Lietuvos Rusijos imperijoje konspektas

Po III ATR padalijimo Didžioji Lietuva atiteko Rusijai, Užnemunė – Prūsijai. Dėl toi šių regionų raida skyrėsi.

Didžiojoje Lietuvoje buvo pravestos reformos, kuriomis Lietuvos žemės buvo integruotos į Rusijos imperiją. Napoleono epochoje Užnemunė pateko į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį. Lietuvos bajorai taip pat ėmė puoselėti viltis atgauti valstybingumą. Lietuvos didikai siekė autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje. Napoleono žygio į Rusiją metu 1812 m. buvo kreiptasi į Napoleoną su prašymu atkurti LDK. Tačiau planai nebuvo įgyvendinti. Po Vienos kongreso caras neištikimiems pavaldiniams ėmė taikyti reakcinę politiką. Atsakas į tai –  slaptų draugijų veikla XIX a. pradžioje atkurtame VU. Draugijos III deš. buvo susektos, jų nariai ištremti. Kai kurie VU aklėtinai, šviesuoliai įsitraukė į Žemaičių tautinį sąjūdį, vykusį III deš. Sąjūdis rėmėsi romantizmo idėjomis. Sąjūdžio veiklą sustabdė 1830 – 1831 m. sukilimas. Keršydamas už sukilimą, caras 1832 m. įsakė uždaryti VU, panaikino Lietuvos Statutą. Tačiau bajorijos politiniai siekiai nebuvo numarinti.

1861 m. buvo paskelbtas baudžiavos panaikinimas. Jo sąlygos netenkino baudžiauninkų. Tai buvo viena iš 1863 – 1864 m. sukilimo priežasčių. Numalšinęs sukilimą, Rusijos caras patvirtino rusinimo priemones, tarp kurių – ir spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, Katalikų Bažnyčios diskriminavimas. Tačiau palengvino baudžiavos panaikinimo sąlygas. Kapitalizmo raida Lietuvos kaime ir miestuose paspartėjo. Kartu kilo ir Lietuvių tautinis atgimimas. Jo ištakos – M. Valančiaus veikla. VI–VII  deš. M. Valančiaus organizavo Blaivybės sąjūdį; slaptas mokyklas, knygnešių tinklą. 1883 m. buvo pradėtas,,Aušros” leidimas; XIX a. IX deš. – ,,Varpo” leidimas. XIX a. pab. Tautinio sąjūdžio veikėjai ėmė kurti politines partijas. Pirmoji buvo įkurta  XIX a. X deš. Tai LSDP. XX a. I deš. susikūrė LDP ir LKDP. Jų programos numatė politinį Lietuvos savarankiškumą. Tačiau Tautinio atgimimo veikėjai buvo persekiojami, tremiami į Sibirą, įkalinami, buvo konfiskuojamas jų turtas. Vienas skaudžiausių įvykių – XIX a. X deš. įvykusios Kražių skerdynės. Tautinė diskriminacija, žemas pragyvenimo lygis paskatino I lietuvių  emigracijos bangą XIX a. paskutiniame deš. Bet nesusilpnino Tautinio atgimimo. Didžiausias pasiekimas – 1904 m. spaudos lotyniškais rašmenimis grąžinimas. 1905m. revoliucijos atgarsiai pasiekė ir Lietuvą. 1905 m. Lietuvoje įvyko Didysis Vilniaus seimas, priėmęs nutarimą siekti Lietuvai autonomijos Rusijos imperijoje. Siekis niekad nebuvo įgyvendintas.

Rusijos įstojimas į Antantę paspartino pramonės raidą, pakėlė pragyvenimo lygį. Lietuvoje sparčiai kūrėsi kultūrinės draugijos: Lietuvių Mokslo draugija buvo pati reikšmingiausia. Klestėjo kultūrinis gyvenimas: XX a. I deš. buvo pastatyta lietuviška opera; suorganizuota Lietuvos dailės paroda, įkurta Dailės draugija.  Tautiniame atgimime labai nusipelnė Mažosios Lietuvos Lietuvai: jų įnašas į lietuvybės puoselėjimą yra labai svarbus.

Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia. (1795-1815)

Carizmo politika Lietuvoje po trečiojo padalijimo (1795)

Rusiją valdo:
Jekaterina II (iki 1796 m.)
Pavlas I (1796 – 1801 m.)
Aleksandras I  (1801 – 1825 m.)

Rusija siekė buvusiose senosiose Lietuvos – Lenkijos žemėse įvesti Rusijos tvarką,  gyventojus padaryti patikimais pavaldiniais, užsitikrinti bajorų palankumą:

• valstybinius postus užima rusai
• palikti bajorų seimeliai, kurie rinko apskrities valdžią ir teisejus
• dauguma miestų neteko savivaldos
• įvesta rekrutų prievolė
• stiprino ištikimus dvarininkus (iškyla naujos bajorų giminės Oginskiai, Pliateriai, Tiškevičiai, Zubovai)
• 1812 m. įvestas pagalvės mokestis
• įkurta Vilniaus švietimo apygarda. Jos centras – Vilniaus imperatoriškasis universitetas
• liko galioti III Lietuvos Statutas (iki 1840 m.)
• administracinis suskirstymas pakeistas Rusijos pavyzdžiu:
  • gubernija – vadovauja caro skiriamas gubernatorius (kelias gubernijas – generalgubernatorius). Rusijos sudėtyje etnografinės lietuvių žemės buvo skirstomos į Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų gubernijas. Skirstymas nebuvo visada vienodas.
    •  apskritis – ispravnikas
    • Apskrities bajorams vadovavo maršalka
    • valsčius – viršaitis
    •  seniūnija – seniūnas
  • gubernijos centre – policmeisteris
  • apskrities centras – gorodničius.
• dvarininkams (po priesaikos carui) palikta žemė ir baudžiauninkai.

Pirmasis generalgubernatorius – N. Repninas (buvęs Rusijos pasiuntinys ATR).

Bandymai atkurti LDK

1811 m. M. Kleopas Oginskis pasiūlo carui suteikti LDK autonomiją Rusijos sudėtyje. Šias idėjas išdėsto “LDK įkūrimo manifesto projekte”. Caras svarstė. Sutrukdo Napoleono puolimas. Projektas neįgyvendintas.

Prancūzmetis  1812.06. – 1812.12

1807 m. Napoleonas ir Aleksandras I sudarė Tilžės taiką.

1812 m. biželio mėn. Napoleonas užpuola Rusiją. Lietuvos bajorai jį sutinka palankiai. Tikisi autonomijos ar ATR atkūrimo. Tam pagrindą duoda 1807 m. Napoleono įkurta Varšuvos kunigaikštystė.

1812 m. Birželio 24 d. Napoleonui leidus sukuriama Laikinoji LDK vyriausybė (komisija). Jai vadovauja dvarininkas S. Soltanas. Komisija rūpinasi Napoleono armijos aprūpinimu ir papildymu (tik). Autonomija nesuteikiama. Baudžiava nepanaikinama.

1812 gruodžio mėn. prancūzai pasitraukia. Atstatoma rusų valdžia, caras amnestuoja bendradarbiavusius su Napoleonu bajorus.

Prancūzmečio padariniai LDK:

• neteko žmonių,
• teliko 1/3 gyvulių,
• sunaikinta ½ pasėlių,
• sudegė daug pastatų.

Lietuvos Užnemunė 1795-1815 m.

1806 m. Napoleonas nugali Prūsiją.

1807 m. po Tilžės taikos iš dalies Prūsijos sukūriama nuo Prancūzijos priklausoma Varšuvos kunigaikštystė. Jai priklauso dabartinė Suvalkija.

1807 m.  Varšuvos kunigaikštystės konstitucija panaikino baudžiavą, visi gyventojai lygūs, įvestas Napoleono kodeksas.

Po Vienos kongreso (1815) didžioji dalis Užnemunės atitenka Rusijai.

Rusijos sudėtyje lenkiškos žemės pavadinamos Lenkijos karalyste. Ji rusijos sudėtyje turi plačią autonomiją: galioja konstitucija, lenkiška kariuomenė, valstiečiai laisvi, naujas kalendorius, lenkų kalba, Napoleono kodeksas). Lenkijos karalystei priklausė ir dabartinė Suvalkija.

Visuomeninis ir kultūrinis sąjūdis Lietuvoje XIX a. pradžioje

Po 1812 metų  karo sustiprėjo visuomeninis – politinis judėjimas. Kuriasi slaptos draugijos. Joms priklauso VU studentai, moksleiviai, inteligentija.

Masonai.  Tikslai propaguoti humaniškumą, žmonių brolybę, nepakantumą priespaudai, baudžiavai.

Šubravcai (nenaudeliai) – kovojo su konservatizmu, politinių reikalavimų nekėlė.

Filomatai ir Filaretai kėlė politines įdėjas.

Filomatai (mokslo mylėtojai). Veikė VU. Susikūrė 1817 m. Anticarinė draugija. Vadovai A. Mickevičius, T. Zanas. Politinės nuostatos: atkurti respubliką (ATR), panaikinti  baudžiavą.

Filaretai (dorybės mylėtojai).  Anticarinė draugija. Veikė VU.

Reikalavimai organizacijų nariams:

• savišvieta
• pareigos atlikimas
• saikingai vartoti svaigalus, nelošti (išloštus aukoti)
• sava biblioteka (istorijos, geografijos knygos)
• rašyti straipsnius (kas 20 dienų)
• skaityti politinį ar literaturinį leidinį.

Kitos organizacijos: Bičiulių, Mokslo, Krašto gamtininkų sąjunga, Spindulingųjų, Filadelfų, Juodųjų brolių, Karinių bičiulių draugija.

Draugijos uždarytos 1822 – 1823 m.

XIX a. pradžioje VU – kultūros centras: veikia draugijos, rašomi mokslo darbai, ryšiai su užsieniu.

4 fakultetai:

• fizikos ir matematikos,
• medicinos,
• moralinių ir politinių mokslų,
• literatūros ir laisvųjų menų.

Vilniaus universitetas tuomet – lenkiškos kultūros židinys.

XIX a. pradžios lituanistinis sąjudis

Būdingas istorinių šaltinių ieškojimas. Studijuojama istorija, liaudies kultūra, kalba.

Tai pirmoji lituanistinio sąjūdžio banga, tautinio atgimimo užuomazga, kilusi XIX a. 3 – 4 dešimtmečiais. Pradininkai žemaitijos bajorai.

Simonas Stanevičius – pasakėčios „Dainos žemaičių“ 1829  m.  (išleido Liudvikas Rėza Karaliaučiuje), ,,Šlovė žemaičių’’.

Simonas Daukantas – „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Tai pirma Lietuvos istorija parašyta lietuviškai. 1822m.

Dionizas Poška – pirmas žemaičių archrologijos ir tautodailės muziejus – baubliai.

Žemaičių viskupas Juozas Arnulfas Giedraitis (Alsėdžiuose vėliau Varniuose)

Motiejus Valančius (1801 – 1875m.)

1831 metų sukilimas

Sukilimo priežastys:

• belgai sukilo prieš olandų valdžią, sikdami atkurti nepriklausomą Belgiją (Rusija ruošėsi slopinti Belgijos sukilimo su lenkų armija),
• siekis išsivaduoti iš Rusijos priklausomybės ir atkurti ATR,
• valstičiai siekė išsivaduoti iš baudžiavos.

Tai – bendras lietuvių ir lenkų sukilimas. 1830. 11. sukilimas prasideda Varšuvoje.

„Už mūsų ir jūsų laisvę!” – sukilimo šūkis.

Sukilimas Lietuvoje prasideda 1831 metų kovo mėn. Raseiniuose (žemaitijoje). Vadai E. Stanevičius, E. Pliaterytė. Daugiausiai sukilime dalyvauja bajorai ir valstiečiai.

Iš Lenkijos atsiunčiami D. Chlapovskis ir A. Gelgaudas. Sukilėliai kontroliavo visą dabartinės Lietuvos teritoriją, išskyrus Vilnių. Birželio mėn. prie Vilniaus, Paneriuose įvyko didžiausias mūšis. Sukilėliai pralaimėjo. Sukilimo pabaiga – 1831 metų vasara – ruduo. Sukilimas turėjo tautinio ir socialinio išsivadavimo pobūdį.

Pralaimėjimo priežastys:

• Rusijos karinės galios pranašumas
• nebuvo pagalbos iš užsienio
• nesutarimai tarp sukilimo vadovų (dėl ATR ateities)
• nesutarimai tarp sukilimo dalyvių (bajorai ir valstiečiai nesutarė dėl baudžiavos panaikinimo)

Sukilimo reikšmė:

• sutelkė, pažadino lietuvių tautą į kovą su carizmu
• parama Lenkijos sukilėliams
• sparčiau ima augti tautinė savimonė
• neleido Rusijos armijai nuslopinti Belgijos išsivadavimo ir ji tapo nepriklausoma
• spartino lietuvių tautos susidarymą

Sukilimo padariniai:

• Lietuvos ir Lenkijos gyventojams uždėta kontribucija
• sustiprėjo cenzūra
• trėmimai, mirties bausmės, rekrūtai
• sustiprėjo rusinimas (lenkų pradų naikinimo politika)
• Uždarytas Vilniaus universitetas (kelis metus veikė Vilniaus medicinos – chirurgijos akademija ir Dvasinė akademija)
• panaikintas Lietuvos Statutas
• baudžiava nebuvo panaikinta
• likviduota Lenkijos kararalystė (Lenkijos autonomija), jos konstitucija, įstatymai, kariuomenė, uždarytas Varšuvos universitetas.

1863 – 1864 metų sukilimas. Kapitalizmo vystymosi pradžia.

Baudžiavos panaikinimas 1861 m.

Rusijos imperijoje feodalinės – baudžiavinės santvarkos krizė. Caras Aleksandras II ryžtasi naikinti baudžiavą.

1861 metų kovo 3 d. paskialbiami “Nuostatai dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės” – tai baudžiavos panaikinimas.

Nuostatai skelbė:

• valstiečiams suteikiama asmeninė ir turtinė laisvė (bet dar du metus išlieka visos prievolės (lažas ir t.t.))
• įteisinama valstiečių savivalda (keli kaimai sudaro seniūniją, seniūną renkasi iš savo tarpo)
• žemė lieka dvarininkų nuosavybe
• valstičiai savo sodybas ir sklypus galėls, dvarininkui leidus, išsipirkti. 20 % žemės vertės valstičiai dvarininkui turės sumokėti iš karto. Likusią sumą dvarininkui sumokės valstybė, o valstiečiai šią skolą grąžins valstybei per 49 metus.

Valstiečiai tokiomis sąlygomis nepatenkinti, atsisako eiti lažą. Įvedama karo padėtis. Ruošiamasi sukilimui.

Sukilimą prieš caro valdžią ruošia “Raudonųjų” ir “Baltųjų” grupės.

“Raudonieji”: radikalesnė, revoliucinė grupė. Jai priklauso miestiečiai, smulkieji bajorai, inteligentai, besimokantis jaunimas. Pasisako už ginkluotą sukilimą, ATR atkūrimą (kiti už Lietuvos apsisprendimą), žemės išdalijimą valstiečiams.

“Baltieji”: nuosaikesnė grupė. Priklausė dvarininkai, pramonės buržuazija. Prieš ginkluotą sukilimą, už ATR atkūrimą. Už bendradarbiavimą su caro valdžia, tikintis nuolaidų.

1863 m. pradžioje pradėti imti rekrūtai. Tai paskatino sukilti.

Tai – bendras Lietuvos ir Lenkijos sukilimas. Sausio mėn. – Lenkijoje, Vasario mėn. – Lietuvoje.

Sukilimas antifeodalinis, prieš carizmą, už laisvę. Žemė turi atitekti valstiečiams nemokamai (sumokės dvarininkams valstybė).

Dalyviai: valstiečiai, bajorai, miestiečiai, dvarininkai.

Vadai: Z. Sierakauskas, K.Kalinauskas, kun. A.Mackevičius, J. Geištoras, B. Kolyška.

1863 pavasaris – aukščiausias pakilimas. Siunčiamas ginklų laivas iš D. Britanijos. Nesėkmingai.

1863.05. generalgubernatoriumi į Vilnių paskiriamas M. Muravjovas – Korikas.

1864 kovo mėn. sukilimas baigėsi.

Pralaimėjimo priežastys:

• Rusijos jėgos persvara,
• nesutarimai tarp sukilėlių,
• valstiečiams caro valdžios suteiktos nuolaidos,
• “Baltųjų” konservatizmas.

Padariniai:

• sustiprėjęs rusinimas ir tautinė priespauda,
• daug nuteistų mirti, įkalinti, ištremti.

Reikšmė:

• valstiečiams palengvintos baudžiavos naikinimo sąlygos (panaikintas lažas, sumažinti žemės išperkamieji mokesčiai),
• susidarė geresnės sąlygos vystytis kapitalizmui,
• paspartėjo tautinės savimonės formavimasis,
• paspartėjo tautinio sąjūdžio plėtra.

Kapitalizmo vystymasis XIX a. antroje pusėje

Baudžiavos panaikinimas, 1863 – 1864 m. sukilimas (panaikintas lažas, sumažinti žemės mokesčiai) spartino kapitalizmo vystymąsi (privati žemės nuosavybė, samdomas darbas, gamyba rinkai).

Žemės savininkai ne tik dvarininkai, bet ir valstiečiai. Prasideda valstiečių turtinė diferenciacija. Formuojasi kaimo buržuazija (turtingesnieji, naudojantys samdomąjį darbą). Kapitalizmo formavimasis lėtesnis Kauno gubernijoje, sparčiausias – Suvalkų gubernijoje.

Spartėja pramonės vystymasis (dėl baudžiavos panaikinimo, bendros rinkos su Rusija, XIX a. pabaigoje nutiestų geležinkelių). Nauji pramonės centrai (po Vilniaus ik Kauno) Panevėžys, Šiauliai.

Lietuvos gyventojų luominė sudėtis:

• valstiečių 73.4 %
• miestiečių 20 %

Lietuvių luominė sudėtis:

• valstiečių 93,3 %
• miestiečių 3,9 %

Tautinė Lietuvos sudėtis:

• Lietuviai 58,3 %
• Žydai 13,3 %
• Lenkai 10,3 %
• Gudai 9,1 %
• Rusai 4,3 %

Po baudžiavos panaikinimo ir po sukilimo prasideda pirmoji emigracijos iš Lietuvos banga (valstiečiai laisvi, represijų baimė).

XIX a. antros pusės tautinis sąjūdis

Rusifikacija po 1863 – 1864 m. sukilimo.

Po sukilimo sustiprėja tautinė, religinė priespauda.

Caro valdžia pradeda vykdyti “Rusų pradų atkūrimo politiką”

Rusinimas vykdomas:

• per spaudą (1)
• per mokyklas (2)
• per bažnyčią (3)
• kolonizuojant kraštą (4)
• vykdant kitus suvaržymus (5)

1. 1864 m. generalgubernatorius M. Muravjovas (Korikas) įsakė lietuviškus raštus spausdinti rusiškomis raidėmis (kirilica (arba graždanka)). Tai – lietuviškos spaudos draudimo pradžia (1864 – 1904). 1865 m. Rusijos vidaus reikalų ministras uždraudė Rusijos imperijoje spausdinti ir į ją įvežti lietuviškas knygas.
2. 1864 m. M. Muravjovas įsako uždaryti parapijines pradžios mokyklas, vietoj jų steigti cerkvių pradines mokyklas. Uždraudžiama dėstyti lietuviškai, mokytojai – rusai. Mokoma stačiatikybės.
3. Uždaromos bažnyčios ir vienuolynai, nestatomos ir neremontuojamos naujos, suvaržytos kunigų teisės, verčiama pereiti į stačiatikių tikėjimą. (Žemaičių vyskupystės centras perkeltas į Kauną).
4. Lietuviškose gubernijose uždrausta lenkų tautybės dvarininkams įsigyti dvarų. Tai daryti skatinami rusai.
5. Uždrausta lietuviams (katalikams) įsidarbinti valstybinėse įstaigose (lietuviškose gubernijose). Įsidarbinti galėjo tik gydytojai ir kunigai.

Uždraustos visos organizacijos.

Lietuviškos gubernijos vadinamos Šiaurės vakarų kraštu.

1893 m. Kražių skerdynės.

Rusifikacijos Suvalkų gubernijoje ypatumai

Suvalkijoje (priklausiusioje Varšuvos kunigaikštystei) 1807 m. panaikinta baudžiava, veikia Napoleono kodeksas. Po Vienos kongreso 1815 m. įjungta į Rusijos sudėtį. 1867 m. įkurta Suvalkų gubernija. Joje  – didelė lenkų įtaka. Norėdama atskirti lietuvius nuo lenkų, Rusijos valdžia Suvalkų gubernijoje vykdo švelnesnę rusifikaciją. Čia leidžiamos lietuviškos pradžios mokyklos. Joms mokytojus lietuvius ruošia Veiverių mokytojų seminarija. Suvalkų ir Marijampolės gimnazijose dėstoma ir lietuvių kalba (jose gali mokytis tik Suvalkų gubernijos gyventojai).  Šių mokyklų geriausiems 10 mokinių skiriamos stipendijos mokytis Rusijos universitetuose (jas gali gauti tik tie, kurie mokėsi lietuviu kalbos).

Pasipriešinimas rusifikacijai

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius pradėjo organizuoti lietuviškų knygų spausdinimą Prūsijoje, jų gabenimą į Lietuvą ir platinimą.

Vėliau šį darbą perima knygnešiai. Nelegali lietuviška spauda spausdinama Prūsijoje (nuo 1871 m. – Vokietija). Spausdinimo centrai: Tilžė, Ragainė, Klaipėda, Priekulė, Bitėnai (Mažosios Lietuvos miestai).

Žymiausi knygnešiai: J. Bielinis, D. Bubinas, S. Didžiulis.

Kūrėsi knygnešių draugijos: “Artojų”, “Atgaja”, “Sietynas”, Garšvių knygnešių draugija (bendrovė).

Populiariausios knygos: maldaknygės, elementoriai, kalendoriai  (pirmuosius ėmė sudarinėti L. Ivinskis).

Valančius ragina kurti slaptas lietuviškas mokyklas. Kunigams liepia neleisti vaikų pirmos komunijos, jei jie nemoka lietuviškai skaityti.

Kuriasi slaptos kilnojamos mokyklos (dirba daraktoriai). Vargo mokyklos. G. Petkevičaitės – Bitės mokyklos.

1899 m. pirmas lietuviškas spektaklis Keturakio “Amerika pirtyje” (Palangoje., Kuršo gubernijoje).

Nelegalios lietuviškos periodinės spaudos pradžia

“Aušra” (1883 – 1886) pirmas lietuviškas laikraštis.Buvo leidžiama Ragainėje, vėliau Tilžėje. Leidėjai: J. Basanavičius, J. Šliūpas, J. Mikšas, M. Jankus. Tikslai: ugdyti tautinį sąmoningumą, žadinti domėjimąsi tautos praeitimi, skelbti nepasitenkinimą tautine priespauda, reikalauti teisių kalbai, kultūrai, švietimui.

Parengė visuomenę kitai periodikai, iškėlė Lietuvos, kaip vieno krašto, vienos tautos idėją. Nuo “Aušros” leidimo prasideda masinis tautinio atgimimo sąjūdis.

“Varpas” (1889 – 1905). Leidėjai: V. Kudirka, J. Gaigalaitis ir kt.

Tikslai: vidinis tautos stiprinimas, švietimo ir ūkio lygio kėlimas (“Ūkininkas” 1890).

Klerikalinė spauda

“Žemaičių ir Lietuvos apžvalga” (“Apžvalga”) (nuo 1890 m.)

“Tėvynės sargas” (nuo 1896 m.) Redaguoja J. Tumas – Vaižgantas. Jungia jaunosios kartos dvasininkus. (už lietuvybę).

1904 m. gegužės 7 d. panaikintas lietuviškos spaudos draudimas.

Rusijos valdžia nesugebėjo sustabdyti nelegalios spaudus platinimo, nepalanki buvo dalies Rusijos šviesuomenės nuomonė, neigiamai vertino užsienio valstybės.

Politinės diferenciacijos pradžia. Ilgai nėra lietuviškų politinių partijų (nėra tautinės inteligentijos; vienodi tikslai (kova prieš rusifikaciją). Išsiskiria pažiūros katalikų inteligentų, liberalių inteligentų, socialistų.

Lietuvos socialdemokratų partija susikuria 1896 m. Tai – pirmoji Lietuvos politinė partija (S. Kairys ir kt.).

1902 m. susikuria Lietuvių demokratų partija.

Lietuva XX amžiaus pradžioje

1905 – 1907 m. Rusijoje vyksta revoliucija.

1905 m. revoliucijos atgarsiai ir Lietuvoje. Keliami ekonominiai ir politiniai reikalavimai. (Prieš tautinę priespaudą, prieš carizmą). Ginkluotos kovos Lietuvoje nebuvo. Vyko streikai, demonstracijos, nemokami mokesčiai, šalinami rusų pareigūnai.  Pasinaudojus situacija,

1905 m. gruodžio mėn. sušaukiamas Didysis Vilniaus seimas (suvažiavimas). Apie 2000 delegatų iš Lietuvos, Rusijos, Latvijos. Tikslas: sudaryti veiksmų programą toliau kovojant su Rusijos priespauda. Organizaciniam komitetui vadovauja J. Basanavičius. Suvažiavimo atsišaukimas išspausdintas “Lietuvos žiniose”. Nutarimai:

• siekti Lietuvos autonomijos su seimu Vilniuje Rusijos sudėtyje
• siekti lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas
• lietuvių kalbos lygiateisiškumo
• panaikinti tautinę priespaudą.

1906 m. Rusijoje vykdoma P. Stolypino žemės reforma. Reforma Lietuvoje pasireiškė:         –

• kaimų gyventojai keliasi į vienkiemius,
• 1907 m. panaikinami žemės išperkamieji mokesčiai (dėl to labai išauga emigracija iš Lietuvos).

1904 m. pradėtas leisti pirmas dienraštis “Vilniaus žinios”

Kuria M. K. Čiurlionis.

Pirmoji lietuviška opera M. Petrausko “Birutė”.

1907 m. pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje.

Lietuviai dalyvauja Rusijos parlamento – Dūmos darbe.

Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje.

Lietuvos įjungimas į Rusijos imperijos sudėtį.

1795 m. po III respublikos padalijimo didesnė Lietuvos dalis buvo prijungta prie Rusijos imperijos, o Užnemunė – prie Prūsijos.

Lietuva buvo padalyta į 3 gubernijas: Vilniaus, Gardino ir Kauno. Gubernijas valdė gubernatoriai ir vienas generalgubenatorius (caro vietininkas visų trijų gubernijų), o apskritis – ispravnikai. Didieji miestai – gubernijų ir apskričių centrai gavo savivaldos teisę, kiti miestai, priskirti prie miestelių, neturėjo savivaldos teisės.

1803 m. Rusijos imperijoje įvykdžius švietimo reformą, Vilniaus vyriausioji mokykla reorganizuota į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą. Vilniaus universitetas vadovavo Vilniaus švietimo apygardai, kuriai priklausė Vilniaus, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Kijevo, Voluinės ir Podolės gubernijos. Tai buvo didžiausia apygarda Rusijos imperijoje.

Lietuva Prancūzijos ir Rusijos karo (1812) metu.

1807 m. Tilžėje tarp Rusijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta sutartis. Ji skelbė, kad Prūsija neteko visų savo valdų į Vakarus nuo Elbės. Iš dalies Lenkijos žemių, kurias, dalijant Respubliką, užgrobė Prūsija, buvo sukurta Varšuvos Hercogystė (jai priklausė ir Užnemunė). Šioje kungaikštystėje buvo įvestas Napoleono kodeksas ir panaikinta baudžiava.

1812 m. birželio 24 d. Napoleonas, nepaskelbęs karo, persikėlė per Nemuną ties Tilže, Kaunu, Prienais, Gardinu ir pradėjo žygį į Rusijos Imperiją. Birželio pabaigoje Napoleonas užėmė Vilnių. Kraštas, per kurį žygiavo jo armija, buvo nusiaubtas, gyventojų turtas išgrobstytas, daug sodybų sudeginta. Napoleonas siekdamas pelnyti vietinių palankumą, netgi paskelbė, kad atkuriama LDK vyriausybė (Laikinoji vyriausybės komisija). Bet tai buvo tik tam, kad būtų suformuoti lietuviški daliniai ir resursų tiekimo tinklas Napoleono armijai.

Kilo Lietuvos autonomijos idėja ir Lietuvos bajorai kūrė planus atgaivinti LDK Rusijos imperijos sudėtyje. Deja, Napoleonas į šiuos planus žiūrėjo gana abejingai ir idėja nebuvo įgyvendinta.

Napoleono armija buvo sutriuškinta M. Kutuzovo vadovaujamos Rusijos kariuomenės. 1812 m. gruodžio 6 d. Napoleonas pravažiavo Vilnių, čia net nesustodamas. Po jo plūdo visiškai pakrikusi jo armija. Plėšdama viską, kas tik įmanoma, ji traukėsi į Vakarus. Su okupantais Lietuvą paliko ir Laikinoji vyriausybės komisija.

Nugalėjus Prancūziją, Varšuvos Hercogystė žlugo. Vienos kongreso nutarimu buvusios Varšuvos Hercogystės didžioji dalis kartu su Užnemune atiteko Rusijai. 1815 m. čia buvo sudaryta autonominė konstitucinė – monarchinė Lenkijos Karalystė.

Rusijos carų politika ir priešinimasis jai (iki 1863 m.).

Caro valdžios politika:

• Lietuva paversta šiaurės vakarų kraštu;
• valdžios pareigūnais paskirti rusai;
• raštvedyboje įvesta rusų kalba;
• žemės Lietuvoje dalinamos garantuojant patikimą atramą rusams;

Ekonominė caro vyriausybės politika buvo tiesiogiai nukreipta prieš tautinio kapitalo augimą, tautinės buržuazijos kūrimąsi.

Po 1812 m. karo Lietuvoje sustiprėjo bajorų visuomeninis, politinis ir kultūrinis sąjūdis, kuriam didelę įtaką darė Prancūzijos revoliucijos idėjos. Naujo pobūdžio draugijos kūrėsi pirmiausia kultūros ir mokslų židiniuose (mokyklose, Vilniaus universitete).

Dar 1776 m. įsikūrė Masonų draugija, kurios tikslas – kelti žmonių dorovę, vienyti juos broliškos meilės, lygybės, savitarpio pagalbos ir ištikimybės pagrindu. Masonų draugija platino švietimą, kovojo su prietarais, užsiėmė labdara, skelbė religinę ir tautinę toleranciją.

1817 m. susikūrė intelektuali Šubravcų draugija, kuri įsipareigojo užsiimti saviaukla, vartoti svaigalus saikingai, vengti azartinių lošimų, atlikti luomo ir profesijos pareigas, didinti savo biblioteką ir t. t. Jie nieko negrovė, tik siekė padaryti visuomenės santykius žmoniškesnius.

1817 m. susikūrė Filomatų draugija, kuri sukūrė ir globojo studentų organizacijas, kurių gausiausia – Filaretų draugija. Filomatai siekė šviesti lenkų tautą, gerinti mokymą, skatinti visuomenės veiklą, tautiškumą, liberališkumą. Aukščiausiu tikslu jie laikė tautos (lenkų) laisvę. Baudžiavos panaikinimo neskelbė, nors buvo ir to šalininkų.

Stiprėjant politinei reakcijai 1822 m. buvo uždraustos masonų ložės, Šubravicų draugija.

Lietuvai grėsė ne tik rusifikacija bet ir polonizacija: didelė dalis aukštuomenės buvo sulenkėjusi ir lietuvių tauta artėjo prie išnykimo ribos. Polonizacijai tvirčiau priešinosi Žemaitija, todėl XIX a. pr. lietuvių tautinis atgimimas sietinas būtent su šia Lietuvos dalimi.

1830-1831 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

Sukilimo priežastys:

• bruzdėjo pavergtos tautos Europoje (įvykiai Prancūzijoje, neramumai Italijoje, Vokietijoje, Belgijoje);
• kilo nepasitenkinimas caro politika;
• rekrutų ėmimas sukėlė valstiečių pasipriešinimą;

Sukilėlių tikslai:

1. valstiečiai siekė gauti žemės ir laisvės;
2. smulkieji bajorai siekė atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę;
3. dvarininkai siekė išlaikyti baudžiavinius santykius;
4. sukilėlių vadai siekė įtraukti Lietuvą į Lenkijos sudėtį;

1830 m. lapkričio 29 d. susikūrė Varšuvos karininkų mokyklos slapta organizacija. Lenkai pasiskelbė atsiskirią nuo Rusijos ir išvijo rusus iš savo teritorijos.

1830 m. gruodį kilo neramumai Lietuvoje. Pirmieji prieš rusų valdžią sukilo Raseinių apskrities miestiečiai ir bajorai. Sukilimui Lietuvoje vadovavo Antanas Gelgaudas. Ypatingai sukilime kaip bebaimė kovotoja pagarsėjo Emilija Pliaterytė.

1831 rudenį sukilimas buvo numalšintas.

Sukilimo pralaimėjimo priežastys:

• nevieniningas vadovavimas;
• sukilimo vadovų konservatizmas;
• pranašenės priešo jėgos;
• nesiekiant panaikinti baudžiavos, į sukilimą nebuvo įtraukti visi valstiečiai ir šis netapo masiniu.

Sukilimo padariniai:

1. caras likvidavo 1815 m. Lenkijos karalystės konstituciją, uždarė Varšuvos universitetą, daug bažnyčių ir vienuolynų;
2. buvo konfiskuoti dvarai, o į ištremtų dvarininkų vietas atkelti rusai;
3. 1832 m. uždarytas Vilniaus universitetas;
4. 1840 m. sutabdytas Lietuvos Statuto galiojimas;

Sukilimo reikšmė:

• sukilimas pažadino lietuvių tautą kovai su carizmu dėl tautinio ir socialinio išsivadavimo;
• suteikė paramą Lenkijos sukilėliams, atitraukdamas dalį caro kariuomenės;
• brandino tautinę savimonę, ugdė lietuvių tautos tradicijas;
• sužlugdė caro kariuomenės intervenciją į Belgiją ir Prancūziją;
• paskatino Vakarų Baltarusijos ir Latvijos gyventojų priešinimąsi;

Baudžiavos panaikinimo Rusijoje ir Lietuvoje (1861 m.) poveikis visuomenės raidai.

Baudžiavos panaikinimo priežastys:

• XIX a. vid. gilėjanti feodalinės sistemos krizė;
• dvaro ūkio stagnacija ir smukimas;
• sunki valstiečių padėtis ir kilę bruzdėjimai;
• Krymo karas;

1861 m. vasario 19 d. paskelbtas manifestas apie baudžiavos panaikinimą.

Reformos turinys:

1. Valstiečiai, dvarininkui sutinkant, galės gauti žemės, bet turės ją išsipirkti (per 49 m.);
2. Dvejus metus dar privalės eiti lažą, ir tada gaus asmens laisvę;

Reformos pasekmės:

• reforma paspartino kapitalizmo vystymąsi;
• valstiečiai gavo asmens laisvę, bet jų netenkino žemės išpirkimo sąlygos;

Baudžiavos panaikinimo reforma buvo dvilypė: buržuazinė (valstiečiai gavo asmens laisvę ir tapo žemės savininkais) ir baudžiavinė (ją vykdė dvarininkai, todėl išliko dvarininkinė žemėvalda).

Baudžiavos panaikinimo skirtumai Lietuvoje ir Rusijoje.

Rusijoje:

• žemės gauta mažiau negu turėta;
• duoklė mokėta iki 1881 m.;
• bežemiai negavo žemės;
• bendras ganyklas reikėjo išsipirkti;
• be išpirkos žemės niekas negavo;

Lietuvoje:

• atgauta visa iki 1861 m. turėta žemė;
• duoklė mokėta trejus metus, o vėliau – išpirka už žemę;
• bežemiai valstiečiai gavo 3 dešimtines žemės;
• už bendras ganyklas jie nemokėjo mokesčių;
• be išpirkos žemės gavo Užnemunės valstiečiai;

1863-1864 m. sukilimas Lenkijoje ir Lietuvoje.

1861 m. baudžiavos panaikinimo reforma nepatenkino valstiečių. Politinę įtampą kėlė patriotinės manifestacijos su Respublikos atkūrimo šūkiais. Kūrėsi slaptos organizacijos. Susiformavo dvi sukilimo rengimo grupės:

• Raudonieji (miestiečiai, inteligentija, bežemiai, bajorai, besimokantis jaunimas):
  • dešinieji stengėsi išvengti sukilimo, norėjo atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis;
  • nuosaikieji taip pat siekė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis; žemę siūlė atiduoti valstiečiams, o dvarininkams atlyginti iš valstybės iždo;
  • kairieji siūlė žemę atiduoti valstiečiams ir be išpirkos; ragino kovoti už federacinę valstybę, kuri apimtų Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijas;
• Baltieji (dvarininkija ir stambieji buržuazijos atstovai) tikėjosi iš caro valdžios gauti nuolaidų ir nepritarė revoliucinėms kovos formoms; norėjo atkurti Lenkijos valstybę buvusią iki I padalijimo;

Sukilimo priežastys:

1. noras išsilaisvinti iš Rusijos imperijos ir atkurti ATR;
2. reforma nusivylusių valstiečių siekis gauti žemės;
3. prasidėjusios religinės ir politinės manifestacijos;
4. rusų revoliucinių demokratų įtaka;
5. tautų pavasaris;
6. stiprėjanti feodalinės sistemos krizė;

Sukilimas prasidėjo Lenkijoje, o vėliau persimetė į Lietuvą. Sukilimas Lietuvoje buvo antifeodalinis, siekęs buržuazinių pertvarkymų. Jame dalyvavo įvairių luomų ir skirtingos socialinės padėties gyventojai – valstiečiai bajorai, miestiečiai, dvasininkai.

Pirmame etape (1863 kovo-gegužės mėn.) sukilimo vadovybė siekė suvienyti atskiras sukilelių grupes ir organizuoti jų kariuomenę. Sukilimo vadai nesitikėjo laimėti vien savo jėgomis, todėl laukta paramos iš Vakarų. Lietuvos sukilėlių karinis viršininkas Z. Sierakauskas telkė sukilelių gretas Rauvos, vėliau Andrioniškio miškuose. Raguvos miške prie jų prisidėjo A. Mackevičiaus būrys. Sierakauskas ketino išplėsti sukilimą, kad šis apimtų ne tik Lietuvą, bet ir Kuršą. Prie Biržų Sierakausko ir Koliškos kolonos gegužės 7 d. sėkmingai susikovė sucaro kariuomenės daliniais, tačiau jau kitą dieną pralaimėjo. Sierakauskas ir Koliška pateko į nelaisvę ir buvo pakarti Lukiškių aikštėje. Vadovavimą sukilimui perėmė K. Kalinauskas.

Antruoju sukilimo laikotarpiu (1863 m. birželio-gruodžio mėn.) didesnė dalis kautynių vyko Kauno gubernijoje. Po Sierakausko pralaimėjimo dvasininkai perėjo į vyriausybės pusę. Kalinauskas antrą kartą Vilniuje sudarė revoliucinę Lietuvos ir Gudijos vyriausybę – Lietuvos valdymo komitetą. Gruodžio 7 d. į nelaisvę pateko ir Mackevičius, kuris buvo pakartas Kaune, tačiau sukilimas nesibaigė.

Trečiajame etape (1863 m. gruodis-1864 m. pavasaris) sukilėlių judėjimas įgavo stichinės kovos pobūdį. Smulkios valstiečių grupelės (po 20-30 žmonių) kovojo Ukmergės, Šiaulių, Panevėžio apskrityse. Organizuota kova baigėsi 1864 m. vasarį, kai buvo suimtas Kalinauskas ir po mėnesio pakartas Vilniuje.

Sukilimo pralaimėjimo priežastys:

• Rusijos vyriausybė turėjo ginkluotos kovos persvarą;
• reiškėsi nesutarimai sukilimo vadovybėje ir tarp pačių sukilėlių;
• sukilėliai nesulaukė paramos iš Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos valstybių;

Teigiami sukilimo rezultatai:

1. panaikintas lažas;
2. palikti iki reformos turėti žemės sklypai, sumažėjo žemės kaina;
3. susidarė geresnės sąlygos kapitalizmo raidai kaime;

Neigiami sukilimo rezultatai:

1. uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis (1864-1904 m.);
2. uždrausta draugijų veikla;
3. mokyklose ir įstaigose uždrausta lietuvių kalba, pradėtos kurti rusiškos mokyklos;
4. slopinamas tautinis judėjimas;
5. didinama rusų žemėvalda (kolonizacija)

Sukilimo reikšmė:

• sukilimas paspartino tautinės savimonės formavimąsi;
• skatino demokratinės minties raidą ir tautinį sąjūdį;
• privertė caro vyriausybę sudaryti geresnes sąlygas valstiečių reformai įgyvendinti;

Caro valdžios politika po 1863 m. sukilimo. Lietuvos visuomenės priešinimasis.

Po 1863-1864 m. sukilimo caro valdžia:

1. uždraudė lietuvių spaudą lotyniškomis raidėmis;
2. pašalino iš mokyklų lietuvių kalbą, steigė rusiškas mokyklas;
3. pradėjo persekioti katalikų tikėjimą: uždarinėjo vienuolynus;
4. neleido lietuviams tarnauti valdžios įstaigose;
5. toliau kolonizavo kraštą;

1864 m. Muravjovas išleido įsakymą, kuriuo buvo uždarytos visos bažnyčių parapinės mokyklos.

1864-1865 m. uždrausta spausdinti ir įvežti lietuviškas knygas lotynišku raidynu. Prasideda nelegalus knygų platinimas, daugiausiai iš Mažosios Lietuvos. Žymiausias knygnešys – Jurgis Bielinis.

Lietuvoje pagrindinę inteligentijos dalį ilgą laiką sudarė dvasininkija. Tik XIX a. vid. atsirado pasaulietinė inteligentija. Lietuvių tautinio sąjūdžio pradžia laikytina XIX a. pirmoji pusė. Pradžia sietina su Vilniaus universitetu ir jo auklėtinių veikla.

Žemaičių sąjūdis XIX a. pr.

Žemaičiai neleido išnykti gimtajai kalbai, buvo atsparesni polonizacijai. Stengėsi gaivinti Lietuvos istoriją, puoselėti raštą, ugdyti raštiją. Daugelis žemaičių dvarų virto lietuvių kultūros židiniais. Apsišvietę žemaičiai būrėsi Alsėdžiuose, žemaičių vyskupo J. Giedraičio rezidencijoje.

Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Simonas Stanevičius patys rašė lietuviškai, rūpinosi tautos švietimu bei pavergtų žmonių likimų: Valančius suorganizavo lietuviškų knygų spausdinimą Rytprūsiuose bei nelegalų jų gabenimą į Lietuvą. Laurynas Ivinskis leido kalendorius, rinko tautosaką. Buvo organizuojamos blaivybės draugijos (M. Valančius). 1858-1864 m. blaivystės judėjimas ypač išplito Žemaičių vyskupystėje – 80% gyventojų tapo blaivininkais.

Tautinio atgimimo požymiai:

• slaptų daraktorinių mokyklų kūrimas (Valančiaus iniciatyva, veikė iki 1905 m.);
• draudžiamos spaudos leidimas (Mažojoje Lietuvoje);
• slaptos spaudos platininimo draugijos („Artojas“, „Sietynas“);

Naujas tautinio atgimimo etapas sietinas su „Aušra“. Tai 1883-1886 m. Mažojoje Lietuvoje leistas pirmasis lietuviškas laikraštis, skirtas Lietuvai. Akcentavo doros svarbą: formuoti tautą – vadinasi, ugdyti jos sąžinę. Tikėjosi išgelbėti Lietuvą švietimu. Kritikavo spaudos draudimo politiką, pasisakė prieš polonizaciją ir rusinimą, propagavo tautinį sąmoningumą. Žymiausi aušrininkai – J. Basanavičius, J. Šliūpas, J. Anziulaitis-Kalnėnas.

XIX a. tautinis sąjūdis tapo masinis, bet suskilo į pasaulietinę liberaliąją ir katalikišką konsevatyviąją sroves.

Varpininkai („Varpas“, „Ūkininkas“) kritikavo tautinio engimo caro politiką, skyrė dėmesį švietimui, reiškė ūkininkų interesus, 1902 m. pasivadino Lietuvos demokratų partija. „Varpas“, 1889-1905 m. Kudirkos leistas laikraštis, plėtojo „Aušros“ idėjas, žadino lietuvių ryžtą būti nepriklausomiems, skatino plėtoti švietimą, gaivinti tautiškumą, kelti ūkį, tobulinti žemdirbystę, plėsti lietuvybės ribas stabdant emigraciją.

Apžvalgininkai (1890-1896, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“; P. Urbonavičius, K. Pakalniškis) smerkė rusinimo politiką, tautinę kultūrą grindė katalikiškomis krašto tradicijomis.

Sargininkai (1896-1904, „Tėvynės sargas“; J. Mačiulis-Maironis, A. Jakštas, J. Tūmas-Vaižgantas) rėmė tautinio atgimimo judėjimą, kritikavo sulenkėjusius dvarininkus, caro administraciją.

Spaudos draudimo panaikinimo priežastys:

• stipri tautinės inteligentijos veikla savo šalyje ir užsienyje;
• aktyvi knygnešių veikla;

1904 m. panaikintas spaudos draudimas.

Spaudos draudimo pasekmės:

• pristabdė lietuvių kalbos, literatūros, kultūros, švietimo raidą;
• sulėtino tautinės ideologijos formavimąsi;
• skatino priešiškumą caro vyriausybei;

Didysis Vilniaus Seimas

1905-1906 m. vyko revoliuciniai judėjimai didžiuosiuose Rusijos miestuose. 1905 m. sausio 9 d. Peterburge buvo sušaudyta taiki darbininkų demonstracija.

1905 m. Vilniaus, Kauno gubernijose leista dėstyti lietuvių ir lenkų kalba dviklasėse ir miesto mokyklose bei vidurinėse mokyklose, kur daugumą sudarė lietuviai.

1905 m. įvyko Didysis Vilniaus Seimas (Lietuvių suvažiavimas).

Jame dalyvavo apie 2000 žmonių – iš Peterburgo, Maskvos, Odesos, Lietuvos ir Latvijos miestų. Organizaciniam komitetui vadovavo J. Basanavičius. Tuo metu buvo dvi politinės partijos: Lietuvos demokratų (1902) ir Lietuvos Socialdemokratų (1896 m.).

Svarstyta politinė Lietuvos ir visos Rusijos padėtis, Lietuvos autonomijos, žemės nuosavybės, mokyklų klausimai.

Nutarta siekti Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje.

1905 m. (po suvažiavimo) susikūrė Tautiškoji lietuvių demokratų partija (1905-1907 m.). Tikslas – tautos savitumo išlaikymas. Tautos vienybės idėją, 1907 m. išstojęs iš šios partijos, išplėtojo A. Smetona.

Vilniaus Seimo reikšmė:

• imtos uždarinėti rusiškos mokyklos;
• rusų valdininkai pradėti šalinti iš valdžios įstaigų;
• užnemunė atsisakė mokėti mokesčius;

Seimo nutarimai pažadino tautinį susipratimą visoje Lietuvoje. 1905 m. sausio mėn. Vilniuje ir kituose miestuose vyko mitingai ir protesto streikai. 1905-1907 m. revoliuciniai įvykiai Lietuvoje neperaugo į ginkluotą sukilimą, bet rodė žmonių priešinimąsi ir siekimą atsiriboti nuo unijinių idėjų.

XIX a. pirma pusė Lietuvos tautinio atgimimo ir tautinio sąjūdžio pradžia.
Žemaičiai neleido išnykti gimtajai kalbai, buvo atsparesni polonizacijai. Stengėsi gaivinti Lietuvos istoriją, puoselėti raštą, todėl daugelis žemaičių dvarų tapo kultūriniais židiniais. VU tautiškumo židinys, jame kūrėsi slaptosios draugijos – Filomatai, Filaretai, Šubravckai, Masonai (šios organizacijos taip pat pasisakė už baudžiavos panaikinimą). Asmenybės: S. Daukantas, S. Stanevičius, D. Poška, L. Ivinskis,

1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje.

PRIEŽASTYS:

• Po Vienos kongreso įkurta Šventoji sąjunga siekė užkirsti kelią tautų judėjimui. Rusija buvo viena iš Šventosios sąjungos narių, todėl slopino lietuvių tautinį ir kultūrinį sąjūdį
• Rekrutų ėmimas sukėlė valstiečių pasipriešinimą
• Bruzdėjo pavergtos tautos, jiems numalšinti ketinta siųsti lenkų kariuomenę
• Lietuvių ir lenkų bajorai norėjo atkurti buvusią ATR
• Valstiečiai norėjo gauti žemės ir laisvės
• Dvarininkai siekė išlaikyti baudžiavinius santykius (todėl į sukilimą neįsitraukė valstiečiai)

PADARINIAI:

• Panaikinta Lenkijos autonomija
• Panaikintas Lietuvos III Statutas 1840 m., kuriuo dar leista vadovautis po prijungimo
• Uždarytas VU 1832 m.
• Sukilime dalyvavusių bajorų dvarai atimami, jie tremiami
• Pradėta persekioti katalikų bažnyčia
• Padėta lenkų pradų naikinimo programa: 1) pakeisti valstybinių įstaigų pavadinimai – iš lenkų į rusų kalbą; 2) valstybinėse įstaigose uždraustas kalbėti lenkiškai; 3) vietiniai tarnautojai pakeisti į atvykėlius iš Rusijos gilumos; 4) VU uždarymas – lenkiškos kultūros židinys

REIKŠMĖ: sukilimas pažadino lietuvių tautą kovai su carizmu dėl tautinio ir socialinio išsivadavimo. Po sukilimo prasidėjo lietuvių tautos rusinimas per mokyklas ir Bažnyčią.

VADAI: A. Gelgaudas, E. Plieterytė

• 1861 m. panaikinta baudžiava.
  PRIEŽASTYS: 1) gilėjanti feodalinės sistemos krizė; 2) dvaro ūkio stagnacija ir smukimas; 3) sunki valstiečių padėtis, kilę bruzdėjimai; 4) Krymo karas
  PADARINIAI: 1) tai paspartino kapitalizmo raidą Lietuvoje; 2) valstiečiai atgavo asmens laisvę, bet jų netenkino žemės išpirkimo sąlygos
• 1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje.
  PRIEŽASTYS:
• Politinis tikslas – atkurti ATR
• Valstiečiai nusivylė baudžiavos panaikinimo sąlygomis
• Valstiečiai norėjo gauti piliečių teises ir žemės
• „Tautų pavasario idėjos“ (1848-1849 m. revoliucijų banga Europoje)
• Dėl dviejų grupuočių – raudonųjų ir baltųjų – veiklos sukilimo išvakarėse

PRALAIMĖJIMO PRIEŽASTYS: Rusijos vyriausybė turėjo ginkluotos jėgos persvarą, reiškėsi nesutarimai sukilimo vadovybėje ir tarp pačių sukilėlių, nesulaukta paramos iš kitų valstybių.

PADARINIAI:

• Panaikintas lažas, palikti iki reformos turėti žemės sklypai, sumažėjo žemės kaina, susidarė geresnės sąlygos kapitalizmo raidai kaime
• Uždrausta draugijų veikla
• Sukilėliai tremiami į rytus
• Šalį užplūdo rusakalbiai, stačiatikiai ir kolonistai
• Rusų pradų atkūrimo programa: iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba, uždrausta lietuviška spauda (1864-1904 m.), neleisti katalikams užimti valstybinės tarnybos postų, steigtos rusiškos mokyklos, apribota katalikų bažnyčios veikla, plėsta stačiatikybė, neleido lietuviams tarnauti valdžios įstaigose, viešajame gyvenime turi būti vartojama rusų kalba

REIKŠMĖ: paspartino tautinės savimonės formavimąsi, skatino demokratinės minties raidą ir tautinį sąjūdį, privertė caro vyriausybę sudaryti geresnes sąlygas valstiečių reformai įgyvendinti.

VADAI: J. Geištoras (baltieji), A. Mackevičius, Z. Sierakauskas, K. Kalinauskas (raudonieji)

• 1883 – 1886 m. pirmasis nelegalus laikraštis „Aušra“, kurio leidimas Mažojoje Lietuvoje sietinas su naujuoju tautinio atgimimo etapu. Tikėjosi išgelbėti Lietuvą švietimu. Kritikavo spaudos draudimo politiką, pasisakė prieš polonizaciją ir rusinimą, propagavo tautinį sąmoningumą. Žadino tautinį sąmoningumą, subūrė lietuvius intelektualus. Redaktorius – J. Basanavičius
• 1889 – 1905 m. laikraštis „Varpas“. Leistas Tilžėje ir Ragainėje, kritikavo caro engimo politiką, skyrė dėmesį švietimui, reiškė ūkininkų interesus. Skleidė Aušros idėjas, skatino lietuvius būti nepriklausomiems, kelti ūkį. Redaktorius V. Kudirka.
• 1896 – 1904 m. katalikiškas laikraštis „Tėvynės sargas“. Rėmė tautininkus, kritikavo sulenkėjusius dvarininkus, caro administraciją. Liestas Tilžėje; sargininkai – J. Mačiulis-Maironis, J. Tumas-Vaižgantas
• XIX a. pabaigoje skaidantis lietuvių inteligentams, atsiradus skirtingų ideologijų nelegaliai lietuviškai spaudai, pradėjo kurtis pirmosios politinės partijos.
• 1896 m. LSDP – Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrimas, Partijos tikslas: sukurti nepriklausom Lietuvos teokratinę respubliką federacijoje su kitomis valstybėmis. Glaudžiai bendradarbiavo su Rusijos socialdemokratais ir vėliau perėjo į bolševikų pusę.
  NARIAI: S. Kairys, V. Mickevičius-Kapsukas, F. Džerzinskis
• 1902 m. LDP – Lietuvos demokratų partija. Įkurta „Varpo“ ir „Ūkininko“ suburtų pasauliečių inteligentų pagrindu. Daug dėmesio skyrė švietimo plėtrai, taip pat lietuvių nutautėjimui mažinti.

NARIAI: K. Grinius, A. Smetona, J. Vileišis

• 1904 m. spaudos draudimo panaikinimas. Spaudos draudimas pristabdė lietuvių kalbos, kultūros, švietimo, literatūros raidą, sulėtino tautinės ideologijos formavimąsi ir kartu didino priešiškumą caro administracijai. Spaudos atgavimas reiškė geresnes sąlygas išmokti lietuviško rašto, įvairi spauda tapo labiau prieinama visuomenei, atsirado geresnės sąlygos plėtotis lietuvių kultūrai.
• 1905 m. gruodžio 4-5 d. Didysis Vilniaus Seimas. Organizaciniam komitetui vadovavo J. Basanavičius. Dalyvauja: LSDP ir LDP

SVARSTYTA: politinė Lietuvos ir Rusijos padėtis, Lietuvos autonomijos, žemės nuosavybės, mokyklų klausimai.

NUTARTA: priešintis carizmui, reikalauti autonomijos su demokratiškai renkamu Seimu Vilniuje, ignoruoti caro valdymą, nesikreipti į rusiškas valdžios įstaigas, nelesti vaikų į rusiškas mokyklas, mokyklose ir bažnyčiose vartoti lietuvių kalbą

REIKŠMĖ:

• Iškeltas tikslas sukurti Lietuvos valstybę su Seimu Vilniuje
• Imtos uždarinėti rusiškos mokyklos, pradėta mokyti lietuvių kalba
• Rusų valdininkai pradėti šalinti iš valdžios įstaigų
• Nustota persekioti katalikų bažnyčia
• Iš etnografinės pradeda formuotis pilietinė visuomenė, kuri suvokia ko nori, kokios valstybės, kokio valdymo, susiformuoja tikra tautinė savimonė
• 1905 m. LKDP – Lietuvos krikščionys demokratai. Partijos tikslas – išlaikyti katalikų privilegijas Lietuvoje, propaguota autonomijos idėja, skyrė dėmesį katalikiškam švietimui, propagavo lietuvių kalbą mokyklose ir bažnyčiose, kovojo su polonizacija.
  NARIAI: J. Tumas-Vaižgantas, P. Bučys, Maironis
• 1906 m. sukurta ir pastatyta pirmoji lietuviška opera Miko Petrausko „Birutė“
• 1907 – 1940 m. įsteigta Lietuvių mokslo draugija. Įkurta J. Basanavičiaus iniciatyva, veikusi kultūros, mokslo ir švietimo plėtros tikslais.

LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOS VALDŽIOJE

po trečiojo padalijimo 1795 Lietuva pateko į Rusijos sudetį, panaikintas Lietuvos statutas, įvesta Rusijos teisė. Visų įstaigų ir pareigų pavadinimai pakeisti rusiškais, įstaigose įvesta rusų kalba. Valstybės tarnautojai – rusai, visas svarbias pareigas užima rusai. Uždarytas Vilniaus universitetas, rusai mokytojai mokyklose. Imta persekioti Katalikų bažnyčia, siekta plėsti stačiatikybę. MAŽOJI LIETUVA PRŪSIJOS SUDETYJE: buvo panaikinta baudžiava, galiojo Napoleono kodeksas, vartojama lenkų kalba, mokyklose mokoma lietuvių kalba, mokytojai-lietuviai.

TAUTINIS ATGIMIMAS LIETUVOJE: žemaičiai neleido išnykti gimtajai kalbai, buvo atsparesni polonizacijai, stengėsi gaivinti Lietuvos istoriją. VU veikė studentų žemaičių kuopelė, jai priklausė SIMONAS DAUKANTAS, SIMONAS STANEVIČIUS, KAJETONAS NEZABITAUSKIS. Įkurtos FILOMATŲ IR FILARETŲ DRAUGIJOS, kurios puoselėjo tautiškumą, kovojo už tautos laisvę, rūpinosi švietimu, iškėlė siekį išvaduoti tėvynę, panaikinti priespaudą. Nariai siekė lavintis ir šviestis.

1830-1831 METŲ SUKILIMAS LIETUVOJE IR LENKIJOJE.

PRIEŽASTYS: Rusija slopino lietuvių tautinį ir kultūrinį sąjudį, rekrutų ėmimas kėlė valstiečių pasipriešinimą. Vyko tautos rusinimas.

SUKILĖLIŲ TIKSLAI: valstiečiai siekė gauti žemės ir laisvės, bajorai siekė atkurti ATR.

PASEKMĖS: uždarytas Varšuvos universitetas, Lietuvoje konfiskuoti dvarai, uždarytas Vilniaus universitetas, sukilimo vadai nubausti mirtimi, panaikintas Lietuvos Statutas. Pažadinta tauta kovai su carizmu, brandinta tautinė savimonė, pradėtas leituvių tautos rusinimas per mokyklas ir bažnyčią.

BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS 1861: valstiečiams suteikiama asmens laisvė, gali laisvai naudotis savo turtu. Atgauta visa iki 1861 turėta žemė, bežemiai gavo žemių. Baudžiavos panaikinimas paskatino kapitalizmo raidą, valstiečiai gavo asmens laisvę.

1863-1864 SUKILIMAS LIETUVOJE IR LENKIJOJE.

PRIEŽASTYS: noras išsilaisvinti iš Rusijos imperijos ir atkurti ATR, 1861 reforma nusivylusių valstiečių noras gauti žemių, Tautų pavasaris, feodalinės sistemos krizė. Kovoji dvi partijos: RAUDONIEJI-sudarė miestiečiai, inteligentija, bežemiai bajorai, jaunimas. Stengėsi išvengti sukilimo, norėjo atkurti ATR su 1772m. Sienomis. BALTIEJI-dvarininkija ir buržuazijos atstovai. Tikėjosi gauti nuolaidų iš caro valdžios, nepritarė revoliucinėms kovos formoms. Norėjo atkurti ATR iki pirmojo padalijimo. PADARINIAI:   panaikintas lažas, sumažėjo žemės kaina, susidarė geresnės kapitalizmo sąlygos, uždrausta lietuviška spauda, draugijų veikla, mokyklose ir įstaigose lietuvių kalba uždrausta, pradėtos kurti rusiškos mokyklos. Slopinamas tautinis judėjimas, konfiskuojami dvarininkų dvarai, sukilėliai tremiami į Rytus. Sukilimas paspartino tautinės savimonės formavimąsi, skatino demokratinės minties raidą, privertė sudaryti geresnes sąlygas valstiečių reformai. KONSTANTINAS KALINAUSKAS: vienas sukilimo vadų, agitavo valstiečius kovoti prieš carą ir dvarininkus. ANTANAS MACKEVIČIUS: vienas sukilimo 1864 metais vadų, buvo kunigas, švietė valstiečius. MICHAILAS MURAVJOVAS: carinės Rusijos generolas, siųstas numalšinti 1864 metų sukilimo. Įvedė teroro valdžią, degino kaimus, įvedė rusų kalbą visur. ZIGMANTAS SIERAKAUSKAS: lenkų revoliucionierius, sukilėlių vadas.

SPAUDOS DRAUDIMO METAI 1864-1904: po sukilimo valdžia ėmėsi Rusiškųjų pradų atkūrimo programos: uždrausta lietuvių spauda lietuviškais rašmenimis, pašalinta lietuvių kalba iš mokyklų, steigtos rusiškos mokyklos, persekiotas katalikų tikėjimas, palaikyta stačiatikybė, kolonizuotas kraštas. Uždrausta spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis. MOTIEJUS VALANČIUS organizavo blaivybės draugijas, sulietuvino katalikų bažnyčią. Vyko vaikų mokymas namuose, slaptosio mokyklos, draudžiama spauda leista Rytprūsiuose-Tilžėje ir Ragainėje, knygas gabendavo knygnešiai. JURGIS BIELINIS – vienas garsiausių knygnešių, spaudos spausdinimo organizatorius. Įsteigė knygnešių organizaciją, 30 metų gabeno nelegalią spaudą. Bendradarbiavo „Aušroje“ ir „Varpe“.

„AUŠRA“ 1883, „VARPAS“ 1889, „TĖVYNĖS SARGAS“: „Aušra“ leistas Jono Basanavičiaus pirmasis lietuviškas laikraštis, skirtas Lietuvai. Pabrėžė doros svarbą, tautos formavimasį, tikėjosi išgelbėti Lietuvą švietimu. Kritikavo spaudos draudimo politiką, pasisakė prieš polonizaciją ir rusinimą, propagavo tautinį sąmoningumą. Tautinis sąjūdis tapo masinis. „Varpas“ leistas Vinco Kudirkos, kritikavo tautinio engimo politiką, skyrė dėmesį švietimui, reiškė ūkininkų interesus. Skleidė „Aušros“ idėjas, žadino tautos ryžtą būti nepriklausomiems, skatino plėtoti švietimą, gaivinti tautiškumą, kelti ūkį, tobulinti žemdirbystę, stabdyti emigraciją. „Tėvynės sargas“ inicijavo Juozas Tumas-Vaižgantas, bendradarbiavo su knygnešiais. Leidinys rėmė tautinio atgimimo politiką, kritikavo sulenkėjusius dvarininkus, caro administraciją. SPAUDOS DRAUDIMO PASEKMĖS: sustabdyta lietuvių kalbos, literatūros, kultūros, švietimo raida. Sulėtintas tautinės ideologijos formavimasis, skatintas priešiškumas caro valdžiai.

POLITINIŲ PARTIJŲ KŪRIMASIS:

PRIEŽASTYS: tautiniam sąjūdžiui vadovavo inteligentija, dvarininkai ir bajorai buvo sulenkėję, atvirai buvo vykdoma nutautinimo, katalikybės naikinimo ir kolonizavimo politika, buvo draudžiama vartoti lietuvių kalbą, kurti lietuviškas mokyklas, organizacijas. PIRMOJI SUSIKŪRĖ SOCIALDEMOKRATŲ PARTIJA (A.Domaševičius, A.Moravskis, S.Kairys). Tikslas – kurti nepriklausomą Lietuvos demokratinę respubliką federacijoje su kitomis valstybėmis. ĮKURTA LIETUVOS DEMOKRATŲ PARTIJA (K. Grinius, A.Smetona, J.Vileišis, P. Višinskis). Tikslas – siekti Lietuvos autonomijos Rusijos sudėty, siekti demokratiškos nepriklausomos valstybės. Dėmesys skirtas lietuvių kalbos vartojimui mokyklose ir įstaigose, nemokamo pradinio mokslo įvedimui, siūlė steigti vidurines ir aukštąsias mokyklas, kovojo su nutautinimu. LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ PARTIJA (J. Tumas-Vaižgantas, P. Bučys). Tikslas – kovoti už krikščionišką moralę, dėmesys katalikiškam švietimui, propaguota lietuvių kalba mokyklose, bažnyčiose, kovota su polonizacija.

DIDYSIS VILNIAUS SEIMAS 1905 METAIS. SVARSTYTA politinė Lietuvos ir Rusijos padėtis, Lietuvos autonomijos, žemės nuosavybės, mokyklų klausimai. NUTARTA: priešintis carizmui, reikalauti Lietuvai autonomijos su demokratiškai renkamu Seimu Vilniuje, ignoruoti caro valdymą, nesikreipti į rusiškas valdžios įstaigas, mokyklose ir bažnyčiose vartoti lietuvių kalbą. Susikūrė Tautiškoji lietuvių demokratų partija. Tikslas-tautos savitumo išlaikymas, tautos vienybės idėja. REIKŠMĖ: iškeltas tikslas sukurti Lietuvos valstybę su demokratiškai išrinktu Seimu, pradėta mokyti lietuvių kalba, rusų valdininkai šalinti iš įstaigų, uždarinėjamos rusiškos mokyklos, pažadintas tautinis susipratimas Lietuvoje, nustota persekioti katalikų bažnyčią.