Tautų pavasario, revoliucinių sąjudžių ir valstybių suvienijimų konspektas

Revoliuciniai XIX a. sąjūdžiai.

1830-1831 m. revoliucijos.

Prancūzijos revoliucija. 1824 m. į Prancūzijos sostą įžengęs Karolis X ėmė stiprinti absoliutinę valdžią, riboti konstituciją, siekė atkurti buvusį vadovaujamą bajorų vaidmenį. Kai 1829 m. rinkimus į Nacionalinį susirinkimą laimėjo liberalioji buržuazija, Karolis X paleido parlamentą ir paskelbė naujus rinkimus. Kad juos laimėtų konservatyvieji sluoksniai, buvo įvesta cenzūra, pakeistas rinkimų įstatymas ir apribotos buržuazijos rinkimų teisės. Į tai 1830 m. rugpjūčio pab. Paryžiaus gyventojai atsakė sukilimu, kurio kariuomenė nepajėgė numalšinti. Rezultatai:

• buvo nuverstas karalius Karolis X, o Prancūzijos sostas pasiūlytas Orleano hercogui Liudvikui Pilypui;
• sušauktame parlamente daugumą sudarė liberalioji buržuazija;
• Prancūzija tapo konstitucine monarchija;
• svarbiausias pozicijas valstybėje užėmė vidutinė ir stambioji buržuazija;

Belgijos revoliucija. Dar 1815 m. Vienos kongrese buvo nutarta Belgija prijungti prie Nyderlandų Karalystės. Belgai tokiu sprendimu buvo nepatenkinti. Kai Belgiją pasiekė žinia apie revoliuciją Paryžiuje, prasidėjo sukilimas. 1830 m. spalį sudaryta Laikinoji vyriausybė paskelbė Belgiją nepriklausoma valstybe. 1831 m. pab. Europos valstybės pripažino jos nepriklausomybę.

Italijos sukilimas. 1830 m. prasidėjo neramumai Italijoje, kurie peraugo į revoliuciją Modenoje, Parmoje ir Popiežiaus valstybėje. Jų rezultatas: buvo nuversti konservatyvūs kunigaikščiai ir įtvirtintos liberalios konstitucijos. Tačiau Europos valstybių konfederacija, susirinkusi Londone, nutarė atkurti Italijoje senąją tvarką. Tai padarė Austrijos kariuomenė.

Vokietijos sukilimas. 1830 m. prasidėjo bruzdėjimai ir Vokietijos kunigaikštystėse. Kai kuriose iš jų buvo apribota kunigaikščių valdžia ir įsigaliojo konstitucijos.

1848-1849 m. revoliucijos.

Revoliuciniai karai pažadino tautinę prancūzų savimonę. Napoleonui užkariavus kitas Europos šalis, nacionalinės vienybės idėjos išplito ir jose.

1848 m. Prancūzijos revoliucijos priežastys:

1. šalyje didėjo socialiniai ir politiniai prieštaravimai;
2. įvairių sluoksnių nepasitenkinimą kėlė rinkimų sistema, didžiulis turto cenzas;
3. vis aktyvesni darėsi įvairių krypčių socialistai;

1848 m. vasario 22 d. sukilimas prasideda Paryžiuje (gatvių barikados). Karalius atsisako sosto.

1848 m. vasario 25 d. Prancūzija paskelbiama respublika.

Politiniai ir ekonominiai pertvarkymai:

1. panaikintas rinkimų turto cenzas;
2. steigiamos nacionalinės dirbtuvės (organizuojami viešieji darbai);
3. organizuojami rinkimai į Steigiamąjį susirinkimą;
4. patvirtinama respublikos konstitucija;

1848 m. gruodį prezidento rinkimus laimi Napoleono I brolėnas Luji Napoleonas Bonapartas. 1851 m. jis įvykdo perversmą ir tampa diktatoriumi. 1852 m. Prancūzija paskelbiama imperija (imperatorius Napoleonas III).

Paryžiaus sukilimas pažadina revoliucijas Vakarų Europoje 1848-1849 m. Jos įvyksta Vokietijoje, Italijoje, Austrijos imperijoje.

Nacionalizmas – tai vienos tautos žmones vienijantis jausmas, suvokimas, kad visus juos sieja bendra kalba, religija, kultūra, istorinė patirtis, kad visi jie yra tam tikros tautos atstovai. Neigiamas nacionalizmo aspektas – savo tautos aukštinimas. Radikalusis nacionalizmas – šovinizmas: didžiųjų imperijų siekis nutautinti valdomas mažas tautas.

Revoliucijų Europoje priežastys:

1. nepasitenkinimas valdžia;
2. nacionalizmas; noras atgaivinti nacionalinę kalbą ir kultūrą, savo valstybę;
3. romantizmo srovės menininkų ieškojimas tautos ir visuomenės ištakų bei patriotizmo pavyzdžių ir patriotizmo skatinimas. Tai turėjo įtakos tautiniam judėjimui Rytų ir Vidurio Europoje;

Vokietija: 1848-1849 m. revoliucija nesuvienijo Vokietijos, bet privertė karalių atsisakyti absoliutizmo, įvesti konstitucijas ir sušaukti parlamentą.

Italija: Revoliucija pralaimėjo. Austrija valdė Lombardiją ir Veneciją, nepriklausomose valstybėse buvo panaikintos konstitucijos ir atkurtas absoliutizmas.

Austrija: 1848 m. pavasarį revoliucija Vienoje privertė nusileisti valdžią. Ji suteikė spaudos laisvę, atleido nekenčiamus valdininkus. Austrijos kancleris K. Meternichas pabėgo į Angliją. Revoliuciniai judėjimai vyko ir kitose imperijos dalyse – Prahoje, Krokuvoje, Lvove – bet buvo numalšinti.

„Tautų pavasaris“ (taip kartais vadinamas XIX a.) – moderniųjų valstybių formavimosi pradžia, XIX a. pr. Prancūzijoje atsiradęs žmonių suinteresuotumas savo valstybės reikalais. Atsibudusi tautinė sąmonė išplito ir į kitus kraštus. Visoje Europoje prasidėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Didelę reikšmę tautinei savimonei turėjo naujos meno srovės – romantizmo atsiradimas. Jam būdinga:

• tautos ir Tėvynės pamatų ieškoma praeityje;
• atsiranda istorinio romano žanras (šiuose kūriniuose dažniausiai vaizduojama liaudies kova už laisvę, prieš despotus valdovus);
• tiriama ir užrašinėjama tautosaka, sisteminama gimtoji kalba, rašomos gramatikos;
• stengiamasi išaukštinti visa tai, kas yra sukurta tautos;

Dėl romantizmo įtakos prasidėjo tautinis judėjimas Rytų, Vidurio Europoje bei Balkanuose. Būdingi šio judėjimo bruožai:

• vis plačiau vartojama gimtoji kalba (šūkis „Tauta gyva savo kalba!“, kuriama tautinė literatūra, teatrai);
• tautiniam judėjimui ir atgimimui vadovavo bajorija ir inteligentija;

Tačiau neigiamas nacionalizmas – šovininzmas – XIX a. II pusėje paskatino kolonijų grobimą, įtakos sričių plėtimą, ginklavimosi varžybas ir valstybių tarpusavio kovas.

Vokietijos suvienijimas.

Vokiečių siekis susivienyti į vieną valstybę vadinamas pangermanizmu. Vokietijos suvienijimas suvaidino didžiulį vaidmenį Europos istorijoje. Vienijimąsi skatino tai, kad XIX a. vid. gerokai sustiprėjo vokiečių pramonė, geležinkeliai sujungė atskiras vokiečių valstybes, atsirado vokiečių nacionalizmo jausmas.

1834 m. buvo sukurta bendra Vokietijos muitų sąjunga.

1848 m. kovo 18 d. Vokietijoje prasidėjo sukilimai, sukilėliai reikalavo spaudos ir susirinkimų laisvės, parlamento, turinčio patvirtinti konstituciją, rinkimų. Buvo išrinktas Nacionalinis susirinkimas – Frankfurto parlamentas, kuris turėjo priimti konstituciją ir padėti pagrindus Vokietijai suvienyti. Buvo pasirinktas „mažosios Vokietijos“ kelias, neįtraukiant Austrijos. 1849 m. Frankfurto parlamentą austrai, padedami rusų kariuomenės, išvaikė.

1850 m. vėl buvo atkurta Vokietijos sąjunga, jai ėmėsi vadovauti Austrija. Tarp Austrijos ir Prūsijos prasidėjo nesantaika.

Kai Prūsijoje buvo įgyvendinta karinė reforma, 1862 m. ministru pirmininku tapo Otas fon Bismarkas (1815-1898 m.). Jis ir suvaidino pagrindinį vaidmenį vienijant Vokietiją.

1867 m. buvo sukurta Šiaurės Vokietijos Sąjunga, kurios prezidentu tapo Prūsijos karalius. Kol Vokietija vienijosi vyko karai:

• su Danija: 1863-1863 m., prijungtos Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštystės;
• su Austrija: 1866 m. neužimama jokia Austrijos teritorija, bet jai atimama teisė dalyvauti Vokietijos reikaluose;
• su Prancūzija: 1870-1871 m., prijungtas Elzasas ir Lotaringija;

1871 m. Versalio rūmuose buvo paskelbta, kad sukuriama Vokietijos Imperija.

(„Ugnimi ir krauju“)

Valstybę sudarė 25 valstybės (didžiausia – Prūsija, užimanti 64% imperijos ploto ir turinti 60% gyventojų). Vokietijos Imperijos imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, o reichskansleriu (ministru pirmininku) – Otas fon Bismarkas. 1871 m. buvo priimta Vokietijos imperijos konstitucija. Vokietijos suvienijimo reikšmė:

1. Vokietija tapo viena stipriausių valstybių Europoje;
2. augo Vokietijos agresyvumas ir militarizmas;

Italijos suvienijimas.

XIX a. I pusėje Apeninų pusiasalis buvo suskladytas į keletą valstybių, kurios tarpusavy nepalaikė jokių ryšių. Po Vienos kongreso tarp Italijos gyventojų ėmė plisti tautinio susivienijimo idėjos.

Pagrindinės prielaidos:

1. ekonomikos ir prekybos raida;
2. neapykanta Austrijai, kuri buvo okupavusi šiaurinę Italijos dalį;

Svarbiausia pasipriešinimo austrams jėga buvo slaptos karbonarų (medžio anglies degintojų) organizacijos, veikusios 1820-1831 m. 1831 m. Džiuzepė Madzinis įkūrė bendrą visai šaliai „Jaunosios Italijos“ organizaciją, kurios tikslas buvo nepriklausomos Italijos respublikos sukūrimas. 1849 m. į Italiją įsiveržus Prancūzijos kariuomenei, su ja ėmė kovoti Džiuzepės Garibaldžio vadovaujami sukilėliai (‚raudonmarškiniai‘). Politinio Italijos vienijimo centru nuo 1849 m. tapo Sardinijos karalystė ir jos ministras pirmininkas Kamilis Kavūras. Pagrindinė vienijimosi kliūtis buvo Austrijos viešpatavimas, todėl 1858 m. pab. su ja prasidėjo karas, kurį austrai pralaimėjo. Šiaurės Italijos valstybėlės prisijungė prie Sardinijos, o iš emigracijos grižęs Dž. Garibaldis (su „tūkstantine“) užėmė Italijos pietus (Neapolį ir Siciliją). 1861 m. rugpūtį Turine susirinko pirmasis Italijos parlamentas, buvo sukurta Italijos karalystė (konstitucinė monarchija), vadovaujama Sardinijos karaliaus Viktoro Emanuelio, su sostine Florencija.

1866 m. vyko Prūsijos-Austrijos karas. Kadangi Italai rėmė prūsus, jai atiteko Venecijos sritis.

1870 m., prijungus Romą ir Popiežiaus sritį, buvo baigtas Italijos vienijimas. Tačiau ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu ji tebebuvo vienalytė.

Austrija-Vengrija ir Balkanų tautos.

Po Vienos kongreso Austrijoje įsivyravusi taika ir jėgų pusiausvyra dažnai vadinamos Meternicho sistema, nes būtent Austrijos kansleris K. Metrnichas suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų Vienos kongrese, nustatant tvarką Europoje po Napoleono karų.

Austrijoje-Vengrijoje prasidėjęs pramonės perversmas sukėlė daug socialinių bėdų. Be to pavergtos tautos (vengrai, čekai, kroatai, lenkai ir kt.) buvo nepatenkintos vokiečių dominavimu ūkiniame ir politiniame gyvenime.

1867 m. Austrijoje buvo priimta nauja konstitucija, pagal kuria ji tapo Austrija-Vengrija (vengrams buvo suteiktos lygios teisės su austrais, turėjo atskirus parlamentus, bet imperatorius, kariuomenė, pinigai ir užsienio politika buvo bendri). Už savo teises kovojo ir kitos Austrijos-Vengrijos tautos, bet nesėkmingai.

Dar XIX a. I pus. kai kurios Balkanų tautos tapo nepriklausomos.

1821-1829 m. iš turkų jungo išsivadavo Graikija.

XIX a. pr. serbai išsikovojo autonomiją, o 1878 m. Serbija tapo visiškai nepriklausoma valstybe.

1878 m. Berlyno kongrese Bulgarija gavo nepriklausomybę nuo Turkijos, bet tada patyrė Rusijos spaudimą.

1878 m. po Krymo karo Berlyno kongrese buvo sukurta nepriklausoma Rumunijos karalystė.

Tarp susikūrusių slavų valstybių Balkanų pusiasalyje dominavo Serbija, kuri skatino pietų slavų tautas susijungti ir atsiskirti nuo Austrijos-Vengrijos (panslavizmas).

Tautiniai sąjūdžiai. Nacionalizmas.

Žmonės, kalbantys ta pačia kalba, turintys bendrą kultūrą, gali sukurti nacionalinę valstybę (XVIII – XIXa. plinta ir yra populiarios tokios idėjos). Būdinga savitumo kėlimas, istorijos aukštinimas, siekimas atskleisti tautos dvasią, savitumą,  romantizmas.

XIX a. pirmai pusei, viduriui taip pat būdingas siekimas išsivaduoti iš priklausomybės, sukurti nacionalines valstybes

1830-1831 m. revoliucijos

1. Siekis suvienyti Vokietiją taikiai (Frankfurto parlamentas). Sukilimas numalšintas, kai kuriose žemėse įsigaliojo konstitucijos.
2. Siekis išsivaduoti iš Austrijos priklausomybės ir suvienyti Italiją („Jaunoji Italija“, Dž.Madzinis).
3. Vengrijos siekis išsivaduoti iš Austrijos (L.Košutas).
4. Prancūzijoje numalšinta. Ji tapo konstitucine monarchija.
5. Lenkijos ir Lietuvos sukilimas. Numalšintas, Lenkija prarado autonomiją.

XIX a. pirmoje pusėje tik:

1831 m. Belgija tapo nepriklausoma (nuo Olandijos).

1830 m. susikūrė nepriklausoma Graikija (išsivadavo iš Osmanų imperijos).

XIXa. socialiniai konfliktai Europoje ir Amerikoje.   

Socialiniai konfliktai tai tokie konfliktai, kurie XIX a. Europoje kildavo tarp atskirų gyventojų socialinių sluoksnių. Šie konfliktai dažnai virsdavo vienos ar kitos valstybės vidaus revoliucijomis, kurių pasekoje keisdavosi valdymo formos (pvz.: monarchija – respublika), kartais gyventojai įgydavo daugiau politinių ar ekonominių teisių ir laisvių. Konfliktuose socialinės grupės susigrupuodavo įvairiai: dėl didesnių teisių prieš dar vis viešpataujančią bajoriją, dvasininkiją, aristokratiją kovodavo vis didesnę įtaką įgyjanti buržuazija ir vis didėjantis darbininkų (proletariato) sluoksnis (kol siekdavo bendrų tikslų). Dažnai valdžioje įsitvirtinus buržuazijai, už savo teises prieš ją imdavo kovoti vienas darbininkų  (proletariato) sluoksnis.

Prancūzija 1830 – 1840 m.

1. Daugėja blogai gyvenančių darbininkų.
2. Buržuazijos teisės vis dar ribojamos.
3. Bloga rinkimų sistema (aukštas turto cenzas).

1848m. revoliucija Prancūzijoje (prieš karalių Liudviką (Luji) Pilypą.

Paskelbta respublika. Teisė balsuoti vyram nuo 21 metų.

Sukurtos nacionalinės dirbtuvės – skirtos bedarbių įdarbinimui.

Prezidentas (vėliau imperatorius) – Luji Napoleonas Bonapartas (Napoleonas III).-  Antroji imperija.

Vokietija 1848 – 1849 m.

Revoliucija už feodalizmo liekanų (valstiečiams) panaikinimą, už konstitucinę monarchiją. Kartu siekta suvienyti Vokietiją (liko nesuvienyta)

1848 – 1849 m. – labai suaktyvėja išsivadavimo siekiai Europoje. Tai – „Tautų pavasaris“.

Italijos susivienijimas

Valstybė vienijusi Italiją buvo Sardinijos – Pjemonto karalystė.  Jos ministras pirmininkas Kamilas Kavūras (politinis vienytojas).

Džiuzepė Garibaldis su savo armija “Tūkstantine“. Kovojo ginklu su nenorinčiais vieningos Italijos.

1861 m. – Italijos karalystė (karalius – Viktoras Emanuelis II).(Be Venecijos ir Popiežiaus sritis).

1870 m. – Italija galutinai suvienyta, prijungus Popiežiaus valstybę. Sostinė – Roma.

Rėmė (kovoje su Austrija) Prancūzija ir Prūsija.

Vokietijos suvienijimas

Po Vienos kongreso buvo sukurta Vokietijos Sąjunga (Joje didžiausia buvo Austrijos įtaka). Tai nėra vieninga Vokietija.

Vokietijos suvienyti taikiai nepavyko. Vienyti jėga imasi Prūsija.

Otas fon Bismarkas – Prūsijos kancleris (vyriausybės vadovas).Vienijimas – „geležimi ir krauju“.

1864 m. Prūsijos karas su Danija (atimtas Šlėzvigas ir Holšteinas).

1866 m. Prūsijos – Austrijos karas (Austrija atsisako kištis į vienijimo procesą).

1867 m. Šiaurės Vokietijos Sąjunga (be Austrijos).

1870 m. Prūsijos – Prancūzijos karas.

Prie Sedano apsupa Prancūzijos armija ir imperatorius Napoleonas III. Prancūzija kapituliuoja. Prie Vokietijos prijungti prancūzų Elzasas ir Lotaringija taip pat Bavarija, Badenas, Viurtembergas, Hesenas).

1871 m. Vokietija suvienyta , paskelbta imperija.

Vilhelmas I – kaizeris (imperatorius), O.fon Bismarkas – reichkancleris. Parlamentas – reichstagas. Vyrauja – Prūsija. Sparčiai vystosi pramonė, šalis militarizuojama. Greitai tampa galingiausia Europoje, vykdo agresyvią užsienio politiką.

Vokietijos suvienijimas

Vokietijos kunigaikštystės po Vienos kongreso:

• Vokietijos sąjungą sudarė 35 kunigaikštystės ir 4 laisvieji imperijos miestai;
• Centrinis valdymo organas – kunigaikščių ir karalių paskirtų atstovų susirinkimas – Bundestagas;
• 1834 m. įkurta bendra Vokietijos muitų sąjunga, į kurią neįėjo Austrija;
• 1848 m. gegužės 12 d. Nacionaliniame susirinkime svarstyta suvienyt Vokietiją ir Sukurt Vokietijos imperiją, bet tik iš vokiškos Austrijos žemės;
• vėliau buvo pasirinktas “mažosios Vokietijos” suvienijimo kelias, vadovaujant Prūsijai;

Vokietijos vienijimosi prielaidos:

• ekonominės: nuo XIX a. pr. vokiečių žemėse ėmėsi sparčiau vystytus pramonė, plėtojosi geležinkelių tinklas, formavosi vienoda muitų sistema;
• politinės: valstybės kūrimosi procesą skatino vokiečių tautinis sąjūdis, prasidėjęs 1848 m. revoliucinių įvykių įtakoje, ir atsiradęs vokiečių supratimas, kad reikia vienytis ir kurti vieningą valstybę, sustiprėjęs 6 deš. Pab. vykstant pergalingam Italijos nacionalinio išsivadavimo karui;

1. Bismarkas ir jo politika:

Otas fon Bismarkas (1815 – 1898) – Prūsijos vadovas, ypatingai daug nuveikęs vienijant Vokietiją.

• 1862 m. Bismarkas tapo Prūsijos ministru pirmininku ir užsienio reikalų ministru;
• Bismarko politika pasižymėjo: konservatizmu, politiniu realizmu ir tvirtos rankos principu vienijant vokiečių žemes;
• Bismarkas buvo puikus diplomatas: mokėjo puikiai maskuoti tikruosius savo užsienio politikos tikslus (sugebėjo Austriją padaryt savo sąjungininke kovoje su Danija dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių);

Karas su Danija 1864 m. vasario mėn. – Prūsija iš Danijos gavo Holšteiną ir Šlėzvigą;

Prūsijos-Austrijos karas 1866 m. vasarą – buvo paleista vokiečių sąjunga, Austrija prarado vadovavimą vokiečiams;

Šiaurės Vokietijos sąjunga 1867 m.: Bismarkas, prie Prūsijos prisijungęs kai kuris teritorijas, su kitomis vokiečių valstybėlėmis į šiaurę nuo Maino upės sukūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą (Bismarkas tapo kancleriu, Prūsijos karalius – prezidentu). Tai buvo nauja vokiečių valstybių sąjunga, kur vadovavimas atiteko Prūsijai. Šios sąjungos pagrindu kūrėsi suvienyta Vokietija (neįėjo Bavarija, Viutembergas ir dar kelios pietinės vokiečių valstybėlės);

Prūsijos-Prancūzijos karas 1870 m. liepos mėn. Iki 1871 m. pr. – iš Prancūzijos Vokietija atėmė Elzasą ir Lotaringiją, buvo įkurta Vokietijos imperija;

 Pietinės vokiečių valstybės (Bavarija, Badenas, Viutembergas, Hasenas sutiko prisijungti prie bendros Vokietijos valstybės.

Vokietijos imperijos paskelbimas: 1871 m. sausio 18 d. Versalyje Prūsijos karalius Vilhelmas I buvo paskelbtas “vokiečių kaizeriu” (t. y. imperatoriumi). Oficialiai vokiečių jungtinė valstybė buvo pavadinta Vokietijos reichu (arba imperija). Tai buvo antras reichas.

Vokietijos imperijos bruožai:

• nebuvo federalinė valstybė;
• nebuvo grynai tautinė valstybė;
• buvo suvienyta “iš viršaus” (tai didino jos militarizmą);
• buvo autoritarinė valstybė su daugybe atgyvenų, stabdžiusių demokratinio parlamentarizmo plėtotę;

Italijos suvienijimas

Politinis Apeninų pusiasalio žemėlapis:

• Apeninų pusiasalis buvo suskaldytas į keletą valstybių: pietuose – Burbonų valdoma Neapolio ir Sicilijos karalystė; centre – Popiežiaus valstybė su sostine Roma; šiaurėj – Modenos, Parmos, Toskanos hercogystės (valdomos Habsvurgų dinastijos); šiaurės vakaruose – Pjemonto-Sardinijos karalystė
• Austrijai priklausė Lombardijos ir Venecijos provincijos;

Nacionalinio judėjimo pradžia:

• Nacionalinio judėjimo idėjos pradėjo plist po Vienos kongreso;
• Skatino: prancūzmečio patyrimas; neapykanta Austrijai;
• Priežastys: tik suvienijus Italiją galima sukurti liberalią, turinčią pažangius įstatymus valstybę;

Madzinis ir “Jaunoji Italija”:

• Svarbiausia pasipriešinimo austrams jėga buvo slaptos karbonų (“medžio anglies degintojų”) organizacijos. Siekė išvyti austrus iš Italijos, labai aktyviai veikė parsidėjus 1820 – 1821 ir 1831 m. revoliucijoms. Tačiau šios organizacijos buvo prastai organizuotos, greit suirdavo;
• 1831 m. iš Genujos kilęs Madzinis įkūrė naują organizaciją “Jaunoji Italija” – bendra nacionalinė revoliucionierių sąjunga;
• tikslas: pakelti į kovą visus italus, išvijus austrus sukurti laivą, nepriklastomą Italijos respubliką;
• 1849 m. vasario mėn. Roma paskelbta respublika (Pijus IX pabėgo iš Romos kilus neramumas), o jai vadovauti pakviestas Madzinis;
• po popiežiaus pabėgimo į Italiją karinę ekspediciją pasiuntė Prancūzija ir pardėjo karo veiksmus;
• nuo balandžio iki birželio mėn. Garibaldžio susirnktiems savanoriams pavyko atmušt Romą nuo puolančių prancūzų, vėliau padėčiai tapus beviltiška jo būriai pasitraukė į Š. Italijos kalnus. Garibaldis pasitraukė į užsienį;

Pjemonto iškilimas:

• 1848 m. pralaimėjus revoliucijai, sumažėjo Madzinio šalininkų. Nacionalinio judėjimo šalininkai viltis siejo su Pjemonto-Sardinijos karalyste, kuri atkakaliai kovojo prieš austrus;
• Karalius Viktoras Emanuelis II turėjo patarėją – Pjemonto ministrą pirmininką grafą Kavūrą. Kajūras pertvarkė Pjemonto-Sardinijos valdymą, įgyvendino reformas, Pjemontas tapo viena pažangiausių to meto valstybių;

Karas prieš Austriją:

• Ieškodamas paramos su užsieniu, Kavūras suartėjo su Prancūzija. 1858 m. Plombiere slaptas susitarimas tarp kajūro ir Napoleono III (Prancūzija įsipareigojo suteikt karinę pagalbą kare prieš Austriją);
• 1858 m. pab. Austrija Lombardijoj ir Venecijoj paskelbė jaunuolių šaukimą į austrų kariuomenę. Tai sukėlė nepasitenkinimą. Italai bėgo į Pjemontą (tai buvo pretekstas Kavūrui rengtis karui) ;
• 1859 m. karas tarp Pjemonto ir Austrijos. Austrai buvo sumušti. Lombardija ir Milanas išvaduoti;
• 1859 m.Toskaną, Modeną, Parmą nutarta prijungt prie Pjemonto;
• įvykiai šiaurėj paskatino judėjimą Italijos pietuose. 1860 m. Garibaldis užėmė Siciliją ir Neapolį.
• 1861 m. pirmasis Italijos parlamentas turine, kuriame nebuvo Romos ir Venecijos atstovų. Viktoras Emanuelis II paskelbtas Italijos karaliumi, o sostine iki 1870 m. tapo Florencija;
• Roma prie Italijos prijungta 1870 m. per Prancūzijos ir Prūsijos karą.

1870 m. rugsėjo 20 d. Italijos kariuomenė užėmė Popiežiaus sritį, įžengė į Romą. Italijos vienijimo pabaiga.

NACIONALIZMO IDĖJŲ PLITIMAS

Romantizmas – XVIII a. pab XIX a. pradžioje Europos meno, filosofijos ir literatūros krytys. Ieškojo tautos ir visuomenės ištakų, sakė, kad tik praeityje reikia ieškoti idealų. Būdingas patriotizmas aukštinama tėvynė.

„Tautų pavasrasis“ – 1848-1849 m. revoliucijų banga, tautinių idėjų sklaida. Kilo dėl sparčios industrializacijos, ribojamos kai kurių visuomenės sluoksnių politinės ir pilietinės teisės, siekis nepriklausomybės.

Priežastys:

• Nacionalizmas
• Prancūzijos užkariautų tautų nacionaliniai judėjimai
• Feodalinė santvarka
• Absoliutizmas
• Nepriklausomybės siekimai

Sukilimai vyko Prancūzijoje (po revoliucijos karalius atsisako sosto, šalis tampa Respublika), Vokietijoje, Italijoje, Austrijos imperijoje.

ITALIJOS SUSIVIENIJIMAS 1870 m.

Vienos kongrese atkūrus Italijos kunigaikštystes, ir dalį teritorijos perdavus Austrijai prasidėjo nacionalinė italų kova už susivienijimą. 20ais, 30ais ir 48aisiasi metais vieningos Italijos sukurti nepavyko. Po paskutiniosios revoliucijos Italija buvo susiskaldžiusi į 8 valstybes, kurias valdo Austrija. Lombardija ir Venecija taip pat priklauso Austrijai.

Susivienijimo eiga/etapai:

• Kūrėsi slaptosios organizacijos, siekusios išvaryti austrus
• Džuzepė Madzinis įkuria organizaciją „Jaunoji Italija“ – revoliucionierių sąjunga
• Roma paskelbiama Respublika
• Pjemonto Sardinijos karalystės iškilimas – Kamilis Kavūras
• Austrija Lombardijoje ir Venecijoje paskelbiama jaunuolių šaukimą į kariuomenę
• Austrai buvo sumušti, prijungtos atskirtos teritorijos
• 1870 m. italai įžengia į Romą, ją paskelbia sostine. Popiežiui palikta valdyti Romos dalis, dabartinis Vatikanas. Jis tampa teokratine valstybe.
• Galutinai suvienyta per Prūsijos-Prancūzijos karą

Nacionalizmo idėjos paveikė ir Austrijos –Vengrijos imperiją (dualistinė valstybė, gyvavusi 1867- 1918 m.). Vengrai pradeda reikalauti autonominių teisių.

VOKIETIJOS SUSIVIENIJIMAS 1871 m.

Suskilus Frankų imperijai susikūrė trys valstybės: Prancūzija, Italija, Vokietija. Nuo XV a. vokiečių žemės priklauso Šventajai Romos imperijai, kurią sudarę keli šimtai kunigaikštysčių. 1806 m. Napoleonas imperiją panaikino ir įkūrė Reino sąjungą. Po Vienos kongreso Reino sąjunga tapo Vokietijos sąjunga, sudaryta iš keliasdešimties kunigaikštysčių ir kelių laisvųjų miestų. Vokietijos sąjungos tikslas – palaikyti Vokietijos saugumą, neliečiamybę, kiekvienos valstybės nepriklausomybę. Siekiant apriboti Prūsijos įtaką, Austrijai buvo palikta teisė kištis į Vokietijos reikalus. 1834 m. įkūrus Vokietijos muitų sąjungą Prūsijos padėtis pagerėjo. Prasidėjo ekonominis Vokietijos žemių vienijimasis.

Vienijimosi priežastys:

• Vieninga muitų sistema
• Pagerintas susisiekimas tarp teritorijų
• Tautų Pavasario paskatintas noras suskurti vieningą nepriklausomą valstybę

Vokietiją ėmėsi vienyti Prūsijos kancleris Otas Fon Bismarkas. Vokietijos vienijimosi priemone jis laikė jėgos politiką, todėl didelį dėmesį skyrė kariuomenės parengimui ir didinimui.

Karai ir kiti įvykiai:

• Karo su Danija metu prisijungia Šlėzvigą ir Holšteiną
• Po karo su Austrija, pastaroji praranda savo įtaką vokiečių žemėse
• Vokietijai atitenka Elzasas ir Lotaringija (Iš Prancūzijos)
• 1871 m. paskelbta apie Vokietijos imperijos įkūrimą – II reichą
• Vokietijos kaizeriu tampa Prūsijos karalius Vilhelmas I
• Po susivienijimo Prancūzija turėjo mokėti Vokietijai kontribuciją
• Prancūzijoje paliekamos vokiečių karinės pajėgos

1830 m. prieš reakciją ir absoliutizmą Europoje kilo politinių revoliucijų banga. Jos rezultatas – daug kur pradėjo formuotis parlamentarizmas. Europoje stebimas  partijų atsiradimas. 1848-1849 m.  nauja revoliucijų banga Europoje kėlė ne tik ekonominius, politinius reikalavimus vyriausybėms, bet buvo iškelta ir tautų apsisprendimo teisė. XIX a. vid. sustiprėjo  moterų kova už politines teises, stebimos  moterų emancipacijos užuomazgos. XIX a. antra pusė vadinama Tautų pavasariu –  šiuo laikotarpiu vyko nepriklausomų valstybių kūrimasis Balkanuose; Italijos vienijimo procesas; Vatikano įkūrimas (XIX a. XVII – VIII deš. sandūra); Prūsijos karai vienijant Vokietiją; Austrijos tautų nacionaliniai sąjūdžiai ir Austrijos- Vengrijos paskelbimas (XIX a. VII deš.); Vokietijos suvienijimas (1871 m.); sionizmo judėjimas.

TAUTŲ PAVASARIS: nacionalizmas padėjo suvokti, kad tautą vienija kalba, papročiai, istorinė praeitis. Pramonės plėtotei reikėjo išsilavinusių žmonių, politinės valdžios ėmė siekti buržuazija.

VOKIETIJOS SUVIENIJIMAS 1871: siekta vieningos muitų sistemos, įtaką darė besiformuojanti bendra ūkio bazė, pramonės perversmas. Vokietijos vienyti ėmėsi Prūsijos kancleris Oto von Bismarkas, kuris manė, kad šalį suvienyti galima „geležimi ir krauju“. Didžiulis dėmėsys kariuomenei. 1871 buvo paskelbta Vokietijos konstitucija. Valstybei ir vyriausybei vadovavo reichskancleris Oto von Bismarkas.

1830 m. priežastys Prancūzijoje:

1. Karolis X siekė sugrąžinti absoliutinę monarchiją;
2. Sugrąžino per DPR nukentėjusiems bajorams daug lėšų;
3. Be svarios priežasties paleido vyriausybę;
4. Apribojo konstitucinę veiklą, rinkimų teises buržuazijai.

1830 m. revoliucijos tikslas: siekis atkurti demokratinius pertvarkymus.

1830m. revoliucijos pasekmės:

• Prancūzijoje konstitucinė monarchija;
• Nuo Nyderlandų atsiskyrė Belgija;
• Pokyčiai Vokietijos kunigaikštystėse;
• Nesėkmingos revoliucijos Italijoje ir Lenkijoje.

1848-1849 m. revoliucijos priežastys:

1. Nacionalizmo pažiūrų skatinami žmonės siekia išsikovoti nepriklausomybę;
2. Po pramonės perversmo valdžios siekia buržuazija;
3. 1845-1847m. bulvių maras Prancūzijoje;
4. Prastos darbininkų sąlygos.

1848-1849m. revoliucijos tikslas – pavergtos tautos siekė išsikovoti nepriklausomybę. 1848-1849m. revoliucijos pasekmės:

1. Prancūzija paskelbta respublika, išrinktas prezidentas ir parlamentas;
2. Sukyla kitos tautos (nesėkmingai).

1848-1849 m. revoliucijos reikšmė – plinta Tautų pavasaris. 1838 m. Londono darbininkų asociacija paskelbė liaudies chartiją:

• Anglijos parlamentą rinkti vieneriems metams;
• Suteikti visuotinę rinkimų teisę vyrams;
• Panaikinti turto cenzą kandidatams į parlamentą;
• Rinkėjus suskirstyti į vienodas apygardas;
• Įvesti slaptą balsavimą;
• Mokėti deputatams algas, kad ir nepasiturintys galėtų dirbti parlamente.