27. “Tautų pavasaris”. Tautų atgimimas

Didžioji Prancūzijos revoliucija ir nacionalinio judėjimo pradžia

Kai 1789 m. liepos 14 d. prancūzų revoliucionieriai užėmė Bastiliją, jie iškil­mingai paskelbė: “Išaušo apreiškimo diena. Išgirdę Prancūzijos laisvės šauks­mą, iš kapų kyla kaulai: jie yra liudininkai šimtmečių priespaudos ir mirties, ir jie skelbia žmogaus ir tautų atgimimą <…>. Tironams atėjo galas”.

Iš tiesų XIX a. vėliau buvo pavadintas “Tautų pavasariu”, t.y. amžiumi, kai gimė nacionalinės vienybės, nacionalinės valstybės idėjos. Europos tautos pa­kilo į kovą prieš pavergėjus, stengėsi išsilaisvinti iš imperinių gniaužtų ir su­kurti savo valstybes.

Iki Didžiosios prancūzų revoliucijos Europa buvo sukaustyta feodalizmo ir absoliutizmo. Valstybės buvo kuriamos ne vienijant vieną tautą, bet remiantis teritoriniu-dinastiniu principu. Todėl atskiras valstybes sudarė ne viena, o ke­lios tautos. Neretai viena tauta buvo padalijama atskiroms valstybėms. Pavyz­džiui, po padalijimų lenkai gyveno Rusijoje, Austrijoje, Prūsijoje.

Feodalizmo ir absoliutizmo epochoje visuomenė ir valstybės santvarka buvo suręsta ant luominės tvarkos pagrindų. Tautinė arba nacionalinė savimonė čia vaidino antraeilį vaidmenį. -Kara­liams vykdant dinastinę politiką, stengiantis praplėsti valstybių teri­torijas, karų ar santuokų metu at­skiros valstybių dalys su miestais ir kaimais atitekdavo skirtingiems valdovams ir į pavaldinių tautybę niekas nekreipdavo dėmesio. Tarp-bendruomeniniai ryšiai taip pat nebuvo išvystyti, todėl buvo sunku suvokti, kad kiek toliau gyvenan­tys žmonės kalba ta pačia kalba, laikosi panašių papročių, yra to pa­ties tikėjimo.

Prasidėjus revoliuciniams ka­rams, buvo pažadinta tautinė pran­cūzų savimonė. Visi šalies gyven­tojai suvokė priklausą vienai naci­jai, turintys ginti ne monarchą, o savo nacionalinę valstybę. Vėliau, kai Napoleonas užkariavo kitas Europos šalis, patriotizmo bei nacionalinės vienybės idėjos išplito ir kitose Europos tautose.

Romantizmo įtaką nacionalizmo ir patriotizmo formavimuisi

Vaizdžiai apibūdindami romantizmo epochą, istorikai dažnai sako, kad XIX a. pr. visa Europa paniro į romantizmo sapną.

Romantizmo srovės menininkai, tiek poetai, tiek dailininkai, ypatingai ak­centavo žmonių jausmus, aistras, ieškojo tautos ir visuomenės ištakų. Tikrasis pasaulis ir gyvenimas romanti­kams buvo dvasinis, idealus pa­saulis, kuris yra amžinas ir be­galinis. Šį dvasinį pasaulį ro­mantikai net prilygino Dievui. Remdamiesi tokia filosofija, ro­mantizmo atstovai sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų, ten glūdi tėvynės ir tautos pa­grindai. Todėl romantikai idea­lizavo praeitį, o ypač viduram­žius, kuriuose jie ieškojo pa­triotizmo, pasiaukojimo už tau­tą, už tėvynę pavyzdžių.

Praeityje ieškodami didvyriškumo pavyzdžių, kovos už laisvę simbolių, ro­mantikai skatino patriotizmą, o taip pat ir atskiro žmogaus individualumą. Žy­miausi romantizmo atstovai yra anglų poetas Lordas Baironas, vokiečių kom­pozitorius Francas Šubertas, lenkų ir lietuvių poetas Adomas Mickevičius, rusų poetai Aleksandras Puškinas bei Michailas Lermontovas.

Romantizmo epochoje atsirado ir nauja literatūros srovė – istorinis romanas. Žymiausiu jo pradininku yra laikomas anglų rašytojas Valteris Skotas, savo kū­riniuose aprašęs Anglijos viduramžius, sukilimus ir pavergtųjų kovas už laisvę. Kovą despotams, valdovams skelbė ir prancūzų rašytojas bei dramaturgas Vik­toras Hugo.

Romantizmas atsispindėjo ne tik mene, bet ir moksliniuose tyrinėjimuose. XVIII a. pab.-XX a. pr. imta tirti tautosaką, užrašomos liaudies dainos, pasa­kos. Buvo tiriamos ir sisteminamos Rytų Europos tautų kalbos, rašomos čekų, lietuvių, latvių kalbų gramatikos. Romantikai kompozitoriai kūrė muziką liau­dies dainų motyvais. Taip stengtasi išaukštinti visa tai, kas buvo sukurta tautos. Tai stiprino tautinę savimonę.

Tautų atgimimas Vidurio ir Rytų Europoje

Romantizmui darant įtaką, prasidėjo tautinis judėjimas Rytų ir Vidurio Europo­je bei Balkanuose. Daugelis čia gyvenusių tautų viduramžiais buvo sukūrusios savo valstybes, tačiau XV-XVIII a. prarado savarankiškumą, įėjo į Rusijos, Turkijos, Austrijos imperijas bei Prūsijos karalystės sudėtį. Lenkų, čekų, veng­rų ir kitų tautų nacionalinį atgimimą paskatino Didžioji Prancūzijos revoliucija, laisvės, lygybės bei brolybės idėjos.

Viduramžiais, kai Rytų Europoje susikuria valstybės, jose neįsigali tų tautų kalbos. Tiek bažnyčioje, tiek valstybės reikaluose buvo vartojama lotynų, seno­ji slavų, o Balkanuose – senovės graikų kalbos. Viduramžiais nacionalinę kalbą vartojo tik valstiečiai. Bajorija dažnai nutautėdavo ir perimdavo vyraujančios valstybėje tautos kalbą. Pavyzdžiui, daugelis lietuvių bajorų sulenkėjo, čekų bajorija perėmė vokiečių kalbą bei kultūrą, taip pat suvokietėjo vengrų bajorai, kurie dominavo kroatų, rumunų gyvenamose teritorijose. Latviškai ir estiškai daugiausiai kalbėjo tik valstiečiai, nes jų gyvenamose teritorijose dominavo vokiečių feodalai arba rusų didikai, o ukrainiečių žemėse – lenkų bajorija.

Tokie kalbos skirtumai išryškėjo netgi tarp kaimo ir miesto. Rytų Europos miestuose vyravo gyventojai kitataučiai. Lenkijoje daugumoje miestų domina­vo vokiečiai arba žydai. Vengrijos miestuose, kaip ir Čekijos, Latvijos ir Esti­jos, gyveno vokiečiai. Lietuvos miestai tautine sudėtimi buvo itin margi. Juose gyveno lenkai, žydai, vokiečiai. Tik antroje XIX a. pusėje, prasidėjus pramonės perversmui, vis daugiau valstiečių kėlėsi į miestus.

Tautiniam judėjimui prasidėjus, visų pirma buvo raginama gaivinti nacionali­nę kalbą, vis plačiau ją vartoti, siekti, kad tautos gyvenamoje teritorijoje ji taptų valstybine. “Tauta gyva savo kalba” – toks buvo prasidėjusio tautinio atgimimo šūkis. Visuose Rytų Europos kraštuose buvo pradėti steigti nacionaliniai teatrai, muziejai, plito nacionalinė literatūra. XIX a. pr. tokiam nacionaliniam atgimi­mui Lenkijoje ir Vengrijoje vadovavo bajorija bei inteligentija. Kitose tautose, pavyzdžiui, Čekijoje, Rumunijoje, Lietuvoje, Latvijoje arba Estijoje, kurių val­dantysis sluoksnis buvo veik visiškai nutautėjęs, nacionalinio atgimimo puose­lėtojais dažniausiai tapdavo iš valstiečių arba miestiečių kilę inteligentai.

Atrodė, kad išsivadavimo viltis bus galima įgyvendinti prasidėjus 1848 m. revoliucijai. Revoliucijos metu patyrę skaudžių pralaimėjimų, lenkai, čekai, vengrai, kroatai savo pastangas sukoncentravo užsitikrinti politinę ir kultūrinę autonomijas, nesiekdami visiškai atsiskirti nuo Austrijos imperijos.

Išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos XIX a. pavyko Balkanų tautoms, ko­vojusioms prieš turkus. Šioje kovoje jas rėmė didžiosios Europos valstybės, todėl ir kova buvo sėkminga. Savo valstybingumą atkūrė bei Osmanų jungą nusimetė serbai, vėliau graikai, rumunai, bulgarai, o XX a. pr. savo valstybę sukūrė albanai.

Šovinizmas

“Tautų pavasarį” lydėjo ir kai kurie negatyvūs nacionalizmo reiškiniai. Be sie­kių sukurti tautines valstybes, atsirado mėginimai iškelti savo tautą ir naciją virš kitų, net užgrobti kaimynines tautas bei jų žemes. Visą pirmą XIX a. pusę italai bei vokiečiai siekė sukurti, suvienyti savo tautines valstybes. Tai jiems pavyko įgyvendinti 1860-1871 m. Tačiau paskelbusi vieningos II-osios imperi­jos atkūrimą, Vokietija pradėjo siekti dominuoti Europoje, norėjo germanizuoti užgrobtas lenkų žemes. Italai ėmė veržtis į Adrijos jūros pakrantes, siekdami išstumti ten gyvenusius slovėnus ir kroatus.

Net neturėjusios savo valstybių tautos norėjo varžyti kitų tautų teises. Len­kai nenorėjo pripažinti lietuvių teisės apsispręsti bei visaip varžė ukrainiečių nacionalinį judėjimą. Vengrai, 1867 m. pasiekę labai plačią politinę-kultūrinę autonomiją Austrijos-Vengrijos sudėtyje, savo ruožtu, slopino rumunų, kroatų, slovakų nacionalinius judėjimus.

Kaip yra taikliai pastebėjęs lietuvių istorikas Vincas Trumpa, tautų naciona­lizmas neišvengiamai veda į imperializmą. Tačiau mažų tautų nacionalizmas gimdo tik mažą imperializmą. Tuo tarpu didžiosios Europos tautos siekė įsivy­rauti Europoje, grobti, užkariauti kitas šalis. Tuo metu gimė ir šovinizmas -teorija, kad tik didelės tautos ir didelės valstybės gali išlikti, įsitvirtinti pasau­lyje. Jos turi užvaldyti kitas nacijas, visų pirma “antrarūšes”, t.y. kitos rasės, kito tikėjimo, kitos kultūros tautas, kurios, neva, negali sukurti pilnavertės valstybės. Tai antroje XIX a. pusėje paskatino kolonijų grobimą, valstybių įta­kos plėtimą, ginklavimosi varžybas bei kovą “dėl vietos po saule”.

Klausimai

1. Kodėl XIXa. yra vadinamas “Tautų pavasariu”?
2. Kaip iki XIXa. buvo kuriamos valstybės?
3. Kodėl tautinė savimonė nesiformavo feodalinėje visuomenėje?
4. Kokią įtaką nacionalizmo formavimuisi padarė romantizmas?
5. Kodėl prasidėjus tautiniam judėjimui buvo siekiama atgaivinti nacionalinę kalbą?
6. Kokios tautos Europoje siekė savarankiškumo?
7. Kokie buvo neigiami nacionalinio judėjimo bruožai? Pateikite konkrečių pavyzdžių.