Mažoji Lietuva Vokiečių valdžioje

Kryžiuočių ordino nukariavimai ir jo valstybė

Nukariavimai ir sienos. Vokiečių, arba kryžiuočių, ordinas buvo atkviestas apie 1226 m. į Pavyslį kovoti su aisčiais. Iš pradžių jis įsikūrė kairiajame Vyslos krante, o 1231 m. pirmą kartą persikėlė į dešinįjį krantą, t.y. į aisčių kraštą (žiūr.43 psl.). Per 30 metų, gaudamas paramos iš Vokietijos, ordinas palengva pasistūmė beveik iki pat Nemuno. Jis užėmė visą pajūrį ir jau susisiekė su atslenkančia iš kitos pusės savo livoniške šaka, kuri buvo pasistačiusi Klaipėdą ir Jurbarką. Bet 1260 m. Livonijos ordinui pralaimėjus mūšį prie Durbės, sukilo visas jo pavergtas kraštas. Žemaičiai tada sugriovė Jurbarką, išvarė iš savo krašto ordiną ir, susijungę su sukilusiomis Padauguvio giminėmis, išgriovė daugybę ordino pilių Livonijoj; Žemaičiuose jie neįveikė tiktai Klaipėdos pilies.

Tuo pat metu sukilo ir visas Prūsijos kryžiuočių nukariautas kraštas; padedant žemaičiams, veikiai buvo sugriauta daugumas ordino pilių. Nedaug betrūko, kad ordinas būtų buvęs visiškai išvytas iš krašto: jam buvo likusios tik pačios stipriosios pilys (Karaliaučius, Baiga, Elbingas, Dancigas, Kulmas ir Tornas). Ordinas tada pakėlė didžiausią triukšmą Europoje. Buvo skelbiama, kad pagonys žudą ir naikiną krikščionis. Jo prašomas popiežius tuojau ėmė skelbti kryžiaus žygius. Atvykus į pagalbą kryžeiviams, ordinas vėl atsigavo. Palengva jis atgavo ir atnaujino visas savo ankstyvesnes pilis ir nukariavo naujų sričių.

1283 m. kryžiuočiai jau buvo įsitvirtinę Nemuno pakrantėje ir pradėjo karą su Lietuvos valstybe. Pirmasis jų atsparos punktas čia buvo Ragainė. Vėliau jie stūmėsi Nemuno pakrante vis gilyn į Lietuvą ir žūt būt stengėsi nukariauti žemaičius. Žemaičiai iki pat Vytauto laikų dar nebuvo visiškai prijungti prie Lietuvos valstybės: jie gyveno savarankiškai, tik pripažindami didžiųjų kunigaikščių vyriausiąją valdžią ir naudodamiesi jų parama. Tačiau ordinui nesisekė jų nukariauti. Ordino ekspansija buvo sulaikyta dar Vytenio Gedimino laikais: jo siena nusistojo, ir ji visą laiką išliko maždaug tokia pat, kokia yra dabartinė Lietuvos Vokietijos siena. Jo pastatytoji Klaipėdos pilis buvo atkirsta, ir su ja ordinas galėjo susisiekti tik jūra. Todėl 1328 m., t. y. Gedimino laikais, livoniškiai kryžiuočiai perdavė ją Prūsijos kryžiuočiams, kurie tuo tarpu jau buvo užėmę visą pajūrį iki Klaipėdos ir įsitvirtinę Nemuno žemupy. Lietuvos vakaruose susidarė ištisa kryžiuočių pilių virtinė, — pradedant Klaipėda, einant Nemunu iki Dubysos, o kai kuriais laikotarpiais iki Nevėžio ir net iki Neries intako. Čia buvo šios ordino pilys: Klaipėda, Ragainė, Jurbarkas, Skirsnemunė, Marijenburgas, Bajerburgas, daug kartų statomos ir vėl sugriaunamos jo pilys prie Kauno, būtent Marijenverderis, Ritersverderis, Gotesverderis ir kitos (žiūr. 85 psl.).

Ordino įsitvirtinimas rytinėse žemėse. Tos pilys buvo pirmieji ordino atramos punktai su kariuomenės įgulomis. Tačiau dar toli užpakaly jų nebuvo jokių ordino sodybų, jokių dvarų. Dar ilgai anapus Nemuno, krašto viduje, paskutinė vakarinė ordino pilis buvo Įsrutis. Nors visas kraštas nuo Nemuno iki Alnos upės ir buvo ordino valdžioje, tačiau dėl nuolatinių lietuvių puolimų jame negalėjo būti nei kolonizuojami vokiečiai nei kuriami ordino dvarai. Tikroji jo valstybė teprasidėjo tik į vakarus nuo Alnos ir ėjo pajūriu, toliau nuo Lietuvos, kur buvo saugiau ūkininkauti.

Kai ordino pilys siekė Nevėžį ir Kauną, jo buvo laikomas nukariautu ir Suvalkų kraštas, tačiau jame nebuvo nė vienos ordino pilies, nė vienos ordino sodybos. Ir iš viso tose balotose giriose buvo labai maža gyventojų.

Ordino siena su Lietuva nusistojo tik po Tanenbergo mūšio ir Torno taikos (žiūr. 129 psl.). Tada jau išnyko ir nuolatiniai savitarpio puolimai; tiesa, po to dar buvo keletas karų, bet jau kitokio pobūdžio: tai buvo paprasti dviejų valstybių karai, o ne krašto teriojimas. Pagaliau 1422 m. Melno taika buvo galutinai patvirtinta siena, ir daugiau jau nebebuvo nei karų su ordinu nei sienos pakeitimų. Taigi tik nuo tada ordinas galėjo pradėti laisvai šeimininkauti ir rytinėse savo nukariautose žemėse, — vadinasi, tik nuo tada prasidėjo tikrasis vokiškojo ūkio kūrimas į rytus nuo Alnos upės.

Ordino valstybės santvarka. Savo organizaciją ordinas atsinešė jau gatavą, susidariusią dar Palestinoje. Jo priešaky stovėjo didysis magistras (Hochmeister) su taryba. Tuo metu, kai ordinas atsikėlė į Pabaltijį, jo magistras gyveno jau Italijoje, nes beveik visas jo Palestinoje turėtąsias žemes ir pilis jau buvo atėmę turkai. Ordinui dar liko nemaža vokiečių imperatorių ir kunigaikščių dovanotų žemių, tad didysis magistras su taryba ir persikėlė į vieną tokią dovanotąją žemę — į Apuliją (pietų Italijoj). Į atskiras ordino žemes būdavo skiriami vadinamieji krašto magistrai (Landmeister). Vienas toksai krašto magistras buvo paliktas Mažojoj Azijoj, o kitas buvo Vokietijoj, kur buvo daugybė išblaškytų ordino dvarų. Toks pats krašto magistras buvo paskirtas ir Pabaltijui. Jis buvo vadinamas Prūsijos magistru. Kai 1237 m. prie kryžiuočių ordino prisijungė kalavijuočiai, dar buvo paskirtas Livonijos krašto magistras. Visų krašto magistrų viršininku buvo Italijoje gyvenęs didysis magistras. Bet XIII amž. pabaigoje jau buvo aišku, kad didžiausių perspektyvų ordinas gali turėti tik Pabaltijy, nes iš Mažosios Azijos jis buvo visiškai išvytas, o kadaise jo Vengrijoje turėtoji kolonija buvo atimta, ir nebebuvo vilties ją atgauti. Todėl 1309 m. didysis magistras su visa taryba atsikėlė į Marijenburgą, ir nuo to laiko vad. Prūsijos krašto magistrai išnyko, nes vadovybę perėmė patsai didysis magistras. Tuo būdu Marijenburgas pasidarė ordino sostinė.

Centre, be magistro ir tarybos, dar buvo maršalka — kariuomenės vadas. Visas kraštas buvo padalintas apygardomis, vad. komturijomis, kurių priešaky stovėjo komtūrai; jų buvo apie 15.

Krašto valdovais, be ordino, dar buvo vyskupai. Pats ordinas buvo pakviestas į pagalbą pirmajam Prūsų vyskupui Kristijonui, kuriam turėjo ir priklausyti. Tačiau jis veikiai išsivadavo iš vyskupo priklausomybės. Kai Kristijonas pateko prūsams į nelaisvę, ordinas tuo metu pasirūpino gauti popiežiaus ir imperatoriaus raštus, kuriais visos teisės nukariautiems kraštams buvo pripažintos ordinui. Grįžęs iš nelaisvės vyskupas vos pajėgė išsikovoti sau teisę gauti ¹/з visų ordino nukariaujamų žemių. Šia teise vyskupai naudojosi visą laiką; pav., kai vėliau buvo kuriamos kitos vyskupijos, tiesioginei vyskupų valdžiai visuomet būdavo duodama maždaug ¹/з visos vyskupijos ploto. Tuo būdu, greta ordino komturijų, krašte dar buvo vyskupų valdomų kunigaikštijų (Kulmo, Pamedės, Varmijos ir Sembos), bet ordino galybės laikais nesusipratimų dėl to nebekildavo, nes vyskupais būdavo skiriami tik ordino nariai.

Ordino valstybės visuomenė

Visuomenės sluoksniai. Ordino užimtasis kraštas buvo valdžioje ordino brolių, turinčių ypatingas teises. Todėl pirmasis privilegijuotas luomas čia buvo ordino broliai. Jie neturėjo savo šeimų (buvo vienuoliai), savo dvarų, bet valdė, kaip ordino atstovai. Jie beveik visi buvo Vokietijos bajorų sūnūs. Vieniems mirštant, ateidavo kiti. Todėl su kraštu buvo susijusi pati ordino organizacija, o ne žmonės. Kitas aukštesnysis luomas buvo atėjūnai vokiečiai bajorai, kurie čia gavo dvarų ir kurių pareiga buvo padėti ordinui kariauti. Jų tarpe buvo vienas kitas senųjų prūsų bajoras, pasidavęs ordinui ir jam tarnavęs (jie buvo vadinami vitingais). Ir iš jų, kaip ir iš atsikrausčiusių vokiečių riterių, kai kurie įstodavo į ordiną. Be to, dar buvo taip pat atėjūnų vokiečių miestiečių ir valstiečių. Šie gyveno ordino, vyskupų arba riterių bajorų dvaruose, kaip laisvi ūkininkai, ir turėjo tik mokėti tam tikrus mokesčius, padėti statyti pilis ir eiti į karą, kaip riterių tarnai (knechtai). Didžiausią krašto gyventojų masę sudarė senieji krašto gyventojai, ordino vadinami vienu bendru vardu — prūsais valstiečiais. Tik maža jų dalelė buvo laisvieji ūkininkai, o daugumas jau XIII amž. buvo nelaisvieji baudžiauninkai. Jie turėjo dirbti ordino ar bajorų žemę, turėjo mokėti mokesčius, o žygiuose turėjo dalyvauti, kaip nelaisvieji tarnai. Jie buvo visiškoje savo ponų valdžioje ir neturėjo teisės niekam pasiskųsti dėl sunkios savo būklės, — vadinasi, gyveno taip, kaip Lietuvos valstiečiai gyveno tik nuo XVI amž.

„Prūsai” ir „lietuviai” ordino valstybėje. Toksai buvo ordino valstybės socialinis vaizdas, kurs betgi taip atrodė tik vakaruose. Tačiau rytinėse valstybės žemėse, kur ordino valdžia buvo silpna, atrodė kiek kitaip. Čia nebuvo nei klestėjusių dvarų, nei miestų nei vokiečių kolonistų. Čia tebuvo tik pilių ir vienas kitas dvaras. Gyventojų buvo maža, ir tie buvo tik lietuviai. Dažnai čia atžygiuodavo su didelėmis kariuomenėmis Lietuvos kunigaikščiai, tačiau jie neįstengdavo išgriauti ordino pilių, ir todėl vietos gyventojai negalėjo nusimesti jungo. Kryžiuočiai jiems neleido susiorganizuoti ir turėti savo vadų; jie skurdo, verčiami tarnauti ordinui. Vietomis jie dirbo ordino dvarus, bet daugumas gyveno iš miško. Tik karams aprimus čia buvo kuriami dvarai, ir gyventojai buvo verčiami juose dirbti. Daugelis karų metu išbėgiojusių vietos gyventojų pradėjo grįžti atgal į savo tėvų paliktas sodybas ir virto ordino baudžiauninkais.

Anksčiau ordinas visą savo kraštą vadino Prūsija, o jos gyventojus — prūsais: mat, taip vadinosi pačios vakariausios aisčių giminės, su kuriomis jis pirmučiausia susidūrė. Bet vėliau, pažinęs lietuvių valstybę, ordinas pamatė, kad ir jo nukariautose žemėse gyvena tie patys lietuviai. Todėl rytinėse savo valstybės žemėse kuriamuose naujuose dvaruose gyventojai jau buvo vadinami lietuviais. Bet klaidinga būtų manyti, kad šitie gyventojai daug kuo būtų skyręsi nuo anksčiau pavergtų vakarinių. Jie buvo tie patys aisčiai — lietuviai, tik šiek tiek skyrėsi kalbos tarme. O kad ordino žemėse mes ir toliau vis dar matome vienus valstiečius vadinamus prūsais, o kitus lietuviais, tai tas rodo ne jų tautybės, bet tik teisių skirtingumą. Kaip minėjome, tie lietuviai, kurie buvo anksčiau pavergti ir anksčiau buvo įterpti į vokiškojo ūkio santvarką, buvo vadinami prūsais, o tie, kurie buvo vėliau įterpti, — vadinami lietuviais, nes ordinas dabar jau žinojo jų tautybę. Pirmųjų pareigos jau buvo nusistojusios, o antrųjų buvo naujai nustatomos. Tačiau kai kuriems ir naujai kuriamuose dvaruose buvo duodamos „prūsų” teisės, todėl ir jie buvo vadinami prūsais. Tuo būdu ordino dokumentuose matome rytuose ir lietuvių ir prūsų, o vakaruose tik prūsus, nes ten naujų dvarų jau nebebuvo kuriama, ir valstiečių su naujomis teisėmis nebeatsirado. Todėl neteisinga būtų manyti, kad ordino žemėse lietuviai tegyveno tik toje srityje, kur veikė vad. lietuviškoji valstiečių teisė ir kur vėliau buvo provincija, vadinama Lietuva (būtent Mažoji Lietuva).

Beje, už Mažosios Lietuvos ribų lietuvių (t. y. vad. prūsų) nuo XVI amž. jau beveik nebesutinkame, o Mažojoje Lietuvoje lietuviai tebegyvena dar ir dabar. Taip atsitiko dėl to, kad ten labai anksti buvo privežta vokiečių kolonistų, ir visi lietuviai suvokietėjo. Tuo tarpu Mažojoje Lietuvoje ilgą laiką svetimieji buvo tik ponai, o kolonistų daugiau buvo prigabenta tik XVIII amž.; pagaliau pati germanizacijos politika Mažojoje Lietuvoj tesustiprėjo tik į XIX amž. galą, todėl nė nespėjo čia suvirškinti visų lietuvių.

Pavergtųjų aisčių būklė ordino valdžioje

Ordino valstybė XIV—XV amž. buvo pavyzdingiausia Europoje. Ji turėjo puikiai organizuotą kariuomenę ir buvo turtingesnė už visas kitas valstybes. Ordinas varė plačią prekybą, jo miestai klestėjo, dvarai davė didžiules pajamas. Ordinas rūpinosi ir savo gyventojais: buvo įkurta daugybė mokyklų, vienuolynų, ligoninių ir t. t. Tačiau visa tai buvo tik vokiečiams. Senieji krašto gyventojai buvo beteisiai baudžiauninkai. Jie net neturėjo sau skirtų bažnyčių. Bažnyčios tebuvo tik pilyse ir miestuose, kurių apylinkėse gyveno vokiečiai kolonistai. Vietos gyventojų kalba niekur nebuvo laikoma jokių pamaldų. Todėl kai XVI amž., kilus reformacijai, buvo įvedamos pamaldos vietos žmonių kalba, — čia neatsirado ją mokančių kunigų. Pamokslai buvo sakomi per vertėjus: kunigas sakydavo vokiškai, o kaimo seniūnas ar kitas kuris valstietis iš greta stovinčios sakyklos jo kalbą atpasakodavo lietuviškai. Bet ordino laikais nė to nebuvo, ir žmonės, apie 150 metų išgyvenę ordino valdžioje, tebebuvo pagonys.

Senieji aisčiai, iš pradžių buvę laisvi, palengva buvo pajungti ir paversti baudžiauninkais. Jie neturėjo teisės gauti jokios vietos, neturėjo teisės gyventi miestuose ir vokiečių gyvenamuose kaimuose. Jie net negalėjo būti vokiečių tarnais. Savo kalba jie galėjo kalbėti tik namie, o vokiečiams net buvo uždrausta kalbėti su jais nevokiškai. Savaime suprantama, kad šitokioje beteisių vergų būklėje jie labai greit suvokietėjo. Bet ir suvokietėję jie platesnių teisių negavo.

Tokio likimo sulaukė vakariniai aisčiai, anksčiau patekę į ordino santvarką. Tai buvo ordino vadinami prūsai. Tokie pat beteisiai buvo ir rytiniai aisčiai, kuriuos pats ordinas jau vadino lietuviais. Kai čia buvo sutvarkytas ordino ūkis, jie taip pat virto beteisiais baudžiauninkais. Čia buvo tik tiek geriau, kad nebuvo vokiečių kolonistų; be to, karai jau buvo pasibaigę, sukilimo pavojaus nebebuvo, todėl niekas į juos įtartinai nebežiūrėjo ir paliko nesuvokietintus. Tuo būdu ordino laikais tik Mažoji Lietuva išvengė germanizacijos.

Mažosios Lietuvos likimas ordinui žuvus

Ordino galas. Po Tanenbergo mūšio ordinas pradėjo nykti. Palengva kilo nepasitenkinimas ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkų karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę, ordinas dar kariavo su lenkais net 13 metų, bet pagaliau turėjo padaryti labai negarbingą taiką: 1466 m. Torno taika jis atidavė Lenkijai visą Pavyslį ir savo sostinę Marijenburgą, o magistras persikėlė į Karaliaučių ir prisiekė Lenkų karaliui vasalo ištikimybę. Tuo pat metu galingiausias ordino žemių vyskupas (Varmijos) taip pat pasidavė Lenkijai. Tuo būdu ordino žemės labai sumažėjo (žiūr. I žemėlapį).

Taip susilpnėjęs, ordinas išgyvavo dar 60 metų. Tačiau jo valstybė nykte nyko. 1519 m. magistras Albrechtas dar bandė išsivaduoti nuo priklausomybės Lenkijai, tačiau karą pralaimėjo. Tuo tarpu jo valstybėje labai paplito protestantizmas. Pagaliau, Liuterio patariamas, Albrechtas pats perėjo į protestantizmą ir pasiskelbė Prūsijos kunigaikščiu, o ordino broliai virto paprastais dvarininkais. Lenkų karalius Zigmantas Senasis tatai pripažino, ir buvusi ordino valstybė patapo Lenkijos priklausanti Prūsų kunigaikštija (1525 m., — žiūr. 205 psl.).

Prūsijos susiliejimas su Brandenburgu. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis mirdamas paliko nepilnaprotį sūnų. Už jį valdė globėjai, o jam mirus kunigaikštija atiteko jo giminaičiui, Brandenburgo elektoriui (1618 m.). Nuo to laiko ji jau buvo valdoma kartu su Brandenburgu iš Berlyno. Bet visą laiką Prūsai dar buvo Lenkijos lenas. Tik pirmojo švedų karo metu Brandenburgo elektorius Fridrikas Vilhelmas, susidėįęs su Švedais, atsisakė nuo valstybės. Tatai buvo patvirtinta Olivos taikos traktatu (1660 m.). Antrojo švedu karo pradžioje elektorius Fridrikas I (1701 m.) pasiskelbė Prūsijos karalium.

Prūsų karalystė tuo būdu buvo sukurta iš Brandenburgo ir buvusios ordino valstybės likučių. Abi tos dalys nesusisiekė — jos buvo perskirtos Lenkijos valdomojo Pavyslio žemių. Iš Prūsų paimtas karalystės vardas jau tada rodė, kad Berlyne sėdįs karalius galvoja savo galybę plėsti ne Vokietijos, o rytų link. Ir iš tikro pirmojo Lietuvos Lenkijos padalinimo metu Fridrikas Didysis sugebėjo sujungti abi savo valstybės dalis. Per antrą ir trečią Lietuvos ir Lenkijos padalinimą užgrobusi daug Lenkijos žemių, Prūsų karalystė pasidarė jau didelė valstybė ir po sėkmingo 1871 m. karo su Prancūzija sujungė savo valdžioje visą Vokietiją. Prūsija liko viena iš daugelio Vokietijos valstybių, bet jos karalius tapo drauge ir visos Vokietijos valdovu su kaizerio titulu. Po didžiojo karo žuvus imperijai, Prūsija išliko, tik nebėra jos karaliaus.

Tuo būdu keisto istoriškojo likimo dėka maža aisčių kiltis — prūsai davė vardą plačiai ordino valstybei, o vėliau — dar platesnei galingajai Hohencolernų karalystei, ir dabar daug kas pasauly karingą šiaurės rytų vokietį vadina prūsu, nė nenumanydami, ką tas vardas reiškia.

Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVI ir XVII a.

Valstiečių būklė ir 1525 m. sukilimas. Ir ordinui žlugus lietuviai pasiliko, kaip buvę, beteisiai baudžiauninkai. Vakaruose jie gyveno mišrai su vokiečiais, o rytinėse žemėse — beveik vieni. Kai 1466 m. dideli vakarinių ordino žemių plotai atiteko Lenkijai, ordino valstybėje lietuviai sudarė didžiausią gyventojų procentą, nes Lenkams tekusiose žemėse gyveno daugiausia vokiečiai kolonistai, lenkai ir jau nutautę prūsų kilties aisčiai. Bet lietuvių būklė nė tada nepagerėjo. Tiesa, tuo metu lietuviai jau mažai bebuvo vokietinami, bet užtat buvo dar labiau spaudžiami ekonomiškai. Juos spaudė ne tik ordinas, bet ir riteriai bajorai, kurie po 1454 m. sukilimo prieš ordiną pajuto savo galybę ir svajojo gauti tokias pat teises, kokias turėjo to meto Lenkų bajorai. Tad šituo metu neteko laisvės beveik visi laisvieji lietuviai ir vokiečiai valstiečiai. 1525 m. visi ordino žemių valstiečiai sukilo, bet laisvės jie vis dėlto neatgavo: riterių bajorų ir neseniai kunigaikščiu pasiskelbusio magistro Albrechto kariuomenė numalšino sukilimą.

Kunigaikštis Albrechtas, tiesa, ketino pagerinti valstiečių būklę ir net panaikinti baudžiavą, bet jam tatai nepasisekė, ir valstiečių būklė kaskart ėjo vis sunkyn. Šituo metu teisiniai skirtumai tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių ėmė nykti: visi buvo lygiai spaudžiami.

Lietuviškosios rašliavos pradžia. Kunigaikštis Albrechtas, įvedęs protestantizmą, norėjo jį ir sustiprinti. O protestantizmas tada visur buvo skelbiamas žmonių kalba. Todėl reikėjo įvesti lietuviškas pamaldas ir Mažojoje Lietuvoje, nes čia daugumas gyventojų kalbėjo tik lietuviškai. Tuo tarpu lietuviškai kalbančių kunigų beveik nebuvo. Pirmieji pamokslininkai paprastai kalbėdadavo per vertėjus. Tai matydamas, Albrechtas savo įkurtajame Karaliaučiaus universitete paskyrė (1546 m.) 7 stipendijas (vėliau pridėjo dar 5) lietuviams ruošti kunigais (iš viso stipendijų buvo 24). O pradžioje tikybiniams lietuvių reikalams buvo naudojamasi žmonėmis, atėjusiais iš Didžiosios Lietuvos.

Pirmosios tikybinės lietuviškos knygos buvo paruoštos tų pačių ateivių iš D. Lietuvos, būtent Abraomo Kulviečio, Stanislovo Rapagelionio, Martyno Mažvydo Vaitkūno ir kitų. Mažvydas išleido 1547 m. pirmąjį lietuvišką katekizmą ir kai kurias giesmes, kurių dalis buvo versta Rapagelionio ir Kulviečio. Be to, jis dar išleido keletą kitų reikalingų tikybinių knygučių. Kiti jo darbą tęsė toliau.

Prasidėjusi lietuviškoji rašliava Mažojoje Lietuvoje klestėjo iki XVII amž. vidurio. XVII amž. kraštas pateko į Brandenburgo elektorių valdžią; šie lietuviškos rašliavos jau neberėmė, ir ji sunyko. Tik atskirų kunigų rūpesčiu buvo išleista viena kita senojo katekizmo ar giesmyno naujoji laida. Kunigai daugumas buvo vokiečiai, ir todėl nemokėjo lietuviškai. Pamokslai vėl buvo sakomi per vertėjus; o kur dar buvo vartojama lietuvių kalba, ten iš jos pasidarė biaurus žargonas. Pati valdžia XVII gale vėl pradėjo spausti lietuvius ir versti vokiečiais.

Lietuvių kalba kunigaikščio kanceliarijoje. Gyventojų daugumui kitos kalbos nemokant, XVII amžiuje valdžia ėmė vartoti lietuvių kalbą ir savo kanceliarijoje. Joje buvo keli lietuviškai mokantieji raštininkai, kurie Mažosios Lietuvos visuomenei skiriamus raštus rašė lietuviškai. Iš XVI amž. pabaigos ir XVII amž. pradžios tokių lietuviškų raštų yra likę net keletas. Su XVII amžium, apmirus rašliavai, išnyko ir lietuviškieji valdžios raštai, jie vėl atgijo tik su nauju lietuviškosios rašliavos pagyvėjimu XVIII amž.

Lietuvių suvaržymai XVII a. gale

XVII amž. pradžioje (1618 m.) Mažoji Lietuva pateko Brandenburgo elektoriams. Tuo pat metu Vokietijoje prasidėjo audringi 30 metų karai. Ten viskas buvo sunaikinta, ir Berlyno ponai kaip įmanydami išnaudojo Prūsų kunigaikštiją. Netrukus ir Prūsų kraštas buvo švedų nuteriotas. O 1655—1660 m. Mažąją Lietuvą vėl nuteriojo švedų, lenkų ir lietuvių kariuomenės (žiūr. 326 psl.). Nors po karo (Olivos taika) Prūsijos kunigaikštis buvo pripažintas nuo Lenkijos nebepriklausomu, tačiau tas gyventojų būklės nė kiek nepagerino; valstiečių būklė dar pablogėjo, nes kuriant karo sugriautą ūkį daugumas jų buvo verčiami baudžiauninkais.

Šituo metu vėl buvo naujai pabrėžiamas ordino laikais buvęs skirtumas tarp vokiečių ir lietuvių valstiečių. Lietuviai vėl buvo laikomi žemesniaisiais žmonėmis: jiems buvo draudžiama nešioti tokiuos, kaip vokiečiai nešioja, apdarus, lietuviams tarnams buvo įsakoma mokėti mažesnes algas, o jei kas mokėdavo tokias pat, kaip vokiečiams, būdavo baudžiamas kalėjimu.

Tačiau visos šitos priemonės negalėjo išnaikinti lietuvių, nes krašte buvo maža vokiečių. Tuo tarpu jau buvo pristeigta daug parapijų, ir beveik visur pamaldos buvo arba vien tik lietuviškos arba mišros. Didelė lietuvių parapija buvo net Karaliaučiuje. Nors lietuviškų knygų spausdinimas buvo ir labai sumažėjęs, tačiau nebuvo visiškai sustojęs; taip antai, 1653 m. D. Kleinas išleido net pirmąją lietuvių kalbos gramatiką, o 1666 m. — dvi giesmių knygas, kurios ėjo pagrindu vėlesnėms lietuvių liuterionių giesmynų laidoms. Bet XVIII amž. pradžioje lietuviškumui Mažojoje Lietuvoje užėjo tikrai sunkūs laikai, nes po 1709— 1710 m. maro į kraštą buvo privežta daugybė kolonistų vokiečių. Jie tad daugiausia ir suvokietino lietuvius.

Mažosios Lietuvos lietuvių būklė XVIII a.

Maras. Didžiojo šiaurės karo metu Didžiojoje Lietuvoje ir Lenkijoje siautęs maras (žiūr. 384 psl.) 1709—1710 m. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Čia jis siautė kiek trumpiau, bet jo aukų skaičius buvo nepaprastai didelis. Apskaičiuojama, kad visoje Prūsų kunigaikštijoje maru mirė apie 150.000 žmonių. Po maro visam krašte liko net 10.834 visiškai tuščios sodybos. Iš jų 8.411 buvo Mažojoje Lietuvoje, t. y. rytinėje Prūsų kunigaikštijos provincijoje, jau nuo 1600 m. vadinamoje Lietuva. Įsruties apskrity tuščių sodybų buvo net 4.620, Ragainės — 1613, Tilžės — 1307, Klaipėdos — 871.

Kolonizacija. Marui aprimus, kraštas rados apytuštis, nes išmirė visų gyventojų. Be to, daugelis nuo maro išbėgiojo. Dabar nors daugumas ir grįžo į savo sodybas arba kūrėsi išmirusių vietose, tačiau ūkiui negalėjo pakakti darbininkų. Todėl Fridrikas I, kuris nuo 1701 m. jau buvo karūnavęsis Prūsų karalium, paskleidė atsišaukimų į Vokietijos gyventojus, kviesdamas juos gyventi į savo valstybę, žadėdamas jiems paramos ir visokių lengvatų. Kadangi tuo metu pietų Vokietijoje ir Šveicarijoje buvo persekiojami protestantai, tai daugelis jų mielai kraustėsi į Prūsiją. Tuo būdu į Mažąją Lietuvą atsikėlė apie 20.000 pietų vokiečių (zalcburgiečių, švabų ir šveicarų).

Lietuvių santykiai su kolonistais. Mažojoje Lietuvoje nei kaimuose nei dvaruose anksčiau nebuvo vokiečių kolonistų; dabar lietuviai susidūrė su jais pirmą kartą. Kolonistams buvo duodamos geresnės gyvenimo sąlygos, jie nebuvo varomi j baudžiavą, tik turėjo mokėti činšą. Bet vis dėlto pradžioje jiems buvo sunku įsikurti, nes ūkiui reikalingo inventoriaus daugumas neturėjo, o valdžia, nors ir buvo žadėjusi, tačiau visiems jo duoti neįstengė. Todėl iš pradžių jų nedaug teįsikūrė atskirais ūkiais: daugumas liko dvaruose arba ėjo bernauti pas lietuvius ūkininkus. Pirmieji jų savarankiški ūkiai buvo labai skurdūs, tik vėliau, valdžios globojami, jie atsigavo ir išmoko ūkininkauti iš lietuvių ūkininkų. Iš karto jie buvo kurdinami, kur pakliuvo, bet vėliau buvo išleistas įsakymas jų nemaišyti su lietuviais, kad nesulietuvėtų; jie turėjo gyventi atskirais kaimais. Be to, jiems buvo uždrausta mokytis lietuviškai kalbėti ir lietuviškai rengtis. Žodžiu, valdžia susirūpino, kad jie, įkurdinti lietuviškam krašte, nenutaustų, o būtų vokietybės atrama.

Iš visur sugraibstyti kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu nei doru gyvenimu. Daugiausia tai buvo įvairūs neramūs avantiūristai. Į Mažąją Lietuvą jie atnešė daug netikusių papročių — tinginiavimą, girtybę, muštynes ir ištvirkavimą. Todėl lietuvių jie buvo laikomi blogais žmonėmis. Užtat ir didysis Mažosios Lietuvos poetas, Duonelaitis (1714—1780 m.), skundžiasi, kad kolonistai užkrėtę kraštą visokiomis nedorybėmis, ir ragina lietuvius su jais nesusidėti. Tuo būdu viso krašto gerovės pagrindas liko, kaip buvęs, lietuviškasis elementas. Tik valdžia tolydžio protegavo kolonistus, laikė juos privilegijuotais krašto gyventojais, nes jie buvo gera atrama germanizacijai.

Lietuviškumas ir lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje XVIII a.

Lietuvių kalba bažnyčiose. Prigabenus į kraštą kolonistų, valdžia pirmiausia susirūpino ūkio reikalais, nepamiršdama betgi nė švietimo, kurs čia buvo labai menkas. Iš pačių lietuvių apsišvietusių žmonių nebuvo, nes baudžiauninkai negalėjo mokytis; o kunigai beveik visi buvo lietuviškai pramokę vokiečiai (į kunigus einančius baudžiauninkus atleisdavo, bet tokių buvo labai maža). Tuo tarpu buvo įsteigta apie 20 naujų parapijų, bet visur pirmosios pamaldos buvo vokiškos, o tik antrosios lietuviškos. Tiktai Karaliaučiuje, Tilžėje ir Klaipėdoje buvo po bažnyčią, kur pamaldos buvo vien tik lietuviškos. Maldingieji lietuviai dažnai eidavo į vokiškas pamaldas, nes lietuviškos būdavo laikomos nepatogiu laiku. Jie ten nieko negalėdavo suprasti, bet nedaug ką tesuprasdavo ir per lietuviškas pamaldas, nes kunigai kalbėjo labai darkyta lietuvių kalba. Lietuviškų knygų jau beveik nebespausdino, tad kunigai vartojo savo pačių nežmoniškai išverstus katekizmus ir maldinės knygas.

Mokyklos. Tvarkant krašto ūkį, tuojau po kolonizacijos buvo susirūpinta ir švietimu. Mokyklų krašte buvo jau iš seno; dar daugiau jų atsirado ypač nuo 1568 m., kada buvo įsakyta prie kiekvienos bažnyčios laikyti po mokyklą. Vėliau tuo pat reikalu buvo išleista dar daugiau įsakymų, tad mokyklų buvo daugely vietų. Bet tai tebuvo paprastos kaimo mokyklėlės, kuriose mokė valstiečių pirkelėse, jų pačių išlaikomi, dažniausiai kaimo siuvėjai. Žinoma, kad jose nedaug teišmokydavo. Todėl dabar buvo susirūpinta pertvarkyti mokyklas.

Pirmasis karaliaus skirtas mokyklų prižiūrėtojas, Lysius, buvo sumanęs visose mokyklose įvesti vokiečių kalbą ir tuo būdu visus lietuvius suvokietinti. Bet pačių kunigų tarpe kilo nepasitenkinimas; jie reikalavo nenaikinti lietuvių kalbos.

Mat, vokiečiai kunigai pabūgo dėl savo vietų: jų, lietuviškai mokančių, buvo nedaug, todėl jiems visiems buvo garantuotos vietos (po tėvo jas visada gaudavo sūnūs); lietuvių kalbai išnykus, būtų atsiradę daugybė jiems konkurentų, ir būtų buvę sunku išsilaikyti vietose. Be to, buvo ir tokių kunigų, kurie palaikė lietuvių kalbą, gindami šventas jų teises. Tuo būdu Lysiaus sumanymas nepavyko. O bendrosios valdžios pastangos pakelti švietimą labai teigiamai atsiliepė ir lietuviams.

Lietuviams kunigams ruošti prie Karaliaučiaus universiteto buvo įsteigta speciali seminarija (1725 m.). Kita tokia seminarija buvo įkurta Halėje (Brandenburge), bet ši gyvavo neilgai (1727—1765 m.). Tiesa, ir tose seminarijose mokėsi beveik vieni vokiečiai, o Halėje — net visiškai ne Mažosios Lietuvos kilimo žmonės, bet vis dėlto jos lietuviškai pramokydavo: iš jų išėję kunigai laikydavo pamaldas, nors ir darkyta, lietuvių kalba.

Mokyklose taip pat buvo palikta lietuvių kalba. O mokyklų tuomet jau buvo gana daug pristeigta: buvo pastatyta arti 300 naujų mokyklų namų, ir visur lietuviškose srityse buvo mokoma lietuviškai. Mokytojais jose dažniausiai būdavo tie patys siuvėjai; juos išlaikydavo iš dalies valdžia, o iš dalies vaikų tėvai. Mokykla išbuvo lietuviška iki XIX amž., kada užėjo nauja vokietinamoji banga, ir lietuvių kalba iš pradžių buvo suvaržyta, o paskui ir visai pašalinta iš mokyklų; tik šiaip taip ji dar laikėsi bažnyčiose.

Naujas lietuviškosios rašliavos suklestėjimas. Kilus reakcijai prieš vokietinamąsias pastangas ir prikūrus mokyklų, tuojau buvo susirūpinta leisti knygas, kurios nuo XVII amž. vidurio visiškai nebesirodė. Vėl buvo išleista naujų katekizmų, giesmynų ir kitokių knygų. Įkurtos Halės seminarijos reikalams docentas Haackas 1730 m. išleido lietuvišką žodyną ir gramatiką, o tėvas ir sūnus Rugiai (Pilypas ir Povilas) išleido moksliškų raštų, keliančių lietuvių kalbos gražumą, ir paskelbė keletą vokiškai išverstų lietuvių liaudies dainelių. Į jas tuoj atkreipė dėmesį ir jomis susižavėjo to meto vokiečių autoritetas Lesingas, paskui — Herderis ir Goethė. O tas jų susižavėjimas veikiai paskatino ir kitus tirti lietuvių tautosaką. Kaip tik tuo pačiu metu Mažojoje Lietuvoje gyveno pirmasis didis lietuvių poetas K. Duonelaitis (1714—1780 m.) ir nemaža kitų veikėjų. Žodžiu, XVIII amžius — Mažosios Lietuvos rašliavos klestėjimo laikai. 1726—1775 m. ten buvo išspausdinta apie 50 naujų knygų (aniems laikams tai buvo jau gana didelis skaičius). Bet, deja, su XVIII amž. tas rašliavos sąjūdis apmirė. Paskutiniai tos rūšies darbai buvo Karaliaučiaus profesoriaus Rėzos; jis išleido dar trečią Šv. Rašto leidimą, pirmą kartą paskelbė Duonelaičio raštus (1818 m.) ir išleido liaudies dainų rinkinį (1825 m.). Bažnyčios prieglobstyje rašliava M. Lietuvoje jau niekad nebeatgijo. Naujas lietuviškasis sąjūdis, kuris truko iki pat mūsų laikų, ten prasidėjo tik XIX amž., kai su germanizacijos pastangomis jau ėmė kovoti pasauliniai lietuviai inteligentai.

Lietuvių vokietinimas XIX a.

Vokietinamieji veiksniai. Mažosios Lietuvos lietuvių tikrasis vokietinimas prasidėjo tik XIX amž. Tuo metu lietuvių kalba buvo visiškai išstumta iš gyvenimo: ji buvo pašalinta iš mokyklų, iš teismų, iš visų valdžios įstaigų ir net buvo šalinama iš bažnyčių. Be to, lietuviai buvo pradėti sąmoningai vokietinti ir per kariuomenę: paimti į kariuomenę jie buvo tyčia išvežami į tolimus Vokietijos kraštus, kur noromis nenoromis turėjo išmokti vokiškai. Žodžiu, kur tik lietuvis susidurdavo su valdžios ar šiaip viešosiomis įstaigomis, visur jis būdavo vokietinamas.

Pagaliau atsirado ir kitų sąlygų vokietėti. XVIII amž. gale buvo pradėta naikinti baudžiava. Iš karto ji buvo panaikinta tik karališkuose dvaruose, o 1807 m. — ir visur kitur. Tada ir lietuviai tapo laisvaisiais žmonėmis. Bet išvargę lietuviai baudžiauninkai tebebuvo labai neturtingi; be to, jie turėjo išpirkti gautąsias žemes, ir todėl pasiliko priklausomi vokiečių ponų. Kadangi vokiečiai ponai vadovavo visam gyvenimui, tai lietuviai turėjo mokytis vokiškai, kad galėtų su jais susikalbėti. Be to, jie turėjo rūpintis susilyginti su proteguojamuoju valstiečių kolonistų sluoksniu; todėl, tik panaikinus baudžiavą, padaugėjo mišrųjų lietuvių vokiečių vedybų, atsirado mišrųjų šeimų, kuriose greit būdavo pamirštama lietuvių kalba.

Karalius ir lietuviai. Vokietėjimas ir vokietinimas nebuvo visą laiką vienodas ir XIX amž., — būtent pirmoje to amžiaus pusėje karštai rūpinosi vokietinimu tik patys Mažosios Lietuvos vokiečiai, o antrojoje pusėje to ėmėsi ir pati centro valdžia.

Pačioje Mažojoje Lietuvoje XIX amžiaus pradžioje atsirado įžymių žmonių nelietuvių, kurie rūpinosi lietuviais ir jų kalba ir pripažino jai visišką teisę gyvuoti. 1800 m., savo prakalboje Milkės žodynui, tą pareiškė ir garsusis Karaliaučiaus filosofas Kantas. Anot jo, valstybė esanti reikalinga tokių kilnių, padorių žmonių, kaip lietuviai, todėl jų kultūrinės teisės palaikytinos. Tokių lietuvių teisių gynėjų buvo ir daugiau. Bet tuo pat metu net viešai laikraščiuose jau buvo pradėtos svarstyti priemonės lietuviams suvokietinti. Pirmiausia buvo atkreiptas dėmesys į mokyklas ir pasiūlyta pašalinti iš jų lietuvių kalbą. Bet karaliai iš karto nelinko į šitą sumanymą; priešingai, jie net buvo pradėję globoti lietuvius.

1807 m. Prūsų karalius Fridrikas Vilhelmas III, Napoleono I išvytas iš savo valstybės, kurį laiką gyveno Klaipėdoje (mat, jam buvo likęs tik Klaipėdos kraštas). Tuo metu jis geriau pažino lietuvius, jų papročius, gėrėjosi lietuvių dainomis ir džiaugėsi jo šeimai rodomu palankumu. Todėl jis vėliau buvo įsakęs lietuvių gyvenamose srityse skirti valdininkus iš pačių lietuvių. O kadangi mokytų lietuvių tuomet nebuvo, tai karalius įkūrė 6 stipendijas, kurios turėjo būti skiriamos 6 parinktiems lietuviams teisei studijuoti, kad šie galėtų būti skiriami valdininkais. Be to, buvo įsakyta juos taip mokyti, kad nesuvokietėtų. Tačiau šitas įsakymas niekad nebuvo įvykdytas. Tiesa, jis, atrastas archyvuose, 1844 m. buvo pakartotas ir Fridricho Vilhelmo IV; tuomet stipendijų buvo padvigubinta, t. y. jų buvo paskirta net 12. Bet vis dėlto nė šį kartą tasai įsakymas nebuvo įvykdytas, nes kaip tik tada valdžios organai Mažojoje Lietuvoje varė smarkią germanizaciją. Nors tuo metu karalius leido Tilžės gimnazijoje mokyti lietuvių kalbos, bet netrukus ji vis dėlto buvo pašalinta iš gimnazijos.

Pašalinimas lietuvių kalbos iš mokyklų ir įstaigų. Karalius, norėdamas sustiprinti lietuvių prisirišimą prie vyriausiosios valdžios, rodė jiems savo palankumą. Bet administracijos organai ir mokytojai, kurie nemokėjo lietuviškai, tarė, kad lietuvybės globojimas būtų nusikaltimas vokiškajai valstybei, todėl kaip įmanydami ją slopino.

Administracijos organai pirmiausia puolė mokyklas. Dar 1802 m. buvo paruoštas smulkus vokietinimo planas. Jį atmetus, 1814 m. tolimosios Ienos laikrašty pasirodė iš Gumbinės nusiųstas anoniminis straipsnis, reikalaująs išnaikinti lietuvių kalbą, nes jos vartojimas mokykloje trukdąs krašto kultūros pažangą: mokykloms, esą, vien dėl to negalima parinkti geresnių mokytojų, kad į jas reikią skirti lietuviškai mokančius. Lietuvių tesanti tik maža saujelė; jų kalbą palaiką tiktai kunigai, kurie būtinai norį savo parapijas palikti lietuviškai mokantiems sūnums. Tuo būdu parapijos paveldėjamuoju keliu einančios iš tėvų į vaikus. Todėl, esą, negalima parinkti nė tinkamesnių kunigų. Bet tuojau atsirado ir karštų lietuvių kalbos gynėjų (prof. Rėza, kunigas Ostermejeris, mokytojas Gizevijas); laikraščiuose prasidėjo karštas ginčas, ir lietuvių kalba šį kartą buvo apginta. Tačiau neilgam. Tais pačiais 1844 metais, kai karalius Fr. Vilhelmas IV pakartojo raštą dėl lietuviams skiriamųjų stipendijų ir leido Tilžės gimnazijoje dėstyti lietuvių kalbą, — Gumbinės apygardos mokyklų tvarkytojas išleido įsakymą visiškai išmesti lietuvių kalbą iš mokyklų. Tik Tilžės gimnazijos lietuvių kalbos mokytojo, didelio lietuvių bičiulio, mozūro Gizevijo rūpesčiu, tas įsakymas, priešingas karaliaus nusistatymui, buvo iš dalies atšauktas: karalius įsakė lietuvių kalbą gimnazijoje palikti. Bet į pradžios mokyklas ji jau nebebuvo grąžinta; tik kai kur jose dar buvo laikinai paliktos lietuviškos tikybos pamokos. Naujais (1865, 1872 ir 1873 m.), jau paties švietimo ministerio, įsakymais, lietuvių kalba buvo išmesta iš mokyklų visoje Mažojoje Lietuvoje. Į lietuvių skundą 1874 m. ministeris nesislėpdamas atsakė, kad valdžia iš tikro esanti nusistačiusi išnaikinti lietuvių kalbą. Ir tikrai 1876 m. buvo išleistas net specialus įstatymas, kuriuo vienintele valstybine kalba buvo paskelbta vokiečių kalba. Tiesa, atskiru karaliaus (kaizerio) raštu vietos žmonių kalba buvo leista vartoti mokyklose ir įstaigose dar 20 metų, bet tatai pasiliko tiktai popieriuje, nes niekas iš vokiečių valdininkų jos jau nebesistengė išmokti. Lietuvių kalba dar liko daugely bažnyčių ir šeimose, bet labai greit ji ėmė nykti ir tenai: pirmoji karta dar liko lietuviška, antroji jau mokėjo vokiškai, o trečioji dažniausiai jau nebemokėjo lietuviškai. Panaši Mažosios Lietuvos būklė anapus Nemuno tebėra dar ir dabar.

Centro valdžios vokietinamoji politika. Kaip matėme, Mažoji Lietuva buvo galutinai apvokietinta, kai vietos vokiečių pastangas parėmė centro valdžia. Pirmoje XIX amžiaus pusėje Berlyno valdžia vietos administracijos organų darbų neparėmė: karalius buvo patenkintas lietuvių paklusnumu, ir todėl atsidėkodamas net rūpinosi lietuvybės išlaikymu. Lietuvybės gynėjai, prašydami neskriausti lietuvių, visada rėmėsi ta jų ištikimybe valdžiai. Centro valdžia, norėdama palaikyti šitą lietuvių prisirišimą, leido jiems Karaliaučiuje net lietuvišką laikraštį „Keleivį” (nuo 1849 iki 1880 m.). Jį redagavo didelis lietuvių kalbos žinovas, Karaliaučiaus lietuvių seminarijos profesorius Kuršaitis. Vienintelis „Keleivio” tikslas buvo išsaugoti lietuvių ištikimybę valdžiai ir valdančiajam sluoksniui. Jo tad dėka vėliau, renkant parlamentą, lietuviai paprastai balsuodavo už vokiečius dvarininkus. Taigi šis lietuviškas laikraštis marino lietuvių tautišką susipratimą, kvėpė jiems pasitikėjimą valdžia, ekonomiškai stipriu vokiečių sluoksniu, ir susipratę, lietuvių statomi kandidatai nebegaudavo balsų.

Bet nuo XIX amž. vidurio ir centro valdžia ėmė remti germanizaciją. Ypatingai šitokia politika buvo vedama nuo vad. geležinio Prūsijos kanclerio, Bismarko, laikų, — ypač nuo tada, kai, po 1871 m. karo su Prūsija, Prūsų valdžioje buvo suvienyta visa Vokietija. Tada buvo galutinai nuspręsta suvokietinti visas Vokietijos ribose esančias tautas, tada buvo išleisti ir visi minėti lietuviams skaudūs įstatymai bei įsakymai.

Mažosios Lietuvos lietuvių kovos dėl savo teisių

Lietuvių kalbos ir tautosakos tyrinėjimai prasidėjo kaip tik anais pačiais sunkiaisiais lietuviams laikais. Iš lietuvių tyrinėtojų pats žymusis buvo „Keleivio” redaktorius Kuršaitis († 1884 m.). Tai puikios lietuvių kalbos gramatikos, žodyno ir daugelio kitų raštų autorius. Nors jis ir buvo lietuvis, bet už savo tautiečių teises nekovojo. Kaip ir jo vedamas laikraštis, jis buvo visiškai ištikimas valdžiai ir dirbo tik savo mėgiamąjį kalbininko darbą. Kitas didelis lietuvių kalbos garbintojas buvo net ne lietuvis, o tikras vokietis Zauerveinas (†- 1904 m.). Jis ne tiktai tyrė lietuvių kalbą, bet ir kovojo už lietuvių teises. Jis rašė daugely anuomet jau ėjusių lietuvių laikraščių, keldamas tautos susipratimą. Nors jis buvo ir svetimtautis, tačiau mums paliko garsiąją savo giesmę „Lietuviai esame mes gimę”. Jo didžiausias nuopelnas buvo tas, kad į spaudžiamųjų lietuvių vargus atkreipė savo akį didysis Bismarko priešas, Vokietijos katalikų parlamentinės partijos — vadinamojo centro — vadas Windthorstas ir užtarė lietuvius. Maždaug tuo pat metu (1879 m.) buvo įkurta vokiečių mokslininkų draugija Litauische Literarische Gesellschaft, kurios tikslas buvo tyrinėti nykstančią lietuvių kultūrą ir jų kalbą. Savo tyrinėjimų rezultatams skelbti ji įsikūrė specialų žurnalą. Draugija savo statuto § 1 įsirašė šitokį darbo tikslą: „Surinkti ir išsaugoti mokslui visus kalbos, istorijos, tautosakos ir panašius duomenis, liečiančius Lietuvą ir lietuvius”. Taigi ji nesirūpino kelti lietuvybės, o vien tik rinkti ir saugoti mokslo reikalui lietuviškosios kultūros palaikus. Mat, vokiečiai jau manė, kad lietuvių tauta išmirštanti, todėl skubėjo rinkti jos kultūros liekanas. Nors didelė daugybė Mažosios Lietuvos lietuvių iš tikro nutauto, bet vis dėlto pačių lietuvių tarpe atsirado susipratusių inteligentų, kurie kovojo dėl savo tautos, rūpinosi lietuvių tautišku susipratimu, dėjosi prie tautiškojo judėjimo Didžiojoje Lietuvoje, o sukūrus nepriklausomąją valstybę, ėmė rūpintis, kad būtų prie jos prijungta nors mažiausiai suvokietinta Mažosios Lietuvos dalis — Klaipėdos kraštas. Kaip matome, pagaliau tatai ir įvyko.

Lietuvių rūpesčiai atgauti savo kalbos teises mokyklose reiškėsi ramiu būdu ir neišėjo iš prašymų ribų. Lietuviai, būdami nuo seno paklusnūs savo valdovams, reiškė nuolankumą kiekviena proga ir dabar: karaliaus šeimos švenčių proga nuolat nuvykdavo į Berlyną lietuvių delegacijos su ištikimybės pareiškimais. Išleidus lietuvių kalbos draudžiamąjį įstatymą, jie ėmė klabenti Berlyno valdžios įstaigų ir net valdovų rūmų duris, nurodinėdami, kad lietuvių kalbos uždraudimas labai neigiamai atsiliepsiąs tautos religijai ir moralei. Kai atskirų asmenų ir delegacijų rūpesčiai nieko negelbėjo, jie 1879 m. parašė kaizeriui peticiją ir surinko po ja net 16.400 parašų. Po dvejų metų buvo gautas atsakymas ir leidimas pirmuosiuose dviejuose pradžios mokyklos skyriuose mokyti tikybos, Šventojo Rašto ir bažnytinių giesmių ir lietuviškai. Bet kadangi mokyklose nebuvo lietuviškai mokančių mokytojų, tai ne visur buvo įvykdytas net šitas leidimas. Tada lietuviai vėl kreipėsi į kaizerį su nauja peticija (1882 m.), bet šį kartą jau nebegavo net atsakymo. To nepaisydami, jie siuntė dar kelias naujas peticijas; 1982 m. buvo surinkta 19.000 parašų, o 1895 m. — net 27.000. Bet į 1892 m. peticiją vėl nebuvo gauta atsakymo, o 1895 m. delegacija, nuvežusi peticiją, net negavo audiencijos pas kaizerį; ją priėmė tik ministeris. Jis pažadėjo ištirti reikalą, patsai nuvykęs į vietą. Bet 1897 m. jis pranešė, kad kaizeris peticijos nepatenkinęs, nes valdžios surinktais duomenimis lietuviai nesą skriaudžiami. Tada Tilžėje sušauktas lietuvių susirinkimas pareiškė protestą prieš neteisingas informacijas ir prašė geriau ištirti reikalą. Pagaliau ministeris pats atvažiavo į M. Lietuvą. Jis truputį paguodė, truputį pažadėjo, ir tuo pasibaigė jo atsilankymas. Lietuviai veltui dar keletą kartų siuntė peticijas: valdžia nei grąžino į mokyklas jų prašomąją kalbą, nei davė 1844 m. lietuviams paskirtų 12 stipendijų nei patenkino kitus jų prašomuosius dalykus.

Mažosios Lietuvos lietuviai parlamentinėje kovoje. Parlamentas (Landtag) Prūsų karalystėje buvo įsteigtas 1848 m., o 1871 m. įvyko pirmieji rinkimai į visos vokiečių imperijos parlamentą (Reichstag). Mažoji Lietuva buvo padalinta į 4 rinkimų apygardas, kurios turėjo išrinkti po 2 atstovus į karalystės ir po 1 atstovą į imperijos parlamentą. Pirmuosius keliasdešimt metų lietuviai maža tekreipė dėmesio į rinkimus, ir atstovais visada būdavo išrenkami vokiečiai (jų buvo dvi partijos, būtent senųjų tradicijų šalininkai — konservatoriai ir liberalai). Į Prūsijos parlamentą rinkimai buvo taip sutvarkyti, kad lietuviams juose buvo sunku dalyvauti, nes iš rinkėjų buvo reikalaujama tam tikro cenzo. Pagaliau parlamentinė santvarka lietuviams buvo ir svetima: jie jautėsi esą ištikimi savo karaliaus valdiniai, jokios politinės kovos neprivalą. Tad veltui Kuršaičio „Keleivis” šaukdavo lietuvius uoliai dalyvauti rinkimuose. Jie daugiau jais susidomėjo tik tada, kai buvo įvesti imperijos parlamento rinkimai, kurie buvo visuotiniai ir tiesioginiai. Tačiau pirmieji lietuviai kandidatai gaudavo labai maža balsų, nes daugumas valstiečių tebebalsavo už vokiečių konservatorių kandidatus. Mat, konservatoriai buvo daugiausia dvarininkai ir valdininkai, t. y. žmonės, kurie reprezentavo lietuvių kaimiečių įprastą ištikimybę karaliui ir senajai tvarkai. Kadangi tuo pat metu buvo rašomos peticijos dėl lietuvių kalbos grąžinimo į mokyklas, tai konservatoriai, norėdami įsipirkti į lietuvių malonę, dėjosi pritarią tiems lietuvių rūpesčiams, o iš tikro parlamente lietuvių reikalų neužtardavo nė vienu žodžiu.

Bet tuo metu jau pradėjo rastis vis daugiau lietuvių inteligentų, ėmusių rūpintis žūt būt išrinkti į parlamentą savo atstovų, kurie galėtų užtarti lietuvių reikalus. Kova buvo sunki, nes kaimiečių masės iš tradicijos linko prie vokiečių konservatorių, kurie dėjosi tikraisiais krašto reikalų gynėjais. Šie lietuvius veikėjus skelbė esant tuos pačius liberalus, kurie esą neištikimi karaliui, blogi patriotai ir ypač dėl to netinką atstovauti žemdirbiams, kad, būdami miestiečiai, reikalaują panaikinti protekcinius muitus; juos panaikinus, esą, užplūsią ūkio produktai iš Rusijos, ir žemdirbystė Mažojoj Lietuvoj būsianti sugriauta. Be šito liberalizmo, lietuviai, esą, dar turį ir kitų blogybių: jie, esą, susidėję su lenkais ir Mažąją Lietuvą norį sujungti su Didžiąja, t. y. norį ją atiduoti Rusijai. O tautiškai nesusipratusioms kaimiečių masėms tatai atrodė didelė blogybė. Vadovaujantieji M. Lietuvos veikėjai iš tikro tada turėjo artimų ryšių su atgimstančiaisiais lietuviais Rusų valdžioje (jie padėjo spausdinti Rusų valdžios uždraustas lietuviškas knygas), tačiau jie šituo viešai nesigarsino. Priešingai, norėdami išrinkti savo kandidatus, lietuviai veikėjai dėjosi tokiais pat konservatorais, tik žadėjo ginti lietuvių tautiškuosius reikalus. Po ilgos kovos jie vis dėlto laimėjo.

Geriausiai sekėsi Klaipėdos apygardoje. Čia 1898 m. buvo išrinktas pirmas atstovas į imperijos parlamentą — Tilžės pirklys Jonas Smalakys. Kai, mandatui nepasibaigus, 1901 m jis mirė, iš Klaipėdos jo vietoje buvo išrinktas kitas lietuvis — Mačiulis. Bet šis pasirodė esąs vokiečių draugas ir, susidėjęs su konservatoriais, lietuvių neužtarė nė vienu žodžiu. 1903 m. Klaipėdos apygardoje vėl lietuviams pasisekė išrinkti savo kandidatą į karalystės parlamentą — kunigą dr. Gaigalaitį. 1908 m. ir 1913 m. jis buvo išrinktas antrą ir trečią kartą ir išbuvo atstovu iki pat didžiojo karo pabaigos. Tuo pat metu 1913 m. iš Tilžės apygardos lietuviams pasisekė išrinkti savo kandidatą — dvarininką dr. Vilių Steputaitį (vokiečių okupacijos metu jis kurį laiką redagavo lietuviams skirtą laikraštį „Dabartį”). Daugiau lietuvių atstovų nebebuvo nė vienam parlamente. Ne kažką galėjo padaryti ir tie. Nors retkarčiais jie ir primindavo parlamente lietuvių reikalus, tačiau tas nepagerino būklės: Mažoji Lietuva ir toliau buvo vokietinama. Kad po didžiojo karo dar buvo išgelbėtas ir sujungtas su nepriklausomąja Lietuva Klaipėdos kraštas, tai buvo nuopelnas kultūrinio vietos lietuvių veikimo, gaivinusio tautišką sąmonę ir subūrusio jėgas.

Kultūrinė Mažosios Lietuvos lietuvių veikla ir tautiško susipratimo augimas

Tuo metu, kai valdžia nusistatė visiškai išnaikinti lietuvių kalbą, o vokiečiai mokslininkai įkūrė draugiją naikinamosios tautos palaikams surinkti, jau buvo prasidėjęs ir pačių lietuvių susipratimas. Jis tada jau reiškėsi ne vien peticijomis valdžiai ir kova dėl savo atstovų į parlamentą, bet ir kultūrine veikla. Kaskart vis daugiau ėmė rastis laikraščių, atsirado pasiaukojusių veikėjų, ir ėmė kurtis lietuviškos draugijos.

Laikraščiai. Pirmasis lietuviškas laikraštis Mažojoje Lietuvoje buvo tikybinio turinio. Tai buvo 1832 m. pradėtas leisti misijų laikraštis „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių”. Daugiau įtakos betgi visuomenei turėjo 1849—1880 m. su valdžios parama prof. Kuršaičio leistasai „Keleivis”. Jis buvo leidžiamas tam tikslui, kad užkirstų kelią tuo metu lietuvių tarpe plintančioms, Prūsų karalystėje įsigalėjusioms revoliucinėms idėjoms; todėl jis palaikė prūsiškąjį patriotizmą ir monarchizmą. Vėliau atsirado dar daugiau lietuviškų laikraščių; vieni iš jų gyvavo ilgiau, kiti trumpiau. Jų tarpe buvo ir tokių, kurie jau stojo ant grynai tautiško pagrindo, gynė tautiškus lietuvių reikalus, o nuo 1878 m. Šerno redaguojamoji „Lietuviška Ceitunga” net ėmė skelbti bendrumą su Didžiosios Lietuvos lietuviais (mat, joje buvo pradėję rašyti ir vėlesnieji „Aušros” bendradarbiai). Bet prieš radikalųjį jos tautiškumą kilo nepasitenkinimas, ir redaktorius vėl pavertė ją paprastu informaciniu laikraščiu be jokios ideologijos. Tokio pat likimo susilaukė ir kitų laikraščių panašūs bandymai. Tuo būdu iki pat paskutiniųjų laikų Mažojoje Lietuvoje negalėjo pasirodyti laikraštis su aiškia tautiškąja ideologija. Tautiškoji veikla turėjo apsiriboti siaurutėmis draugijomis, mažais artimų žmonių būreliais ir jų ryšiais su D. Lietuvos veikėjais.

Draugijos. Jau nuo pat XIX a. pradžios visame krašte buvo daug religinių draugijų. Jos buvo gana stipri lietuvybės atspara, nes stropiai saugojo lietuviškąsias pamaldas, lietuviškąsias giesmes ir vartojo susirinkimuose savo kalbą; tačiau jos buvo grynai religiškos, laikėsi griežto paklusnumo dvasiškai ir pasaulinei vyresnybei ir tautišką kovą laikė nusikaltimu. Iš jų galima buvo gauti paramos tik peticijoms, — tik ko nors nuolankiai prašant.

Susipratusių veikėjų grupė pradėjo kurti kitos rūšies organizacijas, — kurios padėtų palaikyti ir ginti lietuvybę. Pirmoji tokia organizacija buvo 1885 m. Tilžėje įkurta „Birutės” draugija. Tuo tarpu, kai vokiečių Literatų Draugija turėjo tikslą konservuoti lietuviškosios kultūros kūrinius mokslo reikalams, „Birutės” tikslas buvo stiprinti lietuviškumą ir kelti tautišką sąmonę. Jos sumanytojai buvo Basanavičius, Šliūpas, Zauerveinas, M. Jankus, V. Bruožis, Mikšas ir nemaža kitų M. Lietuvos veikėjų. Iš karto draugija gyvavo gana sunkiai, bet, švęsdama savo dešimtmetį, ji suorganizavo didelę dainų šventę ir įkūrė Lietuvių Giedotojų Draugiją, kuri Vydūno (Storastos) vadovaujama tebegyvuoja ir dabar. 1904 m. dr. Gaigalaičio buvo įkurta Klaipėdoje tikybinė lietuvių draugija, vardu „Sandara”, kuri irgi tebegyvuoja, jungdama viso krašto lietuvius. Buvo dar įkurta ir mažesnių draugijų. Tačiau iki pat nepriklausomosios Lietuvos įkūrimo tautiškoji Mažosios Lietuvos lietuvių sąmonė nedaug tepraskaidrėjo. Klaipėdos kraštui prisijungus, tautiškas susipratimas tenai stiprėja, bet anapus Nemuno daugybė lietuvių šeimų ir toliau labai vokietinamos; nepasiduoda germanizacijai tik nedidelė dalis susipratusių lietuvių.

Žodžiu, ištisus amžius slėgęs vokiečių jungas nepajėgė nutautinti Mažosios Lietuvos iki pat paskutinių laikų. Tiesa, lietuviškasis žodis ten nebuvo niekad uždraustas: ten visada buvo galima spausdinti knygas (beje, ten lietuviai iki pat mūsų laikų jas spausdino ne lotynišku, bet gotišku šriftu). Tačiau nutautinimas ten ėjo kitokiu keliu. Ypač žiauri pasidarė germanizacija paskutiniais metais. Anksčiau ten galėdavo net prisiglausti Didžiosios Lietuvos veikėjai: spaudos draudimo laikais ten buvo spausdinama daugumas lietuviškų knygų, skirtų Didžiajai Lietuvai; ten buvo įkurtos net specialios lietuviškoms knygoms spaustuvės (Mikšo, Jagomasto spaustuvės Tilžėje, Jankaus Bitėnuose).

Dabar klaipėdiškiams lietuviams prasidėjo nauja veiklos gadynė. Tik likę vokiečių valdžioje užnemuniečiai lietuviai kenčia skaudžią priespaudą ir nežmonišką germanizaciją.

Lietuvių būklė Mažojoje Lietuvoje šiais laikais

Pokariniai Vokietijos tikslai ir Lietuva. Pralaimėjusi karą, Vokietija 1919 m. Versalio taikos traktatu buvo labai suvaržyta. Daugelis valstybių atgavo — vienos didesnius, kitos mažesnius Vokietijos seniau užimtų žemių plotus. Be to, Vokietija turėjo mokėti milžiniškas sumas karo nuostoliams padengti (reparacijas). Jos vidaus santvarkai prižiūrėti buvo paskirta valstybių nugalėtojų kontrolė; buvo apribotas jos kariuomenės skaičius ir suvaržytas ginklavimasis.

Tačiau per keliolika pokarinių metų Vokietija jau spėjo atsigauti. Gyvendama ekonominius sunkumus, ji pirmučiausia svajoja atgauti kolonijas ir, gal būt, net plėstis rytų Europos link, kur tariasi rasianti savo didžiulei pramonei žalmenų ir vietos savo gyventojų pertekliui įkurdinti. Tad Lietuva rytuose yra viena iš tų valstybių, su kuria šitokiai Vokietijos ekspansijai pirmiausia tektų susidurti. O Lietuvos atgautasai Klaipėdos kraštas dar labiau jaudina kai kuriuos Vokietijos visuomenės sluoksnius. Visa akcija prieš Lietuvą Vokietijoje varoma, lyg užsistojant už tariamai spaudžiamus Klaipėdos krašto vokiečius.

Vokietija, 1923—4 m. einant deryboms dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, tam prijungimui aktyviai nesipriešino. Dabar Vokietijos politika jau visiškai kitokia. Versalio traktato nuostatai Vokietijos jau žymiai sugriauti: ji jau liovėsi mokėjusi reparacijas, sulaužė nuostatus, apribojančius jos kariuomenės skaičių ir ginklavimąsi, sulaužė taip pat Lokarno sutartį, kuria buvo įsipareigojusi Pareinėje (Prancūzijos ir Belgijos pasieny) nelaikyti kariuomenės ir nedaryti jokių karinių įrengimų. Bet ligi šiol dar tebėra nesugriauti tie Versalio traktato punktai, kurie nustatė valstybių sienas. Galimas dalykas, kad Vokietija stengsis pralaužti ir tuos nuostatus.

Apie sienos su Lietuva reviziją Vokietijos valdžia oficialiai dar nieko nekalba, bet užtat labai garsiai apie tai šaukia valdžiai artimos ir jos remiamos organizacijos. Esą, Klaipėdos kraštas neteisingai atiduotas Lietuvai — jis esąs vokiškas; lietuviai ten persekioją vokiečius, nesilaiką konvencijos nuostatų ir t.t.

Tiesa, prieš Klaipėdos vokiškumą labai aiškiai liudija tas faktas, kad dar daug lietuvių gyvena Vokietijos valdomoje Mažosios Lietuvos dalyje, anapus Nemuno. Todėl vokiečiai ėmė labai rūpintis išnaikinti lietuvybę anapus Nemuno ir remti vokiškumą Klaipėdos krašte. Už Nemuno lietuvybė be galo persekiojama: lietuviai veikėjai suvaržyti, dažnai visoki demonstrantai išdaužo jiems langus, o juos pačius sumuša. Ypač daug tenka nukentėti Tilžėje gyvenančiam rašytojui filosofui Vydūnui, kuris vadovauja vietos lietuviams.

Be to, vokiečiai kaip įmanydami stengiasi Mažajai Lietuvai suteikti vokišką išvaizdą. Todėl ten persekiojama ne tik lietuvių kalba, bet ir visa, kas yra susiję su Lietuvos ir lietuvio vardu. Taip antai, nuo amžių išlikę lietuviški vietų vardai keičiami vokiškais, ir t. t. Karaliaučius ir artimesnieji miestai yra pasidarę agitacijos centrais prieš Lietuvą. Į Rytprūsius iš visos Vokietijos daromos jaunimo ekskursijos; čia taip pat organizuojamos įvairios šventės ir kursai, kurių metu stengiamasi įkalti vokiečių jaunimui, kad jų tautos uždavinys — valdyti Rytus.

Pastangos paneigti lietuviškąją Mažosios Lietuvos praeitį. Darant Versalio taikos sutartį, Lietuvos atstovai, reikalaudami sau Klaipėdos krašto, nurodinėjo, kad jis ir visa Mažoji Lietuva nuo amžių buvę lietuviški ir kad vokiečiai ten esą atėjūnai. Tai yra tokia aiški tiesa, kurios neneigė net patys vokiečių mokslininkai. Lietuvos atstovai tada ir rėmėsi vokiečių mokslininkų išvadomis, kurios prieš karą buvo vieningos. Tačiau pamatę, kad tie jų mokslininkų darbai panaudojami prieš juos pačius, vokiečiai dabar susigriebė jau ką kita įrodinėti. Jie dabar sako, kad seniau tarp Vyslos ir senosios Vokietijos Rusijos sienos gyvenusi atskira prūsų tauta. Kad vokiečiai čia yra atėjūnai, jie negali paneigti, ir todėl jie tatai nutyli, o tik įrodinėja, kad Mažosios Lietuvos senieji gyventojai buvę prūsai, ne lietuviai, ir kad todėl Lietuva toms žemėms, t. y. ir Klaipėdos kraštui, negalinti turėti jokių teisių. Esą, tik per karus su Lietuva Mažosios Lietuvos gyventojai — prūsai išbėgioję, ir tuščiuose ordino valdomuose plotuose buvę įkurdinti ateiviai iš Lietuvos. Taigi jie esą tik svečiai, atėję prašyti ordiną darbo ir duonos. Savaime aišku, kad tai tėra tik dabartinei vokiečių politikai pritaikyta tezė, kurios neteisingumą jau rodo ir netikėtas jos atsiradimas. Tiesa, kad į vokiečių ordino, o vėliau į Prūsijos kunigaikščių žemes nubėgdavo lietuvių valstiečių, tik niekad jie ten nebėgo masėmis ir niekad jie ten negalėjo sudaryti gyventojų daugumos. Anais laikais visur valstiečiai bėgiodavo iš vienos valstybės į kitą; tad jų ne tik atbėgdavo iš Lietuvos į Prūsiją, bet ir iš Prūsijos į Lietuvą.

Lietuvybė Klaipėdos krašte lig šiol išliko tvirtesnė, negu bet kurioje kitoje Mažosios Lietuvos dalyje. Daugumas krašto gyventojų čia tebėra lietuviai ir lietuviškai tebekalba, tačiau jų tautiškas susipratimas vis dėlto nėra stiprus. Lietuvių inteligentų čia tebėra nedaug, nes vietiniai ūkinikai nebuvo įpratę leisti savo vaikų į mokslą, tad ir dabar dar maža jų teleidžia. Krašto dvarininkai ir miestiečiai daugumas yra suvokietėję arba iš Vokietijos atsikraustę vokiečiai. Konservatyvūs vietos ūkininkai nuo prieškarinių laikų yra įpratę žiūrėti į turtingesniuosius, kaip į savo vadus, todėl ir dabar pasiduoda jų įtakai. Tuo tarpu tie vokiečiai vadai yra susirišę su Vokietija, klauso iš ten ateinančių nurodymų, iš Vokietijos gaunamais pinigais stengiasi visokiais būdais palaikyti vokietybę ir svajoja sulaukti progos atplėšti tam lietuviškam kraštui nuo Lietuvos.

Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos (1923 m.), daugumas ten buvusių vokiečių valdininkų, paskatinti iš Vokietijos, negrįžo į ją, bet liko vietoje gyventi. Už tai, kad jie negrįžo, Vokietijos valdžia jiems net mokėjo priedus prie algos. Tiems patiems vokietybės palaikymo tikslams buvo panaudojamos ir tos didelės sumos, kurias Vokietijos valdžia mokėjo daugeliui gyventojų, kaip atlyginimą už nuostolius, patirtus karo metu. Tačiau, kai tik kuris nors iš tokių pensininkų pasirodydavo vokiečiams nepalankus, tuojau tokiam nebemokėdavo pinigų. Be to, iš Vokietijos gautais pinigais buvo suorganizuotos ekonominės draugijos, kurios duodavo ūkininkams paskolų, supirkinėdavo iš jų gyvulius ir kitus ūkio produktus. Tos organizacijos ekonomiškai spaudė susipratusius lietuvius ūkininkus, neduodamos jiems paskolų, nepirkdamos iš jų ūkio produktų ir t.t. Tuo būdu visi mažai tesusipratę lietuviai ūkininkai dėjosi prie vokiškų draugijų.

Tačiau per rinkimus į krašto seimelį vokiečiai šitomis priemonėmis dar nesitenkindavo: kiekvienų rinkimų metu kraštas dar būdavo užpilamas pinigais, o kartu būdavo paskleidžiami gandai, kad netrukus ateisianti vokiečių kariuomenė, ir visiems, kurie per rinkimus pasirodysią vokiečiams nepalankūs, būsią riestai. Tatai būdavo skleidžiama ne tik pačiam Klaipėdos krašte, bet tą patį kartojo ir visa Vokiečių (o ypač Karaliaučius) spauda ir radio stotys; o 1935 m. seimelio rinkimų išvakarėse labai atvirai Lietuvai pagrasino net patsai Vokietijos vyriausybės ir valstybės galva — Hitleris. Jo ta proga reichstage pasakytoji kalba buvo pakartotinai plokštelėmis transliuojama per radio. Aišku, daug kas jos klausėsi ir Klaipėdos krašte, ir visa tai veikė gyventojų mases. Šitokio spaudimo dėka į krašto seimelį visada išrenkama daugumas vokiškųjų sąrašų atstovų. Taip antai, pastaruoju metu iš 29 seimelio atstovų vietų lietuviškieji sąrašai telaimėjo vos 5. Kraštą valdančios direktorijos, šitokio seimelio sudaromos, dažnai klauso tik nurodymų iš Vokietijos ir varo tą patį vokietinamąjį darbą, kaip ir vokiškosios organizacijos. Nepaisydamos konvencijos, reikalaujančios, kad Klaipėdos krašto administracijoje būtų lygiomis vartojamos dvi valstybinės kalbos — lietuvių ir vokiečių, — iki pat paskutiniųjų laikų direktorijos visiškai nereikalaudavo iš vokiečių valdininkų išmokti lietuviškai; daugumas mokyklų mokė tik vokiškai, ilgai nebuvo mokoma lietuvių kalbos net Klaipėdos mokytojų seminarijoje, iš kurios išeina pradžios mokyklų mokytojai.

Klaipėdos kraštas, perduotas Lietuvai, — pagal konvenciją, tvarkosi autonomiškai, o centro valdžiai ten atstovauja gubernatorius, kurio pareiga prižiūrėti, kad būtų vykdoma konvencija, kad nebūtų nusikalstama Lietuvos valstybės konstitucijai ir kad nebūtų įžeidžiamas Lietuvos valstybės suverenumas. Mat, Klaipėdos kraštas yra Lietuvos valstybės dalis (kaip ir kiekviena kita jos provincija), tiktai decentralizuota, — vadinasi, turinti savotišką valdymosi aparatą, savotišką platesnę savivaldybę. Tačiau šitokiomis sąlygomis gubernatoriui visuomet buvo gana sunku Klaipėdos krašte ginti valstybės interesus. Pagaliau Klaipėdos vokietininkai tiek įsidrąsino, kad net ėmė rengtis sukilimui. Tada jau nebegalima buvo ilgiau belaukti, ir teko juos sudrausti, nors dėl to ir buvo užsitraukta Vokietijos rūstybė: ji tuojau ėmė spausti Lietuvą ekonomiškai, atsisakė pirkti Lietuvos prekes, ėmė daryti kliūčių Lietuvos prekių tranzitui į kitas valstybes, net ėmė trukdyti lietuvių tranzitinį pervažiavimą per Vokietiją. O visa tai atsitiko tik dėl to, kad lietuviai pagaliau pasiryžo nebeleisti vokietininkams griauti valstybės pamatų savo respublikoje ir ruošti sukilimo Klaipėdos krašte.

Kai 1931 m. direktorijos pirmininkas Betcheris ir du seimelio nariai, nuvykę į Berlyną, ėmė tartis su Vokietijos vyriausybe, — to jau buvo per daug. Tada gubernatorius pirmą kartą atleido direktoriją be seimelio sutikimo. Dėl to konfliktas su Vokietija pasiekė aukščiausią laipsnį. Vokietijai reikalaujant, konvencijos signatarai (ją pasirašiusios didžiosios valstybės) iškėlė principinį klausimą: ar gali gubernatorius iš viso atleisti direktoriją? Byla buvo svarstoma Tautų Sąjungoje, o iš ten ji pateko į Tarptautinį Hagos Tribunolą, kur pasibaigė Lietuvos laimėjimu (1932 m.).

Šis laimėjimas labai sustiprino pasaulio akyse Lietuvos valstybės teises Klaipėdos kraštui. Tačiau iš Vokietijos raginami vokietininkai vis nerimo; pagaliau, išplėtę krašte pusiau kariškas organizacijas, jie ėmė ruoštis sukilimui. Iš Vokietijos nurodomos ir pinigais remiamos organizacijos (jų buvo pora) veikiai sustiprėjo. Tų organizacijų vadai — Neumanas ir Sasas — abudu tarp savęs lenktyniavo dėl įtakos vokietininkų tarpe, tačiau nepajėgė vienas kito nukonkuruoti. Jų vadovaujamos organizacijos paraleliai ruošėsi tam pačiam tikslui, ligi pagaliau jų veikimui buvo padarytas galas. Susekus daug inkriminuojamosios (nusikaltimo įrodomosios) medžiagos, visi svarbesnieji organizacijų vadai buvo areštuoti: jiems buvo iškelta byla už valstybės išdavimą. Daugelis jų teismo buvo pripažinti kaltais ir nubausti kalėti. Keletas jų, nužudę įtartą neištikimu savo draugą, buvo nuteisti mirti, tačiau valstybės prezidentas savo malonės aktu jiems bausmę pakeitė kalėjimu.

Bylos metu surinktoji medžiaga aiškiai parodė visus vokietininkų išdavikiškus darbus ir jų iš Vokietijos gaunamą paramą. Apie tai buvo plačiai rašoma viso pasaulio spaudoje, nes bylos metu į Kauną buvo privažiavę daugybė užsienio žurnalistų. Tuo tarpu vokiečių spauda visą laiką šaukė apie tariamus jų tautiečių persekiojimus. Po bylos santykiai su Vokietija dar labiau paaštrėjo. Norėdama suspausti Lietuvą ekonomiškai, Vokietija visiškai liovėsi pirkusi Lietuvos gaminius ir net ėmė daryti kliūčių Lietuvos prekių tranzitui per Vokietiją. Tačiau nė šitos priemonės negalėjo priversti Lietuvos atsisakyti nuo savo teisių. Vietoje nustotų Vokietijos rinkų buvo surastos kitos; ypatingai pagyvėjo prakybos ryšiai su Anglija. Tik 1936 m., padarius naują prekybos sutartį, Lietuvos prekyba su Vokietija iš dalies vėl atsinaujino.

Lig šiol betgi nematyti visiško ramumo Klaipėdos krašte. Klaipėdos krašto gyventojai, ištisus amžius gyvenę atskirti nuo Didžiosios Lietuvos, be abejo, dar ne visi spėjo susiprasti esą vienos lietuvių tautos sūnūs. Tačiau jau matyti pragiedrulių: jų tarpe jau kuriasi lietuviškųjų organizacijų, ryšiai tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos gyvėja — vieni kitus ima geriau pažinti ir suprasti. O tam susipratimui pagreitinti yra įsikūrusi speciali Lietuvos Vakarų Sąjunga, kuri tuo ypatingai rūpinasi.