II dalis
Į klausimus atsakykite remdamiesi šaltiniais ir žiniomis. Atsakymus surašykite laukeliuose; patikrinę testą, palyginkite juos su vertinimo instrukcija ir įsivertinkite taškus.
A šaltinis (Iš 1322 m. Gedimino laiško popiežiui Jonui XXII)
Kilniausiam Tėvui ponui Jonui, Romos Sosto aukščiausiam vyskupui, Gediminas, lietuvių ir daugelio rusų karalius, ir t. t. Jau seniai girdėjome, kad visi krikščionių tikėjimo išpažinėjai privalo paklusti jūsų autoritetui ir tėviškumui ir kad pats katalikų tikėjimas yra Romos bažnyčios prižiūrimas. [...]
Gerbiamas Šventasis Tėve, mes krikščionių nepuldinėjame, idant katalikų tikėjimą sunaikintume, bet puolame, kad nepasiduotume skriaudžiami, kaip tai daro krikščionių karaliai ir kunigaikščiai. Tai yra aišku, nes turime pas save brolių iš mažųjų brolių ordino ir iš pamokslininkų ordino. Jiems davėme visišką laisvę krikštyti, pamokslauti ir atlikti kitas šventas pareigas. Taigi tai, garbingasis Tėve, jums parašėme, kad žinotute, kodėl mūsų protėviai mirė nepasitikėjimo ir netikėjimo klaidoje. O dabar, gerbiamas Šventasis Tėve, karštai maldaujame, jog į mūsų apverktiną padėtį pažvelgtute, kadangi esame pasiruošę jums, kaip ir kiti krikščionių karaliai, visur kur paklusti ir katalikų tikėjimą priimti, jei tik būtume visai nepriklausomi nuo minėtų kankintojų, būtent minėto magistro bei brolių.
B šaltinis (Iš 1371 m. Algirdo laiško Konstantinopolio patriarchui Filotėjui)
Tu pasiuntei man laišką per mano žmogų Teodorą; [jame rašai,] kad metropolitas tau skundėsi dėl manęs. Jis taip sako: „Karalius Algirdas mus užpuolė.“ Aš nepradėjau puldinėti; jie pirmieji pradėjo puldinėjimą, net priesaikos, kurią jie man buvo davę, bučiuodami kryžių, nesilaikė, nei sutarties nenutraukė. Jie užpuolė mane devynis kartus; [...] Mes, visa to negalėdami pakęsti, juos savo ruožtu užpuolėme ir, jeigu jie man neatsiteis, aš dabar daugiau neketinu kęsti. Pagal tavo palaiminimą jų metropolitas juos laimina kraujo praliejimams iki šiol. Mūsų tėvų metu tokių metropolitų nebuvo kaip šitas metropolitas: jis laimina maskvėnus kraują praliejamiems karams ir neina nei pas mus, nei vyksta į Kijevą; ir jeigu kuris asmuo man prisiekia, bučiuodamas kryžių, ir pabėgs pas juos, metropolitas atleidžia jį nuo šios priesaikos. Ar kur nors pasaulyje girdėta, kad būtų panaikinama priesaika? [...] Metropolitui derėtų laiminti maskvėnus, kad jie mums ateitų į pagalbą, nes mes už juos kovojame su vokiečiais. Mes kviečiame metropolitą pas save, tačiau jis visai neatvyksta pas mus; duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Novgorodui.
C šaltinis (Iš 1420 m. Vytauto laiško Šv. Romos imperijos imperatoriui Zigmantui)
Nežinome, dėl kieno nuopelnų ar kaltės buvo paskelbtas toks sprendimas arba kuo mes taip nusikaltome Jūsų Šviesybei, kad Jūsų Šviesybė pelnytai nusiteikėte prieš mus, visur sudarydamas mūsų pusei sunkumų. Juk pirmiausia Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. [...] Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai. Kodėl priskyrėte Ordinui tai, kas labiau teikia mums naudos ir pelno, būtent visokių žvėrių medžioklę, žvejybą, bitininkystę ir kitką, be ko pati Žemaičių žemė negali išsiversti bei išgyventi; priskyrėte visus tuščius plotus, kur pirmiau yra buvusios žemaičių pilys ir kaimai (o ir iki šiol aiškiai matyti piliakalniai ir gyvenvietės), ir ten jie dabar gauna minėtosios naudos bei pelno.
D šaltinis (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIII–XV a.)
A šaltinis (Žako Luji Davido paveikslas „Priesaika kamuolio žaidimo salėje“. 1789 m. birželio 20 d. Nacionalinis susirinkimas prisiekia neišsiskirstyti tol, kol bus parengta konstitucija)
B šaltinis (Iš 1791 m. liepos mėn. Liudviko XVI laiško Šventosios Romos Imperijos imperatoriui Leopoldui II)
Visi Europoje žino, kaip Karalius myli savo tautą ir kaip kilniai jis pasielgė, sukviesdamas Generalinius luomus ir visomis kitomis progomis nuo pat šio Susirinkimo atidarymo dienos [...]. Karalius sutiko su visomis asmeninėmis aukomis, kurių iš jo bus pareikalauta, sutiko kentėti visus savo naujosios padėties vargus, vildamasis, kad Tautos atstovų darbai sukurs Karalystėje gerovę dabar, kai Nacionalinis susirinkimas baigia savo gyvavimą, kai sugriauta bet kokia valdžia, kai klubai užgrobė visą valdžią, stovinčią aukščiau Susirinkimo, kai nebegalima tikėtis, kad Susirinkimas įstengtų ištaisyti klaidas, kurias padarė, bei naująjį įstatymų leidimą, jei ten taip pat viešpatauja klubų dvasia, ir dabar, kai tas truputis valdžios regimybės, kuri dar išlieka Karaliui, nebereikalinga niekam [...], Karalius nusprendė paskutinį kartą bandyti atgauti savo laisvę ir prisidėti prie prancūzų, kurie iš tikrųjų trokšta gero savo tėvynei, bet sukilėlių priešams pavyko sužlugdyti jo planą, jis ir vėl suimtas ir laikomas kaip kalinys Paryžiuje. Karalius ryžosi supažindinti Europą su tuo, kokioje padėtyje yra atsidūręs; patikėdamas savo nelaimes Imperatoriui, savo svainiui, jis neabejoja, kad šisai imsis visų priemonių [...] ir ateis į pagalbą Prancūzijos Karaliui ir Karalystei.
C šaltinis (Iš Algio Kasperavičiaus knygos „Didysis bastilijų šturmas“)
Dviejų grupuočių kova dar labiau paaštrėjo 1793 m. pavasarį. Diumurjė išdavus respubliką, Maratas įnirtingai kaltino žirondistus sąmokslu su generolu. Jis taip pat įrodinėjo, jog žirondistai išdavė revoliuciją: įvėlę nepasirengusią šalį į karą, jie žlugdė kariuomenės aprūpinimą, vadais skyrė karininkus monarchistus, užpildė valstybines įstaigas kontrrevoliucionieriais. Kitaip sakant, žirondistams buvo verčiama atsakomybė už visas Prancūzijos bėdas, jų nesugebėjimas ir neryžtingumas prilyginami sąmoningai išdavystei. Tokie kaltinimai turėjo daug demagogijos, bet žirondistai sunkiai tegalėjo juos paneigti. Jie, o ne jakobinai užėmė svarbiausias pareigas administracijoje ir kariuomenėje, jie garsiausiai ragino pradėti karą su feodalinės Europos monarchijomis.
D šaltinis (Iš Saimono Sebag-Montefiorės knygos „Istorijos titanai“)
Maksimiljenas Robespjeras buvo šiuolaikinių Europos diktatorių prototipas: vadovaudamasis savo fariziejišku respublikoniškų vertybių supratimu, jis pradėjo dėl jų terorą ir brutalias skerdynes. [...] Kruvino fanatiko reputaciją Robespjeras pirmiausia pelnė savo veikla Visuomenės gelbėjimo komitete. Ši institucija, įsteigta Nacionalinio konvento 1793 m. balandį, buvo revoliucinis tribunolas, turintis neribotus diktatoriškus įgaliojimus. 1793 m. liepą Robespjeras buvo išrinktas jo nariu ir greitai sukurstė vadinamąjį Terorą. Dešimtys tūkstančių „išdavikų“ – tie, kurie tariamai reiškė simpatiją monarchijai ar kurie manė, kad jakobinai nuėjo per toli, nepailstamai persekiodami „liaudies priešus“, – buvo suimami ir be teismo giljotinuojami. Iš esmės Robespjeras naikino visus, kuriuos laikė priešais, jiems nutildyti negailestingai naudodamas valstybės aparatą. [...] 1794 m. vasarį jis pasakė: „Taikos metu liaudies vyriausybės pagrindas yra dorybė, o revoliucijos metu – dorybė ir teroras: be dorybės teroras būtų barbariškas, o dorybė be teroro būtų bejėgė.“
A šaltinis (Iš Roberto Petrausko knygos „Trečiojo Reicho triumfas“)
Nepaisant sąjungininkų gerų norų ir troškimo kiek įmanoma labiau laikytis tautų apsisprendimo principo, didžiulės tautinių mažumų grupės atsidūrė ne ten, kur joms norėjosi. Radikalaus nacionalizmo dvasios kupinu laikotarpiu sugyventi taikiai, kaip parodys tolesni įvykiai, joms bus labai sunku. Pamatas, ant kurio turėjo būti sukurta naujoji Europa, buvo nestabilus nuo pat pradžių. Naujai susikūrusios valstybės tapo ne tik suskaldytųjų priešėmis, bet ir beveik visos turėjo pretenzijų viena kitai. Maža to, dauguma jų nebuvo vieningos ir savo pačių viduje, kur kirtosi politinių asmenybių ir grupių ambicijos.
B šaltinis (Vinstonas Čerčilis apie Paryžiaus taikos konferencijoje priimtus sprendimus)
Akivaizdu, kad liko daug priežasčių kilti nesutarimams Europoje. Tačiau nešališkas susitarimų dėl naujo Europos žemėlapio vertinimas neturėtų būti smarkiai kritikuojamas. Iš esmės į skirtingų tautų interesus buvo atsižvelgta. Priimti sprendimai negalėjo nekelti problemų. Ginčytinose teritorijose buvo galima sėkmingiau priimti sutarimus, jeigu Britanija, Prancūzija ir Jungtinės Amerikos Valstijos būtų pasirengusios ilgesnį laiką išlaikyti kariuomenes ir tiekti maistą bei kreditus. Tačiau karo išvargintos šalys nebegalėjo sau to leisti. Vidurio ir Pietų Europa buvo padalyta paskubomis ir kai kur sienos buvo nubrėžtos apytikriai. Tačiau sąjungininkai laikėsi ne tik praktinių tikslų, bet ir tautų apsisprendimo principo.
C šaltinis (Iš Alano Teiloro knygos „Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914–1945“)
Daug kas tikėjosi, kad taikos konferencija, sušaukta Paryžiuje 1919 metų pradžioje, paskelbs Taikos ir Teisingumo erą. Prezidentas Vilsonas ne tik pats manė esąs, bet ir kitų buvo laikomas šiuolaikiniu Išganytoju iš Naujojo Pasaulio. Vėliau iliuzijos išsisklaidė. Buvo įtariama, kad Vilsoną apgaudinėjo Loydas Džordžas ir Žoržas Klemanso. Tačiau paties Vilsono veikla buvo stebinančiai nedemokratiška demokratiškam politikui. Jis gynė apsisprendimo teisę. Sąjungininkai teigė, kad jie kovoja dėl mažų tautų nepriklausomybės, ir kiekviena tauta, net pati mažiausia, tvarkingai pasiuntė delegaciją į taikos konferenciją. Su šiomis delegacijomis retai buvo tariamasi, ir jos nė karto negavo sprendimo teisės.
D šaltinis (1919 m. kovo mėn. karikatūra „Per sunki“)
Ant šakos parašyta: „Tautų Sąjunga“. Prezidentas V. Vilsonas: „Štai tavo alyvmedžio šakelė. Dabar imkis darbo.“
Taikos balandis: „Žinoma, noriu, kad visiems būtų gerai, bet ar ji man ne per stora?“
A šaltinis (Iš partizanų spaudos straipsnio „Kodėl mes turime suboikotuoti bolševikinius rinkimus“, paskelbto 1946 m. vasario 16 d.)
Lietuvos įjungimas į Sov. Sąjungą teisiniai nei vienos valstybės nėra pripažintas ir bolševikinė valdžia yra okupacinė. O kaip tokia, ji neturi teisės Lietuvoje daryti rinkimų į savo tarybas. Rinkdami atstovus į Sovietų aukščiausiąjį įstatymus leidžiamąjį organą, mes atliktume laisva valia plebiscitą ir bolševikinio smurto bei apgaulės faktą patvirtintume teisiniu aktu. Dalyvaudami rinkimuose [...] mes užkirstume kelią mūsų tautiečiams pabėgėliams bei emigrantams iškelti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klausimą Suvienytose Nacijose ir atimtume galimumą anglams bei amerikiečiams ateinančioje taikos konferencijoje apginti Lietuvos nepriklausomybę. Tokiu būdu nepriklausomybės atgavimas nusitęstų nežinia kuriam laikui ir bolševikai galėtų sunaikinti didelę tautos dalį.
B šaltinis (Iš 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijos)
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba, atstovaudama visoms Lietuvos teritorijoje esančioms vieningos vadovybės vadovaujamoms karinėms visuomeninėms grupuotėms, [...] skelbia:
1. LLKS Taryba [...] okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai. [...]
3. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. 4. Suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai. [...] 14. Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo bus priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 metų Lietuvos konstitucijos dvasią. [...]
17. Asmenys, bolševikinės ar vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsivadavimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą.
C šaltinis (Iš leidinio KGB darbuotojams apie kovą su Lietuvos partizanais)
Kovoje su ginkluotu nacionalistiniu pogrindžiu sėkmingai naudotos agentūrinės-kovinės grupės, kurios būdavo pristatomos kaip gaujų dalyviai ar užsienio žvalgybų agentai, antitarybinių emigrantinių organizacijų emisarai [...]. Į grupę taip pat įtraukiami agentai – buvę ginkluotų gaujų dalyviai, nuoširdžiai atgailavę už padarytus nusikaltimus ir pareiškę norą išpirkti kaltę kovojant su banditizmu. [...] Dažnai agentai rengdavosi buvusios buržuazinės Lietuvos kariuomenės uniformomis, kurias nešiojo daugelis gaujų dalyvių [...]. Agentūrinės-kovinės grupės, judėdamos numatytu maršrutu, užmegzdavo kontaktus su veikusiomis gaujomis. Smulkios banditų grupės buvo likviduojamos iš karto. Kitais atvejais agentūrinėkovinė grupė įsiliedavo į gaują, o po to susiklosčius palankiomis aplinkybėmis, sučiupdavo banditus gyvus, ginkluoto pasipriešinimo atvejais – sunaikindavo.
