Periodas kovos dėl valstybinio Lietuvos savarankiškumo.

Pirmasis tarpuvaldis (1572—1573 m.)

Tarpuvaldžio tvarka. Su Zigmantu Augustu pasibaigė Lietuvą ir Lenkiją valdžiusios Gedimino šeimos šaka; liko tik netekėjusi Zigmanto Augusto sesuo, Ona, ir tolimi jo giminės. Liublino unijos aktu, valdovą reikėjo rinkti bendrai su lenkais. Tačiau rinkimo tvarka dar nebuvo nustatyta: nebuvo aišku, nei kas turi rinkti, nei kur nei kada. Nebuvo taip pat nustatyta, kas turi būti laikomas valstybės galva tarpuvaldžio (karaliaus nebuvimo) metu. Dėl to veikiai kilo nesantaika ir prasidėjo partijų kovos.

 

Lenkijoj buvo dvi priešingos partijos. Viena iš jų, kuri daugiausia šalininkų turėjo Didlenkiuose, tarpuvaldyje valstybės galva norėjo laikyti aukščiausiąjį Bažnyčios dignitorių, Gniezno arkivyskupą — primą Uchanskį, o kita tuo metu norėjo pripažinti valdžią pirmajam Lenkijos ministeriui — maršalkai Firlėjui. Šioje partijoje daugiausia buvo mažlenkių ir protestantų, nes Firlėjas buvo ne tiktai įtakingiausias Mažlenkių ponas, bet ir kalvinas.

 

Lietuva, vadovaujama J. J. Katkevičiaus ir M. Radvilos, laikėsi nuošaliai. Ji dabar buvo susirūpinusi pataisyti Liublino unijos aktą, išreikalauti iš Lenkų grąžinti Liublino seime nuo Lietuvos atplėštąsias žemes ir gauti iš jų paramos prieš Maskvą. Po ilgų derybų, kurių metu įvyko daug atskirų lietuvių ir lenkų seimų ir kurių metu daug kartų buvo susikeista pasiuntiniais, galutinai laimėjo didlenkių primo partija. Gniezno arkivyskupui vadovaujant, Varšuvoje buvo sušauktas seimas, kurs turėjo nustatyti elekcijos tvarką ir paruošti kai kuriuos įstatymų pataisymus, kurie naujojo karaliaus turėjo būti patvirtinti.

Šitoksai seimas, vėliau visada šaukiamas po karaliaus mirties, buvo vadinamas konvokaciniu seimu, arba tiesiog konvokacija. Kadangi visi teismai veikdavo karaliaus vardu, tai buvo nutarta tarpuvaldyje sudaryti atskirus teismus, vadinamuskapturiniais teismais. Jie būdavo renkami pačios bajorijos iš savo tarpo ir nuo šio laiko būdavo sudaromi kiekvienam tarpuvaldžiui. Tame seime, be to, galutinai visiems laikams buvo pripažinta, kad karaliui mirus aukščiausioji valdžia priklausanti primui (dėl to jis dar buvo vadinamas intenex). Taip pat visiems laikams buvo nustatyta karaliaus elekcijos tvarka: buvo nutarta, kad elekcija turinti įvykti lauke tarp Varšuvos ir Volos kaimo; o elekcijoj dalyvauti ir balsuoti galįs kiekvienas bajoras (taigi buvo sakoma, kad į elekciją bajorai vykstą viritim).

 

Varšuvos konfederacija. Konvokaciniam seime laimėjo katalikai. Tačiau buvo galingi ir protestantai. Jie seimo metu susitarė ginti savo teises ir tam tikslui paruošė specialų aktą, kuriame pripažįstama visiška tikybų laisvė, garantuojama, kadniekas dėl tikėjimo nebūsiąs persekiojamas. Šitas susitarimas buvo pavadintas konfederacija, kuri nuo akto surašymo vietos paprastai vadinama Varšuvos konfederacija (konfederacija tais laikais buvo vadinamas bajorijos susitelkimas ir susitarimas ginti bet kokiuos savo reikalus net ginklu). Varšuvos konfederacijoj nekatalikai susitarė ginti savo teises nuo galimų persekiojimų. Jei karalius būtų išrinktas karštas katalikas, tai tikrai buvo galima laukti nekatalikų persekiojimų, nes kaip tik tuo metu visoje Europoje ėjo žiauri kova tarp protestantų ir katalikų (kaip tik tuo metu sklido visokių gandų apie pragarsėjusias, vos prieš 5 mėn. įvykusias hugenotų skerdynes Paryžiuje šv. Baltramiejaus naktį — 1572 m. rugpiūčio 24 d.).

 

Šitas konfederacijos aktas buvo pateiktas seimui, ir seimas jį patvirtino. Jį pasirašė visi pasaulininkai ir net vienas vyskupas. Vėliau jis buvo tvirtinamas kiekvieno naujojo karaliaus. Tuo būdu šis Varšuvos konfedaracijos aktas pasidarė pamatiniu protestantų ir visų nekatalikų tikėjimo laisvės įstatymu. Tame konfederacijos akte kalbama ne apie vieną kurią nors tikybą, bet apskritai, — kad skiriąsi tikėjimu (dissidentes de religione) vieni kitų nepersekiosią. Dėl to nuo to laiko visi nekatalikai tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje buvo pradėti vadinti vienu bendru disidentų vardu. Kadangi konfederacijos aktas buvo sudarytas vienų lenkų, tai iš pradžių jis teturėjo juridinę galią tiktai Lenkijoje, bet vėliau, įtrauktas į Lietuvos Statutą, pradėjo veikti ir Lietuvoje.

Pirmoji elekcija ir Henrikas Valua (1573—1574 m.)

Lietuviai konvokacijoj nedalyvavo: nepatenkinti lenkais, jie norėjo pakeisti neseniai padarytos unijos sąlygas ir atsiimti lenkų užgrobtas žemes; tačiau visiškai nutraukti ryšių su lenkais nesiryžo, nes kaip tik tada grėsė naujas sunkus karas su Maskva, ir jie tikėjosi gauti Lenkų paramos. Primui šaukiant konvokacinį seimą, į Varšuvą jie nusiuntė tik savo delegaciją, reikalaudami patogesnės vietos elekcijai. Bet pagaliau jie lenkams nusileido ir balandžio mėnesį atvyko į sušauktą elekcinį seimą.

Kandidatų į sostą buvo nemaža. Lietuvos didžiūnai (Katkevičiai ir Radvilos) rūpinosi išrinkti imperatoriaus Maksimilijono II sūnų Ernestą, o smulkbajoriai buvo linkę rinkti Maskvos carą Joną IV Žiaurųjį, tuo būdu tikėdamiesi išvengti sunkaus karo su juo. Savo kandidatūrą statė ir Zigmanto Augusto sesers, Kotrynos, vyras — Švedų karalius Jonas, tačiau labiausiai rūpinosi gauti sostą Prancūzų karaliaus Karolio IX brolis Henrikas Valua (Valois). Laimėjo šis pastarasis, nes jo reikalavimai buvo mažiausi ir jis sutiko su visomis sąlygomis. Išrinkus lenkams, taip pat jį paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu ir lietuviai. Tik jie paskelbė Henriko išrinkimą skyrium nuo lenkų ir apie tai pranešė jam į Paryžių per atskirą savo delegaciją, — nors, pagal Liublino unijos aktą, viskas turėjo būti daroma bendrai su lenkais.

Naujojo karaliaus aktai. Šioje pirmojoje elekcijoje buvo nustatyti visi formalumai, taikomi ir vėliau renkamiems karaliams. Pirmiausia buvo surašytas karaliaus vardu tam tikras raštas, vėliau vadinamas Henriko artikulais. Tai yra tarytum karaliaus sutartis su jį renkančia bajorija. Jame karalius pirmučiausia pasižada niekad nesiekti padaryti sostą paveldimuoju ir garantuoja, kad po jo mirties bajorija galėsianti pati laisvai išsirinkti sau naują karalių; paskui patvirtinama Varšuvos disidentų konfederacija, garantuojama, kad seimai būsią šaukiami ne rečiau, kaip kas 2 metai, kad karalius saugosiąs krašto sienas, kad be seimo nutarimo nešauksiąs į karą visos bajorijos, o karo nepradėsiąs ir taikos nedarysiąs be senato nutarimo. Žodžiu, tai yra suglausta valstybės konstitucija, kuri vėliau būdavo patvirtinama visų naujųjų karalių ir išliko iki Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės pabaigos.

Be vadinamųjų Henriko artikulų, naujajam karaliui dar buvo pateiktos sąlygos, liečiančios jį patį. Jos buvo surašytos kitam rašte, vadinamam pacta conventa. Toksai aktas (pacta conventa) vėliau būdavo pateikiamas kiekvienam naujam karaliui, ir kiekvienam valdovui teikiamosios sąlygos bent kiek skirdavosi. Taip antai, Henrikas įsipareigojo nuolat laikyti prie savęs 16 senatorių patarėjų, gyventi santarvėje su Prancūzija, apmokėti Zigmanto Augusto skolas, karo atveju savo pinigais pasamdyti kariuomenės, įsteigti laivyną, ir t.t. Tie abudu aktai buvo ne kas kita, o tik bajorijos sutartis su karalium. Karaliui prisiimtų sąlygų nevykdant, Henriko artikulai leido jo neklausyti (tas punktas paprastai vadinamas de поп praestanda oboedientia — apie atsisakymą nuo paklusnumo).

Henrikas per savo atstovą elekciniam seime sutiko su visomis sąlygomis. Lenkų ir lietuvių delegacijoms atvažiavus į Paryžių, pats Henrikas ir jo brolis Karolis IX stengėsi kai kuriuos punktus pakeisti, bet, delegacijoms nenusileidus, su viskuo sutiko ir prisiekė. Tarp kitko, jis pasižadėjo vesti Zigmanto Augusto seserį Oną, nors jam tebebuvo tik 23 m., o jai 55 m. Atvykęs ir vainikavęsis Krokuvoje, jis savo pažadų nepaisė, vedybas su Ona vis atidėliojo ir svajojo valdyti taip, kaip buvo valdoma Prancūzija, t. y. absoliutiškai. Dėl to Lenkijoje, o iš dalies ir Lietuvoje, pradėjo kilti nepasitenkinimas. Tačiau tas nerimas greit pasibaigė. Pa-karaliavęs vos 5 mėnesius, Henrikas sužinojo, kad mirė jo brolis Karolis IX; slapta, niekam nieko nesakęs, jis išvyko į Prancūziją ir sėdo į sostą (jis ten karaliavo Henriko III vardu, kurs žinomas, kaip vienas iš blogiausių Prancūzijos karalių). Kai reikalaujamas jis atgal nebegrįžo, tai buvo paskelbtas naujas tarpuvaldis (1575 m.), ir buvo pradėta ruoštis kito karaliaus rinkimams.

Tarpuvaldis ir Stepono Batoro (1576—1586 m.) elekcija

Stepono Batoro elekcija ir Lietuva. Dar tebekaraliaujant Henrikui, lietuviai svajojo jo padedami pakeisti Liublino unijos nuostatus ir susigrąžinti sau Lenkų užgrobtąsias žemes. Henrikui pabėgus, jie neskubėjo paskelbti jį netekus sosto; maža to, jie stabdė nuo to žygio ir lenkus. Tačiau kai pasibaigė Henrikui grįžti paskirtas laikas, pagaliau sutiko ir lietuviai rinkti naują karalių. Jiems tik rūpėjo rasti sau tinkamiausią kandidatą. Lietuvos ponams tinkamiausias atrodė kuris nors iš imperatoriaus Maksimilijono sūnų arba ir jis pats. Daugiausia lietuvių simpatijos turėjo tas pats imperatoriaus sūnus Ernestas, kurį buvo norima išrinkti jau 1573 m. Kadangi Lenkijos bajorija labai nemėgo vokiečių Habsburgų, tai Lietuvos ponai net buvo pasiūlę imperatoriui atsiųsti Ernestą su būriu kariuomenės į Lietuvą, kur jis būtų pakeltas didžiuoju kunigaikščiu be lenkų. Lietuviai tikino imperatorių, kad po to jį išsirinksią savo karalium ir lenkai. Tik už tai jisai iš anksto turėjo pasižadėti grąžinti Lietuvai atplėštąsias žemes, pakeisti unijos aktą ir atgaivinti atskirus Lietuvos seimus. Bet imperatorius pabijojo, kad tuo būdu Lietuva visai nepersiskirtų su Lenkija ir nuo to pasiūlymo atsisakė, tikėdamasis, kad jo sūnus bus bendrai išrinktas abiejų valstybių. Tačiau išėjo kitaip. Elekciniam seime lietuviai ir dalis lenkų didžiūnų nutarė rinkti karalium patį imperatorių Maksimilijoną, tačiau kita dalis lenkų didžiūnų ir daugumas bajorijos pareiškė prieš jį protestą ir karalium paskelbė Turkų sultono rekomenduojamą Septynpilio (Vengrijoje) kunigaikštį Steponą Batorą, kurs turėjo vesti kunigaikštytę Oną.

Batoras taip pat prisiekė laikytis Henriko artikulų ir pacta conventa punktų. O pacta conventa akte jam buvo įrašytos šitokios sąlygos: jis pasižada atkariauti Maskvos užimtąsias žemes (tas lietė Lietuvą) ir gyventi taikoje su turkais ir totoriais; kovai su Maskva pasižada panaudoti ir savo kunigaikštystės kariuomenę; prieš atvykdamas į savo naująją valstybę pasižada atsiųsti valstybės reikalams 200.000 auksinų, o vėliau išpirkti totoriams patekusius belaisvius; savo pinigais pasamdyti 1.000 raitelių ir 500 pėstininkų, vesti kunigaikštytę Oną, patvirtinti visas senąsias teises, ir t. t.

Stepono Batoro įsiviešpatavimas. Nors didelė Lenkijos didponių dalis ir buvo nusistačiusi prieš Batorą, bet jį palaikė daugumas bajorijos, todėl įsiviešpatauti Lenkijoje jam buvo nesunku. Tad veikiai, atvykęs į Krokuvą, jis karūnavosi ir vedė kunigaikštytę Oną. Kadangi netrukus mirė jo konkurentas imperatorius Maksimilijonas, tai jį bematant pripažino visa Lenkija; nepripažino jo tiktai vienintelis pirklių valdomas Dancigo miestas, kurs betgi buvo ginklu priverstas jam nusilenkti.

Lietuva iš pradžių visai nepripažino Batoro savo valdovu. Lietuviai protestavo, kad jis buvo išrinktas, jiems nedalyvaujant. Kol Batoras įsiviešpatavo, lenkai sušaukė net keletą seimų, tačiau lietuviai nė viename iš jų nedalyvavo; sušaukę savo atskirą seimą Gardine, jie siūlė lenkams panaikinti rinkimus, t. y. nelaikyti išrinktu nei Batoro nei imperatoriaus Maksimilijono II, ir šaukti naują seimą. Nedalyvavo lietuviai nė Batoro karūnaciniame seime. Atvykusi speciali lietuvių delegacija pareiškė griežtą protestą pačiam karaliui ir reikalavo, kad jis nesivadintų didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Tik, kai Batoras prižadėjo lietuviams saugoti visas jų teises, antrasis Lietuvos seimas nutarė jį pripažinti savo valdovu, nes tuo tarpu grėsė karas su Maskvos caru Jonu IV. Tačiau lietuviai pateikė jam tam tikras sąlygas; pirmučiausia jie reikalavo, kad jis atsisakytų Lietuvos iždo naudai nuo visų Zigmanto Augusto seseriai Onai paliktų privatinių dvarų. Toliau lietuviai reikalavo, kad bendrieji seimai rinktųsi pakaitomis Lietuvoje ir Lenkijoje, o ne vien tik Lenkijoje; kad Lietuvos kariuomenės vadais nebūtų skiriami nei lenkai nei kiti svetimšaliai, o vien tik lietuviai; kad Lietuvai būtų pridėta tiek naujų žemių, kiek buvo nuo jos atplėšta ir priskirta Lenkijai 1569 m. Liublino seime. Kai Steponas Batoras gražiai žadėjo atsižvelgti į visus Lietuvos reikalavimus ir kai prisiekė saugoti visas jos teises, tai delegacija visos Lietuvos vardu paskelbė, jog pripažįstanti jį savo didžiuoju kunigaikščiu (tai įvyko 1576 m. birželio 29 d., t. y. praėjus 7 mėn. ir 13 d. nuo to laiko, kai jis buvo lenkų išrinktas, ir 2 mėn. ir 24 d., kai buvo karūnuotas karalium). Nors Batoras visą savo karaliavimą buvo palankus Lietuvai, tačiau visų Lietuvos reikalavimų neįvykdė.

Stepono Batoro asmuo

1576 m. Steponas Batoras turėjo 43 m. amžiaus. Jis buvo silpnokos sveikatos ir dažnai sirguliavo. Šiaipjau buvo žmogus protingas, didelės energijos, mokąs valdyti ir turįs didelių politinių sumanymų. Įsiviešpatavęs Lenkijoje ir Lietuvoje, jis svajojo išvaduoti savo tėvynę Vengriją, kuri tuo metu buvo suskaldyta tarp turkų ir austrų. Jis mokėjo ir sugebėjo valdyti net tokią netvarkingą valstybę, kokia tuo metu buvo Lenkija (didžiūnų valdoma Lietuva tuo metu dar buvo daug tvarkingesnė; susitaręs su didžiūnais, karalius ją galėjo labai gražiai tvarkyti).

Kartą 1576 m., kai Lenkų seimas atsisakinėjo duoti karo reikalui mokesčių ir reikalavo iš Batoro Zigmanto Augusto turtų apyskaitos, jis pasakė: „Gimiau ne arklidėje, o laisvėje. Prieš atvykstant pas jus, valgio ir apdaro man pakako. Todėl myliu ir saugau savo laisvę. Dievo valia tapau šios valstybės karalium, atvykau jūsų kviečiamas, ir jūs man uždėjote ant galvos karūną. Taigi esu tikras jūsų karalius, o ne koks nors nulipdytas ar nutepliotas. Noriu patsai valdyti ir įsakinėti, tad nepakęsiu, kad kas nors man įsakinėtų. Saugokit savo laisves, bet nebūkit mano ir senatorių auklėtojais pedagogais. Būkit laisvių sargais, bet tik tokiais, kurie laisvių nenaudoja piktam”.

Į tvirtą ranką paėmęs valstybės vairą, Steponas Batoras, būdamas, be to, dar geras karo vadas, padarė daug gero tiek Lietuvai, tiek Lenkijai. Tik, deja, neilgai jam teko valdyti — vos 10 metų.

Stepono Batoro karai su Maskva

Santykiai su Maskva iki 1579 m. Batorui ateinant į sostą, tarp Lietuvos ir Maskvos tebebuvo neišspręstas ginčas dėl Livonijos (žiūr. 217 psl.). 1571 m. tarp jų buvo pasirašytos 3 metų paliaubos, ir abi pusės žinojo, kad toliau neišvengs karo, nes caras Jonas IV žūt būt norėjo gauti sau patogų išėjimą į Baltijos jūrą, t. y. užimti didžiąją dalį Livonijos. Lietuva, o iš dalies ir Lenkija, šias neseniai įsigytas žemes norėjo apginti. 1575 m. pasibaigus paliaubų laikui, caras dar nepradėjo karo, nes vis dar tikėjosi, kad jis pats arba jo sūnus Teodoras gaus Lietuvos ir Lenkijos sostus. Lietuvos bajorija gal būtų ir sutikusi jį rinkti, tačiau didikai buvo griežtai prieš jį nusistatę: mat, bijojo gauti tokį savo žiaurumu išgarsėjusį valdovą. Jie tik dėl to derėjosi su juo dėl sosto, kad norėjo jį sulaikyti nuo karo.

Caras tuo tarpu sugalvojo lengvesnį būdą Livonijai įgyti. Livonija tada buvo suskaldyta tarp kelių valstybių: vieną dalį valdė Lietuva su Lenkija, kitą — Švedija, trečią — Danija, o ketvirtą buvo užgrobęs caras. Jau 1570 m. caras sumanė padėti visą Livoniją pavergti Danijos dalį valdančiam karalaičiui Magnusui, kuris, gavęs Livonijos karaliaus titulą, būtų caro vasalas. Taip susitaręs su Magnusu, caras pradėjo kariauti su Švedais, o 1575 m. caro kariuomenė įsiveržė ir į Lietuvos Lenkijos valdomąsias sritis. Lietuvos kariuomenės čia buvo labai nedaug (o lenkų visiškai nebuvo), tad jai buvo labai sunku gintis. Kadangi tada buvo tarpuvaldis, ir caras vis dar tikėjosi sosto, tai karas laikinai aptilo. Caras viešai į Lietuvos Lenkijos sostą rėmė imperatoriaus kandidatūrą, bet slaptai veikė vien savo naudai ir planavo net Lietuvos Lenkijos pasidalinimą: jam turėjo tekti Lietuva, o imperatoriui Lenkija. Kai karalium buvo išrinktas Steponas Batoras, caras jautėsi labai įžeistas: jam buvo pikta, kad Lenkija, o vėliau ir Lietuva, bemeilijo priimti sau valdovu mažytį kunigaikštėlį, Turkų sultono vasalą, o ne jį, didelės valstybės valdovą.

Buvo aišku, kad karas Livonijoje turės labai greit vėl prasidėti. Tuo tarpu Livonijos būklė buvo labai kritiška: kraštas, nuolatinių karų labai nuvargintas, nesulaukdamas taikos, pradėjo bruzdėti prieš Lietuvių ir Lenkų valdžią; atsirado nemaža Magnuso šalininkų, ir 1577 m. Magnusas net buvo karūnuotas Livonijos karalium. Caro ir Magnuso kariuomenė tuomet ėmė vieną miestą po kito, o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J. Katkevičius teturėjo vos apie 4.600 karių (jų tarpe lenkų tebuvo vos 300), todėl negalėjo spirtis. Neprisišaukdamas pagalbos, jis net atsisakė nuo savo pareigų, ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam padėjo sūnus, lauko hetmonas Kristupas, pramintas Perkūnu.

Tuo tarpu Steponas Batoras negalėjo pradėti karo, nes buvo užsiėmęs Lenkijos reikalais ir nebuvo dar pasiruošęs. Todėl jis pradėjo su caru derybas. Caras jo pasiuntinius priėmė labai nemandagiai, pyko, kam karalius nepripažįstąs jam Polocko, Smolensko ir Livonijos kunigaikščio titulų, o tuos titulus patsai vartojąs, piktinosi, kad Steponas Batoras laiške jį vadinąs broliu (jau nuo seno buvo toks paprotys, kad valdovai vienas kitą vadindavo broliu; tačiau caras, pykdamas ant Stepono Batoro už paveržtą sostą, nenorėjo pripažinti jo sau lygiu, laikydamas jį paprastu kunigaikštėliu, buvusiu net kitų vasalu…). Buvo aišku, kad vis tiek teks kariauti, todėl derybos buvo pradėtos vien tik tam, kad būtų galima laimėti laiko.

1579 m. žygis ir Polocko atgavimas. Karalius Steponas Batoras labai atsidėjęs ruošėsi karui. Lenkai iš pradžių nesutiko apsidėti mokesčiais karo reikalui: jie bemeilijo eiti patys kariauti. Tačiau lietuviai nenorėjo įsileisti į savo kraštą ginkluotos lenkų bajorijos, todėl reikalavo, kad jie duotų samdytos kariuomenės. Nenorėjo bajorų kariuomenės nė karalius, nes tokia kariuomenė visada buvo labai nedisciplinuota, nepaklusni, kariškai nemokyta, ir su ja būdavo sunku kariauti. Pagaliau laimėjo lietuviai ir karalius; lenkai irgi sutiko apsidėti mokesčiais. Lietuva noriai pasižadėjo duoti 10.000 karių. Tuo būdu surinkus pinigų, prisisamdžius Vengrijoje ir Vokietijoje kareivių, prisipirkus ir prisigaminus ginklų (tada Vilniuje buvo įsteigta patrankų liejykla), 1579 m. vasarą pats karalius iš Vilniaus išžygiavo prieš caro kariuomenę, kuri buvo suspiesta Pskove.

Livonijoje tuo metu jau buvo pagerėję reikalai: karalium paskelbtas Magnusas jau buvo paties caro pašalintas, o kraštas, matydamas, kad ruošiamasi rimtam karui, jau nebelinko į caro pusę, ir Lietuvos kariuomenei be didelio vargo pasisekė atsiimti nemaža miestų. Tačiau, nenorėdamas kariauti nualintoje Livonijoje, karalius su vyriausiomis jėgomis iš Vilniaus išžygiavo į Polocką, kurį po 3 savaičių apgulties paėmė (tuo būdu nuo 1563 m. Maskvos valdžioje išbuvęs Polockas sugrįžo Lietuvai ir liko jos iki pirmojo padalinimo).

1580 m. žygis. Su Polocko paėmimu karas dar nepasibaigė, o pinigai jau buvo išsekę. Todėl karalius tuojau grįžo į Vilnių ir sušaukė tuo reikalu Varšuvoje seimą. Lenkai ir šitam seime nenorėjo duoti daugiau mokesčių, tačiau karaliui vis dėlto pasisekė juos palenkti. Po Varšuvos seimo atvykęs į Vilnių, jis čia sušaukė vienų lietuvių seimą, kur padėkojęs jiems už uolų dalyvavimą kare, susitarė, kaip toliau veikti. Buvo suorganizuota dar didesnė kariuomenė (lietuviai dabar davė net 12.700 karių; kiek šį kartą buvo lenkų karių, tikrai nežinoma). Atėjus 1580 m. vasarai, karalius vėl išžygiavo į karą. Caras tuo metu vis siūlė taiką, tik iš pradžių labai sunkiomis sąlygomis: reikalavo palikti jam visą Livoniją ir net grąžinti pirmojo žygio metu užimtus miestus. Bet kai Steponas Batoras, nepaisydamas jo laiškų ir siūlomų derybų, vėl išžygiavo į karą ir pranešė, kad caro pasiuntinius jis galįs priimti savo stovykloje, — caras pasidarė nuolaidesnis ir daug mandagesnis: jis jau nebesiplūdo, kaip kad anksčiau, ir savo pasiuntiniams įsakė labai švelniai elgtis. Bet kadangi nuo pagrindinių savo reikalavimų jis vis dėlto neatsisakė, tai sujungtos Lietuvių ir Lenkų kariuomenės dabar paėmė labai svarbią caro Didžiųjų Lukų tvirtovę ir daug aplinkinių miestų.

Žygis į Pskovą ir 1582 m. paliaubos. Jau 1580 m. žygio metu lietuviai, matydami, kad karo sunkumus tenka nešti beveik jiems vieniems, įkalbinėjo karalių daryti taiką, net nepaėmus Didžiųjų Lukų tvirtovės, jei tik caras pasiūlytų priimtinesnes sąlygas. Tuo tarpu caras dar tikėjosi atsigauti ir pradėjo ieškoti paramos svetur, vildamasis, kad įsikiš užsienio valdovai ir sulaikys Stp. Batorą. Kai 1581 m., išgavęs iš seimo naujų kreditų, Stp. Batoras išvyko į trečiąjį žygį, caras staiga atšaukė visus savo anksčiau padarytus nusileidimus ir savo laiškuose vėl ėmė visaip niekinti ir plūsti Stp. Batorą; jis tikėjosi, kad Batoras bus priverstas nutraukti kovą: mat, kaip tik tuo metu popiežius, kuriam už karo sulaikymą caras buvo pasižadėjęs priimti katalikybę, atsiuntė savo tarpininką — žinomą diplomatą jėzuitą Poseviną ir ragino Batorą baigti karą. Kai Stp. Batoras su svarbiausiomis jėgomis apgulė Pskovą, o mažesni jo kariuomenės būriai naikino tolimąsias rusų žemes, Posevinui tarpininkaujant, prasidėjo derybos. Karalius linko taikintis, nes užėjusi žiema labai trukdė kariauti, be to, kariuomenė buvo išvargusi, joje prasidėjo ligos, o Pskovo tvirtovė buvo gerai sustiprinta ir sunkiai paimama. Todėl po ilgų derybų, 1582 m. sausio 15 d. buvo pasirašyta 10 metų karo paliaubos. Sutartyje caras atsisakė nuo Livonijos, Polocko ir Veližo; jam buvo grąžinti tik Didieji Lukai. Apsidžiaugęs palyginti gera taika, caras apie perėjimą į katalikybę nebenorėjo nė kalbėti; Maskvoje suruošęs viešą tikybinį disputą su Posevinu, jis pats visaip išjuokė net patį popiežių.

Maskvos susilpnėjimas. Šitomis paliaubomis pasibaigė ilgai traukęsi karai su Maskva dėl Livonijos. Livonija nuo Maskvos buvo apginta, bet netrukus dėl jos prasidėjo net 60 metų trukę karai su Švedija. Caras Jonas IV, gal būt, darydamas šias paliaubas, ir galvojo vėl kada nors pradėti karą

su Lietuva, tačiau jam jau nebeteko kariauti, nes netrukus (1584 m.) jis mirė. Po jo, 15 metų buvo caru jokiems dideliems žygiams netikęs jo silpnaprotis sūnus Teodoras, su kurio mirtim pasibaigė Kalitos dinastija. Maskvoje tuomet prasidėjo perversmų periodas — užėjo vadinamoji didžioji suirutė (smuta). Dėl to po Jono IV Žiauriojo dar ilgai iš Maskvos pusės nebuvo jokio pavojaus Lietuvai. Priešingai, suirutės metu Maskva buvo nebe puolančioji, bet puolamoji. Tuo metu Lietuva dar daugiau atsiėmė iš jos žemių.

Lietuvos vidaus gyvenimas Stepono Batoro laikais

Tikybiniai santykiai. Nors Stepono Batoro tėvynėje, Vengrijoje, buvo paplitęs protestantizmas, tačiau jis pats buvo išauklėtas katalikiškai. Kad ir užaugęs tikybinių kovų metu, jis vis dėlto buvo ne fanatikas, bet didelis tolerantas. Reikalui esant, jis mokėjo sudrausti tiek protestantus, tiek katalikus. Dėl jo tolerancijos, renkant karalium, jį palaikė beveik visi protestantai; dėl to kai kas iš pradžių jį net laikė palinkusiu į protestantizmą. Tačiau valdydamas jis visur rėmė katalikų Bažnyčią, o ypač uoliausius to meto kovotojus su protestantizmu — jėzuitus. Kita vertus, jis vis dėlto pripažino tikėjimo laisvę ir protestantams ir uoliai saugojo 1573 metų Varšuvos konfederacijos akto nuostatus, nors Lenkijos katalikų Bažnyčios sinodas buvo iškeikęs visus tos konfederacijos gynėjus.

Tuo metu protestantizmas Lietuvoje buvo labai įsigalėjęs. Didikai beveik visi buvo kalvinai, o miestuose buvo įsigalėję liuterionys; tik didelė dalis smulkbajorių tuomet tebuvo katalikai, (liaudies nusistatymo niekas tada nepaisė: kokį kunigą savo bažnyčioj pastatydavo ponas, tokio tikėjimo turėdavo būti ir baudžiauninkai). Labai maža tuomet buvo belikę katalikų kunigų, o dar mažiau jų mokėjo lietuviškai. Todėl Vilniaus vyskupas Protasevičius, norėdamas paruošti kunigų iš savo žmonių tarpo ir rūpindamasis kovoti su protestantais, atsikvietė į Vilnių jėzuitų; jie čia įkūrė pirmą aukštesniąją mokyklą Lietuvoje, vadinamą kolegija (žiūr. 254 psl.). Maža to, vyskupas Protasevičius, nesigailėdamas savo turtų, rūpinosi įkurti Vilniuje ir aukštąją mokyklą. Tatai jis irgi pavedė padaryti tiems patiems jėzuitams.

Jėzuitai, kurie labai nepalankiomis sąlygomis pradėjo savo darbą Lietuvoje, dabar jau buvo labai sustiprėję. Ypač didelė jų įtaka buvo Vilniuje; čia jie ruošė viešus disputus (ginčus) su protestantų teologais ir visose bažnyčiose turėjo savo pamokslininkų. Lietuvos didikai, jėzuitams atvykstant į Vilnių, beveik visi buvo protestantai, bet netrukus didelė jų dalis vėl sugrįžo į katalikybę. Į katalikybę sugrįžo net didžiausiojo protestantų veikėjo, Mikalojaus Radvilos Juodojo, šeima. Pats apsukrusis ir įtakingasis to meto Lietuvos politikos veikėjas, Žemaičių seniūnas ir Livonijos valdytojas Jonas Jeronimas Katkevičius, ne tik patsai metė kalvinizmą, bet taip pat ir savo sūnų Joną Karolį, — būsimąjį Vilniaus vaivadą, hetmoną, genialųjį karo vadą, — atidavė auklėti jėzuitams.

Radvilų šeimos buvo dvi šakos. Vienos centras buvo Biržai ir Kėdainiai, o kitos — Nesvyžius ir Olyka (Voluinėje). Vėlesniųjų biržiečių Radvilų tėvas buvo Mikalojus Rudasis, o nesvyžiečių — Mikalojus Juodasis. Biržiečiai Radvilos visą laiką liko kalvinai, o nesvyžiečiai, pradedant Mikalojaus Juodojo sūnumis, buvo katalikai. Šios šeimos palikuonys išgyveno iki mūsų laikų, o biržiečiai visi išmirė dar XVII amžiuje.

Vilniaus akademijos įkūrimas (1579 m.). Jėzuitų kolegija, iš pradžių nesuradusi mokinių, dabar buvo pilnintelė: mokinių skaičius joje pasiekė 700. Tuo būdu jau buvo pakankamai kandidatų aukštajai mokyklai, kuri buvo labai reikalinga, nes daugelis jaunimo turėjo vykti toliau mokytis į užsienio universitetus. Daugelis vyko į Vokietiją; bet kadangi ten universitetai buvo protestantiški, tai dažnai jie iš ten grįždavo protestantai. Tais laikais būdavo labai paprastas reiškinys, kad jaunystėje buvę protestantai, patekę į jėzuitų mokyklas, pasidarydavo katalikais, išvykę į Vokietijos universitetus, vėl atvirsdavo į protestantizmą, o grįžę namo po kiek laiko vėl pereidavo į katalikybę. Todėl katalikų dvasininkams ir jėzuitams buvo labai svarbu įkurti savo aukštąją mokyklą, kad kuo mažiausia vyktų mokytis svetur ir kad vietoje būtų galima paruošti didžiai reikalingų katalikų šviesuolių su aukštuoju mokslu.

Jėzuitams jau nebebuvo sunku įkurti aukštąją mokyklą: jai kandidatų jau buvo pakankamai paruošta, profesorių iš tų pačių vilniškių jėzuitų irgi buvo tinkamų; jie jau turėjo nemaža turtų ir daug galingų globėjų. Jais ypatingai rūpinosi vysk. Protasevičius ir jo koadjutorius, pačių jėzuitų į katalikybę atverstas vyskupas Jurgis Radvila (Mik. Juodojo sūnus). Juos rėmė ir daug kitų atverstų didikų, o ypač dievobaimingoji Zigmanto Augusto sesuo Ona (ta pati, kuri buvo numatyta žmona karaliui Henrikui ir kurią vedė Stp. Batoras). Jėzuitams rodė palankumą ir patsai karalius Stp. Batoras; jis tikėjosi, kad apsukrūs, gerai organizuoti, per mokyklas, bažnyčias ir kitokiais būdais veikią jėzuitai galės būti gera jo valdžiai parama ir padės suvaldyti padriką bajorų visuomenę. Todėl kai 1578 m. Vilniaus jėzuitai per vysk. Protasevičių ir J. Radvilą paprašė jį leisti įkurti Vilniuje akademiją, Stp. Batoras labai mielai sutiko ir davė privilegijos raštą, kurį jis antrą kartą iškilmingai patvirtino atvykęs į Lietuvą (1579 m.). Netrukus akademijos įkūrimą patvirtino ir popiežius.

Privilegiją jėzuitams karalius davė būdamas Lenkijoje. Kai 1579 m., eidamas į karą su Maskva, jis atvyko į Vilnių, tai per jo priėmimą jėzuitai, tarpininkaujant vyskupams ir katalikams didžiūnams, paprašė patvirtinti ją iškilmingu aktu. Karalius tatai padarė, grįžęs iš karo žygio.

Kadangi viskas, kas buvo daroma Bažnyčios, privalė dar ir popiežiaus patvirtinimo, tai reikėjo, kad popiežius patvirtintų ir Vilniaus akademijos įkūrimą. Tais pačiais 1579 m. Grigalius XIII ją patvirtino ir davė jai tokias pat teises, kokias turėjo visi kiti Europos katalikiškieji universitetai ir akademijos.

Kliūčių akademijai kurti atsirado pačioje Lietuvoje. Jos įkūrimui karštai priešinosi Lietuvos didikai protestantai. Abudu kancleriai — Radvila ir Valavičius — net buvo atsisakę prispausti privilegijoje valstybinį antspaudą. Galingasis Radvila nenusileido. Bet Valavičius, karaliaus pagrasintas, kad iš jo būsiąs atimtas vicekanclerio urėdas, nusileido ir prispaudė antspaudą.

Pirmuoju akademijos rektorium buvo paskirtas mozūras, ir tada jau žinomas, o vėliau dar labiau pragarsėjęs teologas, rašytojas ir pamokslininkas Petras Skarga. Akademija greit iškilo ir ilgą laiką buvo centralinė Lietuvos švietimo įstaiga.

Iš pradžių joje buvo tik du fakultetai — teologijos ir filosofijos. 1644 m. iš vicekanclerio Kazimiero Sapiegos fundacijos buvo įsteigtas ir teisių fakultetas; tuo būdu iki pilno universiteto tetrūko tik medicinos fakulteto. XVIII amž. gale buvo pradėta dėstyti ir medicina. Akademija tada buvo pavadinta Vyriausiąja Lietuvos Mokykla. 1803 m., jau rusų caro įsakymu, ji buvo paversta universitetu, kuris galutinai buvo uždarytas 1832 m.

Vyriausiojo Lietuvos tribunolo įkūrimas (1581 m.)

Lietuvoje nuo senovės visi teismai priklausė didžiajam kunigaikščiui. 1564 m. buvo įsteigti žemesnieji bajorijos teismai kiekviename paviete ir vaivadijoje (žiūr. 232 psl.), tačiau vyriausiuoju teisėju pasiliko didysis kunigaikštis, kuriam tekdavo

spręsti apeliacines bylas. Tatai atlikdavo ne jis pats, o maršalka ir abu kancleriai, kurie darydavo sprendimus didžiojo kunigaikščio vardu. Šitoksai teismas veikė labai lėtai, ir bylos išgulėdavo jame nespręstos net dešimtimis metų. Todėl bajorija seimuose ir seimeliuose nuolat reikalavo, kad vyriausiasis teismas būtų kitaip sutvarkytas ir kad sparčiau veiktų. Be to, ji reikalavo, kad didysis kunigaikštis atsisakytų ir nuo apeliacinių teismų, kaip kad atsisakė nuo žemesniųjų, ir paliktų juos bajorijai. Gana ilgą laiką bajorija čia nieko nelaimėjo. Bet pagaliau, kai Steponas Batoras, ruošdamasis į karą prieš Maskvą (1578 m.), atsisakė nuo savo teismų ir įkūrė pačios bajorijos renkamą tribunolą Lenkijoje, tai netrukus tas pats buvo padaryta ir Lietuvoje.

Vyriausiojo Lietuvos tribunolo reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose, ir galutinai jis buvo įkurtas 1581 m. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos. Tribunolo teisėjais buvo visų seimelių renkami bajorijos atstovai. Jie visada būdavo renkami specialiai šaukiamame Grabnyčių seimely (apie vasario 2 d.) ir darbuodavos tribunole vienus metus. Kiekvienas seimelis rinko po 2 atstovus, vadinamusdeputatais; tad iš viso tribunolo narių buvo 46. Iš pradžių buvo numatyta įkurti atskirą tribunolą ir Žemaičiams, bet 1588 m. Žemaičiai prisijungė prie to paties tribunolo ir rinkdavo į jį 3 savo deputatus. Taigi nuo to laiko jau buvo 49 tribunolo nariai. Tribunolo posėdžiaujamomis vietomis buvo paskirti šie miestai: Vilnius, Trakai, Naugardukas ir Minskas. Bet Trakuose jis netrukus nustojo rinktis. Tikrosios Lietuvos bylas spręsdavo Vilniuje, o gudiškųjų sričių — Naugarduke ir Minske. XVIII amž. jis ėmė rinktis tik Vilniuje ir Gardine.

Tribunole pirmininkaudavo iš tų pačių deputatų renkamas pirmininkas, vadinamas tribunolo maršalka. Bylos būdavo sprendžiamos balsų dauguma. O bajorijos byloms su dvasininkais būdavo sudaromas mišrasis teismas, arba dvasiškasis tribunolas, į kurį įeidavo 4 vyskupijų kapitulų skiriami kunigai ir 6 tribunolo deputatai.

Stepono Batoro valdymo reikšmė ir jo mirtis

Steponas Batoras buvo paskutinysis garbingas Lietuvos valdovas. Jis buvo svetimšalis, — lietuviai iš pradžių jo nenorėjo net pripažinti, bet vėliau jis labai susiartino su Lietuva. Jo nuopelnai dideli. Visų pirma jo karo žygių dėka buvo garbingai pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs Maskvos pavojus. Jo nuopelnas buvo ir akademijos įkūrimas. Be to, jis rūpinosi ir ekonominiais krašto reikalais; jo laikais net buvo kilęs sumanymas įkurti Vilniuje valstybės banką. Jis niekad nespaudė lietuvių lenkų naudai. Nepaisydamas Liublino unijos nuostatų, jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos seimus ir visada skaitėsi su Lietuva, kaip su atskira valstybe. Stp. Batoras mėgo Lietuvoje medžioti ir gyventi; dažniausiai gyvendavo Gardine, kur atnaujino senąją pilį (iš dalies jis čia gyvendavo dėl to, kad nereikėtų gyventi kartu su savo sena žmona Ona). Savo paties atnaujintoje Gardino pilyje jis ir mirė 1586 m. gruodžio 12 d. Mirė sunkiai sirgdamas (to meto gydytojai jo ligos nesuprato, tad nė mes jos nežinome). Ištisus paskutinius savo gyvenimo metus jis išgyveno Gardine ir ruošėsi dideliems žygiams: svajojo paimti į savo įtaką arba net užkariauti Maskvą ir tada bendromis jėgomis išvyti iš Europos turkus. Tačiau mirtis viską sugriovė.