Valstybė Vazų dinastijos laikais: Zigmantas Vaza (1588-1632)

Zigmanto Vazos elekcija ir naujasis Lietuvos Statutas

Elekcija. Steponas Batoras svajojo savo sostą palikti brolėnui Andriui, bet netikėtai miręs nesuspėjo tam tikslui paruošti dirvos. Jam mirus, visi, kurie buvo nepatenkinti tvirta jo ranka, tuojau pakėlė galvas ir ruošėsi atsiskaityti su jo bendradarbiais. Ypač buvo puolamas jo pirmasis padėjėjas, Lenkijos kancleris ir hetmonas Jonas Zamoiskis. Į elekcijos seimą 1587 m. Zamoiskis ir jo priešininkai suvažiavo su dideliais kariuomenės būriais. Elekcijos laukas atrodė, kaip dviejų priešų karo stovykla. Lietuviai irgi atvažiavo į Varšuvą, tačiau į elekciją nėjo: jie reikalavo, kad pirma lenkai savitarpyje susitaikintų ir pašalintų kariuomenę.

Pirmasis kandidatas į sostą dabar buvo imperatoriaus Rudolfo brolis Maksimilijonas, kurį rėmė ir Lietuvos didikai. Antrasis kandidatas buvo Maskvos caras Teodoras; šį palaikė daugumas Lietuvos bajorijos. Trečiasis kandidatas buvo Švedų karalaitis Zigmantas, dėl kurio išrinkimo labiausiai rūpinosi Stepono Batoro našlė Ona: mat, jisai buvo jos sesers Kotrynos sūnus. Visą mėnesį seimas negalėjo susitarti dėl kandidatų. Pagaliau abi lenkų partijos išsirinko sau po atskirą karalių: Zamoiskio partija paskelbė išrinktu Zigmantą Vazą, o jos priešai — Maksimilijoną. Lietuviai pareiškė, jog nesutinką nei su vieno nei su antro išrinkimu, ir išvažiavo namo. Tuo tarpu Lenkijoj laimėjo Zamoiskis. Būdamas hetmonas, vadovaudamas Lenkijos kariuomenei, jis atvykstančio Maksimilijono neįleido į Krokuvą Tuo būdu buvo karūnuotas atvykęs Zigmantas. Maksimilijonas dar bandė kariauti, bet karūnacinio seimo metu Silezijoj (ties Byčina) pralaimėjo mūšį, pateko Zamoiskiui į nelaisvę ir buvo priverstas atsisakyti nuo sosto.

Lietuvių reikalavimai. Lietuvos gyvenimui tuo metu vadovavo Radvilos ir Katkevičiai. Jie buvo aiškūs Maksimilijono šalininkai, bet daugumas bajorijos linko caro Teodoro pusėn, nes, Steponui Batorui mirus, paliaubos su Maskva buvo nutrūkusios ir grėsė naujas karas. Todėl, nesutardami savo tarpe, lietuviai nesikišo į Lenkijoje vykstančias kovas ir, protestuodami prieš abu lenkų išrinktuosius karalius, nenuvyko net į Zigmanto karūnacinį seimą (1588 m.). Jie tenai tiktai pasiuntė delegaciją su tam tikrais reikalavimais. Atvykusi delegacija pareiškė, kad Lietuva nepripažįstanti Zigmanto savo didžiuoju kunigaikščiu, nes jis esąs be jų išrinktas; jį Lietuva pripažinsianti tik tada, kai būsią įvykdyti šie trys reikalavimai: 1) Livonija, kuri buvo valdoma lietuvių ir lenkų bendrai, turinti būti pripažinta tik vienai Lietuvai. Jei lenkai to nenorėtų, tai Lietuvai turinčios būti grąžintos 1569 m. seime atplėštosios žemės. 2) Turinčios būti patvirtintos pačių lietuvių neseniai padarytos 15 metų paliaubos su Maskva. 3) Turinti būti be jokių pakeitimų patvirtinta pačių lietuvių paruošta naujoji Lietuvos Statuto laida.

Lenkai greit sutiko patvirtinti paliaubas su Maskva, bet dėl Livonijos ir Statuto vis priešinosi. Tų derybų metu Maksimilijono kariuomenė tebebuvo Lenkijoje, ir jam laimėjus mūšį, Zigmanto būklė būtų buvusi labai sunki; tad buvo labai svarbu gauti Lietuvos pripažinimą. Todėl, kai Lietuvos delegacija pareikalavo arba tuojau įvykdyti jos reikalavimus, arba ji išvažiuosianti, — lenkai nusileido ir leido karaliui patvirtinti Statutą; Livonijos klausimu nusileido patys lietuviai: buvo sutarta, kad Livonija būsianti valdoma bendrai ir kad ten visos urėdų vietos būsiančios duodamos pakaitomis lietuviams ir lenkams (mirus lenkui, vieta būsianti atiduota lietuviui, ir priešingai — mirus lietuviui, vieta būsianti atiduota lenkui). Taip iš tikro ir buvo iki pat nepriklausomybės galo.

Tuomet delegacija visos Lietuvos vardu pareiškė, jog pripažįstanti Zigmantą savo didžiuoju kunigaikščiu, o jis prisiekė, jog saugosiąs visas Lietuvos teises.

Netrukus po to iš karo lauko atėjo žinia, kad Zamoiskis laimėjęs, o Maksimilijonas patekęs į nelaisvę. Tai išgirdę, lenkai labai gailėjosi nusileidę lietuviams ir kaltino lietuvius, kad šie, grasindami išvažiuoti, jau žinoję apie mūšio laimėjimą; esą, jie tą sužinoję per savus specialius kurjerius. Žinoma, tie lenkų kaltinimai ėjo vien tik iš apmaudo.

III Statuto laida. Lenkai, sužinoję apie Byčinos mūšio laimėjimą, nebesutiko patvirtinto Lietuvos Statuto (III laidos) įtraukti į seimo konstitucijas. Bet kadangi jis buvo patvirtintas karaliaus bei didžiojo Lietuvos kunigaikščio, tai vis tiek niekas negalėjo drausti lietuviams juo naudotis. Netrukus jis buvo išspausdintas senąja, Lietuvoje rašto reikalams visur vartojama gudų kalba. Vėliau jis buvo išverstas ir į lenkų kalbą ir dar daug kartų spausdintas. Daugiau jau niekad nebekeičiamas, jis galiojo Lietuvoje ne tik iki nepriklausomybės galo, bet dar kurį laiką ir užėmus Lietuvą rusams. Tik 1840 m. jis buvo panaikintas, ir Lietuvoje buvo įvesti rusų įstatymai.

Pirmosios dvi Lietuvos Statuto laidos buvo paruoštos skubotai, todėl jau iš pat pradžių pasirodė reikalingos pataisų (apie tai buvo nuolat kalbama). Buvo sudarytos net kelios tam reikalui komisijos, tačiau jos vis nebaigdavo darbo. 1569 m. į Liublino unijos aktą lenkai įrašė paragrafą, reikalaujantį taip pakeisti Lietuvos Statutą, kad jis nebedraustų lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų ir gauti ten vietų, bet lietuviai neketino ta prasme keisti Statuto. Sudarytoji komisija pakriko, darbo nebaigusi, ir Statuto keitimas buvo svarstomas pačios bajorijos seimeliuose, o seimelių tuo reikalu pageidavimus derino ir Statutą redagavo Lietuvos valstybės kanceliarija. Čia daugiausia nusipelnė tuometinis vicekancleris Leonas Sapiega. Jis vadovavo ir minėtai delegacijai Zigmanto Vazos karūnaciniam seime ir ypač jo nuopelnu Statutas buvo patvirtintas. Taip pat jis pirmasis ir išspausdino šį 1588 m. Statutą (I ir II, t. y. 1529 ir 1566 m. Statutai anais laikais nebuvo išspausdinti).

Lietuvių priimtasis Statutas visiškai nesiskaitė su Liublino aktu ir lenkų reikalavimais: ir toliau buvo draudžiama lenkams Lietuvoje gauti vietų ir net pirkti dvarų. Tad suprantama, kodėl lenkai juo buvo taip nepatenkinti, kad nenorėjo leisti jo patvirtinti ir reikalavo pakeisti.

Zigmantas Vaza ir jo valdymas

Zigmantas Vaza gavo sostą teturėdamas vos 21 m. Jis buvo Švedų karaliaus Jono III ir Zigmanto Augusto sesers Kotrynos vienintelis sūnus. Jo tėvas, dar būdamas Suomijos didžiuoju kunigaikščiu, brolio Eriko buvo suimtas ir net 4 m. išlaikytas kalėjime. Kalėjime gimė ir Zigmantas. Vėliau Švedų ponai pašalino Eriką ir sostą atidavė Jonui. Zigmantas nuo pat jaunystės buvo auklėjamas taip, kad tiktų į Lietuvos ir Lenkijos sostus: mat, tėvai jį laikė Zigmanto Augusto įpėdiniu. Kaip būsimasis Lenkijos karalius, jis buvo išmokytas ir lenkų kalbos. Karšta katalikė motina jį išauklėjo uoliu kataliku, nors tėvas, kaip ir visi švedai, buvo liuterionis. Jo auklėtojai daugiausia buvo vokiečiai jėzuitai. Dėl to jis įgavo daug simpatijų vokiečiams; savo dvare visada laikė nemaža vokiečių. Buvo labai užsidaręs ir tylus. Jokių gabumų neturėdamas, jis betgi turėjo didžią nuomonę apie save ir svajojo valdyti absoliutiškai. Savo poelgiuose su niekuo nesiskaitė, visada viskam priešinos, teklausydamas tik savo artimųjų patarėjų. Valstybės netvarka jam labai nepatiko, bet krašto suvaldyti nemokėjo: tik visus suerzino ir susilaukė net sukilimo. Būdamas karštas katalikas, religijos srityje jis svajojo išnaikinti protestantus ir sugrąžinti į katalikybę pravoslavus, tačiau per 44 valdymo metus mažai ką tuo reikalu tepadarė (tik prisidirbo sau priešų: visi nekatalikai tapo didžiausi jo priešai). Politikos srityje jis svajojo sukurti galingą imperiją, į kurią, be Lietuvos ir Lenkijos, dar turėjo įeiti ir Švedija su Rusija, bet ir tas jo sumanymas niekais išėjo.

Jo valdymo laikotarpis buvo labai audringas ir valstybei nelaimingas:

1606—1608 m. maištas (rokošas)

Zigmanto tėvas Švedijoje buvo nepopuliarus, todėl bijojo, kad po jo mirties, vietoj Zigmanto, nepaskelbtų karalium jo brolio (Zigmanto dėdės) Karolio, Sudermanlandijos kunigaikščio. Todėl jis kalbino Zigmantą grįžti į Švediją. Po pasimatymo su tėvu Taline (Revely) Zigmantas jau buvo pasiruošęs grįžti ir, rengėsi Lietuvos ir Lenkijos sostą atiduoti buvusio savo konkurento, Maksimilijono, broliui Ernestui. Be to, jis prašė jų sesers Onos rankos; netrukus ją ir vedė. Apie tas derybas sužinojo jo priešai ir pakėlė triukšmą. Karalius, patrauktas seimo teisman (1592 m.), visko išsigynė.

Tuo metu mirė Zigmanto tėvas. Nuvykęs į Švediją, Zigmantas karūnavosi jos karalium. Grįžęs vėl palaikė artimus ryšius su Lenkijoje nemėgstamais Habsburgais. Kai, mirus pirmajai žmonai Onai, jis ketino vesti jos seserį, jo politiniai priešai apkaltino jį sulaužius pacta conventa punktus ir pakėlė maištą. Be politikos priešų, prie maištininkų prisidėjo ir religiniai priešai — visi protestantai. Maišto vadu buvo Krokuvos vaivada Zebžidovskis. Iš lietuvių prie jo prisidėjo Jonušas Radvila (Kristupo Perkūno sūnus). Šis buvo karštas kalvinas; jausdamasis karaliaus dėl tikėjimo skriaudžiamas, jis norėjo jam atkeršyti.

Karalius buvo kaltinamas absoliutizmo siekimu, — kad be senato žinios vedęs Oną Habsburgaitę, kad neprijungiąs prie Livonijos Švedų valdomos Estijos, kurią pagal pacta conventa punktus buvo pasižadėjęs prijungti; pagaliau jis buvo kaltinamas, kad pradėjęs karą su dėde, paveržusiu iš jo Švedijos sostą. Maištas užtruko per 2 metus (1606—1608). Lenkijoje virė nuolatinis vidaus karas. Lietuvoje buvo ramiau, tik maištininkas J. Radvila su savo kariuomene nuolat vykdavo į Lenkiją. Tačiau padedant ištikimiems hetmonams (Lenkų Zolkievskiui ir Lietuvos J. K. Katkevičiui), maištas pagaliau buvo numalšintas. Maištininkai buvo kelis sykius sumušti; bet kadangi jų šalininkų buvo daug, tai jie ir nugalėti nenukentėjo. 1609 m. seime maištininkams buvo paskelbta amnestija, o karalius, iš savo pusės, turėjo atsisakyti nuo absoliutizmo siekimų. Pasirodė, kad bajorija labai jautriai saugo savo laisves.

Sukilimas prieš karalių buvo įstatymų numatytas: apie galimybę atsisakyti nuo paklusnumo karaliui, jei jis sulaužytų elekcijos metu duotus pasižadėjimus, kalbėjo vadinamųjų Henriko artikulų punktas de поп praestande aboedientia; dabar karalius tuo ir buvo kaltinamas. Vėliau bajorijai su ginklu rankose susiburti buvo paprastas dalykas: tuo pasižymėjo visos konfederacijos, kurių buvo labai daug. Jei toks susibūrimas, arba konfederacija, būdavo nukreiptas prieš karalių, tai jis būdavo vadinamas rokošu. Šitas maištas nuo vado vardo yra vadinamas Zebžidovskio rokošu.

Bažnytinė Brastos unija (1596 m.)

Zigmanto tikybinė politika. Zigmantas Vaza buvo karštas katalikas. Visi jo artimieji patarėjai taip pat buvo katalikai, daugiausia jėzuitai. Didžiausia jo svajonė buvo sunaikinti protestantizmą ir kitas religijas, o savo valstybėse tepalikti tik vieną katalikų tikėjimą. Renkamas karalium jis prisiekė laikytis 1573 metų Varšuvos konfederacijos, kuri garantavo, kad dėl tikėjimo niekas nebus persekiojamas. Tiesa, persekioti ir jis nepersekiojo nė vieno tikėjimo, tačiau visus nekatalikus stengėsi nustumti į užpakalį, neduodamas jiems jokių aukštesnių vietų. Taip antai, kai jis pradėjo karaliauti, senate disidentai (nekatalikai) sudarė daugumą, o jo viešpatavimo gale jų ten bebuvo likę vos keletas (liko tik patys didieji ponai, kuriems neduoti senatorių vietų buvo pavojinga). Todėl nenuostabu, kad Zigmanto valdymo pradžioje, kai buvo iškeltas sumanymas rytų Bažnyčią sujungti su vakarų Bažnyčia, Zigmantas labai nudžiugo ir uoliai rėmė tą sumanymą.

Rytų Bažnyčia ir unijos klausimas. Rytų Bažnyčia, kurią dabar vadiname pravoslavų Bažnyčia, tada šito vardo neturėjo; ji tada buvo vadinama rytų apeigų, arba graikų, Bažnyčia. Nuo Romos Bažnyčios ji buvo galutinai atskilusi XI amž. Nuo to laiko popiežius veltui nuolat rūpinosi vėl sujungti Bažnyčias. Lietuvoje ir Lenkijoje rytų Bažnyčios pasekėjų buvo daug, ir čia jau Vytauto ir Jogailos laikais buvo pradėta rūpintis juos atversti katalikais (žiūr. 142, 172 psl.). Tas reikalas buvo pamirštas tik nuo Aleksandro laikų. Zigmanto Vazos valdymo pradžioje tuo pradėjo rūpintis patys pravoslavai. Jų dvasininkai tuo metu buvo labai pakrikę ir nežiūrėjo savo pareigų, o katalikų dvasininkai, kovoje su protestantizmu laikydamiesi Tridento Bažnyčios suvažiavimo nutarimų, jau buvo kaip reikiant susitvarkę. Todėl pravoslavų tikintieji, tą matydami, susibūrė į tikybines brolijas ir pradėjo reikalauti savo dvasininkų reformų. Brolijas palaikė Konstantinopolio patriarchas ir metropolitai. Tačiau brolijų kontrolė labai nepatiko žemesniesiems dvasininkams, o ypač vyskupams. Dėl to tarp brolijų ir vyskupų kilo konfliktas. Vyskupai nebenorėjo klausyti brolijas remiančio patriarcho ir patys ėmė galvoti apie pasidavimą popiežiui. Katalikų dvasininkai ir valdžia šitą vyskupų sumanymą labai mielai rėmė.

Kaip tik tuo metu (1589 m.) Maskvos caras Borisas Godunovas buvo įkūręs naują pravoslavų patriarchatą Maskvoje. Jis rūpinosi, kad šiam naujajam patriarchui priklausytų Kijevo metropolitas, kuriuo tuomet buvo Ragoza. Šis buvo susipykęs su Konstantinopolio patriarchu Jeremiju: mat, Jeremijas reikalavo iš jo per didelio mokesčio už įšventimą. Todėl Ragoza galėjo atsisakyti klausęs Jeremijo ir pasiduoti Maskvos patriarchui. Tuo būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai galėjo lengvai pakliūti į caro paskirto patriarcho globą. Valstybės valdžia, tą matydama, galėjo tik pageidauti, kad jie pasiduotų popiežiui. Todėl pravoslavų vyskupai buvo ypatingai skatinami į šitą žygį: jiems buvo pažadėtos lygios teisės su katalikų vyskupais, net buvo žadėta juos įsileisti į senatą.

Unijos paskelbimas Brastos sinode (1596 m.). Unijos su katalikais mintį iš pradžių rėmė visi žymesnieji pravoslavai. Didžiausi jos šalininkai buvo Vladimiro vyskupas Hipatas Pociejus ir Lucko vyskupas Kirilas Terleckis; jais pasekė ir metropolitas Ragoza. Vėliau prisidėjo ir kiti vyskupai. Pociejus su Terleckiu, 1595 m. nuvykę į Romą ir gavę popiežiaus Klemenso VIII visišką pritarimą, visų Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vardu padarė bažnytinę uniją. Jiems buvo paliktos visos rytietiškos apeigos; iš savo pusės jie pripažino popiežiaus valdžią ir katalikiškąsias dogmas. Ateinančiais 1596 m. Brastoje buvo sušauktas pravoslavų sinodas, kur unija turėjo būti viešai paskelbta. Bet čia įvyko skilimas: didžiausias pravoslavų ponas Ostrogo kunigaikštis Konstantinas II stojo prieš uniją ir, pasikvietęs iš užsienio pravoslavų teologų, sudarė ten pat, Brastoje, kitą — atskirą sinodą. Nė viena pusė nenusileido ir viena kitą iškeikusios, išsiskirstė. Daugumas vyskupų tapo unitais, o liaudis ir žemesnieji dvasininkai liko, kaip buvę, pravoslavai.

Tikybinės kovos dėl unijos ir jos likimas. Buvo manoma, kad karaliaus skiriami unitų vyskupai ir bazilijonų vienuoliai palengva visus atvers į uniją, tačiau išėjo kitaip. Greta unitų vyskupų, pravoslavai pasistatė savus, ir kiekvienoje vyskupijoje atsirado po du vyskupus. Prasidėjo žiauri pravoslavų ir unitų kova dėl bažnyčių, vienuolynų ir jų turtų. Žiauriausia kova ėjo miestuose, kur veikė pravoslavų brolijos. Labai dažnai ten įvykdavo net kruvinų susirėmimų. Tų kovų metu sukilę Vitebsko miestiečiai pravoslavai (1623 m.) nužudė net Polocko unitų arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių (jis vėliau buvo paskelbtas unitų šventuoju). Per ilgas kovas pravoslavai išsilaikė ir gyveno kartu su unitais. Unitai vis dėlto negavo žadėto teisių sulyginimo su katalikais. Tiesa, jie buvo proteguojami prieš pravoslavus, bet visgi laikomi žemesniais už katalikus. Dėl to daugelis jautėsi apsivylę ir kaip reikiant nekovojo dėl unijos.

Unitų kova su pravoslavais vėliau davė progos Maskvos carams įsikišti į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Mat, jie dėjosi pravoslavų tikėjimo gynėjais. Lenkijoje šita unitų kova su pravoslavais išugdė gerą dirvą Ukrainos valstiečių sukilimams, žinomiems kazokų karų vardu.

Galų gale nei Lietuvoje nei Lenkijoje nelaimėjo nei unitai nei pravoslavai. Kai rusai užėmė kraštą, tai unija buvo smurtu išnaikinta. Unitai išliko tik tose Lenkijos dalyse, kurios po padalinimo buvo patekusios Austrijai, t. y. Galicijoje.

Karai su Švedais dėl Livonijos

Zigmanto netekimas Švedų sosto. Zigmantas buvo vienturtis Švedų karaliaus Jono sūnus. Tėvui mirus, 1593 m. jis nuvyko į Švediją ir karūnavosi jos karalium. Išgyvenęs ten metus, jis grįžo į Krokuvą, o savo valdžią Švedijoj paliko dėdei, Sudermanlandijos kunigaikščiui Karoliui. Tas tuojau ėmė rūpintis paveržti sostą iš brolėno. Tam tikslui ėmė kurstyti liuterionis švedus prieš karalių Zigmantą. Jis pats sušaukė Švedijos seimą, kuris nutarė visiškai uždrausti Švedijoj katalikybę. Tuojau buvo pradėtos uždarinėti katalikų bažnyčios ir vienuolynai. Zigmanto šalininkai, kad ir nekatalikai, persekiojami turėjo bėgti. Tada Zigmantas, gavęs iš seimo pinigų, 1598 m. pasisamdė 5.000 kariuomenės ir išvyko į Švediją. Bet ten jam nepasisekė — jis pralaimėjo mūšį. Po to Karolis sušaukė Švedijos seimą ir paskelbė Zigmantą detronizuotu; sostas turėjo atitekti Zigmanto sūnui Vladislovui, bet ir tai su sąlyga, jei šis bus auklėjamas Švedijoje ir bus liuterionis. Visa Švedija buvo Karolio valdžioje. Zigmantui liko tiktai Suomija ir Estija. Bet netrukus Karolis užėmė ir jas. Tuomet Zigmantui teko pasirinkti: arba atsisakyti nuo tėvų sosto arba kariauti. Jis pasiryžo kariauti.

Karų pradžia (1600 m.). Gaudamas Lietuvos Lenkijos sostą, Zigmantas buvo pasižadėjęs Švedų valdomą Estiją prijungti prie Lietuvos ir Lenkijos bendrai valdomosios Livonijos. Tačiau ligi šiol jis to nebuvo padaręs. Todėl, kai dabar reikėjo kariauti dėl jo sosto Švedijoje, seimas buvo nusistatęs prieš karą. Zigmantas, norėdamas gauti seimo paramos, tam tikru diplomu (1600 m.), kaip Švedų karalius, Estiją prijungė prie Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau seimas buvo nusistatęs prieš karą ir nedavė pinigų. Karalius vis tiek įsakė Livonijoje stovinčios kariuomenės (jos ten buvo labai maža) vadams pulti švedus Estijoje. Bet karas nesisekė. Kad ir kaip spyrėsi Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas, tačiau Karolis užėmė beveik visą Livoniją. Radvilai pasisekė apginti tik Rygą ir Dauguvos žiotis saugančią Daugavgryvą (Dünamünde). Tuo būdu karas, prasidėjęs dėl Zigmanto Švedų sosto, virto karu dėl Livonijos ir užtruko net 60 metų. Jo metu vėl daugiausia teko nukentėti Lietuvai.

Karoliui įsiveržus į Livoniją, 1601 m. seimas jau paskyrė karui lėšų. Lietuviams atėjo į pagalbą ir patsai karalius su 14.600 lenkų kariuomenės. Vyriausiuoju vadu buvo paskirtas lenkų hetmonas Zamoiskis. Radvila, supykęs, kad vadovybė pavesta lenkui, išvyko namo, o Lietuvos kariuomenės vadovybę paėmė jos lauko hetmonas Jonas Karolis Katkevičius. Dabar švedų jėgos buvo silpnesnės, todėl veikiai buvo atvaduota beveik visa Livonija. Karolis išvyko į Švediją rinkti naujų jėgų. Tačiau, nepasiekusi galutinio laimėjimo, neatlyginta Lietuvos Lenkijos kariuomenė pakriko, ir lenkai grįžo namo. Livonijos saugoti liko vienas Katkevičius. Nors jo kariuomenė buvo maža neatlyginta ir nuolat kelianti maištus, tačiau Katkevičiaus karo genijo ir pasiaukojimo dėka karas vis dėlto sekėsi. Kariuomenės atlyginimui jis išleido beveik visus savo turtus. Sumanų ir rūpestingą savo vadą kariuomenė tiesiog dievino, todėl su mažyte jos saujele jis darė stebuklus. Jis paėmė net Tartus (Dorpatą). Bet visų didžiausias jo laimėjimas buvo 1605 m. rugsėjo 27 d. mūšyje ties Salaspiliu (Kirchholmu).

Salaspilio mūšis (1605 m.). Ilgai rinkęs jėgas, 1605 m. rug-piūčio mėn. pradžioje atplaukė į Estiją ir Karolis su didele kariuomene. Katkevičius su mažyte kariuomenės saujele tuo tarpu buvo ties Tartais. Jo kariuomenė buvo išvargusi, išbadėjusi, neatlyginta, tačiau dievinanti savo vadą. Jos buvo tiek maža, kad nepakako net pilių įguloms. Karalius atsiųsdavo tik pažadų, bet neatsiuntė nei pinigų nei kariuomenės. Todėl Katkevičius pradėjo trauktis ir ėme deginti paliekamas pilis. Cėsy (Venderie) jis apsikasė ir pasiryžo žut būt kautis, bet Karolis, jį aplenkdamas, traukė prie apgultos jau Rygos. Katkevičius pasiryžo visos švedų armijos neprileisti prie Rygos ir pastojo jai kelią ties Salaspiliu (vokiškai tuomet vadinamu Kirchholmu, — arti Rygos). Kadangi jis teturėjo vos apie 3.800 kariuomenės, tai Karolis norėjo siųsti prieš jį tik dalį savo kariuomenės, tačiau Katkevičiaus karo geniją pažįstą generolai jį prikalbėjo nerizikuoti ir pulti su visomis jėgomis. Karolis, paklausęs tų patarimų, taip ir padarė — puolė su visa savo 14.000 armija. Katkevičius užėmė patogią poziciją tarp kalvų. Prieš mūšį su visais kariais išklausęs mišių ir juos padrąsinęs, jis ryžosi laimėti ir išgelbėti Rygą arba žūti su visa savo kariuomene. Jo pozicija buvo tokia patogi, kad švedai prisiartinę jo net nepastebėjo; manydami, kad jis pabėgo, ruošėsi jau vytis, tik staiga aptiko jo stovyklą. Katkevičius, pasiryžęs vienu smūgiu laimėti, nutarė pulti su visa kariuomene, nes nebuvo iš ko palikti rezervų. Vietoje rezervų švedams apgauti pamiškėje buvo pastatytos kareivių iškamšos, o už kelių kilometrų buvo nusiųsti keli būreliai, kurie turėjo pasirodyti mūšio metu, kad švedai juos palaikytų ateinančia parama. Kad švedai nesusektų tikros būklės, Katkevičius patsai pradėjo mūšį. Mažas būrelis, užkabinęs švedus, nuviliojo juos į pakalnę, kur buvo numatyta patogi vieta kautis; tuomet Katkevičius su visomis jėgomis puolė priešą ir jį visiškai sutriuškino. Žuvo daug švedų generolų ir Karolio žentas, kiti pateko į nelaisvę; patsai Karolis vos spėjo pasprukti į laivus ir su kariuomenės likučiais išvyko atgal į Švediją. Katkevičiui teko 60 vėliavų, 20 patrankų ir keli tūkstančiai karių. Užmuštų buvo 9.000 švedų. Ryga buvo išgelbėta, Livonija atvaduota.

Katkevičiaus pasitraukimas iš Livonijos. Švedų to meto kariuomenė buvo pavyzdinga. Todėl šitoks Katkevičiaus taktikos geniją parodęs laimėjimas nustebino visą Europą. Jis gavo sveikinimų iš popiežiaus, imperatoriaus, Anglų karaliaus ir Turkų sultono. Tačiau laimėjimu nebuvo pasinaudota, nes kaip tik tuo metu krašte virė opozicijos kova su karalium ir netrukus kilo Zebžidovskio rokošas (žiūr. 300 psl.). Katkevičius jokios paramos negavo nė dabar. Neatlyginta kariuomenė pakriko, išbėgiojo į namus, o jis pats karaliaus buvo pakviestas padėt suvaldyti rokošininkų. Paskum prasidėjo karas su Maskva, o dar vėliau kilo lenkų karas su turkais, kur Katkevičius irgi dalyvavo. Tad Livonijos reikalais jis tegalėjo rūpintis tik protarpiais; jos. gynimu tuomet daugiausia rūpinosi Lietuvos lauko hetmonas Kristupas II Radvila (Kristupo Perkūno sūnus).

Karas su Gustavu Adolfu ir Altmarko paliaubos (1629 m.). Karolis, pralaimėjęs Salaspilio mūšį, pats neberengė naujo žygio. Tuo tarpu jis vainikavosi Švedijos karalium (1607 m.), pasivadinęs Karoliu IX. Po jo mirties karalium buvo paskelbtas jaunutis jo sūnus Gustavas Adolfas. Taigi apie Zigmanto ar jo sūnaus Vladislovo teises nebebuvo nė kalbos. Tame laikotarpy daug kartų su Švedais buvo daromos paliaubos, ir karas buvo aprimęs. Bet kai Zigmantas, neatsižadėdamas sosto, ėmė agituoti Švedijoje savo naudai, tai Gustavas Adolfas 1617 m. išsiruošė į žygį prieš Zigmantą. Karas ėjo su pertraukomis iki 1626 m. Kariauti teko vienai Lietuvai, nes Lenkija tuo metu kariavo su Maskva ir totoriais; lietuviai dar ir lenkams turėjo padėti. Livonijoje kariuomenės buvo labai maža, ir ta pati buvo neatlyginta ir suvargus. Didžiulei švedų kariuomenei buvo neįmanoma priešintis, ir 1621 m. Gustavas Adolfas užėmė Rygą. Gustavas Adolfas, užėmęs beveik visą Livoniją, turėdamas daug reikalų namie, nebenorėjo kariauti. Tačiau karalius Zigmantas, nenorėdamas atsisakyti nuo sosto, vis nedarė taikos. Lietuviai vieni negalėjo jo priversti taikintis. Tada Gustavas Adolfas persikėlė kariauti į Lenkiją ir užėmė jos priklausomą Prūsiją. Kai Zigmantas nesutiko taikintis nė tada, tai Lietuvos ponai patys padarė paliaubas su švedais (1627 m.). Karalius ir lenkai už tai labai pyko ant jų ir kaltino išdavikiškumu. Todėl 4 mėnesių paliaubų laikui pasibaigus, karas vėl prasidėjo, tačiau didelių mūšių jau nebebuvo. Nors didžiausios švedų jėgos tada buvo Prūsijoje, bet Lietuvos ištekliai buvo išsekę, ir ji, negalėdama surinkti didesnės kariuomenės, nieko negalėjo atsiimti iš švedų. Pagaliau įsimaišė Prancūziją, kuri norėjo Gustavą Adolfą įtraukti į einantį Vokietijoje 30 metų karą, ir 1629 m. Altmarke buvo padarytos 6 metams paliaubos. Visa Livonija, anapus Dauguvos, su Ryga buvo palikta švedams. Prūsijoje (ji, kaip Lenkijos lenas, buvo valdoma Brandenburgo elektoriaus) 6 metams buvo palikti švedams kai kurie uostai, jų tarpe ir Klaipėda. Tuo būdu karas laikinai buvo baigtas. Zigmantas mirė, paliaubų laikui ne-pasibaigus, ir karas vėl atsinaujino tik prie jo sūnų.

Lietuvos karo ir politikos vadai Zigmanto Vazos laikais

Lietuva tuo metu turėjo savo atskirus reikalus ir atskirai jais rūpinosi. Iš karaliaus lietuviai prašydavo tik paramos, o iš lenkų — talkos; iš savo pusės, lietuviai ir jiems reikale padėdavo. Lietuvos reikalais rūpinosi jos didžiūnai. Tik, deja, tada jų tarpe nebuvo sutikimo: jie patys tarpusavy varžėsi dėl vietų ir įtakos, pykosi ir vieni prieš kitus šaukėsi karaliaus ir lenkų. Galingiausia ir turtingiausia tuomet buvo Radvilų šeima. Radvilų viena šeima buvo katalikai (nesvyžiečiai), o kita kalvinai (biržiečiai). Nesvyžiečiai turėjo aukštas vietas, bet nepasižymėjo didele energija ir valdingumu. Biržiečiai užsimuštinai veržėsi valdyti visą Lietuvą, bet, kaip kalvinams, jiems labai trukdė karalius: jis jiems neduodavo aukštų vietų, proteguodavo prieš juos katalikus Katkevičius ir iš vidutinių ponų iškilusį Leoną Sapiegą.

Zigmanto Augusto laikais visam Lietuvos gyvenimui vadovavo pusbroliai Radvilos — Mikalojus Juodasis (nesvyžietis) ir Mikalojus Rudasis (biržietis). Liublino unijos sudarymo metu M. Juodasis jau buvo miręs († 1565 m.); greta M. Rudojo († 1584 m.) tuomet stovėjo Žemaičių seniūnas ir Livonijos gubernatorius Jonas Jeronimas Katkevičius († 1579 m.), — tas pats, kuris Liublino seime daugiausia kalbėjo Lietuvos vardu.

Šita senoji karta išmirė Stepono Batoro laikais. Jų vietoje stojo jų sūnūs. Mikalojus Juodasis paliko 4 sūnus, kurie visi perėjo į katalikybę. Vienas iš jų — Jurgis († 1600 m.) — buvo Vilniaus vyskupu (po Protasevičiaus) ir Livonijos gubernatorium, o vėliau Krokuvos vyskupu ir kardinolu; be to, jis buvo net kandidatas į popiežius. Iš kitų brolių žymesnis buvo vyriausiasis — Mikalojus Kristupas, vadinamas Našlaitėliu († 1616 m.). Jis turėjo vieną po kito šiuos urėdus: kiemo maršalkystę, krašto maršalkystę, Trakų kaštelioniją, Trakų vaivadiją ir Vilniaus vaivadiją. Tiek jis, tiek kiti jo broliai pasižymėjo daugiau maldingumu, negu valstybine veikla, ir buvo nustelbti biržiečių Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnų. Iš šių pragarsėjo žinomas Lietuvos kalvinų galva, hetmonas Kristupas, vadinamas Perkūnu († 1603 m.). Tai Batoro laikų Lietuvos kariuomenės vadas, o vėliau amžinas Zigmanto Vazos priešas. Be to, jis pradėjo ginti Livoniją nuo švedų. Kai 1601 m. Livonijoje vyriausiąją vadovybę karalius pavedė ne jam, o talkon atvykusių lenkų hetmonui Za-moiskiui, jis pasitraukė visiškai iš karo srities ir daugiau į ją nebegrįžo. Jo sūnus, taip pat Kristupas II († 1640 m.), buvo iš karto lauko, o vėliau didysis hetmonas; kitas sūnus, Jonušas († 1620 m.), yra žinomas rokošininkas. Tiek tėvas, tiek sūnūs buvo karšti kalvinai, — vadinasi, Zigmanto Vazos priešai. Rokošininkas Jonušas ilgai negalėjo gauti jokio aukštesnio urėdo ir tik prieš pat mirtį buvo gavęs Vilniaus kaštelioniją. Tačiau abudu su broliu Kristupu, o taip pat su giminėmis Nesvyžiaus Radvilomis buvo Lietuvoje tokia galybė, su kuria karalius negalėjo nesiskaityti. Todėl karalius protegavo jų konkurentus katalikus. Daugiausia buvo proteguojami Katkevičiai. Jonui Jeronimui K. († 1579 m.) mirus, jo vietą užėmė sūnus Jonas Karolis. Iš pradžių jis gavo Žemaičių seniūniją ir lauko hetmono buožę, o vėliau (1605 m.) — didžiojo hetmono buožę ir Vilniaus vaivadiją (1616 m.). Tai didysis Livonijos gynėjas, nepaprastų gabumų vadas. Be Livonijos karų, jis dar pasižymėjo karuose su Maskva, su turkais ir totoriais. Kai 1621 m. Lenkiją užpuolė didžiulė 300.000 turkų kariuomenė, surinkus 40.000 lenkų ir lietuvių, buvo jam pavesta vadovybė. Jis pastojo turkams kelią Dniestro paupy, ties Chocimu. Gerai sutvarkyta stovykla atsilaikė, ir turkai pasitraukė. Bet tuo momentu nei turkų nei savoji kariuomenė nežinojo, kad didysis vadas jau buvo miręs. Mat, visi žinojo, kiek jo vardas reiškia, todėl, jam mirus, visi įsakymai tebebuvo duodami jo vardu; buvo pavojinga paskelbti apie jo mirtį: kariuomenėje būtų kilusi panika, o turkai būtų įsidrąsinę. Čia tenka pastebėti, kad šis didysis Livonijos gynėjas mirė tik viena diena vėliau, kai Radvila, iš niekur nesulaukęs paramos, turėjo leisti švedams užimti Rygą, kuri jau niekad nebegrįžo Respublikai.

Su Radvilomis Katkevičiai nesugyveno, ir vieną metą jų santykiai tiek pablogėjo, kad tarp jų vos neįvyko kautvnių (1606 m.): abiejų pusių rūmai Vilniuje buvo paversti tvirtovėmis, buvo jau pastatytos patrankos, ir tereikėjo tik kibirkšties. Mat, Katkevičiai, nepaisydami anksčiau padarytos sutarties, buvo sumanę neduoti Jonušui Radvilai (rokošininkui) jų globojamos į metus suėjusios Slucko kunigaikštytės Zofijos; ją Radvilos ir norėjo jėga pasiimti. Bet Katkevičiai pagaliau nusileido, ir kautynių nebeįvyko.

Aišku, kad visų tų didžiūnų varžytynių bei kovų metu tai viena, tai kita pusė šaukėsi į pagalbą karalių ar lenkus, o visa tai ėjo Lietuvos valstybinio vieningumo nenaudai: mezgėsi tarp abiejų valstybių ponų savitarpiniai ryšiai, kūrėsi bendros partijos.

Be Radvilų ir Katkevičių, šitam laikotarpy iškilo dar vienas žmogus iš vidutinės ponijos tarpo, būtent Leonas Sapiega. Tai buvo ne karys, o valstybininkas diplomatas. Stepono Batoro laikais jis gavo vicekanclerystę, o Zigmanto Vazos valdymo pradžioje gavo kanclerystę; 1623 m. kanclerystę užleidęs Albertui St. Radvilai (iš Nesvyžiaus šakos), gavo didžiojo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus. Savo karjeros pradžioje jis buvo Radvilų auklėtinis, jų dvariškis ir giminė (buvo vedęs Kristupo Radvilos Perkūno dukterį Elžbietą). Bet iškilęs ir jis pasidarė jų konkurentas. Mirus Katkevičiui, į hetmono ir Vilniaus vaivados urėdus veržte veržėsi Kristupas II Radvila. Karalius, nenorėdamas atiduoti tų vietų protestantui Radvilai, iš pradžių nedavė jų niekam, bet pagaliau atidavė jas tada jau 68 m. seneliui L. Sapiegai. Niekuomet su karo reikalais nesusidūręs, Sapiega nelabai tiko hetmonų, bet kadangi jis buvo autoritetingiausias to meto Lietuvos ponas, tai jo paskyrimas galėjo duoti mažiausia progos skųstis Radvilai. Paskutiniai Zigmanto Vazos laikų karai su švedais ėjo jau Sapiegai hetmonaujant. Jo buvo padarytos ir separatinės 1627 metais paliaubos su švedais, dėl kurių lenkai taip širdo. Bet ir hetmonaudamas jis liko tik diplomatu, o kariuomenei vadovavo jo sūnus Stanislovas. L. Sapiega mirė 1633 m. Po jo hetmono ir Vilniaus vaivados urėdai atiteko Kristupui II Radvilai (Kristupo Perkūno sūnui).

Didžioji Maskvos suirutė ir karai su Maskva

Maskvos suirutė. Caro Jono IV Žiauriojo sūnus Teodoras buvo silpnos sveikatos ir silpno proto. Jam tebegyvenant, visą valdžią turėjo energingas ir sumanus bajoras (taip Maskvoje buvo vadinami didžiūnai), jo žmonos brolisBorisas Godunovas. Teodoro jaunutis brolis Dimitrijas buvo nužudytas, o Teodoras mirė bevaikis, ir po jo caru pasiskelbė Godunovas (1597 m.). Po 6 metų Lenkijoje atsirado kažkoks jaunikaitis, kuris sakėsi esąs caraitis Dimitrijas: esą, jis pabėgęs, o vietoj jo buvęs nužudytas kas kitas. Jį rėmė kai kurie Lenkijos ponai, o Sandomiero vaivada Mniškas (Mniszek) net pasiskubino išleisti už jo savo dukterį Mariną. Karalius Zigmantas taip pat jį maloniai priėmė. Lenkų ponų padedamas, jis 1605 m. užėmė Maskvą. Godunovas kaip tik tuo metu staiga mirė, o jo sūnus buvo nunuodytas. Tam tariamajam Dimitrijui užėmus sostą, tuojau atvyko Marina, ir įvyko vestuvės. Bet netrukus kilo maištas, apsimetėlis (samozvancas) Dimitrijas žuvo, o Marina su tėvu ir daugybė lenkų buvo suimti. Caru buvo paskelbtas bajoras Vasylius Šuiskis. Tačiau Maskvoj nebuvo ramybės nė dabar. Krašte prasidėjo nauji sukilimai, ir atsirado antras apsimetėlis Dimitrijas. Visi gerai žinojo, kad jis apgavikas, bet vis dėlto atsirado ir jį remiančių. Vieni jį rėmė dėl to, kad neapkentė Šuiskio, o kiti už pinigus. Lietuvoje tada tik ką buvo aprimęs karas su švedais, o Lenkijoje ėjo vidaus karas, vadinamasis Zebžidovskio rokošas. Kai 1608 m. pasibaigė rokošas, darbo netekę, plėšikauti įpratę kareivių būriai nuvyko padėti tam apsimetėliui Dimitrijui II. Tuo būdu susidarė net kelios iš tokių lenkų ir lietuvių būrių sudarytos kariuomenės. O kadangi caras Šuiskis buvo padaręs sutartį su Švedais, tai karalius Zigmantas ir jį laikė savo priešu; todėl 1609 m. Zigmantas paskelbė Maskvai karą.

Karas su Maskva. Dvejus metus karaliaus kariuomenė išstovėjo apgulusi Smolenską ir 1611 m. jį vis dėlto paėmė. Tuo tarpu lenkų hetmono Zolkievskio sumuštą Šuiskį Maskvos bajorai pašalino nuo sosto ir caru pažadėjo išrinkti Zigmanto sūnų Vladislovą. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmė Maskvą ir ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Apsimetėlis Dimitrijas, pasitraukus nuo jo samdytiems lenkams ir lietuviams, pasišalino nuo Maskvos ir netrukus žuvo. Bet karalius Zigmantas nesutiko savo sūnaus leisti į Maskvą: jis užsigeidė pats būti Maskvos caru. Maskvai jo pretenzijos buvo labai nemalonios, nes jis buvo žinomas, kaip labai netolerantingas katalikas. Deryboms ilgai užtrukus, palaidų kariuomenės būrių alinamas kraštas sukilo. Maskvos įgulai buvo sunku išsilaikyti. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas Katkevičius. O kai jos gelbėti išsiruošė patsai karalius Zigmantas su didesnėmis jėgomis, jau buvo per vėlų: įgula buvo priversta iš bado pasiduoti. Caru buvo išrinktas metropolito Filareto, Teodoro Romanovo, sūnus Mykolas (1613 m.). Su juo prasidėjo naujoji Maskvos, o vėliau „visos Rusijos” carų dinastija, kuri išgyvavo iki 1917 m. revoliucijos (iš tikrųjų Romanovų vyriškoji linija išmirė jau XVIII amžiuje, tačiau carai tebesivadino Romanovais iki pat galo).

Vladislovo žygis ir Divilino paliaubos. Zigmantas Vaza, besiverždamas į carų sostą, ne tik patsai jo negavo, bet dar pakenkė ir savo sūnui. Tačiau karalaitis Vladislovas, turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą, titulavosi caru ir 1617 m. žygiavo užimti Maskvos; kariuomenei vadovavo Katkevičius. Maskva buvo pasiekta, tačiau jos paimti nepavyko, ir 1618 m. Divilino kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. Maskva būtinai reikalavo, kad Vladislovas nebesivadintų caru, bet tas neatsisakė nuo titulo. Šitas klausimas tuo būdu ir liko neišspręstas, bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti.

Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga: ja Lietuvai buvo patvirtinta 1611 m. atgauta Smolensko sritis, kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m., o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardas Sieverskas.

Zigmanto Vazos valdymo charakteristika

Zigmantas mirė 1632 m., iškaraliavęs net 44 m. Jo valdymas nei Lietuvai nei Lenkijai nieko gero nedavė. Būdamas didelis savimyla, užsispyrėlis ir turėdamas daugybę visokių didelių planų, kurių nemokėjo siekti, jis užtraukė savo valstybėms tik daug vargo. Visas jo valdymo periodas pilnas sunkių karų. Dėl jo nesugebėjimo Lietuva ir Lenkija neteko beveik visos bendrai valdytosios Livonijos; dėl jo svajonės sukurti vieną didžiulę valstybę, jo sūnus negavo Maskvos sosto. Tik dėl Maskvos nusilpimo tepavyko atgauti didelius žemių plotus.

Kaip tik Zigmanto laikais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje įsigalėjo vėliau dar labiau įsivyravusi vidaus netvarka. Didžiūnams bekovojant su užsispyrėliu karalium ir tarpusavy, įsigalėjo vadinamoji „aukso laisvė”: kas tik buvo galingas, galėjo nieko neklausyti ir elgtis kaip tinkamas. Jo nevykusiai padaryta bažnytinė unija sukiršino rytų apeigų tikinčiuosius (unitus su pravoslavais) ir paruošė dirvą vėlesnėms audroms ir Maskvos įsikišimui. Jo griežtai palaikomi katalikai įsigalėjo, bet užtat tarp katalikų ir protestantų ponų šeimų kaskart vis labiau augo nesantaika, kelianti netvarką. O visa tai ardė valstybės vidaus ramybę, griovė jos pamatus.