Antrosios sovietinės okupacijos konspektas (1944-1990)

Išsamus istorijos konspektas, kuriame supažindinama su antrąja sovietine okupacija. Antroji sovietinė okupacija prasidėjo 1944 m. vasarą, kai į Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė (vokiečiai visiškai iš Klaipėdos pasitraukė 1945 m. sausio mėn.), ir baigėsi 1990 m. kovo 11, paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą (sovietinė kariuomenė visiškai išvesta buvo tik 1993 m.)

1. Susipažinkite su esminiais antrosios sovietinės okupacijos faktais.

Antrosios sovietinės okupacijos asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
Josifas StalinasJosifas Stalinas (1878-1953) – SSRS diktatorius, Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius 1924-1953, GULAG‘o sistemos, kolektyvizacijos, penkmečių bei industrializacijos autorius SSRS. Lietuvos sovietinės okupacijos iniciatorius, įtraukęs SSRS į Šaltąjį karą.
Steponas KairysSteponas Kairys (1879-1964) – Lietuvių tautinio atgimimo veikėjas, socialdemokratų partijos veikėjas, 1943-1945 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas, inžinierius, profesorius, Vasario 16 d. akto signataras.
Mykolas KrupavičiusMykolas Krupavičius (1885-1970) – Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, žemės reformos komisijos pirmininkas, krikščionių demokratų partijos narys, I, II ir III Seimų narys, 1945-1955 VLIK pirmininkas.
Adolfas HitlerisAdolfas Hitleris (1889-1945) – Vokietijos diktatorius 1933-1945 m., nacionalsocializmo ideologas ir Nacionalsocialistinės vokiečių darbininkų partijos vadovas, sukėlęs Antrąjį pasaulinį karą, įsakęs vykdyti Holokaustą.
Viačeslavas Molotovas (Skriabinas)Viačeslavas Molotovas (1890-1986) – SSRS valstybės ir Komunistų partijos veikėjas, diplomatas, vienas įtakingiausių J. Stalino patikėtinių. 1939-1949 ir 1953-1957 SSRS užsienio reikalų ministras. 1939 pasirašė sutartį su Vokietija, kurioje slapta susitarė dėl įtakos sferų pasidalijimo Vidurio Europoje (1939 m. rugpjūčio 23 Molotovo-Ribentropo paktas). Dalyvavo Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijose.
Nikita ChruščiovasNikita Chruščiovas (1894-1971) – žymus SSRS valstybės ir partijos veikėjas, 1953-1964 vadovavo komunistų partijai ir SSRS, valdymo laikotarpis vadinamas “atšilimu” – pasmerktas J. Stalino kultas ir jo padaryti nusikaltimai (destalinizacija), liberalizavo partijos ir totalitarinės valstybės valdymą, realibituojamos ištremtos tautos, ūkio reformos, dalis kalinių paleisti į laisvę, užsienio vizitai, kosminės lenktynės (tarp SSRS ir JAV), utopiniai planais „pavyti ir pralenkti JAV“, pažadai iki 1980 sukurti komunizmą SSRS. Valdymo metais numalšinta 1956-ųjų Vengrijos revoliucija, Karibų krizė. 1964 buvo pašalintas iš valdžios.
Lavrentijus BerijaLavrentijus Pavlovičius Berija (1899-1953) – SSRS NKVD veikėjas, vidaus reikalų liaudies komisaras (1939–1945), vienas pagrindinių trečio-penkto dešimtmečio masinių represijų organizatorių, centrinio partijos komiteto nurodymu organizavo trėmimus, tarp jų ir 1941 bei 1945 metų trėmimus iš Lietuvos. Suimtas, apkaltintas perversmu ir tėvynės išdavimu.
Justas PaleckisJustas Paleckis (1899-1980) – žurnalistas, rašytojas, SSRS valstybės veikėjas, 1940 m. Liaudies vyriausybės ministras pirmininkas ir laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, prisidėjo prie valstybės aneksavimo. 1940 vadovavo Liaudies seimo delegacijai, vykusiai į Maskvą su prašymu Lietuvą priimti į Sovietų Sąjungą.
Antanas SniečkusAntanas Sniečkus (1903-1974) – Lietuvos komunistų partijos veikėjas, ilgalaikis Lietuvos Komunistų Partijos vadovas (1936–1974 m.), Valstybės saugumo departamento direktorius, vienas pagrindinių trėmimo vykdytojų, LSSR pirmasis sekretorius (1940-1974). Vienintelis lyderis iš visų sovietinių respublikų, išsilaikęs politikoje tiek Stalino, tiek ir N. Chruščiovo bei L. Brežnevo laikais, Socialistinio darbo didvyris. 1975 metais jo vardu pavadintas dabartinis Visagino miestas.
Leonidas BrežnevasLeonidas Brežnevas (1906-1982) – SSRS valstybės ir partijos veikėjas. Po N. Chruščiovo pašalinimo iš valdžios tapo SSKP CK generaliniu sekretoriumi (1964–1982), jo valdymo laikotarpis laikomas “sąstingiu” – įsisvyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas, klestėjo komunistinė nomenklatūra, neracionaliai naudojamos žaliavos, išaugusi korupcija, prasidėjo ekonomikos smukimas, sustiprėjo rusinimas, alkoholizmas, pasenusios technologijos pramonėje, darbo jėgos, vartojimo prekių ir maisto trūkumas, daug lėšų skiriama armijai. Valdymo laikotarpiu 1968 numalšintas Prahos, pradėtas karas Afganistane (1979-1988).
Jonas Žemaitis-VytautasJonas Žemaitis Vytautas (1909-1954) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, generolas. Baigė Kauno karo mokyklą. Buvo partizanų Kęstučio apygardos, Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas. Išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.
Ronaldas ReiganasRonaldas Reiganas (1911-2004) – 40-asis JAV prezidentas (1981-1989), Kalifornijos gubernatorius (1967-1975). Prezidentavimo laikotarpis pasižymėjo mokesčių mažinimu, smarkiai didinamu kariniu biudžetu, atnaujintomis ginkluotės varžybomis, bandymais kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška. R. Reiganas SSRS įvardino kaip “blogio imperiją”, o 1983 m. birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisves diena.
Jurijus AndropovasJurijus Andropovas (1914-1984) – Sovietų Sąjungos valstybės veikėjas, armijos generolas, generalinis sekretorius (1982-1984, iki mirties), mėginęs šalyje gerinti darbo discipliną, mažinti korupciją, organizavęs antialkoholinę kampaniją.
Adolfas Ramanauskas-VanagasAdolfas Ramanauskas Vanagas (1918-1957) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas ir brigados generolas. Baigė Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. Vadovavo partizanų Merkinės batalionui, Merkio rinktinei, Pietų Lietuvos sričiai. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Vincentas SladkevičiusVincentas Sladkevičius (1920-2000) – Lietuvos disidentas, Katalikų bažnyčios kardinolas (antrasis Lietuvos istorijoje), paskirtas Jono Pauliaus II. Už savo veiklą sovietinės valdžios įsakymu atleistas iš Kauno kunigų seminarijos, ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Sugalvojo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ pavadinimą, patardavo jos leidėjams.
Juozas Lukša-DaumantasJuozas Lukša Daumantas (1921-1951) – vienas iš antisovietinės ginkluotos rezistencijos XX a. 5–6-ame deš. Lietuvoje vadovų. Kauno universitete studijavo architektūrą. Buvo paskirtas partizanų Birutės rinktinės vadu. Prasiveržė į Vakarus, kur atskleidė pasaulio visuomenei sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą. Mokėsi žvalgybos mokykloje. Oro desantu grįžo į Lietuvą ir čia žuvo.
Jonas MekasJonas Mekas 2 (1922-2019) – lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius, dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.
Petras GriškevičiusPetras Griškevičius (1924-1987) – komunistų partijos ir tarybinis veikėjas, buvęs LKP CK pirmasis sekretorius (1974-1987). Vykdė SSKP politiką, diegė kabinetinį darbo stilių, buvo labai atsargus, nerodantis didesnės iniciatyvos – atitiko L. Brežnevo stagnacijos vadovo tipą, nuolaidžiavo rusifikacijai.
Alfonsas SvarinskasAlfonsas Svarinskas (1925-2014) – Lietuvos katalikų dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas.
Antanas TerleckasAntanas Terleckas (1928-2023) – Lietuvos ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas, pogrindinės spaudos leidėjas, aktyvus disidentas sovietinėje Lietuvoje, ilgus metus buvo ištremtas ir kalėjo, vienas iš Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjų, kartu su LLL leido nelegalų leidinį „Vytis“ (1979), pasirašė “45 pabaltijiečių memorandumą”, 1987 08 23 Terlecko vadovaujama Laisvės lyga prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje organizavo mitingą Molotovo-Ribentropo sąmokslui paminėti, pasirašė Gotlando komunikatą (1989).
Borisas JelcinasBorisas Jelcinas (1931-2007) – SSRS ir Rusijos politinis veikėjas, pirmasis Rusijos prezidentas (1991-1999), taip pat pirmasis demokratiškai išrinktas šios šalies vadovas. Maskvos pučo metu padėjo M. Gorbačiovui išsaugoti valdžią. 1991 metų gruodį kartu su Ukrainos ir Baltarusijos vadovais įkūrė Nepriklausomų valstybių sandrauga, 1994 jo įsaku įvesta kariuomenė į Čečėniją.
Michailas GorbačiovasMichailas Gorbačiovas (1931-2022) – SSRS valstybės veikėjas, aštuntasis ir paskutinis SSRS lyderis, ėjęs generalinio sekretoriaus pareigas (1985-1991), SSRS prezidentas (1990-1991). 1985 m. SSRS paskelbė pertvarkos politiką. Už šaltojo karo nutraukimo iniciatyvas apdovanotas Nobelio taikos premija. Jam valdant Lietuva 1990 m. atkūrė nepriklausomybę, 1991 m. žlugo SSRS.
Vytautas LandsbergisVytautas Landsbergis (1932) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas, habilituotas daktaras, profesorius. 1988 m. birželio 3 profesorius išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime – į jo Seimą ir Seimo Tarybą. 1988-1990 Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, nuo 1991 gruodžio – Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1990 kovo 11 LR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas (aukščiausias valstybės pareigūnas). 1996–2000 Seimo pirmininkas. TS-LKD Prezidiumo narys, buvęs partijos politikos komiteto pirmininkas. Du kartus išrinktas Europos parlamento narys.
Algirdas Mykolas BrazauskasAlgirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010) – LKP CK pirmasis sekretorius (1988–1990), Sąjūdžio laikais inicijavo LKP atsiskyrimą nuo SSKP. 1990 m. pr. vykusiuose rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pasisakė už tai, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų atkurta pamažu, pernelyg neaštrinant santykių su SSRS. LSSR AT prezidiumo pirmininkas (1990), Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas (1992–1993), pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Prezidentas (1993–1998), ministras pirmininkas (2001–2006), LDDP (1990-1993) ir LSDP pirmininkas (2001–2007). Inicijavo bei globojo Valdovų rūmų projektą.
Tomas VenclovaTomas Venclova (1937) – Lietuvos poetas, publicistas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius. Vienas iš penkių Lietuvos Helsinkio grupės narių steigėjų.
Sigitas TamkevičiusSigitas Tamkevičius (1938) – Lietuvos katalikų dvasininkas, buvęs Kauno arkivyskupas, nuo 1972 m. pradėjęs leisti “Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką” ir 11 metų vadovavęs šiam leidiniui. Buvo tarp Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto steigėjų, kalėjo Permės, Mordovijos lageriuose. Buvo tremtyje Sibire. Popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas vyskupu.
Nijolė SadūnaitėNijolė Sadūnaitė (1938) – katalikų vienuolė, disidentė, aktyvi “Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos” darbuotoja, 1975 nuteista ir šerius metus kalėjo Mordovijoje, ištremta gyveno Rytų Sibire. nuo 1988 Vilniaus Helsinkio grupės narė. Viena iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo, skirto Molotovo–Ribentropo paktui paminėti, organizatorių.
Kazimira PrunskienėKazimira Prunskienė (1943) – socialinė mokslų daktarė, politinė veikėja, viena iš Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrėjų (1988), Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atstatymo Akto signatarė, Lietuvos Ministrė pirmininkė (1990 kovo 17–1991 sausio 10), Seimo narė (1996-2004), Lietuvos Žemės ūkio ministrė (2004–2008).
Romas KalantaRomas Kalanta (1953-1972) – lietuvių disidentas, patriotas, 1972 m. išreikšdamas protestą prieš sovietų valdžią viešai susidegino Kaune, viename iš Laisvės alėjos skverelių. Palaidotas Romainių kapinėse.
1939 08 23 – pasirašytas Molotovo – Ribentropo paktas ir slapti protokolai.
1939 09 01 – Antrojo pasaulinio karo pradžia (Vokietija užpuola Lenkiją)
1939 09 17 – Sovietų Sąjunga užpuola Lenkiją.
1939 10 10 – pasirašyta Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis.
1940 06 14 – SSRS ultimatumas Lietuvai.
1940 06 15 – sušauktas paskutinis Nepriklausimos Lietuvos vyriausybės posėdis
1940 06 15 – SSRS kariuomenė okupavo Lietuvą – prasideda pirmoji sovietinė okupacija.
1940 08 03 – Lietuva oficialiai įjungta į SSRS (Lietuvos aneksacija)
1941 06 14–18 – pirmieji SSRS iniciatyva vykdyti trėmimai; ištremti 30485 Lietuvos gyventojai.
1941 06 22 – nacistinė Vokietija paskelbia karą SSRS; į Lietuvą įsiveržė hitlerininkai – nacistinės okupacijos pradžia
1942 07 21-1943 02 02 – Stalingrado mūšis, kurį laimi SSRS (persilaužimas kare)
1943 07 05 – 08 23 – tankų mūšis prie Kursko, kurį prieš vokiečius laimi SSRS.
1944 06 06 – atidarytas Antrasis frontas
1944  vasara – į Lietuvos teritorija įžengia SSRS kariuomenė, prasideda antroji sovietizacija
1944–1974 – Antano Sniečkaus vadovavimo laikotarpis
1944 – pasirašytas susitarimas dėl buvusių Lenkijos piliečių repatriacijos (perkėlimo) iš Lietuvos
1944 – skelbiama mobilizacija į Raudonąją armiją;
1944-1955 – LSSR vyriausybei vadovauja Mečislovas Gedvilas
1944-1948 – LSSR nacionalizuotos visos privačios įmonės;
1944-1953 – Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje
1944 07 13 – SSRS užėmė Vilnių;
1944 liepa – 1946 gegužė – pirmasis partizanų rezistencijos etapas
1944 08 22 – SSRS užėmė Šiaulius;
1945 01 28 – SSRS užėmė Klaipėdą;
1945 05 08 – Vokietija pasirašo besąlyginės kapituliacijos aktą su JAV, D. Britanija ir Prancūzija.
1945 05 09 – Vokietija pasirašo besąlyginės kapituliacijos aktą su SSRS
1945 09 02 – Japonijos kapituliacija, Antrojo pasaulinio karo pabaiga
1946–1949 – Hamburge veikė Pabaltijo universitetas
1946 – sovietinėje Lietuvoje įvyko pirmoji dainų šventė
1946 – Sovietų sąjungoje parengtas IV penkmečio planas, patvirtintas Lietuvos AT sesijoje (Lietuvos gyventojams jis buvo pirmasis);
1946 03 05 – V. Čerčilio kalba Fultone, „geležinės uždangos“ sąvoka
1946 (vasara)-1948 – Antrasis partizaninės rezistencijos etapas
1946 vasara – pirmasis Lietuvos partizanų vadų susirinkimas; kuriamos struktūros: apygardos, rinktinės, tėvonijos, grupės;
1947 – Juozas Lukša-Daumantas per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį nugabeno partizanų rašytus dokumentus apie tikrąją padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje.
1947-1953 – kolektyvizacija (išbuožinimas, kolūkių kūrimas); masinė kolektyvizacija vyko 1949-1950
1947 12 14 – pinigų reforma.
1948 gegužė – tremiamos žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimos, ištremta apie 40 tūkst. žmonių.
1948 liepos 7-8 – J. Lukša-Daumantas susitinka su VLIK, nutarta sudaryti bendrą partizanų vadovybę
1948 12 10 –  JT Generalinė asamblėja paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją – pirmasis universalus tarptautinės teisės dokumentas, įtvirtinantis pagrindines žmogaus teises ir laisves, uždraudžia diskriminaciją dėl rasės, odos spalvos, tikėjimo, lyties, įsitikinimų, visi laisvi ir lygus.
1949-1953 – trečiasis partizaninės rezistencijos etapas
1949 vasario 2–22 – pirmasis ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
1949 02 16 – Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija, įkurtas LLKS
1949 kovas – “Dėl buožių su šeimomis, banditų ir nacionalistų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSRS”. Į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių.
1949 06 14 – Lietuvių chartijos paskelbimas
1950 06-1953 07 – Korėjos karas. Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika įsiveržė į Pietų Korėją.
1950 – baigta valstiečių kolektyvizacija.
1951 – “Amerikos balso” transliacijų lietuvių kalba pradžia
1951 spalis – “Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos SSRS”, ištremta apie 16 tūkst. žmonių.
1952 – SSRS įvedamas privalomas septynių klasių mokymas
1953 – SSRS išbandoma termobranduolinė bomba.
1953 – LSSR suteikta išorinių valstybingumo atributų (LSSR vėliava)
1953 – Bostone pradėta leisti “Lietuvių enciklopedija”
1953 03 05 – miršta SSRS diktatorius Josifas Stalinas
1953 05 30 – sulaikomas Jonas Žemaitis-Vytautas
1954 11 26 – kalėjime sušaudomas Jonas Žemaitis-Vytautas
1955 – Šiaurės Amerikoje pradėta rengti lietuvių Dainų šventė
1955 – Vėlinių minėjimas Kaune, susirėmimas su milicija
1955 05 14 – įkurta Varšuvos sutarties organizacija (VSO), kurios narės SSRS, Lenkija, Čekoslovakija, VDR, Vengrija, Rumunija, Bulgarija.
1956 – Vėlinių minėjimas Kaune ir Vilniuje (Rasų kapinėse)
1956 02 25 – SSKP XX suvažiavime paskelbtas N. Chruščiovo pranešimas, kuriuo pasmerktas J. Stalino asmens kultas, represijos, kiti to laikotarpio nusikaltimai – destalinizacija. Oficialiai jis nebuvo išplatintas, tačiau pasiekė Vakarus ir kitas sovietinio bloko valstybes.
1956 10 23 – prasideda Vengrijos revoliucija. Studentų demonstracijos Budapešte, Vengrijoje greitai apėmė visą visuomenę, staiga virto ginkluotu sukilimu, kurį patys vengrai įvardija kaip revoliuciją.
1957 – Šiaurės Amerikoje pradėta rengti Tautinių šokių šventė
1957 – priimtas LSSR AT Prezidiumo įsakas, draudžiantis buvusiems Lietuvos vyriausybių nariams, politinių organizacijų vadovams ir aktyviems pasipriešinimo dalyviams apsigyventi Lietuvoje imtasi priemonių, kurios turėjo sudrausminti pernelyg įsidrąsinusią inteligentiją.
1957 – SSRS paleido pirmąjį žemės palydovą „Sputnik-1“;  sukūrė ir sėkmingai išbandė tarpžemyninę balistinę raketą
1958 – Niujorke sušauktas pirmasis Pasaulio Lietuvių bendrijos (PLB) Seimas, kuris priėmė PLB Konstituciją ir išrinko 1-ją PLB Valdybą
1959 – N. Chruščiovo oficialus vizitas JAV (pirmasis SSRS istorijoje).
1960 – pastatyta Kauno HE.
1960 – pagal estų architektų projektą pastatyta Vingio parko estrada Vilniuje
1961 04 12 – SSRS kosmonautas Jurijus Gagarinas pirmasis pakilo į kosmosą
1961 08 13 – Berlyno sienos pastatymas; SSRS ir VDR, pritarus VSO, uždarė visus kelius tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, o miesto vakarinė dalis buvo apjuosta siena, tapusia ryškiausiu Europos padalijimo ir komunistinės priespaudos simboliu.
1962 10 14-28 – Kubos (Karibų) krizė; Dž. Kenedžiui buvo pateikti įrodymai dėk dislokuotų vidutinio nuotolio raketų. 1962 spalio 22 D. Kenedis per televiziją teigė, kad jei raketos nebus išgabentos, tai reikš konflikto aštrėjimą ir karo pavojų. 1962 spalio 28 N. Chruščiovas nusileido, gavęs amerikiečių pažadą nepradėti invazijos į Kubą, išgabeno raketas, po mėnesio Kubos blokada buvo nutraukta.
1963 – SSRS, JAV ir Didžioji Britanija sutaria nevykdyti branduolinių bandymų atmosferoje.
1964–1982 – SSKP CK generalinis sekretorius Leonidas Brežnevas
1964 10 14 – SSKP CK plenume N. Chruščiovas prarado valdžią. Į valdžią ateina Leonidas Brežnevas – prasideda sąstingio laikotarpis.
1965-1973 – Vietnamo karas
1968 – Prahos pavasaris Čekoslovakijoje. Komunistų partija pabandė įvesti didesnę žodžio ir spaudos laisvę, planinės ekonomikos reformas. 1968 rugpjūčio 21 įžygiavo kareiviai iš SSRS, Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos, VDR. Reformos buvo nutrauktos.
1969-1974 – JAV valdo prezidentas Ričardas Niksonas (įtampos mažinimo politika) – gerinami politiniai ir ekonominiai santykiai, įvairūs susitarimai.
1972 – pradėtas leisti disidentinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.
1972 – Romo Kalantos susideginimas
1972 – R. Niksonas Maskvoje pasirašo sutartį dėl priešraketinės gynybos sistemos apribojimo, laikino susitarimo dėl maksimalaus puolamųjų raketų skaičiaus.
1975 08 – Helsinkio konferencijos aktas tarp 33 valstybių, JAV ir Kanados vadovai pasirašė Baigiamąjį aktą – patvirtintas esamų Europos valstybių sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, sienų neliečiamumas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
1976-1983 – Lietuvos Helsinkio grupės veikla (T. Venclova)
1978 – įsteigta Lietuvos Laisvės Lyga. Tikslas – taikiomis priemonėmis siekti atkurti Lietuvos nepriklausomybę (A. Terleckas)
1978-1983 – Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, kurio tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į tikinčiųjų diskriminavimą (S. Tamkevičius);
1979 09 23 – 45 pabaltijiečių memorandumas – lietuvių, latvių ir estų patriotų bei antisovietinių veikėjų pasirašytas protesto pareiškimas prieš Ribentropo-Molotovo paktą.
1979 12 27-1989 02 15 – SSRS intervencija Afganistane (atnaujino galingųjų valstybių priešpriešą)
1980 – JAV boikotuoja Maskvos olimpines žaidynes
1980 – Gdansko laivų statyklos streikas, kurį organizavo opozicinis darbininkų judėjimas, vadovaujamas Lecho Valensos. 
1980 09 26 – pradėjo veikti Mažeikių naftos perdirbimo gamykla.
1981 – įkurta Amerikos baltų laisvės lyga
1981-1989 – JAV prezidento pareigas eina Ronaldas Reiganas (smarkiai didinamas karinį biudžetas, atnaujintos ginkluotės varžybos, bandymai kosmose, strateginės gynybos iniciatyva, praminta „žvaigždžių karais“. JAV pradėjo skolintis, užsienio skola tapo milžiniška.)
1983 – Baltų laisvės dienos paskelbimas
1983 12 31 – pradėjo veikti pirmasis Ignalinos AE blokas.
1984 – SSRS boikotuojamos Los Andželo olimpines žaidynės
1985 03 – SSRS generaliniu sekretoriumi tampa Michailas Gorbačiovas, ėmęsis reformų, žinomų kaip pertvarka arba „perestroika“, apėmusių visas svarbiausias valstybės ir visuomenės gyvenimo sritis.
1986 – dalis SSRS įmonių įgauna teisę savarankiškai prekiauti užsienio rinkoje.
1986 11 – vykusiame komunistinių valstybių vadovų pasitarime M. Gorbačiovas pareiškė, kad komunistinių valstybių tarpusavio santykiai negali būti paremti priklausomybe – SSRS atsisako komunizmą užsienio šalyse ginti jėga.
1987 – SSRS ir JAV susitarė sunaikinti visas vidutinio ir trumpo nuotolio raketas, dislokuotas Europoje.
1987 vasara – surengiamas Roko maršas per Lietuvą;
1987 08 23 – prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvyko LLL organizuotas mitingas, kuriame buvo pasmerktas Molotovo – Ribentropo paktas, mitinge dalyvavo apie 1 tūkst. žmonių;
1987 11 14 – mirė LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, jo vieton paskirtas Rimgaudas Songaila;
1988 – SSRS buvo toliau didinamas įmonių savarankiškumas, leista privati verslininkystė (priimtas įstatymas „Apie kooperaciją“)
1988 02 16 – sovietų valdžia ir LKP surengė propagandinę ir administracinę akciją prieš Nepriklausomybės 70-mečio šventimą;
1988 04 13 – Estijoje įkurtas Liaudies frontas;
1988 04 20 – Dailininkų sąjungoje vykusioje diskusijoje Arvydas Juozaitis skaitė pranešimą, kuriame ragino pradėti siekti Lietuvos suvereniteto;
1988 05 27 – į Vilnių atvyko Estijos liaudies fronto atstovai, kurie ragino įkurti panašią organizaciją Lietuvoje;
1988 05 29 – Vatikanas paskyrė Vincentą Sladkevičių kardinolu;
1988 06 03 – įsteigtas Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS).
1988 06 13 – Iniciatyvinė grupė pristatė veiklos programą, ėmė leisti nelegalų leidinį „Sąjūdžio žinios“;
1988 06 21 – Sąjūdis surengė pirmą mitingą prie Aukščiausios Tarybos (AT), jame dalyvavo 500 žmonių;
1988 06 24 – Katedros aikštėje surengtos SSKP partinės konferencijos delegatų palydėtuvės, susirinko pilna aikštė žmonių, pirmą kartą plevėsavo Trispalvės, sugiedota Tautinė giesmė, o A. Brazauskui įteikti Sąjūdžio reikalavimai SSKP delegatams;
1988 07 09 – Vingio parke surengtos „delegatų sutiktuvės“ – mitinge dalyvavo daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, jame A. Brazauskas pažadėjo sustabdyti Ignalinos AE statybą bei legalizuoti Trispalvę;
1988 07 20 – Sąjūdis pradėjo dviračių žygį bei „Roko maršą“ po Lietuvą, kartu steigėsi iniciatyvinės grupės regionuose;
1988 08 11 – į Vilnių atvyko įtakingiausias „perestroikos“ šalininkas ir Gorbačiovo sąjungininkas Aleksandras Jakovlevas, kuris Vilniuje prakalbo apie Lietuvos suverenų statusą;
1988 08 18 – LTSR AT įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę bei legalizavo Vytį, Gedimino stulpus, Trispalvę bei Tautinę giesmę;
1988 08 23 – Sąjūdis surengė mitingą Vingio parke, kuriame buvo paminėtas Molotovo-Ribentropo paktas, paraleliai Katedros aikštėje LLL surengė bado akciją – smerkiama Lietuvos okupacija;
1988 09 03 – įvyko ekologinė akcija „Apkabinkime Baltija“, joje dalyvavo apie 100 tūkst. lietuvių;
1988 09 17 – 20 tūkst. žmonių apjuosė Ignalinos AE, taip buvo siekiama sustabdyti 3-ojo bloko statybą;
1988 09 28 – LLL surengė LKP nesankcionuotą mitingą Katedros aikštėje, jį išvaikė sovietiniai milicininkai ir vidaus kariuomenės daliniai („Bananų balius“), Sąjūdis nuo šio mitingo norėjo atsiriboti;
1988 09 29 – Sąjūdžio vadovai stengėsi išlaisvinti išvakarėse suimtus LLL aktyvistus, taip pat pirmą kartą dalyvavo mitinge kartu su LLL vadovais;
1988 10 07 – Gedimino bokšte iškelta Trispalvė, A. Juozaitis Katedros aikštėje vykusiame mitinge pirmą kartą viešai paragino siekti laisvės ir nepriklausomybės;
1988 10 20 – LKP CK plenume pirmuoju LKP sekretoriumi su Maskvos palaikymu ir Sąjūdžio pritarimu paskirtas A. Brazauskas;
1988 10 22-23 – pirmasis LPS suvažiavimas; grąžinta tautinė simbolika valstybei ir Vilniaus Katedra bažnyčiai.
1988 11 04 – Vilniuje įsteigtas „Socialistinis judėjimas už persitvarkymą Lietuvoje Jedinstvo“;
1988 11 16 – Estija priėmė suvereniteto deklaraciją, Lietuvos TSR AT, nepaisant pažadų estams, analogiško dokumento bei Sąjūdžio siūlytos naujos LTSR Konstitucijos nepatvirtino, Sąjūdis surinko 1,8 mln. parašų prieš SSSR konstitucijos projektą, prasidėjo apie mėnesį trukusi Sąjūdžio konfrontacija su LKP;
1988 11 18 – lietuvių kalba pripažįstama valstybine kalba, sugrąžinama valstybės simbolika (legalizuota Lietuvos trispalvė, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ bei lietuvių tautiniai simboliai – Vytis ir Gediminaičių stulpai.)
1988 11 25 – Sąjūdžio taryba pirmininku išrinko V. Landsbergį, sutarta, kad po 6 mėn. pirmininku taps R. Ozolas;
1989 – įvyko pirmasis šachtininkų streikas, apėmęs visą SSRS anglių kasybos pramonę.
1989 – Azerbaidžano Kalnų Karabacho srities gyventojai, kurių dauguma buvo armėnai, pradėjo kovoti dėl prisijungimo prie Armėnijos.
1989-1990 – reformos, opoziciniai judėjimai ir laisvi rinkimai Albanijoje ir Bulgarijoje.
1989 sausis – rinkimų į SSSR liaudies deputatus kampanijos metu Sąjūdis deklaravo siekiąs Nepriklausomybės;
1989 02 16 – pirmą kartą oficialiai minėta Nepriklausomybės diena, Kaune atidengtas Laisvės paminklas;
1989 02 21 – įvyko LKP CK plenumas, pasmerkęs Sąjūdžio radikalėjimą, uždarytos judėjimo laidos televizijoje;
1989 03 16 – LTSR Ministrų taryba įregistravo Sąjūdį kaip visuomeninę organizaciją;
1989 03 20 – įvyko avarija Jonavos „Azoto“ gamykloje;
1989 03 26 – įvyko pirmi sąlyginai laisvi rinkimai į SSSR liaudies deputatus, Sąjūdis laimėjo 36 mandatus iš 42, dauguma LTSR vadovų pralaimėjo Sąjūdžio kandidatams;
1989 04 04 – sovietų kariuomenė išvaikė Gruzijos nepriklausomybės reikalavusi mitingą Tbilisyje, žuvo 16 žmonių;
1989 balandis – artėjant pavasariniam šaukimui į sovietinę kariuomenę, sustiprėjo judėjimas prieš tarnybą joje, siekta arba teisės tarnauti Lietuvoje, arba nacionalinių karinių junginių;
1989 05 13 – Sąjūdis su Liaudies frontais Estijoje ir Latvijoje sukūrė Baltijos asamblėją;
1989 05 18 – įvyko LTSR AT sesija, kurioje priimta deklaracija dėl Lietuvos valstybinio suvereniteto;
1989 05 25 – prasidėjo SSSR liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame Sąjūdžio deleguoti deputatai (kartu su Latvijos ir Estijos deputatais) aršiai oponavo pagrindinei sovietų deputatų masei;
1989 06 – po derybų su „Solidarumu“ Lenkijoje suformuota pirmoji nekomunistinė vyriausybė.
1989 06 14 – paskelbta Gedulo ir vilties diena – paminėti trėmimai į Sibirą;
1989 06 18 – įvyko Sąjūdžio Seimo 5-oji sesija, joje galutinai atsisakyta idėjos reformuoti socializmą, kartu sustiprėjo vidiniai nesutarimai; dėl artėjančių rinkimų stiprėjo radikalios LLL bei jaunalietuvių organizacijos, reikalavusios greitos nepriklausomybės ir sovietų kariuomenės išvedimo;
1989 07 13 – Sąjūdžio delegacija JAV ambasadoriui SSSR pristatė Lietuvos valstybingumo atkūrimo planą; pradėti rinkti parašai dėl sovietų kariuomenės išvedimo per pusantro mėnesio surinkta 1,5 mln. parašų; 
1989 08 06 – Gotlando komunikatas – Lietuvos ir išeivijos atstovų pasirašytas dokumentas, kuriame teigiama, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Gotlando komunikatas padėjo pagrindus Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.
1989 08 23 – „Baltijos kelias“ – trijų Baltijos valstybių vienybės kovoje už laisvę demonstracija.
1989 07 19-23 – LKP (Lietuvos Komunistų partijos) suvažiavimas, kuriame LKP paskelbė politinę nepriklausomybę nuo TSKP.
1989 08 23 – įvyko Sąjūdžio surengta „Baltijos kelio“ akcija, kurioje pasmerkti slapti Molotovo-Ribentropo pakto protokolai bei Baltijos šalių okupacija. „Baltijos kelyje“ milijonas trijų šalių gyventojų susikabino rankomis ir sudarė gyvą grandinę  Talinas-Ryga-Vilnius.
1989 08 26 – SSKP CK pasmerkė „nacionalistinę isteriją Pabaltijyje“, įtampa Lietuvoje išaugo;
1989 rudenį – taikios permainos ir laipsniškas valdžios pervedimas demokratinėms jėgoms Vengrijoje
1989 09 15 – paskelbta apie lenkų autonomijos LTSR sudėtyje sukūrimą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose; „Jedinstvo“ pabandė organizuoti streikus gamyklose;
1989 09 22 – įvyko LTSR AT sesija, kurioje nustatyta naujų rinkimų data, priimtas rinkimų įstatymas, ekonominio savarankiškumo deklaracija, tačiau deputatai atsisakė panaikinti LTSR Konstitucijos straipsnį dėl Komunistų partijos valdžios ir užsipuolė Sąjūdį;
1989 11 03 – prasidėjusioje LTSR AT sesijoje buvo priimtas Pilietybės įstatymas, suteikęs teisę į pilietybę visiems Lietuvos gyventojams;
1989 11 07 – Vilniuje vyko Spalio revoliucijos minėjimo mitingas, LLL aktyvistai jame skandavo: „Okupantai, lauk!”;
1989 11 09 – Berlyno sienos griūtis.
1989 11 – Čekoslovakijoje komunistai atsisako valdžios monopolio
1989 11 27 – SSSR AT priėmė ekonominio savarankiškumo įstatymą, kuris buvo pavėluota reakciją į Baltijos šalių ekonominio suvereniteto siekį;
1989 12 – Rumunijoje nuverčiant Nikolajų Čaušesku neišvengta kraujo praliejimo.
1989 12 – Maltoje susitinka M. Gorbačiovas ir D. Bušas, tęsiantis Reigano pradėtą politiką, per šį susitikimą prabilta apie naujos eros pradžią ir Šaltojo karo pabaigą.
1989 12 07 – LTSR AT po ilgų diskusijų ir komunistų oponavimo priimtos konstitucijos pataisos panaikinusios KP monopolį, leista kurti naujoms partijoms;
1989 12 19 – prasidėjusiame LKP suvažiavime po painių intrigų KP skilo į A. Brazausko vadovaujamą „nepriklausomą“ LKP, kuri deklaravo Lietuvos nepriklausomybės siekimą, ir Burokevičiaus ir V. Švedo vadovaujamą LKP/SSKP;
1989 12 24 – SSSR liaudies deputatų suvažiavimas remdamasis A. Jakovlevo komisijos išvadomis pripažino Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus „teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“;
1990 – SSRS valdžia įteisino privačią gamybos priemonių nuosavybę, valstybinėms įmonėms suteikta daug savarankiškumo.
1990 01 11 – į Lietuvą atvyko SSSR ir SSKP vadovas Gorbačiovas, turėjęs išsiaiškinti dėl LKP skilimo ir sustabdyti ėjimą Nepriklausomybės link pasiūlant federaciją ir išstojimo iš SSSR mechanizmą; Sąjūdis surengė 300 tūkst. žmonių mitingą Katedros aikštėje;
1990 02 24 – įvyko pirmi laisvi rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kurioje absoliučią daugumą gavo LPS kandidatai.
1990 02 24 – 1992 11 11 – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamajo Seimo veikla
1990 03 – Liaudies deputatų suvažiavimas panaikino SSRS konstitucijos straipsnį apie SSKP vadovaujama vaidmenį visuomenėje ir įkūrė SSRS prezidento instituciją, prezidentu išrenkant M. Gorbačiovą.
1990 03 11 – atkurta Lietuvos respublika; Lietuva pirmoji pareiškė išstojanti iš SSRS
1990 04 18 – SSRS paskelbė ekonominę blokadą Lietuvai
1990 pavasarį – prasidėjo derybos dėl Vokietijos suvienijimo (VDR prijungimo prie VFR).
1990 09 12 – pasirašyta dviejų Vokietijų ir keturių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkių – SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos – galutinė sutartis dėl Vokietijos suvienijimo.
1990 10 03 – VDR ir VFR susijungė (suvienyta Vokietija) – panaikintas vienas Šaltojo karo padarinių.
1990 11 – NATO ir VSO valstybių vadovai susitarė sumažinti ginkluotę Europoje 28%.
1990 11 29 – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje pasirašyta Naujosios Europos Paryžiaus chartija, simbolizavusi Šaltojo karo pabaigą visoje Europoje.
1990 06 – Rusija paskelbė savo įstatymų viršenybę prieš SSRS įstatymus
1990 pab. – Lenkijos prezidento rinkimus laimėjo Lechas Valensa.
1991 02 09 – vyksta plebiscitas – piliečiai pasisako už nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
1991 02 11 – Islandija pirmoji pripažino Lietuvos Respubliką
1991 pavasaris-vasara – parengtas naujas Sovietų Sąjungos sutarties projektas, kuriuo bandyta atgaivinti SSRS ir įveikti politikos bei ekonomikos krizę.
1991 07 01 – paleista Varšuvos sutarties organizacija (VSO).
1991 07– JAV ir SSRS vadovai sutarė trečdaliu sumažinti tarpžemyninių balistinių raketų skaičių.
1991 07 31 – Medininkų poste nužudomi keturi Lietuvos policininkai ir trys muitininkai.
1991 08 19-21 – Maskvos pučas, kuriuo konservatyvieji SSRS vadovai bandė perimti valdžią iš M. Gorbačiovo, kai jis ilsėjosi Kryme. Į Maskvą ypatingasis padėties komitetas įvedė kariuomenė, tačiau Rusijos valdžia, remiama Maskvos gyventojų ir vadovaujama prezidento Boriso Jelcino, organizavo pasipriešinimą ir jį numalšino. SSRS valdžios autoritetas dar labiau sumenko, buvo pagreitintas valstybės žlugimas.
1991 ruduo – Lenkijoje įvyko visiškai laisvi parlamento rinkimai.
1991 09 17 – LR priimta į JTO (Jungtinių Tautų Organizaciją).
1991 12 08 – Baltarusijoje susirinkę Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė susitarimą dėl SSRS panaikinimo ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) įkūrimo.
1991 12 21 – Almatoje prie NVS prisidėjo kitos sovietinės respublikos (išskyrus Baltijos šalis ir Gruziją, kuri į šią organizaciją įstojo 1993 gruodį).
1991 12 25 – M. Gorbačiovas atsistatydino iš jau neegzistuojančios valstybės vadovo pareigų.
1992 10 25 – referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. (įsigalioja lapkričio 2)
1992 10 25 – laisvi rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą (antrasis turas vyko lapkričio 15), kuriuos laimi LDDP, valdžiusi iki 1996 metų.
1993 08 31 – iš Lietuvos išvedama Sovietų armija. Sovietinė Lietuvos okupacija galutinai baigėsi.
“Amerikos balsas” – vakarų valstybių radijo stotis, transliavusi antrosios sovietinės okupacijos metais.  „Amerikos balso“ programa buvo svarbus informacijos šaltinis už geležinės uždangos atsidūrusiai Lietuvai, prisidėjo ir prie šalies demokratizavimo procesų. Nuo 1951 „Amerikos balso“ transliacijos prasidėjo ir lietuvių kalba.
“Brežnevo doktrina” – socialistinių šalių nepriklausomybės ribojimo politika, pateisinusi net ginkluotos jėgos panaudojimą. Terminu trumpai apibrėžiama SSRS užsienio politika 7-9 deš. Jis atsirado 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje metu, kai SSRS įvykdė Varšuvos sutarties organizacijos (VSO) valstybių intervenciją.
“Didysis valymas” – SSRS laikotarpis, kurio metu įsitvirtino J. Stalino diktatūra (1935-1941). Buvo suimta 19,84 milijonų žmonių, iš kurių apie 7 milijonus sušaudyta kalėjimuose. Svarbiausias Didžiojo valymo vykdytojas buvo NKVD.
“Geležinė uždanga” – politinė, karinė, informacinė ir ideologinė Sovietų Sąjungos ir jos sąjungininkių saviizoliacija nuo Vakarų ir kitų nekomunistinių valstybių po Antrojo pasaulinio karo. 1946 03 05 „geležinės uždangos“ sąvoką pavartojo ir išgarsino V. Čerčilis, pažymėdamas Šaltojo karo pradžią. Kalboje jis teigė, kad komunistinę Europą atskyrė geležinė uždanga, ir ragino ginti demokratiją bei priešintis komunizmui.
“Lietuvių enciklopedija”“– 37 tomų enciklopedinis leidinys, savo apimtimi ir turiniu lenkiantis visas iki šiol išleistas enciklopedijas lietuvių kalba, vienas išsamiausių leidinių, kuriame gausu informacijos apie Lietuvą, jos istoriją ir žmones.
“Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”“ – pogrindinis, disidentinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972-1989, registravęs žmogaus teisių pažeidimus sovietų Lietuvoje ir informavęs apie tai Vakarų pasaulį. Ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje. Redagavo kun. Sigitas Tamkevičius, Jonas Boruta, prisidėjo Vincentas Sladkevičius.
45 pabaltijiečių memorandumas – 1979 m. rugpjūčio 23 d. lietuvių, latvių ir estų patriotų bei antisovietinių veikėjų pasirašytas protesto pareiškimas prieš Ribentropo-Molotovo paktą.
Agentas smogikas – sovietų saugumo užverbuotas asmuo, imituojantis partizanų veiklą.
Amerikos lietuvių taryba (ALT) – 1940 m. įkurta JAV lietuvių politinė organizacija, siekusi Lietuvos nepriklausomybės, teikusi moralinę ir materialinę pagalbą Lietuvai, skleidusi apie ją JAV visuomenei teisingą informaciją.
Aneksija – vienašališkas ir neteisėtas svetimos valstybės teritorijos ar jos dalies prijungimas prie savosios
Asmenybės kultas – reiškinys valstybėje, (dažniausiai autoritarinėje ar totalitarinėje) kuomet yra ypač garbinamas tos šalies vadas.
Atlanto chartija – 1941 08 14 JAV prezidento F. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko V. Čerčilio pasirašytas dokumentas, kuriame buvo pabrėžta tautų apsisprendimo laisvė pasirinkti valdymo formą.
Atšilimas – SSRS visuomenės liberalios permainos, vykusios po J. Stalino mirties, Nikitos Chruščiovo valdymo metais (1953-1964 m.). N. Chruščiovas pradėjo dalinį stalininio režimo liberalizavimą, kuris vėliau pradėtas vadinti „atšilimu“. Pradėti naikinti lageriai, paleista dalis politinių kalinių, sumažinti kultūros suvaržymai, sovietinio bloko šalių kontrolė. Tuo pat metu užmegzti diplomatiniai santykiai su Vakarų Vokietija, atkurti su Jugoslavija bei Japonija, pradėtos derybos dėl nusiginklavimo su JAV.
Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – Lietuvos Respublikos Seimas, vykdęs Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir kitas aukščiausios valdžios funkcijas. Išrinktas 1990 m. vasario 24 d. (pakartotinis balsavimas – kovo 4, kovo 7, kovo 8, kovo 10 ir balandžio 7 d.). Pirmasis posėdis įvyko 1990 m. kovo 10 d., paskutinis – 1992 m. lapkričio 11 d. Pirmininkas – Vytautas Landsbergis.
Autokratas – valdovas, turintis neaprėžtą valdžią, vienvaldis.
Baltijos kelias – Lietuvos, Latvijos ir Estijos susikibusių žmonių protesto 23akcija, surengta 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, bei sujungusi trijų Baltijos šalių sostines: Vilnių, Rygą ir Taliną.
Baltų laisvės diena – 1983 m. išeivijos iš Baltijos šalių pastangomis JAV prezidento Ronaldo Reigano pasirašyta proklamacija, kuria birželio 14 d. minima kaip JAV vykdytas Baltijos šalių prievartinio įjungimo į SSRS nepripažinimas.
Boikotas – organizuotas atsisakymas ką nors daryti
Bolševikai – Rusijos komunistų partijos kitas pavadinimas. Nuo 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos frakcija (greta menševikų), besiremianti marksizmo principais. 1917 m. pasiskelbė atskira politine partija, parengė ir sukėlė Spalio revoliuciją, kuriai vadovavo V. Leninas.
Bolževizmas – revoliucinė marksistinė darbininkų judėjimo srovė, susidariusi XX a. pradžioje Rusijoje. Prievartinio kapitalistinės visuomenės pertvarkymo į komunistinę teorija ir praktika.
Buožė – terminas, naudotas niekinamai apibūdinti pasiturinčiai gyvenantį valstietį.
Cenzūra – spaudos turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios
De facto – sąlyginis (nevisiškas) naujai susikūrusios valstybės pripažinimas
De jure – formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas. Viena valstybės ar vyriausybės pripažinimo formų
Deputatas – renkamas atstovaujamojo valstybinio valdžios organo narys
Destalinizacija – procesas, vykęs po J. Stalino mirties, kai SSKP CK I sekretoriaus Nikitos Chruščiovo iniciatyva 1956-1964 SSRS pasmerktas Stalino valdymas, prabilta apie diktatoriaus vykdytus nusikaltimus.
Dezertyras – asmuo vengiantis atlikti pilietines ar visuomenines pareigas.
Diktatūra – valdymo forma, kai valdžia nėra atsakinga savo piliečiams, naudojasi neribota valdžia bei priklauso vienam žmogui ar vienai partijai, remiasi karine jėga, prievartos aparatu.
Disidentas – asmuo, oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nenaudoja smurto ir apsiriboja aktyvia žodine valdžios ar dominuojančios ideologijos kritika, dėl savo veiklos persekiojamas.
Egzodo literatūra – po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus pasitraukusių lietuvių rašytojų sukurta literatūra.
Emisaras – asmuo, kurį valstybės valdžia ar politinė organizacija siunčia į kitą šalį su slapta misija.
Ezopinė kalba – užmaskuotas minčių reiškimo būdas, alegorinis kalbėjimas. Ezopinę kalbą lietuvių rašytojai vartojo siekdami apeiti sovietinę cenzūrą, glavlitą.
Fanatizmas – aklas prisirišimas prie tam tikro tikėjimo, žiaurumas kitatikių atžvilgiu.
GULAG‘as – vyriausioji tremties stovyklų vadyba XX a. Rusijoje.
Genocidas – baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei
Glavlitas – Vyriausiosios literatūros ir leidyklų reikalų valdybos pavadinimo (rusų k.) santrumpa, SSRS egzistavusi pagrindinė cenzūros institucija, kontroliavusi beveik visas meno sritis.
Gotlando komunikatas – 1989 08 06 Gotlando saloje (Švedija) Lietuvos ir išeivijos atstovų pasirašytas dokumentas, kuriame teigiama, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Gotlando komunikatas padėjo pagrindus Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.
Helsinkio konferencijos aktas – 1975 m. aktas tarp 33 valstybių, kuriuo patvirtinamas sienų neliečiamumas, nustatyti valstybių tarpusavio santykių principai – suvereniteto teisių gerbimas ir suvereni lygybė, jėgos nenaudojimas, teritorijos vientisumas, taikus ginčų reguliavimas, nesikišimas į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir laisvių gerbimas, tautų lygiateisiškumas, valstybių bendradarbiavimas, sąžiningas tarptautinės teisės įsipareigojimų vykdymas.
Holokaustas– masinis žydų tautos naikinimas
Industrializacija – procesas, kurio metu į gamybą diegiamos stambiosios mašinos.
Inkorporacija – įjungimas, pavertimas sistemos sudėtine dalimi.
Išbuožinimas – procesas, atimantis iš pasiturinčių ūkininkų gamybos priemones ir žemę.
KGB – SSRS institucija vykdžiusi žmonių persekiojimą ir represijas.
Karo stovis (karinė padėtis) – politinė teisinė teritorijos padėtis, kai įvedami Karo lauko įstatymai, komendanto valanda, suvaržomos gyventojų teisės, ribojamas jų judėjimas, ribojamas vartojimas.
Katynės žudynės – masinės Lenkijos karininkų, policininkų, intelektualų ir civilių belaisvių žudynės, kurias 1940 m. pavasarį miške Rusijoje netoli Smolensko įvykdė NKVD.
Kolaborantas – išdavikas, vykdantis svetimos valstybės nurodymus, bendraujantis su okupacine valdžia.
Kolektyvizacija – priverstinis žemės atėmimas iš valstiečių ir individualių jų ūkių pertvarkymas į kolūkius ir tarybinius ūkius
Kolūkis (kolektyvinis ūkis, kolchozas) – tarybinė žemės ūkio įmonė, paremta kolektyvinio ūkininkavimo idėja
Komjaunimas – Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė jaunimo nuo 14 iki 28 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – komjaunuolio bilietas, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir organizacijos santrumpa (rusų k.).
Komuna – kolektyvas, jungiamas bendro gyvenimo, darbo ir turto.
Komunistai – socializmo teorijos šalininkai, pasisakantys už prievartinį žmonių socialinį sulyginimą, panaikinant privačią nuosavybę ir už proletariato diktatūros įvedimą. Ideologai – K. Marksas ir F. Engelsas.
Komunizmas – politinė ideologija, kurios tikslas yra sukurti beklasę visuomenę, turinčią gamybos priemonių nuosavybę.
Koncentracijos stovykla – genocido arba laikino įkalinimo įstaiga tiems, kuriuos vyriausybė laiko politiškai ir socialiai “svetimais elementais”.
LKP(b) – Lietuvos komunistų partija (bolševikai).
Legalizuotis – nutraukti pogrindinę veiklą ir pradėti gyventi pagal sovietinius įstatymus.
Lenino premija – vienas aukščiausių SSRS valstybinių apdovanojimų už garsiausius mokslo, technikos, literatūros, meno ir architektūros laimėjimus.
Liaudies seimas – SSRS nurodymu sudarytas marionetinis Lietuvos parlamentas. Paskelbė Lietuvą sovietų socialistine respublika, priėmė deklaraciją dėl jos priėmimo į SSRS.
Liaudies vyriausybė – Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 17 d. sudaryta Justo Paleckio vyriausybė, kuri vykdė okupacinės valdžios nurodymus. Rugpjūčio pab., sudarius LSSR liaudies komisarų tarybą, nustojo veikusi.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) –  1940 m. Berlyne įkurta pogrindinė antisovietinė organizacija, kuriai vadovavo Kazys Škirpa. 1941 m. birželį LAF surengė antisovietinį sukilimą Lietuvoje.
Lietuvių chartija – 1949 m. VLIK iniciatyva sukurtas dokumentas, tapęs savotiška tautinio sąmoningumo ir gyvenimo svetur programa užsienio lietuviams.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS) – visuomeninis judėjimas, siekęs ir sėkmingai įgyvendinęs Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 m.
Lietuvos diplomatinė tarnyba – Nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje iki 1991 m. ir simbolizavusi Lietuvos Respublikos valstybingumo tęstinumą.
Lietuvos laisvės armija (LLA) – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. LLA įkurta 1941 m. gruodį Vilniuje. Steigėjas Kazys Veverskis, 28 metų Vilniaus universiteto teisės studentas, anksčiau mokęsis Lietuvos karo mokykloje.
Lietuvos laisvės lyga (LLL) – 1978 m. birželio 14 d. įsteigta pogrindinė antisovietinė Lietuvos organizacija. Vadovas – Antanas Terleckas. Siekė atkurti Lietuvos valstybingumą, ugdyti tautinę, religinę, politinę lietuvių savimonę, rengė mitingus, platino antisovietinę literatūrą.. 1995 m. įregistruota kaip politinė partija. 2003 m. savo veiklą nutraukė.
Marksizmas – pažiūrų visuma, skelbianti istorinę būtinybę pereiti nuo kapitalizmo.
Memorandumas – diplomatinis aktas, kuriame smulkiai išdėstoma kurio nors klausimo esmė, faktiniai ir teisiniai argumentai.
Mitingas – viešas susirinkimas svarbiems, dažniausiai – politiniams, socialiniams klausimams svarstyti.
Mobilizacija – kariuomenės papildymas ir pertvarkymas į karo meto sudėtį.
NATO – kaip atsakas į SSRS grėsmę 1949 m. kolektyvinės gynybos sistemos pagrindu sukurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija. Valstybės steigėjos: JAV, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Danija, Norvegija, Portugalija, Islandija, Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas. Lietuva šiai organizacijai priklauso nuo 2004 m.
NEP (naujoji ekonominė politika) – Sovietų Sąjungos ekonominė politika, vykdyta 1921–1929 m.
NKVD – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos valstybinė institucija, represinė žinyba (oficialiai laikyta „kovos su nusikalstamumu ir revoliucinės / viešosios tvarkos palaikymo organu“).
Nacionalizacija – procesas, kurio metu objektas paverčiamas valstybine nuosavybe.
Neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje.
Nomenklatūra – SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantieji darbuotojai, sudarę privilegijuotą valdininkų sluoksnį.
Nota – oficialus diplomatinis vienos valstybės kreipimasis į kitą, reiškiant pretenzijas, protestą ar informuojant apie kokius nors įvykius ar dalykus (kur kas mažiau griežtas nei ultimatumas).
Okupacija – laikinas kitos šalies teritorijos užėmimas karine jėga ir faktiškas jos valdymas.
Pabaltijo universitetas – Estijos, Latvijos ir Lietuvos aukštoji mokykla, veikusi 1946–1949 m. Hamburge ir jo priemiestyje Pineberge.
Partizaninis karas – karo veiksmai, kai su reguliaria kariuomene arba su valstybe ir visu jos prievartos aparatu (policija, saugumo organai, kariuomenė) ir valdymo organais kariauja nedidelės ar didelės kovotojų (partizanų) grupės, naudojančios partizaninę karo taktiką.
Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) – VLIK iniciatyva ir Lietuvių chartijos pagrindu įkurta lietuvius visame pasaulyje vienijanti visuomeninė nepolitinė organizacija.
Pasaulio teisuolis – asmuo, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjęs žydus.
Patvaldystė – vieno asmens valdžia, kuri yra nekontroliuojama ir neatsakinga.
Penkmečio planas – liaudies ūkio vystymo planas penkerių metų laikotarpiui, praktikuotas Tarybų Sąjungoje ir didesnėje dalyje socialistinio bloko šalių
Perestroika (pertvarka) – 1985-1990 SSRS vykdyta vidaus ir užsienio politikos permainų programa, inicijuota SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo, siekiant pakelti ekonomikos lygį ir demokratizuoti SSRS. Buvo susilpninta žiniasklaidos cenzūra, paskelbtas viešumo principas, leista veikti opozicijai, paskelbta nusiginklavimo politika.
Pionieriai – Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 10 iki 14 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamieji ženklai – trikampis raudonas kaklaraištis, ženkliukas su Lenino atvaizdu ir šūkiu „Visada pasiryžęs“ (rusų k.).
Plenumas – partinės, visuomeninės ar valstybinės organizacijos renkamojo vadovaujančiojo organo narių visuotinis susirinkimas, kuriame turi dalyvauti ir balsuoti visi nariai.
Poliškumas (tarptautiniai santykiai) – galios pasiskirstymo tarptautinėje sistemoje forma. Poliškumas apibūdina tarptautinės sistemos pobūdį. Įprastai skiriami keturi sistemų tipai: vienpolės, dvipolės, tripolės ir daugiapolės (jeigu yra keturi ar daugiau galios centrų). Sistemos tipą lemia galios ir įtakos pasiskirstymas regione ar tarptautinėje bendruomenėje.
Pretekstas – tariama priežastis.
Propaganda – bendravimo forma, kurios tikslas daryti įtaką bendruomenės požiūriui arba pozicijai, kartojama ir paskleidžiama įvairiomis formomis.
Protekcionizmas – valstybės ekonominė politika, kuria saugomos vidaus rinkos nuo užsienio konkurentų arba plečiamos rinkos užsienyje
Provokacija – asmenų, organizacijų atviros pastangos kam nors pakenkti
Pučas – mėginimas padaryti valstybės perversmą; perversmas.
Repatriacija – piliečių grąžinimas į tėvynę pagal tarpvalstybinį susitarimą
Represijos – prievartinės priemonės, kurių imamasi prieš nepaklusniuosius režimui asmenis.
Rezistentai – žmonės, kovojantys su okupantais (dažniausiai ginkluota kova)
SSKP CK Politbiuras – Sovietų Sąjungos komunistų partijos aukščiausia vadovaujanti institucija. Į Politinį biurą įėjo įtakingiausi SSKP CK nariai.
SSRS Aukščiausioji Taryba – aukščiausiasis SSRS valstybinės valdžios organas (parlamentas), iki 1936 – VCIK (Visos Rusijos Centro Vykdomasis komitetas)
SSRS Liaudies komisarų taryba – 1917-1946 aukščiausioji vykdomoji ir tvarkomoji valstybės valdžios institucija (vyriausybė), vėliau pertvarkyta į Ministrų Tarybą.
Socialdemokratija – politinis judėjimas, srovė, reformomis siekianti parlamentinio socializmo. Pradininke laikoma Didžiosios Britanijos Leiboristų partija.
Socialistinis realizmas – Sovietų Sąjungos mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
Socializmas – ideologija arba ideologijų grupė, taip pat susijusių politinių teorijų grupė, kurių pagrindinis dėmesys skiriamas teisingam gėrybių paskirstymui tarp visuomenės narių bei visuomeniniam arba valstybiniam gamybos priemonių valdymui.
Sovietizacija – procesas, kurio metu įvedama sovietinė valdžia ir tvarka, prievartinė integracija į SSRS, rusinimas, vykdomi kiti Sovietų Sąjungai būdingi procesai.
Spaliukai – Sovietų Sąjungoje gyvavusi komunistinė vaikų nuo 7 iki 9 metų amžiaus organizacija, kurios narių skiriamasis ženklas – ženkliukas su Lenino vaikystėje atvaizdu.
Stalinizmas – politinis režimas, besiremiantis Stalino mokymu, kuriam būdinga propagandos gausa diktatoriaus asmenybės kulto formavimui bei aktyvi slaptos policijos veikla visuomenės paklusnumui įtvirtinti.
Stribai – civilinių ginkluotų sovietų valdžios būrių, 1944-1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys.
Supervalstybė – valstybė, užimanti dominuojančią poziciją tarptautiniuose santykiuose bei turinti galimybę daryti įtaką įvykiams sau naudinga linkme. Šaltojo karo metu dvipolis (dviejų valstybių) dominavimas – SSRS ir JAV.
Suverenitetas – valstybės teisė savarankiškai tvarkyti vidaus ir užsienio politikos klausimus
Šaltasis karas – geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Sovietų Sąjungos bei jų sąjungininkų trukusi nuo 1946 (po V. Čerčilio kalbos Fultone) iki 1991 m. (truko 45 metus, iki SSRS žlugimo). Pasireiškė ginklavimosi varžybomis, propaganda vieni prieš kitus, karinių blokų kūrimu (NATO, Varšuvos sutarties organizacija), nebendradarbiavimu (ekonominiai, kultūriniai ryšiai minimalūs), lokaliniais kariniais konfliktais (per trečiąsias šalis).
Taikus sambūvis – SSRS politika, kurią pradėjo taikyti N. Chruščiovas įsitvirtinęs valdžioje, siekiant vengti konfliktų su JAV.
Teroras – sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
Totalitarizmas – nedemokratine valdymo forma, kai visa valstybes gyvenimą ir net žmogaus privatų gyvenimą kontroliuoja viena partija ar žmogus, nepripažįsta savo valdžios apribojimo (Antrojo pasaulinio karo metu – SSRS, Vokietija, Italija)
Ultimatumas – griežtas valstybės reikalavimas kitai valstybei, kurių nevykdymo atveju grasinama įvairiomis poveikio priemonėmis.
Urbanizacija – procesas, kurio metu didėja miestų gyventojų skaičius, formuojasi miestų kultūra, plečiasi miesto įtaka politiniame, ekonominiame, socialiniame, kultūriniame gyvenime.
VKP (b) – visasąjunginė komunistų partija (bolvševikai), 1925 m. pakeistas komunistų partijos pavadinimas.
Valstietis – žemės ūkio darbininkas.
Varšuvos sutarties organizacija (VSO) – SSRS ir kitų socialistinių valstybių (Albanijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos, Vengrijos, Lenkijos, Rumunijos, VDR) karinis blokas, įkurtas 1955 m. kaip atsakas į NATO. VSO priklausančių valstybių kariuomenė 1968 buvo panaudota intervencijai į Čekoslovakiją, bandžiusiai reformuoti socializmą. 1991 m., suirus SSRS ir socializmui R. Europoje, VSO nustojo egzistavusi.
Vermachtas – Vokietijos ginkluotųjų pajėgų pavadinimas 1935–1945 m.
Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) (buvęs OGPU) – Sovietų Rusijos ir Sovietų Sąjungos valstybinė institucija, represinė žinyba (oficialiai laikyta „kovos su nusikalstamumu ir revoliucinės / viešosios tvarkos palaikymo organu“)
Vietinė rinktinė – 1944 m. su vokiečių leidimu Lietuvoje suorganizuota karinė rinktinė, kurios tikslas – ginti Lietuvos teritoriją nuo SSRS. Jos vadas buvo generolas Povilas Plechavičius. 1944 m. išformuota, nes nesutiko kariauti už Lietuvos ribų.
Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) – 1943 m. Kaune įkurta antinacinė lietuvių politinė organizacija, po Antrojo pasaulinio karo tapusi antisovietine organizacija. Organizacijos vadovu išrinktas Steponas Kairys. VLIK’as siekė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bendradarbiavo su JAV, Jungtinės Karalystės valdžia. Veikė iki 1990 kovo 11.
2. Pasinaudokite konspektu

Antrosios sovietinės okupacijos konspektai

  • 1

1944 m. vasarą į Lietuvą įžengia Raudonoji armija. Prasideda trečioji emigracijos banga iš Lietuvos (bėga nuo grįžtančios sovietų valdžios). Vokiečiai iš Lietuvos visiškai pasitraukė 1945 m. sausio mėn. (Klaipėda).

Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, nemaža dalis lietuvių inteligentų, suprasdama artėjantį pavojų, ėmė trauktis iš Lietuvos į Vakarus. Jie apsigyveno perkeltųjų asmenų (angl. displaced persons) stovyklose. Skaičiuojama, jog Vakarų Europoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo apie 60 tūkst. lietuvių. Antrojo pasaulinio karo metais lietuvių inteligentija labai stipriai nukentėjo: pirmosios sovietinės ir nacistinės okupacijų metais nemaža jų dalis buvo nužudyta, išvežta į Sibirą arba koncentracijos stovyklas. Karui pasibaigus daug inteligentų pasitraukė į Vakarus. Ypač daug lietuvių iškeliavo į JAV. Ilgainiui jie sukūrė tvirtas bendruomenes, įgijo profesijas, leido lietuvišką spaudą, kūrė visuomenines organizacijas, išleido vaikus į mokslus. Dalis šių politinių emigrantų įsitraukė į okupuotos tėvynės išlaisvinimo veiklą.

Prasideda antroji sovietinė okupacija.

Antroji sovietinė okupacija (1944/1945 – 1990)

Išstūmus vokiečius 1944-1945 m., Lietuvą Sovietų Sąjunga okupavo antrą kartą:

  • 1944 m. liepos 13 d. užimtas Vilnius;
  • 1944 m. rugpjūčio 22 d. – Šiauliai;
  • 1945 m. sausio 28 d. užimta Klaipėda;

Pasibaigus karui prie Lietuvos prijungiamas Klaipėdos kraštas (1945). Susiformuoja dabartinės Lietuvos sienos.

Sovietų valdžios pertvarkymai (sovietizacija):

  • LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, valdęs 1944-1974 m.
  • formaliai veikė Aukščiausioji taryba ir Liaudies komisarų taryba (vėliau – Ministrų taryba); darbuotojų likimą nuspręsdavo LKP(b) CK antrieji sekretoriai, atsiųsti iš Maskvos;
  • Lietuvių valdžios ir partinių institucijų paskirtis – vykdyti nurodymus, gaunamus iš Maskvos; svarbiausi sprendimai priimami Kremliuje;
  • svarbesnes pareigas užima rusai (LKP negausi, ja nepasitikima);
  • vienpartinė sistema;
  • žiniasklaida, švietimas, mokslas ir kultūra atsidūrė sovietinės valdžios rankose – visiška jų kontrolė;
    • socialistinis realizmas – SSRS mene viešpatavęs ideologizuotas realizmo variantas, kurtas propagandos tikslais, kurio pagrindinis reikalavimas – kad kūriniai padėtų kurti socialistinę (komunistinę) visuomenę. Tai reiškia, kad siekta ne atspindėti, o kurti, simuliuoti tokią tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija.
    • naikinama ikisovietinė kultūra ir atmintis, nepriimtinų rėžimui autorių knygos, ignoruota menininkų kūryba (pavyzdžiui, M. K. Čiurlionio), griauti nacionaliniai ir religiniai paminklai;
  • aktyviai buvo propaguojama komunistinė ideologija;
  • atkurta švietimo sistema, Lietuvos mokslų akademija, daugėja mokyklų, pramonės įmonių;
  • ateizmas, represijos prieš bažnyčią;
  • pradeda veikti Raudonoji armija, vidaus reikalų ir valstybės saugumo organų sistema;
  • nuo 1944 m. skelbiama mobilizacija į Raudonąją armiją, besislapstančius persekioja NKVD;
  • Į Lietuvą atsiųsta per 6 tūkst. “kadrų” iš Rusijos;
  • diferencijuota mokesčių sistema, perskirstoma žemės nuosavybė – ūkininkų ir po karo išlikusių verslininkų žlugdymas ekonomiškai, nustatant didelius mokesčius ir įvairius apribojimus;
  • pramonė atkurta gana greitai, pradėtos statyti naujos įmonės, tačiau buvo atsižvelgiama į bendrus Sovietų Sąjungos ūkio plėtros uždavinius;
  • Lietuvoje buvo vykdoma lėtesnė industrializacija nei Latvijoje ar Estijoje;
  • 1944 rudenį LSSR ir Lenkijos vyriausybės pasirašė susitarimą dėl Lenkijos gyventojų repatriacijos (perkeliant juos iš Lietuvos į Lenkiją);
  • lietuviai sudaro 79% gyventojų;
  • 1946 m. Sovietų sąjungoje parengtas IV penkmečio planas, patvirtintas Lietuvos AT sesijoje (Lietuvos gyventojams jis buvo pirmasis);
  • 1947 m. prasidėjo kolektyvizacija (išbuožinimas, kolūkių kūrimas). Pirmasis kolūkis susikūrė Kėdainių apskrityje. Masinė kolektyvizacija vyko 1949-1950 m. Kolektyvizacija iš esmės buvo laikoma baigta 1950 m., nors dar vyko iki 1953 m.;
    • vengiantys paklūsti įrašomi į buožių sąrašus;
    • kolūkiečiai turėjo išdirbti nustatytą skaičių darbo dienų, be leidimo buvo draudžiama keisti gyvenamąją vietą;
    • įvykdžius kolektyvizacija smuko žemės ūkio našumas, įsigalėjo nuostata, kad vogti iš kolūkio nėra nuodėmė, mažėjo pagarba darbui, bendras darbas skatino girtuoklystę.
  • iki 1948 m. nacionalizuotos visos privačios įmonės;
  • Teroras, trėmimai ir represijos:
    • 1944 m. rudenį Kauno universitete prasidėjo studentų areštai;
    • buvo vedama kova prieš Katalikų bažnyčią: aukomis tapo Vilniaus arkivyskupas M. Reinys, Telšių vyskupas V. Borisevičius, Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis ir dar apie 250 kunigų;
    • Plėšikaujama, žudoma, deginamos sodybos;
    • Į GULAG’o lagerius išvežta 142 tūkst. asmenų, daugiau nei pusė jų – politiniai kaliniai, kalinami ypatinguose lageriuose, kur buvo ypač griežtos sąlygos.
    • 1945-1953 m. masiškai tremti gyventojai. Trėmimus vykdė MGB, NKVD, NKGB, stribai (plačiau apie specialiąsias tarnybas). Didžiausi trėmimai:
      • 1948 m. gegužę (39 tūkst.) – tremiamos žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimos, atskirai gyvenantys nariai. Ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Priežastis – kurti kolūkius;
      • 1949 m. kovą (29 tūkst.) – “Dėl buožių su šeimomis, banditų ir nacionalistų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSRS”. Į Rytus išvežta apie 33 tūkst. žmonių. Priežastis – paspartinti kolektyvizaciją;
      • 1951 m. spalį (16 tūkst.) – “Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo visam laikui iš Lietuvos SSRS”. Išvežta apie 16 tūkst. žmonių. Priežastis – tremti kolūkiečius
      • Iš viso ištremta apie 110 tūkst. asmenų, tarp jų – 70% moterys ir vaikai.
  • Žiauri kova su partizanais:
    • pakviesta galvažudžių divizija, kuri vykdė siaubingus nusikaltimus (Klepočių, Ryliškių ir kitų kaimų sudeginimas su gyvais žmonėmis per Kalėdas).
    • kovojant su partizanais, kaimo žmonių terorui ir deportacijai vykdyti organizuota stribų būrių veikla.
    • stribams pavesta miestelių aikštėse viešai niekinti žuvusiųjų partizanų kūnus

Partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje 1944 – 1953 m.

Tikslai – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, pašalinti SSRS primestą administraciją, sukliudyti mobilizaciją į SSRS kariuomenę, ūkininkų išbuožinimą, masinius areštus, deportacijas, kovoti su plėšikavimu.

Priežastys, lėmusios tautos pasipriešinimą:

  • patriotizmas, priešiškumas brukamai tvarkai, antikomunistinės nuotaikos, valdžios vykdomas teroras;
  • siekimas parodyti Vakarams, jog Lietuva nenori būti Sovietų Sąjungoje; pasipriešinti dabar, nes 1940 m. okupacijai nebuvo pasipriešinta;
  • viltis po karo vyksiančioje konferencijoje atkurti nepriklausomybę, 1941 m. pasirašyta Atlanto chartija;
  • noras išvengti 1944 m. mobilizacijos;
  • 1940 – 1941 m. sovietizacijos patirtis;

Etapai

  • Pirmasis etapas – pasipriešinimo organizacijų kūrimas (1944 liepa – 1946 gegužė)
    • aktyvioji rezistencija – nevengė atvirų kautynių su dideliais sovietų kariuomenės daliniais, puldinėjo miestelius, nesislapstydami judėjo keliais, dažnai apsistodavo kaimuose, blokuodavo kelius, išstatydavo sargybos postus;
    • veikė kone visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus;
    • kapituliavus Vokietijai, pasibaigus karui didelė dalis partizanų legalizavosi;
    • šiuo etapu partizanų buvo daugiausia (1945 m. pavasarį jas sudarė apie 30 tūkst. vyrų.), jie nebuvo gerai organizuoti.
  • Antrasis etapas – apygardų veikla (1946 vasara – 1948 lapkritis)
    • dėl aukų ir slopinamo partizanų rėmimo (trėmimų) pereita į pasyviąją rezistenciją (1945 m. žuvo apie 10 tūkst. partizanų);
    • pasikeitė taktika – būriai maži, kad būtų sunkiau susekti, pasipriešinimui vadovavo vadai;
    • kovos būriai veikė atsargiau, pradėta vengti didelių mūšių, daugiausia rengtos pasalos, naikinti sovietiniai pareigūnai, šnipai ir išdavikai, kurių vis daugėjo;
    • partizanų skaičius sumažėjo iki kelių tūkstančių; likusieji partizanai buvo ginkluoti, dauguma vilkėjo karines uniformas;
    • raginama boikotuoti rinkimus ir SSRS primestą valią; pradėta platinti partizanų propaganda, suklestėjo spaudos leidyba;
    • sovietinė valdžia bando infiltruoti agentus smogikus, mėgino patekti į partizanų aplinką ir kuriamą vyriausiąją rezistencijos vadovybę;
      • aktyviausias sovietų valdžios užverbuotas agentas buvo Vilniaus universiteto dėstytojas Juozas Markulis-Erelis. 1947 m. pr. demaskavus J. Markulio išdavystę, partizanams pavyko išvengti daugelio nemalonumų;
    • 1946 m. vasarą pirmasis Lietuvos partizanų vadų susirinkimas; kuriamos struktūros: apygardos, rinktinės, tėvonijos, grupės;
    • ieško ryšių su išeiviais:
      • 1947 m. pab. Juozas Lukša-Daumantas ir Kazimieras Pyplys-Mažytis per geležinę uždangą į laisvąjį pasaulį pirmą kartą nugabeno partizanų rašytus dokumentus apie tikrąją padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje;
      • 1948 liepos 7-8 J. Lukša-Daumantas susitinka su VLIK, nutarta sudaryti bendrą partizanų vadovybę (1949 m., LLKS).
  • Trečiasis etapas (1949-1953)
    • ginkluotos kovos laikotarpis, kariškai organizuotas, stengtasi palaikyti ryšius su užsieniu;
    • 1949 m. vasario 2–22 d. įvyko pirmasis ir paskutinis visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jo dalyviai vasario 2–22 d. susirinko į Prisikėlimo apygardą tarp Radviliškio ir Baisogalos. Buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis (LLKS), ėmęs vadovauti pasipriešinimui (vadas – Jonas Žemaitis-Vytautas).
      • partizanai pradėti vadinti laisvės kovotojais, okupacinė sovietų valdžia Lietuvos partizanus vadino banditais.
    • Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija 1949 vasario 16. Deklaracija sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio ginkluoto pasipriešinimo organizaciją. Valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika. Asmenys, išdavę Lietuva, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą. Konstatuojama teigiama religijos įtaka ugdant tautos moralę ir palaikant jos atsparumą laivės kovos laikotarpiu. Šis dokumentas pripažintas Lietuvos valstybės teisės aktu;
    • vilties teikė 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas;
    • mažino narių skaičių, jėgos seko, blėso viltys sulaukti Vakarų pagalbos, stiprėjo komunistų valdžia; reiškė aktyvaus pasipriešinimo pabaigą – visuotiniai trėmimai ir kolektyvizacija suardė partizanų rėmimą;
    • Trečiasis etapas baigėsi, kai buvo sunaikinti paskutiniai partizanų apygardų štabai, suimtas vyriausiasis partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas (sulaikytas 1953 gegužės 30);
    • paskutinis aktyvus partizanas A. Kraujelis-Siaubūnas, veikęs Utenos apylinkėse, apsuptas nusišovė 1965 metais.

Partizanų apygardos 1946 1949

Pilietinės kovos būdai:

  • Pilietinis nepaklusnumas;
  • Spaudos, ypač partizaninės, leidimas;
  • Atsisakymas eiti į kariuomenę;
  • Tautinių ir religinių švenčių šventimas;
  • Pagalba partizanams;
  • Rinkimų boikotai;
  • Bažnyčios lankymas.

Svarbiausi vadai:

  • Jonas Žemaitis-VytautasJonas Žemaitis Vytautas (1909-1954) – Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, generolas. Baigė Kauno karo mokyklą. Buvo partizanų Kęstučio apygardos, Vakarų Lietuvos partizanų srities vadas. Išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius, 2009 m. kovo 11 d. Seimo deklaracija pripažintas Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Lietuvos respublikos prezidento pareigas SSRS okupacijos metais.
  • Adolfas Ramanauskas-VanagasAdolfas Ramanauskas Vanagas (1918-1957) – Lietuvos pedagogas, žurnalistas, karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas ir brigados generolas. Baigė Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. Vadovavo partizanų Merkinės batalionui, Merkio rinktinei, Pietų Lietuvos sričiai. Paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju. Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
  • Juozas Lukša-DaumantasJuozas Lukša Daumantas (1921-1951) – vienas iš antisovietinės ginkluotos rezistencijos XX a. 5–6-ame deš. Lietuvoje vadovų. Kauno universitete studijavo architektūrą. Buvo paskirtas partizanų Birutės rinktinės vadu. Prasiveržė į Vakarus, kur atskleidė pasaulio visuomenei sovietų terorą ir lietuvių tautos pasipriešinimą. Mokėsi žvalgybos mokykloje. Oro desantu grįžo į Lietuvą ir čia žuvo.

Pralaimėjimo priežastys:

  • SSRS jėgos persvara (NKVD, stribai);
  • kolūkių sukūrimas (maisto trūkumas);
  • išdavystės.

Lietuvos ginkluotosios rezistencijos metais žuvo apie 20 tūkst. partizanų.

Reikšmė: 

Lietuvoje vykęs ginkluotas pasipriešinimas yra unikalus reiškinys. Buvo pasiryžta stoti į kovą su režimu, kuris pamynė asmens ir tautos laisvę. Nepriklausomybės metais susiformavo visuomenė, gerbianti asmens laisvę ir jaučianti atsakomybę už valstybę ir tautą. Partizaninis karas padėjo išlaikyti tautinę savimonę ir laisvės siekį vėlesniais okupacijos metais. Be to, griovė savanoriško įstojimo į SSRS mitą (tą ypač liudijo ginkluotos rezistencijos trukmė).

1953 m. miršta Josifas Stalinas. Baigiasi masinės represijos, trėmimai.

Atšilimo laikotarpis (Nikita Chruščiovas)

1953 m. mirus Stalinui generaliniu sekretoriumi tampa ir ilgainiui valdžioje įsitvirtina N. Chruščiovas. Jo valdymo laikotarpis vadinamas „atšilimu“:

  • SSRS KP Generaliniu sekretoriumi tampa Nikita Chruščiovas (1953 – 1964).
  • lageriuose sušvelninamas rėžimas, peržiūrimos nuteistųjų bylos, dalis kalinių paleidžiami į laisvę;
  • 1956 m. XX SSKP suvažiavime pasmerkiamas asmens kultas – Stalino padaryti nusikaltimai;
  • specialiais įsakais reabilituojamos ištremtos tautos, joms suteikiama teisė grįžti į savo gyvenamas teritorijas;
  • tęsiama komunistinė propaganda, visi ir toliau turėjo privalomai išpažinti oficialią ideologiją, gyventojai buvo visuotinai sekami, slopinamas pasipriešinimas
  • reformuojamas ūkis, pagerėja gyventojų padėtis;
  • N. Chruščiovas – pirmasis SSRS vadovas, kuris pradėjo lankytis užsienyje.
  • Lietuvoje valdymą tęsia Antanas Sniečkus (1944-1974):
    • grįžta tremtiniai, politiniai kaliniai;
    • vykdoma industrializacija, kuriamos naujos pramonės šakos, pastatoma Kėdainių, Jonavos chemijos gamyklos, Kauno hidroelektrinė, Panevėžio “Ekranas” ir kt.
      • smarkiai padaugėjo darbininkų;
      • pasenusios technologijos ir gamtos apsaugos reikalavimų nepaisymas padarė žalos Lietuvos gamtai;
      • įmonės nebuvo sutelktos vien didžiuosiuose miestuose – taip buvo maksimaliai išnaudojami vietiniai darbo ištekliai, tad pavyko išvengti imigracijos iš kitų Sovietų Sąjungos regionų.
    • vyko urbanizacija (7-8 deš.) – dėl prasidėjusios industrializacijos (darbo vietos naujose pramonės sakose) gyventojai keliasi gyventi į miestus;
      • augant miestams darbininkams trūko butų, todėl imta statyti daugiabučius gyvenamuosius namus;
    • 1953-1958 spartus Lt. valdymo aparato lietuvėjimas – lietuvių kilmės valdininkų padidėjo 50-70%;
    • 1953 suteikta išorinių valstybingumo atributų (LSSR vėliava), vėliau – teisė turėti baudžiamąjį ir civilinį kodeksą;
    • Vidaus politikos pokyčiai ir 1956 Vengrijos atgarsiai atgaivino antisovietines visuomenes nuotaikas – jos pasireiškė 1956 m. Vėlinių metu Kaune ir Vilniuje, vyko demonstracijos, susirėmimais su milicija, peticijų pasirašymai dėl Vilniaus arkikatedros atidarymo.
    • 1957 priimtas LSSR AT Prezidiumo įsakas, draudžiantis buvusiems Lietuvos vyriausybių nariams, politinių organizacijų vadovams ir aktyviems pasipriešinimo dalyviams apsigyventi Lietuvoje imtasi priemonių, kurios turėjo sudrausminti pernelyg įsidrąsinusią inteligentiją – 1958 pradėtas ideologinis puolimas prieš Vilniaus Lietuvių literatūros katedrą, atleistas universiteto rektorius Juozas Bulavas.
    • Už šias pastangas SSRS vyriausybė teigiamai vertino A. Sniečkų, o tai leido jam nepaklūsti kai kuriems SSRS įsakams:
      • sąmoningai ribojo kukurūzų auginimą, kurį buvo iniciavęs N. Chruščiovas (buvo reikalaujama net netinkamomis gamtos sąlygomis auginti kukurūzus);
      • nepaisė reikalavimų mažinti ganyklų plotus;
      • neatiminėjo iš kolūkiečių asmeninių žemės sklypų, kuriuose buvo pagaminama daugiau nei 1/3 žemės ūkio produkcijos.

Disidentinis (neginkluotas) judėjimas (1953-1990)

Disidentas – žmogus, nepripažįstantis viešpataujančios ideologinės doktrinos.

Pasibaigus partizaniniam karui tapo aišku, kad komunistinė sistema Lietuvoje įsitvirtino ilgam. Žmonėms neliko nieko kito, kaip tik prisitaikyti prie režimo. Ginkluotą kovą keitė taikios priešinimosi esamai valdžiai formos. Prasidėjo disidentinis judėjimas.

Disidentinio judėjimo priežastys:

  • Kova už laisvę, patriotizmas;
  • Susilpnėjęs totalitarinis režimas SSRS;
  • Žmones sukilti skatino Lenkijoje, Vengrijoje bei Čekoslovakijoje vykę sukilimai prieš komunistinę valdžią;
  • Partizaninio karo įtaka.

Veikla:

  • Kūrėsi nedidelės pogrindinės antisovietinės jaunimo organizacijos;
  • Slapta, viešose vietose nuplėšiamos sovietinės vėliavos, iškeliamos trispalvės;
  • Platinami atsišaukimai prieš komunistų valdžią;
  • Minimos uždraustos tautinės ir valstybinės sukaktys, švenčiamos religinės šventės;
  • Reiškiama pagarba niekinamai Katalikų bažnyčiai;
  • Dainuojamos patriotinės dainos, demonstratyviai atsisakoma kalbėti rusiškai.
  • Žavėjimasis roko kultūra, hipių judėjimas

Pagrindiniai įvykiai:

  • 1955 m. vėlinių minėjimas Kaune ir susirėmimas su milicija;
  • 1956 m. vėlinių minėjimas Kaune ir Vilniuje (Rasų kapinėse), neramumu kilo kai studentai Vėlinių dieną Rasų kapinėse uždegė žvakių ant iškilių žmonių kapų.
  • 1972 m. pradėta leisti “Katalikų bažnyčios kronika” (LKBK) – ilgiausiai be pertraukos ėjęs pogrindžio leidinys Sovietų Sąjungoje, kurio neįveikė net komunistai. Sovietų valdžia siekė palaužti lietuvių tikėjimą ir paversti ateistais, tam buvo aktyviai priešinamąsi. LKBK tikslas – slapta siunčiamas į užsienį jis visam pasauliui skelbė apie sovietines represijas, fiksavo sovietinės valdžios nusikaltimus Bažnyčiai ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje. (V. Sladkevičius, S. Tamkevičius, N. Sadūnaite)
  • 1972 m. Romo Kalantos susideginimas. R. Kalanta, protestuodamas prieš sovietų valdžią, susidegino Kaune, Muzikinio teatro skverelyje, būdamas 19 metų. Po jo žūties prasidėjo masiniai mitingai, susirėmimai su saugumo pareigūnais. Jo poelgis atkreipė pasaulio dėmesį. Siekdama nuslėpti tikruosius R. Kalantos poelgio motyvus, tarybinė valdžia apšmeižė jį sunkiu psichikos ligoniu.
  • Helsinkio baigiamasis aktas (1975) ir Lietuvos Helsinkio grupė (1976):
    • 1975 m. SSRS pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, pripažintos numatytų sienų neliečiamumas, teritorinis valstybių vientisumas, įsipareigojo ginti žmogaus teises ir laisves (pastarojo nutarimo nesilaikė). Kaip pasipriešinimas šiai apgavystei netrukus buvo įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Helsinkio baigiamasis aktas sumažino Šaltojo karo įtampą, sustiprino valstybių tarpusavio bendradarbiavimą ir žmogaus teisių apsaugą.
    • 1976 m. įkurta Lietuvos Helsinkio grupė. Jos tikslas – registruoti žmogaus teisių pažeidimus ir platinti šią informaciją. (T. Venclova, V. Petkus ir kt.) Helsinkio grupių nariai tarptautiniu mastu kėlė klausimų dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo, iškovojo teisę kai kuriems asmenims emigruoti iš SSRS, vertė Sovietų Sąjungą švelninti režimą.
  • 1978 m. birželio 14 įsteigta Lietuvos Laisvės Lyga. Tikslas – taikiomis priemonėmis siekti atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Buvo išplatinta „45 pabaltijiečių chartija”, raginanti Maskvos valdžią nutraukti Baltijos šalių okupaciją. (A. Terleckas)
  • 1978-1983 m. Tikinčiųjų teisių gynimo komitetas (S. Tamkevičius) Tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į tikinčiųjų diskriminavimą;
  • 1987 m. rugpjūčio 23 d. organizuojamas mitingas Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo, skirtas Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti (Lietuvos laisvės lyga);
  • 1988 m. birželį susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis (LPS)– visuomeninis judėjimas, kurio tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę; miestuose ir rajonuose kuriasi Sąjūdžio pirminės organizacijos (V. Landsbergis, K. Prunskienė);
  • 1989 m. Baltijos kelias

Lietuvių disidentai patyrė nuožmų KGB persekiojimą, smurtą, įkalinimą. Vienam kitam pavyko išsikovoti teisę emigruoti į Vakarus, pavyzdžiui, Tomui Venclovai.

8-9 dešimtmečiai

1964 metais N. Chruščiovas buvo nušalintas nuo valdžios. 1964 – 1982 m. valdo Leonidas Brežnevas. Prasidėjo “sąstingio” laikotarpis, kuriam būdingas komandinis valdymas, sugriežtinta gyvenimo kontrolė, persekiojami disidentai, bažnyčios suvaržymai, naikinami vienkiemiai. Buvo siekiama užtikrinti sovietų rėžimo stabilumą, ramų partinės nomenklatūros gyvenimą, kurį trikdė N. Chruščiovo eksperimentai, J. Stalino nusikaltimų kritika. “Sąstingiu” buvo aktyviau diegiama komunistinė ideologija (ji ilgainiui darė vis mažesnį poveikį), išaugo nomenklatūra, visuotinė korupcija, apatiškumas, valstybinio turto grobstymas, privačios nuosavybės atėmimas prisidėjo prie to, kad mažėjo atsakomybė už savo veiksmus. Buvo aktyviai vykdomas rusinimas, leidžiama vis daugiau knygų, periodinių leidinių, transliuojamos televizijos laidos rusų kalba. Bedarbių beveik nebuvo, o atsiradus jie būdavo priverčiami dirbti. Sveikatos apsauga ir švietimas – nemokami, pensininkai gaudavo pensijas, daugiavaikės mamos – pašalpas. Smuko pramonės ir ūkio gamyba, trūko būtiniausių prekių, importas augo sparčiau negu eksportas. Pagaminta kokybiška produkcija buvo gabenama į kitus SSRS regionus, įmonių gaunamos pajamos patekdavo į bendrą SSRS biudžetą. Lietuva nebuvo gausi pramonei reikalingų gamtos išteklių, tačiau darbo jėga buvo aukštos kvalifikacijos ir nestokojanti motyvacijos dirbti (priešingai nei kitur dėl nemotyvuojančios ūkininkavimo sistemos). Būtent dėl šios priežasties Maskva noriai investuodavo į Lietuvos žemės ūkio ir pramonės plėtrą. Spartėjant ginklavimosi varžyboms augo karo pramonės poreikiai, vis daugiau įmonių pradėjo gaminti būtent šią produkciją. Sovietinės ekonomikos militarizavimas lėmė tai, kad vartojimo prekių gamyba nepatenkino gyventojų poreikių. Pagal ekonomikos rodiklius, Lietuva buvo viena geriausių visoje Sovietų Sąjungoje, augimas viršijo SSRS vidurkį. Nors pagal gyvulininkystės produktų gamybą (pienas ir mėsa) vienam gyventojui Lietuva pirmavo, tačiau didžioji šių ir kitų kokybiškų produktų dalis buvo skiriama kitiems regionams aprūpinti, Lietuvoje jų nuolat (deficitas). Kolūkinė ūkininkavimo sistema buvo neveiksminga, gamybos sąnaudos nemažėjo, technika buvo pasenusi, žmonės nebuvo suinteresuoti dirbti – darbą kur kas paprasčiau ir pravarčiau buvo imituoti. Dirbantieji gamyklose, kiekvieną dieną eidami iš darbo, stengėsi parsinešti ką nors vertinga. Vadovybė falsifikavo ataskaitų rezultatus, prirašinėjo produkcijos rodiklius. 8-ajame dešimtmetyje kurį laiką kiek pagerėjus ekonomikos situacijai, susiklostė palankios sąlygos vartotojiškumui, tačiau nelojus valdžiai asmuo negalėjo greitai gauti būsto ar įsigyti automobilio. Tam, galų gale, reikėjo ryšių. Nomenklatūra turėjo išskirtines sąlygas. Jos atstovai važinėjo geresniais automobiliais (tuo metu mėgtos juodos „Volgos“), gydėsi specialiose poliklinikose ir ligoninėse, rengėsi gražesniais drabužiais, turėjo prabangesnius baldus, namus ir kt. Kai kurie išvykdavo į sovietinio bloko šalis. Kiekvienoje darbovietėje ar organizacijoje veikė KGB agentai (informatoriai), kurie stebėjo ir sekė savo bendradarbius ir bendramokslius. Visuomenėje daugėjo girtaujančių ir gyvenimu nepatenkintų žmonių.

Industrializacija (tai būdinga ir atšilimui):

  • Siekta integruoti Lietuvos ūkį į SSRS – statytos chemijos, trąšų gamyklos, naftos perdirbimo įmonės, pradėjo veikti Ignalinos atominė elektrinė.
  • Ūkio planavimą, lėšų skyrimą sprendė centras – Maskva.

Dėl Lietuvos industrializacijos prasidėjo sparti urbanizacija

  • Išsiplėtė miestai ir miesteliai, pastatyta naujų: Visaginas (Sniečkus), Elektrėnai;
  • 1967 m. buvo aktyviai naikinami vienkiemiai;
  • Kolūkiuose prastai uždirbantys kaimiečiai masiškai kėlėsi į miestus;
  • 1965 miestuose gyveno 44% Lietuvos gyventojų, 1979 – 62%.

Ekonomika

Prievartinės kolektyvizacijos nualintas ir sužlugdytas Lietuvos žemės ūkis ilgai neiškopė iš krizės. Kaime trūko dirbančių žmonių, valstybei atitekdavo tik menkas kolūkių derlius. Nuolat trūko maisto produktų, nes viskas buvo išvežama į didžiuosius Rusijos miestus. Nors pramonės ir žemės ūkio gamyba išaugo dėl milžiniško darbo ir  žaliavų sąnaudų, tačiau ji buvo neveiksminga. Žmonės nebesistengė, išblėso iniciatyva.

Sovietinės kultūros ir politikos bruožai

Antrojo karo pabaigoje, dėl bolševikų grėsmės daug menininkų ir mokslininkų pasitraukė į Vakarus. Šalis neteko daug inteligentų. Likusieji privalėjo tarnauti sovietams arba buvo vadinami „liaudies priešais” ir baudžiami. Visus kūrinius kontroliavo glavlitas (sovietinė cenzūra). Ji sudarinėjo draudžiamųjų kūrinių, muzikos grupių sąrašus. Atšilimo laikotarpiu, susilpnėjus persekiojimams, lietuvių menininkai, ezopine kalba sugebėdavo apeiti bolševikų kontrolę. Komunistų partijos prižiūrima kultūra privalėjo remtis marksizmo-leninizmo ideologija, skelbti sovietinės santvarkos pranašumą, rusų tautos išskirtinumą, juodinti nepriklausomos Lietuvos gyvenimą ir jos laimėjimus.

Menas turėjo atitikti vadinamąjį socialistinio realizmo stilių, kuris siekė kurti tikrovę, kokios reikalavo oficialioji ideologija, kolūkiečiai, darbininkai, kariai laikyti tipiškais vaizdavimo objektais. Sovietinės kultūros formos buvo privalomos visuomenei, auklėjamosiose sovietinėse spaliukų, pionierių bei komjaunimo organizacijose. Buvo pabrėžtos kovos su kryžiuočiais, jas buvo nesunku susieti su Šaltojo karo įvykiais.

Režimas savo kultūros politiką diegė šiomis priemonėmis:

  • kultūros paminklų griovimu ir sovietinei sistemai priimtinų kultūros objektų statyba;
  • cenzūra ir kūrybinės inteligentijos veiklos sąlygų suvaržymu;
  • antireligine politika;
  • sovietinio „liaudies“ meno propagavimu.

Po J. Stalino mirties represijos prieš kūrybinę inteligentiją praktiškai nebebuvo vykdomos. Pirmenybė teikta kitoms poveikio priemonėms. Menininkams ir mokslininkams, kurie savo darbais mėgino peržengti nustatytus leistinumo rėmus, dažniausiai buvo ribojamos dalyvavimo viešajame gyvenime, karjeros galimybės. Jų materialinė padėtis tiesiogiai priklausė ne tik nuo jų talento, bet ir nuo sugebėjimo įtikti valdžiai.

Kartais sovietinis laikotarpis vertinamas dėl dėmesio liaudies kūrybai, tautodailei. Nuo 6-ojo deš. vid. atsiskleidė didesnis dėmesys vadinamajam liaudies menui. Meno perdirbiniai buvo pritaikyti sovietų propagandos reikmėms, buvo skatinama liaudies muzikos ansamblių, šokių ir chorų veikla, daug dėmesio skiriama dainų šventėms (pirmoji įvyko 1946). Sovietinė ideologija neigė Dievo egzistavimą, tikėjimą laikė šalintina atgyvena. Buvo uždraustos tikybos pamokos, ribojamos religinės šventės, suiminėjo ir trėmė dvasininkus, uždarinėjo bažnyčias ir vienuolynus, buvo nacionalizuotas visas Bažnyčios turtas, naikinami religinės paskirties paminklai, juos keitė nauji – bylojantis apie socialistinę santvarką.

Menininkai sukūrę vieną kitą valdžiai palankų ideologinį kūrinį, vėliau prisidengdavo tokiais kūriniais laisvesnei kūrybai. Režisieriai Vytautas Žalakevičius filme „Niekas nenorėjo mirti“ ir Roberto Vabalo „Laiptai į dangų“ nagrinėjo iki tol nutylimą pokario partizanų temą. Nacionalinę tematiką gvildeno ir kiti kūrėjai: kompozitorius Vytautas Klova operoje „Pilėnai“, rašytojas Romualdas Lankauskas apysakoje „Tiltas į jūrą“. Žiūrovai ypač teatre dažnai atpažindavo užslėptą sovietinės santvarkos kritiką, iš oficialios kultūros išbrauktas vertybes. Žmonės itin vertino Jono Jurašo pastatytus arba Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos „Mindaugas. Mažvydas. Katedra“, Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ spektaklius. Pogrindinei kultūrai Lietuvoje pirmiausia priklausė katalikiška kultūra ir spauda – „Katalikų bažnyčios kronika“, pradėta leisti 1972 m.. Nekatalikiškąją pogrindžio spaudą atstovavo „Aušra“, „Perspektyvos“, „Alma Mater“. Lietuvos kūrėjai dėl savo profesionalumo buvo vertinami ne tik Lietuvoje, kai kurie iš jų buvo apdovanoti ypač prestižinėmis Sovietų Sąjungoje Lenino premijomis (skulptorius Gediminas Jokūbonis, rašytojai Eduardas Mieželaitis ir Jonas Avyžius, grupė Lietuvos architektų, suprojektavusių Lazdynų mikrorajoną Vilniuje). Visoje Sovietų Sąjungoje žavėtasi aktorių Donato Banionio, Juozo Budraičio, Regimanto Adomaičio ir kitų vaidyba filmuose.

Kai kuriems menininkams (T. Venclovai, J. Jurašui, V. Žiliui) pavyko emigruoti iš Sovietų Sąjungos.

Daug atviriau nei meno kūriniai patriotinius jausmus skatino Lietuvos sportininkų laimėjimai: jauno boksininko Algirdo Šociko kovos ir pergalės prieš Sovietų Sąjungos bokso čempioną Nikolajų Koroliovą, pagrindinio Lietuvos krepšinio klubo – Kauno „Žalgirio“ – kovos su elitine Maskvos komanda CSKA.

Lietuvos Komunistų partijos CK pirmieji sekretoriai:

  • 1940 – 1974 m. Antanas Sniečkus (su pertrauka)
  • 1974 – 1987 m. Petras Griškevičius
  • 1988 m. Algirdas Brazauskas (vėliau LKP pavadinama Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP))

Lietuvių išeivijos politinė veikla ir pasaulio lietuvių bendruomenės

VLIK (Vyriausiasis Lietuvos išsilaisvinimo komitetas) vad. Steponas Kairys – autoritetingiausia išeivių organizacija, skirta ginti lietuvių tautos teises, kalbėti tautos vardu Lietuvoje ir užsienyje, rūpintis Lietuvos valstybingumo atkūrimu. Įkurta 1943, ji 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Informavo pasaulio valstybes apie padėtį Lietuvoje, leido informacinius leidinius, rengė suvažiavimus. Su juo bendradarbiavo ir ryšius palaikė Lietuvos partizanai, kitos išeivių organizacijos. Nuo XX a. 6-ojo deš. vid. VLIK persikėlė į JAV ir bendradarbiavo su JAV, Didžiosios Britanijos valdžia. Organizacijos vadovai siuntė memorandumą JAV ir Didžiosios Britanijos vadovams, prašydami nepripažinti prievartinio Lietuvos įjungimo į SSRS.  Veikė iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.

1949 m. VLIK paskelbta Lietuvių chartija kvietė kiekvieną lietuvį įsipareigoti lietuvybei, jausti tautinį solidarumą, ragino išlaikyti ir puoselėti tautinę savimonę, kalbą, papročius. Chartijoje skelbti principai Vakarų pasaulyje padėjo formuoti teigiamą lietuvių tautos įvaizdį. Šis dokumentas tapo savotiška išeivių konstitucija.

Lietuvos laisvės byla rūpinosi taip pat savo veiklos nenutraukusi Lietuvos diplomatinė tarnyba (vadovavo diplomatas Stasys Lozoraitis), ji simbolizavo nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą. Į Amerikos lietuvių politinio lyderio vaidmenį taip pat pretendavo ir Amerikos lietuvių taryba. Todėl tarp šių institucijų vyko šiokia tokia trintis. Kita vertus, ligtolinį VLIK vadovaujamąjį vaidmenį pamažu užgožė jo paties pagal Lietuvių chartiją įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). 1958 m. Niujorke sušauktas pirmasis PLB seimas. PLB ėmė vienyti Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje susikūrusias lietuvių bendruomenes. Iš pradžių manyta, kad ši organizacija rūpinsis bendrais tautiniais ir kultūriniais reikalais. Ilgainiui ji įsitraukė į politinį Lietuvos laisvinimo darbą. Įsijungta į įvairius tarptautinius judėjimus, kasmet vasario 16 d. ar birželio 14 d. buvo organizuojamos įvairios eisenos, demonstracijos.

Išeivijos institucijos pasinaudojo po Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos 1975 m. pasirašytu Helsinkio baigiamuoju aktu. JAV prezidento Džeraldo Fordo parašas po Helsinkio aktu leido sovietams teigti, kad JAV palaiko Baltijos valstybių įjungimą į SSRS sudėtį, nes pripažįsta pokario sienų Europoje teisėtumą. Tačiau jau po kelių mėnesių JAV Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją, deklaravusią, kad Helsinkio aktais įteisintos sienos Europoje neliečia Baltijos valstybių, t. y. JAV ir toliau nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksijos. Remdamosi šiuo dokumentu, lietuvių išeivijos organizacijos kreipė dėmesį į okupuotas Baltijos šalis, skelbė informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus šiuose kraštuose.

Amerikos baltų laisvės lyga (angl. Baltic American Freedom League) – Rytų Baltijos šalių kilmės JAV piliečių organizacija. Įkurta lietuvių iniciatyva 1981 m. Los Andžele. Lygos pastangomis JAV Kongresas priėmė rezoliuciją, įpareigojančią JAV prezidentą birželio 14-ąją skelbti Baltų laisvės diena. 1983 m. JAV prezidentas Ronaldas Reiganas Baltuosiuose rūmuose priėmė 200 Amerikoje gyvenusių lietuvių, latvių ir estų delegaciją. Jis savo kalboje žadėjo visomis jėgomis padėti pavergtoms Baltijos tautoms. R. Reiganas pasirašė Baltų laisvės dienos proklamaciją ir birželio 14-ąją paskelbė Baltų laisvės diena. Šia rezoliucija buvo motyvuotai pabrėžiama, kad JAV nepripažįsta prievartinio Baltijos valstybių įjungimo į SSRS. Šis raštas iki 1990 m. buvo svarbiausias JAV oficialus dokumentas dėl Baltijos valstybių.

Užsienio lietuviai rūpinosi bent iš dalies atsverti kasdien brukamą sovietinę propagandą. Iš pradžių tik Vatikano valstybės radijas kartą per savaitę leido transliuoti religines žinias lietuviškai. „Amerikos balsas“ lietuviškai pirmą kartą prabilo 1951 m. vasario 16-ąją. Lietuvių organizacijų pastangomis lietuviškos laidos pradėtos transliuoti ir iš Vakarų Vokietijos. Nuo 1951 m. „Laisvosios Europos“ radijo stotyje pradėjo veikti nuolatinė lietuviškų laidų redakcija. Užsienio radijo stočių laidos turėjo daug klausytojų ir Lietuvoje. Persekiojimai ar techniniai trukdžiai nesumažino noro jų klausytis.

Reikšmė: Išeivių organizacijos bei Lietuvos diplomatai prisidėjo prie to, kad tėvynės okupacijos klausimas būtų keliamas tarptautinėje arenoje, nuolatos supažindindavo tarptautines organizacijas su žmogaus teisių būkle Lietuvoje ir per užsienio radiją bei spaudą informavo Lietuvos gyventojus apie politinius pasaulio įvykius.

Lietuvių išeivijos kultūrinė veikla

Išeivijoje lietuviai plėtojo įvairiapusišką kultūrinę veiklą. Kūrėsi chorai, tautinių šokių ansambliai, dramos teatro grupės, buvo steigiamos mokyklos. Bendromis baltiečių pastangomis Hamburge buvo įkurtas 1946–1949 m. veikęs Pabaltijo universitetas. Stovyklose pradėti leisti laikraščiai ir knygos, organizuotos menininkų parodos. Išeivijos menininkai ir mokslininkai tęsė nepriklausomybės metais subrendusią tautinės kultūros tradiciją.

Nauja kultūrinė aplinka jiems atvėrė daugiau saviraiškos galimybių. Lietuvių bendruomenės nuo 1956 m. Šiaurės Amerikoje ėmė rengti Dainų šventę, vėliau – Tautinių šokių šventę. XX a. 8ojo deš. pab. dainų šventės išaugo iki Pasaulio lietuvių dienų. Tada kartu pradėtos organizuoti lietuvių sporto žaidynės. Svetur įsikūrę lietuviai ryšį su prarasta tėvyne išlaikė ir per meną bei mokslą. Tam didžiulę įtaką darė vadinamoji egzodo literatūra, Bostone leista „Lietuvių enciklopedija“.

Tarptautinį pripažinimą pelnė dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, vienas iš avangardinio kino pradininkų Jonas Mekas, pasaulinio garso mokslininkai: semiotikas Algirdas Julius Greimas, archeologė Marija Gimbutienė ir daugelis kitų.

Lietuva 1985-1991 m.

1985 m. SSRS KP CK Generaliniu sekretoriumi tampa M. Gorbačiovas. Jis keičia SSRS vidaus ir užsienio politiką, pradeda pertvarką (perestroika). Sumažinama cenzūra, susidaro galimybės reikštis politinei opozicijai, kuriasi visuomeniniai judėjimai, keliantys ir politinius reikalavimus.

1985 m. M. Gorbačiovui pradėjus pertvarkos ir viešumo politiką, susidarė palankios sąlygos Lietuvos tautiniam atgimimui. Situacija pamažu ėmė keistis ir trijose Baltijos šalyse.

Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis (1988m.) – visuomeninis judėjimas, siekęs ir įgyvendinęs Lietuvos valstybingumo atkūrimą 1990 m.

Susikūrimo aplinkybės

Pirmoji veiksmų ėmesi estų inteligentija, 1988 balandį įkūrusi Estijos liaudies frontą – neformalus judėjimas reformoms vykdyti. Jų pavyzdys rodė, jog sovietų valdžia vengia imtis represijų, tad lietuvių inteligentai 1988 birželio 3 d. Vilniuje įsteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjudžio (LPS) iniciatyvinę grupę, kurią sudarė 35 Lietuvoje žinomi asmenys, saugumo sumetimais sutarta nerinkti iniciatyvinės grupės vadovo. Sąjūdžiui įsteigti didelės įtakos turėjo spaudos laisvėjimas, milžiniškas susidomėjimas Lietuvos istorija, pagyvėjusi diskusijų klubų, Lietuvos rašytojų sąjungos, gamtos ir paminklų sąjūdžių veikla, Rusijoje ir minėtoje Estijoje vykstantys demokratiniai bei tautiniai procesai.

Veiklos pradžioje LPS atstovai save vadino M. Gorbačiovo reformų šalininkais, o šis, kovodamas su senąja SSRS komunistų partijos vadovybe, buvo priverstas remtis reformas palaikančiomis jėgomis. Daugiausia dėmesio buvo skiriama kultūros ir ekologijos problemoms, todėl iš pradžių LPS (jo pagrindinis šūkis buvo: „Viešumas, demokratija, suverenumas“) pabrėžė kultūrinio atgimimo, šalies demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius. Apie tai, kad reikia keisti politinę sistemą, iš pradžių nebuvo kalbama. Tautinis klausimas buvo sprendžiamas labai atsargiai.

LPS siekiai

  • Pradinis etapas. Sąjūdis pritarė Gorbačiovo reformoms, siekė Lietuvos ekonominio bei kultūrinio savarankiškumo.
  • Sąjūdis pamažu ėmė siekti politinės valdžios. Vis daugiau deputatų laimėjo vietas Aukščiausios tarybos rinkimuose.
  • AT, kurioje Sąjūdis galiausiai sudarė daugumą, priėmė Konstitucijos pataisas,  tvirtinančias Lietuvos įstatymų viršenybę SSRS atžvilgiu.
  • Blogėjanti ekonominė SSRS būklė Lietuvą privedė prie kortelių sistemos. Vienintele išeitimi iš ekonominės krizės tapo ekonominis Lietuvos savarankiškumas.
  • Sąjūdžio reikalavimai vis radikalėjo ir subrendo nepriklausomybės paskelbimo idėja.

 LPS veikla. Tautinio atgimimo žingsniai (išsamią eigą galima rasti chronologijoje):

  • 1988 m. birželį susikuria Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – visuomeninis judėjimas, kurio tikslas – atkurti Lietuvos nepriklausomybę; miestuose ir rajonuose kuriasi Sąjūdžio pirminės organizacijos (1988 m. lapkritį LPS turėjo apie 300 tūkst. narių).
  • Svarbiausiu informaciniu leidiniu tapo „Sąjūdžio žinios”, o publicistiniu leidiniu – “Atgimimas”, išsikovojo teisę televizijoje rodyti savo laidą „Atgimimo banga“.
  • 1988 birželio 24 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengtas visuotinis mitingas Vilniuje, Katedros aikštėje; viešai iškelta trispalvė ir sugiedotas himnas;
  • Organizuoti mitingai Vingio parke, skambėjo patriotinės bei religinės dainos
  • 1988 m. spalį vyksta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas (pasisakoma už savarankišką Lietuvos ateitį);
  • 1988 m. lapkričio 18 d. lietuvių kalba pripažįstama valstybine kalba, sugrąžinama valstybės simbolika (legalizuota Lietuvos trispalvė, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ bei lietuvių tautiniai simboliai – Vytis ir Gediminaičių stulpai; vėliau, daugeliui gatvių buvo sugrąžinti senieji pavadinimai, krašte atstatyta nemažai  kryžių);
  • 1989 m. pirmą kartą sovietmečiu viešai paminima Vasario 16-oji;
  • 1989 m. rugpjūčio 23d. organizuojamas „Baltijos kelias“, skirtas sovietinei okupacijai ir prieš 50 m. pasirašyta Molotovo-Ribentropo paktą pasmerkti
    • Daugiau nei 650 km. ilgio žmonių grandinė, jungianti Vilnių-Rygą-Taliną;
    • Reikšmė – darkart įrodyta, kad Baltijos šalys SSRS sudėtyje atsidūrė ne savo noru ir kad išsilaisvinti trokšta ne tik organizacijos, bet ir visos tautos.
    • 1989 m. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas paskelbia Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu (Baltijos kelio nuopelnas);

Nepriklausomybės atkūrimo aplinkybės:

  • Aukščiausiosios Tarybos lietuviai įsijungė į politinių demokratinių jėgų veiklą ir tapo vienais aktyviausių SSRS reformų šalininkų. Sąjūdžio nariai gavo vis daugiau vietų AT rinkimuose
  • 1989 gruodžio 7 d. konstitucijos pataisomis panaikintas LKP valdžios monopolis valstybėje bei visuomenėje ir sudarytos sąlygos kurti įvairias politines partijas LPS atvėrė kelią legaliai dalyvauti šalies politiniame gyvenime
  • 1989 gruodžio 19 – prasidėjusiame LKP suvažiavime po painių intrigų KP skilo į A. Brazausko vadovaujamą „nepriklausomą“ LKP, kuri deklaravo Lietuvos nepriklausomybės siekimą, ir Burokevičiaus ir V. Švedo vadovaujamą LKP/SSKP;
  • LKP Aukščiausioji Taryba atsisakė priimti Konstitucijos pataisą, kad Lietuvos įstatymai yra aukštesni už SSRS.
  • Nors Lietuvos siekį atkurti nepriklausomybę Maskva ignoravo, o Gorbačiovas netgi faktiškai atsisakė suteikti net ribotą nepriklausomybę, Lietuva pamažu pasiruošė naujiems demokratiniams rinkimams.
  • 1990 m. sausį atvyksta į Lietuvą M. Gorbačiovas, kuris atsisako suteikti Lietuvai nepriklausomybę;
  • 1990 m. vasarį buvo panaikintas KP vadovavimas valstybei, panaikinta deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
  • Buvo pradėtos derybos dėl nepriklausomybės atkūrimo, o valstybinės Lietuvos institucijos paskelbtos nepriklausomos nuo SSRS.
  • 1990 m. rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą triuškinamai laimi Sąjūdis (gavo 96 vietas).
  • 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba priima Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Sugrąžinamas valstybės pavadinimas – Lietuvos Respublika.
  • AT pirmininku buvo V. Lansbergis. Trumpam buvo atstatytas 1938 m. Konstitucijos veikimas (įstatymas simboliškai atkūrė Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką), grąžintas valstybės pavadinimas „Lietuvos Respublika”, oficialiu valstybės herbu ir ženklu pripažintas Vytis.
  • Ministre pirmininke tampa Kazimira Prunskienė.

A. Brazausko požiūris į Lietuvos valstybės atkūrimą

  • „Tai labai opi problema, kuri turi būti išspręsta derybų keliu, remiantis tarptautine teise, palaipsniui mažinant ir orientuojantis į neutralios valstybės statusą”.
  • Reali Lietuvos politinė padėtis, kuri buvo integruota į bendrą SSRS ekonominę sistemą, ekonominės galimybės reikalauja labai rimtų svarstymų, labai konkrečios pozicijos įvairiais klausimais.
  • Ignoruoti ekonominės padėties, ryšių su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis jokiu būdu negalima.

LKP pertvarkos taktika „žingsnis po žingsnio“ iš esmės neatsižvelgė į politinės nepriklausomybės ir valstybės tęstinumo idėjas. LKP atstovai taip pat neturėjo valstybės atkūrimo programos, neparengė atitinkamų Nepriklausomybės Akto dokumentų. Kitaip nei komunistai, sąjūdininkai deputatai buvo pasiryžę skelbti Lietuvos valstybės atkūrimo aktus be jokių nuolaidų ir atsargos. Nors LPS ir LKP deputatų Lietuvos valstybingumo vizija skyrėsi, savarankiška LKP Sąjūdžio vadovybės planui nesipriešino. Kai kurie jos nariai buvo išrinkti į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

V. Landsbergio požiūris į Lietuvos valstybės atkūrimą

  • Tas bendras siekis gali būti įvardinamas labai paprastu žodžiu – Lietuva. Šiame žodyje, kaip aš suprantu, yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir žmoniško gyvenimo siekis.
  • Bendras visų uždavinys – atkurti savo visuomenę, savo valstybę ir kurti ją toliau.

LPS rinkimų konferencijos kreipimesi į Lietuvos visuomenę pabrėžta, kad nors rinkimai vyks „aneksuotoje Lietuvoje, jos [Aukščiausiosios Tarybos] uždavinys – parlamentiniu būdu panaikinti tą aneksiją ir viešai pareikšti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir tęsia Lietuvos Respublikos valstybingumo tradicijas“. LPS ryžtingai ir atvirai pasisakė už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėją.

Nepriklausomybės akto įgyvendinimo sunkumai:

  • įkurta „Jedinstvo” organizacija kovai prieš Lietuvos nepriklausomybę
  • LKP šalininkai reikalavo vyriausybės vadovo posto A. Brazauskui. Sąjūdžio ir buvusios LKP priešprieša augo
  • 1990 m. kovo mėn SSRS paskelbia ekonominę blokadą, uždarė Lietuvos sienas, nutraukė prekybą ir tiekimus į Lietuvą, tikėjosi sukelti socialinius neramumus, kurios tikslas – sugriauti Lietuvos ekonomiką ir sukelti gyventojų nepasitenkinimą. (90% importo į Lietuvą tiekė SSRS).
  • Gilėjant ūkio krizei, socialinei ir politinei įtampai, birželio pab. LR AT nutarė pradėti derybas su SSRS vadovybe ir atidėti Kovo 11-osios Akto nuostatų vykdymą. Ūkio padėtis šiek tiek pagerėjo. Gegužę LAT paskelbė Kovo 11-osios akto moratoriumą (atidėjimą) 100 dienų.
  • Pradėtos derybos su SSRS centru. Lietuva neatsisakė nepriklausomybės, Maskva nusprendė susidoroti prievarta:
    • suaktyvinta SSRS institucijų veikla (LKP, KGB ir kt.), gyventojai gąsdinami kariuomene, raginami nepaklusti Lietuvos Respublikos įstatymams. SSRS atvirai pradėjo demonstruoti karinę galią: kariuomenės daliniai užėmė Lietuvos Respublikos prokuratūrą, Vilniaus oro uostą ir kai kurias kitas svarbias įstaigas, grasino net ginklu įsikišti į Lietuvos reikalus;
    • Lietuvos visuomenė buvo nusistačiusi prieš lietuvių jaunuolių šaukimą į SSRS karinę tarnybą, pasitraukusiųjų iš jos buvo ieškoma ir jie prievarta grąžinami į karinius dalinius; tokio pobūdžio šaukimai buvo vykdomi nuolatos
  • 1991 m. sausio 11-13 d. bandoma įvykdyti valstybės perversmą. Pskovo desantininkai užima Spaudos rūmus, Radijo ir televizijos komitetą. Sausio 13 d. prie televizijos bokšto žūva 13 žmonių, keli šimtai sužeidžiami.
  • Kilo Lietuvos vyriausybės krizė, atsistatydino Prunskienė, naujuoju premjeru tapo Gediminas Vagnorius
  • 1991 m. vasario 9 d. vyksta plebiscitas – piliečiai pasisako už nepriklausomą demokratinę Lietuvą.
  • 1991 m. Lietuvos nepriklausomybę pripažįsta užsienio valstybės (pirma – Islandija).
  • 1991 m. liepą Medininkų poste nužudomi keturi Lietuvos policininkai ir trys muitininkai.
  • 1991 m. rugpjūčio mėn. (SSRS) Maskvoje prasideda pučas, siekiant nuversti Michailas Gorbačiovą. Rusijos vyriausybė (Borisas Jelcinas), padeda nuslopinti pučą. Michailas Gorbačiovas lieka valdžioje, bet jo autoritetas smarkiai krinta. Po pučo Lietuvą pripažino Rusija, SSRS ir kitos pasaulio valstybės.
  • SSRS veiksmai Lietuvos sostinėje sukėlė viso pasaulio pasipiktinimą. Pučui pralaimėjus, visos prieš Lietuvą kovojusios organizacijos buvo išvaikytos.
  • 1992 m. spalio 25 d. priimama Lietuvos Respublikos konstitucija.
  • 1993 m. rugpjūtį iš Lietuvos išvedama Sovietų armija. Sovietinė Lietuvos okupacija galutinai baigėsi.
3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Sutartys ir dokumentai
  • Istoriniai klausimai
  • Temos vadovėlyje

Sutartys

  1. Lietuvių chartija. (1949m.)

VLIK‘o parengtas dokumentas, kuriame skelbiama:

  • Pasaulio lietuvių bendruomenė vienija visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius
  • Kiekvienas lietuvis siekė išlaikyti lietuvių kalbą, kultūrą, papročius
  • Lietuviai įsipareigoję remti nepriklausomos Lietuvos valstybę

Reikšmė:

  • Suvienijo lietuvių jėgas išeivijoje
  • Suvienyta bendruomenė ir sukurta daugiau galimybių jai veikti, padidėjo jos autoritetas

Dokumentai

“Kadangi dėl sveikatos būklės M. Gorbačiovas negali eiti SSRS prezidento pareigų, remiantis SSRS konstitucijos 127 (7) straipsniu SSRS prezidento įgaliojimai duodami SSRS viceprezidentui G. Janajevui […]. Remiantis SSRS konstitucijos 127 (7) straipsniu ir SSRS įstatymo “Apie ypatingosios padėties režimą” 2 straipsniu […], nutarėme įvesti ypatingąją padėtį atskirose SSRS vietovėse 6 mėnėsiams.”
Komentaras: Šiame dokumente yra kalbama apie Maskvos pučą (perversmą), kurio SSRS valdžiai nepavyko įvykdyti 1991 – 08 – 23. Jis nepavyko todėl, kad rusijos žmonės jam priešinosi.

“Valstybės, savanoriškai susivienijusios į Nepriklausomų Valstybių Sandraugą, remdamosis savo tautų istoriniu bendrumu ir susiklosčiusiais ryšiais tarp jų […], nutarė priimti Sandraugos Statutą.”
Komentaras: Šiame dokumente yra minima Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS). Tai yra valstybių sąjunga, sudaryta iš buvusių Tarybų Sąjungos respublikų. Sąjunga sukurta 1991 m. spalio 8 d. Baltarusijai, Rusijai ir Ukrainai pasirašant susitarimą sukurti tokią sąjungą. 1991  m. gruodžio 21 d. pasirašant Almatos deklaraciją prie sąjungos prisijungė kitos buvusios TSRS respublikos, išskyrus Estiją, Gruziją, Latviją, Lietuvą ir Moldaviją.

“Visos valstybės dalyvės tarptautinės teisės rėmuose turi lygias teises ir pareigas… Jų sienos gali keistis sutinkamai su tarptautine teise, taikiu keliu ir pagal susitarimą […]. Valstybės dalyvės laiko neliečiamomis visas sienas tarp Europos valstybių ir todėl jos dabar ir ateityje nemėgins keisti tų sienų. Jos taip pat vengs bet kokių reikalavimų arba veiksmų, kuriais būtų siekiama užgrobti ir uzurpuoti dalį ar visą bet kurios šalies teritoriją […]. Valstybės dalyvės vengs bet kokio kišimosi… Į kitos valstybės vidaus ir užsienio reikalus […]. Valstybės dalyvės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, taip pa tminties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę. “
Komentaras: Šiame dokumente yra minimas 1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos Baigiamasis Aktas (Helsinkio Baigiamasis Aktas), vėliau suteikęs dideles opozicinės veiklos galimybes Sovietų Sąjungos disidentams. Šį baigiamąjį konferencijos dokumentą pasirašė 35 valstybių atstovai – JAV, Kanados ir beveik visų Europos šalių, išskyrus Albaniją. Baigiamojo Akto nutarimai buvo susiję su Europos saugumo, bendradarbiavimo ekonomikos, mokslo, technologijų, aplinkos apsaugos srityse klausimais. Trečioje nutarimų dalyje buvo aptartas valstybių bendradarbiavimas humanitarinėse srityse. Būtent prie šios dalies priskiriama ir žmogaus teisių priežiūra. Paskutinėje Helsinkio pasitarimo Baigiamojo Akto dalyje buvo numatyta periodiškai šaukti konferencijas, tikrinančias Helsinkio susitarimų vykdymą. Sovietų Sąjungai šis ir kiti tarptautiniai susitarimai, susiję su žmogaus teisių apsauga, virto formaliais niekuo neįpareigojančiais dokumentais.

Istoriniai klausimai

  1. Nurodyti šaltojo karo poveikį SSRS ekonomikai ir politikai.

Ginklavimosi varžybos sekino SSRS ekonomiką. SSRS ekonomika buvo paremta planiniu principu, ūkis vystomas ekstensyviu keliu, todėl nepavyko suderinti karinės ir lengvosios pramonės vystymo. Valstybė grimzdo į skolas, vyko visuomenės degradacija, ekonominė krizė, augo biurokratinis aparatas. Gyventojams trūko ir maisto produktų, ir buitinių prekių. SSRS technologijos ir kompiuterizacija atsiliko nuo Vakarų valstybių. Tai vedė prie pokyčių SSRS politiniame gyvenime. M.Gorbačiovas paskelbė perėjimą prie naujo politinio kurso.

  1. Kaip ir kodėl vadinamas N. Chruščiovo valdymo laikotarpis (1953 – 1964m.)?

Chruščiovo valdymo laikotarpis buvo vadinamas „atšilimo“ laikotarpiu. Tuo metu buvo pasmerktas Stalino asmenybės kultas (XX partijos suvažiavime), paleista daug politinių kalinių, laisvesnis tapo kultūrinis gyvenimas. Buvo vykdomos ekonomikos, ypač žemės ūkio reformos, kurios, deja, iš esmės nepakeitė padėties ekonomikoje, tik padarė labai didelę žalą gamtai (Kazachstano žemių įsisavinimas). Buvo iškeltas ekonominis tikslas – pavyti ir pralenkti JAV (nebuvo įgyvendintas). Pagyvėjo užsienio politika. N.Chruščiovas pirmasis iš SSRS vadovų kalbėjo iš JTO tribūnos. Visgi esminių pokyčių užsienio politikos srityje nebuvo padaryta, – apie tai liudija Karibų krize, tolesnės ginklavimosi varžybos.

  1. Nurodyti L.Brežnevo valdymo laikotarpio rezultatus.

L.Brežnevo valdymo laikotarpis vadinamas sąstingio laikais. Buvo vengiama reformų, labai pralobo partinė ir valstybinė nomenklatūra. Sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Nesugebėta pakeisti esamos padėties, toliau vyko ginklavimosi varžybos. Daug lėšų buvo skiriama armijai, komunistiniams ar „draugiškiems“ režimams remti, karui Afganistane. Pramonės produkcijos kokybė buvo labai prasta, neracionaliai buvo naudojamos žaliavos, energija. Ekonomikos vystymąsi stabdė ir objektyvios priežastys: žaliavų atsargas europinėje šalies dalyje seko, o naujų telkinių įsisavinimas Sibire, Tolimuosiuose Rytuose kainavo labai brangiai. 9-ojo deš. pradžioje visuomenę apėmė apatija, cinizmas, moralinė degradacija, alkoholizmas, vagiliavimas ir pan.

  1. Nurodyti šaltojo karo išraiškos formas ir pasekmes.

Šaltojo karo išraiškos formos:

  • Ideologinė ir propagandinė kova
  • Ginklavimosi varžybos, karinių blokų kūrimas
  • Lokaliniai karai
  • Ryšių tarp Vakarų ir Rytų Europos valstybių susilpnėjimas ar net nutraukimas
  • Kova dėl įtakos sričių

Šaltojo karo pasekmės:

  • Lokalinių karų metu žuvo daug žmonių
  • Žala gamtai (buvo kuriami ir bandomi nauji ginklai)
  • Siaurėjo ekonominiai, politiniai, kultūriniai ryšiai
  • Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas karinės pramonės vystymuisi, dėl to smuko pragyvenimo lygis
  1. Apibūdinti L.Brežnevo doktriną.

L.Brežnevo doktrina – po 1968m. Čekoslovakijos įvykių pripažinta SSRS teisė kištis į kitų socialistinių valstybių vidaus reikalus socializmo gynimo dingstimi.

  1. Išvardinti partizaninio judėjimo Lietuvoje priežastis.

Partizaninio judėjimo Lietuvoje priežastys:

  • Vokiečių okupacijos metais išsiplėtęs pasipriešinimo sąjūdis buvo pertvarkytas kovai su komunistais
  • Būtinybė ginti gyventojus nuo RA ir saugumo siautėjimo
  • Pirmosios sovietų okupacijos patirtis parodė, kad pasyvi laikysena nesumažino aukų skaičiaus
  • Daugelis vyrų pasitraukė į miškus, norėdami išvengti mobilizacijos ar suėmimo
  • Karininkų nepasitenkinimas dėl nepasipriešinimo okupacijai 1940m.
  • Siekis parodyti Vakarams, kad Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS
  • Patriotizmas
  1. Apibūdinti demografinius Antrojo pasaulinio karo ir okupacijos padarinius Lietuvoje.

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuva patyrė didelių demografinių nuostolių, savo mastu prilygstančių XVII – XVIII a. nuostoliams. 1941m. pasirašius SSRS ir Vokietijos vyriausybių susitarimą dėl Vokietijos piliečių bei vokiečių tautybės asmenų perkėlimo iš LSSR į Vokietiją, o Lietuvos piliečių – iš Vokietijos į Lietuvą, iš Lietuvos išvyko 53 000 gyventojų, o iš Klaipėdos ir Suvalkų kraštų persikėlė gyventi 12 000 lietuvių ir 9 300 rusų bei baltarusių. Per pirmąją sovietinę okupaciją beveik 20 000 žmonių buvo išvežta. Hitlerinės okupacijos metais buvo sunaikinta apie 200 000 žydų, gyvenusių Lietuvoje. Frontuose ir krašte žuvo ar buvo nužudyta keliasdešimt tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos gyventojų. Daugelis pasitraukė į Vakarus (apie 64 000). 1941 – 1944m. Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,1 iki 2,5 mln.

  1. Kada ir kaip vyko didžiausias Lietuvos istorijoje trėmimas?

Didžiausias Lietuvos istorijoje trėmimas vyko 1948m. gegužės mėnesį. Šio trėmimo tikslas – „banditų ir jų pagalbininkų – buožių šeimų“ iškeldinimas. Kitaip nei per 1945 – 1946m. trėmimus, kai buvo vežamos aktyviai rezistencijoje dalyvavusių asmenų šeimos, ar jų pagalbininkai, dabar imta tremti ir žuvusių ar nuteistų rezistentų šeimas. Remiantis turimais duomenimis, galima daryti išvadą, kad šiuo laikotarpiu buvo ištremta daugiau negu 40 000 žmonių.

  1. Kodėl pralaimėjo partizaninis karas?

Partizaninis judėjimas pralaimėjo dėl kelių priežasčių. Pirmiausia buvo labai nelygios jėgos. Antra – partizanai neįstengė apginti Lietuvos gyventojų nuo areštų, smurto, trėmimų. Be to, paramos Vakarų valstybės taip ir nesuteikė.

  1. Dėl kokių priežasčių sovietų okupacijos laikotarpiu lietuvių tauta išsaugojo savo tautiškumą?

Tai lėmė ne vien gyvi praeities idealai, tautinė savimonė bei palanki demografinė situacija. Per visus sovietinės okupacijos metus lietuviai sudarė apie 80proc. Lietuvos gyventojų. Be to, maždaug iki 8-ojo dešimtmečio Lietuva buvo mažai industrializuota, pramonė plėtota daugelyje miestų, todėl užteko vietinės darbo jėgos.

  1. Kokį vaidmenį Lietuvos disidentiniame judėjime suvaidino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“?

Viena iš disidentinio sąjūdžio formų buvo pogrindžio spauda. 1972m. pasirodė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Ji suvaidino nemažą vaidmenį, nes leidinys registravo valdžios nusikaltimus, daromus Bažnyčiai, kaupė tikinčiųjų persekiojimo faktus ir t.t. Taigi leidinys parodė žmonėms tikrąjį tarybų valdžios „veidą“, ugdė savigarbos, tautinės savimonės, patriotiškumo jausmus.

  1. Kokį vaidmenį Antrajame Lietuvos sovietizacijos procese suvaidino LKP(b)?

Aukščiausioji SSRS valdžia buvo KP rankose, todėl ir LKP turėjo vykdyti centro nurodymus. Tokiu būdu LKP(b) tapo okupacinio režimo įtvirtinimo Lietuvoje garantu. Antrosios sovietų okupacijos pradžioje LKP(b) pagrindinis uždavinys buvo kuo greičiau įtvirtinti sovietinį režimą Lietuvoje. Kadangi LKP(b) buvo negausi, į Lietuvą buvo atsiųsta apie 6 000 rusakalbių gyventojų. 1944m. pabaigoje buvo sudarytas VKP(p) CK biuras Lietuvai, kuriam vadovavo M.Suslovas(1947m. nutraukė darbą, nes atliko savo vaidmenį). Daug dėmesio buvo skiriama ideologiniam darbui. LKP(b) CK sugebėjo visoje Lietuvoje sukurti naują partinę struktūrą, kuri padėjo komunistams paimti valdžią krašte. Ilgainiui atsakingais valstybės aparato darbuotojais, įvairių įstaigų vadovais galėjo dirbti tik komunistai.

  1. Kaip pasikeitė Lietuvos padėtis N.Chruščiovo valdymo laikotarpiu?

Iki J.Stalino mirties Lietuva buvo visiškai beteisė. N.Chruščiovo valdymo laikotarpiu Lietuva pamažu įgijo oficialiai neįteisintos kultūrinės autonomijos statusą. Nusistovėjo dvikalbystė, nors ir apribota „socialistinio realizmo“, vis dėlto plėtojosi tautinė kultūra. Buvo leista veikti kraštotyros, etnografijos ir kitoms kultūros draugijoms. Pasirodė leidinių istorijos, meno, kraštotyros klausimais.

  1. Apibūdinti antrąją Lietuvos sovietizaciją.

Antrąją Lietuvos socializaciją vykdė komunistai. Itin daug dėmesio buvo skiriama valdymo aparatui. Buvo kuriama sovietinė teisėsaugos sistema, iš įstaigų ir žinybų nuolat „valomi liaudies priešai“. Lietuva neturėjo galimybių savarankiškai vykdyti užsienio politikos, spręsti karo, taikos, valstybės saugumo, valiutos ir kitų klausimų. Kadangi buvo siekiama sudaryti socialinę atramą kaime, buvo vykdoma žemės reforma, kurios metu buvo nusavinama ne tik žemė, bet ir dalis pastatų, inventoriaus, gyvulių. Iki masinės kolektyvizacijos KP skleidė „buožių apribojimo“ ir likvidavimo politiką. Nuo 1947m. prasidėjo kolūkių kūrimo procesas, kurio metu vyko masinis žmonių trėmimas. Vyko privataus sektoriaus nacionalizacija. SSRS buvo suinteresuota atkurti ir plėtoti Lietuvos pramonę, tačiau industrializacija vyko neatsižvelgiant į ekonominę Lietuvos struktūrą, gamtos sąlygas, ekonomines tradicijas. Daug dėmesio buvo skiriama švietimo pertvarkai ir kultūrai. Pagrindinis tikslas – išugdyti sovietinį žmogų, kuris neišmanytų savo tautos istorijos, papročių, nemokėtų gimtosios kalbos.

  1. Kuo Lietuvai svarbūs 1988 – 1989m.?

1988m. svarbūs politiniais įvykiais. Tai kovos dėl nepriklausomybės metai. Birželio mėnesį susikūrė iniciatyvinė grupė, kuri įkūrė LPS (Lietuvos pertvarkymo sąjūdį). Spalio mėnesį įvyko LPS Steigiamasis suvažiavimas, kuriame buvo išrinktas LPS Seimas, pradėta kalbėti apie nepriklausomybę. 1988 – 1989m. LSSR AT sugrąžino tautinę simboliką, suteikė lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, 1940m. aneksiją paskelbė neteisėta. Baltijos kelio akcija pasmerkė Molotovo – Ribentropo paktą. LKP  XX suvažiavime buvo paskelbta apie atsiskyrimą nuo SSKP. Suaktyvėjo politinis gyvenimas. Rinkimus į LSSR AT laimėjo sąjūdis.

  1. Kokiu tikslu ir kada Lietuvoje apsilankė M.Gorbačiovas?

1990m. sausio mėnesį į Lietuvą atvyko M.Gorbačiovas. jis mėgino atkalbėti lietuvius nuo nepriklausomybės.

  1. Kaip reagavo SSRS ir Vakarų valstybės 1990m.kovo 11d. Parlamentui priėmus Lietuvos valstybės tęstinumo juridinį aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo“?

SSRS vadovybė balandžio mėnesį paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą. Jos tikslas – sugriauti Lietuvos ekonomiką, sukelti Lietuvos gyventojų nepasitenkinimą Lietuvos Vyriausybe.

Vakarų valstybės kaip visada tylėjo. Vėliau prasidėjo tiesioginis SSRS kišimasis į Lietuvos valstybės vidaus reikalus (1991m. sausio 13-osios įvykiai).

  1. Kodėl nepavyko SSRS bandymas 1991m. sausio mėnesį atstatyti Lietuvoje tarybų valdžią?

SSRS bandymas 1991m. sausio mėnesį atstatyti Lietuvoje tarybų valdžią nepavyko dėl kelių priežasčių:

  • SSRS pervertino kitataučių Lietuvos gyventojų nepritarimą nepriklausomybei
  • Ryžtinga Parlamento pozicija
  • Bendra gyventojų ir valdžios pozicija
  • Efektyvi ir ryžtinga gyventojų parama valdžiai ir Parlamentui
  1. Ko siekė 1991m. rugpjūčio 19-20 antivalstybinis pučas SSRS? Kas jį organizavo?

Pučo organizatoriai – KP, saugumo, vidaus organai ir karinio pramoninio komplekso konservatyviosios jėgos. Pučistai siekė nušalinti nuo valdžios prezidentą M.Gorbačiovą ir grįžti prie senosios santvarkos.

  1. Kokie požymiai rodė, kad 6-9 dešimtmetyje brendo socializmo sistemos krize?

Socializmo sistemos krizę rodė šie požymiai:

  • Europos socialistinių valstybių priklausomybės sumažėjimas nuo SSRS
  • Smuko partijos autoritetas
  • Sulėtėjo ekonominis vystymasis, visos socialistinės išgyveno ekonomikos sunkumus
  • Politinės krizės Lenkijoje
  • Kinija ir Albanija nutraukė diplomatinius santykius su SSRS. Albanija išstojo iš Varšuvos sutarties ir ESPT
  • Rumunija nedalyvavo Varšuvos sutarties šalių intervencijoje į Čekoslovakiją bei nenutraukė santykių su Izraeliu
  1. Kodėl iširo SSRS?

SSRS iširo dėl šių priežasčių:

  • Blogėjo šalies ekonominė padėtis (dėl blogo vadovavimo, nepakankamo šalies techninio aprūpinimo)
  • Sumažėjo Europos socialistinių valstybių priklausomybė nuo SSRS
  • Stiprėjo disidentinis judėjimas
  • Prie šalies iširimo prisėdėjo M.Gorbačiovo reformos „glasnost“ ir „perestroika“
  • Viešumas leido Baltijos tautoms prabilti apie okupaciją, represijas, siekį atkurti nepriklausomybę
  1. Kokios buvo SSRS iširimo pasekmės?

SSRS iširimo pasekmės:

  • Baltijos valstybės atgavo nepriklausomybę
  • Iširo pasaulinė socializmo sistemas
  • Suvienyta Vokietija
  • Naujose nepriklausomose valstybėse iškilo tautinės, teritorinės, ekonominės ir kt. problemos
  • Baigėsi šaltasis karas Vakarų valstybių pergale
  • Susikūrė Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (Rusija, Baltarusija, Ukraina).
  1. Kodėl buvusiose socialistinėse šalyse daugelis rinkėjų balsuoja už buvusių komunistų partijas?

Buvusiose socialistinėse šalyse daugelis rinkėjų balsuoja už buvusių komunistų partijas dėl šių priežasčių:

  • Paėmusios valdžią, priešiškos komunistams partijos dažnai vykdė politiką, kuri atitiko komunistinės nomenklatūros interesus
  • Paaštrėjo seni tautiniai nesutarimai (ypač buvusioje Jugoslavijoje)

Vadovėlio temos

Europa po Antrojo pasaulinio karoEuropa po Antrojo pasaulinio karo
Europa po Antrojo pasaulinio karoEuropa po Antrojo pasaulinio karo
Vokietijos padalijimas 1945Vokietijos padalijimas 1945
Europa po Antrojo pasaulinio karoEuropa po Antrojo pasaulinio karo
Kariniai blokai EuropojeKariniai blokai Europoje
Korėjos karasKorėjos karas
Šaltojo karo pabaiga (Jugoslavija)Šaltojo karo pabaiga (Jugoslavija)
Nepriklausomos Rytų bloko, SSRS ir Jugoslavijos šalysNepriklausomos Rytų bloko, SSRS ir Jugoslavijos šalys
Europos integracinis žemėlapis (EEB ir plieno bei anglies)Europos integracinis žemėlapis (EEB ir plieno bei anglies)

Pateiktys

Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

© 2014-2023 Istorijai.lt

Pin It on Pinterest

Eiti prie įrankių juostos

Pranešti apie klaidą

Ši teksto iškarpa bus pateikta mums

Siųsti