Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės luomai
Skirsniai
Bajorai buvo aukščiausiasis luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausia pareigų. Iš visų pareigų jiems buvo likusi tiktai vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši prievolė, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų — jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo.
Tačiau bajorų luomo sudėtis buvo labai marga, — nelygu jų turtas. Daugiausia reikšmės ir teisių turėjo didžturčiai ponai, kurie įėjo į didžiojo kunigaikščio tarybą ir turėjo visas svarbiausias vietas valstybėje. Palengva kai kurie iš jų nepaprastai praturtėjo, ir savo didžiuliuose dvaruose jautėsi, kaip kokie kunigaikščiai, nes jiems priklausė ne tik valstiečiai, bet ir jų žemėse gyveną smulkbajoriai. Prie šito ponų sluoksnio prisijungė ir visi senieji kunigaikščiai, netekę savo sričių ir pasidarę paprastais žemvaldžiais. Kai kurie iš jų tiek nusmuko, jog nebepajėgė net išsilaikyti ponų tarpe ir susiliejo su paprastaisiais bajorais.
Ilgiausiai išsilaikė savo srityje Slucko kunigaikščiai, kurie betgi XVI amž. gale išmirė, ir jų žemės su paskutine jų giminės dukteria atiteko galingiausiajai to meto ponų šeimai, būtent Radviloms.
Greta turtingų ponų ir vidutinės bajorijos, buvo dar visiškai neturtingų bajorų, kurie sudarė pereinamąjį sluoksnį tarp bajorų ir valstiečių. Nuo valstiečių jie skyrėsi tik tuo, kad jiems nereikėjo eiti į darbą ir mokėti valstiečių mokamųjų mokesčių; jie būdavo teisiami ne turtingesniųjų bajorų teismų, o didžiojo kunigaikščio vietininkų ar seniūnų, eidavo į karą arba atlikdavo pasiuntinių ir laiškanešių pareigas. Praturtėję, jie galėdavo tapti pilnateisiais bajorais. Dažnai keli tokie neturtingi bajorai susidėję statydavo vieną karį. Kartais koks nors iš tokių bajorų, gyvendamas tarp valstiečių ar kur nors nuošaliai, neidavo jokių pareigų, jo bajorystė būdavo pamirštama, ir pagaliau iš jo būdavo reikalaujama valstiečių pareigų. Ne kiekvienam iš jų pasisekdavo įrodyti savo bajorystę, ir dalis jų virsdavo valstiečiais.
Pašauktas į karą, kiekvienas bajoras turėdavo stoti po savo pavieto vėliava, kurią nešdavo pavieto vėliavininkas. Jis nuvesdavo pavieto bajoriją pas vaivadą, o šis ją pavesdavo hetmono žiniai. Bet ponai ir kare turėdavo privilegijų. Kadangi jų žemių būdavo daugely pavietų, tai savo statomųjų karių jie nesiųsdavo po pavieto vėliava, o sudarydavo savo atskirus, privilegijuotus pulkus.
Valstiečiai buvo gausingiausias visuomenės sluoksnis, neturįs betgi jokių politinijų teisių. Valstybėje jie turėjo tik pareigas, o iš jos negaudavo nieko. Be to, XV ir XVI amž. pablogėjo ir ekonominė jų būklė. Iki tol vieni buvo laisvi, kiti — pririšti prie žemės, o treti — vergai. Bet šitam laikotarpy jų būklė ėmė vienodėti: laisvieji neteko savo laisvės, o vergai, kurie anksčiau buvo bežemiai dvaro bernai, gavo po plotą žemės ir virto paprastais pririštaisiais valstiečiais baudžiauninkais. Tuo būdu visi valstiečiai susilygino (žiūr. 245 psl.).
Dar XV, o daug kur ir XVI amž., buvo daug laisvųjų valstiečių, kurie iš savo gyvenamųjų vietų galėjo laisvai kitur persikelti. Vieni iš jų tiktai mokėjo tam tikras pinigines ar natūralines duokles, o kiti, be to, dar eidavo dvarui dirbti. Bet XVI amžiuje jie visi suvienodėjo, visi virto lygiais baudžiauninkais.
Valstiečių būklė didžiojo kunigaikščio dvaruose buvo daug geresnė, negu bajorų dvaruose. Todėl iš bajorų dvarų daugelis jų bėgdavo į didžiojo kunigaikščio dvarus, o kai kurie net bėgdavo ir į užsienius. 1447 m. privilegija didysis kunigaikštis Kazimieras pasižadėjo tokių pabėgėlių valstiečių nebepriimti į savo dvarus (žiūr. 181 psl.). Remdamiesi ta privilegija, bajorai susigrąžindavo pabėgusius savo valstiečius. Ta pati privilegija pripažino bajorams teisę ir teisti savo valstiečius. Todėl ji padėjo pagrindą baudžiavai. Nors ir labai spaudžiami, tačiau valstiečiai jau nebegalėjo išsikelti iš savo pono dvaro; nebeturėjo nė kam pasiskųsti, nes visas jų bylas sprendė pats ponas.
Dvasininkai buvo toks pat privilegijuotas luomas, kaip ir bajorai. Nuo XVI amž. bajorija išreikalavo, kad visos aukštesniosios dvasininkų vietos būtų skiriamos tiktai bajorams. Tiesa, tų vietų faktiškai negaudavo nebajorai ir anksčiau, tačiau, priėmus įstatymą, nebajorams patekti į aukštesniąsias dvasininkų vietas jau nebebuvo jokios vilties. Nebajorai galėjo būti tik paprastais vikarais, bet klebonais, kurie su parapija gaudavo ir žemės, jau turėjo būti bajorai.
Bažnyčiai XVI amž. jau priklausė daugybė dvarų. Vieni jų buvo gauti, kaip fundacija kuriant bažnyčias, kiti buvo palikti testamentais. 1387 m. Jogailos duota privilegija visos bažnytinės žemės buvo atleistos nuo bet kokių pareigų valstybei; visas jų pelnas eidavo bažnyčioms ir dvasininkams. Todėl bajorija ėmė reikalauti, kad karo prievolė ir mokesčiai neaplenktų nė dvasininkų žemių. Bet kadangi kunigams kariauti draudžia kanonai, tai nuo karinės prievolės jie vis dėlto apsigynė; nuo bažnytinių dvarų būdavo imami tam tikri mokesčiai tik karo reikalams. Tiek bajorijos, tiek dvasininkų mokesčiai buvo ne nuolatiniai, o kiekvieną kartą atskirai uždedami. Be to, dvasininkai mokėdavo mokesčius tarsi iš savo geros valios, o ne iš pareigos, todėl jų mokesčiai būdavo vadinami aukomis (sub-sidium charitativum).
Apskritai dvasininkų įtaka buvo didelė. Visi vyskupai buvo tarybos nariai, o vėliau — senatoriai. Jų visų vietos buvo garbingesnės už pasaulinių senatorių vietas. Be to, buvo keletas urėdų, kuriuos visada gaudavo dvasininkai (po vieną sekretorių ir po vieną referendorių visada būdavo iš dvasininkų). Tačiau seimeliuose ir seimuose dvasininkai nedalyvavo.
Tikybų santykiai. Lietuvoje valstybinė tikyba buvo katalikų, todėl tik katalikų dvasininkai teturėjo visas teises. Lietuvos valstybės ribose buvo daug ir pravoslavų, kurių dvasininkai betgi neturėjo jokių politinių teisių. 1387 ir 1413 m. privilegijos pravoslavams neleido gauti valstybinių vietų. Zigmanto Kęstutaičio privilegija sulygino civilines pravoslavų teises su katalikų teisėmis, tačiau valstybinių vietų jie vis tiek negalėjo gauti. Tik Zigmantas Augustas 1551 m. privilegija visiškai sulygino pravoslavus bajorus su katalikais. Bet vėliau jie vėl buvo spaudžiami, ir daugelis ėmė virsti katalikais.
Miestiečiai. Didesniųjų miestų gyventojai gavo teises savarankiškai tvarkytis. Tos jų savivaldybių teisės buvo vadinamos magdeburginėmis miestų teisėmis, arba tiesiog magdeburgijomis. Tokias teises turį miestai patys rinkdavo savo viršininkus ir teisėjus (nepriklausė bajorų teismams).
Lietuvoje nebuvo gerų sąlygų miestams klestėti. Prekybą ir amatus bajorai laikė žeminančiais verslais. Jais galėjo verstis tik miestiečiai; jeigu bajoras pradėdavo verstis šituo miestiečio darbu, jis netekdavo bajorystės. Todėl Lietuvos miestuose ėmė koncentruotis svetimtaučiai, ypač vokiečiai ir žydai. Visi miestiečiai pagal verslus buvo susiorganizavę į cechus. Tie cechai buvo irgi tam tikri savivaldybės organai, kurie rūpinosi vienos profesijos reikalais. Buvo atskiri stalių, kurpių, mėsininkų, aludarių ir daugybė kitų cechų. Kas nepriklausė prie atitinkamo cecho, tas neturėjo teisės verstis tuo verslu.
Žydai buvo ne tik atskira tauta, bet ir visai atskiras visuomenės sluoksnis, kuris turėjo savotiškas teises, savivaldybes ir savo teismus. Jų savivaldybiniai organai buvo vadinami kahalais.
Kada Lietuvoje atsirado žydų, tikrai nežinom. Bet pirmieji jų kahalai atsirado jau Vytauto laikais. Vytautas pirmasis davė privilegijas atskirų miestų žydams; jiems buvo duotos savivaldybės. Pagrindinis jų verslas buvo pinigų skolinimas. Tuo būdu jie buvo pirmieji Lietuvos bankininkai, kurie skolindavo pinigus už tam tikrus laidus. Laidais jie galėdavo imti visokius daiktus ir nejudamąjį turtą (dvarus, namus), išskyrus kruvinus rūbus, aiškiai įrodančius plėšimą, ir bažnytines brangenybes. Įkeistuosius daiktus, jei savininkai jų neišsipirkdavo, žydai galėdavo pardavinėti. Tais laikais jie panašiai vertėsi ir vakarų Europoje, iš kur ir atsikraustė į Lietuvą.
Kai kurie žydai Lietuvoje greit pralobo ir tapo dideliais piniguočiais. Ypač daug pelno jie gaudavo iš nuomojamų muitinių, už kurias didžiajam kunigaikščiui sumokėdavo tam tikrą sumą pinigų, o paskui patys iš pirklių imdavo muitus. Tuo pat metu jie pradėjo verstis prekyba, nenustodami, žinoma, vertęsi pinigų skolinimu. Kai kurie apsukrūs žydai įgavo net didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą; taip antai, Zigmanto II laikais vienas krikštytas žydas Abraomas Juozapavičius buvo net Lietuvos iždininku, t. y. ministeriu.
Įsigalėję žydai išgaudavo kaskart vis naujų savo privilegijų patvirtinimų. Tačiau Aleksandro laikais vieną metą jiems buvo užėję sunkūs laikai. Jiems tuomet buvo įsiskolinę daug bajorų ir net patsai didysis kunigaikštis. O tuo metu kaip tik buvo prasidėjęs žydų persekiojimas Vakaruose; iš Ispanijos (1492 m.) jie buvo net išvaryti. Tad, rasit sekdamas tuo pavyzdžiu, Aleksandras 1495 m. tam tikru įsakymu išvarė žydus iš Lietuvos; jų turtus didysis kunigaikštis sau konfiskavo. Bet netrukus jiems vėl buvo leista grįžti atgal ir net buvo sugrąžinti turtai.
XVI amž. pradžioje Lietuvoje buvo jau keletas žydų bendruomenių, bet ypač jų padaugėjo Zigmanto II laikais. Mat, tuo metu žydai buvo išvaryti iš Čekijos, ir daugelis jų atbėgo į Lenkiją, o iš ten persikėlė į Lietuvą.
Miestuose žydai turėjo gyventi tam tikruose, jiems skirtuose kvartaluose, vadinamuose getomis (ghetto). Vakarais, po tam tikros valandos, jie nebegalėdavo net išeiti iš savo kvartalo. Taip tada buvo visoje Europoje. Senuose miestuose (ir mūsų Vilniuje) dar ir dabar galima matyti tų žydų kvartalų palaikų. Be to, kaip visur, taip ir Lietuvoje, jie turėjo nešioti skirtingus apdarus ir geltonas kepuraites.
Valstybei žydai mokėjo pagalvinį mokestį; jokių kitų pareigų jie neturėjo. 1503 m. jie buvo apsiėmę išlaikyti 1.000 karių, bet vėliau jiems pasisekė tą pareigą pakeisti metiniu 1.000 auksinų mokesčiu (apie 20.000 litų, kurių perkamoji vertė tada buvo apie 150.000 litų).
Kai žydų atsirado visame krašte, valdžia atskiroms jų bendruomenėms bandė skirti viršininkus; tačiau XVII amž. įsigalėjo pačių žydų seimai. Seimai išrinkdavo vieną visai Lietuvai žydų mokesčių rinkėją ir gynė žydų reikalus prieš valdžią. Žodžiu, jie buvo visų žydų bendruomenių centras. Tie žydų seimai dažniausiai rinkdavosi Brastoje, nes ten buvo seniausioji žydų bendruomenė.
Totoriai sudarė taip pat atskirą visuomenės sluoksnį su savo teisėmis. Jų atsirado Lietuvoje Vytauto laikais. Daugelis jų buvo karo belaisviai ar politinių priešų persekiojami pabėgėliai; kitus atviliojo į Lietuvą geresnio gyvenimo perspektyvos. Jie, kad ir neturėjo savo atskirų savivaldybių, bet užtat turėjo didesnes teises, negu valstiečiai, ir nepriklausė bajorams. Ir jie turėjo eiti į karą.
Valstybės ūkis XVI amžiuje
Žemės ūkis. Žemdirbystė ir girių eksploatavimas Lietuvoje buvo pagrindinis pajamų šaltinis nuo senų senovės. XVI amž. Lietuvos ūky įvyko daug permainų. Mat, XVI amžiaus pradžioje atsirado javų pareikalavimas eksportui. O kadangi prasidėjusiems sunkiems karams su Maskva reikėjo pinigų, tad didysis kunigaikštis taip pradėjo tvarkyti savo ūkį, kad kuo daugiausia gautų pinigų. Ligi tol visos pajamos iš dvarų suplaukdavo natūralijomis, t. y. žemės ūkio produktais. Į dvarus sunešdavo kiaušinių, žąsų, žvėrių kailių, suveždavo grūdų, suvarydavo galvijų ir t.t. Visus tuos produktus būdavo sunku paversti pinigai; todėl Zigmanto II laikais buvo stengiamasi natūralijų duokles pakeisti piniginėmis: vietoj produktų buvo įvedami mokesčiai. Tie mokesčiai iš pradžių buvo vadinami tais pačiais duoklių vardais, kurias jie astojo; tuo būdu atsirado vebriniai, kiauniniai, tinkliniai ir kitoki „pinigėliai”, t. y. mokesčiai.
Be to, Zigmantas II rūpinosi sutvarkyti patį dvarų ūkį. Buvo didinami ariamosios žemės plotai, stengiamasi intensyviau ūkininkauti ir įvesti geresnius padargus. Paties didžiojo kunigaikščio vardu buvo išleista nemaža aplinkraščių, kuriuose buvo mokoma ūkininkauti. O jo sūnus Zigmantas Augustas nuėjo dar toliau, padaręs pagrindinę žemės reformą, t. y. įvedęs valakų sistemą (reforma).
Prekyba. XVI amžiaus pradžioje Lietuvai pasidarė palankios prekybos sąlygos. 1453 m. turkai užėmė Konstantinopolį ir pakirto Viduržemio jūrose klestėjusią prekybą su Rytais. Tuomet Europos prekybos centrai pradėjo keltis į kitus kraštus (kaip tik tuo metu buvo pradėta ieškoti naujų kelių į turtingąją Indiją ir buvo atrasta daug naujų žemių). Tarp kitko, tada suklestėjo prekyba ir Baltijos jūroje. Iš čia prekės buvo vežamos į tolimuosius Vakarus. Todėl ir Lietuvai buvo lengviau parduoti savo prekes.
Kai 1466 m. Lenkija gavo Dancigą (žiūr. 183 psl.), jis pasidarė svarbiausias Lenkijos žemės produktų eksporto centras. Lietuva kad ir neturėjo savo uosto, tačiau ir ji stengėsi eksportuoti savo javus. Ji veždavo savo prekes Nemunu; iš Nemuno kelias ėjo per jo šaką Giliją; pasiekus Kuršmares, toliau būdavo plaukiama Deimena pro Labguvą į Prieglių, juo — pro Karaliaučių į Aistmares, iš čia — Nogatu į Vyslą, pagaliau į Dancigą.
Iki XV amž. galo Lietuvos eksporto prekės dažniausiai būdavo miško medžiaga, kailiai, vaškas, o javai beveik visiškai nebuvo eksportuojami. XVI amžiuje, greta tų senųjų prekių, kaskart vis labiau ėmė augti javų eksportas. Paprastai būdavo eksportuojama į Dancigą ar į Karaliaučių. Lietuvoje didžiausias prekybos centras buvo Kaunas. Ir Lietuvos prekyba buvo vokiečių pirklių rankose; tuo metu Kaune jie turėjo didelę savo organizaciją — buvo suėmę į savo rankas beveik visą prekybą.
Prekyba ėjo ne tik Nemunu, bet ir Dauguva, kur prekybos centras buvo Polockas; be to, buvo prekiaujama ir su rytų kraštais. Prekyba daugiausia ėjo upėmis, tačiau ji eidavo ir sausumos keliais. Prie tų kelių ir valstybės pasieny buvo daugybė muitinių, kur iš pirklių buvo renkami muitai (jie buvo vienas didžiausių valstybės pajamų šaltinių).
Žemės reforma XVI a. — valakų (reforma) sistema
Trilaukis žemės apdirbimas. Ekonominė pažanga Europoje ėjo iš vakarų į rytus. Į Lenkiją ir į Lietuvą ji atėjo iš Vokietijos, o į šią ji pateko iš tolimesniųjų kraštų. Lenkijoje XIII amž. buvo įkurta daug vokiečių kolonistų. Jie buvo kurdinami kaimais; kiekvienas kaimas gaudavo po tris laukus, o kiekviena šeima—po plotą žemės kiekviename lauke. Viename lauke sėdavo žiemkenčius, kitame vasarojų, o trečią laikydavo pūdymu žiemkenčiams sėti. Viduryje laukų, abiejose kelio pusėse, buvo statomos kaimo trobos.
Toksai ūkis turėjo įtakos ir Lietuvai. Pirmiausia tokie kaimai su trilaukiais buvo įvesti Lenkijos kaimynijoje — Palenkėje. Tuo tarpu visose kitose Lietuvos srityse vyravo kitoniškas ūkis. Čia valstiečiai gyveno po vieną ar po kelis; prasi-dirbdavo žemės kur giriose ir sėdavo, kaip įmanydavo. Dažniausiai sėdavo kasmet toj pačioj dirvoj, jos visai netręšdami; o kai toj vietoj niekas nebeaugdavo, palikdavo ją dirvonuoti ir sėdavo kitur. Tačiau XVI amžiuje ir visoje Lietuvoje buvo įvesta trilaukio sistema.
Pastangos sutvarkyti ūkį. XVI amžiuje vakaruose Lietuva karų jau nebeturėjo. Pasibaigus karams su vokiečių ordinu, atsidarė prekybos keliai į Baltijos jūrą, kur ėmė klestėti prekyba. Rytuose ėję karai su Maskva reikalavo daug pinigų, todėl reikėjo rūpintis, kad būtų daugiau ką parduoti. Didžiausi žemės plotai priklausė didžiajam kunigaikščiui, todėl jam pirmiausia teko susirūpinti, kad būtų pertvarkytas ūkis ir kad jis duotų daugiau pajamų. Visų pirma reikėjo taip sutvarkyti ūkį, kad valstiečiai galėtų mokėti pinigais, o ne ūkio produktais. Ta kryptimi jau Zigmantas II buvo išleidęs keletą instrukcijų (1514 ir 1529 m.), tačiau jų rezultatai buvo menki. Kunigaikščio vietininkai, taikydami tas instrukcijas, nesiskaitė su vietos sąlygomis, todėl mokesčiai pasidarė nebepakeliami, ir daugelis valstiečių net išbėgiojo. Ėmęs valdyti Lietuvą Zigmantas Augustas tuojau pasirūpino sutvarkyti tą reikalą. Naujomis instrukcijomis jis atitaisė senąsias klaidas ir įsakė, uždedant mokesčius, žiūrėti valstiečių turtingumo. Maža to, 1557 m. jis paskelbė įstatymą, visiškai pertvarkantį žemės ūkį ir įvedantį valakų sistemą (reforma).
Valakų sistema (reforma). Ūkiai Lietuvoje buvo netvarkyti nuo senų senovės. Valstiečių žemė buvo išmėtyta įvairiausiais sklypeliais. Taip pat buvo išmėtyta ir bajorų žemė; daug kur jų laukai įsikišdavo į didžiojo kunigaikščio žemes. Naujuoju įstatymu buvo įsakyta visas žemes atskirti, o valstiečius apgyvendinti kaimuose. Anksčiau jie turėjo po labai nelygiai žemės ir mokesčius mokėjo ne nuo žemės ploto, o nuo sodybos ir nuo „dūmo”, t. y. nuo gyvenamųjų namų. Dabar buvo nustatyta visiems duoti po vienodą žemės kiekį — po vadinamąjį valaką.
Darant reformą, pirmiausia reikėjo atlikti didelis parengiamasis darbas — atskirti didžiojo kunigaikščio žemes nuo privatinių savininkų žemių. Kunigaikštis reikalavo, kad bajorai dokumentaliai įrodytų teises savo valdomajai žemei; kurie negalėjo įrodyti, tų žemės buvo prijungiamos prie kunigaikščio dvarų. O iš kai kurių net buvo reikalaujama bajorystės įrodymų. Bajorai dėl to buvo labai nepatenkinti visa reforma, nes daugeliui žemių jie neturėjo dokumentų; kiti negalėjo įrodyti net bajorystės. Jie rėmė savo teises valdymo senumu ir liudininkų parodymais. Dėl to susidarė daugybė bylų. Pagaliau didžiojo kunigaikščio žemės buvo sujungtos į didžiulius plotus su aiškiomis ribomis; kieno, į didžiojo kunigaikščio žemes įsiterpusi, žemė buvo atimta, tiems buvo duodama žemės kitur.
Visa žemė buvo išmatuota ir nustatytos aiškios ežios. Bajorų žemės buvo atskirtos ir nuo dvasininkų žemių. Bažnyčioms, kurios neturėjo žemės, buvo jos duota po 2 valakus (tatai buvo laikoma atlyginimu už dešimtinę, kuri tada buvo panaikinta). Miestų žemės irgi buvo atskirtos.
Išmatavus žemę, geriausiose vietose buvo steigiami dvarai ir palivarkai, o aplink juos buvo duodama po valaką valstiečiams. Jų žemė buvo padalinta trilaukiais, o jie patys apgyvendinti kaimuose. Už tą dirbamą žemę jie mokėjo dvarui piniginius mokesčius (duoklės ūkio produktais pamažu visiškai išnyko). Be to, valstiečiai, kaip ir anksčiau, turėjo eiti dvarui dirbti.
Kadangi dvaro bernai — vergai, kurie anksčiau apdirbdavo dvaro žemę, per brangiai atseidavo, tai jie iš dvarų buvo iškelti ir apgyvendinti kaimuose. Valstiečiams duodamieji valakai nebuvo visiškai lygūs: kur žemė būdavo geresnė, valakai būdavo mažesni, o kur žemė būdavo prastesnė, — didesni. Valakas kai kur buvo 30—33 margų, o kai kur siekė net 44 margus.
Su šia reforma valakas pasidarė ūkio vienetas: nuo jo buvo imami mokesčiai, nuo jo buvo einamos ir pareigos. Pati reforma iš pradžių buvo padaryta tik vakarinėje valstybės dalyje, t. y. tikrojoje Lietuvoje, bet greit ji buvo atlikta ir rusiškose srityse. Iš pradžių ją įvykdė tiktai didysis kunigaikštis vien savo žemėse, bet greit juo pasekė ir bajorai. Tuo būdu XVI amž. vidury pradėtas gyvenimas kaimais Lietuvoje kai kur išliko iki mūsų laikų. Tik Užnemunėje (Suvalkų krašte) kaimai išsiskirstė vienkiemiais XIX amž., o kitur jie dar nebaigė skirstytis nė dabar.
Girios. Maždaug tuo pat metu, kai buvo išmatuota žemė, buvo padaryta ir didžiojo kunigaikščio girių revizija. Buvo išvestos jų sienos ir patikrintos naudojimosi teisės. Anksčiau girios buvo prižiūrimos vaivadų ir seniūnų, o dabar joms buvo paskirti specialūs žmonės.
Anksčiau pats miškas neduodavo jokios naudos. Bet XVI amž. pradžioje jau buvo galima jį eksportuoti. Kurį laiką buvo įvesta medžių išvežimo monopolija. Bajorai galėjo išvežti tik savo pačių apdirbtą mišką; todėl jie nedaug jo teišveždavo. Daugiausia miško išveždavo į užsienį valstybės iždas. Miškas buvo plukdomas į Karaliaučių arba į Dancigą. Daugiausia buvo išvežama šulų bosams, lentų laivams, karčių laivų stiebams ir rąstų, o be to, dar buvo eksportuojama, kaip ir seniau, derva, degutas ir pelenai. Ypač daug buvo eksportuojama iš Žemaičių ir Užnemunės (Suvalkų krašto) girių, nes jos buvo arčiau prekybos rinkų.
