Švietimas ir tautiškas susipratimas
Švietimas. Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje ėmė rastis mokyklų. XV amž. gale ir XVI amž. pradžioje jų dar daugiau atsirado. Bet vis tai buvo tiktai pradžios mokyklos. Tik Vilniuje prie šv. Jono bažnyčios buvo aukštesnioji teisės mokykla. Šiaip, kas norėdavo gauti aukštesniojo ir aukštojo mokslo, turėdavo vykti į užsienį. Tie, kurie ruošėsi dvasininkais, paprastai vykdavo mokytis į Krokuvos universitetą, o visi kiti vykdavo į vakarų Europos universitetus: į Vokietiją, Italiją ir Prancūziją. Kadangi į tolimuosius kraštus tegalėjo vykti mokytis tik turtingųjų bajorų vaikai, todėl mokytų žmonių buvo nedaug. Vis dėlto didikai buvo visi baigę aukštuosius mokslus.
Rašliava. XV ir XVI amž. Lietuvos bajorija jau buvo pasidavusi lenkų įtakai. Lenkino ją artimi politiniai santykiai su Lenkija, lenkino didžiojo kunigaikščio dvaras ir lenkai dvasininkai. Bet tuo pat metu Lietuvos bajorija nuolat kovojo su Lenkijos noru pasinaudoti Lietuva savo reikalams ir paversti ją savo provincija. Tos kovos sustiprino Lietuvos bajorijos tautiškąją sąmonę. Nenorėdami pasirodyti menkesni už lenkus, Lietuvos bajorai išgalvojo teoriją, kad lietuviai esą kilę iš senovės romėnų, taigi jie esą kilnesni už savo kaimynus.
Savo istorija lietuviai pradėjo domėtis Vytauto laikais. Jau tada atsirado pirmosios Lietuvos kronikos, kurios stengėsi iškelti Lietuvos valdovus ir valstybę. Tuo pat metu daugelis lietuvių pramoko lotyniškai, susipažino su Romos imperijos istorija ir pastebėjo, kad daugelis lietuviškųjų žodžių skamba panašiai į lotyniškuosius. Iš to jie padarė išvadą, kad lietuviai ir romėnai seniau būsią kalbėję viena kalba; taigi lietuviai, jų nuomone, būsią kilę iš romėnų.
Lenkai tada didžiuodamiesi pabrėždavo, kad jie atnešę Lietuvai vakarų Europos kultūrą, o bajorijai davę savo herbus. Tuo tarpu Lietuvos istorikai ėmė teigti, kad lenkai herbus pasisavinę iš čekų, o šie savo rėžtu — iš romėnų; tuo būdu jie padarė išvadą, kad iš romėnų kilę lietuviai esą kilnesni už lenkus. Tai romėniškajai kilmei paremti ir buvo sudaryta ištisa teorija. Esą, istorijoje žinomas romėnų karvedys Publijas Li-bonas, savo priešų persekiojamas, iš Italijos atbėgęs į Lietuvą ir čia sukūręs valstybę. Jo vardas čia buvęs iškreiptas į Palemoną. Tas atsitikę I-II amžiuje po Kristaus. Kadangi pirmieji Lietuvos kunigaikščiai yra žinomi tik iš XIII amž., tai tos teorijos autoriai išgalvojo nemaža kunigaikščių vardų, kurie užpildė tą didelę spragą (II—XII amž.), ir visus Lietuvos kunigaikščius kildino iš to Palemono.
Toji teorija greičiausiai atsirado dar Vytauto laikais, bet buvo užrašyta keletą dešimčių metų vėliau. Ano meto žmonėms ji atrodė visiškai patikima, nes tada Europoje visur buvo įprasta save kildinti iš romėnų arba graikų. Net Lietuvai labai nepalankūs lenkų istorikai tikėjo ta teorija ir ją savo veikaluose atpasakojo, nė kiek neabejodami.
XVI amžiuje atsirado daugiau Lietuvos kronikų, kuriose, kaip ir Vytauto laikais rašytose, iškeliami Lietuvos valdovai ir valstybė. Jose taip pat pirmučiausia atpasakojama lietuvių Romos kilimo teorija.
Kai XVI amžiaus antrojoje pusėje buvo pradėtos derybos dėl sutvarkymo santykių su lenkais, šie, istoriškais duomenimis ir dokumentais pasiremdami, įrodinėjo, kad tarp abiejų valstybių jau seniai esanti padaryta unija ir kad Lietuva prie Lenkijos jau esanti prijungta. Tada lietuviai taip pat istorijos duomenimis griovė jų teigimus. Tuo būdu tie ginčai paskatino susidomėjimą garbinga Lietuvos praeitimi, ir tais laikais dar daugiau atsirado istorinių raštų. Kadangi jais ypačiai rūpinosi Lietuvos didikai, todėl tų istorijų (kronikų) autoriai savo veikaluose stengdavosi Lietuvos didikų kilmę išvesti iš Lietuvos kunigaikščių.
Iškilus unijos klausimui, Lenkijoje atsirado publicistiškų raštų, kuriuose Lietuva buvo žeminama, vaizduojama, kaip nedėkinga, maištaujanti lenkų globojama valstybė. Vienas iš žymiausiųjų tokių lenkų publicistų buvo Ožechovskis. Lietuvos didikai, vadovaujami M. Radvilos Juodojo, suorganizavo mokslintus lietuvius, kurie paskelbė atsakymą Ožechovskiui (1564 m.) knygutėje, pavadintoje „Lenko pasikalbėjimu su lietuviu”. Ten jie įrodinėja Ožechovskio tvirtinimų neteisingumą, gina Lietuvos valstybės garbę ir jos teises gyventi savarankiškai. Jie nurodinėja, kad Lietuvos vargai prasidėję tik susidėjus su Lenkija, ir visos blogybės — valstybinis pakrikimas, tarpusavio nesantaika — ateinančios tik iš Lenkijos; anksčiau Lietuvoje to nebuvę, todėl dėtis į uniją su tokia valstybe Lietuvai nesą jokio reikalo.
Žodžiu, pirmoji Lietuvos rašliava buvo istorinė ir turėjo publicistišką charakterį.
Kalbų vartojimas. Lietuvoje vidaus reikalams jau nuo XIV amž. galo buvo vartojama gudų rašto kalba. Iš pradžių, greta jos, dar buvo pradėta vartoti lotynų kalba, tačiau ji neįsigalėjo. Didikai tuo tarpu kaskart vis daugiau įprato į lenkų kalbą, tačiau valstybės reikalams ji dar nebuvo niekur vartojama iki pat XVI amž. vidurio; tik nuo to laiko ėmė rastis vienas kitas raštas, rašytas lenkiškai. Tuo pat metu ėmė kilti reakcija prieš gudų rašto kalbą, nes panaši kalba buvo vartojama ir didžiausio Lietuvos priešo — Maskvos. Lietuvių bajorų tarpe pasigirsdavo balsų, reikalaujančių grįžti prie savo kalbos. Bet ta savoji kalba turėjo būti ne lietuvių, o lotynų, kuri, to meto bajorų supratimu, buvusi seniausioji lietuvių kalba. Be to, pasigirsdavo balsų, reikalaujančių įkurti lotyniškų aukštesniųjų mokyklų. Kad galima būtų rašyti ir lietuviškai, to meto žmonėms, matyti, neatėjo nė į galvą. Jie norėjo tiktai pasirinkti vieną iš esamų rašto kalbų, kuri jiems atrodė sava.
Tačiau judėjimas dėl lotynų kalbos veikiai aprimo. Plačiosios bajorų masės lotynų kalbos nemokėjo, nes nebuvo mokyklų, kuriose jie būtų galėję išmokti, ir gyvenimas nuėjo savo vaga. Dar ilgai buvo vartojama ta pati gudų kalba, o po unijos kaskart vis labiau ėmė įsigalėti lenkų kalba. Tuo pat metu visi publicistiški ginčai jau ėjo lenkų kalba; lenkiškais raštais kovojo ir katalikai su tuo metu iškilusiu protestantizmu.
Bendrieji valstybiniai reikalai, dalyvavimas po 1569 m. unijos atsiradusiuose bendruose seimuose vertė bajoriją dar daugiau mokytis lenkiškai, ir pagaliau visur įsigalėjo lenkų kalba. Lietuviškieji raštai buvo pradėti leisti tiktai tikybos reikalams. Bet kadangi protestantizmo sukeltas sąjūdis veikiai aprimo, tai lietuviškieji raštai negreit teįsigalėjo.
Protestantizmas Lietuvoje
Katalikų Bažnyčios būklė prieš reformaciją. XVI amžiuje krikščionybė Lietuvoje dar tebebuvo silpna, dar daug kur tebebuvo išlikusi pagonybė. Bažnyčių tebebuvo dar reta, o be to, dvasininkai dažniausiai būdavo lenkai, negalėję susikalbėti su žmonėmis. Lietuvių kunigų buvo labai maža, nes Lietuvoje nebuvo mokyklų, kuriose jie būtų galėję ruoštis. Be to, dar reikia priminti blogą dvasininkų skyrimo paprotį, buvusį tuomet visoje Europoje, būtent klebonus skirdavo tas, kas pastatydavo ir aprūpindavo bažnyčią, o vyskupus ir kanauninkus — didysis kunigaikštis. Vyskupų paskyrimą tvirtindavo popiežius, o kunigų — vyskupas. Kadangi daugumas Lietuvos parapijų buvo įkurtos didžiojo kunigaikščio, tai ir daugumą klebonų skyrė didysis kunigaikštis. Tuo būdu Lenkijoje gyvenąs didysis kunigaikštis daugumą bažnytinių vietų Lietuvoje atiduodavo lenkams. Tik vyskupai būdavo skiriami iš lietuvių tarpo, nes Lietuvos įstatymai draudė svetimšaliams užimti vyskupų vietas. Įstatymai taip pat draudė užimti svetimšaliams ir kanauninkų vietas, tačiau didysis kunigaikštis to nepaisė, aiškindamasis, kad iš lietuvių tarpo nesą kandidatų. Dažnai kanauninkais ir klebonais būdavo skiriami net nekunigai; pavyzdžiui, 1570 m. iš 9 Vilniaus kapitulos kanauninkų vos vienas tebuvo su šventimais; be to, tik tas vienas tebuvo lietuvis, o visi kiti buvo lenkai.
Tais laikais į bažnytines vietas buvo žiūrima, kaip į pelningą pragyvenimo šaltinį, ir jos būdavo atiduodamos tam, kas kuriuo nors būdu nusipelnydavo didžiajam kunigaikščiui. Tuo būdu į dvasininkus įsibraudavo daug žmonių, kurie nieko bendro neturėdavo su Bažnyčia, o tiktai norėdavo pasipelnyti. Tie kunigai, kurie atkildavo iš Lenkijos, taip pat mažai tesirūpindavo tikybos reikalais. Liaudies tikybinius reikalus tada aprūpindavo iš jos pačios kilę vikarai, kurie neturėdavo jokio mokslo, temokėdavo tik paskaityti liturgines maldas ir atlikti bažnytines apeigas. Bet dažnai nebūdavo nė jų. Be abejo, šitaip organizuota Bažnyčia negalėjo pakelti visuomenės religingumo. Dvasininkai buvo ne Kristaus mokslo skelbėjai, o vien socialinis sluoksnis, turįs turtų ir tam tikrų teisių. Todėl liaudis daug kur tebebuvo pagoniška, o aukštesnysis visuomenės sluoksnis bematant perėjo į protestantizmą, kuris ir Vakaruose buvo kilęs, kaip reakcija prieš šitokią Bažnyčios organizaciją.
Protestantizmo plitimas. Protestantizmas labai greitai pasiekė Lietuvą. 1525 m. Lietuvos pašonėje priėmė protestantizmą kryžiuočių ordino magistras ir daugumas brolių. Be to, daug didikų vaikų, išvažiavę mokytis į Vokietijos universitetus, užsikrėsdavo protestantų mokslu, kurį parsiveždavo kartu ir į Lietuvą; čia, esant tokiai liūdnai Bažnyčios būklei, jam buvo labai patogi dirva plisti. Tuo būdu palengva visos didikų šeimos išvirto Į protestantizmą. Miestuose protestantizmas plito per vokiečius, kurie, čia gyvendami, nenutraukdavo ryšių su savo tėvyne.
Kol buvo gyvas Zigmantas II Senasis, niekas nedrįso Lietuvoje atvirai skelbti protestantizmo. 1538 m. Abraomas Kulvietis buvo atidaręs Vilniuje savo protestantiškąją mokyklą, tačiau veikiai buvo priverstas ją uždaręs pasišalinti. Bet Zigmanto Augusto laikais virto kitaip: tuomet protestantų buvo pilnas Vilnius; jų mokslas buvo skelbiamas net iš didžiojo kunigaikščio koplyčios. Į protestantizmą linko ir patsai Zigmantas Augustas: mat, protestantizmas jam būtų leidęs persiskirti su nekenčiama žmona ir vesti kitą. Jo bibliotekoje buvo daugybė protestantiškų knygų. Tik vyskupų spiriamas, jis dar laikėsi katalikybės. Bet užtat visi slaptieji protestantai jo laikais pakėlė galvas.
Lietuvoje protestantų galva ir uoliausias protestantizmo skleidėjas pasidarė artimiausias Zigmanto Augusto patarėjas Mikalojus Radvila Juodasis. Tam tikslui jis naudojo visą savo valdžią ir turtą. Lukiškiuose (Vilniaus priemiesty) jis pastatė kalvinų bažnyčią ir traukė į ją visus vilniečius. Savo dvaruose, kurių buvo pilna Lietuva, jis pašalino katalikų kunigus, pakeisdamas juos kalvinais. Panašiai elgėsi ir jo pusbrolis M. Radvila Rudasis ir daug kitų didikų: Katkevičiai, Valavičiai, Glebavičiai, Kiškos ir kiti.
Tuo pat metu protestantizmas labai uoliai buvo platinamas ir Mažojoje Lietuvoje. Ten buvo pradėta rūpintis liaudim, kuriai buvo spausdinamos lietuviškos protestantiškos knygos. Jas rašė Rapagelionis, Kulvietis, Mažvydas, Bretkūnas ir daug kitų lietuvių; daugelis jų buvo kilę iš Didžiosios Lietuvos, kur irgi buvo skleidę protestantizmą. Bet vis dėlto svarbiausi protestantizmo skleidėjai Lietuvoje buvo didikai. Visas jų gyvenimas buvo susijęs su Lenkija, kur tuo pat metu irgi buvo labai paplitęs protestantizmas; todėl, platindami naująjį mokslą, jie neužmezgė jokių ryšių su Mažosios Lietuvos protestantais, bet ėjo išvien su lenkais. Jie kvietėsi į Lietuvą lenkų protestantų pamokslininkų, ir visos pamaldos iš pradžių buvo atliekamos vien lenkiškai. Patsai M. Radvila Juodasis įkūrė Brastoje spaustuvę, kur buvo spausdinamos lenkiškos protestantų knygos ir buvo lenkiškai išspausdinta Biblija. Lietuviškai protestantizmas tebuvo skelbiamas žmonių, atėjusių iš Mažosios Lietuvos; bet tas judėjimas buvo labai silpnas ir trumpas. Jį labai greit nustelbė lenkiškoji protestantų akcija. Lietuvos protestantai suskato lietuviškai sakyti pamokslus ir spausdinti lietuviškuosius raštus tik tada, kai to griebėsi atsigavę katalikai.
Protestantizmo atoslūgis. Protestantizmo antplūdis Lietuvoje vis dėlto tebuvo laikinio pobūdžio. Tuo pat metu Vakaruose prieš jį kilo reakcija; katalikų Bažnyčia pradėjo su juo kovą. Tuo metu kai kurie Lietuvos didikų protestantų sūnūs, mokydamiesi Lietuvos ir užsienio katalikiškose mokyklose, grįždavo namo katalikai. Taip atvirto į katalikybę Radvilos Juodojo sūnūs, o vėliau — Katkevičiai. Tų galingųjų šeimų atvirtimas buvo didelė parama katalikybei. Radvilos Juodojo įkurtas protestantiškąsias bažnyčias jo sūnūs vertė į katalikiškas, o protestantiškąsias knygas degino. Didžiausias protestantizmo rėmėjas dar liko M. Radvila Rudasis, o vėliau — jo sūnūs — Biržų Radvilos.
Be to, labai daug pakenkė protestantizmui įvairių jo sektų savitarpio nesutikimai. Lietuvos didikų tarpe labiausiai buvo įsigalėjęs kalvinizmas, o miestuose ir kai kur vidutinės bajorijos tarpe — liuteranizmas. Tačiau buvo nemaža ir kitų sektų; visos jos tarp savęs ginčijosi, vienos kitas smerkdamos. Tie ginčai eidavo dažnai ruošiamuose disputuose. Tatai pakirto pasitikėjimą protestantizmu. Užtat kai atsikraustę į Lietuvą jėzuitai pradėjo varyti smarkią akciją už katalikybę, katalikų Bažnyčia palengva atsigavo, ir visuomenė sugrįžo prie jos.
Jėzuitai Lietuvoje
Jėzuitų ordinas buvo pati jaunoji vienuolių organizacija, 1540 m. įkurta kovai su plintančiu protestantizmu. Jėzuitai greit išgarsėjo savo veiklumu ir paplito visoje Europoje. Ypač jie garsėjo savo mokyklomis ir pamokslais, tačiau jie veikė ir kitokiais būdais. Ypatingai jie stengdavosi tapti valdovų ir didžiūnų išpažinčių klausytojais ir kapelionais. Būdami valdovų rūmuose, jie nuolat ragino juos veikti katalikų Bažnyčios naudai. Apskritai jų veikimas visur buvo sėkmingas. Todėl ir visi kovotojai su protestantizmu juos kvietėsi į savo kraštą.
Jėzuitų į Lenkiją atkvietė garsus katalikybės gynėjas Varmijos vyskupas St. Hozijas (1564 m.). Jie buvo įkurdinti Varmijos vyskupystės centre Braunsberge, o iš ten paplito po visą Lenkiją. 1569 m. į Lietuvą jų parsikvietė Vilniaus vyskupas Protasevičius. Jie gavo Vilniuje namus, šv. Jono bažnyčią ir keletą dvarų. Čia jie pradėjo savo darbą, greit paplisdami po visą Lietuvą. Į Žemaičius jų atsikvietė uolusis katalikybės stiprintojas vysk. Merkelis Giedraitis.
Kaip visur, taip ir Lietuvoje, pirmas jėzuitų darbas buvo steigti mokyklos. Pradžios mokyklų jie nesteigė, o tik aukštesniąsias, vadinamas kolegijomis, ir akademijas. 1570 m. Vilniuje jų buvo įsteigta pirmoji kolegija; netrukus kolegijų atsirado ir visame krašte. Tai buvo pirmosios aukštesniosios Lietuvos mokyklos. Vėliau jie įsteigė ir Vilniaus akademiją.
Jėzuitai ypatingai rūpinosi į kolegijas surinkti didikų ir bajorų vaikus. Tam tikslui vyskupas Protasevičius net buvo išleidęs specialių paraginimų. Mokinius jėzuitai auklėjo tvirtoje katalikiškoje dvasioje. Kai jų mokyklos išgarsėjo, į jas pradėjo leisti savo vaikus net protestantai. Tuo būdu daugumą protestantų vaikų jėzuitai patraukė į katalikybę. Iš tų pačių savo mokinių jie išskirdavo gabesniuosius ir juos patraukdavo į ordino narius. Šie buvo leidžiami į aukštąsias užsienio mokyklas ir, gerai išmokslinti, grįždavo namo dirbti mokyklose, misijose ir t.t.
Be mokyklų, katalikiškai auklėjančių jaunąją kartą, jėzuitai dar kovojo su protestantais ir kitokiais būdais. Jie ruošdavo tikybinius disputus, kuriuose savo moksliškumu nugalėdavo protestantų teologus. Kai protestantai pradėjo vengti disputų, jie tokiuos disputus rengdavo vieni; vienas jų narys stodavo ginti protestantizmo, išdėstydamas protestantų argumentus, o kitas, ginąs katalikybę, sugriaudavo tuos argumentus. Be to, jie stengėsi patraukti visuomenę į bažnyčią gražiomis iškilmingomis pamaldomis, visokiomis procesijomis ir iškilmėmis. Pamažu jėzuitai įgavo visuomenės simpatijų: jų mokyklos buvo pilnos mokinių, jie patys tapo įtakingiausiųjų didikų kapelionais ir artimaisiais jų patarėjais. Didikai vienas po kito ėmė grįžti į katalikybę, ir protestantizmas palengva silpo.
Be to, vienas iš didžiausių jėzuitų nuopelnų buvo tas, kad jie pirmieji susirūpino liaudimi. Jie skelbė katalikybę dar pagoniškiems daugelio Lietuvos, ypač Žemaičių, vietų gyventojams. Kad sėkmingiau eitų darbas, jie sakydavo pamokslus lietuviškai, o vėliau net pradėjo spausdinti lietuviškas knygas. Kaip visoje Europoje, taip ir Lietuvoje, jėzuitai sukūrė savo epochą ne tik tikybiniam gyvenime, bet ir visose kultūrinio gyvenimo srityse, o ypač švietime. Dar ir šiandien jų palikimą galime pažinti iš gausių barokinių bažnyčių. Žodžiu, jie sukūrė ištisą barokinę epochą tiek Europoje, tiek Lietuvoje.
