34. Lietuvos ūkis ir visuomenė XIX a. pab.

Pokyčiai ūkio raidoje

Baudžiavos panaikinimas ir valstiečių reforma sudarė pa­lankesnes sąlygas vystytis ūkiui. Lietuvos dvaruose įsivy­ravo laisvai samdomas darbas. Dalis dvarininkų ėmė nuomoti žemę. Nuoma daugiausiai pa­plito Vilniaus gubernijoje. To­bulėjo žemės dirbimo technika. Dvaruose pagrindiniu arimo padargu tapo plūgas, kūlimo – arklinės ir garinės kuliamosios. Tačiau valstiečių ūkiuose tech­nika buvo sena, o patys ūkiai smulkūs (10-30 ha dydžio).

Nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios ėmė kilti pramonė. Ypač ji išaugo XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. 1899 m. veikė 1426 įmonės (be malūnų), kuriose dirbo 13,2 tūkst. darbininkų. Daugiausiai jų susitelkė Vilniuje, Kaune, Šiau­liuose. Didžiausi miestai, ypač Vilnius, buvo ir smulkiosios gamybos židiniai. Vilniuje klestėjo amatai ir prekyba. Prekių apyvarta jame buvo šešis kartus di­desnė negu visuose Lietuvos miestuose kartu paėmus. Vilnius garsėjo odų ir kailių dirbtuvėmis, odinių pirštinių ir avalynės siuvyklomis, kojinių ir trikotažo gaminių mezgyklomis, auksakalyste. Vilniaus odos dirbiniai plito po visą Rusi­ją. Jie buvo kokybiški ir todėl turėjo didelę paklausą. Visoje imperijoje buvo vertinami ir Vilniaus trikotažo gaminiai. Kaune steigėsi mašinų gamybos, me­talo, medžio apdirbimo, chemijos, poligrafijos, tabako įmonės. Šiame mieste geras sąlygas plėtotis turėjo medžio apdirbimo pramonė, nes miško medžiaga buvo ne­sunkiai atplukdoma Nemunu ir Nerimi. Upių pakrantėse kūrėsi lentpjūvės, o. jų paruoštą me­dieną naudojo Kauno baldų fabrikai.

Pramonės raidą spartino ge­ležinkelių tiesimas. Geležinke­liai padėjo išplėtoti ekonomi­nius ryšius ir turėjo lemiamą įtaką pramonės centrų išsidės­tymui. Prie Vilniaus ir Kauno buvo iškasti pirmieji Rusijos imperijos tuneliai. Be kitų, juos projektavo ir Sta­nislovas Kerbedis, gabumais, talentu išgarsėjęs toli už gimtinės Lietuvos – bu­vo garsus tuometinės Rusijos imperijos ir net Europos kelių inžinierius, tiltų konstruktorius ir statytojas.

Lietuva priklausė nepramoninei Rusijos imperijos daliai. Rusų valdžia ne­skatino čia kurti sunkiosios pramonės ir strateginiais sumetimais. Kita vertus, Lietuvoje tokiai pramonei nebuvo žaliavų. Didelių Rusijos pramonės centrų konkurencija kliudė Lietuvoje plėtotis lengvajai pramonei. Todėl krašte dau­giau steigėsi mažų fabrikų ir amatininkų dirbtuvių. Iki devinto dešimtmečio pa­baigos dauguma darbininkų telkėsi įmonėse, kuriose dirbo iki 50 žmonių. Am­žiaus pabaigoje apie 3/4 visų darbininkų jau dirbo įmonėse, turinčiose daugiau negu 50 žmonių.

Kapitalizmo raida iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenės struktūrą, luominį ir tautinį jos gyventojų susiskirstymą. Tai liudija 1897 m. gyventojų surašymo duomenys. Iš viso Lietuvoje tada gyveno apie 2,7 mln. žmonių, iš jų 87,3% -kaimuose ir miesteliuose, 12,7% – miestuose. Krašto gyventojų daugumą suda­rė lietuviai, toliau – žydai, lenkai, gudai, rusai, vokiečiai, latviai, ukrainiečiai.

Miestų raida ir jos ypatybės

Lietuvos miestuose daugiausiai gyveno kitataučiai: lietuviai tesudarė nedidelę visų gyventojų dalį. Dauguma miestiečių buvo žydai, sudarę ir miestelių gy­ventojų daugumą. Valstiečių į miestus kėlėsi nedaug.

Dauguma Lietuvos pramonininkų buvo žydai. Draudimas verstis žemės ūkiu pastūmėjo žydus į amatus ir prekybą. Dalis pramonės įmonių savininkų ir mies­tiečių buvo lenkai. Lietuvių pramonininkų pradėjo rastis tik XIX a. pab.-XX a. pr. Vienas žymesnių lietuvių pramonininkų buvo Petras Vileišis.

Kapitalizmo raida keitė miestų vaizdą. Juos reikėjo geriau sutvarkyti: grįsti gatves, jas apšviesti, gyventojus ir pramonės įmones aprūpinti vandeniu. 1864 m. Vilniuje buvo pastatytas dujų fabrikas, iš medžio trinkelių ir pjuvenų gami­nantis buitines dujas. Kaune 1898 m. pradėjo veikti pir­moji elektrinė. Šio miesto transporto naujovė buvo ar­klių traukiamas tramvajus, ėmęs veikti 1892 m. Krašte imta tiesti telegrafo linijas, atsirado telefonas. Pirmoji telefono linija Rietavas-Palanga buvo nutiesta 1892 m. Rietave pradėjo veikti ir pir­moji Lietuvos elektrinė. Tai buvo didelis kunigaikščių Oginskių nuopelnas.

Kaimo ir dvaro santykiai

Kaimas ir dvaras buvo du skirtingi pasauliai: kaimas – lietuviškas, o dvaras – dažniausiai sulenkėjęs arba lenkiškas, rusiškas ar vokiškas. Pirmaisiais dešimt­mečiais po baudžiavos panaikinimo valstiečiai su dvari­ninkais nesutarė labiau negu su rusų valdžia. Naujo kapitalistinio ūkininkavimo pradi­nius sunkumus dvarininkai stengėsi suversti valstie­čiams. Jie kėsinosi į valstie­čių ganyklas ir kitas bendrai naudojamas žemes. Valstie­čiai priešinosi dvarininkams, pastarieji į pagalbą kvietėsi policiją, o kartais net kariuo­menę. Nesantarvės priežastis buvo žemė. Valstiečiai norėjo gauti visas žemes ir naudmenas, kuriomis nuo­latos naudojosi iki baudžiavos panaikinimo.

Ekonominiai ryšiai

Lietuva sausumos keliais ir per Liepojos, Rygos, Klaipėdos uostus apsirūpinda­vo trūkstamomis pramonės prekėmis iš Rusijos, Vokietijos ir Anglijos. Ekono­minius ryšius suaktyvino geležinkelių nutiesimas. Vietos geležinkeliais buvo galima susisiekti su Vokietijos geležinkeliais. Iš Rusijos buvo atgabenama medvilnės audinių, gelumbės, smulkių geležies dirbinių, bėgių, žibalo, akmens anglies, cukraus, tabako. Iš užsienio buvo atvežama mašinų ir pramonės įrenginių, neišdirbtos odos, metalo, anglies, druskos, silkės, vyno, vaistų.

Lietuvos pramonės produkcija – papirosai, išdirbta oda, rūbai, pirštinės, ko­jinės, baldai, avalynė – buvo parduodama ne tik savo krašte, bet ir tolimiausio­se Rusijos gubernijose.

Tuo metu grūdų eksportas mažėjo. Kaip ir anksčiau, linų pluošto ir sėmenų buvo daug išvežama į Angliją. Linus auginantys rajonai eksportuodavo daugiau kaip pusę derliaus. Buvo eksportuojami pieno produktai (sūris – į Vokietiją, sviestas – į Angliją). Vokietija daugiausiai pirkdavo žąsis.

Klausimai

1. Kas spartino kapitalizmo raidą žemės ūkyje, pramonėje ir amatuose?
2. Kodėl krašte nebuvo vystoma sunkioji pramonė?
3. Remdamiesi vadovėlio tekstu ir lentelėmis, apibūdinkite Lietuvos luominę ir tautinę sudėtį.
4. Su kuriomis Europos šalimis Lietuva palaikė ekonominius ryšius?