Lietuvos ir Lenkijos artėjimo laikai. Liublino unija

Aleksandro (1492—1506 m.) išrinkimas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu

Kazimiero laikais Lietuvos santykiai su Lenkija buvo labai įtempti. Išrenkant jį didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, ryšys su Lenkija buvo visiškai nutrauktas; jis buvo atnaujintas tik Kazimierui tapus ir Lenkų karalium. Bet ir po to lietuviai nuolat reikalavo, kad Lietuvai būtų paskirtas atskiras valdovas; o kai Kazimieras su tuo nenorėjo sutikti, buvo kilęs net sąmokslas jį pašalinti nuo Lietuvos sosto.

Lietuva nebuvo patenkinta bendru valdovu iki pat Kazimiero mirties. Todėl per paskutinius trejus savo gyvenimo metus (1490—1492 m.) Kazimieras savo vietininku Lietuvoje laikė sūnų Aleksandrą. Šis neturėjo jokio juridinio titulo, bet, kaip valdovo sūnus, buvo faktiškas jo atstovas ir vadovavo visam valstybės gyvenimui. Kazimierui 1492 m. mirus Gardine, Lietuvos ponai tuojau sušaukė seimą ir savo didžiuoju kunigaikščiu išrinko Aleksandrą. Lenkams jie pranešė, kad Kazimieras mirdamas palikęs testamentą, kuriuo Lietuvai valdovu paskyręs Aleksandrą, o Lenkijai — jo vyresnįjį brolį Joną Albrechtą. Esą, jie įvykdę velionies valią ir turį viltį, kad ją įvykdysią ir lenkai. Lenkai šiuo lietuvių žingsniu buvo labai nepatenkinti, nes vėl norėjo bendro valdovo. Tačiau nebuvo kitos išeities, ir savo karalium jie išrinko lietuvių siūlomąjį Joną Albrechtą. Tuo būdu Lietuva vėl atsiskyrė nuo Lenkijos. Jonas Albrechtas titulavosi ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kaip kad seniau titulavosi Jogaila ir jo sūnus Vladislovas, nors iš tikrųjų jis Lietuvoje neturėjo jokios valdžios, ir abi valstybes rišo tik tradicinė sąjunga. Bet Aleksandro viešpatavimo pradžioje Lietuva, pradėjusi sunkų karą su Maskva, ėmė ieškoti Lenkų paramos. Lenkai iš savo pusės ėmė reikalauti atnaujinti senus susivienijimo dokumentus. Todėl ryšys su Lenkija vėl buvo atnaujintas. O kai mirė Jonas Albrechtas ir Lenkai savo karalium išsirinko Aleksandrą, tai abi valstybės vėl atsidūrė vieno valdovo valdžioje. Nuo to meto jos jau visą laiką, iki pat valstybės pabaigos, buvo valdomos vieno valdovo. Tad Aleksandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, ją valdęs atskirai nuo Lenkijos.

Lietuvos santykiai su Maskva Aleksandro laikais

1494 m. taika. Kazimierui viešpataujant, Maskvos kunigaikštis Jonas III vengė karo su Lietuva, bet po Kazimiero mirties jis užėmė nemaža Lietuvai paklusnių pakraščio kunigaikštysčių. Aleksandras sumanė tą pavojingą priešą nulenkti giminyste, todėl pasipiršo jo dukteriai Elenai. Bet Jonas III sutiko leisti dukterį tik padarius taiką. Po ilgų derybų 1494 m. pagaliau buvo padaryta taika; buvo sutarta, kad abi valstybės pasilaiko sau tai, ką buvo valdžiusios taikos sudarymo metu. Tačiau pasiliko neaišku, kam kurios sritys iš tikrųjų priklauso: mat, pasienio kunigaikščiai buvo beveik nepriklausomi. Dėl tos priežasties vėliau kiekvienu momentu tarp abiejų valstybių lengvai galėjo kilti ne tik konfliktų, bet ir karų. Karai iš tikro greit ir prasidėjo.

Aleksandro ir Elenos vedybos įvyko tuojau po taikos, bet pasirodė, kad jos nė kiek nepagerino Lietuvos santykių su Maskva. Priešingai, jos net sukėlė naujų nesusipratimų ir davė progos Jonui III rasti naujų priekabių. Kunigaikštienė Elena tapo abiejų pusių politinių sumetimų auka. Pirmiausia jos tėvas pareikalavo, kad ji liktų pravoslavė; su ja į Vilnių buvo pasiųstas didokas skaičius Maskvos bajorų ir pravoslavų dvasininkų, kurie čia turėjo šnipinėti ir teikti žinias Maskvai. Jai pačiai tėvas griežtai nurodė, kaip ji turi laikytis Vilniuje, kokiuos santykius turi palaikyti su katalikais ir t.t. Tuo būdu iš padarytosios (1494 m.) taikos neišėjo nieko gero: Jonas III ir toliau palaikė ryšius su Lietuvos priešu, Krimo chanu Mengli-Girėju, ir kurstė jį pulti Lietuvą. Jis pats nuolat kaltino Aleksandrą, kad šis nestatąs Vilniuje Elenai reikalingos cerkvės, kad spaudžiąs pravoslavus ir t.t. Pagaliau 1499 m., prisidengdamas pravoslavų gynimu, jis net pradėjo karą su Lietuva.

Karas su Maskva. 1499 m. Aleksandro broliai, Lenkų karalius Jonas Albrechtas ir Čekų bei Vengrų karalius Vladislovas, padarė sąjungą kariauti su Turkais. Prie jos turėjo prisidėti ir Aleksandras. Jonas III, matydamas, kad Lenkija, susirūpinusi karu su Turkais, negalės duoti Lietuvai pagalbos, nutarė pulti Lietuvą. Lietuvos sąjungininkai buvo tik Livonijos ordino magistras Valteris Pletenbergas ir Užvolgio totorių chanas Šach-Achmetas. Karas faktiškai prasidėjo 1499 m., nors buvo paskelbtas tik 1500 m. Jį Lietuva pralaimėjo, nes Aleksandras nesugebėjo laiku surinkti kariuomenės. Maskvos pasieny surinkta kariuomenė, vedama kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, buvo sumušta ties Vedroša, ir pats vadas pateko į nelaisvę. Iš karto geriau sekėsi tik Pletenbergui. Jis net du kartus išblaškė daug didesnę Maskvos kariuomenę, tačiau, negaudamas iš Aleksandro paramos, negalėjo spirtis prieš Maskvą. Nieko nelaimėjo nė kitas Aleksandro sąjungininkas, Užvolgio chanas Šach-Achmetas. Jis su savo kariuomene buvo atėjęs į Naugardo Sieversko kraštą, tačiau gausinga jo kariuomenė, negaudama iš Aleksandro paramos, pritrūkusi maisto ir Maskvos sąjungininkų, Krimo totorių, nuolat puolama, ėmė nykti. Pagaliau ji atsitraukė į Kijevą. Iš čia didžioji Šach-Achmeto kariuomenės dalis pasidavė Krimo chanui, o patsai Šach-Achmetas pradėjo su turkais derybas. Už tai jis buvo suimtas ir baigė savo gyvenimą Kauno pilies kalėjime. Tuo būdu, dėl Aleksandro nerangumo, visos sąjungininkų pastangos nuėjo niekais.

1503 m. paliaubos. Per karą su Maskva mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Aleksandras tuojau ėmė rūpintis, kad jam tektų Lenkų karūna; Lietuvos ponai irgi tuo rūpinosi, nes tikėjosi tada gausią lenkų paramos karui su Maskva. Aleksandras iš tikro gavo karūną, tačiau Lenkija nieko nepadėjo Lietuvai. Besirūpinant karaliaus karūna apleisti karo reikalai dar labiau pablogėjo. Maskvos kariuomenė net tris kartus buvo apgulusi Smolenską, užėmė Oršą ir apdegino Vitebską. Aleksandras pradėjo derybas dėl taikos. Tačiau amžinosios taikos jam nepasisekė padaryti; buvo pasirašytos tik 6 metų paliaubos. Maskvai buvo paliktas Černigovas, Naugardas Sieverskas, Starodubas ir Okos paupiai. Taigi Maskvos sienos jau siekė Dnieprą. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena antrai pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo žemes kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius. (Livonijos ordino atstovai nebuvo įsileisti į taikos derybas: Aleksandras turėjo mesti savo sąjungininką).

Bet ir padarius taiką, santykiai su Maskva nė kiek nepagerėjo. Kaip ir prieš karą, Jonas III nuolat kišdavosi į Lietuvos vidaus reikalus, tarsi gindamas pravoslavus. Jo pasiuntiniai važinėjo pas Eleną „pasiteirauti apie jos sveikatą” ir nuolat šnipinėjo. Aleksandras buvo priverstas pasirašyti sutartį, kad Elenai negalima priimti katalikybės, net jeigu ji ir pati panorėtų. Buvo aišku, kad netrukus su Maskva vėl teks kariauti.

Nebuvo taikos nė su totoriais, kuriuos Jonas III visada palaikė ir kurstė prieš Lietuvą. Aleksandro ir jo įpėdinių viešpatavimo” metu totoriai siaubte siaubė Lietuvos ir Lenkų valdomąją Ukrainą (Kijevo, Podolės, Voluinės ir Galicijos žemes). Aleksandro mirties metais (1506) jie buvo pasiekę net Naugarduką ir Lydą; bet pagaliau ties Klecku juos sumušė mylimasis Aleksandro didikas, Glinskis. Aleksandras kaip tik tada mirė, ir apie tą laimėjimą jau nebesužinojo.

Totoriai. Vytautas pirmasis mokėjo naudotis totorių savitarpio nesantaika ir pasinaudoti jais savo tikslams. Naudojosi jais ir Kazimieras. Krimo ordos chanas Hadži-Girėjas buvo ištikimas Lietuvos sąjungininkas. Bet nuo 1466 m. ėmęs valdyti Mengli-Girėjas, užsigavęs, kad Kazimieras užmezgė ryšius su didžiausiu jo priešu — Užvolgio ordos chanu Achmetu, perėjo į Jono III pusę. Mat, Jonas III buvo taip pat Achmeto priešas, o be to, apsiėmė jam daugiau mokėti už sąjungą. Po to prasidėjo baisūs Krimo totorių puolimai; ypač jie puolė Kijevo, Podolės ir Galicijos sritis. Aleksandras ir jo broliai, Lenkų ir Čekų bei Vengrų karaliai (Jonas Albrechtas ir Vladislovas), buvo sutarę bendrai kariauti su turkais; buvo numatyta užimti Dunojaus ir Dniestro žiočių sritis (Kiliją, Belgradą) ir išardyti plėšikų lizdą — Krimo ordą. Jonas Albrechtas buvo suruošęs žygį į Moldaviją, tačiau jis nepavyko: beveik visa Lenkų kariuomenė žuvo Bukovinos miškuose. Tuomet totoriai ėmė dar smarkiau pulti ir plėšti pietines Lietuvos ir Lenkų valdomąsias sritis. Taip truko daugiau, kaip šimtmetį. Taigi pietinėms Lietuvos ir Lenkijos sritims pavojingiausias kaimynas buvo totoriai.

Lietuvos santykiai su Lenkija Aleksandro laikais

1499 m. aktas. Kazimiero laikais Lietuva gyveno visiškai savarankiškai; be valdovo asmens, jos niekas daugiau nerišo su Lenkija. Senųjų susitarimų dokumentai nebeturėjo jokios reikšmės. Todėl, Kazimierui mirus, lietuviai, nieko nesakę lenkams, išsirinko savo valdovu Aleksandrą. Jam valdant Lietuvą, o jo broliui Jonui Albrechtui Lenkiją, abi valstybes rišo tik jų broliški santykiai. Bet Lietuvos ir Lenkijos santykių aiškesnis sutvarkymas rūpėjo visiems Kazimiero sūnums, nes jie visi jautėsi turį teisių Lietuvai. Tad, norėdami susitarti dėl Lietuvos valdymo ir sutvarkyti Lietuvos santykius su Lenkija, 1495 m. broliai suvažiavo pas Aleksandrą į Vilnių. Bet iš pasitarimų nieko neišėjo, ir Lietuvos Lenkijos santykiai liko nesunormuoti. Tiktai kai po kelerių metų Lenkijai ėmė grėsti sunkus karas su totoriais, lenkai, norėdami gauti Lietuvos paramos, pasiūlė lietuviams sutvarkyti santykius nauju susitarimu. Lietuvai tuo pačiu metu irgi rūpėjo gauti Lenkijos paramos prieš Maskvą. Todėl 1499 m. buvo sudarytas naujas aktas, kuriuo norėta Lietuvos Lenkijos santykius kitaip sutvarkyti. Juo buvo patvirtinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, o be to, dar buvo sutarta, kad nė viena valstybė be antrosios valstybės žinios negali rinktis sau valdovo. Vadinasi, buvo sudaryta dviejų nepriklausomų valstybių sąjunga ir sutartis dėl valdovo.

Aleksandro išrinkimas Lenkų karalium ir 1501 m. aktas. Naujasis 1499 m. Lietuvių Lenkų susitarimas nė vienai pusei nedavė reikalingos paramos. Lietuviai pradėtąjį karą su Maskva turėjo vieni kariauti. Tad jie buvo nepatenkinti tuo susitarimu ir ėmė siekti naujo susitarimo su Lenkija. Kaip tik tuo metu pasitaikė proga vėl sujungti abi valstybes vieno valdovo rankoje, nes 1501 m. mirė Lenkų karalius Jonas Albrechtas. Lenkai nutarė savo karalium išrinkti Aleksandrą; lietuviai tam ne tik nesipriešino, bet dar ir patys tuo rūpinosi.

Į Lenkų elekcinį seimą Petrakavoj, remdamiesi 1499 m. susitarimu, atsiuntė savo delegatus Lietuvos ponai ir patsai Aleksandras. Lietuvos delegatai karštai rėmė Aleksandro kandidatūrą. Lenkų reikalaujami, jie sutiko pasirašyti naują aktą, normuojantį Lietuvos ir Lenkijos santykius; juo turėjo įvykti tikroji valstybių unija. Naują susitarimą patvirtino trys dokumentai: tame pačiame Petrakavos seime lenkai ir lietuvių delegatai susikeitė dokumentais, o kiek vėliau Melnike tą susitarimą atskiru dokumentu patvirtino Aleksandras. Šiuo susitarimu buvo norima įkurti viena jungtinė valstybė, kuri turėtų bendrą seimą, bendrai vienoje vietoje rinktąjį valdovą, bendrą apsaugą ir bendrus pinigus.

Akte yra sakoma:…..Kad būtų viena tauta, viena visuomenė, viena brolija (fraternitas) ir bendri seimai, o tam vienam kūnui — viena galva, vienas karalius, kuris paskirtu laiku ir paskirtoje vietoje bus visų į elekciją atvykusiųjų bendrai renkamas…” Bet kaip turėjo būti atliekami tie bendrieji seimai ir bendroji elekcija, tuo tarpu nebuvo pasakyta; tai turėjo būti vėliau nustatyta.

1501 m. susitarimo likimas. Kadangi naujasis susitarimas buvo patvirtintas Melnike, tai jis paprastai yra vadinamas Melniko aktu. Aleksandro ir Lietuvos ponų delegatai buvo prižadėję lenkams, kad susitarimą patvirtins visos Lietuvos seimas. Bet seimas jo nepatvirtino; jis susirinko labai vėlai (vos 1505 m.) ir apie tą susitarimą nė nekalbėjo. Mat, visa Lietuva pasirodė jam priešinga,— juo labiau, kad nelaimingai pasibaigęs karas su Maskva įrodė, jog iš Lenkų vis tiek negalima gauti pagalbos; tad nebuvo jokios naudos dėtis į uniją su Lenkija. Be to, tas susitarimas nepatiko nė valdančiajai Gediminaičių šeimai; Aleksandro brolis, Čekų karalius Vladislovas, savo ir jaunesniojo brolio Zigmanto vardu net pareiškė protestą dėl to susitarimo. Nors lietuviai jau nuo Švitrigailos laikų rinkosi sau kunigaikščius, tačiau Jogailos palikuonys manė, kad bent Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai; o tuo susitarimu buvo norima įvesti elekciją, taigi visai nebuvo atsižvelgiama į jų teises. Tuo būdu šis susitarimas pasiliko tik popieriuje: Lietuva ir Lenkija, kaip ir anksčiau, liko atskiros valstybės, tik vieno valdovo valdomos (personalinė unija). Bet vis dėlto, kai po 50 m. vėl iškilo Lietuvos ir Lenkijos santykių sunormavimo klausimas, lenkai šitą susitarimą padarė derybų pagrindu. Ir vėlesnės — Liublino unijos pagrindiniai dėsniai buvo irgi paimti iš to paties Melniko akto.

Ponų tarybos įsigalėjimas ir seimai

Tarybos atsiradimas. Kazimiero ir Aleksandro laikais nutrūko senasis Lietuvos ryšys su Lenkija. Lietuva savo viduje dar tebebuvo visiškai savarankiška valstybė; savo išvaizda ji betgi jau artėjo prie Lenkijos: Lenkijoje ponija buvo įsigalėjusi dar prieš Jogailos laikus, — Lietuvoje ji įsigalėjo ypač povytautiniais laikais; Lenkijoje prie karaliaus buvo ponų taryba, vadinama senatu, — panaši didžiojo kunigaikščio, arba ponų taryba atsirado ir Lietuvoje.

Bajorijos reikšmė pradėjo kilti Vytauto laikais (žiūr. 133 psl.). Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausimais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės. Švitrigailos, o ypač Zigmanto laikais jų reikšmė dar labiau padidėjo, nes tik nuo jų paramos priklausydavo, kam teks didžiojo kunigaikščio sostas; todėl nebuvo galima su jais nesiskaityti. Bet ypatingai bajorija iškilo prie Kazimiero, kurį ponai išrinko valdovu ir, jam tebesant mažam, patys už jį valdė. Jam išvykus į Lenkiją, valdžia pasiliko ponų rankose. Todėl tuo laiku atsirado nuolatinė grupė aukštesniųjų valstybės urėdų, kurie spręsdavo visus valstybės reikalus. Tai ir buvo vadinamoji didžiojo kunigaikščio taryba.

Tarybos valdžios ribos ilgai buvo nenustatytos ir neaiškios. Iš pradžių ji nebuvo laikoma net pastovia institucija (įstaiga). Didysis kunigaikštis su didesniaisiais ponais tarėsi tik tam, kad kraštas uoliau remtų jo politiką. Į pasitarimą jis kviesdavo tuos, kuriuos norėjo. Kartais tardavosi tik su tais, kurie tuo metu buvo arti jo, o kartais sušaukdavo ir platesnių pasitarimų. Bet palengva nusistojo į pasitarimus kviečiamų žmonių rūšis: buvo šaukiami vyskupai, dar išlikę kunigaikščiai ir aukštesniąsias pareigas valstybėje einą didikai. Tuo būdu tarybos sudėtis pasidarė pastovi, tik neaiškios pasiliko jos valdžios (kompetencijos) ribos.

Kazimiero viešpatavimo metu taryba taip sutvirtėjo, jog, išrinkusi Aleksandrą, pareikalavo, kad jis nustatytų jos kompetencijos ribas. Aleksandras tatai padarė savo 1492 m. privilegijoje, kuria jis pirmiausia pasižadėjo tartis su taryba, siųsdamas į užsienius pasiuntinius. Be to, jis prileido tarybą prie valstybės finansų tvarkymo. Ligi tol valstybės dvarai buvo laikomi didžiojo kunigaikščio nuosavybe, tad jis visiškai laisvai juose šeimininkavo: kiek norėdamas galėdavo leisti pinigų tiek savo, tiek valstybės reikalams. Dabar didysis kunigaikštis pasižadėjo, nepasitaręs su taryba, nebedaryti jokių išlaidų. Be to, jis pasižadėjo, nepasitaręs su taryba, nebedalinti niekam valstybinių vietų. Taryboje buvo suteikta laisvė kiekvienam visiškai laisvai kalbėti; didysis kunigaikštis pasižadėjo nebausti net tų, kurių patarimas būtų ir nemalonus jam. Vis dėlto šia privilegija taryba tebebuvo tik patariamasis organas: jos sprendimai negalėjo varžyti didžiojo kunigaikščio; išklausęs tarybos nuomonės, jis galėjo ir visiškai priešingai pasielgti. Bet su tarybos nuomone sutikęs, jis jau nebegalėjo savo sutikimo atšaukti; tuo atžvilgiu jis jau buvo tarybos suvaržytas. O nebetrukus atėjo ir tie laikai, kada didysis kunigaikštis jau būtinai turėjo skaitytis su tarybos nuomone.

Tuo būdu 1492 m. Aleksandro privilegija padėjo pamatus politinei Lietuvos bajorų galybei. Ankstyvesnėmis (1387, 1413, 1434, 1447 m.) privilegijomis buvo apdrausta jų asmens ir turto laisvė (žiūr. 112, 132, 170 180 psl.), o dabar jiems buvo patvirtinta jų pačių užimtoji vieta valstybės valdyme. Nuo to laiko valstybės vairas kaskart vis labiau perėjo į ponų rankas. Netrukus jie pasidarė tikrieji Lietuvos valdovai.

Seimai. Įsigalėjus tarybai, atsirado ir seimai. Mat, būdavo reikalų, kurių nebūdavo galima spręsti be plačių bajorijos masių žinios. Visos bajorijos pritarimas ypač buvo reikalingas tada, kai po d. kunigaikščio mirties kraštą valdydavo taryba. Tad seimai pirmiausia būdavo reikalingi renkant naują didįjį kunigaikštį. Bajorijos nuomonė ir jos pritarimas dar būdavo svarbūs, sprendžiant klausimą santykių su Lenkija: tuo tarpu, kai Lenkija remdavosi senaisiais dokumentais, Lietuva turėjo remtis savo visuomenės balsu. Kazimierui 1447 m. privilegija atleidus visus bajorų valstiečius nuo bet kokių mokesčių valstybei, karų metu ištuštėjęs valstybės iždas pareikalavo apdėti mokesčiais bajoriją. O tą buvo galima padaryti tik jai pačiai sutinkant. Taigi tam sutikimui gauti ir reikėdavo šaukti seimą. Pagaliau reikėdavo atsiklausti seimo ir pradedant karą, nes kiekvienas karas buvo susijęs su išlaidomis. Tuo būdu bajorijos seimai, iš pradžių šaukiami retai, juo toliau, juo būdavo dažniau šaukiami: mat, pajutusi savo reikšmę, bajorija nebenorėjo sutikti, kad be jos žinios būtų kas nors valstybėje daroma.

Į tokiuos seimus atvykdavo visa ponų taryba, visi aukštesnieji valstybės urėdai ir kas tik norįs iš bajorų. Bet kadangi dažnai į seimą suvažiuodavo tik artimųjų sričių bajorija, o iš tolimesniųjų sričių kartais niekas neatvažiuodavo, tai įėjo į paprotį, kad visų sričių urėdai atvykdami atsivežtų bent po keletą savo srities bajorijos atstovų. Taigi jokių seimo rinkimų nebuvo. Centro valdžia pati pasirinkdavo žmones, su kuriais norėdavo pasitarti; o jei kas norėdavo ką patsai pareikšti, galėdavo atvykti į seimą ir nekviestas. Bet ilgainiui provincijos atstovų parinkimui vietos bajorija kaskart vis daugiau skirdavo reikšmės. Paprastai atstovais į seimą būdavo kviečiami įtakingesni bajorai; tačiau būdavo atsitikimų, kad susirinkusi bajorija ir rinkdavo atstovus. Pagaliau XVI amž. vidury (1566 m.), kai visas kraštas buvo padalintas į pavietus (apskritis), ir pavietų seimeliai ėmė rinkti atstovus.

Juo toliau, juo seimas darėsi vis įtakingesnis. O nuo XVI amž. vidurio be jo jau nebebūdavo sprendžiamas joks svarbesnis reikalas. Tačiau seimas negalėjo nei ko nutarti nei leisti įstatymų; jis tik galėjo pareikšti savo nuomonę ar ko nors prašyti; o ką į tai atsakydavo didysis kunigaikštis, tas ir tapdavo įstatymu. Bet iš tikrųjų su seimo nuomone nebuvo galima nesiskaityti, nes nepatenkinta bajorija galėjo šiauštis: neiti į karą, nemokėti mokesčių ir t. t. Tad d. kunigaikštis bajorijos pageidavimų dažniausiai klausydavo.

Aleksandro asmuo ir jo mirtis

Aleksandras buvo kaulingas ir petingas, tačiau be jokių gabumų vyras. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. Bet jisai nemėgo net tokios tradicinės valdovų pramogos, kaip kad medžioklė; medžioti pagaliau jam trūko ir vikrumo. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus, bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. Aleksandras mirė 1506 m. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje, nes lenkai, nenorėdami didinti laidotuvių išlaidų, jo kūno nevežė į Krokuvą, į savo karalių kapus (1931 m. pradėjus kasinėti Vilniaus katedros rūsį, jo kapas buvo surastas). Tai vienintelis iš Lenkijos karalių, kuris daug daugiau savo gyvenimo praleido Lietuvoje ir joje buvo palaidotas. Lietuvoje jis daugiausia gyveno dėl to, kad Lenkijoje nenorėjo gyventi jo žmona. Mat, kaip pravoslavės, lenkai nesutiko jos karūnuoti karaliene, o pereiti į katalikybę jai draudė tėvas.

Zigmantas II (1506—1548 m.) ir jo karai su Maskva

Zigmanto elekcija. Ir Jonas Albrechtas ir Aleksandras mirė bevaikiai. Iš gausingos Kazimiero šeimos teliko tik vienas, jauniausiasis sūnus Zigmantas. Jis tuo tarpu gyveno Silezijoje, kur iš brolio, Čekų karaliaus Vladislovo, buvo gavęs valdyti keletą mažų kunigaikštysčių. 1501 m. renkamas Lenkų karalium Aleksandras buvo patvirtinęs dokumentą, kuriuo po jo mirties Lietuva ir Lenkija turėjo bendrai išrinkti sau naują valdovą, bet mirdamas testamentu jis skyrė Lietuvos sostą broliui Zigmantui, o apie Lenkų sostą nieko nekalbėjo. Zigmantas, sužinojęs apie sunkią brolio ligą, skubėjo į Lietuvą, bet rado jį jau mirusį. Lietuvos ponai tuojau paskelbė jį didžiuoju kunigaikščiu ir pasiūlė lenkams išsirinkti jį ir savo karalium. Šie ir išrinko, nes bijojo, kad nenutrūktų ryšys su Lietuva.

Glinskio maištas. Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe kaskart vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės surusėjęs kunigaikštis M. Glinskis. Jis buvo artimas Aleksandro patarėjas, gavęs iš jo nemaža žemių. Jis irgi gana daug prisidėjo prie Zigmanto išrinkimo. Tačiau jau pačioje Zigmanto valdymo pradžioje jis pamatė, kad nebeturės tokios įtakos, kokią kad turėjo Aleksandro laikais. Be to, Lietuvos ponai, jo priešai, norėdami jį pražudyti, grasino jam iškelti bylą tarsi už Aleksandro nužudymą. Visa tai matydamas, jis sumanė užgrobti kuo daugiausia Lietuvos žemių ir pasiduoti Maskvos kunigaikščiui Vosyliui III (1505—1535 m.). Tačiau jis kiek apsivylė: Maskvos pasienio sritys prie jo maišto neprisidėjo; jam tepasisekė užimti tik Mozyrių ir Turovą, o užpultieji Sluckas ir Minskas jam nepasidavė.

Pirmasis karas su Maskva (1507—1508 m.). Tuo pat metu betgi pradėjo karą su Lietuva Glinskio pasikviestas Vosylius III, kuris skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamųjų pravoslavų. Kartu su Glinskiu jis apgulė daugelį Lietuvos miestų ir artinosi prie svarbiausiojo strateginio punkto, saugančio Dniepro aukštupį, — prie Smolensko. Bet tuo tarpu atvykęs Lietuvos hetmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis ties Orša sumušė priešą ir privertė jį trauktis. 1509 m. su Maskva buvo padaryta amžinoji taika 1503 m. paliaubų sąlygomis (žiūr. 195 psl.). Tuo būdu Maskva nieko nelaimėjo. Glinskis ir jo šalininkai neteko savo žemių Lietuvoje. Jis pats apsigyveno Maskvoje. Pasidaręs artimu Vosyliaus III patarėju ir išleidęs už jo savo dukterį, jis buvo svarbiausias naujų karų su Lietuva organizatorius. Vėliau, paketinęs išduoti ir Maskvą, Glinskis savo gyvenimą baigė kalėjime, kur mirė badu (1534 m.).

Antrasis karas su Maskva Lietuvai buvo daug nelaimingesnis. Glinskio rūpesčiu, šį kartą Maskvai pasisekė gauti daug paramos iš imperatoriaus Maksimilijono. Mat, imperatorius norėjo susilpninti Zigmantą, kurs ypatingai rūpinosi, kad Habsburgai negautų jo brolio Vladislovo valdomosios Vengrijos bei Čekijos. Imperatorius į Maskvą nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lietuvai, prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočių magistras (jam imperatorius uždraudė prisiekti Zigmantui vasalystę; tatai magistras turėjo padaryti pagal 1466 m. Torno sutartį, — žiūr. 183 psl.).

Karas prasidėjo 1512 m. Visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską. Jis buvo net 3 sykius apgultas ir pagaliau, Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, buvo paimtas (1514 m.). Netrukus po to atvykęs K. Ostrogiškis smarkiai sumušė Maskvos kariuomenę ties Orša. Turėdamas 30.000 kariuomenės, jis sumušė priešo 80.000 kariuomenės; iš jų 30.000 krito karo lauke, o pats vadas su 1.500 bajorų ir daugybe karių pateko į nelaisvę. Laimėjimas buvo didžiausias, Maskvos jėgos buvo sunaikintos, tačiau lietuviams jau nebepasisekė atsiimti Smolensko tvirtovės, nors karas po to dar truko 8 metus. Pagaliau 1522 m. buvo padarytos 11 m. paliaubos. Smolenskas buvo paliktas Maskvai; jis grįžo Lietuvai tik maždaug po 100 metų (t. y. 1611 m.). Be to, Maskvai liko Homelis, Černigovas ir Starodubas.

Trečiasis karas su Maskva (1534—1537 m.). Ankstyvesnieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to, kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė, Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai, nes po jų maskviečiai užsidarydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių; o paimti pilį, naudojantis to meto karo technika, buvo gana sunku. Pirmuosius du karus Zigmanto laikais pradėjo Maskva, bet šį trečiąjį — Lietuva. Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Jonas IV Žiaurusis. Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, tai buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti, — juo labiau, kad Zigmantas buvo patraukęs į savo pusę Krimo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15.000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Bet ir dabar karas vis dėlto nesisekė. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, tačiau bajorija nėjo į karą, ir visi dideli pasiryžimai nuėjo niekais. 1537 m. su Maskva buvo padarytos 7 metų paliaubos, kurios vėliau buvo pratęstos, ir Zigmanto II laikais naujo karo jau nebekilo. Siena su Maskva dabar mažai tepasikeitė. Lietuvai nepasisekė atgauti nei Smolensko nei Sieversko žemių; ji atgavo tik Homelį, bet užtat kitose srityse šį tą užleido Maskvai.

Prūsijos ordino sekuliarizacija (1525 m.)

Nuo to laiko, kai Lietuva krikštijosi ir Europos buvo pripažinta katalikiška valstybe, kryžiuočių ordinas buvo nebepateisinamas. Aplinkui jau visi kraštai buvo katalikiški, todėl krikščionybės gynėjas — ordinas pasidarė nebereikalingas. Be to, ir jo valstybės viduje atsirado reiškinių, kurie jį griovė. Valstybė buvo valdoma ordino narių, kurie, būdami ateiviai iš tolimųjų Vokietijos kraštų ir, be to, dar vienuoliai, neturėjo jokių ryšių su vietos gyventojais. Neprileisdami prie valdžios vietos bajorų ir miestiečių, jie nustatė juos prieš save. Dėl to ir įvyko 1454 m. krašto sukilimas, kurs pasibaigė tuo, kad 1466 m. dalis ordino žemių buvo prijungta prie Lenkijos, o jis pats pasidarė Lenkų karaliaus vasalu (žiūr. 183 psl.). Pirmieji 5 magistrai vykdė sutartį, tačiau nenustojo vilties išsilaisvinti. Ordinui atrodė, kad bus galima išsilaisvinti, išrinkus magistru Vokietijos kunigaikštį, kuris savo jėgomis galėtų spirtis prieš Lenkiją. Tokiais sumetimais ir buvo išrinktas magistru (1511 m.) Ansbacho Hohenco-lernų šeimos narys, karaliaus Zigmanto seserėnas (Kazimiero dukters sūnus) Albrechtas. Buvo tikimasi, kad jis sugebės geriau susitarti su Lenkija jau vien dėl savo giminystės su karalium. Tačiau visi mėginimai nenusisekė, ir ordinui teko pradėti su Lenkais karą. Karas ordinui nesisekė, ir teko padaryti paliaubas, nieko nelaimėjus. Tuo tarpu ordino valstybėje buvo labai neramu: visi reikalavo ordino reformos. Ypač didelis nepasitenkinimas ordinu ėjo iš to, kad krašte buvo smarkiai įsigalėjęs naujai pradėtas skelbti Liuterio mokslas. Juo buvo pasekę net kai kurie vyskupai. Tada magistras Albrechtas patsai užmezgė ryšius su Liuteriu.

 

Liuteris jam patarė mesti vienuolio apdarus, vesti žmoną ir pasiskelbti kunigaikščiu. Gavęs dėdės, karaliaus Zigmanto, sutikimą, jis visa tai įvykdė ir 1525 m. Krokuvoje iškilmingai prisiekė Zigmantui, kaip Prūsų kunigaikštis.

Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasauline kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteranizmą ir virto dvarininkais. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki 1809 m., kada jį panaikino Napoleonas; o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki mūsų laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. 1618 m. mirus Albrechto sūnui, Prūsai atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. Vėliau iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė (nuo 1701 m.), kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešaky.

Zigmanto II valdymo pabaiga ir jo žmona Bona

Zigmantas valdovas. Zigmantas, dar būdamas Silezijoje, jau pasirodė geras valdytojas; ten jis įvedė gerą tvarką ir sutvarkė ūkį. Lietuvoje jis taip pat parodė daug energijos ir sumanumo. Išlaidaus Aleksandro apgriautas ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įskolintų dvarų buvo išpirkta ir buvo įvesta pavyzdingų ūkių. Į ūkį jam teko kreipti daugiau dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei. Kadangi bajorija nenorėjo eiti į karą, tai jos vietoje buvo įvesta samdytinė kariuomenė. Tačiau bajorija nenorėjo mokėti net tos kariuomenės išlaikymui reikalingų mokesčių. Todėl didžiausią išlaidų dalį teko padengti pačiam didžiajam kunigaikščiui.

Apskritai Zigmanto laikais gyvenimas Lietuvoje labai pagerėjo; ypač padaugėjo mokyklų. Bet kunigaikščio valdžia nuolat silpnėjo. Lenkų pavyzdžiu einanti bajorija kaskart vis daugiau reikalavo sau teisių ir nuolat mažino sau pareigas. Bekovojant su įvairiausiais sunkumais tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, Zigmanto energija pagaliau išseko. Savo gyvenimo pabaigoje jis jau nebeturėjo jokių planų. Ieškodamas ramybės, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją bei Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo, mirties ir užleido jas Habsburgams.

Karalienė Bona. Kai Zigmantas jau buvo palaužtas sunkios valdymo naštos, valstybėje didžiausią įtaką įgijo gobši intrigantė jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona Sforza. Bona atsinešė iš Italijos įsitikinimus, kad valdovas turįs siekti valdžios, nesiskaitydamas su jokiomis priemonėmis (Machiavellio mokslas). Lenkijoje ji įgijo didelę valdžią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Be valdžios, ji dar go-bėjosi ir turtų. Tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje ji savo pinigais ėmė išpirkinėti anksčiau Aleksandro už skolas įkeistuosius dvarus ir tuo būdu įgijo daugybę turtų: jos valdžioje buvo ištisos teritorijos. Tuo tarpu energijos netekęs ir sunkios ligos kankinamas, Zigmantas kaskart vis labiau ėmė pasiduoti favoritų apsuptos žmonos įtakai. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebebuvo girdėt Zigmanto. Užsieny jau daug kas manė, kad jis miręs; pavyzdžiui, Turkų sultonas buvo atsiuntęs net užuojautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams, siunčiamiems į Krokuvą, instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, — pareikšti užuojautą”. Zigmantas mirė 1548 m., sulaukęs 81 m. amžiaus.

Zigmanto II asmuo. Zigmantas buvo augalotas ir tvirtas vyras; sako jį galėdavus perlaužti pasagą ir pertraukti storoką kanapinę virvę. Jo sveikata pairo tik į gyvenimo pabaigą. Jaunystę praleido Vengrijoje, Čekijoje ir Silezijoje, kur susipažino su tenykščia valstybės santvarka ir gerai vedamu ūkiu. Visuomet buvo ramus, lėtos eisenos ir nekalbus. Šiaipjau mėgo juoką ir sąmojį. Buvo šaltas, rimtas ir atsargus. Jam teko kariauti net tris ilgus karus su Maskva, kartą su kryžiuočių ordinu ir daug kartų su totoriais. Karo betgi jis nemėgo ir buvo linkęs viską spręsti taikiu būdu. Visi jį gerbė ir laikė teisingu vyru. Tik jo antrosios vedybos buvo vienas nelaimingiausių jo gyvenimo įvykių. Mirdamas paliko vieną sūnų, Zigmantą Augustą, ir 3 dukteris.

Zigmantas Augustas — didysis Lietuvos kunigaikštis (1544-1548—1572 m.)

Išrinkimas. Vienintelis Zigmanto II sūnus gimė 1520 m. Motina Bona pradėjo rūpintis patikrinti jam sostą, kai dar jis tebebuvo kūdikis. Pirmiausia buvo rūpinamasi Lietuvos sostu: mat, išrinktąjį j Lietuvos sostą, nenorėdami nutraukti ryšių su Lietuva, paprastai ir Lenkai išrinkdavo savo karalium. Todėl Bonos rūpesčiu dar 1522 m. Zigmantas Augustas buvo pripažintas Lietuvos sosto paveldėtoju. 1529 m. Bonai visokiomis intrygomis palenkus į savo pusę didikus, o tėvui sutikus patvirtinti pirmąjį Lietuvos statutą, dar labiau praplėtusį bajorijos teises, — Lietuvos seimas Zigmantą Augustą paskelbė didžiuoju kunigaikščiu, o netrukus jį karūnavo savo karalium ir lenkai (1530 m.). Tad jau tuomet buvo aišku, kad po tėvo jis bus valdovas abiejose valstybėse.

Zigmanto Augusto auklėjimas. Motina italė Zigmantą Augustą auklėjo apsupusi italais humanistais. Jis išmoko kalbėti lotyniškai, itališkai ir vokiškai. Tačiau, augdamas morališkai pakrikusiame motinos dvare, labai lepinamas, išaugo be charakterio. Motinos dvare anksti priprato prie palaidų pasilinksminimų, ištvirkavimo ir neįgijo jokių tvirtų principų. Matydamas netikusį jo auklėjimą, buvo susirūpinęs net Lenkų senatas, tačiau niekaip neįmanė paveikti Bonos. Apskritai Zigmantas Augustas buvo gana išmintingas, tačiau svyruoklis, minkštas, nepaslankus, nedarbštus, viską atidėliojąs kitai dienai ir dėl to pramintas „Rytdiena”.

Zigmantas Augustas — tėvo vietininkas Lietuvoje (1544 —1548 m.). Išrinktas didžiuoju kunigaikščiu, Zigmantas Augustas teturėjo vos 8 m. Bet tas jo išrinkimas reiškė tik tą, kad po tėvo mirties jis savaime taps valdovu, kad nebereikės naujų rinkimų, o tuo tarpu vis tiek valdė tėvas. Bet tuo metu Lietuvoje išaugo Alberto Goštauto vadovaujama partija, reikalavusi daugiau atsiriboti nuo Lenkijos. Ji skundėsi, kad didysis kunigaikštis per mažai gyvenąs Lietuvoje. Tas buvo pareikšta Zigmantui II per specialią Lietuvos seimo nusiųstą delegaciją (1538 m.). Todėl 1543 m. kilo mintis jau 23 m. turinčiam įpėdiniui pavesti valdyti Lietuvą; tėvas turėjo pasilikti tik priežiūrą. Lietuvos ponams ta mintis patiko, nes jie norėjo turėti Vilniuje valdovo dvarą ir apsisaugoti nuo lenkų kišimosi į Lietuvos reikalus. Mat, didžiajam kunigaikščiui gyvenant Krokuvoje, lenkai, jį veikdami, galėjo kištis į Lietuvos reikalus. Tuo būdu 1544 m. Zigmantas Augustas apsigyveno Vilniuje, kaip didysis Lietuvos kunigaikštis, ir jam atiteko visa valdžia Lietuvoj; tėvas pasiliko tik iždo ir užsienio reikalus. Po tėvo mirties 1548 m. jis be jokių rinkimų savaime tapo abiejų valstybių valdovu.

Zigmantas Augustas ir Vilnius. Būdamas humanistiškų palinkimų, Zigmantas Augustas tuojau įkūrė Vilniuje puikų dvarą: prie pilies kalno buvo baigti, tėvo pradėti statyti, puikūs renesanso stiliaus didžiųjų kunigaikščių rūmai, kurie vėliau apleisti apgriuvo ir, Lietuvą užėmus rusams, buvo visiškai nugriauti. Tada ir ponai prisistatė Vilniuje daugybę rūmų. Tais laikais Vilnius pasidarė vienas gražiausių rytų Europos miestų. Jame tada buvo pilna italų statybininkų ir mokslininkų humanistų. Zigmantas Augustas čia buvo surinkęs daug meno turtų ir didelę biblioteką, kurią vėliau padovanojo jėzuitų kolegijai. Mėgstąs prabangą ir būdamas išlaidus, Z. Augustas, begyvendamas Vilniuje, prisidarė daugybę skolų, iš kurių jam sunku buvo išbristi ir po tėvo mirties. Vilnius, kur jis praleido gražiausią savo jaunystę, kur pergyveno pirmą ir paskutinę savo gyvenime meilę gražiajai Barborai Radvilaitei, ir vėliau liko mėgiamiausias Zigmanto Augusto miestas; čia jis dažnai atvažiuodavo iš Krokuvos ir pagyvendavo.

Zigmanto Augusto ir Barboros Radvilaitės vedybos ir konfliktas dėl jos su lenkais

Įsikurdamas Vilniuje, Zigmantas Augustas jau buvo vedęs. Bet jo žmona Habsburgaitė netrukus mirė. Tuo metu, greta didžiojo kunigaikščio rūmų, buvusiuose Radvilų rūmuose, gyveno jauna graži našlė Barbora Radvilaitė Goštautienė. Mirus žmonai, Z. Augustas veikiai susiartino su ja ir karštai įsimylėjo. Iš kunigaikščių rūmų iki Radvilų rūmų per sodą Z. Augustas liepė įtaisyti dengtą priėjimą, kur abu įsimylėjusieji susitikdavo. Vieną kartą Barboros brolis Mikalojus, vadinamas Ruduoju, ir jos pusbrolis Mikalojus, vadinamas Juoduoju, atvyko pasimatymo metu ir pareikalavo, kad Z. Augustas vestų Barborą, nes, esą, plintančios kalbos žeminančios jų šeimos garbę. Zigmantas Augustas su tuo sutiko, ir tuojau, pakvietus kunigą, slapta įvyko jungtuvės. Jose dalyvavo tik patys Radvilos ir jų giminaitis Kęsgaila.

Nors Radvilos tada jau buvo galingiausia Lietuvos ponų šeima, tačiau buvo aišku, kad jungtuvėms priešinsis tiek Zigmanto Augusto tėvas, karalius, tiek Lenkų ir Lietuvos ponai, nes niekam negalėjo patikti valdovo susigiminiavimas su ponų šeima. Todėl iš pradžios apie jungtuves nieko nebuvo skelbiama. Zigmantas Augustas, nuvykęs į Krokuvą, pareiškė tėvui, jog norįs vesti Barborą. Bet tėvas, o ypač motina, pasirodė nesukalbami. Grįždamas į Vilnių, jis nepasakė tėvams tiesos, ir tėvas, netrukus miręs, nebesužinojo apie sūnaus vedybas. Barbora tuo tarpu gyveno Radvilų dvare, Dubingiuose. Gavęs žinią apie tėvo mirtį, Zigmantas tuojau įsakė tarybos ponams atlydėti žmoną į Vilnių. Čia ji buvo iškilmingai sutikta ir pripažinta didžiąja kunigaikštiene. Reikėjo dar gauti Lenkijos sutikimą. Prieš Barborą betgi griežčiausiai buvo nusistačiusi karalienė Bona. Sūnui su Barbora atvykstant į Lenkiją, ji pasišalino su dukterimis į Mozūrus. Jos kurstomi, lenkai griežčiausiai reikalavo, kad Z. Augustas persiskirtų su Barbora, nes vedybos esančios nelygios. Bet, šiaip būdamas silpnavalis, Zigmantas Augustas šį kartą parodė didelį atkaklumą: jis nė neketino išsižadėti mylimosios žmonos. Į seimo ir senato reikalavimus persiskirti jis atsakė, jog esąs surištas visomis bažnytinėmis apeigos ir neturįs tokios sąžinės, kad galėtų ardyti tą ryšį.

Greit pasirodė, jog senatas ir seimas perdėjo, laikydami jungtuves karališkosios šeimos pažeminimu: užsienio valdovai dėl to neparodė jokio nepasitenkinimo. Tad po dvejų metų lenkai pagaliau nusileido, ir 1550 m. Barbora buvo iškilmingai Krokuvoje karūnuota Lenkijos karaliene. Tačiau ji ir jos šeima neilgai tesidžiaugė karūna; Zigmantas Augustas ir ji pati vis svajojo nuvykti į Lietuvą ir pasirodyti visoje karališkoje didybėje, bet jau nebebuvo kada: sunkios, nežinomos ligos pakirsta, ji mirė 1551 m. Karalienė Bona vis dar tebebuvo didžiausias jos priešas. Kai prieš pat Barboros mirtį Bona pareiškė norą pripažinti ją savo marčia, Zigmantas Augustas stengėsi jos nieku būdu neprileisti prie žmonos: bijojo, kad motina jos nenunuodytų. Mirdama Barbora pareiškė norą, kad ją palaidotų ne Lenkijoje, kur tiek daug iškentėjo, bet Lietuvoje. Zigmantas Augustas atlydėjo jos kūną į Vilnių, pats visą kelią arba jodamas arba eidamas pėsčias. Ji buvo palaidota katedros rūsy, greta pirmosios Z. Augusto žmonos — Elžbietos. 1931 m. pradėjus katedros remontą, buvo atrasti ir jos kaulai.

Zigmantui Augustui Barboros mirtis padarė didžiausią įspūdį. Savo gyvenamųjų kambarių sienas jis liepė juodai išmušti; visas dvaras paskendo gedule. Jis pats niekad neužmiršo mylimosios žmonos. Nors vėliau ir vedė Habsburgaitę, tačiau šeimos laimės jau nebesulaukė: gyvenimo pabaigoje net persiskyrė su žmona. Jį visą gyvenimą lydėjo mylimosios Barboros atminimas.

Livonijos prijungimas

Livonijos būklė XVI amžiuje. Livonijos valstybė nebuvo vienalytė; joje iš tikrųjų buvo net 6 atskiros jungtinės valstybės: 4 vyskupystės, ordinas ir Rygos miestas. Iš pradžių ir ordinas priklausė Rygos arkivyskupui, bet XIV amžiuje (Gedimino laikais, — žiūr. 71 psl.) jis nusikratė ta priklausomybe. Vyskupų valdžia toliau dar labiau susilpnėjo; jų vasalai — riteriai bajorai ir miestai pagaliau sukūrė organizacijas su politinėmis teisėmis ir su savo seimais. Tačiau ordinas nesudarė savarankiškos valstybės: nuo 1237 m. jis buvo tų pačių kryžiuočių ordino šaka (žiūr. 50—51 psl.), bet, turėdamas skirtingas sąlygas, jis iš tikrųjų gyveno atskirai ir varė savarankišką politiką. Todėl kryžiuočių ordino virtimas pasauline kunigaikštyste jokios reikšmės neturėjo livoniškei jo šakai. Visgi nuo to laiko ir čia pradėta galvoti apie ordino panaikinimą. Tik čia tuo atžvilgiu buvo sunkiau, nes kaip tik tuo metu Livonijos valstybių žemes pradėjo smarkiai pulti Maskva, kuri norėjo pasiekti jūrą. Livonijos valstybės vadams reikėjo ne tik apsisaugoti nuo Maskvos, bet ir išspręsti bažnytinės valstybės panaikinimo klausimą, nes krašte labai sparčiai plito protestantizmas. Tačiau, nesant vieno valdovo, buvo sunku dėl to susitarti ir sunku apsiginti nuo Maskvos; tad būtinai reikėjo šauktis į pagalbą kaimynę Lietuvą.

Livonijos pasidavimas Zigmantui Augustui. Reformacija Livonijoje pirmiausia atsirado miestuose. Ji plito labai greitai, ir bažnytinės — ordino ir vyskupų — valstybės pamatai ėmė braškėti. Apie XVI amžiaus vidurį krašto diduma jau buvo protestantiška; tačiau dar tebebuvo, kad ir pakrikusi, senoji katalikų Bažnyčios sukurtoji organizacija, ir ordino magistras vis dar spyrėsi. Tuo tarpu Zigmantas Augustas, matydamas irstančią ordino valstybę, ryžosi ją paimti į savo valdžią, nes kitaip ji galėjo atitekti Maskvai. Tuo metu Rygoje buvo užmuštas Lietuvos pasiuntinys; tad kaip tik pasitaikė gera proga įsikišti į Livonijos reikalus. Zigmantas Augustas, surinkęs didelę lietuvių ir lenkų kariuomenę, išsiruošė į žygį ir sustojo Pasvaly. Magistras Fürstenbergas buvo pasiryžęs ginti ordino nepriklausomybę, tačiau nebeturėjo jėgų. Tuo tarpu jo pagalbininkas, Daugpilio komtūras Gotardas Ketleris, vadovavo tai partijai, kuri norėjo dėtis su Lietuva ir Lenkija prieš Maskvą. Ketleris stengėsi prijungti ordiną prie Lietuvos. Jis norėjo pasekti Prūsų ordino magistro pėdomis — pasidaryti Lietuvai priklausomos leninės Livonijos kunigaikščiu. Jo partija laimėjo, ir Pasvaly tarp ordino ir Lietuvos buvo sudaryta puolimo ir gynimosi sutartis (1557 m.). Bet Livonijos klausimas tuo būdu dar nebuvo išspręstas.

1554 m. ordinas buvo sudaręs 15 mt. paliaubų sutartį su Maskva, kuria pasižadėjo nesidėti su Lietuva. Todėl caras Jonas IV Pasvalio sutartį palaikė 1554 m. sutarties sulaužymu iš ordino pusės ir tuojau paskelbė Livonijai karą. Tuo tarpu į pasenusio ir atsisakyti priversto Fürstenbergo vietą buvo pastatytas Ketleris. Pakrikusi ordino valstybė negalėjo viena apsiginti nuo Maskvos. Magistro ir Rygos arkivyskupo pasiuntiniai atvyko į Lietuvą, prašydami pagalbos. 1559 m. Lietuvos seime Vilniuje buvo pasirašyta nauja sutartis, kuria Zigmantas Augustas apsiėmė ginti Livoniją; jam už tai buvo atiduotos 5 ordino ir 2 arkivyskupo pilys, kurias po karo šie galėjo išsipirkti, — magistras už 600.000, o arkivyskupas už 100.000 auksinų. Maskvos kariuomenė tuo tarpu skersai ir išilgai žygiavo po visą Livoniją; ją tik sulaikė atvykusi Lietuvos kariuomene.

Livonijos prijungimas prie Lietuvos valstybės. Vykdyti sutarties į Livoniją buvo pasiųstas galingiausios to meto Lietuvos didžiūnų šeimos narys ir sumaniausias politikas kancleris Mikalojus Radvila, vadinamas Juoduoju. Jis įgijo visų livoniečių pasitikėjimą ir prikalbėjo juos visiškai susijungti su Lietuva. Tačiau, atvykę į Vilnių, Livonijos delegatai pareiškė Zigmantui Augustui, kad norį susijungti ne su viena Lietuva, bet kartu ir su Lenkija, nes tikėjosi, kad tik abidvi valstybės galės juos apginti nuo Maskvos. Po ilgų derybų buvo sudaryta sutartis (1561 m.), kuria Livonija pasidavė Zigmantui Augustui, kaip didžiajam Lietuvos kunigaikščiui; nustatyti ryšį su Lenkija buvo palikta vėlesniam laikui. Visai Livonijai buvo pripažinta tikėjimo laisvė (mat, ji buvo protestantiška) ir plati savivaldybė, o iš Kuršo ir Žiemgalos buvo sudaryta kunigaikštystė su sostine Jelgavoje (Mintaujoje), kuri buvo pavesta vasalo teisėmis valdyti Ketleriui, ligi pasibaigs jo giminė. Šitos sutarties nepripažino tik Rygos miestas; jis liko nepriklausomos iki 1582 m., kada jį nukariavo Steponas Batoras. Tuo pat metu Maskva turėjo užgrobusi Tartų (Dorpato) vyskupystę, Švedai — Talino (Revelio) miestą su apylinkėmis, o Danai — buvusias Kuršo vyskupystės žemes, vadinamąją Pil-tenę, ir Saremos (Eželio) vyskupystę. Bet didžiausioji Livonijos dalis teko Lietuvai.

Livonijos administratorium 1561 m. buvo paskirtas Kuršo kunigaikštis Ketleris. Tačiau jis negalėjo suvaldyti krašto, ir 1566 m. valdytoju buvo paskirtas Jonas Jeronimas Katkevičius. Jam pasisekė prikalbėti livoniečius visai susijungti su Lietuva. Tuo būdu tais pat 1566 m. Gardino seime buvo sudaryta nauja sutartis, kuria Livonija pasidarė Lietuvos provincija su kunigaikštystės titulu. Ji gavo teisę savo atstovus lygiai su visomis Lietuvos provincijomis siųsti į Lietuvos seimą. Lenkai be galo buvo pasipiktinę dėl šito lietuvių laimėjimo; jie nuolat reikalavo, kad Livonija lygia dalia ir jiems priklausytų. Todėl 1569 m. Liublino seime sudarant Lietuvos Lenkijos uniją, buvo galutinai paskelbta, kad Livonija lygiai priklausanti abiem valstybėm. Taip buvo iki pat abiejų valstybių galo. Tik didžiąją Uždauguvio Livonijos dalį, jau karalių Vazų laikais (XVII a.), užgrobė švedai; Kuršo kunigaikštystė visą laiką buvo

Lietuvos ir Lenkijos lenas; ji buvo panaikinta, tik 1795 m. patekusi į rusų valdžią.

Karai su Maskva Zigmanto Augusto laikais

Naujasis Maskvos kunigaikštis Jonas IV, vad. Žiauriuoju (1533—1584 m.), pasirodė esąs gabus valdovas. Kaip ir jo pirmatakai, siekdamas sujungti savo valdžioje visas rusiškąsias žemes, jis pirmasis pasivadino Maskvos caru. Lietuva šito titulo jam nepripažino ir tebetitulavo jį Maskvos kunigaikščiu. Dėl to ir taip jau painūs Lietuvos santykiai su Maskva pasidarė dar painesni, ir derybos buvo sunkios. Bet karo su Maskva nebuvo iki Lietuvai stojant ginti Livonijos; iki tol vis buvo pratęsiamos dar Zigmanto II laikais (1537 m.) padarytos paliaubos (žiūr. 204 psl.).

Kai Livonija Pasvaly padarė su Lietuva sutartį (1557 m.), Jonas IV tuojau paskelbė Livonijai karą; 1559 m. Livonijai pasidavus Zigmantui Augustui, Lietuva stojo jos ginti. 1560 m. prasidėjęs karas dėl Livonijos nesisekė ir užtraukė didelių nelaimių visai Lietuvai. Pritrūkus karui pinigų, Zigmantas Augustas rūpinosi jų pasiskolinti, tačiau niekur negavo. Tuo laiku (1562 m.) pasibaigė anksčiau su Maskva padarytos paliaubos (ligi tol caras pačios Lietuvos nepuolė, nors ši ir kariavo su juo Livonijoje), ir milžiniška jos kariuomenė įsiveržė į pačią Lietuvą ir užgrobė Polocką (1563 m.). Tuo būdu Maskva jau prisiartino prie etnografinių Lietuvos žemių. Bet toliau eiti jai jau nebesisekė: hetmonas Mikalojus Radvila, vadinamas Ruduoju (Juodojo pusbrolis), smarkiai sumušė caro kariuomenę ties Ula (1564 m. pradžioje; 4.000 lietuvių sumušė apie 30.000 maskviečių; kita Maskvos armija, sužinojusi apie pirmosios pralaimėjimą, pabėgo be kovos, palikdama didelį grobį). Tačiau lietuviai nebepajėgė nei Polocko atsiimti nei išvaryti caro kariuomenės iš rytinės Livonijos dalies, nes bajorija atsisakė ir kariauti ir mokesčius mokėti.

Zigmanto Augusto viešpatavimo pabaigoje caras jau nebe-puolė Lietuvos, nes tikėjosi, kad, mirus bevaikiui karaliui, abiejų jungtinių valstybių ar bent Lietuvos sostas atiteks jam pačiam arba jo sūnui, ir 1571 m. vėl buvo padarytos 3 mt. paliaubos.

Nuolatinis pavojus karo su Maskva vertė lietuvius nesišalinti per daug nuo Lenkijos ir sudaryti su ja naują sąjungos sutartį. Dėl to pagaliau ir įvyko abiejų valstybių unija.

Santykiai su Lenkija ir 1569 m. Liublino unijos aktas

Lietuvos Lenkijos santykių klausimas iki karų dėl Livonijos. Lietuvos Lenkijos santykiai nebuvo sutvarkyti nei Aleksandro nei Zigmanto II laikais. Aleksandrą renkant Lenkų karalium 1501 m. padarytieji aktai (žiūr. 197 psl.), Lietuvos nepatvirtinti, negaliojo. Lietuviai nesilaikė nė jų reikalavimo turėti vieną bendrą valdovą ir bendrai jį rinkti. Tad, Aleksandrui mirus, jie atskirai sau išsirinko Zigmantą II ir pasiūlė jį išsirinkti ir lenkams; šie tatai ir padarė. Zigmanto II rūpesčiu, 1529 m. lietuviai vėl be lenkų žinios paskelbė savo didžiuoju kunigaikščiu Zigmantą Augustą. Kad nenutrūktų ryšys su Lietuva, lenkai tuojau išrinko jį ir savo karalium, visą laiką svajodami visiškai sujungti Lietuvą su Lenkija. O lietuviai tenorėjo sąjungos su Lenkija tik dėl tolydžio einančio karo su Maskva. Šiaipjau Lietuva vieną metą net reikalavo iš Zigmanto II karūnuoti Zigmantą Augustą Lietuvos karalium, kad lenkai nebegalėtų kalbėti apie Lietuvos prijungimą prie Lenkijos, o tik apie santykius tarp dviejų lygių karalysčių.

Lietuvos bajorija, rinkdama savo naują didįjį kunigaikštį, visada iš jo išsireikalaudavo sau kokių nors naujų teisių. Taip pat buvo ir Zigmantą Augustą renkant. Kai 1522 m. bajorija pažadėjo jį išrinkti didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, jo tėvas sutiko patvirtinti numatytą ruoštistatutą, kuris turėjo apimti visas krašto teises. Alberto Goštauto vadovaujamas, tas darbas iki 1529 m. buvo baigtas, ir Zigmantas II, atsilygindamas už savo sūnaus išrinkimą, patvirtino statutą. Visas statutas buvo taip sutvarkytas, kad rodė Lietuvą esant visiškai savarankišką valstybę; apie ryšį su Lenkija jame nebuvo nė žodžio. Į jį buvo įtraukti ir senieji nuostatai, kad Lietuvos urėdais negalį būti skiriami jokie svetimšaliai. Lenkams tas kaip tik labiausiai nepatiko, ir jie norėjo įrodyti, kad pagal senuosius aktus jie negalį būti laikomi svetimšaliais. Lietuviai, nuolat reikalingi Lenkų paramos, nenorėjo visiškai nutraukti ryšių su lenkais, todėl nevengė su jais derybų. Tačiau senuosius aktus laikydami sau negarbingais ir negaliojančiais, jie reikalavo pradėti derybas, visiškai neatsižiūrint į ankstyvesniuosius dokumentus. Tad, prasidėjus karams su Maskva dėl Livonijos, lietuviai su šitokiu nusistaytmu ėjo į derybas, kurios vis dėlto pasibaigė unijos akto sudarymu.

Lietuvos ir Lenkijos artėjimo veiksniai. Svarbiausia aplinkybė, kuri neleido Lietuvai nutolti nuo Lenkijos, buvo Maskvos pavojus ir Lenkų paramos viltis. Be to, glaudžiam susiartinimui su Lenkija ir unijos sudarymui jau buvo ir padedamųjų aplinkybių : to meto Lietuvos didikai, bendraudami su lenkais, jau buvo aplenkėję, su jais susigiminiavę, todėl jiems buvo nelengva nutraukti ryšius su lenkais. Apie savos tautiškosios kultūros kėlimą retai kas tegalvojo. Vidutinioji bajorija taip pat jau buvo gana aplenkėjusi. O be to, mūsų bajoriją visuomet viliote viliojo didelės lenkų bajorų laisvės. Tuo tarpu lenkai žūt būt troško įgyti teisių įsikurti Lietuvoje: juos ypač viliojo turtingoji Ukraina Lenkijos pakrašty. Tad, kai Lietuva prašydavo lenkus paramos prieš Maskvą, jie visuomet keldavo unijos klausimą.

Derybos dėl unijos 1563—1564 m. lenkų seime Varšuvoje. Kai 1562 m. caras Jonas IV pradėjo pulti Lietuvos žemes, unijos klausimas pasidarė ypač opus. Bajorija nebenorėjo kariauti; tikėdama, kad jai padės Lenkija, reikalavo su ja unijos. Todėl į 1563 m. Lenkų seimą Varšuvoje Z. Augustas pakvietė ir Lietuvos delegaciją derėtis dėl unijos. Kai prasidėjo derybos, lenkai reikalavo tik įvykdyti senesniųjų aktų nuostatus, o lietuviai pateikė visiškai naują projektą, kuriuo turėjo likti bendras kartu renkamasis karalius ir bendra užsienio politika; visais kitais atžvilgiais valstybės turėjo būti savarankiškos. Po ilgų derybų tebuvo susitarta tik kai kuriais klausimais ir buvo surašytas specialus to susitarimo aktas (neišspręsti klausimai buvo atidėti vėlesniam laikui). Tačiau lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis tada pareiškė, kad jis abejojąs, ar tam aktui pritarsiąs kraštas. Iš tikro jis nebuvo patvirtintas, ir todėl, kai vėliau buvo sušauktas Liubline specialus unijai seimas, teko iš naujo pradėti derybas.

Varšuvos seime derybos užtruko gana ilgai — nuo 1563 m. lapkričio 21 d. iki 1564 m. vasario 22 d. (lietuviams išvažiavus, lenkų seimas dar posėdžiavo iki kovo 23 d.). Ginčai buvo itin karšti. Lenkams reikalaujant sutvarkyti santykius pagal senuosius aktus, pakeičiant tik kai kuriuos jų punktus, lietuviai kaip įmanydami spyrėsi, reikalaudami derėtis visiškai iš naujo, nepaisant senųjų aktų, kadangi jie jau nebegalioją. Ypač griežtai lietuviai ėmė ginti savo teises, gavę žinią apie laimėjimą ties Ula. Jie reikalavo sau visiško savarankiškumo, sutikdami tik su bendru valdovu. Jie sutiko atvažiuoti ir į bendrus seimus, bet tik tada, kai tatai bus reikalinga pačiai Lietuvai, ir nieku būdu nenorėjo išsižadėti savo atskirų seimų. Bendram seime jie reikalavo sau irgi garbingų vietų, „nes Vilnius yra lygus su Krokuva, o Trakai — su Poznane”. Karalių sutiko rinkti bendrai, bet tik ne Lenkijos centre, o pačiame pasieny, ir reikalavo, kad lietuvių ir lenkų rinkėjų būtų po lygiai. Dėl to suirzę, lenkai reikalavo, kad ginčą išspręstų karalius savo nuožiūra. Bet lietuvių delegacijos pirmininkas Mikalojus Radvila Juodasis pareiškė, kad karalius neturįs teisės spręsti jų likimo, ir jis pats greičiau leisiąs nudeginti savo ranką, negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą. Toliau jis pasakė: „Taip pat protestuoju prieš neteisybę, kuri mums būtų padaryta. Jei tas įvyks, mes ieškosim paramos ir dėsimės pirmiausia su valdovais krikščionimis, o paskui net su pagonimis” … Tai buvo įspėjimas lenkams, norintiems atplėšti kai kurias Lietuvos žemes (Palenkę, Voluinę ir Lietuvai likusį Podolės Braclavą), dėl kurių abi valstybės rungėsi XIV ir XV amž. Tuo būdu Lietuva grasino susitaikinti ir susijungti ne tik su Maskva, bet ir su Lenkijai baisiais totoriais. Bet vis dėlto, lenkų spiriamas, Z. Augustas viešai pareiškė, jog jis atsisakąs nuo savo paveldėjamųjų teisių Lietuvos sostui: po jo abi valstybės galėsiančios laisvai rinkti sau valdovą. Lenkai už tai jam padėkojo, o lietuviai pareiškė, jog tai galįs spręsti tik Lietuvos seimas, o jie neturį tam įgaliojimų.

Tuo tarpu karas su Maskva tebeėjo. Lietuvos bajorija, susirinkusi ties Vitebsku, užuot kariavusi, ėmė seimuoti ir nutarė prašyti karalių, kad kuo greičiausiai būtų įvykdyta unija: ji tikėjosi tuo būdu gausianti Lenkų paramos. Bajorija kartu nusiuntė ir suprojektuotas unijos sąlygas, kurios buvo labai artimos lenkų reikalavimams. Šitas bajorijos reikalavimas atėjo į seimą per patį ginčų įkarštį ir pasunkino Lietuvos delegatų būklę. Jie daugeliu atžvilgių turėjo nusileisti: atsisakė nuo reikalavimo atlikti atskiras išrinkto didžiojo kunigaikščio pakeliamąsias ceremonijas Vilniuje, sutiko su bendrais pinigais ir net sutiko leisti lenkams įsigyti Lietuvoje dvarų, tik nieku būdu nesutiko atsisakyti nuo savo atskiro seimo. Jie reikalavo, kad bendri seimai būtų šaukiami pačiame pasienyje ir spręstų tik abudu kraštus liečiančius klausimus. Nesusitariant tuo klausimu, jis buvo atidėtas bendram, specialiai unijos reikalui sušauktam, seimui. Tuo metu buvo surašytas specialus aktas, į kurį buvo įtraukti visi išspręstieji klausimai, o neišspręstieji turėjo būtį sprendžiami specialiam seime. Šitas nebaigto spręsti klausimo nukėlimas į kitą seimą, anų laikų įpročiu, buvo vadinamas recesu (nuo lotyniškojo žodžio recedere). O kadangi šis aktas buvo sudarytas Varšuvoj, tai jis vadinamas Varšuvos recesu.

Prieš bendrąjį seimą buvo sušauktas dar atskiras Lietuvos seimas, tačiau jame unijos klausimas nė kiek nepasistūmėjo. Bendrasis unijos seimas buvo sušauktas vos 1568 m. gale, o iš tikro susirinko tik 1569 m. sausio 10 d.—1564 m. iš Varšuvos išvažiuodamas, Lietuvos delegacijos pirmininkas Radvila pasisakė abejojąs, ar kraštas sutiksiąs su Lenkų reikalavimais ir su receso nuostatais. Ir iš tikro, Lietuvos delegacija, atvykusi į 1569 m. seimą, vėl siūlė naujus unijos projektus ir vėl reikalavo iš naujo pradėti derybas.

1569 m. Liublino seimo išvakarėse. Unijos klausimą vertė baigti jau minėti veiksniai, būtent bajorijos noras gauti Lenkų paramos ir jos noras gauti lygias su lenkų bajorais teises. Pastarasis bajorijos reikalavimas buvo patenkintas 1566 m. seime: Lietuvos bajorijai buvo duotos visos Lenkijos bajorų turimosios teisės; visas kraštas buvo galutinai padalintas į vaivadijas ir pavietus, o juose buvo įsteigti pačios bajorijos teismai (ligi tol visus teisdavo didžiojo kunigaikščio skirtieji urėdai) ir įkurti seimeliai, kuriuose turėjo būti renkami pavieto teisėjai, urėdai ir seimo atstovai. Tuo būdu visi bajorai per savo atstovus galėjo dalyvauti valstybės valdyme. Visa tai buvo patvirtinta naujai perredaguotoje antrojoje statuto laidoje.

Po šitų reformų Lietuvos valstybės aparatas pasidarė jau toks pat, koks jis buvo ir Lenkijoje, ir Lietuvos bajorijos teisės buvo visiškai sulygintos su Lenkijos bajorų teisėmis. Suvienodinus valstybes, iš vienos pusės, unijos klausimas turėjo palengvėti, nes dvi vienodai organizuotas valstybes yra lengviau sujungti; iš kitos pusės, gavus visas teises, sumažėjo Lietuvos bajorijos noras susijungti su Lenkija, nes unija tuo atžvilgiu jau nebegalėjo nieko naujo duoti. Bet vis dėlto pasiliko svarbiausias į uniją traukiąs veiksnys — nebaigtas karas su Maskva. Dėl to bajorija ir toliau reikalavo išspręsti unijos klausimą ir sušaukti tam reikalui specialų seimą, kurs pagaliau susirinko 1569 m. sausio 10 d.

Liublino seimo eiga ir unijos aktas. Kaip Varšuvos seime (1563—4 m.), taip ir Liubline lenkai reikalavo visiško abiejų valstybių sujungimo, o lietuviai atsivežė savo projektus, reikalaudami, kad abidvi valstybės pasiliktų savarankiškos. Po ilgokų derybų, per kurias vienų kitiems buvo pasakyta daug karčių žodžių, lietuviai staiga nutraukė derybas ir išvažiavo iš Liublino (kovo 1 d.). Bet šitas jų žingsnis nepasibaigė geruoju: jiems išvažiavus, lenkai išreikalavo iš karaliaus raštų, kuriais Palenkė, Voluinė, Braclavo ir Kijevo žemės buvo prijungiamos prie Lenkijos Lenkai jau seniai geidė tų žemių ir tvirtino, kad jos kadaise priklausiusios Lenkijai (iš tikro dėl Palenkės ir Voluinės kadaise tarp lietuvių ir lenkų ėjo ginčai, bet kitos sritys niekad nieko bendro nebuvo turėjusios su lenkais). Prijungtųjų žemių urėdai ir didesnieji ponai kiekvienas skyrium buvo prisaikdinti Lenkų karaliui; nenorinčiųjų prisiekti vietoj karalius paskyrė kitus urėdus. Tuo tarpu į Lietuvą grįžę ponai išleido visam kraštui įsakymus ruoštis karui. Tačiau, negalėdami sukelti Maskvos karų suvargintos bajorijos, jie nutarė grįžti atgal į Liubliną derybų.

Grįžę į seimą, lietuviai dar ilgai kovojo, stengdamiesi išsiderėti sau palankesnes sąlygas, ir reikalavo grąžinti atplėštąsias žemes, tačiau, karaliui palaikant lenkus, buvo priversti nusileisti. Tuo būdu jie sutiko, kad karalius būtų bendrai renkamas, ir atsisakė nuo reikalavimo, kad jis dar atskirai būtų Vilniuje pakeliamas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu: Krokuvoje karūnuodamasis, karalius tuo pačiu turėjo pasidaryti ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuviai atsisakė ir nuo atskirų savo seimų: buvo palikti tik bendrieji seimai ir bendras abiejų valstybių senatas. Jie sutiko ir su bendrais pinigais. Tačiau visa kita pasiliko, kaip buvo: liko atskiri visi Lietuvos ministeriai, atskiras valdžios aparatas, atskiras iždas, atskira kariuomenė ir t.t. Visa tai liepos 1 d. buvo patvirtinta trimis unijos aktais — dviem abiejų valstybių luomų ir vienu karaliaus aktu.

Unijos aktą priėmus, seimo darbai tęsėsi dar iki rugpiūčio 12 d. Dabar Lietuvos ir Lenkų atstovai jau kartu sėdėjo. Buvo sprendžiami kiti, unijos akto nesureguliuoti, klausimai. Pirmiausia buvo nustatyta būsimo bendrojo senato sudėtis. Į senatą pateko visi vyskupai ir aukštieji urėdai (vaivados, kaštelionai, ministeriai), t. y. visi tie urėdai, kurie jau anksčiau Lenkijoje yra buvę senato nariais. Bet į senatą nepateko dalis didžiojo kunigaikščio tarybos narių — jo dvaro aukštieji dignitoriai, kokių Lenkijoje iš viso nebuvo arba kurie ten nebuvo senatoriais. Bet jie dėl to nekėlė triukšmo; tik ilgai spyrėsi, reikalaudami sau vietos senate, Lietuvos ponų taryboje buvusieji kunigaikščiai. Bet kadangi Lietuvos ponai buvo jiems priešingi, tai jie vis dėlto nepateko į senatą. Be to, dar buvo nustatyta bendrųjų seimų vieta, kuria buvo paskirta Varšuva. Jei dėl kurių nors priežasčių atstovai ten negalėtų susirinkti, tuomet karalius galįs šaukti seimus kitur, bet tik Lenkijoj. Nemaža dar ginčų sukėlė ir Livonijos klausimas. Lietuviai ją laikė prijungta prie Lietuvos, o Lenkai tvirtino, kad ji prisiekusi karaliui, todėl ir jiems priklausanti. Po ilgų ginčų buvo sutarta, kad Livonija ir Kuršo kunigaikštija bus laikomos priklausančios lygiai abiem valstybėm.

Pagaliau lenkams labai rūpėjo iškovoti sau teisę Lietuvoje įsigyti dvarų ir gauti urėdų. Kadangi Lietuvos statute buvo nuostatų, tatai draudžiančių, todėl į unijos aktą jie įtraukė paragrafą, reikalaujantį visus tuos nuostatus panaikinti. Savo statuto antrąja laida buvo nebepatenkinti ir patys lietuviai, — apie jo pataisymą jau buvo kalbama ir ankstyvesniuose Lietuvos seimuose, — todėl dėl paties statuto pataisymo klausimo lietuviai nė nesispyrė. Statutui pataisyti buvo sudaryta speciali komisija. Vėliau ji buvo pakeista kita komisija, tačiau 1588 m. paruošta trečioji statuto laida vis dėlto nepanaikino lenkams nepatikusių nuostatų. Tiesa, 1588 m. jiems buvo leista įsigyti Lietuvoje dvarų, betgi jiems niekad nebuvo leista gauti Lietuvoje urėdų.

Liublino seimo scenos. Šaukiant seimą, Lietuvos atstovai pirmiausia susivažiavo atskirai pasitarti. Jie ilgai tarėsi dėl savo pozicijos ir sutiko važiuoti į Liubliną tik tada, kai Zigmantas jiems davė raštą, garantuojantį, kad ten niekas jų neversiąs sudaryti jiems nepriimtinos unijos: jei nesusitarsią, galėsią laisvai, niekieno nekliudomi, išvažiuoti; be jų nieko nebūsią daroma. Deja, Z. Augustas šitą savo garantiją sulaužė. Lietuvių vadai seime buvo Mik. Radvila Rudasis (Juodasis jau buvo miręs 1565 m.), Žemaičių seniūnas Jonas Jeronimas Katkevičius ir vicekancleris Eustachijas Valavičius.

Seime, derybų pradžioje, lietuviai rėmėsi savo naujuoju statutu, kuriuo karalius pasižadėjo išsaugoti Lietuvos sienų neliečiamybę, šaukti jos seimus ir neduoti jokiems svetimšaliams urėdų Lietuvoje. Be to, jie rėmėsi ir tuos pačius dėsnius tvirtinančiomis senosiomis privilegijomis. Tuo tarpu lenkai siūlė derėtis, paėmus pagrindui senuosius abiejų valstybių sutarčių aktus. Besiginčijant Krokuvos vysk. Padnievskis pareiškė, kad Lietuvą Lenkijos karūnai dovanojęs Jogaila, ir ji buvusi atskirai valdoma tik iš lenkų karalių malonės; ji buvusi duodama didiesiems kunigaikščiams tik iki gyvos jų galvos. Tada Katkevičius ironiškai atkirto: „Jei mes jums dovanoti, tai kam jums dar derėtis dėl unijos?” O Radvila dar griežčiau pareiškė: „Niekas negalėjo mūsų dovanoti, nes mes esame laisvi žmonės… Ponams lenkams Lietuva dovanodavo šunų skalikų, žirgelių žemaitukų, bet ne mus, laisvus ir garbingus žmones. Tad kiekvieną, kurs norėtų mane pavergti, aš laikyčiau tironu, o ne savo viešpačiu”.

Po pirmų susidūrimų lietuviai pareikalavo, kad lenkai savo pasiūlymus pateiktų raštu. Gavę juos, po trijų dienų lietuviai atnešė lenkams savo projektą; lietuvių projektu, bendrai rinktas karalius turįs būti atskirai pakeliamas Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu; kol nebūsiąs pakeltas, tol negalėsiąs turėti Lietuvoje valdžios. Bendras turįs būti gynimasis nuo priešų ir bendri seimai, bet juose turį būti sprendžiami tik abi valstybes liečią reikalai. Seimai turį rinktis pakaitomis Lietuvoj ir Lenkijoj. Savitiems reikalams abiejose valstybėse turį būti atskiri seimai. Urėdai Lietuvoje turį būti duodami tik lietuviams, bet įsigyti dvarų turį būti leidžiama tiek lenkams Lietuvoje, tiek lietuviams Lenkijoje. Piniginis vienetas turįs būti vienodas, bet Lietuvos iždas tvarkomas Lietuvos iždininko. Tikslios sienos tarp abiejų valstybių turinčios būti nustatytos specialios komisijos.

Tuo metu Lenkų valstybė stengėsi susigrąžinti sau visus bajorų kuriuo nors būdu pasisavintus dvarus ir atiminėjo visas žemes, kurioms bajorai neturėjo nuosavybės dokumentų. Šita politika buvo vadinama įstatymų vykdymu, arba — iš lotyniško — egzekucija. Lietuvoje daugybė valstybės dvarų buvo taip pat patekę į bajorijos ir ponų rankas, — ypač Aleksandro laikais, nes jis juos dalino be atodairos, ir todėl jiems niekas neturėjo nuosavybės dokumentų. Tad ir šitam unijos projekte ir vėlesniuose ginčuose su lenkais lietuviai reikalavo, kad karalius duotų garantiją, jog Lietuvoje nebūsianti vykdoma vadinamoji egzekucija.

Lenkai šitokiu lietuvių siūlomu projektu pasipiktino. Jie reikalavo derybų pagrindui 1501 m. Melniko ir 1564 m. Varšuvos receso aktų. Bet lietuviai sakė, kad 1501 m. aktų Lietuva neprisiekusi, o 1563—4 m. seime jos delegatai neturėję neribotų įgaliojimų. Tuo būdu vėl praėjo kelios dienos. Pagaliau karalius įsakė lietuviams vasario 28 d. ateiti į lenkų seimą ir kartu posėdžiauti. Bet tą dieną susirinkęs lenkų seimas nieku būdu negalėjo sulaukti lietuvių: mat, naktį jų išvažiuota iš Liublino. Trys pasilikę Lietuvos senatoriai, pranešę, kad Lietuva dėl unijos daugiau nebesiderėsianti, taip pat išvažiavo (buvo paliktas tik vienas vicekancleris Valavičius). Tada lenkai pradėjo grobti Lietuvos provincijas. Atvykę išvažiavusiųjų lietuvių delegatai savo išvažiavimą iš seimo pateisino karaliaus prieš seimą duotuoju raštu; esą, jie buvę atvykę tik dėl unijos, bet, matydami, kad dėl jos nesusikalbėsią, jie nebeturėję ką veikti, ir išvažiavę. Nors jie ir protestavo prieš Lietuvos žemių grobimą, tačiau tas nieko nepadėjo: užgrobtųjų provincijų atstovai buvo saikdinami. Tai matydami, birželio 6 d. pagaliau sugrįžo Lietuvos ponai ir seimelių naujai išrinkti atstovai, kurie tuojau pareikalavo atšaukti karaliaus raštus, kuriais Lenkijai buvo prijungtos Lietuvos provincijos, ir pašalinti iš Lenkų senato ir seimo užgrobtųjų žemių atstovus, jau posėdžiavusius kartu su lenkais. Lenkams nenusileidžiant, vėl prasidėjo derybos. Dabar lietuviams buvo jau daug sunkiau spirtis, jų grįžimas dar paaukštino lenkų toną. Netekę didžiulių, tirštai gyvenamų žemių, Lietuvos atstovai jautėsi daug silpnesni, ir nebegalėjo ryžtis atvirai kovai su Lenkija. Todėl dabar lietuviai daugiausia pasitikėjo karalium ir net maldavo jį nesiaurinti savo tėviškės teisių. Derybos buvo gana sunkios. Lietuviams vadovavo Katkevičius su Valavičium, nes senelis M. Radvila dabar jau nebeatvyko. Karalius nuolat lankėsi ir pas vienus ir pas kitus, ieškodamas kompromisų. Čia jis parodė nemaža politinio takto ir pasiaukojimo. Kelis sykius tų derybų metu jis buvo net susirgęs iš nuovargio. Tačiau, būdamas įsitikinęs unijos naudingumu, jis vis dėlto daugiau rėmė lenkų reikalavimus. Pagaliau atėjo lemiamoji birželio 27 d. Katkevičius pasakė karštą ir graudingą kalbą, maldaudamas karalių neskriausti Lietuvos. Ją baigdamas, didysis Livonijos gynėjas net apsiašarojo, o visi Lietuvos atstovai suklaupė. Scena sugraudino net karalių ir lenkus: beveik visi verkė. Tačiau tas nieko nepadėjo. Karalius ir lenkai ramino, kad jie norį tik gero ir kad unija išeisianti tik į naudą Lietuvai. Gavę karaliaus atsakymą, lietuviai tarėsi dar 3 valandas ir tą pačią dieną pranešė, jog sutinką su visais lenkų paruoštojo akto nuostatais. Po to prasidėjo priesaika, padėkos pamaldos, o liepos 1 d. buvo patvirtinti patys aktai.

Liublino unijos akto reikšmė. Šis aktas buvo pirmasis, kurį galima pavadinti unijos aktu. Jis sukūrė savotišką dviejų valstybių junginį, kokio ligi tol dar nebuvo; iki tol abiejų pusių buvo pripažinti tik 1413 m. ir Zigmanto Kęstutaičio aktai, o visi kiti (1499, 1501, 1564 m.) aktai buvo lietuvių nepatvirtinti. Zigmanto Kęstutaičio aktai nė kiek nepakeitė buvusios santvarkos; tai buvo tik sutikimas laikytis pateiktų sąlygų už paramą prieš Švitrigailą. Todėl, pavojui praėjus, niekas su tais aktais nebesiskaitė. Jau buvo nustojęs savo reikšmės ir 1413 m. aktas, nes Lietuva, nepaisydama jo nuostatų, rinkosi sau valdovus, visiškai neatsiklausdama lenkų. Tiesa, nuo Kazimiero laikų lenkai ėmė rinktis sau karaliais visada tuos pačius asmenis, kuriuos išsirinkdavo Lietuva sau didžiaisiais kunigaikščiais. Tuo būdu išliko personalinės valstybių unijos ryšys: abi valstybės buvo vieno valdovo valdomos. Tačiau tą ryšį palaikė ne aktai, bet Lenkijos, o kartais ir Lietuvos noras jo nenutraukti. Dabar jau buvo susitarta kartu rinkti valdovą ir turėti bendrą seimą. Tai buvo lenkų reikalavimas, kurio lietuviai gal irgi būtų nesilaikę, kaip kad nesilaikė daugelio ankstyvesnių susitarimų. Bet po trejų metų, mirus bevaikiui Z. Augustui, nebebuvo ko rinkti valdovu. Maskvos pavojus lietuviams neleido rinktis sau atskiro valdovo, tad noromis nenoromis jie turėdavo rinktis tą patį valdovą, kurį rinkdavosi ir lenkai. Tačiau dar ilgai lietuviai savo didįjį kunigaikštį rinkdavosi atskirai nuo lenkų. Taip pat, nepaisydami unijos akto nuostatų, jie dar ilgai šaukdavo ir savo atskirus seimus.

Lietuvos nesuliejo su Lenkija nė pats aktas: liko visiškai atskira valstybės teritorija, atskira jos valdžia, atskira kariuomenė, atskiras iždas, atskiros teisės. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi visiškai savarankiškai. Seimai buvo bendri, bet juose kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido sau reikalingus įstatymus. Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų jie niekuomet negalėjo gauti Lietuvoje. Unijos aktas, suliedamas valstybes, paliko daug spragų, kurias dar labiau padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. Tuo būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir toliau išliko visiškai savarankiška. Tačiau Lietuva palengva artėjo prie Lenkijos: Lietuvos bajorija nuolat lenkėjo ir kartu su lenkų bajorija kovojo dėl savo luominių teisių praplėtimo; palengva taip pat buvo vienodanami išlikę skirtumai ir valstybinėję organizacijoje. Tuo būdu XVIII amž. gale, kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios, buvo bandyta galutinai sujungti ir valstybes, bet jau nebepavyko, nes kaip tik tada abi valstybės žuvo, ir jų žemės buvo užgrobtos kaimynų.

Zigmanto Augusto valdymo pabaiga ir mirtis

Liubline darant uniją karas su Maskva tebebuvo dar nebaigtas. Lietuviai tikėjosi po unijos gauti Lenkų paramos, tačiau jos negavo. Jie vieni jau nebegalėjo kariauti. O kadangi Maskva liovėsi puolus Lietuvą, tai karas savaime aprimo. Pagaliau 1571 m. buvo padarytos paliaubos, kuriomis Polockas ir Livonijos dalis buvo palikta Maskvai. Karas tuo būdu laikinai pasibaigė. Visi laukė anksti pasenusio Zigmanto Augusto mirties. Visi kaimynai valdovai ruošėsi po jo mirties įžengti į Lietuvos ir Lenkijos sostus, o ypač tuo rūpinosi Austrų Habsburgai ir caras Jonas IV. Kaip tik dėl to caras ir nebekariavo su Lietuva: jis nenorėjo tuo būdu jai įsipykti; priešingai, Zigmantui Augustui mirus, grasindamas karu galėjo reikalauti sosto sau arba sūnui.

Pagaliau 1572 m. (liepos 7 d.) mirė Zigmantas Augustas. Mirė savo mėgiamajame Knišine, Palenkėje. Jam tada dar tebuvo tik 52 m., tačiau jis jau buvo visiškai pasenęs, silpnas senelis. Po jo mirties neliko jokių vyriškų įpėdinių (liko tik seserys, kurių viena — Ona — tebebuvo netekėjusi), tad turėjo prasidėti laisvai renkamųjų valdovų periodas. Sostą valdžiusi Gedimino šeimos šaka pasibaigė. Tiesa, dar buvo gyvų daug Gedimino giminės kunigaikščių, bet jie jau seniai buvo nutolę nuo sosto, nusigyvenę, ir todėl nebetiko kandidatais į valdovus.

Zigmantas Augustas jaunystėje buvo energingas vyras. Tačiau jis labai pasikeitė po žmonos Barboros mirties: nuolat jos liūdėjo, nešiojo juodus apdarus, gyveno juodai išmuštuose kambariuose. Barborai mirus, jis vedė pirmosios žmonos seserį Habsburgaitę, tačiau su ja negyveno; ji išvažiavo į Vieną. Negaudamas persiskyrimo, jis nebegalėjo vesti. Gyveno atsiskyręs, visokių dvaro pataikūnų apsupamas dažnai keičiamomis favoritėmis.

Diplomatas jis buvo neblogas. Mokėjo laukti patogaus momento, gerai pažino savo valdinius, mokėjo pastebėti žmonių silpnumus ir jais pasinaudoti. Jam trūko tik drąsos ir energijos kovoti su pasitaikančiais sunkumais. Jo laikais Lenkijoje ir Lietuvoje ėjo kova tarp protestantų ir katalikų. Jis pats buvo svyruojąs katalikas, tačiau nenorėjo pyktis su galingaisiais katalikų dvasininkais, todėl nerėmė protestantų. Jis ir pats buvo linkęs pereiti į protestantizmą, kad galėtų gauti persiskyrimą su žmona, bet dėl tos pačios priežasties nesiryžo. Buvo labai išlaidus ir duodavosi išnaudojamas visokiems intrigantams. Todėl jam nuolat trūko pinigų; bet iš tėvų gautas brangenybes jis vis dėlto išsaugojo.

Z. Augusto laikai Lietuvoje buvo labai reikšmingi. Jo laikais įvyko ne tik persivertimas iš užplūdusio protestantizmo atgal į katalikybę, ne tik pradėjo kilti švietimas (jėzuitai ėmė kurti mokyklas), bet įvyko daug pakitimų tiek valstybės santvarkoje, tiek visuomenėje, tiek ūkyje: buvo įvykdyta valakų reforma, bajorija gavo lenkiškus savivaldybės organus ir teismus, pagaliau buvo sudaryta unija su Lenkija. Vis tai buvo svarbūs faktai, kurie vėlesniajai Lietuvos istorijai turėjo labai didelę reikšmę.