Raudonosios Armijos  pagalba.

1919 m. S. Rusijos komunistų partijos iniciatyva įkuriamas Komunistų Internacionalas (Kominternas). Tai organizacija, jungusi įvairių šalių komunistų partijas (34). Tikslas – sudaryti sąlygas pasaulinei  revoliucijai, remti S. Rusiją, kovoti su socialdemokratų partijomis (socdemus komonistai laikė vienais didžiausių savo politinių priešų). Kominternas vykdė S.Rusijos valią.

1920 m. kyla Lenkijos – Sovietų Rusijos karas. (Lenkijos pergalė). Tai – nepavykęs bandymas „eksportuoti“ revoliuciją.

1922 m. – atkuriami diplomatiniai santykiai su 12 valstybių. Užsienio valstybės supranta, kad bolševikai sugebėjo įsitvirtinti valdžioje, pripažinti Sovietų Rusiją savo vyriausybes spaudė darbininkai, Sovietų Rusija – stambus ekonominis partneris, NEP‘as suteikė vilties, kad Sovietų Rusijoje švelnėja diktatūrinis valdymas.

1917 m. revoliucija Rusijoje.

Prasidėjus I pasauliniam karui Rusija susidūrė su ekonominiais sunkumais. Žemės ūkyje ėmė trūkti  darbo rankų, todėl pradėjo trūti maisto produktų, miestuose buvo įvestos maisto kortelės, sumažėjo maisto daviniai kareiviams. Kariuomenės aprūpinimas karo reikmenimis taip pat buvo netinkamas. Prasti keliai ir užgrūsti geležinkeliai trukdė greitai perkelti kariuomenės dalinius. Ekonominiai sunkumai ir nesėkmės fronte demoralizavo kariuomenę. Kareiviai pradėjo reikšti nepasitenkinimą.

1917 m. vasario mėn viduryje Sankt Peterburge prasidėjo masiniai darbininkų streikai. Priežastys:

1. duonos trūkumas;
2. nesėkmės fronte;
3. nepasitenkinimas caro vyriausybės politika;

Streikuojanių darbininkų atstovai išrinko Petrogrado darbininkų tarybą, į ją buvo pasiųsti ir kareivių atstovai. Netrukus ši taryba jau kontroliavo visą Petrogradą. Rusijos Dūma įkūrė laikiną komitetą tvarkai šalyje įvesti. Kovo 14 d. šis komitetas buvo paskelbtas Laikinąja Rusijos vyriausybe. Caras atsistatydino, Rusija tapo respublika.

Nuvertus carą, valdžia pasiskirstė tarp 2 valdžios institucijų:

1. darbininkų ir kareivių atstovų tarybų – jos veikė didžiuosiuose miestuose, reiškė darbininkų, valstiečių ir kitų žemesniųjų sluoksnių interesus;
2. Laikinosios vyriausybės – ji gynė aristokratų ir viduriniojo sluoksnio interesu;

Nusistovėjusi pusiausvyra vadinama dvivaldyste, kuri truko nuo 1917 m. kovo iki liepos mėn. Be to šalyje augo bolševikų populiarumas. Prasidėjus Vasario revoliucijai, bolševikų lyderis V. Leninas buvo emigracijoje. Iš jos grįžęs balandžio mėn., jis paskelbė vadinamąsias Balandžio tezes, kuriose išdėstė bolševikų siekius:

1. darbininkų ir valstiečių tarybos nedelsiant turi perimti valdžią šalyje į savo rankas;
2. valstiečiai turi sukilti prieš dvarininkus ir pasidalyti jų žemes, darbininkai – sudaryti fabrikų valdymo komitetus;
3. grobikiškas karas turi būti paverstas pilietiniu, t.y. kareiviai turi sukilti prieš dvarininkus ir buržuaziją;
4. tada įvyks socialistinė revoliucija ir darbininkai perims valdžią į savo rankas;

Ši bolševikų programa netrukus išpopuliarėjo, nes žmonės vylėsi, kad bolševikai išspręs visas šalyje esančias problemas.

1917 m. liepos mėn bolševikai bandė įvykdyti sukilimą Petrograde, tačiau Laikinajai vyriausybei paklusnios kariuomenės dalys jį nuslopino.

1917 m. spalio mėn. bolševikai vis dėlto įvykdė valstybės perversmą ir atėjo į valdžią Rusijoje. Bolševikai jėga užėmė strategiškai svarbius objektus Petrograde. II Tarybų suvažiavimas patvirtino naująją vyriausybę – Liaudies komisarų tarybą. Surengus demokratinius rinkimus į Steigiamąjį susirinkimą (taip norėta įrodyti valdžios teisėtumą), bolševikai gavo vos 24% balsų, todėl susirinkimą išvaikė jėga.

Bolševikų režimas Rusijoje

1917 m. Rusijos ekonominė ir politinė padėtis:

• I pasaulinis karas atnešė daug nelaimių:
  • šeimos neteko maitintojų;
  • miestams trūko duonos;
  • didėjo nepasitenkinimas užsitęsusiu karu;
• kariuomenėje pašlijo drausmė;
• šalyje įsigalėjo anarchija;
• bolševikai siekė visiškos valdžios ir tai sukėlė pilietinį karą;

Proletariato diktatūros kūrimas. 1918 m. vasaris.

Susiformuoja valdžios prievartos įrankis – Visos Rusijos ypatingoji komisija, kurios tikslas – įtvirtinti diktatūrą. Atšaukiamas mirties bausmės panaikinimas, draudžiami streikai, leidžiama žmogų suimti ir sušaudyti.

1918 m. Sovietų Rusijos konstitucijoje įteisinama politinė nelygybė – klasinis cenzas: dvasininkai ir asmenys, turintys nors vieną samdinį, netenka rinkimų teisės. Steigiamos koncentracijos stovyklos sukilėliams, atsisakiusiems tarnauti Raudonojoje armijoje asmenims ir nepaklusniems valstiečiams.

Pilietinis karas ir intervencija.

1918 m. gegužės mėn. Rusijoje prasideda pilietinis karas, jame kariauja 2 pusės:

• raudonieji (bolševikai);
• baltieji (bolševikų priešai);

Nors baltųjų kariuomenėje yra žymiai daugiau gerų karvedžių, bet po spalio perversmo bolševikai kontroliuoja geležinkelius, todėl jie turi pranašumą. Karas manevrinio pobūdžio, nedaug kareivių didelėje teritorijoje. Liaudis palaiko bolševikus, nes šie davė žemės.

1918 m. kovą Murmanske išsilaipina Antantės desantas, o balandį Vladivostoke – Japonijos, Didžiosios Britanijos ir JAV kariuomenė.

1918 m. gegužę prasideda čekų ir slovakų korpuso maištas. Kontrrevoliucinės jėgos užima dalį Sibiro, Uralo, Pavolgio.

1918 m. lapkritį Odesoje, Chersone, Sevastopolyje išsilaipina Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos desantas.

1919 m. kovo mėn. vyksta baltųjų generolo A. Kolčiako puolimas.

1919 m. vasarą baltieji, vadovaujami A. Denikino, užima dalį Ukrainos, Kurską, Oriolą. Rudenį bolševikai sustabdo puolimą.

1919 m. pab.-1920 m. pr. Raudonoji armija užima Donbasą, Kijevą, Rostovą. Išplečia tarybų valdžio kontroliuojamas teritorijas.

1920 m. vyksta kovos su Lenkija ir baltųjų kariuomene, vadovaujama generolo P. Vrangelio.

1921 m. pasirašoma Rygos sutartis (Vakarų Ukraina ir Vakarų Baltarusija atitenka Lenkijai).

1922 m. pilietinis karas baigiasi Tolimuosiuose Rytuose.

Pilietinio karo pasekmės:

1. bolševikams pavyko išlaikyti valdžią savo rankose;
2. pilietinis karas sustabdė šalies ekonomine raidą;
3. žuvo apie 10 mln. žmonių;

Bolševikų pergalės priežastys:

1. kontrrevoliucinės jėgos neturėjo aiškios programos, be to, nebuvo vieningos;
2. bolševikai turėjo patrauklią programą ir sugebėjo mobilizuoti ekonominius resursus;
3. bolševikai sugebėjo sukurti profesionalią Raudonąją armiją;

1919 m. buvo sukurtas komunistinis internacionalas (Kominternas), veikęs iki 1943 m. Jo tikslas – derinti komunistų veiklą visame pasaulyje, siekti pasaulinės revoliucijos.

Karinis komunizmas – 1919-1921 m. Sovietų Rusijos politika ir priemonių sistema, kuri buvo įgyvendinama ginkluota kova: kariniai, pusiau kariniai ir prievartiniai šalies valdymo elementai, piniginių prekinių santykių ribojimas, gamybos centralizacija, lygiavos, nemokamų paslaugų įvedimas. Pagrindinis požymis – maisto produktų nusavinimas, tikslas – pajungti ekonomiką karo tikslams. Uždrausta privati prekyba maisto produktais ir vartojimo prekėmis. Įvestas apmokėjimas už darbą maisto produktais. Dekretu numatyta palikti valstiečiams produktų tik maistui. Nacionalizuoti fabrikai, vidutinės ir smulkiosios įmonės sukurta centralizuota gamybos valdymo ir paskirstymo sistema. 1918 m. įvesta visuotinė darbo prievolė.

Karinio komunizmo pasekmės:

1. sumažėjo priekių apyvarta, pinigai neteko vertės;
2. valstiečiai sumažino pasėlių plotus (kam auginti, jei vistiek atims), smuko žemės ūkis;
3. valstiečiai nuskurdo, 1921 m. prasidėjo badas Pavolgyje;
4. prasidėjo pramonės krizė: neveikė pramonės įmonės, trūkos žaliavų ir darbo jėgos;
5. augo gyventojų nepasitenkinimas (1921 m. Kroštato jūreivių maištas);
6. įvestos nemokamos geležinkelio transporto ir komunalinės paslaugos;

Tačiau ši politika padėjo sukaupti ekonominių resursų kovai su baltagvardiečiais ir laimėti pergalę pilietiniame kare.

NEP‘as (naujoji ekonominė politika) – Sovietų Rusijos ekonominė politika vykdyta 1921-1929 m.: įvesta rinkos ekonomika, prekiniai-piniginiai kaimo ir miesto santykiai, panaikintos valstiečių ūkio prievolės. Imtis tokios politikos vertė badas, gamybos nuosmukis ir antibolševikinės akcijos (Kronštato sukilimas). NEP‘as leido atverti rinką, stabilizuoti finansus, atstatyti, kas buvo sugriauta per karą. Kartu atsirado naujoji buržuazija ir turtingi valstiečiai – buožės. Po Lenino mirties 1924 m. absoliučią valdžią paėmus Stalinui, NEP‘as pamažu likviduotas.

NEP‘o dėka atkurtas žemės ūkis ir pramonė, tobulėjo transporto ir prekybos sistema, tačiau Rusija vis tiek 5-10 kartų atsiliko nuo didžiųjų kapitalistinių valstybių.

1922 gruodį Sovietų Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikų atstovai pasirašė SSRS įkūrimo deklaraciją.

1924 m. sausį buvo patvirtinta SSRS konstitucija.

1905 – 1907 m. Rusijos revoliucija

Priežastys:

• Feodalinių liekanų (patvaldystės, dvarininkų žemėvaldos, kaimo bendruomenės) egzistavimas;
• Blogos darbininkų darbo ir gyvenimo sąlygos;
• Tautinė ir kultūrinė nerusų tautų priespauda;
• Nesėkmingas karas su Japonija;

Socialistų revoliucionierių (arba eserų) partija susikūrė 1901 m. tikslas – nuversti patvaldystę, įvesti demokratinę respubliką; orientavosi į gausiausią Rusijos ž valstiečių – klasę; pagrindine kovos priemone laikė terorą;

RSDDP (Rusijos socialdemokratų darbininkų partija) susikūrė 1903 m. ir iškart suskilo į menševikus ir bolševikus; ši partija rėmėsi marksizmo teorija; orientavosi į darbininkų klasę; tikslas – socializmas. Tačiau menševikai teigė, kad Rusijoje nėra galimybės sukurt socializmą, todėl orientavosi į buržuazinę demokratinę revoliuciją, kuri padėtų sukurti šalyje demokratinę parlamentinę sistemą. Bolševikai teigė, kad artėjanti buržuazinė demokratinė revoliucija Rusijoje bus I socialistinė revoliucijos etapas, ir rengėsi paimti visą valdžią.

Zemskininkų–konstitucininkų sąjunga susikūrė 1903 m.: tai buvo liberaliosios inteligentijos organizacija, siekusi reformomis apriboti patvaldystę ir įvesti Rusijoje konstitucinę monarchiją.

Išlaisvinimo sąjunga įsikūrė 1904 m.: tai iš zemstvų liberalų išsiskyrusi radikali grupuotė, siekusi suvienyti visas šalies jėgas kovai dėl politinės laisvės ir norėjusi priversti vyriausybę imtis radikalesnių reformų.

Revoliucijos eiga:

1. revoliucijos pradžia 1905 m. sausis – rugpjūtis:

• revoliucija prasidėjo “Kruvinuoju sekmadieniu” (1905 m. sausio 9 d.), kai caro vyriausybės paliepimu buvo sušaudyta taiki demonstracija, nešusi peticiją carui dėl darbininkų padėties pagerinimo, dėl Steigiamojo susirinkimo sušaukimo ir politinių kalinių amnestijos. Po šio įvykio per Rusiją nusirito galinga darbininkų streikų banga;
• caras nenorėdamas daryti nuolaidų apsiribojo pažadais, o tai kėlė darbininkų nepasitenkinimą;
• 1905 m. birželio mėn. visuotinis streikas peraugo į ginkluotą sukilimą;
• 1905 m. rugpjūčio mėn. caras paskelbė manifestą, kuriame žadėjo sušaukti žmonių renkamą Valstybės dūmą;

2. Aukščiausias revoliucijos pakilimas 1905 m. spalis – gruodis:

• Spalio mėn. pr. Maskvoje prasidėjęs geležinkelininkų streikas peraugo į visos Rusijos politinį streiką;
• Spalio 17 (30) d. caras paskelbė manifestą “Apie valstybės santvarkos tobulinimą”, kuriame žadėjo įvesti pagrindines politines laisves ir teises, išplėsti rinkimų teises, sušaukti Valstybės dūmą kaip įstatymų leidimo organą;
• Pasinaudojus paskelbtomis laisvėmis toliau kūrėsi politinės partijos;

3. revoliucijos pabaiga 1906 – 1907 m.:

• 1906 m. kovo mėn. įvyko rinkimai į valstybės dūmą;
• 1906 m. liepos mėn. caras I Valstybės dūmą paleido. Tai sukėlė naują nepasitenkinimo bangą. Vyriausybė griebėsi represijų;
• 1907 m. pr. įvyko rinkimai į II Valstybės dūmą;
• 1907 m. II Valstybės dūma išvaikyta – tai laikoma revoliucijos pabaiga.

Padariniai:

• Rusijos politinė santvarka priartėjo prie Europos valstybių santvarkos;
• Pagyvėjo visuomeninis – politinis, kultūrinis gyvenimas;
• Sumažėjo tautinė priespauda;

Vasario revoliucija Rusijoje

Priežastys:

• Caro bandymai Rusiją pertvarkyti iš pavaldinės į konstitucinę nepasiteisino;
• Užsitęsęs karas, pralaimėjimai frontuose, ekonominė suirutė didino įvairių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą;
• 1916 m. pagilėjo vyriausybės krizė;
• karo metais labai išaugo stambiųjų Rusijos verslininkų ekonominė ir politinė reikšmė;

Revoliucijos eiga:

1. revoliucijos pradžia 1917 m. sausio 9 d. – vasario 25 d.:

• kruvinojo sekmadienio metinių proga Rusijoje prasidėjo didžiulis streikas.

2. sukilimas Petrograde 1917 m. vasario 26-28 d.;
3. Petrogrado deputatų ir kareivių deputatų tarybos veikla 1917 vasario 27 d. – kovo 1 d.;
4. laikinosios vyriausybės sudarymas 1917 m. kovo 3 d.;
5. dvivaldystė 1917 m. kovo 3 d – liepos 3 d.:
   • laimėjus revoliucijai Rusijoje susidarė dvivaldystė: Laikinoji vyriausybė turėjo valdžią, bet reali jėga (kariuomenė, milicija, darbininkų draugovės) buvo darbininkų ir kareivių deputatų tarybų rankose.
   • 1917 m. balandžio 4 (17) d. Leninas išdėstė planą, kaip taikiai paimti valdžią (“Balandžio tezės”);
6. dvivaldystės pabaiga 1917 m. liepos 4 d.:
   • bolševikai nutarė liepos 4 d. surengti taikią demonstraciją Petrograde, tačiau vyriausybei ištikimi daliniai pradėjo šaudyti į demonstraciją. Dauguma tarybų pasmerkė Petrogrado darbininkų ir kareivių veiksmus. Laikinajai vyriausybei tarybos suteikė plačius įgaliojimus – ji buvo pavadinta revoliucijos gelbėjimo vyriausybe. Valdžią perėmė Laikinoji vyriausybė.

Spalio ginkluotas perversmas Rusijoje. Bolševikų įsitvirtinimas valdžioje

Spalio ginkluotas sukilimas Petrograde 1917 m. spalio 24-25 d.:

1. Po 1917 m. liepos ir rugpjūčio mėn. įvykių bolševikai pakeitė taktiką ir ėmė ruoštis ginklu paimti valdžią;
2. 1917 m. spalio 24-25 d. bolševikų pajėgos užėmė svarbiausius Petrogrado objektus. Ginkluotam perversmui vadovavo Karinis revoliucinis komitetas ir jo biuras.
3. 1917 m. spalio 25 d. vakare įvykęs II Tarybų suvažiavimas paskelbė, kad Laikinoji vyriausybė netenka savo galios, ir visa valdžia perduodama Darbininkų ir kareivių deputatų taryboms. Buvo priimti su dekretai: dėl taikos ir dėl žemės; suvažiavime patvirtinta vyriausybė – Liaudies komisarų taryba (ją sudarė tik bolševikai);
4. kadangi rinkimų rezultatai į Steigiamąjį susirinkimą susiklostė bolševikų nenaudai, 1918 m. sausio 6 d. Liaudies komisarų taryba uždraudė jo tolesnę veiklą – tai akivaizdžiai parodė, kad bolševikų valdžia pasuko ne demokratijos keliu;

Pilietinis karas Rusijoje 1918 – 1920 m:

Priežastys:

• bolševizmo įsigalėjimo baimė;
• bolševikų vykdyta nacionalizacija;
• teroras;
• uždraudimas išvykti į užsienį;
• siekimas atkurti Rusijos respubliką;

kariaujančios pusės:

• “raudonieji” (Tarybų valdžios, bolševikų šalininkai – vadovaujami Trockio);
• “baltieji” (bolševikų priešininkai – vadovaujami Kolčiako);

karo etapai

Rezultatai:

• baltagvardiečiai pralaimėjo;
• įsigalėjo bolševikų diktatūra;
• pramonėje kilo suirutė;
• buvo nualintas žemės ūkis;
• kilo badas;
• 10% sumažėjo gyventojų skaičius;

Bolševizmo politika

NEPAS Rusijoje 1921-1927 m.

1922 m. gruodžio 30 d. Tarybų Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų atstovai pasirašė SSRS sudarymo Deklaraciją.

1917 m. VASARIO REVOLIUCIJA. SPALIO PERVERSMAS

Vasario revoliucijos priežastys:

• Pramonės ir žemės ūkio atsilikimas. Nepasiteisinusi P. Stolypino žemės ūkio reforma
• Vyriausybės krizė, nepasitenkinimas caro valdžia, jo vykdyta politika
• Maisto produktų trūkumas
• Vyrų mobilizacija į kariuomenę karo metu

Vasario revoliucijos padariniai:

• Nuversta caro valdžia. Žlunga Rusijos imperija
• Dvivaldystė – atsiranda antra valdžia – Tarybos, jos egzistavo greta Laikinosios vyriausybės

Spalio perversmo priežastys:

• Bolševikai pakeitė taktiką ir po nesėkmingų bandymų į valdžią ateiti rinkimų būdu pasirinko ginkluotą perversmą siekdami įsitvirtinti valdžioje
• Stiprėjo bolševikų įtaka Tarybose, smuko Laikinosios vyriausybės vaidmuo

Spalio ginkluoto perversmo padariniai:

• Nuversta Laikinoji vyriausybė
• Bolševikai užima Žiemos rūmus ir kitas svarbias institucijas ir taip ateina į valdžią
• Rusija tampa respublika
• Rusijoje prasideda totalitarinis diktatūrinis režimas. Bolševikų vyriausybė- Liaudies komisarų taryba

1918 m. bolševikai išvaiko Steigiamąjį susirinkimą.
Pasirašoma Brest-Litovsko taikos sutartis. Ja Rusija pripažįsta Ukrainos ir Suomijos nepriklausomybę, atsisakė pretenzijų į Lenkiją, Baltijos šalis. Armėnija atiduota Turkijai. Po Vokietijos kapituliacijos Sovietų Rusiją paskelbė taiką negaliojančia.

1918-1920 m. pilietinis karas Rusijoje. Jį praktiškai sukėlė pasaulinis karas, anarchija ir bolševikų siekis valdžios. Kovoja bolševikai su baltaisiais. Karo pasekmės – laimi raudonieji, įsigali bolševikų diktatūra, sustabdyta ekonominė šalies raida, šalyje kilo badas, maištai, darbininkų streikai. Bolševikų laimėjimo priežastys – skelbė giną valstiečių ir darbininkų teises, baltieji – turtingųjų; raudonieji skelbė tautų apsisprendimo principą (pripažino, kad pavergtos rusų tautos turi teisę į nepriklausomybę),tad juos rėmė  pakraščiuose gyvenančios tautos norėjusios atsiskirti, o baltieji norėjo atkurti buvusią carinę imperiją.

1918-1921m. Karinis komunizmas. Maisto produktų nusavinimas iš valstiečių, ekonomika pajungta karo tikslams, uždrausta pirki, parduoti, nuomoti žemę, pramonės nacionalizacija. Padėjo laimėti piliet. kare.

• 1917-1922 m. Sovietų Rusija
• 1922-1991 m. Sovietų Sąjunga (SSRS) – komunistinė valstybė

BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ĮSIGALĖJIMAS.

• 1918-1921 m. Karinis komunizmas. (Valdžioje V. Leninas)
  Vykdyta bolševikų politika, bandymas suskurti idealią komunistinę visuomenę, kurioje visi lygūs ir ūkį pajungti karo reikmėms. Todėl buvo nacionalizuojama pramonė, ūkis, nusavinami maisto produktai.
  Steigtos koncentracijos stovyklos, siekiant sunaikinti priešininkus, remtasi socialistų idėjomis, uždrausta kitų partijų veikla, spaudos cenzūra.
  Persekiota bažnyčia, ji atskirta nuo visuomenės, visuotinė darbo prievolė, spaudos cenzūra, mobilizacija.
• 1921-1928 m. NEP‘as (Naujoji Ekonominė politika). Norėta panaikinti karinio komunizmo padarinius, nes dėl visuomenės nepasitenkinimo ir ekonominio nuosmukio atsirado grėsmė prarasti valdžią.
  Leista samdyti darbininkus, nuomotis žemę, sustiprėjo pramonė, nes pelnas galėjo būti pasiliktas, leista nuomoti fabrikus ir steigti naujas įmones. Atkurtas ūkis, pritraukta kapitalo iš užsienio valstybių, atsigavo finansų sistema.
  Politinė raida nekito, pasikeitė tik ekonominis šalies gyvenimas bei pokyčiai socialinėje raidoje – atsigavo miestai, ūkis, išeita iš krizės.
• 1922 m. tarybų Rusija tampa Sovietų sąjunga.
• 1922 m. į valdžią ateina Stalinas (iki 1953 m.). Formuojasi jo asmenybės kultas.

Bolševikų įsigalėjimo Rusijoje eiga

1917 m. spalio mėn. – Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos suorganizuotas sukilimas prieš Laikinąją vyriausybę 1917 m. gruodžio mėn. – sukurta Rusijos ypatingoji komisija (ČK) 1917 m. pab. – pradėta turto nacionalizacija – turto atėmimas iš savininkų ir perdavimas valstybei. (buvo nacionalizuoti bankai, geležinkeliai, fabrikai), atlyginimai pakeisti maisto daviniu. 1917 m. lapkričio 7 d. – 1920 m. – Rusijos pilietinis karas 1918 m. sausio mėn. – priimtas Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės dekretas. 1918 m. – pradėtos kurti komunos 1918 m. vid. – įvesta „maisto produktų diktatūra“ – valstiečiai maistą privalėjo nustatyta kaina parduoti valsybei. 1918 m. liepos 16 d. – nužudytas paskutinis Rusijos caras Nikolajus II kartu su šeima 1919 m. – priimtas maisto pertekliaus nusavinimo dekretas 1921 – 1929 m. – Sov. Rusijos naujoji ekonominė politika (NEP) 1922 m. gruodžio 30 d. – „SSRS įkūrimo deklaracija“.

Bolševikų svajonė buvo sukurti komunizmą – santvarką, kurioje neišnaudojami žmonės. Bolševikai išdalino dvarininkų valdas, panaikino valstiečių skolas žemės bankui, įvedė privalomą karinę tarnybą.

Pilietinis karas

Šiaurė Kaukaze susiformavo antibolševikinė savanorių armija vadovaujama generolų L. Kornilovo, A. Denikino, M. Aleksejevo, P. Vrangelio. Pietuose susibūrė Dono kazokai vadovaujami P. Krasnovo Siekiant sutramdyti priešininkus buvo steigiamos koncentracijos stovyklos, vykdomos represijos. 1919 m. – į kovą su bolševikais stojo buvusios caro armijos kariai. Vadas – A.Kolčiakas. 1920 m. Ji buvo sunaikinta bolševikų. Laimėti bolševikams padėjo žiaurumas, gyventojų pasitikėjimas, baltagvardiečių vadų nevieningumas.

NEP’as

Pokyčiai

1922 m. Gruodžio 30 d. Pasirašyta „SSRS įkūrimo deklaracija“ – Rusija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas, Armėnija, Gruzija bei kt. Vidurinės Azijos šalys.

NEP (naujoji ekonominė politika) – Tarybų Sąjungos ekonominė politika, vykdyta 1921–1929 m. Tai unikalus SSRS laikotarpis, kai pramonėje, prekyboje, žemės ūkyje buvo įteisinta privati nuosavybė (gali suteikti papildomą pelną). Valstiečiams bolševikų valdžia leido, sumokėjus mokesčius, laisvai pardavinėti savo produktus. Pagrindinės ekonomikos įmonės, transportas, užsienio prekyba liko valstybės nuosavybe. 1922 m. įvestas tvirtas piniginis vienetas – červoncas. Privatus kapitalas ypač klestėjo prekyboje. Susikūrė naujas verslininkų sluoksnis (nepmanai). NEP laikotarpiu atsigavo karinio komunizmo metu sunykusi SSRS ekonomika. 1929 m. pab. J. Stalinas NEP panaikino. NEP tikslus ir priežastis rasite Wikipedijoje.

1. Nacionalizacija

2. Karinio komunizmo politika

Pokyčiai

Pasekmės

4. Industrializacija

Industrializacija prasidėjo 1927 m. Tikslai:

• SSRS paversti modernia industrine valstybe
• Sukurti karine pramone
• Pavyti ir aplenkti pasaulio valstybes

Pokyčiai:

Priemonės:

• Pereita prie planines, valstybes reguliuojamos ekonomikos
• Gamybos planai kuriami penkeriems metams

Reikšmė:

5. Kolektyvizacija

Industrializacijos metu (bet kiek vėliau) žemės ūkyje vyko kolektyvizacija (1929 – 1937 m.) Tikslas:

• Rasti lėšų industrializacijai

Priemonės:

• valstiečiai buvo suvaryti į kolūkius
• Žmonės neteko turto, žemės, prievarta vergavo valstybei: augino eksportui grūdus, kuriuos pardavus buvo perkama modernios technikos

Požymiai:

• buožių (pasiturinčių ūkininkų) likvidavimas
• kolūkių sukūrimas

Rezultatai:

• Sužlugdytas žemės ūkis
• Daugybė valstiečių išvežti į lagerius
• Kolektyvizacija pavyko
• Milijonai žmonių mirė iš bado arba buvo nužudyti

Teroras ir represijos

GULAGAS – institucija, sukurta sovietinių lagerių sistemai valdyti. Žmonės buvo tremiami į priverčiamųjų darbų stovyklas siekiant nemokamo darbo. Stalino teroro įrankiu tapo Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD)

Faktai:

• Trėmimai, priverčiamasis darbas, žmonių žudymas ir įkalinimas (iš pradžių 3,5 mln., o vėliau – 16 mln. kalinių).