Antrosios sovietinės okupacijos konspektas (1944-1990)

1944 m. vasarą į Lietuvą įžengia Raudonoji armija. Prasideda trečioji emigracijos banga iš Lietuvos (bėga nuo grįžtančios sovietų valdžios). Vokiečiai iš Lietuvos visiškai pasitraukė 1945 m. sausio mėn. (Klaipėda).

Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, nemaža dalis lietuvių inteligentų, suprasdama artėjantį pavojų, ėmė trauktis iš Lietuvos į Vakarus. Jie apsigyveno perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons) stovyklose. Skaičiuojama, jog Vakarų Europoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo apie 60 tūkst. lietuvių. Antrojo pasaulinio karo metais lietuvių inteligentija labai stipriai nukentėjo: pirmosios sovietinės ir nacistinės okupacijų metais nemaža jų dalis buvo nužudyta, išvežta į Sibirą arba koncentracijos stovyklas. Karui pasibaigus daug inteligentų pasitraukė į Vakarus. Ypač daug lietuvių iškeliavo į JAV. Ilgainiui jie sukūrė tvirtas bendruomenes, įgijo profesijas, leido lietuvišką spaudą, kūrė visuomenines organizacijas, išleido vaikus į mokslus. Dalis šių politinių emigrantų įsitraukė į okupuotos tėvynės išlaisvinimo veiklą.

Prasideda antroji sovietinė okupacija.

Antroji sovietinė okupacija (1944/1945 – 1990)

Išstūmus vokiečius 1944-1945 m., Lietuvą Sovietų Sąjunga okupavo antrą kartą:

• 1944 m. liepos 13 d. užimtas Vilnius;
• 1944 m. rugpjūčio 22 d. – Šiauliai;
• 1945 m. sausio 28 d. užimta Klaipėda;

Pasibaigus karui prie Lietuvos prijungiamas Klaipėdos kraštas (1945). Susiformuoja dabartinės Lietuvos sienos.

Sovietų valdžios pertvarkymai (sovietizacija):

• LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, valdęs 1944-1974 m.
• formaliai veikė Aukščiausioji taryba ir Liaudies komisarų taryba (vėliau – Ministrų taryba); darbuotojų likimą nuspręsdavo LKP(b) CK antrieji sekretoriai, atsiųsti iš Maskvos;
• Lietuvių valdžios ir partinių institucijų paskirtis – vykdyti nurodymus, gaunamus iš Maskvos; svarbiausi sprendimai priimami Kremliuje;
• svarbesnes pareigas užima rusai (LKP negausi, ja nepasitikima);
• vienpartinė sistema;
• žiniasklaida, švietimas, mokslas ir kultūra atsidūrė sovietinės valdžios rankose – visiška jų kontrolė;
  • socialistinis realizmas – SSRS mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurtas propagandos tikslais, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
  • naikinama ikisovietinė kultūra ir atmintis, nepriimtinų rėžimui autorių knygos, ignoruota menininkų kūryba (pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio), griauti nacionaliniai ir religiniai paminklai;
• aktyviai buvo propaguojama komunistinė ideologija;
• atkurta švietimo sistema, Lietuvos mokslų akademija, daugėja mokyklų, pramonės įmonių;
• ateizmas, represijos prieš bažnyčią;
• pradeda veikti Raudonoji armija, vidaus reikalų ir valstybės saugumo organų sistema;
• nuo 1944 m. skelbiama mobilizacija į Raudonąją armiją, besislapstančius persekioja NKVD;
• Į Lietuvą atsiųsta per 6 tūkst. “kadrų” iš Rusijos;
• diferencijuota mokesčių sistema, perskirstoma žemės nuosavybė – ūkininkų ir po karo išlikusių verslininkų žlugdymas ekonomiškai, nustatant didelius mokesčius ir įvairius apribojimus;
• pramonė atkurta gana greitai, pradėtos statyti naujos įmonės, tačiau buvo atsižvelgiama į bendrus Sovietų Sąjungos ūkio plėtros uždavinius;
• Lietuvoje buvo vykdoma lėtesnė industrializacija nei Latvijoje ar Estijoje;
• 1944 rudenį LSSR ir Lenkijos vyriausybės pasirašė susitarimą dėl Lenkijos gyventojų repatriacijos (perkeliant juos iš Lietuvos į Lenkiją);
• lietuviai sudaro 79% gyventojų;
• 1946 m. Sovietų sąjungoje parengtas IV penkmečio planas, patvirtintas Lietuvos AT sesijoje (Lietuvos gyventojams jis buvo pirmasis);
• 1947 m. prasidėjo kolektyvizacija (išbuožinimas, kolūkių kūrimas). Pirmasis kolūkis susikūrė Kėdainių apskrityje. Masinė kolektyvizacija vyko 1949-1950 m. Kolektyvizacija iš esmės buvo laikoma baigta 1950 m., nors dar vyko iki 1953 m.;
  • vengiantys paklūsti įrašomi į buožių sąrašus;
  • kolūkiečiai turėjo išdirbti nustatytą skaičių darbo dienų, be leidimo buvo draudžiama keisti gyvenamąją vietą;
  • įvykdžius kolektyvizacija smuko žemės ūkio našumas, įsigalėjo nuostata, kad vogti iš kolūkio nėra nuodėmė, mažėjo pagarba darbui, bendras darbas skatino girtuoklystę.
• iki 1948 m. nacionalizuotos visos privačios įmonės;
• Teroras, trėmimai ir represijos:
  • 1944 m. rudenį Kauno universitete prasidėjo studentų areštai;
  • buvo vedama kova prieš Katalikų bažnyčią: aukomis tapo Vilniaus arkivyskupas M. Reinys, Telšių vyskupas V. Borisevičius, Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis ir dar apie 250 kunigų;
  • Plėšikaujama, žudoma, deginamos sodybos;
  • Į GULAG’o lagerius išvežta 142 tūkst. asmenų, daugiau nei pusė jų – politiniai kaliniai, kalinami ypatinguose lageriuose, kur buvo ypač griežtos sąlygos.
  • 1945-1953 m. masiškai tremti gyventojai. Trėmimus vykdė MGB, NKVD, NKGB, stribai (plačiau apie specialiąsias tarnybas). Didžiausi trėmimai:
    • 1948 m. gegužę (39 tūkst.) – tremiamos žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimos, atskirai gyvenantys nariai. Ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Priežastis – kurti kolūkius;
    • 1949 m. kovą (29 tūkst.) – “Dėl buožių su šeimomis, banditų ir nacionalistų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSRS”. Į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių. Priežastis – paspartinti kolektyvizaciją;
    • 1951 m. spalį (16 tūkst.) – “Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos SSRS”. Išvežta apie 16 tūkst. žmonių. Priežastis – tremti kolūkiečius
    • Iš viso ištremta apie 110 tūkst. asmenų, tarp jų – 70% moterys ir vaikai.
• Žiauri kova su partizanais:
  • pakviesta galvažudžių divizija, kuri vykdė siaubingus nusikaltimus (Klepočių, Ryliškių ir kitų kaimų sudeginimas su gyvais žmonėmis per Kalėdas).
  • kovojant su partizanais, kaimo žmonių terorui ir deportacijai vykdyti organizuota stribų būrių veikla.
  • stribams pavesta miestelių aikštėse viešai niekinti žuvusiųjų partizanų kūnus

Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944 – 1953 m.

Tikslai – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pašalinti SSRS primestą administraciją, sukliudyti mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ūkininkų išbuožinimą, masinius areštus, deportacijas, kovoti su plėšikavimu.

Priežastys, lėmusios tautos pasipriešinimą:

• patriotizmas, priešiškumas brukamai tvarkai, antikomunistinės nuotaikos, valdžios vykdomas teroras;
• siekimas parodyti Vakarams, jog Lietuva nenori būti Sovietų Sąjungoje; pasipriešinti dabar, nes 1940 m. okupacijai nebuvo pasipriešinta;
• viltis po karo vyksiančioje konferencijoje atkurti nepriklausomybę, 1941 m. pasirašyta Atlanto chartija;
• noras išvengti 1944 m. mobilizacijos;
• 1940 – 1941 m. sovietizacijos patirtis;

Etapai

• Pirmasis etapas – pasipriešinimo organizacijų kūrimas (1944 liepa – 1946 gegužė)
  • aktyvioji rezistencija – nevengė atvirų kautynių su dideliais sovietų kariuomenės daliniais, puldinėjo miestelius, nesislapstydami judėjo keliais, dažnai apsistodavo kaimuose, blokuodavo kelius, išstatydavo sargybos postus;
  • veikė kone visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus;
  • kapituliavus Vokietijai, pasibaigus karui didelė dalis partizanų legalizavosi;
  • šiuo etapu partizanų buvo daugiausia (1945 m. pavasarį jas sudarė apie 30 tūkst. vyrų.), jie nebuvo gerai organizuoti.
• Antrasis etapas – apygardų veikla (1946 vasara – 1948 lapkritis)
  • dėl aukų ir slopinamo partizanų rėmimo (trėmimų) pereita į pasyviąją rezistenciją (1945 m. žuvo apie 10 tūkst. partizanų);
  • pasikeitė taktika – būriai maži, kad būtų sunkiau susekti, pasipriešinimui vadovavo vadai;
  • kovos būriai veikė atsargiau, pradėta vengti didelių mūšių, daugiausia rengtos pasalos, naikinti sovietiniai pareigūnai, šnipai ir išdavikai, kurių vis daugėjo;
  • partizanų skaičius sumažėjo iki kelių tūkstančių; likusieji partizanai buvo ginkluoti, dauguma vilkėjo karines uniformas;
  • raginama boikotuoti rinkimus ir SSRS primestą valią; pradėta platinti partizanų propaganda, suklestėjo spaudos leidyba;
  • sovietinė valdžia bando infiltruoti agentus smogikus, mėgino patekti į partizanų aplinką ir kuriamą vyriausiąją rezistencijos vadovybę;
    • aktyviausias sovietų valdžios užverbuotas agentas buvo Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas Markulis-Erelis. 1947 m. pr. demaskavus J. Markulio išdavystę, partizanams pavyko išvengti daugelio nemalonumų;
  • 1946 m. vasarą pirmasis Lietuvos partizanų vadų susirinkimas; kuriamos struktūros: apygardos, rinktinės, tėvonijos, grupės;
  • ieško ryšių su išeiviais:
    • 1947 m. pab. Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį pirmą kartą nugabeno partizanų rašytus dokumentus apie tikrąją padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje;
    • 1948 liepos 7-8 J. Lukša-Daumantas susitinka su VLIK, nutarta sudaryti bendrą partizanų vadovybę (1949 m., LLKS).
• Trečiasis etapas (1949-1953)
  • ginkluotos kovos laikotarpis, kariškai organizuotas, stengtasi palaikyti ryšius su užsieniu;
  • 1949 m. vasario 2–22 d. įvyko pirmasis ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo dalyviai vasario 2–22 d. susirinko į Prisikėlimo apygardą tarp Radviliškio ir Baisogalos. Buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS), ėmęs vadovauti pasipriešinimui (vadas – Jonas Žemaitis-Vytautas).
    • partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais, okupacinė sovietų valdžia Lietuvos partizanus vadino banditais.
  • Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija 1949 vasario 16. Deklaracija sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio ginkluoto pasipriešinimo organizaciją. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. Asmenys, išdavę Lietuva, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą. Konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą laivės kovos laikotarpiu. Šis dokumentas pripažintas Lietuvos valstybės teisės aktu;
  • vilties teikė 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas;
  • mažino narių skaičių, jėgos seko, blėso viltys sulaukti Vakarų pagalbos, stiprėjo komunistų valdžia; reiškė aktyvaus pasipriešinimo pabaigą – visuotiniai trėmimai ir kolektyvizacija suardė partizanų rėmimą;
  • Trečiasis etapas baigėsi, kai buvo sunaikinti paskutiniai partizanų apygardų štabai, suimtas vyriausiasis partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas (sulaikytas 1953 gegužės 30);
  • paskutinis aktyvus partizanas A. Kraujelis-Siaubūnas, veikęs Utenos apylinkėse, apsuptas nusišovė 1965 metais.

Pilietinės kovos būdai:

• Pilietinis nepaklusnumas;
• Spaudos, ypač partizaninės, leidimas;
• Atsisakymas eiti į kariuomenę;
• Tautinių ir religinių švenčių šventimas;
• Pagalba partizanams;
• Rinkimų boikotai;
• Bažnyčios lankymas.

Svarbiausi vadai:

• Jonas Žemaitis-Vytautas (1909-1954) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, generolas. Baigė Kauno karo mokyklą. Buvo partizanų Kęstučio apygardos, Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas. Išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.
• Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918-1957) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas ir brigados generolas. Baigė Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. Vadovavo partizanų Merkinės batalionui, Merkio rinktinei, Pietų Lietuvos sričiai. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
• Juozas Lukša-Daumantas (1921-1951) – vienas iš antisovietinės ginkluotos rezistencijos XX a. 5–6-ame deš. Lietuvoje vadovų. Kauno universitete studijavo architektūrą. Buvo paskirtas partizanų Birutės rinktinės vadu. Prasiveržė į Vakarus, kur atskleidė pasaulio visuomenei sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą. Mokėsi žvalgybos mokykloje. Oro desantu grįžo į Lietuvą ir čia žuvo.

Pralaimėjimo priežastys:

• SSRS jėgos persvara (NKVD, stribai);
• kolūkių sukūrimas (maisto trūkumas);
• išdavystės.

Lietuvos ginkluotosios rezistencijos metais žuvo apie 20 tūkst. partizanų.

Reikšmė: 

Lietuvoje vykęs ginkluotas pasipriešinimas yra unikalus reiškinys. Buvo pasiryžta stoti į kovą su režimu, kuris pamynė asmens ir tautos laisvę. Nepriklausomybės metais susiformavo visuomenė, gerbianti asmens laisvę ir jaučianti atsakomybę už valstybę ir tautą. Partizaninis karas padėjo išlaikyti tautinę savimonę ir laisvės siekį vėlesniais okupacijos metais. Be to, griovė savanoriško įstojimo į SSRS mitą (tą ypač liudijo ginkluotos rezistencijos trukmė).

1953 m. miršta Josifas Stalinas. Baigiasi masinės represijos, trėmimai.

Atšilimo laikotarpis (Nikita Chruščiovas)

1953 m. mirus Stalinui generaliniu sekretoriumi tampa ir ilgainiui valdžioje įsitvirtina N. Chruščiovas. Jo valdymo laikotarpis vadinamas „atšilimu“:

• SSRS KP Generaliniu sekretoriumi tampa Nikita Chruščiovas (1953 – 1964).
• lageriuose sušvelninamas rėžimas, peržiūrimos nuteistųjų bylos, dalis kalinių paleidžiami į laisvę;
• 1956 m. XX SSKP suvažiavime pasmerkiamas asmens kultas – Stalino padaryti nusikaltimai;
• specialiais įsakais reabilituojamos ištremtos tautos, joms suteikiama teisė grįžti į savo gyvenamas teritorijas;
• tęsiama komunistinė propaganda, visi ir toliau turėjo privalomai išpažinti oficialią ideologiją, gyventojai buvo visuotinai sekami, slopinamas pasipriešinimas
• reformuojamas ūkis, pagerėja gyventojų padėtis;
• N. Chruščiovas – pirmasis SSRS vadovas, kuris pradėjo lankytis užsienyje.
• Lietuvoje valdymą tęsia Antanas Sniečkus (1944-1974):
  • grįžta tremtiniai, politiniai kaliniai;
  • vykdoma industrializacija, kuriamos naujos pramonės šakos, pastatoma Kėdainių, Jonavos chemijos gamyklos, Kauno hidroelektrinė, Panevėžio “Ekranas” ir kt.
    • smarkiai padaugėjo darbininkų;
    • pasenusios technologijos ir gamtos apsaugos reikalavimų nepaisymas padarė žalos Lietuvos gamtai;
    • įmonės nebuvo sutelktos vien didžiuosiuose miestuose – taip buvo maksimaliai išnaudojami vietiniai darbo ištekliai, tad pavyko išvengti imigracijos iš kitų Sovietų Sąjungos regionų.
  • vyko urbanizacija (7-8 deš.) – dėl prasidėjusios industrializacijos (darbo vietos naujose pramonės sakose) gyventojai keliasi gyventi į miestus;
    • augant miestams darbininkams trūko butų, todėl imta statyti daugiabučius gyvenamuosius namus;
  • 1953-1958 spartus Lt. valdymo aparato lietuvėjimas – lietuvių kilmės valdininkų padidėjo 50-70%;
  • 1953 suteikta išorinių valstybingumo atributų (LSSR vėliava), vėliau – teisė turėti baudžiamąjį ir civilinį kodeksą;
  • Vidaus politikos pokyčiai ir 1956 Vengrijos atgarsiai atgaivino antisovietines visuomenes nuotaikas – jos pasireiškė 1956 m. Vėlinių metu Kaune ir Vilniuje, vyko demonstracijos, susirėmimais su milicija, peticijų pasirašymai dėl Vilniaus arkikatedros atidarymo.
  • 1957 priimtas LSSR AT Prezidiumo įsakas, draudžiantis buvusiems Lietuvos vyriausybių nariams, politinių organizacijų vadovams ir aktyviems pasipriešinimo dalyviams apsigyventi Lietuvoje imtasi priemonių, kurios turėjo sudrausminti pernelyg įsidrąsinusią inteligentiją – 1958 pradėtas ideologinis puolimas prieš Vilniaus Lietuvių literatūros katedrą, atleistas universiteto rektorius Juozas Bulavas.
  • Už šias pastangas SSRS vyriausybė teigiamai vertino A. Sniečkų, o tai leido jam nepaklūsti kai kuriems SSRS įsakams:
    • sąmoningai ribojo kukurūzų auginimą, kurį buvo iniciavęs N. Chruščiovas (buvo reikalaujama net netinkamomis gamtos sąlygomis auginti kukurūzus);
    • nepaisė reikalavimų mažinti ganyklų plotus;
    • neatiminėjo iš kolūkiečių asmeninių žemės sklypų, kuriuose buvo pagaminama daugiau nei 1/3 žemės ūkio produkcijos.

Disidentinis (neginkluotas) judėjimas (1953-1990)

Disidentas – žmogus, nepripažįstantis viešpataujančios ideologinės doktrinos.

Pasibaigus partizaniniam karui tapo aišku, kad komunistinė sistema Lietuvoje įsitvirtino ilgam. Žmonėms neliko nieko kito, kaip tik prisitaikyti prie režimo. Ginkluotą kovą keitė taikios priešinimosi esamai valdžiai formos. Prasidėjo disidentinis judėjimas.

Disidentinio judėjimo priežastys:

• Kova už laisvę, patriotizmas;
• Susilpnėjęs totalitarinis režimas SSRS;
• Žmones sukilti skatino Lenkijoje, Vengrijoje bei Čekoslovakijoje vykę sukilimai prieš komunistinę valdžią;
• Partizaninio karo įtaka.

Veikla:

• Kūrėsi nedidelės pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos;
• Slapta, viešose vietose nuplėšiamos sovietinės vėliavos, iškeliamos trispalvės;
• Platinami atsišaukimai prieš komunistų valdžią;
• Minimos uždraustos tautinės ir valstybinės sukaktys, švenčiamos religinės šventės;
• Reiškiama pagarba niekinamai Katalikų bažnyčiai;
• Dainuojamos patriotinės dainos, demonstratyviai atsisakoma kalbėti rusiškai.
• Žavėjimasis roko kultūra, hipių judėjimas

Pagrindiniai įvykiai:

• 1955 m. vėlinių minėjimas Kaune ir susirėmimas su milicija;
• 1956 m. vėlinių minėjimas Kaune ir Vilniuje (Rasų kapinėse), neramumu kilo kai studentai Vėlinių dieną Rasų kapinėse uždegė žvakių ant iškilių žmonių kapų.
• 1972 m. pradėta leisti „Katalikų bažnyčios kronika” (LKBK) – ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje, kurio neįveikė net komunistai. Sovietų valdžia siekė palaužti lietuvių tikėjimą ir paversti ateistais, tam buvo aktyviai priešinamąsi. LKBK tikslas – slapta siunčiamas į užsienį jis visam pasauliui skelbė apie sovietines represijas, fiksavo sovietinės valdžios nusikaltimus Bažnyčiai ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje. (V. Sladkevičius, S. Tamkevičius, N. Sadūnaite)
• 1972 m. Romo Kalantos susideginimas. R. Kalanta, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino Kaune, Muzikinio teatro skverelyje, būdamas 19 metų. Po jo žūties prasidėjo masiniai mitingai, susirėmimai su saugumo pareigūnais. Jo poelgis atkreipė pasaulio dėmesį. Siekdama nuslėpti tikruosius R. Kalantos poelgio motyvus, tarybinė valdžia apšmeižė jį sunkiu psichikos ligoniu.
• Helsinkio baigiamasis aktas (1975) ir Lietuvos Helsinkio grupė (1976):
  • 1975 m. SSRS pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, pripažintos numatytų sienų neliečiamumas, teritorinis valstybių vientisumas, įsipareigojo ginti žmogaus teises ir laisves (pastarojo nutarimo nesilaikė). Kaip pasipriešinimas šiai apgavystei netrukus buvo įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Helsinkio baigiamasis aktas sumažino Šaltojo karo įtampą, sustiprino valstybių tarpusavio bendradarbiavimą ir žmogaus teisių apsaugą.
  • 1976 m. įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Jos tikslas – registruoti žmogaus teisių pažeidimus ir platinti šią informaciją. (T. Venclova, V. Petkus ir kt.) Helsinkio grupių nariai tarptautiniu mastu kėlė klausimų dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, iškovojo teisę kai kuriems asmenims emigruoti iš SSRS, vertė Sovietų Sąjungą švelninti režimą.
• 1978 m. birželio 14 įsteigta Lietuvos Laisvės Lyga. Tikslas – taikiomis priemonėmis siekti atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Buvo išplatinta „45 pabaltijiečių chartija”, raginanti Maskvos valdžią nutraukti Baltijos šalių okupaciją. (A. Terleckas)
• 1978-1983 m. Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas (S. Tamkevičius) Tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į tikinčiųjų diskriminavimą;
• 1987 m. rugpjūčio 23 d. organizuojamas mitingas Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, skirtas Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti (Lietuvos laisvės lyga);
• 1988 m. birželį susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS)– visuomeninis judėjimas, kurio tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę; miestuose ir rajonuose kuriasi Sąjūdžio pirminės organizacijos (V. Landsbergis, K. Prunskienė);
• 1989 m. Baltijos kelias

Lietuvių disidentai patyrė nuožmų KGB persekiojimą, smurtą, įkalinimą. Vienam kitam pavyko išsikovoti teisę emigruoti į Vakarus, pavyzdžiui, Tomui Venclovai.

8-9 dešimtmečiai

1964 metais N. Chruščiovas buvo nušalintas nuo valdžios. 1964 – 1982 m. valdo Leonidas Brežnevas. Prasidėjo “sąstingio” laikotarpis, kuriam būdingas komandinis valdymas, sugriežtinta gyvenimo kontrolė, persekiojami disidentai, bažnyčios suvaržymai, naikinami vienkiemiai. Buvo siekiama užtikrinti sovietų rėžimo stabilumą, ramų partinės nomenklatūros gyvenimą, kurį trikdė N. Chruščiovo eksperimentai, J. Stalino nusikaltimų kritika. „Sąstingiu” buvo aktyviau diegiama komunistinė ideologija (ji ilgainiui darė vis mažesnį poveikį), išaugo nomenklatūra, visuotinė korupcija, apatiškumas, valstybinio turto grobstymas, privačios nuosavybės atėmimas prisidėjo prie to, kad mažėjo atsakomybė už savo veiksmus. Buvo aktyviai vykdomas rusinimas, leidžiama vis daugiau knygų, periodinių leidinių, transliuojamos televizijos laidos rusų kalba. Bedarbių beveik nebuvo, o atsiradus jie būdavo priverčiami dirbti. Sveikatos apsauga ir švietimas – nemokami, pensininkai gaudavo pensijas, daugiavaikės mamos – pašalpas. Smuko pramonės ir ūkio gamyba, trūko būtiniausių prekių, importas augo sparčiau negu eksportas. Pagaminta kokybiška produkcija buvo gabenama į kitus SSRS regionus, įmonių gaunamos pajamos patekdavo į bendrą SSRS biudžetą. Lietuva nebuvo gausi pramonei reikalingų gamtos išteklių, tačiau darbo jėga buvo aukštos kvalifikacijos ir nestokojanti motyvacijos dirbti (priešingai nei kitur dėl nemotyvuojančios ūkininkavimo sistemos). Būtent dėl šios priežasties Maskva noriai investuodavo į Lietuvos žemės ūkio ir pramonės plėtrą. Spartėjant ginklavimosi varžyboms augo karo pramonės poreikiai, vis daugiau įmonių pradėjo gaminti būtent šią produkciją. Sovietinės ekonomikos militarizavimas lėmė tai, kad vartojimo prekių gamyba nepatenkino gyventojų poreikių. Pagal ekonomikos rodiklius, Lietuva buvo viena geriausių visoje Sovietų Sąjungoje, augimas viršijo SSRS vidurkį. Nors pagal gyvulininkystės produktų gamybą (pienas ir mėsa) vienam gyventojui Lietuva pirmavo, tačiau didžioji šių ir kitų kokybiškų produktų dalis buvo skiriama kitiems regionams aprūpinti, Lietuvoje jų nuolat (deficitas). Kolūkinė ūkininkavimo sistema buvo neveiksminga, gamybos sąnaudos nemažėjo, technika buvo pasenusi, žmonės nebuvo suinteresuoti dirbti – darbą kur kas paprasčiau ir pravarčiau buvo imituoti. Dirbantieji gamyklose, kiekvieną dieną eidami iš darbo, stengėsi parsinešti ką nors vertinga. Vadovybė falsifikavo ataskaitų rezultatus, prirašinėjo produkcijos rodiklius. 8-ajame dešimtmetyje kurį laiką kiek pagerėjus ekonomikos situacijai, susiklostė palankios sąlygos vartotojiškumui, tačiau nelojus valdžiai asmuo negalėjo greitai gauti būsto ar įsigyti automobilio. Tam, galų gale, reikėjo ryšių. Nomenklatūra turėjo išskirtines sąlygas. Jos atstovai važinėjo geresniais automobiliais (tuo metu mėgtos juodos „Volgos“), gydėsi specialiose poliklinikose ir ligoninėse, rengėsi gražesniais drabužiais, turėjo prabangesnius baldus, namus ir kt. Kai kurie išvykdavo į sovietinio bloko šalis. Kiekvienoje darbovietėje ar organizacijoje veikė KGB agentai (informatoriai), kurie stebėjo ir sekė savo bendradarbius ir bendramokslius. Visuomenėje daugėjo girtaujančių ir gyvenimu nepatenkintų žmonių.

Industrializacija (tai būdinga ir atšilimui):

• Siekta integruoti Lietuvos ūkį į SSRS – statytos chemijos, trąšų gamyklos, naftos perdirbimo įmonės, pradėjo veikti Ignalinos atominė elektrinė.
• Ūkio planavimą, lėšų skyrimą sprendė centras – Maskva.

Dėl Lietuvos industrializacijos prasidėjo sparti urbanizacija

• Išsiplėtė miestai ir miesteliai, pastatyta naujų: Visaginas (Sniečkus), Elektrėnai;
• 1967 m. buvo aktyviai naikinami vienkiemiai;
• Kolūkiuose prastai uždirbantys kaimiečiai masiškai kėlėsi į miestus;
• 1965 miestuose gyveno 44% Lietuvos gyventojų, 1979 – 62%.

Ekonomika

Prievartinės kolektyvizacijos nualintas ir sužlugdytas Lietuvos žemės ūkis ilgai neiškopė iš krizės. Kaime trūko dirbančių žmonių, valstybei atitekdavo tik menkas kolūkių derlius. Nuolat trūko maisto produktų, nes viskas buvo išvežama į didžiuosius Rusijos miestus. Nors pramonės ir žemės ūkio gamyba išaugo dėl milžiniško darbo ir  žaliavų sąnaudų, tačiau ji buvo neveiksminga. Žmonės nebesistengė, išblėso iniciatyva.

Sovietinės kultūros ir politikos bruožai

Antrojo karo pabaigoje, dėl bolševikų grėsmės daug menininkų ir mokslininkų pasitraukė į Vakarus. Šalis neteko daug inteligentų. Likusieji privalėjo tarnauti sovietams arba buvo vadinami „liaudies priešais” ir baudžiami. Visus kūrinius kontroliavo glavlitas (sovietinė cenzūra). Ji sudarinėjo draudžiamųjų kūrinių, muzikos grupių sąrašus. Atšilimo laikotarpiu, susilpnėjus persekiojimams, lietuvių menininkai, ezopine kalba sugebėdavo apeiti bolševikų kontrolę. Komunistų partijos prižiūrima kultūra privalėjo remtis marksizmo-leninizmo ideologija, skelbti sovietinės santvarkos pranašumą, rusų tautos išskirtinumą, juodinti nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir jos laimėjimus.

Menas turėjo atitikti vadinamąjį socialistinio realizmo stilių, kuris siekė kurti tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija, kolūkiečiai, darbininkai, kariai laikyti tipiškais vaizdavimo objektais. Sovietinės kultūros formos buvo privalomos visuomenei, auklėjamosiose sovietinėse spaliukų, pionierių bei komjaunimo organizacijose. Buvo pabrėžtos kovos su kryžiuočiais, jas buvo nesunku susieti su Šaltojo karo įvykiais.

Režimas savo kultūros politiką diegė šiomis priemonėmis:

• kultūros paminklų griovimu ir sovietinei sistemai priimtinų kultūros objektų statyba;
• cenzūra ir kūrybinės inteligentijos veiklos sąlygų suvaržymu;
• antireligine politika;
• sovietinio „liaudies“ meno propagavimu.

Po J. Stalino mirties represijos prieš kūrybinę inteligentiją praktiškai nebebuvo vykdomos. Pirmenybė teikta kitoms poveikio priemonėms. Menininkams ir mokslininkams, kurie savo darbais mėgino peržengti nustatytus leistinumo rėmus, dažniausiai buvo ribojamos dalyvavimo viešajame gyvenime, karjeros galimybės. Jų materialinė padėtis tiesiogiai priklausė ne tik nuo jų talento, bet ir nuo sugebėjimo įtikti valdžiai.

Kartais sovietinis laikotarpis vertinamas dėl dėmesio liaudies kūrybai, tautodailei. Nuo 6-ojo deš. vid. atsiskleidė didesnis dėmesys vadinamajam liaudies menui. Meno perdirbiniai buvo pritaikyti sovietų propagandos reikmėms, buvo skatinama liaudies muzikos ansamblių, šokių ir chorų veikla, daug dėmesio skiriama dainų šventėms (pirmoji įvyko 1946). Sovietinė ideologija neigė Dievo egzistavimą, tikėjimą laikė šalintina atgyvena. Buvo uždraustos tikybos pamokos, ribojamos religinės šventės, suiminėjo ir trėmė dvasininkus, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus, buvo nacionalizuotas visas Bažnyčios turtas, naikinami religinės paskirties paminklai, juos keitė nauji – bylojantis apie socialistinę santvarką.

Menininkai sukūrę vieną kitą valdžiai palankų ideologinį kūrinį, vėliau prisidengdavo tokiais kūriniais laisvesnei kūrybai. Režisieriai Vytautas Žalakevičius filme „Niekas nenorėjo mirti“ ir Roberto Vabalo „Laiptai į dangų“ nagrinėjo iki tol nutylimą pokario partizanų temą. Nacionalinę tematiką gvildeno ir kiti kūrėjai: kompozitorius Vytautas Klova operoje „Pilėnai“, rašytojas Romualdas Lankauskas apysakoje „Tiltas į jūrą“. Žiūrovai ypač teatre dažnai atpažindavo užslėptą sovietinės santvarkos kritiką, iš oficialios kultūros išbrauktas vertybes. Žmonės itin vertino Jono Jurašo pastatytus arba Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ spektaklius. Pogrindinei kultūrai Lietuvoje pirmiausia priklausė katalikiška kultūra ir spauda – „Katalikų bažnyčios kronika“, pradėta leisti 1972 m.. Nekatalikiškąją pogrindžio spaudą atstovavo „Aušra“, „Perspektyvos“, „Alma Mater“. Lietuvos kūrėjai dėl savo profesionalumo buvo vertinami ne tik Lietuvoje, kai kurie iš jų buvo apdovanoti ypač prestižinėmis Sovietų Sąjungoje Lenino premijomis (skulptorius Gediminas Jokūbonis, rašytojai Eduardas Mieželaitis ir Jonas Avyžius, grupė Lietuvos architektų, suprojektavusių Lazdynų mikrorajoną Vilniuje). Visoje Sovietų Sąjungoje žavėtasi aktorių Donato Banionio, Juozo Budraičio, Regimanto Adomaičio ir kitų vaidyba filmuose.

Kai kuriems menininkams (T. Venclovai, J. Jurašui, V. Žiliui) pavyko emigruoti iš Sovietų Sąjungos.

Daug atviriau nei meno kūriniai patriotinius jausmus skatino Lietuvos sportininkų laimėjimai: jauno boksininko Algirdo Šociko kovos ir pergalės prieš Sovietų Sąjungos bokso čempioną Nikolajų Koroliovą, pagrindinio Lietuvos krepšinio klubo – Kauno „Žalgirio“ – kovos su elitine Maskvos komanda CSKA.

Lietuvos Komunistų partijos CK pirmieji sekretoriai:

• 1940 – 1974 m. Antanas Sniečkus (su pertrauka)
• 1974 – 1987 m. Petras Griškevičius
• 1988 m. Algirdas Brazauskas (vėliau LKP pavadinama Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP))

Lietuvių išeivijos politinė veikla ir pasaulio lietuvių bendruomenės

VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išsilaisvinimo komitetas) vad. Steponas Kairys – autoritetingiausia išeivių organizacija, skirta ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje, rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Įkurta 1943, ji 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Informavo pasaulio valstybes apie padėtį Lietuvoje, leido informacinius leidinius, rengė suvažiavimus. Su juo bendradarbiavo ir ryšius palaikė Lietuvos partizanai, kitos išeivių organizacijos. Nuo XX a. 6-ojo deš. vid. VLIK persikėlė į JAV ir bendradarbiavo su JAV, Didžiosios Britanijos valdžia. Organizacijos vadovai siuntė memorandumą JAV ir Didžiosios Britanijos vadovams, prašydami nepripažinti prievartinio Lietuvos įjungimo į SSRS.  Veikė iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.

1949 m. VLIK paskelbta Lietuvių chartija kvietė kiekvieną lietuvį įsipareigoti lietuvybei, jausti tautinį solidarumą, ragino išlaikyti ir puoselėti tautinę savimonę, kalbą, papročius. Chartijoje skelbti principai Vakarų pasaulyje padėjo formuoti teigiamą lietuvių tautos įvaizdį. Šis dokumentas tapo savotiška išeivių konstitucija.

Lietuvos laisvės byla rūpinosi taip pat savo veiklos nenutraukusi Lietuvos diplomatinė tarnyba (vadovavo diplomatas Stasys Lozoraitis), ji simbolizavo nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą. Į Amerikos lietuvių politinio lyderio vaidmenį taip pat pretendavo ir Amerikos lietuvių taryba. Todėl tarp šių institucijų vyko šiokia tokia trintis. Kita vertus, ligtolinį VLIK vadovaujamąjį vaidmenį pamažu užgožė jo paties pagal Lietuvių chartiją įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). 1958 m. Niujorke sušauktas pirmasis PLB seimas. PLB ėmė vienyti Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje susikūrusias lietuvių bendruomenes. Iš pradžių manyta, kad ši organizacija rūpinsis bendrais tautiniais ir kultūriniais reikalais. Ilgainiui ji įsitraukė į politinį Lietuvos laisvinimo darbą. Įsijungta į įvairius tarptautinius judėjimus, kasmet vasario 16 d. ar birželio 14 d. buvo organizuojamos įvairios eisenos, demonstracijos.

Išeivijos institucijos pasinaudojo po Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m. pasirašytu Helsinkio baigiamuoju aktu. JAV prezidento Džeraldo Fordo parašas po Helsinkio aktu leido sovietams teigti, kad JAV palaiko Baltijos valstybių įjungimą į SSRS sudėtį, nes pripažįsta pokario sienų Europoje teisėtumą. Tačiau jau po kelių mėnesių JAV Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją, deklaravusią, kad Helsinkio aktais įteisintos sienos Europoje neliečia Baltijos valstybių, t. y. JAV ir toliau nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos. Remdamosi šiuo dokumentu, lietuvių išeivijos organizacijos kreipė dėmesį į okupuotas Baltijos šalis, skelbė informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus šiuose kraštuose.

Amerikos baltų laisvės lyga (angl. Baltic American Freedom League) – Rytų Baltijos šalių kilmės JAV piliečių organizacija. Įkurta lietuvių iniciatyva 1981 m. Los Andžele. Lygos pastangomis JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, įpareigojančią JAV prezidentą birželio 14-ąją skelbti Baltų laisvės diena. 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas Baltuosiuose rūmuose priėmė 200 Amerikoje gyvenusių lietuvių, latvių ir estų delegaciją. Jis savo kalboje žadėjo visomis jėgomis padėti pavergtoms Baltijos tautoms. R. Reiganas pasirašė Baltų laisvės dienos proklamaciją ir birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisvės diena. Šia rezoliucija buvo motyvuotai pabrėžiama, kad JAV nepripažįsta prievartinio Baltijos valstybių įjungimo į SSRS. Šis raštas iki 1990 m. buvo svarbiausias JAV oficialus dokumentas dėl Baltijos valstybių.

Užsienio lietuviai rūpinosi bent iš dalies atsverti kasdien brukamą sovietinę propagandą. Iš pradžių tik Vatikano valstybės radijas kartą per savaitę leido transliuoti religines žinias lietuviškai. „Amerikos balsas“ lietuviškai pirmą kartą prabilo 1951 m. vasario 16-ąją. Lietuvių organizacijų pastangomis lietuviškos laidos pradėtos transliuoti ir iš Vakarų Vokietijos. Nuo 1951 m. „Laisvosios Europos“ radijo stotyje pradėjo veikti nuolatinė lietuviškų laidų redakcija. Užsienio radijo stočių laidos turėjo daug klausytojų ir Lietuvoje. Persekiojimai ar techniniai trukdžiai nesumažino noro jų klausytis.

Reikšmė: Išeivių organizacijos bei Lietuvos diplomatai prisidėjo prie to, kad tėvynės okupacijos klausimas būtų keliamas tarptautinėje arenoje, nuolatos supažindindavo tarptautines organizacijas su žmogaus teisių būkle Lietuvoje ir per užsienio radiją bei spaudą informavo Lietuvos gyventojus apie politinius pasaulio įvykius.

Lietuvių išeivijos kultūrinė veikla

Išeivijoje lietuviai plėtojo įvairiapusišką kultūrinę veiklą. Kūrėsi chorai, tautinių šokių ansambliai, dramos teatro grupės, buvo steigiamos mokyklos. Bendromis baltiečių pastangomis Hamburge buvo įkurtas 1946–1949 m. veikęs Pabaltijo universitetas. Stovyklose pradėti leisti laikraščiai ir knygos, organizuotos menininkų parodos. Išeivijos menininkai ir mokslininkai tęsė nepriklausomybės metais subrendusią tautinės kultūros tradiciją.

Nauja kultūrinė aplinka jiems atvėrė daugiau saviraiškos galimybių. Lietuvių bendruomenės nuo 1956 m. Šiaurės Amerikoje ėmė rengti Dainų šventę, vėliau – Tautinių šokių šventę. XX a. 8ojo deš. pab. dainų šventės išaugo iki Pasaulio lietuvių dienų. Tada kartu pradėtos organizuoti lietuvių sporto žaidynės. Svetur įsikūrę lietuviai ryšį su prarasta tėvyne išlaikė ir per meną bei mokslą. Tam didžiulę įtaką darė vadinamoji egzodo literatūra, Bostone leista „Lietuvių enciklopedija“.

Tarptautinį pripažinimą pelnė dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, vienas iš avangardinio kino pradininkų Jonas Mekas, pasaulinio garso mokslininkai: semiotikas Algirdas Julius Greimas, archeologė Marija Gimbutienė ir daugelis kitų.

Lietuva 1985-1991 m.

1985 m. SSRS KP CK Generaliniu sekretoriumi tampa M. Gorbačiovas. Jis keičia SSRS vidaus ir užsienio politiką, pradeda pertvarką (perestroika). Sumažinama cenzūra, susidaro galimybės reikštis politinei opozicijai, kuriasi visuomeniniai judėjimai, keliantys ir politinius reikalavimus.

1985 m. M. Gorbačiovui pradėjus pertvarkos ir viešumo politiką, susidarė palankios sąlygos Lietuvos tautiniam atgimimui. Situacija pamažu ėmė keistis ir trijose Baltijos šalyse.

Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis (1988m.) – visuomeninis judėjimas, siekęs ir įgyvendinęs Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 m.

Susikūrimo aplinkybės

Pirmoji veiksmų ėmesi estų inteligentija, 1988 balandį įkūrusi Estijos liaudies frontą – neformalus judėjimas reformoms vykdyti. Jų pavyzdys rodė, jog sovietų valdžia vengia imtis represijų, tad lietuvių inteligentai 1988 birželio 3 d. Vilniuje įsteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjudžio (LPS) iniciatyvinę grupę, kurią sudarė 35 Lietuvoje žinomi asmenys, saugumo sumetimais sutarta nerinkti iniciatyvinės grupės vadovo. Sąjūdžiui įsteigti didelės įtakos turėjo spaudos laisvėjimas, milžiniškas susidomėjimas Lietuvos istorija, pagyvėjusi diskusijų klubų, Lietuvos rašytojų sąjungos, gamtos ir paminklų sąjūdžių veikla, Rusijoje ir minėtoje Estijoje vykstantys demokratiniai bei tautiniai procesai.

Veiklos pradžioje LPS atstovai save vadino M. Gorbačiovo reformų šalininkais, o šis, kovodamas su senąja SSRS komunistų partijos vadovybe, buvo priverstas remtis reformas palaikančiomis jėgomis. Daugiausia dėmesio buvo skiriama kultūros ir ekologijos problemoms, todėl iš pradžių LPS (jo pagrindinis šūkis buvo: „Viešumas, demokratija, suverenumas“) pabrėžė kultūrinio atgimimo, šalies demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius. Apie tai, kad reikia keisti politinę sistemą, iš pradžių nebuvo kalbama. Tautinis klausimas buvo sprendžiamas labai atsargiai.

LPS siekiai

• Pradinis etapas. Sąjūdis pritarė Gorbačiovo reformoms, siekė Lietuvos ekonominio bei kultūrinio savarankiškumo.
• Sąjūdis pamažu ėmė siekti politinės valdžios. Vis daugiau deputatų laimėjo vietas Aukščiausios tarybos rinkimuose.
• AT, kurioje Sąjūdis galiausiai sudarė daugumą, priėmė Konstitucijos pataisas,  tvirtinančias Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS atžvilgiu.
• Blogėjanti ekonominė SSRS būklė Lietuvą privedė prie kortelių sistemos. Vienintele išeitimi iš ekonominės krizės tapo ekonominis Lietuvos savarankiškumas.
• Sąjūdžio reikalavimai vis radikalėjo ir subrendo nepriklausomybės paskelbimo idėja.

 LPS veikla. Tautinio atgimimo žingsniai (išsamią eigą galima rasti chronologijoje):

• 1988 m. birželį susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – visuomeninis judėjimas, kurio tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę; miestuose ir rajonuose kuriasi Sąjūdžio pirminės organizacijos (1988 m. lapkritį LPS turėjo apie 300 tūkst. narių).
• Svarbiausiu informaciniu leidiniu tapo „Sąjūdžio žinios”, o publicistiniu leidiniu – „Atgimimas”, išsikovojo teisę televizijoje rodyti savo laidą „Atgimimo banga“.
• 1988 birželio 24 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengtas visuotinis mitingas Vilniuje, Katedros aikštėje; viešai iškelta trispalvė ir sugiedotas himnas;
• Organizuoti mitingai Vingio parke, skambėjo patriotinės bei religinės dainos
• 1988 m. spalį vyksta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas (pasisakoma už savarankišką Lietuvos ateitį);
• 1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalba pripažįstama valstybine kalba, sugrąžinama valstybės simbolika (legalizuota Lietuvos trispalvė, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ bei lietuvių tautiniai simboliai – Vytis ir Gediminaičių stulpai; vėliau, daugeliui gatvių buvo sugrąžinti senieji pavadinimai, krašte atstatyta nemažai  kryžių);
• 1989 m. pirmą kartą sovietmečiu viešai paminima Vasario 16-oji;
• 1989 m. rugpjūčio 23d. organizuojamas „Baltijos kelias“, skirtas sovietinei okupacijai ir prieš 50 m. pasirašyta Molotovo-Ribentropo paktą pasmerkti
  • Daugiau nei 650 km. ilgio žmonių grandinė, jungianti Vilnių-Rygą-Taliną;
  • Reikšmė – darkart įrodyta, kad Baltijos šalys SSRS sudėtyje atsidūrė ne savo noru ir kad išsilaisvinti trokšta ne tik organizacijos, bet ir visos tautos.
  • 1989 m. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas paskelbia Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu (Baltijos kelio nuopelnas);

Nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės:

• Aukščiausiosios Tarybos lietuviai įsijungė į politinių demokratinių jėgų veiklą ir tapo vienais aktyviausių SSRS reformų šalininkų. Sąjūdžio nariai gavo vis daugiau vietų AT rinkimuose
• 1989 gruodžio 7 d. konstitucijos pataisomis panaikintas LKP valdžios monopolis valstybėje bei visuomenėje ir sudarytos sąlygos kurti įvairias politines partijas LPS atvėrė kelią legaliai dalyvauti šalies politiniame gyvenime
• 1989 gruodžio 19 – prasidėjusiame LKP suvažiavime po painių intrigų KP skilo į A. Brazausko vadovaujamą „nepriklausomą“ LKP, kuri deklaravo Lietuvos nepriklausomybės siekimą, ir Burokevičiaus ir V. Švedo vadovaujamą LKP/SSKP;
• LKP Aukščiausioji Taryba atsisakė priimti Konstitucijos pataisą, kad Lietuvos įstatymai yra aukštesni už SSRS.
• Nors Lietuvos siekį atkurti nepriklausomybę Maskva ignoravo, o Gorbačiovas netgi faktiškai atsisakė suteikti net ribotą nepriklausomybę, Lietuva pamažu pasiruošė naujiems demokratiniams rinkimams.
• 1990 m. sausį atvyksta į Lietuvą M. Gorbačiovas, kuris atsisako suteikti Lietuvai nepriklausomybę;
• 1990 m. vasarį buvo panaikintas KP vadovavimas valstybei, panaikinta deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
• Buvo pradėtos derybos dėl nepriklausomybės atkūrimo, o valstybinės Lietuvos institucijos paskelbtos nepriklausomos nuo SSRS.
• 1990 m. rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą triuškinamai laimi Sąjūdis (gavo 96 vietas).
• 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priima Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Sugrąžinamas valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika.
• AT pirmininku buvo V. Lansbergis. Trumpam buvo atstatytas 1938 m. Konstitucijos veikimas (įstatymas simboliškai atkūrė Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką), grąžintas valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika”, oficialiu valstybės herbu ir ženklu pripažintas Vytis.
• Ministre pirmininke tampa Kazimira Prunskienė.

A. Brazausko požiūris į Lietuvos valstybės atkūrimą

• „Tai labai opi problema, kuri turi būti išspręsta derybų keliu, remiantis tarptautine teise, palaipsniui mažinant ir orientuojantis į neutralios valstybės statusą”.
• Reali Lietuvos politinė padėtis, kuri buvo integruota į bendrą SSRS ekonominę sistemą, ekonominės galimybės reikalauja labai rimtų svarstymų, labai konkrečios pozicijos įvairiais klausimais.
• Ignoruoti ekonominės padėties, ryšių su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis jokiu būdu negalima.

LKP pertvarkos taktika „žingsnis po žingsnio“ iš esmės neatsižvelgė į politinės nepriklausomybės ir valstybės tęstinumo idėjas. LKP atstovai taip pat neturėjo valstybės atkūrimo programos, neparengė atitinkamų Nepriklausomybės Akto dokumentų. Kitaip nei komunistai, sąjūdininkai deputatai buvo pasiryžę skelbti Lietuvos valstybės atkūrimo aktus be jokių nuolaidų ir atsargos. Nors LPS ir LKP deputatų Lietuvos valstybingumo vizija skyrėsi, savarankiška LKP Sąjūdžio vadovybės planui nesipriešino. Kai kurie jos nariai buvo išrinkti į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

V. Landsbergio požiūris į Lietuvos valstybės atkūrimą

• Tas bendras siekis gali būti įvardinamas labai paprastu žodžiu – Lietuva. Šiame žodyje, kaip aš suprantu, yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir žmoniško gyvenimo siekis.
• Bendras visų uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti ją toliau.

LPS rinkimų konferencijos kreipimesi į Lietuvos visuomenę pabrėžta, kad nors rinkimai vyks „aneksuotoje Lietuvoje, jos [Aukščiausiosios Tarybos] uždavinys – parlamentiniu būdu panaikinti tą aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas“. LPS ryžtingai ir atvirai pasisakė už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją.

Nepriklausomybės akto įgyvendinimo sunkumai:

• įkurta „Jedinstvo” organizacija kovai prieš Lietuvos nepriklausomybę
• LKP šalininkai reikalavo vyriausybės vadovo posto A. Brazauskui. Sąjūdžio ir buvusios LKP priešprieša augo
• 1990 m. kovo mėn SSRS paskelbia ekonominę blokadą, uždarė Lietuvos sienas, nutraukė prekybą ir tiekimus į Lietuvą, tikėjosi sukelti socialinius neramumus, kurios tikslas – sugriauti Lietuvos ekonomiką ir sukelti gyventojų nepasitenkinimą. (90% importo į Lietuvą tiekė SSRS).
• Gilėjant ūkio krizei, socialinei ir politinei įtampai, birželio pab. LR AT nutarė pradėti derybas su SSRS vadovybe ir atidėti Kovo 11-osios Akto nuostatų vykdymą. Ūkio padėtis šiek tiek pagerėjo. Gegužę LAT paskelbė Kovo 11-osios akto moratoriumą (atidėjimą) 100 dienų.
• Pradėtos derybos su SSRS centru. Lietuva neatsisakė nepriklausomybės, Maskva nusprendė susidoroti prievarta:
  • suaktyvinta SSRS institucijų veikla (LKP, KGB ir kt.), gyventojai gąsdinami kariuomene, raginami nepaklusti Lietuvos Respublikos įstatymams. SSRS atvirai pradėjo demonstruoti karinę galią: kariuomenės daliniai užėmė Lietuvos Respublikos prokuratūrą, Vilniaus oro uostą ir kai kurias kitas svarbias įstaigas, grasino net ginklu įsikišti į Lietuvos reikalus;
  • Lietuvos visuomenė buvo nusistačiusi prieš lietuvių jaunuolių šaukimą į SSRS karinę tarnybą, pasitraukusiųjų iš jos buvo ieškoma ir jie prievarta grąžinami į karinius dalinius; tokio pobūdžio šaukimai buvo vykdomi nuolatos
• 1991 m. sausio 11-13 d. bandoma įvykdyti valstybės perversmą. Pskovo desantininkai užima Spaudos rūmus, Radijo ir televizijos komitetą. Sausio 13 d. prie televizijos bokšto žūva 13 žmonių, keli šimtai sužeidžiami.
• Kilo Lietuvos vyriausybės krizė, atsistatydino Prunskienė, naujuoju premjeru tapo Gediminas Vagnorius
• 1991 m. vasario 9 d. vyksta plebiscitas – piliečiai pasisako už nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
• 1991 m. Lietuvos nepriklausomybę pripažįsta užsienio valstybės (pirma – Islandija).
• 1991 m. liepą Medininkų poste nužudomi keturi Lietuvos policininkai ir trys muitininkai.
• 1991 m. rugpjūčio mėn. (SSRS) Maskvoje prasideda pučas, siekiant nuversti Michailas Gorbačiovą. Rusijos vyriausybė (Borisas Jelcinas), padeda nuslopinti pučą. Michailas Gorbačiovas lieka valdžioje, bet jo autoritetas smarkiai krinta. Po pučo Lietuvą pripažino Rusija, SSRS ir kitos pasaulio valstybės.
• SSRS veiksmai Lietuvos sostinėje sukėlė viso pasaulio pasipiktinimą. Pučui pralaimėjus, visos prieš Lietuvą kovojusios organizacijos buvo išvaikytos.
• 1992 m. spalio 25 d. priimama Lietuvos Respublikos konstitucija.
• 1993 m. rugpjūtį iš Lietuvos išvedama Sovietų armija. Sovietinė Lietuvos okupacija galutinai baigėsi.