Reformų bandymų laikotarpis, Stanislovas Poniatovskis

Europa XVIII amžiuje

Valstybės. Po XVII amž. suiručių ir audringų 30 metų karų, Europoje užėjo griežto absoliutizmo periodas. Tai linkmei vadovavo Prancūzija. Ten kieta ministerio kardinolo Rišeljės (Rischelieu, † 1642 m.) ranka, užgniaužusi feodalizmą, sukūrė centralizuotą karalystę. Jo įpėdinis, taip pat kardinolas, Mazarini († 1661 m.) ją galutinai sukonsolidavo, ir didžiausią klestėjimo laikotarpį ji pasiekė „karaliaus saulės” Liudviko XIV laikais (1643— 1715 m.). Centralizuota, militariškai galinga, su puošniais karaliaus rūmais Prancūzija pasidarė visų Europos valdovų sekimo objektu.

Netrukus tas pats ir visur įsivyravo: visur buvo įvesta kieta absoliūtiškoji valdžia su galingomis armijomis.

Į pirmųjų Europos galybių tarpą stojo puikiai organizuota Prūsija, kurios dalis kadaise buvo net Lenkų karaliaus lenas; dabar ji pasidarė vienu pavojingiausių Respublikos kaimynų. Pirmojo švedų antplūdžio metu Prūsiją valdąs Brandenburgo elektorius išsivadavo iš leninės priklausomybės (tas faktas buvo patvirtintas 1660 m. Olivos taikos traktatu). Antrojo švedų antplūdžio metu elektorius Fridrikas Vilhelmas 1701 m. karūnavosi Prūsų karalium. Jo įpėdinis Fridrikas II Didysis (1740—1786 m.), sėkmingai apgynęs iškilusią Prūsiją nuo nepripažįstančių jai vietos savo tarpe senųjų galybių — Austrijos, Prancūzijos, Rusijos ir jų sąjungininkių, — nustebino visus ir pastatė Prūsiją pačių pirmųjų valstybių tarpe. Prūsijos armija įgijo nenugalimosios vardą.

Tuo pat metu plačiais užsimojimais išgarsėjo taip pat absoliutiškoji Marijos Terezijos (1740—1780 m.) ir Juozapo II (1765—1790 m.; iš pradžių, iki 1780 m., jis buvo motinos bendravaldis) Austrija.

Senoji rytietiško tipo valstybė, Rusija, į Europos valstybių tarpą buvo pradėjusi veržtis jau nuo Jono IV Žiauriojo laikų (1533—1584 m.), o ypač pažengė tuo keliu, įsiviešpatavus naujajai Romanovų dinastijai. EnergingasisPetras I Didysis (1682—1725 m.) griežtomis priemonėmis pakirto jos rytietiškos santvarkos šaknis ir išvedė ją į europėjamąjį kelią. Kartu jis atsuko į Europą jos politinį veidą ir eile sėkmingų karų pasiekė tai, kad Rusija taip pat įžengė į pirmaeilių Europos galybių tarpą. Nuo Petro laikų su ja jau buvo skaitomasi, jos jau nebeaplenkė, sprendžiant kokį svarbesnį Europos politikos klausimą. Visos valstybės rungėsi, stengdamosios ją patraukti į savo pusę. O Kotrynos II (1762—1796 m.) laikais Rusija jau pradėjo vadovauti ne tik rytų Europos politikai, bet ėmė kištis net į centro ir vakarų Europos konfliktus, ir jos žodis ten nusverdavo. Štai kaip tik ta sustiprėjusioji Rusija nuo Petro I Didžiojo laikų sutartinai su Prūsija pasidaro padrikos Respublikos globėja.

Šviečiamoji literatūra ir šviesusis absoliutizmas. Tuo pat metu, kai visur Europoje kilo absoliutizmas ir kūrėsi militariškai galingos valstybės, remiančiosi feodalizmo laikotarpį išgyvenusia aristokratija, Prancūzijoje ėmė stiprėti trečiasis luomas — miestiečiai piniguočiai, arba buržuazija; iš jo išsiskyrė šviesusis sluoksnis, kurį mes šiandien vadintumėm inteligentija. XVIII a. tas sluoksnis sukūrė visas senąsias tradicijas paneigusį judėjimą, savotišką kultūros gyvenimo periodą, kuris vadinamas švietimo periodu. Dienos dievaičiu pasidarė mokslo žmogus, filosofas, rašytojas. Pradėjo klestėti literatūra, pasipylė mokslo veikalai. Jie dabar mums atrodo menkaverčiai, nepasižymį gilumu, o tik drąsių, viską neigiančių išvadų dialektika, bet to meto žmogui tai buvo viskas.

Mokslas ir literatūra įsiskverbė ir į aukštąjį luomą, į aristokratų salionus, įsiskverbė net į karaliaus rūmus. Montesquieu († 1755 m.), Rousseau († 1778 m.), Voltaire († 1778 m.), D’Alembert († 1783 m.), Diderot († 1784 m.) ir eilė kitų autorių pasidarė epochos dievaičiais. Diderot suorganizuota enciklopedija, apie kurią buvo suburtos visos žymiausios to meto pajėgos, kūrė naują pasaulėžiūrą. Buvo perkainojamos visos senosios vertybės: jos buvo paneigiamos, iš visko buvo sumaniai juokiamasi. Eilė autorių užsiėmė visuomenės santvarkos, valstybės ir ūkio klausimais. Visi tuo domėjosi, visi apie tai tekalbėjo. Vietoj senųjų aristokratijos turnyrų, o kartais net vietoj medžioklių, salionuose buvo ruošiami pasikalbėjimai ir disputai.

Iš Prancūzijos ta pati srovė paplito po visą Europą. Ja užsikrėtė Europos valdovai. Jie palaikė ryšius su išgarsėjusiais literatais ir mokslininkais, patys užsiėmė literatūra ir mokslu, savo sostinėse kūrė mokslų akademijas (Berlyne, Petrapily, Drezdene, Stokholme ir kt.) ir naujus universitetus. Taip antai, Fridrikas Didysis savo dvare laikė Volterą, pats rašė poezijos ir net mokslo veikalus. Kotryna (Jekaterina) II taip pat kvietė į Rusiją išgarsėjusius rašytojus ir pati rašė. Prie jų dar prisidėjo Austrijos Juozapas II. Susižavėjęs šviečiamąja literatūra, jis darė reformas, viską, net Bažnyčią, pajungdamas valstybės valdžiai (jozefinizmas). Dėl šitų reiškinių visas periodas vadinamas šviesiojo absoliutizmolaikotarpiu.

Respublika XVIII amžiuje

Valstybė ir visuomenė. Tuo pat metu, kai visur Europoje išaugo galingos absoliutiškosios monarchijos su didžiulėmis nuolatinėmis armijomis, Respublika gyveno visiško pakrikimo laikus. Armijos ji beveik jokios neturėjo. 1717 m. Lenkijai buvo nustatyta 18.000 kariuomenės, o Lietuvai 6.000, bet iš tikro jos nebuvo nė pusės to skaičiaus, nes nebuvo pinigų jai išlaikyti.

Kitur visas gyvenimas buvo paklusnus valstybės valdžiai, monarchui, o Respublikoje karalius neturėjo jokios valdžios. Nebuvo iš viso jokios centro valdžios, su kuria kas nors būtų skaitęsis. Teoriškai čia visą valdžią turėjo patys piliečiai, t. y. bajorija, bet iš tikro ji ničnieko negalėjo. Ji buvo susibūrusi apie tarpusavy kovojančius didikus, kuriems nesutariant ir nė vienai partijai neįsigalint, seimai irte iro, ir krašte neliko jokios valdžios; tuo būdu svetimųjų papirkimams ir didikų savavaliai kelias buvo laisvas. Visuomenės masės gyvenimo klausimais nė nesirūpino.

Dar patvirkusio girtuoklio karaliaus Augusto II laikais didikai, o nuo jų ir bajorija, išmoko tik puotauti ir girtauti. Iškilo girtuokliavimo kultas: didikai ir bajorija savo šeimos brangenybių tarpe turėjo su įvairiomis iškilmėmis susijusių taurių; jei iš jų kada nors buvo gėręs koks karalius, tai taurės buvo laikomos, kaip ypatingos šventenybės, pagarbioje vietoje. Kai kurie didikai tokių taurių parodymui svečiams buvo išgalvoję net specialų ceremonialą. Bajorijos tarpe garsėjo ypač tie, kurie galėjo daugiausia išgerti ir nepasigerti. Per kiekvieną puotą šeimininko pareiga buvo žiūrėti, kad nė vienas svečias negalėtų išeiti namo, tarnų nepalaikomas. Nebuvo jokio kultūrinio intereso, jokių kultūrinių pramogų.

Seimeliai. Politinis gyvenimas ėjo seimeliuose. Čia buvo sprendžiama, kuris didikas yra galingesnis ir kurio laukia nemalonumai iš seimo ar tribunolo pusės. Todėl didikai stengėsi patraukti į savo pusę daugumą bajorijos. O ją patraukti tebuvo galima tik protekcijomis ir nuolatinėmis puotomis savo dvaruose. Į seimelius tam pačiam tikslui buvo suvežamos iš okolicų masės plikbajorių, nes ir jie turėjo lygų su didikais balsą ir, svarbiausia, turėjo prie šono bajoriškąjį ženklą — kardą, kurį kiekvienu momentu galėdavo vartoti savo pono ar to, kuris gerai užmokėdavo, nuomonei paremti. Į seimelius tokių plikbajorių atsigabendavo visi didikai, ir todėl seimeliai buvo nuolatinių muštynių vieta.

Seimelio vaizdai, aprašyti daugelio ano meto žmonių, tiesiog šiurpūs. Kiekvienas didikas ir stipresnis bajoras nusiųsdavo į okolicas vežimų ir atgabendavo keletą dešimčių ar keletą šimtų plikbajorių. Jiems iš anksto būdavo pažadama po kokį auksiną ar du ir, be to, duodamas visiškas išlaikymas seimelio metu. Todėl jie važiuodavo triukšmingai garbindami juos vežantį didiką. Atvežti jie tuojau būdavo sutalpinami iš anksto pasamdytose smuklėse ir šiaipjau patalpose. Taip pat iš anksto didiko atgabentos virtuvės pagamindavo jiems valgyti, nes nuskurę plikbajoriai visada būdavo alkani ir tikrai sočiai pavalgydavo tik seimelio metu. Tuojau prasidėdavo jų valgydinimas ir girdymas. Čia pat didiko agentai, o kartais net ir jis pats, visiems duodavo instrukcijų, kaip turi seimely elgtis, ko laikytis ir kieno nurodymų klausyti.

Visas būrys išgriūdavo į miestelį, lydėdamas savo vadą, einantį padaryti vizitų sau lygiems ponams. Dažnai didelė dalis suvirsdavo į patvorius išsimiegoti, o likusieji kartais pakeliui sutikdavo savo vado priešą, einantį su tokiuo pat būriu; žodis po žodžio susipešdavo, išsitraukdavo kardus ir puldavo vieni kitus. Ir, žiūrėk, vienas pasigesdavo ausies ar nosies, kitas nebevaldydavo rankos, o kai kurie net ir gyvybės netekdavo. Paties seimelio metu muštynės kardais taip pat būdavo paprastas dalykas. Reikėdavo tik vadams susikirsti, kam nors tarti įžeidžiamą žodį, — įžeistojo palydovai tuojau čiupdavo kardus, ir žudynės būdavo neišvengiamos.

Visą seimelio laiką nesiliaudavo girtuokliavimas; ypatingai jis įsismagindavo, seimelio darbams pasibaigus. Mat, prieš darbus didikų agentai stengdavosi neleisti plikbajoriams pasigerti, nes tuomet jie nieko negalėtų padėti. Bet, seimeliui pasibaigus, plikbajoriai būdavo taip vaišinami, kad ilgai atsimintų. Todėl po seimelio ateinančią naktį jų būdavo pilna pusgyvių ne tik visose palėpėse, bet ir visuose patvoriuose. Dažnas ten sušaldavo ir galą gaudavo, o dar dažniau juos pusgyvius apdorodavo visoki vagys ar blaivesni draugai. Rytą dažnas pasigesdavo kardo, kepurės, švarko, batų ar ko kito. Tada nukentėjusieji puldavo prašyti savo pono pagalbos. O šis, jau iš anksto žinodamas, kad taip bus, turėdavo atsivežęs vežimus apnešiotų ir krautuvėse pripirktų įvairiausių rūbų, kuriuos bematant išdalindavo. Jei kam nepakakdavo rūbų, tam išmokėdavo pinigais ar. kaip ypatingą malonę, kartais duodavo kokį nors savo daiktą. Bet jei taip nukentėjusių vadas seimely nieko nelaimėdavo arba būdavo priešingos partijos priverstas pabėgti, tai nieko negaudavo nė nukentėję. Jiems tekdavo laukti kito seimelio ir tikėtis savo poną apginti. Po seimelio ponas plikbajoriams dar padalindavo po truputį pinigų. Todėl, seimeliui pasibaigus, girtuokliavimas trukdavo dar keletą dienų. Į namus tas iš jų greičiau grįždavo, kuris greičiau prasigerdavo ir greičiau išsipagiriodavo. Vežti jų niekas namo jau nebe-veždavo, nes ponui būdavo nebesvarbu, kada jie grįš.

Seimai. Aiškus dalykas, kad privežti plikbajorių į seimelius tegalėdavo tik didikai, nuo kurių tuo būdu priklausydavo ir seimelių rezultatai. Tad vidutinė bajorija turėdavo glaustis prie didikų, nes kitaip galėdavo labai nukentėti. Tuo būdu į seimą būdavo išrenkami tokie atstovai, kokių norėdavo didikai; jiems ir instrukcijos būdavo duodamos tokios, kokių norėdavo tie patys didikai. Vienuose pavietuose būdavo įtakingesnis vienas didikas, kituose kitas; todėl kai jų atstovai suvažiuodavo į seimą, žinoma, negalėdavo tarp savęs susikalbėti. Visada atsirasdavo, kas pasakydavo „veto”, ir seimas turėdavo iširti. O visa ta santvarka vis dėlto būdavo vadinama tikrąja laisve. Bajorijos masės ją brangino, stropiai žiūrėjo, kad ji nebūtų pakeista, nes tik tokioje santvarkoje kiekvienas jautėsi turįs didelę vertę ir galįs pasipelnyti. Kiekvienas bijojo, kad kitokioje santvarkoje su juo niekas nebesiskaitys.

Bajorijos švietimas XVIII amž. buvo labai žemas. Visos mokyklos buvo jėzuitų ir pijarų rankose. Mokymas buvo vien tiktai formalinis; buvo tik gaudomos senųjų laikų išminčių mintys, visiškai nepritaikytos gyvenimui. Kaip ir XVII a., taip ir dabar tebebuvo mokoma pirmiausia klasinių kalbų, eilėraščių kūrimo, iškalbos. Mokiniai išmokdavo rašyti eilėraščius, sakyti kalbas, pilnas tuščių žodžių, — ir viskas, tiek eilėraščiai, tiek kalbos, būdavo skiriamos vien galingųjų garbei. Mat, visa valstybės santvarka mažesniuosius verte pataikauti, šliaužioti prieš galinguosius.

Ir didikų švietimas taip pat buvo labai žemas. Kiekvienas didiko sūnus paprastai vykdavo į užsienius, kur retai kada studijuodavo, o vien tik trindavosi po vakarų Europos kunigaikščių ir aristokratijos salionus. Toksai ponaitis grįždavo, nieko neišmokęs, pilnas didybės, paniekos visam tam, kas sava. Žodžiu, didikų jaunuomenė parsiveždavo Vakarų madų, bet jokio turinio. Šviečiamojo periodo literatūros idėjos į Respubliką atėjo XVIII amž. antrojoje pusėje, tačiau viso gyvenimo jos čia nepavergė.

Valstybės reformų klausimas. Šviesesniųjų asmenų pasitaikydavo tik vienas kitas. Suprasdami visas savo krašto visuomenės santvarkos blogybes, jie ėmė ieškoti išeities. Vieni bandė siūlyti aptvarkyti gyvenimą, paliekant nepaliestus pagrindinius „aukso laisvės” principus, o kiti net siūlė panaikinti pagrindinę blogybę — liberum veto. Atsirado tais klausimais ir knygų. Iš visų autorių buvo žymiausias piaras Konarskis (1700—1773 m.), kuris 4 tomų savo veikale „Apie sėkmingą seimavimą” pirštu prikišamai įrodė, kad išsigelbėti ir panaikinti netvarką bus galima tik panaikinus liberum veto. Tačiau tamsios bajorijos masės buvo griežčiausiai nusistačiusios prieš reformas ir kiekvieną reformos pasiūlymą laikė pasikėsinimu ant laisvės, o kiekvieną reformos siūlytoją — bajorijos priešu. Todėl visi reformų siūlomieji raštai buvo anonimiški. Kai kurie autoriai, pabūgę bajorijos neapykantos, jau išspausdintas savo knygutes išpirkdavo ir sunaikindavo.

Partijos ir reformų klausimas. Šitokioje būklėje dėl valdžios kovojančios Čartoriskių ir Potockių partijos gerai suprato reformų reikalą, bet kiekviena tuo tarpu apie tai nekalbėjo. Kiekviena svajojo pirma viską suimti į savo rankas, o tik paskui imtis reformų. Mat, jei kuri iš jų būtų bandžiusi siūlyti reformas, tai priešingoji partija, joms net pritardama, vis tiek būtų stojusi į opoziciją ir savo priešus paskelbusi bajorijos priešais ir laisvių išdavikais. Tad buvo aišku, kad reformuoti ką nors galės viena partija, nesiskaitydama su bajorijos masių nuotaika, tik tada, kai turės savo rankose visą valdžią ir kai turės užsienio paramos. Taip pat buvo aišku, kad be užsienio paramos nebus galima vis tiek atsilaikyti prieš kitos partijos kurstomą bajoriją. Ir kai, mirus Augustui III, Čartoriskiai Rusų padedami pasidarė vieninteliais viešpačiais, tik tada buvo galima imtis reformų. Jie tas reformas ir pradėjo.

Socialinių reformų klausimas. Pačios bajorijos matoma didžiausia negerovė Respublikoje buvo centro ir visos valstybės valdžios aparato pakrikimas. Apie tai buvo daugiausia ir kalbama. Ir kai XVIII a. vidury čia pradėjo plisti šviečiamosios literatūros raštai, tai daugiausia buvo domimasi tais autoriais, kurie rašė apie valstybę (Rousseau, Mably ir kt.). Lengviausia buvo reformuoti valstybę, nes jos reformą bajorija mažiausiai tegalėjo pajusti. Reformuoti socialinę santvarką — palengvinti miestiečių, o ypač valstiečių būklę — buvo pavojinga, nes tat tiesiogiai paliestų kiekvieną bajorą ir tuo būdu sukeltų jų didžiausią pasipriešinimą. Bajorija, mat, savo išimtinę padėtį laikė nepaliečiamu šventu dalyku; pavyzdžiui, kai Zamoiskis savo paruoštam įstatymų kodekse pasiūlė duoti valstiečiams laisvę, tai bajorija atmetė net nesvarsčius visą projektą (1780 m.), o jį patį apšaukė bajorijos išdaviku. Pasitaikydavo tik, kad vienas kitas ponas atleisdavo nuo baudžiavos savo valstiečius. Šiaipjau valstiečių būklės pagerinimui nebuvo nieko padaryta net paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais įvykusiame reforminiame seime, kada daug gero buvo padaryta miestams ir kada buvo perorganizuotas visas valstybės aparatas. Tad suprantama, kodėl ir Čartoriskiai, imdamiesi reformų, tegalvojo tik apie valdžios reformas: socialinio gyvenimo jie visiškai nelietė.

Stanislovo Augusto išrinkimas ir tarpuvaldžio kovos

Kandidatai. Augustui III mirus, kandidatų į sostą atsirado nemaža. Pirmiausia tai buvo jo vyresnysis sūnus, kuris betgi greit mirė, ir stipriausiais kandidatais liko keletas saviškių ponų. Atrodė, jog daugiausia šansų turi Adomas Čartoriskis (Rusų vaivados Augusto sūnus). Bet taip pat daug šalininkų turėjo išvien su Potockiais ir Radvilomis einąs Lenkų hetmonas Branickis. Čartoriskiai, žinoma, rūpinosi pastatyti karalium savo šeimos narį. Be Ad. Čartoriskio, jų kandidatu dar buvo M. Čartoriskio žentas, vėlesnis Lietuvos hetmonas M. Oginskis.

Kotryna (Jekaterina) II tuojau po Augusto III mirties užmezgė santykius su Prūsų Fridriku II ir jam pasiūlė bendromis jėgomis paremti Poniatausko kandidatūrą. Mat, jis, mažiausia turėdamas šansų, gavęs sostą už viską turėtų būti dėkingas jį pastačiusiems; be to, neturėdamas stiprios paramos krašte, visada turėtų remtis tik savo protektoriais. Taip ir įvyko. Tarp Rusijos ir Prūsijos buvo atnaujinta jau daug kartų daryta sutartis, kuria abi valstybės pasižadėjo remti Poniatausko kandidatūrą ir žiūrėti, kad Respublikoje nebūtų padaryta jokių reformų. Taip pat jos įsipareigojo priversti seimą, kad kitatikių, t. y. pravoslavų ir protestantų teisės būtų sulygintos su katalikų teisėmis.

Nuo to meto Rusija ir Prūsija pradėjo nuolat glaudžiai bendradarbiauti, kišdamosi į Respublikos vidaus reikalus.

Rusų kariuomenei parėmus, karalium buvo išrinktas Stanislovas Augustas. Čartoriskių priešai buvo išvyti iš krašto. Radvila išbuvo ištremtas net 3 metus; visi jo turtai tuo tarpu buvo konfiskuoti. Tapę visagaliais, Čartoriskiai dabar galėjo pradėti savo reformas.

Čartoriskių priešai ir jų nugalėjimas. Čartoriskiai, numanydami, kad be Rusijos paramos nepajėgs apsidirbti su savo priešais, sutiko su Poniatausko kandidatūra. Jis buvo jų sesers sūnus, jų pačių išauklėtas ir be jų krašte neturįs jokios reikšmės. Todėl jie tikėjosi, kad valdžia vis tiek liks jų rankose. Nugalėti priešingą partiją buvo nesunku, nes jau konvokacinio seimo metu visa valdžia perėjo į jų rankas. Didžiausią pasipriešinimą parodė tik Lenkų hetmonas Branickis ir Vilniaus vaivada Karolis Radvila (mirusio hetmono sūnus); kai seimas buvo apsuptas Čartoriskių milicijos ir rusų kariuomenės, jie išvyko iš Varšuvos pasiruošę pradėti karą, tačiau veikiai rusų kariuomenės pajėgomis jie buvo išvyti iš krašto. Branickis netrukus susitaikino su savo giminėmis (jo žmona buvo St. Augusto sesuo) ir sugrįžo.

Radvila betgi nenusileido. Jis buvo gana pavojingas, nes turėjo daugybę turtų ir Lietuvos bajorijos tarpe buvo labai populiarus ir mylimas. Tą meilę jis buvo įgijęs savo paprastumu ir amžinai girtuokliaudamas su bajorija. Jis neturėjo jokio išmokslinimo, ir bajorija žiūrėjo į jį, kaip į savą žmogų. O jo dosnumas, vaišingumas, prieinamumas, šalia jo milijoninių turtų ir Radvilos vardo, labai daug reiškė. Vis dėlto Čartoriskiai nepabūgo ir jo pašalinti. Lietuvoje buvo padaryta konfederacija, kuri paskelbė jį bajorijos išdaviku, o jo turtus konfiskavo. Rusų kariuomenės išvytas į Moldaviją, jis vis dėlto nenusileido ir, vienas klajodamas po Europą, ieškojo paramos prieš naująjį karalių, Čartoriskius ir Rusiją. Ten jis išbuvo, kleisdamas išsivežtas brangenybes, net 3 metus (pagaliau jį sugrąžino ant Čartoriskių supykusi Kotryna). Būdamas didelis girtuoklis nutrūktgalvis, jis betgi nebuvo kvailas, tačiau, nuolat girtaudamas, niekad nesugebėjo įgyti politikų pasitikėjimo; be to, jam sunku buvo gauti kokios nors paramos dar ir dėl to, kad niekas neišdrįso stoti prieš Rusiją. Tuo tarpu jo turtai buvo naikinami, o krašte šeimininkavo Čartoriskiai.

Čartoriskių reformos

Čartoriskiai turėjo didelių planų: jie svajojo panaikinti netvarką ir pakelti Respublikos prestižą kitų valstybių tarpe. Tam tikslui jie pirmiausia pasirūpino bent kiek sutvarkyti valstybę viduje. To jie siekė dar konvokaciniam seime. Iš visų jų reformų didžiausia naujenybė buvo valdžios aparato pertvarkymas ir seimo darbų sutvarkymas. Pirmiausia buvo įkurta kiekvienoj jungtinėj valstybėj po dvi komisijas — iždo ir karo. Visos teisės, kurias turėjo iždininkai, buvo pavestos iždo komisijai, o hetmonų turėtosios teisės atiteko karo komisijai. Hetmonams liko tik kariuomenės vadovybė, t. y. jie liko vien kariuomenės vadais, o visas kariuomenės aprūpinimas ir jos surinkimas atiteko komisijai.

Komisijos kiekvieno ordinarinio seimo turėjo būti renkamos naujos. Jose visada turėjo būti po 4 senatorius ir po 12 bajorų, o pirmininkavimas jose priklausė ministeriams, t. y. karo komisijose — hetmonams, o iždo komisijose — iždininkams. Visi komisijų nutarimai turėjo būti atliekami balsų dauguma.

Antroji Čartoriskių svarbi reforma lietė seimą. Jie svajojo net panaikinti liberum veto, bet kadangi tam pasipriešino Rusų ir Prūsų atstovai, tai tuo tarpu veto buvo paliktas. Užtat buvo priimtas seimo darbų statutas. Lig šiol seimo darbai eidavo be jokios tvarkos, ir jie dažniausiai iširdavo, atstovams nesusitariant išrinkti net maršalkos. Todėl dabar buvo nustatyta, kad maršalka turi būti renkamas balsų dauguma. Toliau buvo nustatyta, kad negalima visų reikalų svarstyti kartu, bet numatyta darbų tvarka. Išrinkus maršalką, pirmiausia turėjo būti svarstoma iždo komisijos apyskaita, paskui — karaliaus pasiūlymai; trečioje vietoje turėjo būti svarstomi seimelių pageidavimai, surašyti instrukcijose, ir pačiam gale — visoki privatūs prašymai. Kadangi anksčiau daug seimų iširdavo dėl to, kad atstovai seimeliuose būdavo saikdinami griežtai laikytis instrukcijų, tai šitokios priesaikos dabar buvo uždraustos.

Be to, netiesiogiai buvo apribotas ir liberum veto. Priimant seimo tvarkos įstatymą, veto panaikinimui pasipriešino Rusų atstovas Repninas. Bet neprityrusį atstovą Čartoriskiai apgavo, — sudarydami iždo komisijos įstatymą įrašę, kad seime visi iždo reikalai turi būti sprendžiami balsų dauguma.

Visos šitos reformos turėjo atsiliepti Respublikos gyvenime labai teigiamai, bet jos tuo tarpu tebuvo tik popieriuje. Krašte daugybė Čartoriskių priešų laukė progos sukilti prieš juos ir tuo tarpu bijojo tik Kotrynos ambasadoriaus Repnino, kuris savo valiai paremti turėjo čia pat stiprią kariuomenę ir tuo tarpu palaikė Čartoriskius. Taigi viskas priklausė nuo Rusijos; kai ši panoro, tai ir reformos buvo apkarpytos.

Radomo konfederacija ir Čartoriskių reformų apkarpymas

Čartoriskių konfliktas su Rusija. Čartoriskius, darančius reformas, Rusija rėmė: ji nenorėjo, kad per didele netvarka naudotųsi kiti kaimynai (Prūsija ir Austrija), ir tikėjosi, kad susitvarkęs kraštas liks jos vienos įtakoje, nes visą laiką bus reikalingas jos paramos. Tam tikslui Kotryna (Jekaterina) pasiūlė Respublikai sudaryti su ja gynimosi ir puolimo sutartį; tuo atveju ji pažadėjo leisti padidinti Respublikos kariuomenę net iki 50.000. Bet Čartoriskiai nenorėjo pasidaryti Rusijos žaisleliu. Jie ir karalius svajojo, kad susitvarkiusi Respublika galėsianti vesti savarankišką užsienio politiką. Todėl jie atmetė sutarties pasiūlymą; tuo būdu dabar kilo pavojus, kad Rusija pasistengs jiems pakenkti viduje.

Prieš 1766 m. seimą Rusija kartu su Prūsija pareikalavo sulyginti Respublikoje kitatikių teises su katalikų. Kadangi fanatiškoji bajorija buvo griežčiausiai prieš tai nusistačiusi, tai ir Čartoriskiai, kurie anksčiau šitą reikalavimą rėmė, stojo irgi prieš kitatikių teisių sulyginimą. Jie manė, kad tuo būdu patrauks į savo pusę visą bajoriją. Bet išėjo kitaip: bajorijos tas nesužavėjo, ir Čartoriskių priešų skaičius nesumažėjo, o Rusija dėl to pasiryžo juos ir jų valdomą karalių pamokyti.

Kai 1766 m. seime nebuvo priimtas pasiūlymas sulyginti kitatikių teises, Repninas pasirūpino, kad nebūtų priimtas nė karaliaus ir Čartoriskių remiamas siūlymas visus ekonominius reikalus seime spręsti balsų dauguma. O norėdama įvykdyti disidentų teisių sulyginimą, Kotryna leido Repninui sukelti prieš karalių ir Čartoriskius visą nepatenkintą bajoriją.

Radomo konfederacija. 1767 m. Repninui kurstant, visuose pavietuose ėmė kurtis prieš karalių ir Čartoriskius nukreiptos konfederacijos. Visi džiaugėsi galėsią atsikratyti nekenčiamo karaliaus ir numesti Čartoriskių jungą. Konfederacijos centru buvo numatytas Radomas, o jos priešaky buvo pastatytas Rusų iš emigracijos atšauktasis K. Radvila. Jam buvo grąžinti visi dvarai. Rusų reikalams jis geriausiai tiko: kito tokio žmogaus, kuris būtų tiek kentėjęs nuo Čartoriskių, nebuvo. Už sugrąžinimą jis buvo dėkingas tik Kotrynai, todėl sutiko, kad prie jo būtų prikomandiruotas rusų pulkininkas Karas, su kuriuo jis kiekvienu reikalu galėtų pasitarti. Degdamas neapykanta Čartoriskiams ir karaliui, jis svajojo juos sunaikinti, o jų turtus pasiimti sau už visas skriaudas, patirtas per 3 ištrėmimo metus. Tačiau ir jis ir visi konfederatai labai apsivylė: Radome rusų kariuomenės apsupti, jie buvo priversti pasirašyti konfederacijos aktą, kuriuo kvietė prisidėti prie konfederacijos ir karalių, pripažino lygias teises kitatikiams, o Kotryną II prašė „priimti pareigą” saugoti Respublikos konstituciją, arba, kaip ją tada vadino, kardinalines teises; be to, iš Rusijos buvo paprašyta garantijos, kad nė viena iš tų teisių nebus pakeista. Noroms nenoroms konfederatai turėjo pasirašyti aktą. Tada konfederacija iš Radomo buvo perkelta į Varšuvą, kur gyveno patsai Repninas.

Varšuvos konfederacinis seimas (1768 m.) turėjo patvirtinti viską, ko reikalavo Repninas. Stačiūkas, šiurkštus Repninas labai griežtai elgėsi, nes tikrai neturėjo su kuo skaitytis: karalius buvo jo valdovės pastatytas; pats karalius ir daugybė didikų per jį gaudavo iš Kotrynos pinigų. Tuo būdu Repninas į juos žiūrėjo, kaip į savo carienės samdinius, o save laikė jos įgaliotiniu. Kiekvieną, kuris drįso kalbėti prieš jo siūlymą, jis plūdo biauriausiais žodžiais, grasino bausmėmis, neleidimu gauti jokio urėdo.

Griežčiausi Repnino priešai buvo Krokuvos vyskupas Soltykas, Kijevo vysk. Zaluskis ir Lenkijos lauko hetmonas Ževuskis su sūnum. Tad vieną naktį Repinas įsakė savo kariams juos suimti; jie buvo išsiųsti į Rusijos gilumą ir net 5 metus išbuvo Kalugoje. Seimui, norėjusiam juos užtarti, jis atsakė, jog taip pasielgsiąs su kiekvienu carienės priešu. Seimas buvo priverstas įvykdyti visus jo reikalavimus. Tuo būdu Rusijai buvo pripažinta teisė žiūrėti, kad nebūtų pakeistos kardinalinės teisės, arba, kaip tada buvo sakoma, jai buvo pripažinta garantija. Tos kardinalinės teisės buvo surašytos atskirame įstatyme. Tuo būdu buvo paliktas nepaliestas liberum veto, garantuota, kad karaliai bus tik renkami, kad kitatikiai turės lygias teises su katalikais, ir t.t. Čartoriskių pradėtos reformos nuėjo vėjais, o blogiausia buvo tai, kad Rusijai buvo pripažinta teisė prižiūrėti Respublikos vidaus gyvenimą. Anksčiau ji kišosi tik jėgos teise, o dabar jai buvo duotas juridinis pagrindas, kuriuo ji naudojosi jau iki pat Respublikos galo.

Karaliaus ryšiai su Rusija. Karalius ir Čartoriskiai liko nepaliesti, tik buvo sugriauta jų galybė. Anksčiau Rusija viską darė per Čartoriskius, nuo šiol Repninas ir jo įpėdiniai darė viską patys. Jie pasidarė tikraisiais valdovais, o karalius tik vykdė jų valią. Pašalinti karalių, kaip troško į konfederaciją einanti bajorija, Rusijai nebuvo jokio reikalo: kito karaliaus, kuris tiek priklausytų nuo jos ir tiek lenktųsi prieš ją, negalima buvo rasti. Jis tik buvo pamokytas: jam buvo parodyta, kad, neklausydamas Rusijos, gali visko nustoti. Tuo tarpu jis iš tikro troško pakelti savo valstybės gerovę. Buvo gana apsišvietęs ir suprato valstybės reikalus, tik neturėjo energijos valdyti, neturėjo valios, buvo per daug užsiėmęs savo asmeniniais malonumais, literatūra, menu. Matydamas Rusijos galybę, jis manė, kad jai priešintis neprotinga. Tikėdamas senąja Kotrynos meile, jis vylėsi, kad ji leis jam tvarkyti savo valstybė. Tad ir šito seimo (1768 m.) metu jis nedrįso priešintis Repninui, visur prieš jį tik lankstėsi, jam pataikavo, o Kotryną tik maldavo neardyti valstybės. Kai pagaliau seimas pasibaigė, jis, neketindamas priešintis, ruošėsi valdyti valstybę, darniai sugyvendamas su Repninu; Čartoriskiai buvo nustumti į užpakalį.

Bet iš tų pačių žmonių, kurie 1767 m. būrėsi pašalinti karalių, iškilo pasipriešinimas žiauriajai Repnino priespaudai. Kadangi karalius laikėsi Rusijos, tai ir prasidedąs judėjimas buvo nukreiptas drauge ir prieš jį. Šis judėjimas prasidėjo dar nepasibaigus Repnino komanduojamam seimui, — tais pačiais 1768 m. Baro miestely.

Baro konfederacija ir pirmasis Respublikos žemių padalinimas

Konfederacijos kūrimasis. Anksčiau Rusija vis dėjosi bajorijos laisvių gynėja ir, kišdamasi į Respublikos reikalus, sakėsi ginanti jos laisvę. Radomo konfederacijos ir 1768 m. seimo metu Repninas jau perdaug aiškiai išėjo iš tokių bičiuliškų ribų: panieka, su kuria jis žiūrėjo į seimą, prievarta, jam priešinančiųsi dvarų sunaikinimas ir senatorių ištrėmimas į Rusijos gilumą buvo jau visai nepanašūs į bičiulišką globą veiksmai. Todėl, dar nepasibaigus 1768 m. seimui, dalis Lenkų bajorijos, susirinkusi Baro miestely (Podolėje), susimetė į konfederaciją kovoti su Rusijos priespauda ir už senąsias bajorų laisves. Labai greit judėjimas apėmė visą Lenkiją ir Lietuvą. Visur bajorija ėmė burtis ir dėtis prie konfederatų.

Konfederatai ir jų kovos. Konfederatai nors daugumas bu vo karaliaus priešai, tačiau iš karto nesiskelbė prieš jį kovoją. Jie ėjo tik prieš karaliaus ir Čartoriskių siekiamas reformas. Todėl visi, kas palaikė reformas, negalėjo prie jų dėtis, nors ir piktinosi rusais. Karalius buvo įsitikinęs, kad su rusais kovoti neįmanoma, kad tegalima daryti tik tai, ką jie leidžia. Todėl jis, pasitaręs su senatu, pradėjo su konfederatais derybas, o kartu nusiuntė prieš juos savo ir rusų kariuomenę. Konfederatų žymiausios jėgos buvo išblaškytos, vadai persikėlė į užsienį, bet visame krašte liko atskiri partizanų būriai. Be to, konfederatams pasisekė gauti paramos: tuo tarpu Rusijai paskelbė karą Turkija; konfederatams padėti apsiėmė Prancūzija, juos palaikė ir Austrija. Žodžiu, jų pusėn stojo visi Rusijos priešai ir konkurentai. Prancūzija net davė pinigų ir atsiuntė karui vadovauti karininkų; jų vyriausiasis buvo vėliau Prancūzų revoliucijos metu labai pasižymėjęs generolas Diumurjė (Dumouriez). Netvarkingas partizaniškas kovas jis bandė perorganizuoti į reguliarų karą, bet jam nepasisekė, nes patys konfederatų vadai tarp savęs nesutiko, jie visi norėjo būti pirmaisiais ir nenorėjo pasiduoti kieno nors valdžiai.

Karalius tuo tarpu jau buvo beketinąs irgi prisidėti prie konfederatų (jo kariuomenė prieš juos jau nebekariavo). Bet kaip tik tuo metu konfederatai pasiskelbė nepripažįstą Stanislovo Augusto ir kovoją už jo pašalinimą. Jie manė, kad Respublikos sostą paskelbus laisvu, jų pusėn stos visos valstybės, kurios į sostą norės pasodinti savo kandidatą. Bet išėjo kitaip. Į sostą daug konkurentų nebuvo. Maža to, Europos valdovus konfederatai nuteikė net prieš save, pasikėsindami ant karaliaus laisvės. Vieną naktį konfederatų būrys Varšuvos gatvėje sučiupo važiuojantį karalių ir gabeno jį į savo stovyklas. Tik tamsią naktį jiems paklydus ir pakrikus, karaliui pasisekė grįžti į Varšuvą. Tai buvo karališkosios didybės įžeidimas, kuriam nė vienas Europos valdovas negalėjo pritarti. O be to, kaip tik tuo metu ir tarptautinė politika pakrypo konfederatų nenaudai.

Pirmasis Respublikos padalinimas (1772 m.). Turkijai karas su Rusija nesisekė: Rusija užėmė Moldaviją su Valakija. Tačiau Austrija, nenorėdama leisti Rusijai pasilikti tų žemių, jau ruošėsi įsikišti į karą. Tuo tarpu Prūsų Fridrikas Didysis iškėlė mintį, kad Rusija tas žemes grąžintų Turkijai, gaudama už tai atlyginimą iš Respublikos žemių. Už leidimą užimti dalį Lietuvos ir Lenkijos žemių jis reikalavo ir sau dalies. Kotryna (Jekaterina) bemeilijo palikti Respubliką neliestą, negu leisti pasinaudoti Prūsijai. Bet tuo atveju prieš ją galėjo stoti Austrija drauge su Prūsija. Todėl po ilgų derybų ji pagaliau sutiko su pasidalinimo mintim. Tam kurį laiką priešinosi tiktai Marija Terezija, kuri net padarė puolimo bei gynimosi sutartį su Turkija, kviesdama ir Prancūziją į pagalbą prieš Respublikos padalinimą. Bet Prancūzijoje jau buvo pasikeitę ministeriai; naujasis užsienių ministeris vengė konfliktų ir Austrijos siūlymui buvo abejingas. Tad Austrija, nenorėdama viena kariauti prieš Rusiją ir Prūsiją, sutiko su padalinimu; ji tik pareikalavo ir sau dalies. Tuo būdu 1772 m. rugpiūčio 5 d. buvo pasirašytas visų 3 valstybių traktatas; juo kiekvienai buvo numatyta tam tikra dalis, kurias jos tuojau po to ir okupavo.

Rusija užėmė rytinę didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalį iki Dauguvos ir Dniepro. Tuo būdu Rusijai teko Latgala, šiaurinė dalis Polocko vaivadijos su pačiu miestu, beveik visos Vitebsko ir Mstislaulio vaivadijos ir dalis Minsko vaivadijos. Austrija užėmė dalį Mažlenkių ir Galicijos, o Prūsija — Lenkijos Pavyslį ir Varmijos vyskupystę. Lenkijai Prūsijoj buvo paliktas tik laisvasis Dancigo miestas ir kyliu į ją įsikišęs Tornas.

Tuo būdu Prūsų karaliaus valdomas Brandenburgas buvo sulietas į vieną valstybę su Prūsija. Iš visų tų trijų valstybių daugiausia pasinaudojo Prūsija. Sujungus savo valstybę į vieną plotą ir ją žymiai padidinus, buvo pagaliau įvykdytas Prūsų karalių siekimas iškelti savo valstybę į pirmaeilių Europos galybių tarpą.

Konfederacijos galas. Įsiveržusios sąjungininkių valstybių kariuomenės savo dalis užėmė be jokio pasipriešinimo. Konfederatai pakriko, jų vadovybė, iki tol gyvenusi Austrijoj, iš ten turėjo išsikelti ir, jau niekur neberasdama paramos, turėjo grįžti ir nusileisti.

Ir šiuo metu didžiausią atsparumą parodė tas pats Radvilą. Apgautas Repinino Radomo konfederacijos metu, jis prisidėjo prie Baro konfederacijos, bet, neilgai laikęsis Lietuvoje, vėl išvyko į užsienį ir užsiėmė daugiausia diplomatija. Jis ilgai negrįžo, net visiems nusileidus, vis svajodamas prieš Rusiją sukelti Prancūziją ir Turkiją. Bet jam nesisekė: išbuvęs emigracijoj net kelerius metus, turėjo pagaliau grįžti ir susitaikinti su karalium (1777 m.).

Padalinimo patvirtinimas 1773—1775 m. seime

Rusijai, Prūsijai ir Austrijai užėmus sau pasiskirtas sritis ir likvidavus konfederatus, reikėjo dar sutvarkyti santykius su pačia Respublika. Reikėjo gauti iš jos padalinimo patvirtinimą ir padaryti su ja taikos sutartį.

Tuo tarpu Respublikoje visi buvo apkvaišinti padalinimo ir nežinojo, ką veikti. Karalius iš pradžių dar bandė rasti sąjungininkų kitose valstybėse ir gintis, tačiau niekas nedrįso kariauti prieš 3-jų tokių galingų valstybių sąjungą. Todėl, joms reikalaujant, karalius sušaukė seimą (1773 m.).

Krašte visur buvo pilna svetimos kariuomenės, ir į seimą prilindo daugiausia visokių svetimųjų papirktų atstovų; doresnieji bajorai seimo šalinosi (daugelis, ir išrinkti atstovais, neatvažiavo į seimą). Rusų ir Prūsų atstovų pastangomis seimas buvo sukonfederuotas, nes buvo bijomasi, kad kas nors jo neišardytų. Jam vadovavo vieni parsidavėliai, daugiausia Rusijos papirkti. Visiems darbams vadovavo naujas Kotrynos II atstovas Štakelbergas. Kad darbas lengviau eitų, t. y. kad lengviau būtų suvaldyti atstovus, visas seimas nedirbo: visus reikalus svarstė tik iš seimo narių ir senatorių sudaryta 30 žmonių delegacija, o seimas, protarpiais susirinkdamas, tik patvirtindavo jos priimtus įstatymus. Šitaip buvo patvirtintas padalinimas, perorganizuotas visas valstybės aparatas ir naujosios santvarkos neliečiamybės garantija pripažinta visoms trims padalinimo dalyvėms valstybėms. Tuo būdu toliau Respublikoje nieko nebegalėjo būti pakeista, dėl ko nebūtų gautas tų trijų valstybių sutikimas.

1768 metais garantija buvo pripažinta vienai Rusijai; dabar garantijos idėja buvo taip pat jos iškelta, bet nebegalima buvo aplenkių ir sąjungininkių. Vėliau betgi vėl visą globą pasiėmė viena Rusija, kuri dar ilgai laikė Lietuvoje ir Lenkijoje savo kariuomenę: garantija jai dar buvo pripažinta atskiru aktu. Su ja Respublikos reikalais artimai bendradarbiavo tiktai Prūsija; Austrija čia kišosi kuo mažiausiai, nes buvo užsiėmusi savo reikalais ir į savo sąjungininkių šeimininkavimą žiūrėjo labai nepalankiai.

Valstybės perorganizavimas 1773—1775 m. seime

Kardinalinės teisės. Per 5-ius konfederacinių karų metus visa valdžia iširo. 1768 m. seimo patvirtintos konstitucijos nespėjo įsigalioti gyvenime. Todėl šitam padalinamajam seime kilo reikalas Respublikos gyvenimą geriau sutvarkyti. Karalius ir dabar nusileido Kotrynai; kaip malonę, gavo iš jos teisę padaryti kai kurių administracinių pagerinimų. Tačiau visi anarchijos pradmenys pasiliko. Buvo patvirtintos 1768 m. vad. kardinalinės teisės, kurių garantu vėl tapo Rusija ir jos sąjungininkės. Jose buvo pakeistas tik vienas kitatikius (disidentus) lietęs punktas: jų teisės buvo suvaržytos, ir į seimą galėjo pakliūti tik 3 disidentų atstovai, t. y. po 1 iš Lietuvos, Didlenkių ir Mažlenkių; jų senatorių negalėjo būti nė vieno; jų naujai pastatytose bažnyčiose buvo uždrausta skambinti varpais. Buvo palikta ir liberum veto, ir karalių elekcija ir bajorijos teisė neklausyti karaliaus, nevykdant pacta conventa punktų. Bet kariuomenės skaičių buvo leista padidinti iki 30.000 (nuo 1717 m. Respublika turėjo teisę laikyti tik 24.000 kariuomenės). Tuo pat metu buvo suorganizuotas lig šiol nebuvęs centralinės valdžios organas, pavadintas Nuolatine Taryba.

Nuolatinė Taryba. Rusija norėjo Respubliką pasilaikyti savo įtakoje. Bet ji iš praktikos žinojo, kad suvaldyti padriką valstybę, kurioje kiekviena jos priešininkė valstybė galėjo sukelti bajoriją, yra labai sunku ir daug atseina. Todėl ji nusprendė suorganizuoti tvirtesnę centro valdžią, kuri geriau valdytų ir kartu varžytų karalių, neleistų jam niekad iš Rusijos įtakos išsprūsti. Šitoks organas turėjo būti Nuolatinė Taryba. Rusija tikėjosi galėsianti ją laikyti savo įtakoje, prižiūrėdama jos narių parinkimą, o per ją tikėjosi valdysianti visą kraštą. Po ilgų derybų Nuolatinė Taryba buvo sudaryta. Iš tikro ji visą laiką liko Rusijos ambasadoriaus įtakoje, nes jis stropiai prižiūrėjo jos narių parinkimą. Vis dėlto per keliolika savo veikimo metų Taryba daug ką padarė. Ji buvo pirmoji centro valdžia.

Nuolatinė Taryba susidėjo iš 18 senatorių ir 18 atstovų; ²/3 jų turėjo būti lenkai ir ¹/з lietuviai. Kiekvienas ordinarinis seimas (jis susirinkdavo kas 2 metai) pusę tarybos narių turėdavo pakeisti naujais arba perrinkti iš naujo. Visa taryba buvo padalinta į 5 departamentus (jų kiekvienas vedė atskirus reikalus) — karo, iždo, užsienio, policijos, arba administracijos, ir teisingumo. Buvo paliktos taip pat Čartoriskių įsteigtos karo ir iždo komisijos, kaip vykdomieji organai; Nuolatinė Taryba visą veikimą turėjo tik prižiūrėti, aiškinti įstatymus ir spręst kylančius konfliktus. Ji buvo bendra Lietuvai ir Lenkijai, o anos komisijos ir kiti organai liko, kaip buvę, atskiri. Tuo būdu Nuolatinė Taryba tų atskirų organų veikimą tik prižiūrėjo, jį derino, o atskiri Lietuvos ir Lenkijos valdžios aparatai (komisijos, teismai, ministeriai) vykdė įstatymus gyvenime.

Karaliaus valdžia buvo labai susiaurinta: jis pasidarė tik Nuolatinės Tarybos pirmininku ir turėjo pasirašinėti visus Tarybos balsų dauguma priimtus nutarimus; valstybės dvarų ir vietų dalinimas iš jo buvo atimtas: urėdus turėdavo atiduoti visada vienam iš 3 Nuolatinės Tarybos pasiūlomų kandidatų. Bet vis dėlto tatai karaliui neišėjo blogan. Jis palengva paėmė Tarybą į savo įtaką, o svarbiausia, kad, įvedus Nuolatinę Tarybą, ištisą eilę metų nebebuvo jokių sąmyšių. Kaip ir anksčiau, karalius stengėsi visą laiką veikti, taikydamasis prie Kotrynos II ir jos ambasadoriaus noro. Be to, jis palengva sugebėjo patraukti į savo pusę didžiąją dalį bajorijos. Visų pretenzijas sutaikinti jam buvo nelengva; bet, stengdamasis būti teisingas, nepamiršdamas nė vieno prašančio, jis įgavo daugiau pasitikėjimo ir tapo iš tikro mylimas. Pirmoje valdymo pusėje jis buvo nekenčiamas ir niekinamas, o Nuolatinės Tarybos veikimo metu pasidarė visiems artimas, savas. Todėl ir valdžios apkarpymas jam neišėjo į bloga.

Nuolatinės Tarybos periodo reikšmė Lietuvai

Nuolatinė Taryba išgyvavo 14 metų (iki 1789 m.). Ji turėjo didelę reikšmę ir Lietuvai. Iki tol Lietuva ir Lenkija buvo visiškai atskiros valstybės, kurios turėjo visiškai atskirai organizuotą savo valdžią. Bendrą jos turėjo tik valdovą ir retai tesusirenkantį seimą, kurie abiejų valstybių artėjimui jau buvo labai dideli veiksniai. Tiesa, Nuolitinė Taryba nė vienoje valstybėje nieko nevaldė; ji tik prižiūrėjo atskirų valstybių valdžių veikimą, t. y. perėmė maždaug karaliaus turėtąsias teises. Bet jau tas vienas dalykas, kad Taryboje buvo net ²/3 lenkų ir tik ¹/3 lietuvių, rodo, kad joje visada daugiau galėjo lenkai, ir, jei Lietuva būtų pradėjusi kokią nors savarankišką politiką, jie būtų galėję kliudyti. Be to, daug reiškė pats faktas, kad Nuolatinėje Taryboje sėdėjo lietuviai kartu su lenkais, kad tiek lenkai, tiek lietuviai žiūrėjo į Tarybą, kaip į savą valdžios organą, kad stengėsi pasidaryti jos nariais arba jos nariams pasigerinti. Todėl pati Taryba dar labiau artino jau gana glaudų Lietuvos ir Lenkijos bajorijos susigyvenimą, kuris Stanislovo Augusto laikais ir be Tarybos buvo gerokai pažengęs.

Lietuvos ir Lenkijos didikai ypatingai ėmė bendrauti, kai ėjo didžiausios jų varžytynės dėl valdžios karalių Saksų laikais. Tada besivaržydami didikai būrėsi į partijas, nepaisydami, kad nepriklauso tai pačiai valstybei; buvo svarbu tik gauti daugiau sąjungininkų ir nugalėti savo konkurentą. Stanislovo Augusto laikais ponų varžytynės tokių griežtų formų jau nebeįgaudavo, nes dabar karalius kaskart vis labiau ėmė varyti savo politiką. Tačiau tuo pat metu ne tik didikus, bet ir visą abiejų valstybių bajoriją artino jau kiti reikalai. Pirmiausia visi bendrai kovojo prieš karalių (todėl Radomo konfederacijai net Lenkijoje vadovavo lietuvis Radvila). Be to, Baro konfederacijos metu vėl abiejų valstybių bajorija bendrai kovojo su Rusų priespauda. Visa tai, žinoma, ją dar labiau artino. Vienodos abiem valstybėm problemos ir vienodi pavojai abiejų kraštų bajorijai ėmė atrodyti vienu bendru pavojum. Todėl bajorija dar labiau pradėjo jaustis sudaranti ne tik vieną visuomenę, bet net ir vieną valstybę.

Be Nuolatinės Tarybos, kaip tik to pat padalinamojo seimo metu buvo įkurtas dar vienas bendras Lietuvai ir Lenkijai organas. Tai buvo vadinamoji Edukacinė Komisija, kuri perėmė kaip tik tuo metu panaikinto jėzuitų ordino mokyklas ir ėmė rūpintis visu švietimu.