Jonas Kazimieras ir jo elekcija
Skirsniai
Vladislovas įpėdinių nepaliko. Bet kadangi kraštas jau buvo apsipratęs su Vazų šeima ir į ją žiūrėjo, kaip į savą dinastiją, tai niekas apie kitus kandidatus nė negalvojo. Reikėjo tik išspręsti ginčą tarp dviejų sosto trokštančių Vladislovo brolių — Karolio ir Jono Kazimiero. Abu jie ligi tol nebuvo niekuo pasižymėję; bet vis dėlto Jonas Kazimieras turėjo daugiau simpatijų; be to, už jį pasisakė ir Chmelnickis. Todėl jis ir buvo išrinktas.
Jono Kazimiero valdymo laikai Lietuvai ir Lenkijai buvo sunkiausi. Jis neturėjo jokių valstybinių gabumų; visą savo viešpatavimo laiką jis daugiausia rūpinosi asmeniškais reikalais. Neturėjo jokių didelių planų ir visą laiką išbuvo visiškoje savo žmonos įtakoje. Jo žmona buvo velionies karaliaus Vladislovo našlė, prancūzė Marija Liudvika. Energinga intrigantė, karališkuosiuose rūmuose ji daugiau reiškė, negu pats karalius. Negalėdamas išsinarplioti iš to chaoso, į kurį jį įtraukė išdykusi ponija ir žmonos intrygos, Jonas Kazimieras pagaliau net atsisakė nuo sosto.
Pradžia 1654—1667 m. karo su Maskva
Kazokų pasidavimas Maskvai. Jonui Kazimierui nesisekė tvarkyti kazokų reikalo. Lenkijoje jie pasiekdavo net tolimąjį Lvovą, o Lietuvoje — net Pinską ir Mozyrių. Keletą tokių užpuolimų Lietuva pati atrėmė ir net padėjo lenkams. Pagaliau 1651 m. kazokai buvo sumušti, ir Chmelnickis pasižadėjo palikti vos 20.000 regestrinių, nors prieš porą metų jam buvo leista jų laikyti net 40.000. Todėl buvo sunku laukti ramybės, nes buvo neįmanoma laisvuosius kazokus paversti baudžiauninkais. Chmelnickis tuo tarpu nesitenkino gindamas kazokų teises ir pravoslaviją, bet jau svajojo sukurti atskirą Ukrainos valstybę. Tam tikslui jis buvo pasidavęs turkų sultono globai. Tačiau netrukus jis atsimetė nuo turkų ir pasidavė Maskvos carui Aleksiejui (1653 m.), kuris sutiko kazokų kariuomenės palikti net 60.000, o jų hetmonu paskyrė Chmelnickį.
Pradžia karo su Maskva. Caro sutikimas priimti į savo globą kazokus reiškė Polianovos taikos sulaužymą. 1654 m. viena caro kariuomenė ėmė veržtis į Lietuvą, o kita su kazokais — į Lenkiją. Gintis buvo neįmanoma: Lietuvos kariuomenė buvo nedidelė, o, be to, nesutarė jos vadai (tuomet didžiuoju hetmonų buvo Jonušas Radvila, o lauko hetmonų — jo priešas Gansiauskas); jie veikė atskirai, ir nepajėgė sulaikyti rusų. Priešas ėmė vieną miestą po kito. Tik Smolensko tvirtos sienos sulaikė rusus net 4 mėnesius, o kiti miestai — Polockas, Vitebskas, Mogilevas, Mozyrius — greit pasidavė. Karalius Jonas Kazimieras atvyko Lietuvos gelbėti. Norėdamas gauti karui jėgų ir sutaikinti ponus, jis šaukė Lietuvos bajoriją suvažiuoti į Gardiną; bet jos atvyko labai maža, ir karalius išvyko į Lenkiją, nieko nenuveikęs. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Žiemos šalčiai buvo sulaikę Maskvos kariuomenę, bet 1655 m. ji vėl ėmė žygiuoti į Lietuvos gilumą; Lietuvos hetmonai neturėjo jėgų jai sulaikyti. Radvila su 5.000 kariuomenės paliko net Vilnių ir pasitraukė į Kėdainius; jis tik spėjo išsivežti iš Vilniaus iždą ir sudeginti tiltą per Nerį. Rusai užėmė miestą be kovos.
Tai buvo pirmas atsitikimas Lietuvos istorijoje, kad priešas užėmė jos sostinę (nuo kryžiuočių laikų ji nebuvo net pulta). Miestas buvo turtingas ir gražus. Nieko to nematę savo tėvynėje, rusai ėmė baisiausiai jį plėšti ir naikinti; visos brangenybės buvo gabenamos į Maskvą. Ten buvo išvežti net ponų rūmų baldai. Be to, miestą baisiausiai naikino pakrikę kareiviai: buvo išplėšti net bažnyčių ir vienuolynų rūsiai, išmėtyti juose esantieji kaulai ir išneštos grabuose rastos brangenybės. Šitų plėšimų metu mieste kilo gaisras, kurs truko net 17 dienų ir sunaikino viską, kas dar buvo likę neišplėšta. Po karo Vilniaus nebegalima buvo nė pažinti. (Šito rusų antplūdžio metu kažkur buvo paslėptas ir ligi šiol nerandamas Vytauto kapas).
Netrukus rusai taip pat užėmė Gardiną ir Kauną. Neužimta liko tik Žemaitija, Aukštaitijos šiaurė ir Brastos sritis. Hetmonas Radvila su nedidele Lietuvos kariuomene sustojo Kėdainiuose, lauko hetmonas Gansiauskas — Žemaitijoje. Be jų, dar turėjo savo paties pinigais surinktos kariuomenės Vitebsko vaivada Povilas Sapiega, kuris veikė atskirai ir nuo rusų traukėsi Lenkijos link. Caras tuo tarpu pats atvyko į Vilnių ir reikalavo iš likusios bajorijos prisiekti, kad pripažins jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jis jau buvo pradėjęs net oficialiai vartoti didžiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Tik 1656 m., kai jam buvo duota vilties po Jono Kazimiero gauti visos Respublikos sostą, — su juo buvo padarytos paliaubos, kuriomis jam buvo paliktos visos užimtosios žemės (tuo laiku rusų neužimtąsias Lietuvos sritis jau buvo užėmę švedai).
Karas su Švedais ir Kėdainių sutartis
Karo pradžia. Štumdorfe padarytų paliaubų laikas baigėsi 1661 m. Bet Švedijoje tuo tarpu įvyko permainų. Gustavo Adolfo duktė Kristina, kuriai buvo pripažintas sostas, susipykusi su savo ponais, atsisakė nuo sosto. Sostas atitekoKaroliui X Gustavui, Gustavo Adolfo sesers ir Vokietijos Cveibriukeno kunigaikščio sūnui. Jis buvo auklėjamas Švedijoje ir sostą turėjo gauti kartu su Kristinos ranka. Dabar jį gavo be jos. Jaunutis karalius troško pasižymėti kare, norėjo pasiplėšti ir dar kartą parodyti pasauliui švedų ginklo garbę. Kaip tik tuo laiku į Stokholmą atvyko ištremtas Lenkijos vicekancleris Radziejovskis, kuris visą laiką įtikinėjo Karolį Gustavą, kad Joną Kazimierą tiktai karu tegalima priversti atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo ir kad kariauti su juo būtų labai lengva. Be to, jam siūlė sąjungą Chmelnickis. Taigi, tikėdamasis lengvai laimėsiąs, Karolis X Gustavas 1655 m. vasarą staiga su dviem armijom per Prūsiją įsiveržė į Lenkiją, o trečia jo armija buvo organizuojama Livonijoj ir, generolo Gardžio (Magnus de la Gardie) vadovaujama, turėjo įsiveržti į Lietuvą. Lenkijoje švedams pasisekė: pašaukta Lenkijos bajorija pasidavė be mūšio (ties Uiste, liepos 25 d.). Švedai netrukus užėmė didžiąją dalį Lenkijos; kitą dalį teriojo rusai su kazokais, o karalius Jonas Kazimieras pabėgo į Austrijos Sileziją.
Kėdainių sutartis. Pirmieji Karolio X pasisekimai Lenkijoje įvyko tuo metu, kai caro kariuomenė artinosi prie Vilniaus ir pagaliau jį užėmė. Lietuva buvo palikta savo pačios likimui. Nei iš karaliaus nei iš lenkų ji negalėjo gauti jokios paramos. Jos apsauga turėjo rūpintis patys Lietuvos ponai, o visų pirma hetmonas Jonušas Radvila. Caro kariuomenei dar tebesiartinant prie Vilniaus, jis kartu su savo pusbroliu Boguslovu ir Vilniaus vyskupu Tiškevičium kreipėsi į Švedų kariuomenės vadą, generolą Gardį, siūlydamas sąjungą prieš rusus ir prašydamas paramos. Gardys sutiko. Vėliau, rusams užėmus Vilnių, visi Lietuvos ponai pakriko, daugumas išbėgo į Prūsus, ir tartis su Gardžiu teko beveik vienam Jonušui Radvilai, nes ir Boguslovas pabėgo į Palenkę, o iš ten į Prūsus. Iš anksto pasisakęs būsiąs sąjungininku, Gardys su kariuomene įžengė į Lietuvą. Jam atėjus į Kėdainius, buvo sukviesta bajorija, kuri pasirašė sąjungos su Švedija aktą. Tuo aktu buvo nutraukiama unija su Lenkija ir užmezgami tokie pat ryšiai su Švedija. Jonas Kazimieras, nedavęs Lietuvai jokios paramos, tuo aktu pašalinamas nuo sosto ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu skelbiamas Švedų karalius Karolis X Gustavas. Švedai už tai turėjo padėti atsiimti Maskvos caro užkariautas žemes. Sutartį pasirašė pirmiausia Jonušas Radvila, paskui Žemaičių vyskupas Parčiauskas, Vilniaus vyskupo įgaliotinis kanauninkas Bialozoras, lauko hetmonas Gansiauskas ir per 1.000 bajorijos.
Bet Švedai neįvertino unijos su Lietuva. Jų karalius į Kėdainių aktą nieko neatsakė, o švedų kariuomenė ėmė šeimininkauti Lietuvoje ne kaip sąjungininkų, bet kaip okupantų kariuomenė. Švedų karininkai po pavietus rinko mokesčius ir viską tvarkė, nė neatsižvelgdami į bajorijos reikalavimus. Bajorija skundėsi, ieškojo pagalbos pas hetmoną Radvilą, bet ir tas nieko negalėjo padaryti; švedai su juo mažai tesiskaitė, o bajorija visą kaltę vertė ant jo. Jo kariuomenės dalis sukilo ir, jį pametusi, nuėjo į Lenkiją ieškoti karaliaus Jono Kazimiero.
Švedų karo pabaiga ir Olivos taika (1660 m.). Lenkijoj švedams pradėjo nebesisekti. Pasipiktinęs plėšimais, prieš juos sukilo visas kraštas, — ne tik bajorija, bet ir valstiečiai. Generolas Gardys su kariuomene buvo iškviestas iš Lietuvos į Lenkiją. Lietuvoje liko tik mažos švedų jėgos. Tuo tarpu ir Lietuvos bajorija kaskart vis labiau ėmė bruzdėti prieš švedus. Pagaliau ir čia kilo smarkus partizaniškas karas; mažesni švedų būreliai buvo naikinami.
Radvilą apšaukę išdaviku, jo priešai rinko jėgas. Prieš jį stojo ir lauko hetmonas Gansiauskas, kuris pasiskelbė Kėdainių sutartį pasirašęs priverstas. Bet visų labiausiai troško pražudyti Radvilą Vitebsko vaivada P. Sapiega. Jau anksčiau savo surinktą kariuomenę jis dabar padidino, nusprendęs pirmiausia sunaikinti Radvilą. Šis tuo tarpu jau buvo išvykęs iš Lietuvos ir užsidaręs Tikocino pily, Palenkėje. Netekusiam turtų, su maža kariuomene (švedai buvo toli) Radvilai nebeįmanoma buvo apsiginti. 1656 m. naujųjų metų išvakarėse Sapiega paėmė Tikociną, atradęs ten Radvilą tik ką mirusį. Radvilai mirus, niekas jau nebegynė unijos su Švedais, ir jų likučiai greit buvo išvyti iš Lietuvos.
Kovos su švedais Lenkijoje ėjo dar gana ilgai. Pagaliau jie buvo išvyti ir iš Lenkijos, ir 1660 m. mirus Karoliui X Gustavui, tais pačiais
metais Olivoje su Švedais buvo padaryta amžinosios taikos sutartis. Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti nuo Švedų karaliaus titulo, o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai Lenkijai dalį Livonijos (iki Aiviekstės upės ir Lubano ežero), t. y. Latgalą. Iš jos buvo sudaryta vadinamoji Livonijos vaivadija. Tuo būdu karas su Švedija buvo baigtas. Taikos sąlygos, tiesa, nebuvo naudingos Lietuvai, tačiau geresnių nebuvo galima pasiekti, nes tuo metu dar tebebuvo nebaigtas karas su Maskvos caru.
Pabaiga karo su Maskva ir Andrusavos taika (1667 m.)
Kaip matėm, 1656 m. buvo padarytos paliaubos su Maskva. Paliaubų metu ėjo derybos dėl caro sūnaus pripažinimo Jono Kazimiero įpėdiniu. Kadangi tas sumanymas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje turėjo daug priešų, tai derybos ėjo tik dėl karo baimės. Bet kai, Maskvos globa apsivylęs, B. Chmelnickio įpėdinis Vihovskis su kazokais pasidavė (1658 m.) Jonui Kazimierui, karas su Maskva vėl prasidėjo. Maskvos kariuomenė prie pat Vilniaus sumušė ir net paėmė į nelaisvę Lietuvos lauko hetmoną Gansiauską. Vėliau betgi karas pakrypo Maskvos nenaudai. Tiesa, lenkai Ukrainoje negalėjo įsistiprinti net ir po kelių laimėtų mūšių, nes buvo prasidėję nuolatiniai kazokų maištai (jų hetmonai, dažnai nuverčiami, kaitaliojosi ir dėjosi tai su lenkais, tai su Maskva); bet Lietuvoje caro kariuomenei tikrai ėmė nebesisekti. 1660 m. į Lietuvą ir į Lenkiją Maskvos suruoštas didžiulis žygis nepasisekė — jos kariuomenė buvo sumušta. Kitais metais į Lietuvą atvyko su lenkų kariuomene pats karalius padėti hetmonui Sapiegai; tada buvo atsiimtas Gardinas, Mogilevas ir Vilnius.
Kariauti su Maskva buvo sunku, nes nuteriotas kraštas nepajėgė net kariuomenei atlyginti. Todėl didžioji Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės dalis susibūrė į konfederaciją ir atsisakė klausyti vadų ir karaliaus, kol bus sumokėta alga. Lenkijoje tuo tarpu ėjo tiesiog vidaus karas. Prieš karalių ir jo politiką su ginklu rankoje sukilo Lenkijos hetmonas Liubomirskis. Lietuvos konfederatų kariuomenė net nužudė savo lauko hetmoną Gansiauską, ketinusį išardyti konfederaciją. Kariuomenė nurimo tik tada, kai jai buvo prižadėta iš Lenkijos iždo sumokėti 9.300.000 auksinų, o iš Lietuvos iždo 4 milijonus auksinų.
Tačiau karas tebeėjo ir konfederacijų metu, tik, žinoma, labai sunkiai. Bet kai kazokai pasidavė turkų sultonui, tarp Maskvos ir Respublikos nebebuvo didžiausio ginčo objekto Be to, ir Maskvai atsirado pavojus iš turkų pusės. Todėl ir caras pradėjo linkti į taiką. Po ilgų derybų 1667 m. Adrusavos kaime (į šiaurę nuo Mstislaulio) buvo pasirašyta taika. Ja caras sutiko grąžinti Lietuvai dar neatsiimtą Polocką su Vitebsku, bet užtat jis sau pasiliko Smolensko vaivadiją, Staro-dubo pavietą ir kai kurias Vitebsko vaivadijos dalis. Lenkija užleido Maskvai dalį Ukrainos — visą kairįjį Dniepro krantą. Be to, abi pusės pasižadėjo bendrai suvaldyti kazokus, žiūrėti, kad jie nebepultų totorių su turkais ir tuo nesukeltų karo. Garsioji Sičė turėjo pasilikti abiejų valstybių žinioje.
Kadangi šito karo metu caras skelbėsi esąs Respublikoje spaudžiamų pravoslavų gynėjas, tai į sutartį taip pat buvo įrašyta, kad Respublikoje nebūsią spaudžiami pravoslavai, o caro valstybėje katalikai. Be to, kaip atlyginimą bajorijai už dvarus, dabar su tomis sritimis Maskvai atitenkančius ir Maskvos kariams išdalintus, caras apsiėmė sumokėti 1 milijoną auksinų, arba 200.000 rublių.
Ne visos šitos sutarties sąlygos buvo caro įvykdytos. Ilgai pati sutartis išbuvo nepatvirtinta. Galutinės derybos ir amžinoji taika tomis pačiomis sąlygomis teįvyko tik 1686 m. Tačiau dabar nustatytoji siena su Maskva išbuvo nepakitus iki pat pirmojo Respublikos padalinimo (1772 m.).
Andrusavos taika — patvirtinta 1686 metais derybose, pirmininkaujant Gžimultovskiui, ir dėl to vėliau vadinama Gžimultovskio traktatu, — turėjo labai didelę reikšmę vėlyvesniems santykiams su Maskva. Joje įrašytas pasižadėjimas suteikti laisvę Respublikos pravoslavams davė juridinį pretekstą carams kištis į Respublikos vidaus reikalus, dedantis pravoslavų gynėjais.
Po šitos taikos, be to, atsirado nauja bajorijos grupė, vadinama tremtiniais, arba iš lotyniško egzuliantais (exules). Tai buvo pabėgėliai iš Maskvai atitekusių ir jau niekuomet Respublikai nebegrįžusių žemių. Lenkijoj jų buvo iš Černigovo vaivadijos, o Lietuvoje iš Smolensko vaivadijos ir iš Starodubo pavieto. Kadangi visą laiką nebuvo atsisakyta nuo pretenzijų į tas žemes, tai karaliai ir toliau tebesititulavo Smolensko ir Černigovo kunigaikščiais. Buvo skiriami ir tų žemių senatoriai. Todėl Lietuvoje visą laiką tebebuvo Smolensko vyskupas, vaivada ir kaštelionas. Buvo šaukiami ir tų žemių bajorijos seimeliai, kurie, kaip ir anksčiau, rinkdavo atstovus į seimą ir į tribunolą. Buvo taip pat vaivadijos pilies ir žemės teismai ir jų kanceliarijos. Bet kadangi visa Smolensko vaivadija ir visas Starodubo pavietas atiteko Maskvai, tai seimeliai negalėjo rinktis buvusiose savo ribose. Todėl tų sričių seimelio vieta buvo paskirtas Vilnius. Vėliau smolenskiečių seimelis buvo perkeltas į Alytų, o starodubiečių į Žiežmarius. Kadangi egzuliantų dvarai buvo caro konfiskuoti ir išdalinti saviškiams, tai egzuliantams pragyventi buvo išdalintos kai kurios seniūnijos; iš pradžių jos buvo duotos jiems laikinai valdyti, o vėliau buvo atiduotos visiškon nuosavybėn.
Jono Kazimiero valdymo pabaiga ir abdikacija
Iš Jono Kazimiero buvo menkas karalius: jis neturėjo nei gabumų nei noro valstybę tvarkyti. Jam labiausiai rūpėjo savo paties asmeniniai reikalai. Kiek jis buvo tik savimi susirūpinęs, matome ir iš to, kad švedų antplūdžių metu, kai jam pačiam teko bėgti į užsienį, jis kartu vežiojosi savo aukso dėžę, nieko nepaaukodamas iš jos kariuomenės organizavimui. Todėl ir jo valdymas buvo labai nelaimingas: valstybė buvo perdėm nuteriota priešų kariuomenių, dvarai išplėšti, miestai sunaikinti. Visą karų metą pačioje bajorijoje ir ponų tarpe virė vaidai, ir karalius nepajėgė sutvarkyti valstybės. Seimai vienas po kito pradėjo irti, o jei ir neiširdavo, tai juose vis tiek nieko svarbesnio negalima būdavo nutarti, nes kiekvienas svarbesnis klausimas sukeldavo kieno nors pasipriešinimą, ir būdavo pasinaudojama liberum veto teise; šitaip iširo net 4 seimai. Karalius dėl visų nelaimių ir netvarkos labai sielojosi. Vaikų jis neturėjo, o visi jo broliai buvo mirę, tad buvo aišku, kad po jo mirties bus daug kandidatų į sostą; taigi galėjo prasidėti vidaus karas. Todėl jis iškėlė mintį, kad naujas karalius būtų išrinktas jam dar tebegyvenant. Šitą mintį jam labiausiai piršo žmona Marija Liudvika, kuri, būdama prancūzė, labai rūpinosi, kad Respublikos sostas tektų prancūzų princui Kondei (Condė). Žmonos įtakoje Jonas Kazimieras pradėjo veikti to prancūzų kandidato naudai. Bet prieš šį buvo stipri opozicija, susirišusi su Habsburgais. Opozicija turėjo savo kandidatą ir tikėjosi, kad po karaliaus mirties jį bus lengviau išrinkti, todėl ji apskritai buvo nusistačiusi prieš elekciją. Kiek kartų karalius seimuose iškeldavo įpėdinio klausimą, tiek kartų seimai tą klausimą atmesdavo. Šios atkaklios kovos metu net kilo Lenkijos hetmono Liubomirskio maištas. Pasmerktas už kariuomenės kurstymą prieš karalių, Liubomirskis pakėlė maištą, sumušė karaliaus kariuomenę (1665 m.), ir karalius turėjo nusileisti. Netrukus po to mirė karaliaus žmona. Patsai karalius, apsivylęs ir nepajėgdamas sutvarkyti valstybės, atsisakė nuo sosto (1668 m.) ir išvažiavo į Prancūziją; ten jis ir mirė 1672 m.
Atsisakiusiam nuo sosto karaliui pragyventi buvo paskirta iš Lenkijos iždo kasmet po 100.000, o iš Lietuvos iždo po 50.000 auksinų. Graudinga buvo 1668 m. seimo scena, kai karalius įteikė atsisakymo aktą ir pasakė paskutinę kalbą. Verkė ir jis pats ir visas seimas. Savo kalboje jis sakėsi esąs senatvės prislėgtas, karų ir vidaus netvarkos nuvargintas. Todėl jis grąžinąs karūną, kad ji būtų atiduota daugiau jėgų turinčiam naujajam karaliui. Jis bajorijai davė suprasti, kad reikia panaikinti visą netvarką, nes kitaip valstybė sulauks liūdno galo.
