Latviai svetimųjų valdžioje
Skirsniai
Vokiečių ordino valdžioje. Latviai į vokiečių valdžią pateko tada, kai atskiros jų mažytės valstybėlės dar nebuvo susijungusios į stambesnius vienetus. Ordinas juos pavergė ne iš karto, o ir pavergti jie dar kelis sykius sukilo; bet į XIII amž. pabaigą jau visa Latvija buvo vokiečių valdžioje. Ją valdė svetimieji, o latviai tapo valstiečiais baudžiauninkais. Bet vokiečių atėjūnų valdžia nebuvo vienalytė: greta ordino čia taip pat savo atskiras sritis turėjo ir vyskupai, o be to, išaugo laisvasis Rygos miestas. Kol ėjo kovos su Lietuva, t. y. kol ordinui į pagalbą ateidavo daugybė riterių iš Europos, tol Latvijoje (o taip pat ir Estijoje) viešpatavo ordinas. Bet po 1435 m. Ukmergės mūšio (žiūr. 171 psl.) ordinas ėmė silpnėti. Kovodamas su vyskupais ir miestais, jis visai nusilpo, ir kai XVI amž. vidury jo žemes pradėjo pulti Maskva, magistras Ketleris nutarė šauktis Lietuvos pagalbos (žiūr. 213 psl.).
Latvija Lietuvos ir Lenkijos valdžioje (1561—1621—1795 m.). Tuo metu, kai Livonijos ordino valstybei iškilo Maskvos pavojus, visose jo žemėse buvo smarkiai paplitęs protestantizmas. Gelbėdamasis nuo Maskvos, magistras Ketleris nutarė pasiduoti Zigmantui Augustui, o kartu pasekti Prūsijos magistro pėdomis — su visu ordinu pereiti į protestantizmą ir sukurti savo kunigaikštiją. Taip ir įvyko: magistras Ketleris gavo iš vad. Kuršo ir Žiemgalos susidedančią kunigaikštiją su sostine Jelgava (Mintauja). Ta kunigaikštija leninėmis teisėmis turėjo likti Ketlerių šeimai, ligi ji pasibaigs. Paskui ji turėjo būti prijungta prie didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, kaip kad tuo metu prie jos buvo prijungta visa Livonija anapus Dauguvos ir pati Ryga.
Latviai Švedų ir Rusų valdžioje (1621—1721—1795 m.). Iš pradžių Livonija buvo prijungta prie Lietuvos, bet, Maskvos pavojaus verčiami, lietuviai buvo priversti dalintis ją su lenkais. Tuo būdu buvo susitarta, kad Kuršas bus abiejų valstybių lenas, o kitos Livonijos sritys bus lygiai valdomos abiejų valstybių (čia net urėdai buvo skiriami pakaitomis: mirus lietuviui, buvo skiriamas lenkas, ir priešingai). Taip buvo iki pirmųjų švedų karų. 1621 m. švedai užėmė Rygą, ir nuo to laiko didžioji Livonijos dalis išbuvo jų valdžioje ištisą 100 m.; Lietuvai su Lenkija liko tik Latgala ir leninė Kuršo kunigaikštija. Bet po nesėkmingo Karolio XII karo su Petru I, Rusija palengva išstūmė švedus iš visos Livonijos, ir 1721 m. taikos sutartimi visos švedų Livonijoj turėtos žemės atiteko Rusijai. Po pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalinimo (1772 m.) Rusijai atiteko Latgala, o po trečiojo padalinimo (1795 m.) ir Kuršas, kurio kunigaikštija buvo panaikinta. Tuo būdu visa Latvija, kaip ir Lietuva, pateko į Rusų valdžią.
Tautiškas latvių atbudimas
Latvių tauta, XIII amž-je netekusi savarankiškumo, išbuvo svetimųjų valdžioje daugiau kaip 700 metų. Latviai visą tą laiką savo tėvynėje buvo posūniai, žmonės be jokių teisių. Visas aukštesnysis sluoksnis buvo vokiškas; latviška buvo tik liaudis. XVI amž-je tikybos reikalams buvo pradėtos spausdinti pirmos latviškos knygos, bet šiaip jokio gyvesnio kultūrinio gyvenimo latviai dar ilgai neturėjo (pirmoji latviška knyga yra Liuterio Mažasis Katekizmas, išspausdintas 1586 m.). Savąją kultūrą kelti jie tegalėjo tik panaikinus baudžiavą, t. y. kai gavo laisvę ir ekonomiškai sustiprėjo.
Iš svetimųjų valdymo laikų Latvijai buvo šviesiausi švedų valdymo laikai. Švedai paėmė ilgų karų nuteriotą kraštą, kurs betgi jų valdžioje labai greit atsigavo: pakilo miestai, pražydo prekyba, palengvėjo net valstiečių būklė. Toms sritims patekus į Rusų valdžią, latvių (o taip pat ir estų) būklė labai pablogėjo. Valstiečiai činšininkai buvo paversti baudžiauninkais. Todėl tuo metu pasigirdo balsų, reikalaujančių panaikinti baudžiavą; patys valstiečiai dažnai kėlė žiaurius maištus. Pagaliau 1817 m. Kurše ir Vidžemėje buvo panaikinta baudžiava. Latgaloje ji buvo panaikinta tuo pat metu, kaip ir Lietuvoj — 1861 m. Tačiau latvis valstietis liko, kaip buvęs, vokiečio barono valdžioj, nes panaikinant baudžiavą jam nebuvo duota žemės. Todėl, nors valstiečiai ir buvo laisvi, tačiau turėjo tartis su ponais, kad jiems duotų dirbti žemės. Taip jie dar ilgai buvo spaudžiami ir išnaudojami. Bet tuo metu vienam kitam latviui pasisekdavo įgyti mokslo, ir ėmė rastis savos latvių inteligentijos. Ji nuo XIX amž. vidurio jau stojo į griežtą kovą su savo tautiečių išnaudotojais — vokiečiais.
1849 m. buvo išleistas įstatymas, kuriuo valstiečiai gavo teisę išsipirkti iš pono valdomąją žemę. Nors tatai ir nelengva buvo valstiečiams, bet vis dėlto jie jau darėsi laisvi ūkininkai. Pagaliau 1860 m. latvių valstiečiai gavo teisę laisvai pirkti žemę. Taip pat jiems buvo leista gyventi miestuose ir verstis prekyba. Nuo to laiko latviai ėmė sparčiai kilti kultūroje. Anais priespaudos laikais jie jau buvo pradėję emigruoti, o neleidžiant išvažiuoti, tūkstančiais ėjo į pravoslaviją, ieškodami Rusų valdžios paramos prieš galinguosius baronus vokiečius. Bet gavę laisvės, jie liovėsi pravoslavėję, ir daugumas liko protestantai. Didesnė dalis katalikų tėra tik Latgaloje, kuri ilgiausiai priklausė Lietuvai su Lenkija.
Tuo pat metu, kai valstiečiai atgavo visišką laisvę ir teises valdyti žemę, pirmieji latvių inteligentai pradėjo kovą dėl kultūrinių tautos teisių. Tuomet buvo leidžiami latviški laikraščiai, kuriamos įvairios organizacijos ir steigiamos mokyklos. Bet greit šitam darbui pastojo kelią rusai. Dviem paskutiniaisiais XIX amž. dešimtmečiais rusai sugriovė vokiečių baronų valdžią ir įvedė savąją. Kartu buvo griaunamas ne tik vokiškumas, bet ir latviškumas. Latvių kalba buvo leista vartoti tik valsčių valdybose ir teismuose; vietoj latviškų mokyklų buvo steigiamos rusiškos. Tačiau prasidėjusio tautiško susipratimo jau nebegalima buvo sulaikyti. Latvių spauda buvo uždrausta tiktai Latgaloje, o kitur ji ir toliau laisvai plėtojosi. Be to, buvo kuriamos slaptosios mokyklos, įvairios organizacijos ir jau buvo pradedama galvoti apie visiškai savarankišką gyvenimą.
Nepriklausomosios Latvių valstybės įkūrimas
Dabartinė Latvija yra atsiradusi taip pat po didžiojo karo, kaip ir Lietuva. Kai Rusijoje kilo revoliucija, beveik visa Latvija buvo užimta vokiečių, kurie svajojo paimti į savo valdžią visą Pabaltijį. Tuo tarpu vokiečių neužimtoje Latvijos dalyje susidarė Tautos Taryba, kuri kartu su Petrapilio latvių pabėgėlių komitetu ėmė rūpintis sukurti nepriklausomą Latviją. Bolševikai, Brastoje darydami taiką su vokiečiais, visą Pabaltijį paliko vokiečių valdžioje. Latvių Tautos Taryba pareiškė dėl to protestą. Tačiau Latviją, kaip ir Lietuvą, išgelbėjo vokiečių pralaimėjimas vakaruose. Kai, pasirašę Versalio traktatą, vokiečiai ėmė trauktis iš Latvijos, ji buvo paskelbta nepriklausoma (1918 m. lapkričio 18 d.), ir buvo sudaryta pirmoji latvių vyriausybė. Kaip Lietuvai, taip ir Latvijai kūrimosi pradžioje teko kariauti su bolševikais ir su pasilikusiomis vokiečių kariuomenės dalimis. Nuo jų apsigynus, Latvijai nebeliko jokių sunkių užsienio politikos problemų, ir jos gyvenimas ėjo normalia vaga.
