Lietuva carinės Rusijos valdžioje: tautiškasis atgimimas.

Naujoji gadynė

Senoji Lietuvos valstybė buvo sukurta grynai lietuviško elemento. Sukūrus valstybę, jos sienos buvo išplėstos į rusiškąsias žemes, ir palengva aiškiai išsiskyrė luomai. Valstybės gynimu ir jos valdymu rūpinosi kunigaikščių vadovaujama bajorija, o liaudis buvo darbininkė maitintoja. Lietuvos valdovams tapus ir Lenkų karaliais, bajorijos teisės ypatingai išaugo, ir ji palengva perėmė į savo rankas visą valstybės valdymą. Valstiečiai ir visi kiti luomai buvo visiškai pašalinti nuo valstybinio gyvenimo: piliečiais, t. y. žmonėmis, turinčiais politines teises, liko vieni bajorai, kurie tuo pat metu prisigėrė svetimos lenkiškosios kultūros. Jie jautėsi su Lenkijos šlėkta sudarą vieną tautą, bet turį savo atskirą valstybę, kurios savarankišką organizaciją jie budriai saugojo.

Visiškai kitaip virto XIX amžiuje, patekus į Rusijos valdžią. Bajorijai buvo paliktos savivaldybės, kurios palengva buvo siaurinamos. Bajorai, kaip ir visi kiti luomai, virto caro valdiniais, tik su platesnėmis teisėmis. Tuo pat metu, nuo 1861 m. laisvaisiais caro valdiniais buvo padaryti ir valstiečiai. Gavę šiokią tokią savivaldybę (valsčių organizacijas) ir laisvę, valstiečiai praturtėjo, atkuto ir išėjo į viešumą su savo kultūriniais reikalavimais. Jie buvo tikri lietuviai, be jokios didesnės svetimos kultūros įtakos, todėl ir jų sukeltas kultūrinis sąjūdis buvo lietuviškas. Tad lietuvių tautiškasis sąjūdis glaudžiai, neperskiriamai susijęs su visuomeninės santvarkos sudemokratėjimu. Pasikeitus socialiniam vaizdui, pakitėjo ir kultūrinio gyvenimo pobūdis: į viešumą išėjo iš liaudies kilusi lietuviškoji inteligentija. Prie tautiškojo sąjūdžio prisidėjo labai mažytė dalelė bajorijos, kuriai liuominio vieningumo su lenkais jausmas dar nebuvo nustelbęs tautiškosios sąmonės. Didžiausia bajorijos dalis stojo ginti kultūrinio vieningumo su Lenkija, stojo už bendrąsias valstybines tradicijas. Tačiau galų gale laimėjo lietuviškoji krašto dauguma, nors dar ilgai ji buvo ekonomiškai daug silpnesnė už sulenkėjusią bajoriją ir neturėjo pakankamai inteligentiškųjų jėgų.

Antras naujajai gadynei charakteringas bruožas yra teritorijos susiaurėjimas. Kalbėdami apie ankstyvesnių laikų Lietuvą, turime galvoje jos valstybės sienas, o kalbėdami apie naująją atgimusio tautiškumo gadynę, teturime galvoje tiktai etniškai lietuviškąjį kraštą. Kadangi naujasis sąjūdis rėmėsi ne valstybinėmis tradicijomis, o tautiškumu, tai jis tegalėjo plėtotis tik lietuviškose srityse. Iš senųjų laikų jam brangi buvo tik to meto valstybė, kai ji tebeturėjo grynai lietuvišką charakterį, kai dar nebuvo virtusi luomine lenkiškojo tipo valstybe. Todėl net dabar daug kas nuo XVI amž. vidurio jau nebemato Lietuvos valstybės, nors ji ir tebebuvo.

Tautiškojo sąjūdžio pradžia

Senosios Europos valstybės neturėjo tautiško charakterio. Viduramžio feodalinės valstybės turėjo luomišką charakterį, o absoliutizmo laikais jos buvo neskiriamos nuo dinastijų. Bet ir tada visuomenės sąmonėje jau buvo tautinio vieningumo nuovokos. Taip antai, kai visą Europą pavergęs Napoleonas, sekdamas absoliutiškomis pažiūromis, ėmė karpyti Europos žemėlapį, nesiskaitydamas su jokiomis tradicijomis, — visuomenėje kilo nepasitenkinimas, ėmė bręsti tautų nedalomumo ir apsisprendimo teisių idėjos, ėmė augti tautiški sąjūdžiai. Tada pirmą kartą tautų teisės buvo pradėtos ginti ir literatūroje (pirmasis jas aiškiai iškėlė vokiečių filosofas Fichtė, kuris, Napoleonui pavergus Prūsiją, 1808 m. išleido savo veikalą ,,Reden an die deutsche Nation”).

Vakaruose prasidėjęs tautiškasis sąjūdis pasiekė ir Lietuvą ir bajorijos daugumą paskatino kovoti su rusais dėl savo senųjų valstybinių teisių. Tik nedidelė dalis dar nesulenkėjusių žemaičių bajorų tuomet prabilo ir lietuviškai (žiūr. 455 psl.). Tuo pat metu visoje Europoje kilęs susidomėjimas liaudim ir jos kūryba atkreipė dėmesį ir į lietuvių tautosaką, į lietuviškąją kalbą, ir nuo to laiko domėjimasis lietuvių tautos praeitim ir jos kalba jau nebesiliovė.

Aplenkėjusi Lietuvos bajorija tuo sąjūdžiu nesidomėjo: jai terūpėjo savi luominiai reikalai ir kova dėl senųjų valstybinių tradicijų; prie tautiškojo sąjūdžio teprisidėjo tik mažytė jos dalelė. Svarbiausi šito sąjūdžio ankstyvojo periodo veikėjai buvo iš liaudies tarpo kilę S. Daukantas (1793—1864 m.) ir vysk. M. Valančius (1801—1875 m, vyskupavo nuo 1850 m.). Čia dar reikia paminėti ir lietuviškų kalendorių leidėją, žemaičių bajorą Lauryną Ivinskį (1808—1881 m.). Be šitų žemaičių, į tautiškąjį sąjūdį įsitraukė nemaža ir aukštaičių. Suvalkiečiai kun. Antanas Tatarė (1805—1889 m.) ir Mykolas Akelaitis (1828—1857 m.) parašė eilių ir išleido keletą liaudžiai naudingų lietuviškų knygų. Nepaprastą reikšmę turėjo Šiaulėniškio Senelio slapyvardžiu daug knygučių išleidęs Valančiaus bendradarbis kun. Juozas Dovydaitis (1825—1882 m.), kun. Strazdelis (1763—1833 m.), vysk. Baranauskas (1835—1902 m.) ir kun. Vienažindys (1841—1892 m.), kurių dainelės dar ir dabar tebedainuojamos po visą Lietuvą. Tiek jų lyrika, tiek klasiškoji Baranausko poema „Anykščių šilelis” negalės būti niekad užmirštos.

Tuos visus raštus jau buvo kam skaityti, nes parapijinės mokyklos, kurių ypač daug pristeigė vysk. Valančius, daugelį buvo pramokiusios skaityti ir rašyti. O baudžiavos panaikinimas ir valstiečių vaikams suteikimas teisės lankyti aukštesniąsias mokyklas tautiškajam sąjūdžiui atskleidė dar didesnes perspektyvas. Deja, smarkų smūgį tam sąjūdžiui sudavė tik nepasisekęs 1863 m. sukilimas.

Nors tautiškasis sąjūdis ir nieko bendro neturėjo su sukilimu, tačiau ir jis buvo paliestas, bebaudžiant bajoriją ir Bažnyčią, rusams besistengiant sunaikinti lenkų įtaką Lietuvoje. Rusų valdžia, pasiryžusi surusinti visą Lietuvą, uždarė parapijines mokyklas, blaivybės brolijas ir uždraudė lietuviškąją spaudą lotyniškomis raidėmis. Tuo būdu, dar neatsikračius lenkų įtakos, prasidėjo rusinimas. Besivaržydami su lenkų įtaka, rusai mažai tesi-skaitė su lietuviais: jie manė, kad lietuviškumą galės jėga nuslopinti. Tačiau lietuviai pasiryžo eiti savo keliu, kratydamiesi bet kokios svetimos kultūros.

Kova dėl lietuviškosios spaudos

Lietuviškos knygos rusiškomis raidėmis. Kai rusų valdžia pradėjo spausdinti lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis, kai kurie lietuviai veikėjai iš karto tam nesipriešino. Net pats autoritetingasis to meto lietuvių veikėjas, vysk. Valančius, jam pateiktas pirmąsias rusiškomis raidėmis spausdintas maldaknyges ir giesmynus pripažino tinkamais ir uždėjo savo kanonišką „imprimatur”. Bet veikiai jis suprato, ko siekia valdžia, naujose tų knygų laidose supravoslavindama net katalikiškas maldas. Tuomet Valančius tokias knygas paskelbė esant prieškatalikiškas ir pradėjo griežtą kovą su visomis, rusiškomis raidėmis spausdintomis, knygomis: jis ragino tikinčiuosius tokių knygų neimti nė į rankas.

Slaptoji lietuvių spauda. Kad lietuviai neliktų be savų raštų, šie tuojau buvo pradėti spausdinti Mažojoje Lietuvoje. Lietuviškosios spaudos centru pasidarė Tilžė. Iš ten slapta knygos buvo gabenamos ir skleidžiamos po visą Lietuvą. Tą darbą pradėjo vysk. Valančius su savo artimaisiais padėjėjais. Jis pats parašė daugybę knygučių ir joms išleisti nesigailėjo nei lėšų nei vargo. Jo pradėtą darbą uoliai varė toliau daugelis kunigų, ypač Sudargo klebonas kun. M. Sederevičius (1829— 1907 m.). Kunigija iš pradžių daugiausia rūpinosi religinio turinio knygomis ir elementoriais, kurie buvo reikalingi vaikams mokyti. Bet iš dalies jau Daukantas, pats Valančius ir jo bendradarbiai rašė ir visokių pasaulinio turinio knygų. Vėliau, kai prie to darbo prisidėjo daugiau šiaipjau inteligentų, pasaulinio turinio knygos ėmė net vyrauti (maždaug nuo 1883 m.).

Tilžėje spausdinamose knygose dar ilgai buvo žymima, kad jos spausdintos Vilniuje Zavadskio spaustuvėje, — vadinasi, dar pieš spaudos uždraudimą. Ant religinių knygų taip pat ilgai buvo dedama vysk. Valančiaus aprobata („imprimatur”), nors jo jau nebebuvo gyvo. Tuo būdu buvo norima nukreipti rusų akis nuo Tilžės. Tačiau jie greit susivokė.

Knygnešiai. Pirmieji knygų gabenimu iš Tilžės ėmė rūpintis vysk. Valančiaus bendradarbiai, o kai jų organizacija valdžios buvo išardyta, daugumas knygų ėjo per Sudargo (Šakių apskr.) kleboną M. Sederevičių. Jam atsirado patikimų talkininkų iš kunigų, bažnyčios tarnų ir šiaipjau žmonių tarpo. Jų nebaugino nei kratos, nei kalėjimai nei trėmimas į Sibirą. Atsirado net specialių knygų platinamųjų draugijų iš kunigų, bažnyčios tarnų, o vėliau ir iš pasaulinių inteligentų tarpo. Pirmoji tokia organizacija buvo sudaryta taip pat Valančiaus rūpesčiu. Ypatingai knygų platinimu pasižymėjo prasilavinęs kaimietis biržietis J. Bielinis (1846—1918 m.). Iš pradžių jis buvo patikimas Valančiaus pasiuntinys į Mažąją Lietuvą, o vėliau pats suorganizavo didelį knygų platinimo tinklą su centru Garšviuose. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi net didelę sumą pinigų. Jis ne kartą buvo patekęs į žandarų rankas, bet visada iš jų ištrūkdavo ar kyšiais išsipirkdavo.

Visi knygų platinimo vadai turėjo daugybę padėjėjų, kurie slapta eidavo per sieną, nunešdavo rankraščius ir atnešdavo knygų. Jie patys arba kiti tas knygas platindavo tarp žmonių. Tokių knygnešių buvo daugybė. Knygas vežiojo visoki škaplierininkai, o kartais net žydai kromelininkai, nes iš jų būdavo neblogo uždarbio. Tačiau to darbo vadai dirbo iš tikro pasiaukojimo tautai. Ir pagaliau jie laimėjo kovą.

Slaptoji periodinė lietuvių spauda ir jos programa

Pirmieji slapti raštai. Didžiausią reikšmę kovai dėl spaudos laisvės turėjo šios 1867—1869 m. išspausdintos Valančiaus knygutės: „Broliai katalikai”, „Grometa apskrita”, „Iš tamsybės veda kelias teisybės”, „Perspėjimas”, „Šnekesys kataliko su nekataliku” ir „Katalikų Bažnyčios vargai”. Nors jos lietė tikybos klausimus, bet iš tikrųjų buvo politinės brošiūros. Jose pirmą kartą buvo surašyta lietuvių politinė programa — priešintis rusams, — kurios buvo laikomasi iki pat naujo pasaulinių inteligentų sukelto judėjimo, prasidėjusio su „Aušra” (1883 m.). Be jų, nemaža reikšmės dar turėjo Valančiaus „Palangos Juzė”, „Paaugusių žmonių knygelė”, „Vaikų knygelė”, „Pasakojimas Antano tretininko”, Valančiaus bendradarbio, žemaičių seminarijos rektoriaus kun. J. S. Dovydaičio „Šiaulėniškis senelis” ir kitos. Tai buvo jau pasaulinio turinio knygutės, skiriamos suaugusiems ir vaikams pasiskaityti. Jose visose buvo stengiamasi sustiprinti katalikybę, dorą, lietuvybę ir kelti pasipriešinimą rusinimui. Šalia to, jose buvo rūpinamasi ir švietimu, raginama kelti ūkį. Šitaip buvo iki atsirandant „Aušrai”.

„Aušra”. Mažojoje Lietuvoje spausdinti lietuviškas knygas ir jas gabenti į Lietuvą pradėjo kunigija. Pasauliniai inteligentai, kurių daugiau atsirado tik baudžiavą panaikinus, kovą dėl lietuviškosios spaudos pradėjo iš pradžių tiktai Rusijos ribose; už sienos jie persikėlė tik nuo 1883 m., įsteigę „Aušrą”.

Mažojoje Lietuvoje tuo metu jau ėjo keletas lietuviškų laikraščių. Visi jie buvo vien informacinio pobūdžio, ir tautiškosios sąmonės ugdymu nesirūpino. Tik vienas Šernas savo „Lietuviškoje Ceitungoje” buvo pradėjęs spausdinti patriotiškus straipsnius – apie garbingą lietuvių praeitį ir apie sunkų dabartinį svetimųjų jungą. Juos rašė ne tik Didžiosios Lietuvos lietuviai inteligentai, — ypač Dr. J. Basanavičius, — bet ir patsai redaktorius Šernas, M.Jankus ir lietuvių draugas vokietis S. Zauerveinas (autorius giesmės „Lietuviai esame mes gimę”). Greit betgi paaiškėjo, kad tas darbas negali būti sėkmingas, nes gotiškomis raidėmis spausdinamas laikraštis negalėjo paplisti Didžiojoje Lietuvoje, kur liaudis nemokėjo jo skaityti. Iš kitos pusės, Mažosios Lietuvos lietuviai dar nebuvo tiek susipratę, kad būtų galėję jaustis su Didžiosios Lietuvos lietuviais sudarą vieną tautą, todėl jų tarpe „Lietuviška Ceitunga” pasidarė nepopuliari, ir redaktorius buvo priverstas grįžti prie paprastų informacijų, o D. Lietuvai buvo nutarta leisti atskirą laikraštį.

Dar prieš 1863 m. sukilimą buvo sumanyta leisti lietuvišką laikraštį. Bet tada dar nebuvo pakankamai jėgų, o, be to, valdžia nedavė leidimo. Dabar inteligentijos jau buvo daugiau, ir 1882 m. Basanavičius su Zauerveinu pradėjo tartis įkurti lietuvių mokslo draugiją, kuri leistų laikraštį, kaip savo organą. Tačiau tebuvo įsteigtas tik laikraštis „Aušra” (1883 m.). Jos sumanytojas, pirmasis redaktorius ir siela buvo Basanavičius. Bet kadangi jis tuo metu gyveno užsieny, daugiausia Bulgarijoje (1884—1905 m.), tai laikraštį tvarkė kiti, būtent Maž. Lietuvos veikėjas Mikšas, paskui dr. J. Šliūpas, o kai šį vokiečių valdžia privertė išvažiuoti į Ameriką, — vėl Mikšas. „Aušra” iš pradžių buvo spausdinama Ragainėje, o paskui Tilžėje, paties Mikšo įsteigtoje spaustuvėje.

„Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį. Daug dėmesio kreipdama į praeitį, „Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet

daug kuo net pranašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus, „Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir t.t.

,Aušra” neturėjo aiškios ateities programos, politinių klausimų nesvarstė; ji tenkinosi tik stiprindama lietuvius tautiškai ir kultūriškai. Didžiausias jos tikslas buvo taip išauklėti lietuvius, kad jie visada ir visur jaustųsi lietuviai, kad galėtų laisvai dirbti, gautų spaudos laisvę, kad lietuvių kalba būtų įsileista į mokyklas, į valdžios įstaigas ir kad ji nebūtų išstumiama iš bažnyčios. Apskritai ji stengėsi nepulti labai nei rusų valdžios, nei sulenkėjusių kunigų nei dvarininkų, tikėdamasi, kad lengviau pasieks savo teisėtus reikalavimus, jei visų tų pajėgų nenustatys prieš save. Bet tuo būdu „Aušra” nepalenkė į savo pusę nei vienų nei kitų: rusai tiek į ją, tiek į visą slaptąją spaudą žiūrėjo, kaip į vokiečių darbą prieš rusus, o sulenkėjusi bajorija, svajodama apie kultūrinę lenkų hegemoniją Lietuvoje, visą lietuvių sąjūdį laikė nusikaltimu „broliškų” tautų vienybei.

„Aušros” sustojimas (1886 m.). „Aušros” bendradarbiai ir leidėjai buvo susispietę į būrelį, pasivadinusį Lietuvos Mylėtojais. Nuo trečio numerio ir laikraštis buvo leidžiamas jų vardu. Tame būrelyje buvo labai įvairių žmonių. „Aušros” artimiausi leidėjai ir redaktoriai buvo pasauliniai inteligentai, persiėmę tuo metu populiariais liberališkais šūkiais. Keldami garbingą lietuvių pagoniškąją praeitį, jie tuo būdu kartais įžeisdavo krikščionybę ir katalikų Bažnyčią. Tas nepatiko lietuviams kunigams. Ypač nepalankiai būdavo paliečiama krikščionybė, redaguojant „Aušrą” dideliam veikėjui ir karštam patriotui, bet aiškiam laisvamaniui dr. J. Šliūpui. Todėl katalikiškoji visuomenė nuo jos nusigręžė. Kaip tik tuo metu bankrotavo ir Mikšo spaustuvė, „Aušrai” atsirado materialinių sunkumų, ir 1886 m. ji liovėsi ėjusi. Bet lietuvių visuomenė jau buvo išjudinta ir nebegalėjo rimti be laikraščio. Todėl greit atsirado net keli lietuviški laikraščiai.

„Varpas” (1889—1905 m.). Sustojus „Aušrai”, lietuviškoji inteligentija lyg ir susvyravo. Buvo galvota vėl atgaivinti vienybę, tačiau nepasisekė. Kunigija pradėjo leisti liaudžiai skiriamą „Šviesą”, kuri betgi negalėjo patenkinti visos visuomenės reikalų. Tuo pat metu Mažojoje Lietuvoje ėjo net keli lietuviški laikraščiai, kurie buvo skiriami vietos lietuviams. Amerikoje ėjo „Vienybė Lietuvninkų” ir Šliūpo leidžiamas „Lietuviškas Balsas”, bet jie buvo pritaikyti lietuviams išeiviams, kurių skaičius tada Amerikoje labai augo, ir Lietuvai netiko. Todėl 1889 m. dr. Vincas Kudirka (1858—1899 m.), Varšuvos ir Maskvos lietuvių studentų padedamas, pradėjo leisti mėnesinį laikraštį „Varpą”, išgyvavusį iki 1905 m. Tas laikraštis turėjo nepaprastą reikšmę visam vėlesniam tautiškajam sąjūdžiui.

„Varpas” iš pradžių subūrė visas inteligentiškąsias lietuvių pajėgas. Greta liberalų, laisvamanių, socialistų, dirbo katalikai ir kunigai. „Varpas” iš pradžių stengėsi tiktai pažinti lietuvius ir jų gyvenimą: jo programą turėjo nustatyti patsai gyvenimas. „Varpe” atsispindėjo visi lietuvių visuomenės sluoksniai ir reikalai, visos gerosios ir blogosios gyvenimo pusės. Tuo atžvilgiu buvo ypač įdomus Kudirkos vedamas „Tėvynės Varpų” skyrius. Nuo 1891 m. ir ūkininkams buvo pradėtas leisti specialus mėnesinis laikraštis „Ūkininkas”. Abiejų laikraščių bendradarbiai ir leidėjai buvo tie patys, tik „Varpas” buvo skiriamas inteligentijai, o „Ūkininkas” — valstiečiams ūkininkams. 1901 —1903 m. greta jų abiejų dar buvo leidžiamos „Naujienos”, kurios stengėsi duoti liaudžiai suprantamų pasiskaitymų, visai neliesdamos politikos.

„Varpas” laikėsi principo, kad lietuviai turi pasitikėti tiktai savo jėgomis ir dirbti, nelaukdami jokių politinių atmainų. „Aušra” daugiau dėmesio kreipė į kultūrinius reikalus, o „Varpas” — į ekonominę lietuvių gerovę, nes tikėjo, kad tauta galės greičiau išsivaduoti iš svetimųjų globos, tik ekonomiškai ir kultūriškai sustiprėjus. „Varpas” taip pat užsimindavo ir apie politini Lietuvos savarankiškumą, bet daugiausia jis rūpinosi lietuvių valstiečių gerove. Mat, visi varpininkai buvo valstiečių sūnūs, todėl valstiečių reikalai jiems labiausiai ir rūpėjo. „Varpe” dažnai būdavo straipsnių, aiškinančių, kad valdžia turinti duoti valstiečiams teisių įsigyti daugiau žemės, steigti ūkio, amatų ir prekybos mokyklų, skolinamųjų taupomųjų kasų, vartotojų draugijų (koperatyvų) ir t.t. Nors valdžia to ir neleido, bet vis dėlto šitie reikalavimai turėjo tokią naudą, kad liaudies tarpe kėlė nepasitenkinimą suvaržymais. Be to, „Varpas” nuolat ragino kovoti su priespauda ir priešintis valdžios priemonėms.

„Varpas” kvietė į bendrą kovą su rusais ir sulenkėjusią Lietuvos visuomenės dalį, tačiau dvarininkai negalėjo eiti kartu su valstiečių sūnumis, kurie gynė valstiečių ekonominius reikalus; be to, jie ir dabar dar nenorėjo sutikti, kad Lietuva atsiskirtų nuo Lenkijos. Todėl bendradarbiavimas su jais buvo neįmanomas.

„Varpas” (ir greta jo ėjęs „Ūkininkas) sulaukė spaudos ir kitų laisvių, suteiktų po 1905 m. revoliucijos. Nors jame iš karto sutilpo visa inteligentija, bet, kaip nuo „Aušros”, taip ir nuo jo dėl tų pačių priežasčių nutolo kunigai, turėję savo atskirus laikraščius. Vėliau, atsiradus politinėms lietuvių partijoms, varpininkai suskilo. Pirmiausia nuo jų atskilo socialdemokratai, vėliau pasitraukė ir nuosaikieji tautininkai, kurie buvo nepatenkinti, kad „Varpas” ėmė rūpintis vien tik valstiečių reikalais. Tuo būdu pagaliau prie „Varpo” teliko tik vieni vad. demokratai, iš kurių išsivystė lietuvių valstiečių sąjunga.

„Apžvalga” (1890—1896 m.). Būdami didelėje įtakoje pozityvizmo, kurs neigė visokią metafiziką, varpininkai krikščionybe nesirūpino, nors prieš ją ir nekovojo. Todėl kunigijai, kuri tuo metu sudarė lietuviškos inteligentijos didumą, su „Varpu” buvo ne pakeliui, ir ji tais pačiais 1889 m. įsisteigė sau atskirą laikraštį — „Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgą”, kuris trumpiau vadinamas „Apžvalga”. Ji buvo skiriama daugiausia liaudžiai, ir vyriausias jos šūkis buvo lietuvių tautos vienybė su katalikų Bažnyčia. Siekdama to tikslo, ji labiausiai kovojo prieš pravoslavinamąjį rusinimą, ragino tėvus neleisti savo vaikų rusinti mokyklose.

Apskritai „Apžvalga” buvo nepaprastai karinga. „Varpas” visų pirma kėlė susipratimą, o ji raginte ragino kovoti su rusinimu, jam priešintis. Iš kiekvieno jos žodžio tryško didžiausias atkaklumas, tvirtas pasitikėjimas savo skelbiamomis idėjomis ir laimėjimu. Ją redagavo garsusis Dėdė Atanazas — kun. Pakalniškis († 1933 m.).

Apžvalga kartą šitaip rašė: ,,Kuriems tai papūtžandiams parėjo į galvą mus rusais paversti. Žinoma, tie papurgalviai teisybės nežiūri, ji Rusijoje ir šiaip jau yra ir nuskurusi ir sutrūkusi, kad nė sulopyti nebegali. Tai už lygias mūsų aukas esame skriaudžiami . . Bet mes apsigimėme katalikais, tai ir mirsime katalikais, nors čia maskoliai mums galvas nusukinėtų … Atsilieps tai jiems kada … Katinui į kregždžių lizdą derinantis, tie padarai pagatavi jam akis išdraskyti. Ir mes turime tiems Liuciferio tarnams atsispirti . . .”

Toks laikraščio tonas drąsino žmones nenusileisti. O „Apžvalga” buvo gana plačiai skaitoma, ypač Žemaičiuose. Vieną kartą ji pati rašė apie save, kad rusintojai, „paminėjus vien „Apžvalgos” vardą, purškia it velniai, su švęstu vandeniu pakrapyti”.

Be to, „Apžvalgoje”, greta tikybinių ir tautinių straipsnių, buvo spausdinami ir visuomeniniai bei ekonominiai, nes ji stengėsi atstoti ir varpininkų leidžiamąjį „Ūkininką”. Ji išleido ir keletą tikybinio ir pasaulinio turinio knygučių.

„Tėvynės Sargas” (1896—1904 m.). Karingas „Apžvalgos” tonas, kurs buvo nukreiptas ne tik prieš rusus, bet ir prieš „Varpą” (jį „Apžvalga” apšaukė bedievišku), nepatiko net kai kuriems kunigams. Dėl griežto tono „Apžvalga” daug labiau buvo persekiojama rusų, o, be to, visiškai be reikalo kiršino pasaulinius lietuvius inteligentus ir kunigiją. Tuo metu dar jaunas kunigas Juozas Tumas Vaižgantas, pasitaręs su kitais nuosaikesniais kunigais, įkalbinėjo redaktorių kun. Pakalniškį pakeisti „Apžvalgos” toną, bet šis nesutiko. Tada ir buvo pradėtas leisti nuosaikesnis, Tumo redaguojamas katalikiškas laikraštis — „Tėvynės Sargas”, išsilaikęs iki spaudos draudimo panaikinimo. Jis laikėsi maždaug tų pačių tikslų, kokių laikėsi tuo metu nustojusi eiti „Apžvalga”, tik rašė švelnesniu tonu. Laikraštis buvo gana įvairus ir gerai vedamas, nes apie jį buvo suburtos visos geriausios lietuvių katalikų pajėgos. Jam taip pat labiausiai rūpėjo katalikybė ir lietuvybė: čia nuolat buvo rašoma apie išlaikymą lietuviškų pamaldų bažnyčiose, aikštėn keliamos rusinimo pastangos ir rusų biurokratų daromos kraštui skriaudos.

Iš veikėjų, susibūrusių apie „Tėvynės Sargą”, kiek vėliau susidarė dar viena politinė grupė, pasivadinusi krikščionimis demokratais.

Laikraščių reikšmė. Visi tie ir dar kiti, čia neminėti, mažesnės svarbos laikraščiai buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje (vienas kitas ir Amerikoje) ir gabenami vysk. Valančiaus nurodytu būdu per sieną. Jie buvo gabenami tų pačiųknygnešių. Daugelis knygnešių pakliūdavo žandarams į rankas, daugybė knygų ir laikraščių žūdavo, tačiau darbas nesustojo. Apie lietuviškus laikraščius susibūrė visa inteligentija. Bendras spaudos darbas ją jungė ir kitam tautos darbui. Laikraščių dėka liaudis palengva ėmė tautiškai susiprasti, mokyklas lankąs jaunimas per laikraščius irgi įsitraukė į bendrą darbą. Tuo būdu tauta buvo ruošiama tolimesnei kovai ir galutiniam laimėjimui.

Kova su Lietuvos rusinimu ir pravoslavinimu

Priešinimasis rusams. Lietuvai rusinti valdžia vartojo įvairiausias priemones: spaudą, mokyklas, valsčių savivaldybes, kolonistus ir t.t. Kaip reikia su tuo kovoti, pirmasis pamokė vysk. Valančius, o vėliau — slaptoji lietuvių spauda. Valančius ragino nesimokyti rusiškai, su rusais rusiškai nekalbėti, o kalbinamiems atsakyti: „Nesuprantu”. Esą, į Rusiją nuvykęs lietuvis negalįs reikalauti, kad su juo kalbėtų lietuviškai, tad Lietuvoje niekas negalįs reikalauti, kad kas kalbėtų rusiškai. Kad jaunimas nepramoktų rusiškai, jis ragino neleisti vaikų į rusų mokyklas, o mokyti juos namie. Tada ir prasidėjo slaptosios mokyklos ir mokymas namie, prie motinos verpstės.

Kova dėl bažnyčių buvo sunkiausia, nes jos buvo labiausiai puolamos. Tam tikslui vysk. Valančius išleido net 9 slaptus atsišaukimus, kuriuose mokė, kaip turi priešintis pravoslavinimui tikintieji ir kunigai. Jis ragino jokiu būdu neiti į cerkves. Jei kunigams įsakytų raginti žmones į pravoslaviją, jie turį veikti priešingai, nors už tai tektų ir mirti. Esą, nereikią bijoti jokių kančių, nes Dievas visada sunaikinąs ir galingiausių viešpačių nedorus sumanymus. Roma persekiojusi krikščionybę, ir Dievas ją sunaikinęs. Vyskupas nebaigė sakyti, bet ir taip jau buvo aišku, kad Dievui nepatinkąs Rusijos sumanymas panaikinti Lietuvoje katalikybę, ir Jis pražudysiąs Rusiją.

Rusai tuo tarpu visaip persekiojo katalikybę; neleido statyti naujų ir remontuoti senų bažnyčių. Be to, ėmė uždarinėti vienuolynus, o vienur kitur ir bažnyčias. Tuo pat metu daug kur buvo statomos naujos cerkvės. Valančius mokė ir čia priešintis rusams. Esą, iš pradžių reikią gražiuoju prašyti vyresnybę neuždaryti bažnyčios, bet jei tatai negelbėtų, tuomet reikią visiems parapijonims susirinkus į šventorių ir į bažnyčią jokiu būdu neleisti jos uždaryti. Kiek vėliau to pat mokė ir „Apžvalga”.

Uždarant bažnyčias, žmonės daug kur ir bandė priešintis. Pirmas toks atsitikimas buvo Tytuvėnuose dar Valančiaus laikais (tytuvėniškių pasipriešinimą jis laikė visiems pavyzdžiu). Didesnį pasipriešinimą žmonės parodė tik 1886 m., uždarant Kęstaičių bažnyčią, prie kurios gyveno pasenę ir ligoti kunigai. Žmonės susirinko ginti uždaromos savo bažnyčios. Atvykę žandarai su kazokais juos visus išvaikė, bažnyčios altorius išgriovė, kryžius sulaužė, paveikslus ir vėliavas sukapojo, sugadino net trobesius, kad nebegalima būtų juose gyventi. Buvo uždaryta nemaža vienuolynų ir kitur, bet labiausiai pragarsėjo kruvinas uždarymas moterų benediktinių vienuolyno ir jų bažnyčios Kražiuose.

Kražių skerdynės (1893 m.). Valdžia nutarė panaikinti Kražių vienuolyną, bažnyčią ir kapines (1891 m.). Vyskupas Paliulionis, gavęs įsakymą (1892 m.) išgabenti vienuoles į Kauną, kurį laiką delsė, rūpindamasis, kad įsakymas būtų pakeistas, bet pagaliau liepė jį vykdyti. Tuo tarpu žmonės sujudo. Buvo paduoti keli prašymai užtarimo ne tik carui, bet net ir užsienio valdovams. Caro atsakymo nesulaukdami, žmonės ėmė dieną ir naktį budėti bažnyčioje, nes bijojo, kad policija jos neuždarytų nesulaukusi atsakymo. Policija daug kartų bandė išvaikyti žmones, o valdžios įsakomi kunigai mėgino išnešti iš bažnyčios Švenčiausiąjį, tačiau žmonės neleido. Pagaliau atvyko bažnyčios uždaryti patsai Kauno gubernatorius Klingenbergas

su dideliu būriu policijos. Jis veltui bandė prikalbėti žmones išeiti geruoju iš bažnyčios — tie nesiskirstė. Rusams pavartojus jėgą, šventoriuje susibūrę pagaliais ginkluoti vyrai puolė ginti mušamųjų, ir kilo smarkios muštynės su policija. Jos truko iki pat ryto, ligi atvyko pareikalautas būrys kazokų, ir minia žiauriausiu būdu buvo išsklaidyta. Kai kurie prigėrė, įvyti į patvinusią upę, o kiti, sugaudyti prie bažnyčios ir namuose, buvo suvesti prie valsčiaus valdybos, skaudžiai išplakti ir susodinti į kalėjimus.

Kražių bažnyčios gynėjų teismas įvyko beveik po metų Vilniuje. Visuomenės pasipiktinimas valdžios priemonėmis buvo toks didelis, jog kaltinamuosius veltui apsiėmė ginti žymiausi Rusijos advokatai. Suimtieji buvo kaltinami padarę iš anksto suplanuotą, inteligentų ir lietuviškųjų laikraščių sukurstytą maištą. Tačiau advokatai, remdamiesi liudininkų parodymais, įrodinėjo, kad dėl įvykių kalta pati administracija, kuri užpuolė nekaltus žmones besimeldžiant. Jie net reikalavo bausti ne kaltinamuosius, o valdininkus, kad šie daugiau nebesavavaliautų ir nebedarytų Rusijai gėdos prieš pasaulį.

Teismas taip pat švelniai pažiūrėjo į kaltinamuosius ir jiems paskyrė mažas bausmes. Be to, pačiam teismui prašant, caras jiems dovanojo visas bausmes; buvo palikta po metus kalėti tik 4 vyrams, kuriems teismas buvo paskyręs po 10 metų katorgos. Tuo būdu administracija buvo aiškiai sukompromituota.

Kražių įvykių reikšmė tautiškajam judėjimui buvo nepaprastai didelė. Rusų žiaurumas pirštu prikišamai parodė priespaudos jungą, o laiminga bylos pabaiga padrąsino dar griežčiau kovoti su priespauda. Lietuviškoji spauda dar labiau paplito; šaukdama į kovą, ji nuolat rodė šitą dangaus keršto šaukiančią rusų valdžios nuodėmę — Kražių skerdynes. Į kovą stojo kaskart vis platesni visuomenės sluoksniai. Ypač aiškiai pradėjo reikštis pasipriešinimas mokyklose: mokiniai atsisakinėjo kalbėti rusiškai maldas, eiti į cerkves ir ėmė burtis į kuopeles.

Tautiškas susipratimas gimnazijose ir kunigų seminarijose

Gimnazijose, panaikinus baudžiavą, lietuvių valstiečių vaikų ėmė rastis kaskart vis daugiau. Tautiškasis sąjūdis veikiai pasiekė ir juos. Ypač aiškiai tas sąjūdis pasireiškė Užnemunėje — Marijampolės gimnazijoje ir Veiverių seminarijoje, — kur rusinamoji politika nebuvo tokia griežta. Čia net buvo mokoma lietuvių kalbos, o mokytojais galėjo būti ir lietuviai. Todėl jau mokyklose susipažinę su lietuvių kalba ir dažnai lietuvių mokytojų paraginami, mokiniai augo tautiškoje dvasioje. Iš jų išėjo tokie lietuvių veikėjai, kaip Jonas Užupys, Petras Kriaučiūnas ir visa eilė vėlesnių „Aušros”, „Varpo” ir kitų laikraščių bendradarbią. Tautiškas susipratimas brendo ir Šiaulių gimnazijoje (silpniau augo Kauno gimnazijoj), kur buvo sunkesnės sąlygos, nes čia net malda buvo draudžiama lietuviškai kalbėti.

Vis dėlto, kapelionų skatinami, mokiniai priešindavosi pravo-slavinimui, atsisakydavo net mokyklą lankyti. Daugelis jų nukentėjo — buvo išvaryti iš gimnazijų; jų tarpe buvo išvaryti dabartinis prezidentas A. Smetona, ministeris pirmininkas J. Tūbelis ir daugybė kitų. Sunkų vargą kęsdami, jie vykdavo baigti mokslo kur nors į Rusiją, tačiau nuo savo šventojo darbo neatsisakydavo.

Susipratimas dvasinėse seminarijose taip pat prasidėjo Užnemunėje, t. y. Seinų seminarijoje. Čia, vieno profesoriaus paraginti, klierikai surinko net apie 500 liaudies dainų, kurių išspausdinti betgi neleido Rusų valdžia. Grupė klierikų buvo paruošusi lietuvių kalbos žodyną, bet ir jis dėl tos pačios priežasties negalėjo pasirodyti. Apskritai Seinų seminarijoje klierikų tarpe vyravo tautiška dvasia, nors daugumas profesorių buvo lenkai. Iš šios seminarijos išėję kunigai pradėjo rūpintis grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčią. Pirmoji bažnyčia, į kurią buvo grąžintos lietuviškosios pamaldos, buvo Veisėjų. Tatai padarė čia 1870 m. paskirtas klebonu Seinų seminarijos auklėtinis kun. P. Leonavičius. Jis taip pat pradėjo mokyti lietuviškai katekizmo ir poterių. Vėliau tas pat atsitiko Naumiesty, Šventežery. Seirijuose, Simne, Prienuose ir kt.

Lietuviškas sąjūdis palengva Įsiskverbė ir į Žemaičių seminariją, kuri kartu su vyskupu Valančium 1865 m. iš Varnių buvo perkelta į Kauną. Muravjovas, iš visur išstumdamas lenkų kalbą, uždraudė ją vartoti ir seminarijoje, kur iki tol buvo lenkiškai dėstoma homiletika (pamokslų mokslas); dabar buvo įsakyta ją dėstyti rusiškai arba lietuviškai. Nuo to laiko profesorius (vėliau Seinų vyskupas) Antanas Baranauskas čia ėmė dėstyti lietuviškai lietuvių kalbą ir homiletiką. Jis pats buvo geras lietuvių kalbos mokėtojas, jo jaunystės poezija irgi buvo klierikams gerai žinoma, todėl niekas kitas čia negalėjo geriau sukelti susidomėjimo lietuvių kalba. Iš jo tad mokinių išėjo didysis mūsų kalbininkas kun. K. Jaunius; jo mokinys buvo ir poetas Vienažindys. Vėliau čia mokėsi visa eilė didžių veikėjų, kaip antai: Maironis, Jakštas, Tumas ir kt. Iš pradžių tautiškas judėjimas seminarijoje buvo neorganizuotas, bet veikiai klierikai pradėjo burtis į slaptas kuopeles, laikė slaptų lietuviškų knygynėlių, išsirašinėjo laikraščių ir patys juose bendradarbiavo. Dar prieš atgaunant spaudą Kauno seminarijoje jau buvo susidariusi stipri lietuvybės tvirtovė; iš jos išėję kunigai skleidė lietuviškumą visam krašte.

Iš visų Lietuvos seminarijų mažiausia lietuviškumo tebuvo vilniškėje, tačiau ir ten pasitaikydavo vienas kitas susipratęs lietuvis. Bet užtat didelė lietuvybės oazė buvo Petrapilio dvasinė akademija, į kurią iš visos Lietuvos patekdavo daugumas gabiausių susipratusių lietuvių klierikų ir kunigų. Ten jie susiartindavo ir grįždavo dirbti bendro tautiškojo darbo.

Tuo būdu jau prieš spaudos atgavimą buvo aiškiai matyti, kur krypsta lietuvių mokslo jaunuomenė: ji nenorėjo eiti nei senuoju valdžios draudžiamu lenkiškuoju keliu nei valdžios siūlomu rusiškuoju, bet veržėsi į savitą lietuviškąjį kelią.

Spaudos draudimo panaikinimas (1904 m.)

Slaptosios spaudos išsiplėtimas. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda auga, nepaisydama jokių persekiojimų. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamąsias knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Lietuviai tų knygpalaikių neėmė nė į rankas, o slaptųjų knygų skaičius labai sparčiai augo. Nuo lietuviškos spaudos pradžios ligi 1864 m., — t. y. per 300 metų lietuviškų knygų buvo iš viso išspausdinta vos 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t. y.

iki „Aušros” pasirodymo buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903, neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1.372 knygos. Jų tarpe buvo nemaža knygų, nukreiptų prieš Rusų valdžią, buvo ir vien tik prieš rusus išleistų atsišaukimų.

Valdžios priemonės spaudai slopinti. Nuolatinis lietuviškų knygų ir laikraščių augimas padarė valdžiai daug rūpesčių. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kokias numatė Rusų įstatymai. Vėliau, kai pradėjo eiti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo duota teisė bausti nusikaltusius, konfiskuoti ir deginti sugautuosius raštus. Ir iš tikro, žandarai labai daug sunaikino lietuviškų knygų; pav., 1891—1893 m. vien tik sieną saugantieji žandarai konfiskavo 37.718 lietuviškų knygų ir laikraščių, o 1900—1902 m. — net 56.182. Į tą skaičių dar neįeina tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.

O vis dėlto, kad ir daug konfiskuodavo, — tačiau kur tik būdavo koks susipratęs lietuvis, visur būdavo galima rasti lietuviškų knygų ar laikraščių. Knygos eidavo iš rankų į rankas, kaip kokia brangenybė. Mažiau jų būdavo tik Seinų ir Vilniaus srityse, kur buvo mažiau susipratusių lietuvių (nesusipratę lietuviai, bijodami bausmių, jų neskaitė). Nukentėjusių už slaptą knygų laikymą ar platinimą bus apie 1.000 žmonių. Jų tarpe buvo ir prastų kaimiečių, ir kunigų ir pasaulinių inteligentų.

Draudimo panaikinimas. Nors už knygų platinimą buvo baudžiama keleriais metais kalėjimo ir ištrėmimu į Rusijos gilumą ar Sibirą, tačiau knygų platinimo tatai nesulaikė. Priešingai, jis vis augo. Dėl to teko susirūpinti ir patiems valdžios atstovams. Jie turėjo prisipažinti nebepajėgią kovoti su knygų platinimu. Skundėsi dėl to centro valdžiai generalgubernatorius, skundėsi savo viršininkams ir žemesnieji valdininkai. Matydamies nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo (o slaptosios knygos ir laikraščiai sėjo didelę valdžios neapykantą), jie siūlė panaikinti spaudos draudimą: esą, galinti kilti revoliucija.

Patys lietuviai taip pat rūpinosi spaudos laisve. Tuo reikalu atskiri veikėjai, valsčių susirinkimai, lietuvių kolonijos Rusijoje siuntinėjo valdžiai ir pačiam carui prašymus. Kadangi spauda buvo uždrausta administratyviniu būdu, o nebuvo jokio ją draudžiančio įstatymo, tai lietuviai veikėjai stengėsi apeiti tą draudimą. Kai vieną metą Rusų valdžia pasidarė nuolaidesnė, žymiam lietuvių veikėjui P. Vileišiui pasisekė išspausdinti Petrapily keletą lietuviškų moksliškų knygučių. Bet vėliau jam cenzūra paprastai atsakydavo: „Leidžiama spausdinti, tik rusiškomis raidėmis”. Vieną kitą knygutę ar kokį atsišaukimą pasisekdavo išspausdinti, tik cenzūrą apgavus arba apėjus.

1900 m. inž. A. Maciejauskas Petrapily išspausdino lietuvišką žemėlapį. Policija jį konfiskavo. Tada Maciejauskas apsiskundė teismui ir, pasiekęs per visas instancijas senatą, bylą laimėjo, nes policija savo pasielgimo negalėjo paremti jokiu įstatymu. Tos bylos laimėjimas lietuvius paskatino dar energingiau veikti, valdžia darėsi vis nuolaidesnė ir į galą jau liovėsi persekioti tikybinio turinio užsieny spausdintas knygas.

Neteisybę, daromą lietuvių tautai, pagaliau sužinojo ir rusų visuomenė, ir iš pažangiųjų jos sluoksnių vis dažniau pasigirsdavo balsų, raginančių panaikinti spaudos draudimą. Be jų, rusų laikraščiams tokių straipsnių kartais įpiršdavo ir patys lietuviai inteligentai. Bet visų svarbiausias tuo reikalu palankus balsas buvo Lietuvoje veikiančios Rusų administracijos. Ji siūlė todėl panaikinti draudimą, kad jis nepasiekęs tikslo — lietuviai rusų raidžių (vad. graždankos) neprisiėmę. Rusųvaldžia įsitikino, kad ji veltui kovoja su lotyniškomis raidėmis, kad tatai ne tik nieko nepadėjo krašto rusinimui, bet dar pakenkė, ir 1904 m. gegužės 7 d. (sen. kalendorium balandžio 24 d.) caras paskelbė lietuviškosios spaudos laisvę. Grąžinti lietuviams spaudą valdžiai buvo dar ir dėl to svarbu, kad tuo metu prasidėjo Rusijos karas su Japonija, ir buvo reikalinga ramybė valstybės viduje.

Šio dekreto paskelbimą paveikė aukštieji Rusų valdžios atstovai Lietuvoje. Negalėdami spaudos atšaukimo pasiekti per ministerius, — Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius Veriovkinas sutarė prikalbėti tuo reikalu carą medžioklėje, įvykusioje Baltvyžių giriose. Caras, jų įtikintas, grįžęs į Petrapilį paskelbė tą dekretą.

Spaudos atgavimo reikšmė. Tad leidimas spausdinti lietuviškas knygas nebuvo jokia caro malonė: tą padaryti jį privertė jo tarnų įsitikinimas, kad negalima sulaužyti tautos atsparumo. Spauda ir toliau nebuvo visiškai laisva: ji buvo cenzūros kontroliuojama. Bet pats faktas, kad mažytė tauta apgynė savo teises prieš didžiulį milžiną, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių ir palengvino sąlygas tolimesniam tautiškosios sąmonės ugdymui.

Kova dėl savo spaudos sujudino visą tautą, laimėjimas sustiprino pasitikėjimą savimi, tačiau draudimo padarytoji žala buvo labai didelė. Lietuviškąsias knygas draudžiant, o lenkiškųjų ne, dalis lietuvių visuomenės, norėdama katalikiškai auklėti savo vaikus, mokė juos lenkiškai skaityti, kad galėtų naudotis lenkiškomis maldaknygėmis. Ypatingai tatai buvo daroma bent kiek aplenkėjusiose srityse. Tuo būdu Rusų valdžia, norėdama atitraukti lietuvius nuo lenkų įtakos, susilaukė priešingų vaisių: spaudos draudžiamuoju metu Lietuva dar labiau aplenkėjo.

Apskritai kova dėl spaudos išeikvojo nemaža lietuvių tautos jėgų ir energijos, kuri normaliose sąlygose būtų buvusi sunaudota vaisingesniam krašto kultūros kėlimui.

1905 m. revoliucija ir Didysis Vilniaus Seimas

Rusų japonų karas ir revoliucija Rusijoje. Rusijos visuomenė, ypač pažangioji inteligentija, jau seniai laukė valstybės santvarkos permainų, sudemokratinimo. Senosios tvarkos šalininkai visomis priemonėmis gynėsi, nepatenkintuosius sodino į kalėjimus, trėmė į Sibirą ir šaudė. Bet kai 1904 m. pradžioje kilo Rusijos karas su Japonija ir iš tolimų rytų ėjo vis liūdnesnės žinios apie rusų nepasisekimus kare, nepatenkintieji, naudodamies valdžios sunkumais, ėmė reikalauti asmens, spaudos ir susirinkimų laisvės, visų piliečių lygybės ir parlamento. Petrapily didelė minia su bažnytinėmis vėliavomis ir šventais paveikslais atėjo prie caro rūmų pareikšti savo pageidavimų, tačiau ji buvo apšaudyta ir išvaikyta; buvo daugybė užmuštų ir sužeistų. Tatai dar labiau paskatino judėjimą. Tuo tarpu pralaimėjusi karą su japonais valdžia visiškai prarado autoritetą. Revoliucionieriai agitatoriai, tuo pasinaudodami, varė karštą agitaciją, ir kai kur jau ėmė kilti kareivių maištai. Pagaliau visoje Rusijoje įvyko visuotinis streikas (1905 m.): sustojo veikę geležinkeliai, tramvajai, paštas, telegrafas; metė darbus fabrikų darbininkai, užsidarė krautuvės ir kontoros; sustreikavo net gydytojai ir vaistinės.

Rusijoje kilęs revoliucinis sąjūdis persimetė ir į Kaukazą, Lenkiją, Pabaltijį, neaplenkdamas nė Lietuvos. Ir čia po miestus ir kaimus važinėjo agitatoriai, ragindami sukilti prieš valdžią ir ponus. Nusigandęs caras paskelbė manifestą, žadėdamas suteikti visai Rusijai konstituciją, duoti asmens, spaudos ir susirinkimų laisvę. Tačiau caro pažadai nepatenkino revoliucijos vadų socialistų: jie reikalavo demokratinės respublikos. Tuo tarpu pavergtosios tautos reikalavo sau plačios autonomijos. Tokiuos pat reikalavimus pareiškė ir Lietuva.

Didysis Vilniaus Seimas (1905 m.). Lietuvoje revoliucinis sąjūdis pasireiškė jau 1905 m. pradžioje, — iš karto tik carui siunčiamomis peticijomis; bet kai rudenį Rusijoje įvyko visuotinis streikas, ir caro valdžia susvyravo, — Lietuvoje taip pat buvo pradėta šalinti rusus caro valdininkus ir viską imti į savo rankas. Tam judėjimui viena linkme pakreipti, gruodžio 4—6 d. Vilniuje buvo sušauktas visuotinis lietuvių seimas. Tuo tarpu jau grįžo į Lietuvą daugumas ištremtų veikėjų, jų tarpe ir 25 metus užsieny išgyvenęs dr. Basanavičius, kurs tame suvažiavime pirmininkavo ir daugiausia jame pasidarbavo.

Suvažiavimas buvo nepaprastai gausingas. Jame dalyvavo apie 2.000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų, kurios kaip tik tuo metu jau buvo susiformavusios ir pradėjusios veikti. Jame dalyvavo net Mažosios Lietuvos atstovai.

Seimas priėmė rezoliuciją, kuria visai etnografinei Lietuvai reikalavo autonomijos su visuotinio balsavimo renkamu seimu Vilniuje; ragino žmones nemokėti Rusų valdžiai jokių mokesčių, uždarinėti degtinės monopolius, neleisti vaikų į rusiškas mokylas, neiti į kariuomenę ir nesikreipti į jokias buvusias valdžios įstaigas. Be to, jis reikalavo, kad mokyklose visi dalykai būtų dėstomi lietuviškai ir kad valsčiuose visi reikalai taip pat būtų atliekami lietuviškai.

Sukilimas Lietuvoje. Dar tebeinant seimui, Vilniaus generalgubernatorius Frezė paskelbė rusų ir lietuvių kalbomis atsišaukimą, kuriuo tikino, kad lietuvių kalba būsianti įvesta į visus pradžios mokyklų skyrius, kad mokytojais būsią skiriami ir lietuviai katalikai, be to, kad būsianti leista lietuvių kalbą vartoti valsčių savivaldybėse vidaus reikalams ir kad valsčių sekretorius (jie tuo metu buvo tikri valsčių valdytojai) galėsią rinktis patys gyventojai. Jis tik patarė gyventojams palaukti, kol visa Rusija persitvarkysianti naujais pagrindais: esą, reikią palaukti, kol būsią pakeisti atitinkami įstatymai. Tokį pat atsišaukimą paskelbė ir Kauno gubernatorius. Tie atsišaukimai buvo išplatinti visuose valsčiuose. Tačiau tuo pat metu paplitę Vilniaus Seimo nutarimai padarė didesnį įspūdį.

Beregint visame krašte prasidėjo rusiškų mokyklų ir monopolių uždarinėjimas, valsčių sekretorių, policijos ir kitų valdininkų šalinimas. Vilniaus Seimas buvo nutaręs, kad Lenkų karalystės administracijai priklausanti Užnemunė (Suvalkų kraštas) būtų priskirtą prie visos Lietuvos, ir tikrai Suvalkų kraštas, šalindamas rusų valdininkus, skelbė susivienijimą su visa Lietuva, ir beveik visa Užnemunė atsisakė mokėti rusams mokesčius. Pačioje 1905 m. pabaigoje revoliucinis sąjūdis pasiekė aukščiausią laipsnį. Rusų valdžia tuo tarpu atsigavo, nuslopino judėjimą Rusijoje ir ruošėsi tą pat padaryti ir Lietuvoje.

Sukilimo malšinimas. Prieš malšindama Lietuvoje sukilimą, Rusų valdžia ėmė skelbti, kad Lietuvoje, ypač Žemaičiuose rusai, esą, skerste skerdžiami. Mat, valdžia tuo norėjo pateisinti ruošiamas griežtas malšinimo priemones. Į Lietuvą buvo atsiųsti kariuomenės būriai, vadinami baudžiamaisiais. Kai kurie iš jų net patrankomis apšaudė miestelius ir kaimus vien tik dėl to, kad ten buvo atstatytas rusas mokytojas ar valsčiaus sekretorius. Ypatingai nukentėjo Akmenė ir Žagarė.

Lietuviškoje Užnemunės dalyje buvo įvesta karo būklė ir buvo įsakyta per 3 dienas sugrąžinti senąją tvarką; priešingu atveju buvo grasinama piniginėmis baudomis ir kalėjimu. Tokių pat grasinimų susilaukė Kauno ir Vilniaus gubernijos. Visame krašte prasidėjo areštai ir trėmimai į Rusiją.

Šitokiu būdu buvo numalšintas judėjimas, dėl kurio nukentėjo labai daug lietuvių inteligentų ir kaimiečių. Bet po to tiek visoje Rusijoje, tiek Lietuvoje buvo padaryta kai kurių palengvinimų. Pirmiausia buvo įsteigta visos imperijos atstovybė, pavadinta Dūma.

Lietuviai Rusijos Dūmoje

Dūma. 1905 m. revoliucinio sąjūdžio metu caras paskelbė manifestą, žadėdamas leisti prie valdymo pačius gyventojus ir įkurti savotiškus atstovų rūmus, pavadintus Valstybės Dūma. Ir iš tikro kitais metais susirinko pirmoji Dūma. Iš pradžių ji pasirodė labai nepalanki valdžiai, ir po 72 dienų buvo paleista. Antroji Dūma pasirodė taip pat priešinga valdžiai: smarkiai ją kritikuodama, ji reikalavo reformų. Tada tuometinis Rusijos ministeris pirmininkas Stolypinas (Kėdainių dvarininkas), kuris buvo didžiausias neribotosios caro valdžios šalininkas ir ramstis, ryžosi tai nepaklusniai Dūmai padaryti galą. Kad atsirastų pretekstas, buvo išprovokuotas Dūmos atstovų socialdemokratų sukilimas; po to Dūma buvo apkaltinta esanti priešvalstybinių gaivalų lizdas ir išvaikyta (1907 m. birželio mėn. 3 d.). Tačiau nedrįsdama visiškai panaikinti Dūmos, caro valdžia pakeitė rinkimų įstatymą, įvesdama atstovų cenzą, ir naujai išrinkta trečioji Dūma pasirodė daug paklusnesnė valdžiai. Atstovų daugumas buvo dvarininkai ir aukštieji valdininkai, kurie rėmė valdžią; čia pasigirsdavo net balsų, kad iš Dūmos reikėtų atimti įstatymų leidžiamąją galią ir palikti ją tik patariamuoju organu, nes caras esąs neribotas valdovas, todėl tik jis vienas tegalįs leisti įstatymus. Šios Dūmos metu vėl atgijo reakcija prieš 1905 m. revoliucijos šūkius, ir visi Dūmos nariai kitataučiai, nepatenkinti valdžia ir likę opozicijoje, buvo apšaukti neištikimais valdžiai, kurių reikią saugotis.

Opozicija trečiojoje Dūmoje buvo negausinga. Tai buvo įvairūs Rusų pavergtų tautų atstovai ir trijų partijų žmonės: konstituciniai demokratai, arba kadetai, socialistai ir darbo žmonių kuopa, arba trudovikai. Jie tik stengėsi saugoti Dūmą ir ginti ją nuo pasiūlymų panaikinti. Progai atsitikus, jie pareikšdavo savo nuomonę įvairiais politikos klausimais. Su jais niekas nesiskaitė, tačiau jų reikalavimus kraštas vis dėlto sužinodavo iš spaudos.

Tokioje atmosferoje praėjo penkeri trečiosios Dūmos darbo metai. Po to pagal įstatymus turėjo būti išrinkta ketvirtoji Dūma. 1913 m. išrinkta ketvirtoji Dūma išgyveno iki bolševikų revoliucijos. Prasidėjus karui, Dūmos autoritetas pakilo: su ja daugiau ėmė skaitytis ir caras, su ja skaitėsi ir užsienis, jos atstovai pasidarė įtakingais žmonėmis. Kilus pirmajai (1917 m.) Rusų revoliucijai, Dūma net paėmė į savo rankas visą valdžią. Ją nuvertė tik bolševikai. Tuo būdu Rusijos žmonių atstovybė — parlamentas žuvo kaip tik tuo metu, kai po ilgų kovų jau buvo įgijęs didesnę reikšmę ir pasidaręs tikruoju visuomenės balso reiškėju.

Lietuviai Dūmoje. Prasidėjus rinkimams į Valstybės Dūmą, Lietuvos visuomenė dar nebuvo politiškai susipratusi. Tada jau buvo net kelios politinės grupės, būtent kairieji — socialdemokratai ir lietuvių valstiečių sąjunga, dešinieji — lietuvių krikščionių demokratų partija ir apie „Viltį” susispietę tautininkai, — tačiau jos visos tebebuvo dar „generolai be armijų”. Jos neturėjo nei suorganizuotų skyrių krašte nei priemonių skleisti savo idėjoms ir siekimams. Visos tos grupės vis dėlto per kiekvienus rinkimus stengdavosi įvesti į Dūmą ir savo atstovų. Tačiau tai buvo nelengva. Lietuvai buvo nustatytas atstovų skaičius. Vieni jų būdavo išrenkami nuo lietuvių valstiečių, miestiečių ir žydų kurijos, kiti nuo dvarininkų kurijos, treti nuo rusų valdininkų kurijos. Rinkimai būdavo netiesioginiai.

Valsčiai rinkdavo apskrities rinkėjus, tie išrinkdavo gubernijos rinkėjus, o šie jau išrinkdavo atstovus į Dūmą. Partijoms buvo sunku vadovauti visiems tiems rinkimų laipsniams. Todėl partijų dėmesys daugiausia būdavo kreipiamas tik į aukštesniuosius rinkimų laipsnius, ypač gubernijose. Čia jau suvažiuodavo visi suinteresuoti Lietuvos veikėjai ir tardavosi, už kuriuos atstovus turi balsuoti jų šalininkai. Kadangi svarbiausias lietuvių atstovų uždavinys buvo ginti Lietuvos reikalus nuo caro valdžios priespaudos, tai paprastai buvo stengiamasi rinkti tokiuos atstovus, kurie nesidėtų su valdžią palaikančiomis rusų partijomis. Tuo būdu dažniausiai būdavo išrenkami kairiųjų pažiūrų žmonės, kurie Dūmoje dėdavosi su trudovikais, socialdemokratais arba su nuosaikiaisiais valdžios priešais — kadetais. Savos lietuvių frakcijos jie nesudarydavo.

Eidami į pirmosios Dūmos rinkimus (1906 m.), lietuviai bandė susitarti su nutautusiais mūsų dvarininkais, tačiau iš jų gavo neigiamą atsakymą. Tada lietuviai susidėjo su žydais, su kuriais išvien ėjo ir į visus kitus Dūmos rinkimus. Žydai visada paremdavo lietuvių kandidatus, o lietuviai jiems padėdavo išrinkti vieną atstovą žydą.

Į pirmąją ir į antrąją Dūmą lietuvių buvo išrinkta po 7 atstovus, o į trečiąją, kai jau buvo pakeistas rinkimų įstatymas, — vos 4; iš Kauno gubernijos lietuvių atstovų dviem sumažėjo (vieną vietą laimėjo lenkai dvarininkai ir vieną rusai valdininkai), o iš Suvalkų gubernijos pagal naująjį įstatymą iš viso buvo renkamas tik vienas atstovas. Taip pat 4 lietuviai atstovai buvo išrinkti ir į ketvirtąją Dūmą.

Apskritai Rusijos Valstybės Dūmai buvo sunku veikti. I ir II Dūmoj, kurios nesugyveno su caro valdžia ir buvo paleistos, aišku, ir lietuviai negalėjo daug ko pasiekti. III-oji Dūma buvo caro valdžios įtakoje; lietuviai, joje būdami opozicijoje, žinoma, taip pat nieko negalėjo laimėti. Bet vis dėlto lietuvių atstovų reikšmė Dūmoje buvo didelė. Ligi tol apie lietuvius ir Lietuvą Rusijoje maža kas težinojo: ji buvo vadinama Rusijos šiaurės vakarų provincija. O dabar gi staiga atsirado Dūmus narių, kurie išeidavo kalbėti, kaip lietuvių tautos atstovai. Jie kėlė balsą prieš Lietuvos priespaudą ir tuo būdu kreipė visos Rusijos tautos akis į savo kraštą. Kartais lietuviams pasisekdavo suinteresuoti savo reikalais ir gauti paramos tų Dūmos frakcijų arba tų Rusų pavergtų tautų atstovų, prie kurių jie prisidėdavo. Taigi Lietuvos reikalai būdavo ginami ir Dūmoje. Pav., II Dūmoje atstovas P. Leonas bandė kelti Lietuvos žemės reformos klausimą, reikalaudamas aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius. Buvo ne kartą keliamas net lietuvių kalbos klausimas, reikalauta įvesti ją į Lietuvoje veikiančiąsias įstaigas. Dūmoje svarstant projektą leisti Lenkijos miestų savivaldybėse vartoti lenkų kalbą, lietuvių atstovo A. Bulotos pasiūlymu daugumas atstovų nusprendė leisti prie Lenkų karalystės priskirtame Suvalkų krašte (aštuonių miestų magistratuose) vartoti ne lenkų, o lietuvių kalbą. Pagaliau ketvirtojoje Dūmoje jau buvo ruošiamasi pradėti svarstyti Lietuvos autonomijos įstatymo projektą. Tas įstatymas buvo paruoštas II-sios Dūmos atstovo P. Leono; dabar iš naujo jį kėlė IV-osios Dūmos atstovas M. Yčas. Jam padėjo visa kadetų partija, prie kurios jis buvo prisirašęs (prie jos buvo prisirašęs ir P. Leonas II-joje Dūmoje). Kad ne revoliucija, tai tas projektas būtų buvęs svarstomas 1917 m.

Mūsų atstovai dar turėjo nemaža progos remti Lietuvos reikalus ir privačiai, — susitinkant su aukštaisiais, Rusiją valdančiais asmenimis, su spaudos žmonėmis, o taip pat ir laikomose paskaitose. Be to, jie lengviau galėdavo prieiti prie aukštųjų ministerijų valdininkų ir savo Dūmos nario autoritetu paremti kurį nors reikalą. Šitie atstovų ryšiai ypač daug padėjo tada, kai per didįjį karą šimtai tūkstančių lietuvių pabėgo į Rusiją ir atsidūrė ten be duonos ir be darbo, kai reikėjo juos šelpti, burti į krūvą ir kurti savas kultūros įstaigas. Atstovo Yčo rūpesčiu net buvo išgauta pinigų išlaikyti dviem lietuviškom gimnazijom Voroneže.

Tautos švietimo darbai po 1905 m.

Spauda. 1905 m. išleisti laikiniai įstatymai palengvino laikraščių steigimą: tam tikslui nebereikėjo prašyti leidimo — pakako tik apie tai pranešti gubernatoriui. Todėl dar 1905 m. pradžioje pasirodė net trys lietuviški laikraščiai: „Lietuvių Laikraštis”, „Lietuvos Bitininkas” ir Petro Vileišio leidžiamas pirmasis lietuvių dienraštis „Vilniaus Žinios”. Pirmasis ėjo Petrapily, o antrieji du Vilniuje. Tų pačių metų pabaigoje Vilniuje pradėjo eiti „Lietuvos Ūkininkas”, o kitais metais ten pat pradėjo eiti „Naujoji Gadynė”, Seinuose „Šaltinis”, o Kaune „Nedėldienio Skaitymas”. Taip pat Kaune išėjo pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas „Draugija”, kurį leido pralotas A. Dambrauskas Jakštas.

Kai „Vilniaus Žinių” leidėjų nuomonės ėmė skirtis, 1907 m. pradėjo eiti gabiausio mūsų publicisto, A. Smetonos, redaguojamoji „Viltis”. Tai buvo stipriausias lietuviškas laikraštis, kuris, nepaisydamas partinių nesantaikų, kvietė visus lietuvius į vienybę, gynė opiuosius tautos reikalus, kovojo su Rusų priespauda ir lenkų pastangomis nutautinti lietuvius, išvaryti lietuvių kalbą iš bažnyčių ir t. t.

Tuo metu tautiškoji veikla taip pagyvėjo, kad, praslinkus 10 m. nuo spaudos atgavimo, Rusijos ribose jau ėjo net 25 lietuviški laikraščiai (10 Kaune, 8 Vilniuje, 3 Seinuose, 3 Rygoje, 1 Žemaičių Naumiesty). Be to, dar buvo daug tokių laikraščių, kurie tik trumpą laiką teėjo.

Draugijų gyvenimas. Po 1905 m. revoliucijos palengvėjo ir kultūrinių draugijų steigimas. Todėl 1906 m. Kaune buvo įkurta Šv. Kazimiero Draugija knygoms ir laikraščiams leisti (ji leido „Ned. Skaitymą”, iš kurio vėliau atsirado „V i e n y b ė” ir „D r a u g i j a”). Vilniuje 1907 m. buvo įkurta Lietuvių Mokslo Draugija, kuri pasiryžo tirti lietuvių tautą, jos kultūrą ir kelti lietuviškąjį mokslą (ji ir dabar tebėra gyva ir tebeleidžia savo žurnalą Lietuvių Tautą). Tais pačiais metais Vilniuje įsikūrė Lietuvių Dailės Draugija ir daug kitų draugijų.

Ypatingą reikšmę turėjo trys draugijos, įkurtos švietimo reikalams, būtent Vilniuje „Rytas”, Kaune „Saulė” ir Marijampolėje „Žiburys”. Ypač plačiai buvo užsimojusi „Saulė”. Jos rūpesčiu buvo įkurta nemaža pradžios mokyklų, skaityklų ir pedagoginiai kursai Kaune, iš kurių išėjo daug tautiškai susipratusių mokytojų ir šiaip apsišvietusių veikėjų. Kylant lietuvių tarpe kaskart vis didesniam susidomėjimui prekyba ir visam krašte steigiantis vartotojų bendrovėms (koperatyvams), „Saulės” draugija taip pat Kaune įsteigė buhalterijos kursus, kurie ruošė tam darbui tinkamus žmones.

Suvaržymai. Po kiek laiko Rusų valdžia vėl suvaržė duotąsias laisves. Gubernatorių nuožiūrai buvo pavesti bausti nusikaltę redaktoriai, draugijų steigimas buvo suvaržytas. Tačiau tatai jau nebesulaikė išsiplėtusio judėjimo. Laikraščiai nebesustojo ėję, nors redaktoriai labai dažnai būdavo baudžiami piniginėmis bausmėmis ir kalėjimu. Suvaržius viešąsias draugijas, buvo pradėtos steigti slaptosios. Ėmė kurtis lietuviškosios draugijos net mokyklose ir universitetuose. Pirmoji lietuvių moksleivių organizacija, įsteigta 1911 m., buvo „Ateitis”. Tai buvo katalikiška ir tautiška organizacija, kuriai priklausė beveik visa mokslus einančioji jaunuomenė. Tik vėliau iš jaunimo, susispietusio apie moksleivių žurnalą „Aušrinę”, atsirado socialistiškosios pakraipos moksleivių aušrininkų organizacija. Tačiau iki pat 1917 m. revoliucijos aušrininkai buvo palyginti negausingi.

Lietuviai inteligentai Lietuvoje negalėdavo gauti darbo; dažniausiai jiems tekdavo dirbti Rusijoje. Lietuvoje galėdavo likti tik kunigai ir laisvųjų profesijų inteligentai — gydytojai ir advokatai. Todėl lietuviai daugiausia ir rinkdavosi tas profesijas. Likę namie, jie varė tautišką organizacinį darbą. Tuo būdu pamažu visomis viešosiomis ir slaptosiomis draugijomis, savomis mokyklomis, lietuviškais vakarais (su vaidinimais, dainomis ir tautiškais žaidimais) buvo keliama savo kalbos ir tautos meilė. Tauta buvo ruošiama savaimingam gyvenimui ir savosios kultūros kūrimui.

Tautiškojo sąjūdžio santykiai su nutautusia bajorija

Lietuviams veikėjams, ugdantiems tautišką susipratimą, tekdavo susidurti ne vien su Rusų valdžios priespauda, bet ir su sulenkėjusios bajorijos pasipriešinimu.

Jau iš seno Lietuvos bajorai jautėsi lietuviai, bet sakėsi esą lenkiškos kultūros ir stropiai laikėsi unijos tradicijų. Jie jautėsi savo krašto patriotai, gėrėjosi didinga Lietuvos praeitimi, vadino save lietuviais, bet, būdami lenkiškos kultūros, negalėjo sutikti su naujuoju lietuviškuoju judėjimu. Naujasis, iš liaudies kilęs tautiškasis judėjimas ėjo gaivinti ne didžiosios kunigaikštijos tradicijų, apie kurias svajojo bajorija, bet savo krašto tautiškojo charakterio, — ėjo kurti lietuviškos savaimingos kultūros. Todėl bajorijai buvo ne pakeliui su šituo sąjūdžiu, nes ji nenorėjo atsisakyti nuo savo tradicinių pažiūrų ir dėtis su „mužikais”, kurie, sudarydami daugumą, pasijuto esą teisėti krašto šeimininkai.

Todėl bajorija ir visi aplenkėję sluoksniai tuojau ėmė kovoti su tautiškuoju sąjūdžiu: lietuvius veikėjus apšaukė šovinistais „1itvоmanais”, lenkų ėdikais; esą, tų „litvomanų” tesanti tik saujelė: reikią tik pavaryti lenkišką agitaciją, ir po keleto dešimtmečių visi lietuviai kalbėsią lenkiškai.

Lietuviai veikėjai, nepaisydami tokio nepalankaus bajorijos nusistatymo, ne kartą kvietė ją prisidėti prie bendro tautos darbo. Tam tikslui buvo išleista net atskira A. Jakšto lenkiškai parašyta brošiūra — „Lietuvių Balsas” (1902 m.), kur jaunoji bajorų karta buvo kviečiama j bendrą Lietuvos atgaivinimo darbą. Tačiau mūsų bajorija daugybe straipsnių ir specialia brošiūra atsakė: „Niekad, niekados”.

„Lietuvių Balse” („Glos Litwinöw”) buvo išdėstyta, kokiomis sąlygomis būtų galimas bendradarbiavimas. Pirmiausia čia pasakoma, kad lietuvių tautiškojo sąjūdžio idealas esąs savos kultūros kėlimas. Lietuva turinti būti lietuviams, o ne Lietuva Lenkijai, kaip to norį nutautę mūsų bajorai. Apie uniją negalį būti nė kalbos, nes jau pasikeitusios sąlygos. Lenkų kultūra esanti aukšta, bet lietuviams ji svetima, ir todėl jie norį sukurti savą kultūrą. Kiekvienas lietuvis turįs likti lietuviu, kalbėti lietuviškai, mylėti savo kalbą ir kraštą. Lietuviai turį apsišviesti, išmokti amatų, prekybos ir nesiduoti visokiems prašaliečiams išnaudojami, turį sukurti sau geresnes gyvenimo sąlygas namie, o nevažiuoti ieškoti duonos ir laimės į Ameriką, Afriką ar Australiją. Iš jaunosios bajorų kartos tenorima tik vieno, — kad ji būtų mūsų. Iš kilmės ji sava, bet iš dvasios svetima; tatai rodančios ir sulenkintos lietuviškosios pavardės: Gintowt, Butrym, Rymbut, Gimbut, Kupšč, Korejwo ir t.t. Horodlės suvažiavime gautieji lenkų herbai Lietuvos bajorų prigimties nepakeitę. Tačiau, kad mūsų bajorai taptų ir iš dvasios lietuviais, siūloma imtis lietuvių kalbos, mesti keistą pažiūrą, kad mokslintam lietuviui netinką savąja kalba kalbėti bajoro kieme, klebonijoje ir didikų rūmuose. Bajorija, jei norinti įrodyti savo lietuviškumą, turinti tarp savęs ir visur kalbėti lietuviškai. Bajorų kilmingumą lietuviai pripažinsią, bajorai gausią priderančią vietą tautoje, tik turį stoti po tautiškosios Lietuvos vėliava. Jei jie ateisią po lietuviškąja vėliava, lietuviai juos priimsią su išskėstomis rankomis, jei nueisią po Lenkijos vėliava — jų neprakeiksią, tik, jei bandysią veikti lenkybės naudai lietuvių tarpe, — jie būsią laikomi tautos priešais, ir su jais būsią kovojama.

Toji lietuvių brošiūra, nors ir sulaukė lenkų spaudoje gyvo atgarsio, tačiau niekas su ja nesutiko. Griežčiausiai neigiamai atsakė Krokuvoje išleista brošiūra, pavadinta „Niekad, niekados” (“Przenigdy”). Apskritai mūsų bajorijos nusistatymas buvo laikytis Lenkijos ir remti lenkų kalbos įsigalėjimą Lietuvoje. Aišku, kad šitokioj dėtoj susikalbėti su ja buvo neįmanoma.

Dėl bendradarbiavimo su nutautusia bajorija buvo nemažai rašyta ir lietuvių spaudoje, tačiau prie bendro darbo tepri-sidėjo tik mažytė dalelė bajorų. Tuo būdu mūsų bajorija pagaliau visiškai atskilo nuo tautos kamieno ir iki paskutinių laikų buvo lenkybės atspara Lietuvoje.

Kovos dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose

Lietuvos kunigijos lenkėjimas. Nuo pat krikščionybės įvedimo Lietuvos Bažnyčia buvo susijusi su lenkybe. Pirmieji vyskupai ir kunigai buvo lenkai. Vėliau daugumas jų nors ir buvo kilimo lietuviai, tačiau, būdami kilę iš sulenkėjusios bajorijos, išėję mokslus Lenkijoj, kalbėjo lenkiškai. Ypač buvo sulenkėję aukštieji dvasininkai. Tik vikarai, kurie buvo kilę iš valstiečių arba iš neturtingųjų bajorų ir mokėsi savose mokyklose arba privačiai, dar mokėjo lietuviškai. Užplūdus reformacijai, katalikų Bažnyčia buvo susirūpinusi paruošti kunigų, mokančių susikalbėti su liaudim lietuviškai; tam tikslui įsteigtos seminarijos ypačiai buvo skiriamos lietuviams (žiūr. 344 psl.). Bet kai reformacijos pavojus praėjo, kai visi didikai grįžo į katalikybę, — visos reformos buvo pamirštos, ir Bažnyčios organizacija liko lenkiška. Net kaimų kunigai dažnai nemokėjo lietuviškai ir su savo parapijomis negalėjo susikalbėti. Ypač blogai tuo atžvilgiu buvo Vilniaus vyskupijoje.

Bažnyčios sulenkėjimo padariniai buvo labai liūdni. Nemokėdami kalbos, kunigai negalėjo išmokyti žmonių ne tik tikėjimo tiesų, bet ir poterių. Kai kur žmonės nemokėjo net persižegnoti, o kunigai negalėjo net išpažinties klausyti. Dievobaimingi žmoneliai turėjo mokytis poterių lenkiškai, bet, nesuprasdami žodžių, juos baisiai iškreipdavo, ir iš jų pasidarydavo tikras žargonas.

Kunigas Burba, kuris už lietuviškąją veiklą turėjo išvažiuoti j Ameriką, yra užrašęs šitokią iškraipytą Tėve Mūsų maldą: „Vina Ojca i Sina ir Duka sviętago, Omen. Jėzau Kristau! Ojče nas, kuri jest niebik, senei imin Toje, boc volik stoja, ajee niebik, tak ir žeme, kleba našiaga paušedniaga daj nam dzisa i odpušč naša vinia, jak i mi adpuščaem svoim inavaicam, alia nas zbab oda všago žlago, Omen”. Tai yra biaurus gudiškosios, lenkiškosios ir lietuviškosios kalbos mišinys (čia lietuviški žodžiai tėra tik tie, kurių skambesys yra panašus į slaviškus žodžius; pav., ktory — kuris, ziemia — žemė ir t.t.).

To paties kunigo Burbos paklausta, ar mokanti lietuviškus poterius, viena moterėlė atsakė: „Kunigėli, ar ir lietuviškų poterių esama? Aš maniau, kad tik šnekėti galima lietuviškai, o melstis tik lenkiškai”.

Tokiuo būdu žmonės lenkėjo. Prisidėjus dar kitiems veiksniams, ypač dvaro įtakai, atsirado mišrų parapijų: greta lietuviškų, atsirado ir lenkišku žargonu kalbančių šeimų. Su tuo lenkinimu per bažnyčias buvo pradėta kovoti tik išsiplėtus tautiškajam judėjimui ir atsiradus susipratusių lietuvių kunigų. Jie pradėjo lietuviškai mokyti žmones katekizmo, lietuviškai sakyti pamokslus ir bažnyčiose pratinti žmones giedoti lietuviškas giesmes. Tačiau lenkiškoji Bažnyčios vyresnybė, dvarininkų ir šiaipjau sulenkėjusių lietuvių prašoma, stengėsi tokiuos kunigus šalinti. Žmonės juos gynė, prašė palikti, o pašalinti lenkus kunigus, bet vyresnybė nekreipė dėmesio į tuos prašymus, o kartais net labai akiplėšiškai atsakydavo, siūlydama išmokti lenkiškai, arba grasindavo uždaryti bažnyčias. Ypač tuo pasižymėjo Vilniaus vyskupijos vyresnybė.

1897 m. Kalvių parapijos (Trakų apskr.) delegacijai, prašančiai lietuvio kunigo ir lietuviškų pamaldų, Vilniaus vyskupijos valdytojas pralotas Franckevičius atsakė: „Mano mieli, jei nemokate ir nesuprantate lenkiškai — nedidelis daiktas: nevaikščiokite į bažnyčią ir išpažinties. Aš uždarysiu bažnyčią, o parapiją priskirsiu prie kitos parapijos”. O tuo pat metu ten buvusiam lietuviui kun. Šaparui jis pasakė: „Jei tu dar drįsi su žmonėmis dėl to kalbėtis, tai aš iš tavęs atimsiu kunigystę”. Tokiuos pat atsakymus duodavo ir Vilniaus vysk. Zvieravičius.

Lietuviškos pamaldos. Nepaisydami savo teisių niekinimo, lietuviai betgi nenuleido rankų. Po ilgų prašymų ir įrodinėjimų 1901 m. lietuviams buvo atiduota Vilniuje, nors nedidelė ir apleista, senutė šv. Mikalojaus bažnyčia.

Ypač lietuvių reikalai pagerėjo Seinų vyskupijoje, kai administratorium po vysk. Baranausko buvo paskirtas kun. Antanavičius (1902—1910 m.). Jis leido šalia lenkiškų pamaldų įvesti ir lietuviškas. To paties susilaukė ir Žemaičių (Kauno) vyskupija. Tik Vilniaus vyskupijoje, kur vyskupas ir kapitulos nariai buvo lenkai, tebebuvo persekiojami lietuviai. Lietuviai kunigai čia buvo blaškomi iš vienos vietos į kitą ir keliami į gudiškas ar lenkiškas parapijas, o į grynai lietuviškas parapijas buvo skiriami lenkai. Čia būklė kiek pagerėjo tik spaudą atgavus, kai buvo galima laisviau kelti balsą dėl lietuviams daromų neteisybių. Tada pagaliau ir Vilniaus vyskupijos valdytojas išleido aplinkraštį, leisdamas pridedamąsias lietuviškas pamaldas. Bet apskritai lietuvybė Vilniaus vyskupijoje buvo persekiojama visą laiką: čia visada buvo sunku gauti lietuvį kunigą. Kapitula ir kunigų seminarija buvo lenkiškos. Lietuviui patekti į seminariją buvo labai sunku: ir geriausiai išlaikę stojamuosius egzaminus lietuviai buvo nepriimami, prisidengiant vietų stoka. Lietuviams reikalaujant, seminarijoje buvo pradėta mokyti lietuvių kalbos; bet jos mokė nelietuviai, kurie vos-ne-vos pramokydavo šiaip taip skaityti. Vilniaus vyskupijoje lietuvių būklė buvo kiek pagerėjusi tik po karo, kai vyskupu buvo paskirtas susipratęs lietuvis patriotas J. Matulevičius. Bet lenkams jį pašalinus, čia vėl prasidėjo lietuvių persekiojimas, kurs tebeina ten ir dabar.

Kitų Lietuvos vyskupijų centrai sulietuvėjo jau prieš didįjį karą. Anksčiausiai apsivalė nuo lenkiškos įtakos Kauno vyskupija. Vysk. Karevičius buvo pirmasis, kuris aiškiai pabrėžė, jog esąs lietuvių vyskupas ir per savo ingresą nepabūgo įžeisti gausiai susirinkusių dvarininkų, prakalbėdamas pirma lietuviškai, o tik paskui lenkiškai. Kauno kunigų seminariją galutinai sulietuvino jos rektorius poetas pralotas Mačiulis Maironis.

Triukšmas ir muštynės bažnyčiose. Lietuvių iškovota teisė lietuviškosioms pamaldoms, kur buvo vien tik lenkiškosios, labai nepatiko sulenkėjusiems lietuviams ir lenkams. Gyvu žodžiu ir spaudoje jie pradėjo varyti smarkią agitaciją prieš lietuviškąsias pamaldas, skelbdami visokias nesąmones: esą, lietuviai savo „barbariška” kalba imsią bažnyčiose garbinti Perkūną, pa-versią jas cerkvėmis ar atiduosią tuo metu privisusiems marijavitams (tokia sekta); lietuvių kalba esanti pagoniška, todėl su Dievu kalbėtis netinkanti. Įvedus lietuviškas pamaldas, kai kurių parapijų lenkeliai, šitos agitacijos sufanatizuoti, ėmė kelti triukšmus. Ginkluoti vėzdais ir akmenimis, lietuviškų pamaldų metu susirinkdavo į bažnyčią ir, pradėjus lietuviškai giedoti ar pamokslą sakyti, imdavo šaukti, klykti. Tokie triukšmai dažnai pasibaigdavo kruvinomis muštynėmis (jų būdavo daugybėj parapijų). Tačiau dvasiškoji vyresnybė triukšmadarių nedraudė. Lietuviai tada kreipėsi į teismą, ir kai kur (Giedraičiuose, Jonišky) triukšmadariai buvo nubausti. Bet, lenkų spaudos padrąsinti ir vietos dvarininkų pakurstyti, jie nenusigando. O po muštynių Načios bažnyčioje (Vilniaus vysk.), triukšmadariai net viešai paskelbė lenkų laikrašty (Kurjer Wilenski) raštą, kuriuo pasižadėjo kalbų klausimą bažnyčiose spręsti tiktai kumštimi ir nepaisyti nei teismo nei Bažnyčios vyresnybės grasinimų.

Vilniaus vyskupijos vyresnybė į tokiuos skaudžius įvykius reaguodavo labai savotiškai: pabardavo kiek triukšmadarius už šventos vietos įžeidimą, o lietuviškas pamaldas įvedusius kunigus iškeldavo, labai dažnai į jų vietą paskirdama lenkus.

Kovoje dėl lietuviškųjų pamaldų didelę reikšmę turėjo lietuviškoji spauda, ypač „Viltis”. Per savo žmones rinkdama žinias, į įvykių vietas siųsdama specialius korespodentus, ji niekad nesiliovė kėlusi aikštėn lietuviams daromas bažnyčiose neteisybes. Toji kova truko iki pat didžiojo karo, o lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje lietuviai tebepersekiojami bažnyčiose dar ir dabar.

Mūsų kaimo būklė prieš didįjį karą

Kartu su tautiškuoju susipratimu ėjo ir ekonominės lietuvių būklės gerėjimas. Panaikinus baudžiavą, valstiečiai palengva iškopė iš skurdo. 1905 m. buvo panaikinti žemės išperkamieji mokesčiai, o kitais metais buvo palengvintas skirstymasis į vienkiemius. Tatai dar labiau pagerino kaimiečių būklę; ūkis pakilo, buvo pradėti vartoti geresni darbo įrankiai: medinius arklus galutinai pakeitė geležiniai, atsirado spyruoklinių akėčių, daugiau kuliamųjų mašinų ir t.t. O visa tai stengdavosi parūpinti savos vartotojų bendrovės. Keliantis į vienkiemius, ėmė nykti trilaukė ūkio sistema; greta grūdų ūkio ėmė plėtotis gyvulių ūkis. Taip buvo visoje Lietuvoje, o Užnemunėje, kur vienkiemiais gyveno jau iš seno ir kur veikė kaimynės Mažosios Lietuvos įtaka, ūkis dar didesnę padarė pažangą.

Pakilo ir švietimas. Kaimiečių vaikai lankė mokyklas, daugelis kaimiečių skaitė laikraščius ir knygas, nemaža priklausė prie visokių ūkio ir šiaipjau draugijų. Visa tai buvo tautiškojo lietuvių judėjimo nuopelnas, ir lietuviškosios sritys gerokai pralenkė kultūroje aplenkėjusias apylinkes. Ypač tas ryškiai matyti, palyginus lietuviškąjį kaimą su greta esančiomis sulenkėjusiomis bajorų „okolicomis”. Nors šie turi daug daugiau žemės, bet, didžiuodamiesi savo kilmingumu ir iš aukšto žiūrėdami į lietuvius kaimiečius, jie netikėtai tapo atsilikėliais ir nuskurdėliais.

Tik dvarai mūsų kaimiečiui buvo nepasiekiami ir žavėjo savo gražiais, parkų apsuptais rūmais. Bet daugumas jų buvo jau praskolinti ligi 60% savo vertės. Todėl susipratę lietuviai

veikėjai buvo susirūpinę, kad jie nepatektų visokiems svetimiesiems atėjūnams. Tam tikslui buvo suorganizuotos specialios lietuvių draugijos, kurios rūpinosi tokiuos praskolintus dvarus supirkti lietuviams. Lietuviškasis kaimas tuo būdu rūpinosi tėvų žemę suimti į savo rankas, tačiau tos veiklos jau nebeteko išplėsti: užėjo didysis karas, o po karo susikūrusi nepriklausomoji Lietuvos valstybė išsprendė dvarų klausimą, padariusi pagrindinę žemės reformą.