II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš Žemaičių skundo Konstancos bažnytiniam susirinkimui)
Viso pasaulio krikščionių vadovams ir tautoms. Paklausykite, šlovintieji kunigaikščiai, dvasinių ir pasaulietinių reikalų tvarkytojai [...]. Išgirskite, prašome jus, kurie mylite teisingumą, baisią mūsų priespaudą, kuri mus ir mūsų šeimas didžiai sužalojo [...]. Jaunutes mūsų dukteris kryžiuočiai, bjaurodami kryžiaus šventumą, smurtu paverčia savo aistrų aukomis! [...] plačiai žinomą bajorą [...], jo žmoną ir vaikus surišo ir išvarė į Prūsus, o ten visus, kaip vergus, išžudė. [...] Kaimiečius išžudė be jokio pasigailėjimo. Kiek prispaustųjų vaitojimo pasigirdo mūsų krašte, kurio nuo amžių nebuvome girdėję! Kodėl jie (kryžiuočiai) delsia mus krikštyti, kodėl visame, kad ir dideliame mūsų krašte, nepastatė nė vienos bažnyčios? Maža to, net kunigo nedavė nė vieno! Išvada tegali būti viena, kad mus išmarinti ir išnaikinti jiems terūpėjo. [...] Todėl nužemintai prašome Jūsų Šventenybę (popiežių) padėti mums įvykdyti šventus mūsų norus, kad galėtume priimti šventą krikštą, kaip tikėjimo ir meilės ženklą. [...] Mes esame Dievo padarai, sukurti pagal jo paveikslą, esame Dievo sūnūs, skirti laisvei [...]. Prašome įgalioti Jogailą ir Vytautą, kad jiedu, pasitelkę Vilniaus vyskupą Petrą ir Lvovo arkivyskupą Joną, atvyktų į Žemaitiją ir mus pakrikštytų, pastatytų mūsų krašte katedrą ir bažnyčių.
B šaltinis (Iš vadovėlio „Naujųjų amžių istorija“)
1830 m. Vakarų Europoje kilo revoliucijos. O tų pačių metų rudenį prieš Rusijos valdžią sukilo ir turėjusi autonomiją Lenkijos karalystė. [...] Greitai sukilimas apėmė Rusijos valdomas Lenkijos žemes, Vakarų Baltarusiją, Vakarų Ukrainą, Lietuvą. [...] Nuslopinus sukilimą, aktyviausieji pasipriešinimo dalyviai buvo teisiami ir tremiami į Rusijos gilumą. Kai kurių bajorų dvarai konfiskuojami, į Lietuvą atkeliami rusų kolonistai [...]. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas – tuo pakirstas Vilniaus, kaip europinio lygio kultūros centro, vaidmuo. Be to, 1840 m. panaikinus Lietuvos Statuto galiojimą, įvesta Rusijos teisė. [...] 1863 m. sausio mėnesį Lenkijoje vėl įsiplieskė sukilimas, kuris greitai išplito ir Lietuvoje. [...] Sukilimo metu nepriklausomos valstybės idėja dar buvo nesubrendusi. Vyravo senosios valstybingumo tradicijos dvasia, t. y. buvo kovojama dėl Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo. [...] Sukilimą nuslopinus, galutinai išbraukti istoriniai krašto vardai. [...] Buvo uždrausta visoje imperijoje spausdinti bei iš užsienio įvežti visų lietuviškų leidinių senuoju raidynu.
C šaltinis (Iš 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms [...] skelbia: 1. LLKS Taryba [...] okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. [...] 3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. 4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai. [...] 17. Asmenys, bolševikinės ar vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsivadavimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą. [...] 19. Socialinė globa nėra vien atskirų piliečių ir organizacijų reikalas, bet vienas pirmųjų valstybės uždavinių. Ypatingą globą valstybė teikia išsilaisvinimo kovose nukentėjusiems asmenims ir jų šeimoms.
A šaltinis (Iš XVI a. Mykolo Lietuvio veikalo „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“)
Romos piliečiai ir kareiviai [...] Cezario laikais buvo šičion atnešti Okeane siautusių audrų [...]. Mūsų bočių laivai buvo atnešti prie kranto, kur dabar yra Žemaičių pilis Plateliai [...]. Vėliau patraukė tolyn, užvaldė gretimas jotvingių tautas, o paskui [...] rutėnus (rusus) [...], mūsų protėviai italai, kurie vėliau vadinosi litalais, o dar vėliau gavo lietuvių vardą [...]. Jie savo valdžią išplėtė nuo Žemaičių jūros [...] iki Juodųjų jūrų [...]. Jie išgavo savo kunigaikščiui Mindaugui, priėmusiam šventą krikštą, karūną ir karaliaus vardą. Bet tam karaliui mirus, žuvo karaliaus vardas ir krikščionybė, kol mūsų kaimynė krikščioniškoji lenkų tauta [...] pakvietė priimti šventąjį krikštą ir aukštą karaliaus vardą čia laimingai viešpatavusį [...] Jogailą, kad dvi susijungusios tautos būtų stipresnės kovoje su bendru priešu, nešiojančiu krikščionių vardą. 1 bočių – pradziadów – прадедов
B šaltinis (Vilniaus universiteto centriniai rūmai)

C šaltinis (Iš knygos „Alma Mater Vilnensis: Vilniaus universiteto istorijos bruožai“)
Vilniaus universitetas įkurtas Renesanso epochoje [...]. Krikščionybė išaukštino asmenį: jis sukurtas pagal Kūrėjo paveikslą ir turi nemirtingą sielą [...]. Tačiau hierarchinė ir korporacinė socialinė Viduramžių sankloda slopino individualizmą ir įtvirtino kolektyvizmą. [...] Revoliucinė renesansinės dvasios reikšmė buvo paskelbimas, kad Bažnyčios susirinkimai gali klysti, kad kiekvienas turi teisę savarankiškai ieškoti tiesos. [...] Į švietėjų nuostatą – pasaulį labiausiai gerina tikrovę tiriančių gamtos mokslų pažanga – Vilniaus universitetas atsiliepė steigdamas medicinos studijas. [...] Edukacinei komisijai mokslų dėstymą ir tiriamąjį darbą supasaulietinus, universitete heliocentrizmas tapo visuotinai pripažintas. [...] Edukacinė komisija nutraukė universitetinę tradiciją [...] – panaikino Filosofijos fakultetą ir pašalino filosofiją iš dėstomų dalykų programų. [...] Vilniaus universiteto kultūrinės atmosferos veikiamas prasidėjo lietuvių bajorų vaikų – universiteto studentų literatūrinis sąjūdis, kuris pasireiškė siekimu gaivinti lietuvių kalbą, tautosaką, Lietuvos istoriją [...]. Visuomenėje, karštai puoselėjusioje prarasto valstybingumo atkūrimą, aktyvius projektus kūrė Vilniaus studentija. 1823 m. policija susekė slaptas studentų draugijas, per 100 asmenų patraukė atsakomybėn, o 20 studentų ištrėmė iš Lietuvos. [...] Gausiai lankomas viešas universitetines paskaitas, skelbiančias nepasitenkinimą esamybe
[...], – svarstė net pats caras ir jo artimiausioji aplinka.
A šaltinis (Iš vadovėlio „Istorija 3“)
Baigiamajame Vienos kongreso 1815 m. akte išryškėja šios nuostatos: atsargus požiūris į Prancūziją, kurios polinkio į revoliucines avantiūras niekas dar neužmiršo; taigi Prancūzija apjuosiama „apsaugos juosta“, kurios tikslas užtverti kelią galimai Prancūzijos ekspansijai; šalių nugalėtojų ekspansija, nepaisant tautinių siekimų; Rusija pasilieka Suomiją ir Besarabiją, aneksuoja beveik visą Lenkiją; Prūsija pasisavina
trečdalį Saksonijos ir išplečia savo valdas Reino srityje, Austrija gauna Italijos žemes – Lombardiją ir Veneciją; Anglija išlaiko savo svarbias bazes – Kapo koloniją, Ceiloną ir Maltą.
B šaltinis (Iš knygos „Europos istorija“)
Po bolševikų revoliucijos Rusijoje, po Vokietijos monarchijos žlugimo ir Austrijos-Vengrijos imperijos pasidalijimo kyla klausimas: koks politinės santvarkos tipas įsigalės Europos šalyse – naujose ir seniau susikūrusiose? Iš pradžių atrodo, kad daugiausia galimybių laimėti turi demokratija, bet kai kuriose Europos tautose ji taip silpnai prigyja, kad padėtis gana greitai keičiasi.
Per karą daugelis Europos tautų išreiškė savo valią tapti nepriklausomomis. Visi norėtų gyventi savoje valstybėje, bet idealistinės Vilsono vizijos atsimušė į neišsprendžiamas sienų problemas, kai ribotoje teritorijoje kartu gyvena skirtingos tautybės. [...]
ekonomines ir finansines problemas. Karas prarijo daugybę pinigų, o taikiu metu būtina atkurti ekonomiką. Naujos sienos suskaldė senąsias ekonomines erdves. Valstybės nugalėtojos reikalauja iš pralaimėjusiųjų mokėti reparacinius mokesčius.
Prie viso šito dar pridurkime
C šaltinis (1919 m. karikatūra „Taika, tobula taika“, vaizduojanti Paryžiaus taikos konferenciją)

Ant šalmo užrašyta: Karas. Ant kardų užrašyta: Prūsiškas militarizmas ir bolševizmas.
A šaltinis (Iš JAV bankų viceprezidento kalbos)
Kai Ruzveltas prisiekė, bankai buvo bankroto išvakarėse. [...] Jie buvo uždaryti. Pinigai išnyko iš apyvartos. JAV finansiniai centrai Niujorke ir Čikagoje – paralyžiuoti. Birža uždaryta. Iš vakarinių valstijų ateina fermerių streikų banga. Bedarbių skaičius siekia 13,5 mln. Karo veteranai nenori laukti daugiau nė minutės: jie reikalauja pinigų arba kraujo. Tai buvo momentas, kai nacija [...] stovėjo prie bedugnės. Reikėjo ką nors daryti! [...] Ruzvelto asmenybės patrauklumas, jo ramybė ir linksmumas padarė tai, ko nebūtų padarę jokie dekretai. Bankus pavyko išgelbėti, biržą atidaryti. Pinigai iš lėto sugrįžo į apyvartą. Veteranai sutiko truputį luktelėti po to, kai Ruzveltas ir jo vyriausybės nariai atsisakė nuo 25 proc. algos. [...] Prezidentas pareikalavo diktatoriškų įgaliojimų, ir kongresas, vienas labiausiai užsispyrusių parlamentų pasaulyje, suteikė juos be debatų. Pirmas uždavinys – duoti bedarbiams darbo. Vien entuziazmo banga nuo kovo iki liepos davė darbo 2 mln. žmonių. [...] Dabar fabrikantai verčiami priimti naujus darbininkus. Mus, bankininkus, verčia teikti naujus kreditus. Labai daug kas nenorėjo, kaip, pavyzdžiui, Fordas, tiems įstatymams paklusti, bet teko – viešosios nuomonės jėga, kuri yra Ruzvelto pusėje, per daug stipri. [...] Nacija neturi skursti. Turi grįžti ankstesnis kainų ir uždarbio santykis. Ar pavyks įveikti kapitalą? Turbūt taip, nes už Ruzvelto stovi amerikiečių nacija. Tai kultas, kurį galima lyginti su Musolinio Italijoje ar Hitlerio Vokietijoje. Bet jų tikslai skirtingi.
B šaltinis (Iš vadovėlio „Naujausiųjų laikų istorija“)
1929 m. spalio mėn. JAV prasidėjo ekonominė krizė, išplitusi beveik visame pasaulyje. F. Ruzveltas paskelbė „naująjį kursą“ [...]. Jo esmė – didelė programa priemonių, įtvirtinančių valstybės vaidmenį ekonomikoje. Ruzvelto vyriausybė įvedė griežtą valstybės kontrolę bankams. Tai turėjo užkirsti kelią piktnaudžiavimams
ir apsaugoti nuo bankrotų, kurie prarydavo indėlininkų santaupas [...]. Taip pat nustatė sąžiningos konkurencijos taisykles pramonėje bei prekyboje ir laikiną kainų kontrolę. [...] Krizė ypač aštriai užgriuvo Vokietiją. Pramonės gamyba krizės metu sumažėjo beveik perpus. Bedarbių skaičius siekė 5–7 mln. [...] Vokietijoje atsirado naujos jėgos, [...] galinčios nugalėti sunkumus, [...] poreikis. Šiam vaidmeniui, daugelio manymu, tiko Hitleris, žadantis išspręsti visas problemas: duoti darbo, duonos, net alaus ir dešrelių, sustiprinti ir išaukštinti Vokietiją. [...] 1933 m. sausio 30 d., po eilinės vyriausybės krizės, prezidentas P. Hindeburgas pavedė A. Hitleriui suformuoti vyriausybę. [...] Prie vokiečių nedarbo likvidavimo prisidėjo spartus ginklavimasis. Tūkstančiai žmonių įsidarbino karinėse lėktuvų, tankų, patrankų, laivų gamyklose.
C šaltinis (Bedarbių skaičius Vokietijoje ir JAV (tūkst. žmonių)
