§ 44. Švietimas. Švietimo ir meno raida Europoje XIX a.

Ne tik viduramžiais, bet ir naujųjų amžių pradžioje mokyklų paprastiems žmonėms veikė mažai. Visuotinio mokymo įgyvendinimas buvo nepaprastai sudėtingas dalykas. Tai galėjo padaryti tik valstybė, bet ir jai sunkiai sekėsi.

Švietimas Prūsijoje

Įgyvendinti visuotinį pradinį mokymą pirmoji ėmėsi dar XVIII a. Prūsįja, valdoma karalių Frydricho Vilhelmo I ir jo sūnaus Frydricho II. Tačiau tam, kad įstatymai neliktų tik gerais norais, valdžiai teko paskelbti mokslą privalomą, už vaikų neleidimą į mokyklą grasinti piniginėmis baudomis ir kalėjimu. Neužtekdavo lėšų mokykloms statyti ir išlaikyti, mokytojų algoms. Todėl trūko mokytojų, daugelis jų neturėdavo reikiamo pasirengimo ir polinkių pedagoginiam darbui. Mokinius dėl blogo elgesio ir nemokėjimo mokytojai mušdavo lazdomis, rykštėmis, liniuotėmis, klupdydavo ant žirnių. Valdžia buvo įteisinusi tokias „auklėjimo” priemones. Vis dėlto valstybės rūpesčiu XIX a. viduryje Prūsijoje beraščių labai sumažėjo. Tarp atvykstančių į karinę tarnybą vyrų beraščiai sudarė: Prūsijoje — 6,3 proc., Didžiojoje Britanijoje — 24,8 proc., Belgijoje — 33 proc., Austrijoje — 71 proc. Pirmosios Prūsijoje įsikūrė amatų ir prekybos mokyklos. Daugelyje jų mokiniai mokydavosi vakarais arba sekmadieniais. Prūsijos pradžios mokyklas lankė ir mergaitės, ir berniukai. XIX a. tai buvo didžiulis laimėjimas. XIX a. vokiečių, pirmiausia Prūsijos, universitetai pirmavo pasaulyje. Jie turėjo plačią savivaldą ir pasidarė rimtos mokslo įstaigos. Universitetai rengė ne tik mokyklų mokytojus, bet ir mokslininkus, savarankiškai atliekančius tyrimus ir plėtojančius mokslą.

Švietimas Prancūzijoje

Visai kitaip Napoleonas I pertvarkė aukštąsias Prancūzijos mokyklas. Prancūzijos universitetų fakultetai virto tarsi specialiosiomis mokyklomis. Jos pagal griežtą programą rengė gydytojus, administracijos valdininkus, teisininkus. Mokymo programą ir egzaminų reikalavimus nustatydavo valstybė. Profesoriai buvo pirmiausia dėstytojai ir egzaminuotojai, o ne mokslininkai. Žlugus Antrajai imperijai, Prancūzijos universitetai vėl įgijo savivaldą. Tačiau per visą XIX amžių jie rengė gerus, užsienyje vertinamus specialistus. Beje, kaip ir ankstesniais amžiais. Tuo tarpu pradiniu mokymu Prancūzija nei iki revoliucijos, nei valdant Napoleonui I, nei grįžus į valdžią Burbonams rimtai nesirūpino. Mokykloms ir mokytojams išlaikyti valdžia skyrė labai mažai lėšų. Padėtis pradėjo pamažu keistis po 1830 m. Liepos revoliucijos. Tačiau dar ir Antrosios imperijos laikais pradinis mokymas nebuvo nei privalomas, nei visiškai nemokamas. Mokyklų nelankė daug mergaičių. Pavyzdžiui, 1865 m. Prancūzijoje neraštingi buvo 27 proc. vyrų ir 41 proc. moterų. Vyriausybei labiau rūpėjo ne žmonių raštingumas, bet mokytojų politinis patikimumas. Tiesa, valstybė teikė piniginę paramą suaugusiųjų kursams. Juose vakarais mokydavosi beraščiai miestiečiai.

Švietimas Didžiojoje Britanijoje

Didžioji Britanija liaudies švietimo srityje taip pat atsiliko nuo Prūsijos ir net nuo Prancūzijos. Mat Didžiosios Britanijos vyriausybė ligi XIX a. vidurio visiškai neskirdavo lėšų pradžios mokykloms. Mokyklas steigdavo ir mokytojus išlaikydavo savivaldybės bei įvairių religijų bažnyčios. Savivaldybės, kuriose vyravo turtingieji, savo vaikus leidžiantys į privačias mokyklas, nesirūpino nepasiturinčiaisiais ir mažai skirdavo lėšų jų švietimui. Bažnytinės mokyklos daugiausia mokė tikybos, mažai teikdamos dėmesio kitiems dalykams. Beje, Didžiojoje Britanijoje buvo paplitęs savarankiškas lavinimasis, įvairūs vakariniai ir sekmadieniniai kursai. Juos lankydavo kvalifikuoti darbininkai, kuriems reikėdavo daugiau žinių, norint dirbti prie mašinų. Didžiosios Britanijos universitetuose buvo išlikusi kone viduramžių tvarka. Naujus universitetus Europos šalys steigė vokiečių ir prancūzų, o ne anglų pavyzdžiu. Didžiausių liaudies švietimo laimėjimų pasiekė maža Šveicarija, o ne didžiosios valstybės, tačiau raštingųjų XIX a. padaugėjo visose be išimties Europos šalyse.

Spausdinimo technikos tobulėjimas

XIX amžius — Europos literatūros klestėjimo laikotarpis. Vis daugiau buvo spausdinama knygų, laikraščių, žurnalų. Tai lėmė ne tik švietimo plitimas, bet ir technikos tobulinimas, pirmųjų spausdinimo mašinų išradimas ir pritaikymas. Vokiečio F. Kenigo plokščiaspaudė mašina per valandą atspausdindavo 800 lapų, kai tuo tarpu rankinės spausdinimo staklės — ne daugiau kaip šimtą. Naujas spausdinimo būdas, vadinamas litografija (išrastas taip pat Vokietijoje), įgalino daug paprasčiau ir pigiau spausdinti paveikslų reprodukcijas, knygų bei žurnalų iliustracijas. Spausdinimas pasidarė svarbi pramonės šaka, kurioje pirmavo vokiečių valstybės ir Prancūzija. Saksonijos miestas Leipcigas virto garsiausiu pasaulyje knygų įvairiomis kalbomis spausdinimo centru.

Laikraščių ir knygų plitimas

XIX a. paplito laikraščiai — savaitraščiai ir dienraščiai. Atsiradus geležinkeliams, sostinėje leidžiami laikraščiai būdavo pristatomi į kitus miestus jų spausdinimo dieną arba kitą rytą. Padaugėjo žmonių, skaitančių poeziją, romanus, istorikų veikalus. Formavosi skaitančioji visuomenė: pasiturintys žmonės uoliai pirkdavo knygas, kaupdavo jų rinkinius, namų bibliotekas. Kaip tik šios skaitančiosios visuomenės dėka daugelis rašytojų jau galėdavo pragyventi iš savo kūrybos. Ir ne tik didieji, kurių veikalai iki šių dienų skaitomi (H. Balzakas, V. Hugo, C. Dikensas, I. Turgenevas, F. Dostojevskis), bet taip pat ne tokie talentingi, dabar jau primiršti rašytojai.

Literatūra ir menas XIX a.

Nepaprastai populiarūs pasidarė nuotykių ir istoriniai romanai. Istorinio romano pradininkas škotas V. Skotas savo veikaluose stengėsi kuo tiksliau pavaizduoti praeities žmonių gyvenimo sąlygas. Ne toks skrupulingas buvo prancūzas A. Diuma, parašęs kelis šimtus nuotykių romanų. Juose taip pat aprašomi praeities įvykiai, valdovai, karvedžiai ir kiti garsūs žmonės. A. Diuma, V. Skotas ir daugybė kitų nuotykių bei istorinių romanų autorių, rašydami apie karus, sukilimus, kalėjimus, nesimėgaudavo žiaurumais, žudynėmis ir kankinimais. Jų veikalai žadino kilnius jausmus, ištikimybę pareigai, pasiaukojimą, užuojautą silpniesiems ir norą jiems padėti. Nuo Švietimo laikų išliko didelis susidomėjimas filosofija. Išsilavinę žmonės mielai skaitė mąstytojų, mėginančių sujungti filosofiją su istorija ir savaip paaiškinti praeitį ir dabartį, veikalus. Iš tokių paminėtinas škotas Tomas Karlailis (1795—1881). XIX a. pirmoje pusėje imta labai domėtis istorija. 1789-1815 m. laikotarpiu europiečiai išgyveno daug audringų įvykių. Įvyko Prancūzijos didžioji revoliucija, griuvo sostai, žlugo senos ir kūrėsi naujos valstybės, didžiulės armijos žygiavo nuo Gibraltaro sąsiaurio ligi Maskvos. Sparti įvykių kaita skatino ieškoti jų priežasčių, stengtis suvokti istorijos prasmę. Prancūzų istorikų O. Tjeri, F. Gizo, vokiečio L. Rankės knygos būdavo išperkamos greičiau negu nuotykių romanai. Platiesiems gyventojų sluoksniams pasidarė labiau prieinamos ir meno vertybės. Vis daugiau atsidarydavo valstybinių dailės muziejų. Jų lankytojai už nedidelį mokestį arba visai veltui galėdavo gėrėtis tapytojų ir skulptorių kūriniais. Pirmasis iš tokių valstybinių muziejų buvo Luvras Paryžiuje, įsteigtas revoliucijos metais karališkuosiuose rūmuose. XIX a. Prancūzija, tiksliau, Paryžius virto pasaulio tapybos centru, į kurį vykdavo mokytis daugelio šalių dailininkai. Čia kūrė daug garsenybių. Vienas iš jų — didysis prancūzų tapytojas Eženas Delakrua (1798— 1863).

Romantizmas ir pozityvizmas

XIX a. literatūrai ir apskritai kultūrai įtakos turėjo dvi idėjinės srovės — romantizmas ir pozityvizmas. Romantizmas reiškė daugelio išsilavinusių žmonių nepasitenkinimą esama tvarka, pilku gyvenimu ir „pinigų maišo” visuomene, kurioje žmogaus vietą lemia turtas. Tokiai visuomenei romantikai priešino vienišus didvyrius — maištininkus, metančius iššūkį blogiui. Vieni romantikai garbino praeitį ir rasdavo teigiamų pavyzdžių viduramžiuose. Kiti siejo viltis su revoliucija, kuri atneš laisvę žmonėms ir pavergtoms tautoms. Romantizmo pradininkai buvo prancūzų rašytojas F. R. Satobrianas ir anglų poetas Dž. Baironas. Romantikais laikomi žymiausi XIX a. poetai: A. Puškinas, M. Lermontovas, H. Heinė, A. Mickevičius. Pozityvizmas iš pradžių buvo filosofinė kryptis. Jos kūrėjas — prancūzų filosofas Ogiustas Kontas (1798—1857), rašęs, kad visuomenė rutuliojasi iš lėto, laipsniškai kisdama pagal tam tikrus dėsnius, kaip ir gamta. Mokslo uždavinys — kuo tiksliau pažinti gamtą bei visuomenę. Tiksli turinti būti ir grožinė literatūra: vaizduoti žmones visiškai tokius, kokie jie yra tikrovėje. Literatūroje pozityvizmo išraiška buvo natūralizmo srovė. Jos žymiausias atstovas —  prancūzų rašytojas, daugelio romanų autorius Emilis Zola (1840—1902). Jo kūrybinės galios suklestėjo, tiesa, jau amžiaus pabaigoje.

Klausimai

1. Kuo skyrėsi Prūsijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos pradinis mokymas ir universitetai?
2. Kokią reikšmę Europos dvasiniam gyvenimui turėjo spausdinimo mašinų išradimas?
3. Kokia literatūra buvo populiari XIX a. Europoje?
4. Kuo skyrėsi romantizmo ir pozityvizmo grožiniai kūriniai?
5. Ar esate skaitę šiame paragrafe paminėtų rašytojų kūrinių? Jei skaitėte A. Diuma, H. Balzako, V. Skoto romanų (prisiminkite, kuriuos), pamėginkite atsakyti į šiuos klausimus: a) kurios šalies ir koks istorijos laikotarpis romane pavaizduotas; b) kurie istorijos įvykiai jame aprašomi; c) kuriai meno srovei galima priskirti jūsų skaitytus šių rašytojų kūrinius? Pagrįskite savo nuomonę.