Didžiosios Prancūzijos revoliucijos konspektas

1789 m. dėl krizės šalyje Prancūzijos karalius Liudvikas XVI sušaukė Generalinių luomus. Įtakoti Švietimo idėjų, Generalinių luomų didžioji dalis deputatų pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu. Palaikydami susirinkimą ir jo idėjas, Paryžiaus gyventojai šturmavo Bastiliją – prasidėjo Didžioji Prancūzų revoliucija. Buvo paskelbta Žmogaus ir Piliečių teisių deklaracija, jau X deš. – konstitucija, pagal kurią Prancūzija tapo konstitucine monarchija. Karalius kreipėsi pagalbos į kitus absoliutus. Prasidėjo karai su Austrija ir Prūsija. Prancūzija pasiskelbė respublika, karalius buvo giljotinuotas. Suirutė šalyje, karai su užsieniu, politinių grupuočių kovos nulėmė jakobinų diktatūros įvedimą. Dėl kelis metus trukusio teroro diktatūra buvo nuversta, įsigalėjo direktorijos valdymas. Jos metu iškilo Napoleonas – jis pasižymėjo žygiu Egipte. Direktorijai nepavyko stabilizuoti padėties, Napoleono populiarumas augo. 1799 m. jis įvykdė perversmą, buvo įtvirtintas Konsulatas.Napoleono vidaus reformos, Civilinis kodeksas stabilizavo šalies padėtį. 1804 m. Napoleonas karūnavosi imperatoriumi. Sėkminga buvo ir jo užsienio politika. Svarbiausi užsienio politikos įvykiai: Trafalgaro mūšis; Austerlico mūšis; Reino sąjungos įkūrimas; kontinentinė blokada; Tilžės taika; Varšuvos kunigaikštystės įkūrimas. Pagrindiniai tikslai, kurių siekė Napoleonas užsienio politikoje, buvo Prancūzijos viešpatavimo Europoje įtvirtinimas (tam reikėjo sužlugdyti kylančią Didžiąją Britaniją) ir revoliucijos idėjų sklaida. Tačiau sėkmingas buvo tik I Napoleono dešimtmetis. II deš jį vis labiau vargino partizaninis karas Ispanijoje. Dėl Tilžės taikos laužymo 1812 m. Napoleonas pradėjo Žygį į Rusiją. Po Borodino mūšio jis užėmė Maskvą, tačiau rusai sostinę padegė. Napoleonas turėjo trauktis. 1813 m. Leipcigo („Tautų”) mūšyje jis buvo sumuštas. Pralaimėjusį Napoleoną sąjungininkai ištrėmė į Elbos salą. 1814 m. prasidėjo Vienos kongresas, turėjęs sutvarkyti Europą po Napoleono karų. Kongreso darbą 1815 m. pertraukė,,100 dienų laikotarpis’’ – Napoleono sugrįžimas ir naujos karinės avantiūros pradžia. Bet Napoleonas Vaterlo mūšyje buvo sumuštas. Dabar Napoleono tremties vieta buvo Šv. Elenos sala. Vienos kongresas 1815 m. baigė darbą, naujai sukarpęs Europos žemėlapį ir pasižadėjęs vykdyti reakcinę politiką. Tuo tikslu buvo įkurta Monarchų ir Tautų Šventoji sąjunga. Vienos kongreso nutarimai įtakojo daugiapolės galių pusiausvyros susidarymą pasaulyje.

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos priežastys:

1. Gyventojų skirstymas į luomus: privilegijuoti  dvasininkų, bajorų ir trečiasis luomas (nuo neturtingų  valstiečių iki turtingos buržuazijos). Trečias luomas neturėjo politinių teisių;  (Siekė panaikinti luomų privilegijas. Siekė luomų lygybės) (Dvasininkai ir bajorai siekė daugiau politinių teisių, didesnės įtakos valstybės valdyme. Siekė apriboti karaliaus valdžią)
2. Absoliuti karaliaus valdžia. (Siekta valdžias padalinti į įstatymus leidžiamąją, vykdančiąją ir teisminę).
3. Švietėjų idėjos. (Švietėjai siūlė panaikinti luomų nelygybę, apriboti karaliaus valdžią atskiriant įstatymus leidžiamąją, vykdančiąją ir teisminę)
4. Opozicija neįmanoma;
5. Turtingi miestiečiai piktinosi verslo laisvės varžymais (išlikusi atgyvenusi cechų sistema, valstybės monopoliai atskiroms gamybos šakoms, vidaus muitai);
6. Iždo skolos;
7. Valstiečiai nebuvo baudžiauninkais, tačiau juos slegia mokesčiai žemvaldžiams ir valstybei;
8. Teismai neturi savarankiškumo; 

Revoliucijos etapai:

1. 1789 m. liepa – 1791 m. rugsėjis – apribota absoliutinė monarchija (pavadinimas teorinis, nes karalius absoliučios valdžios neturėjo);
2. 1791 m. rugsėjis – 1792 m. rugpjūtis – konstitucinė monarchija  (iki 1792 m.)
3. 1792 m. rugpjūtis –1793 m. birželis – respublika;
4. 1793 m. birželis –1794 m. liepa (termidoras) – jakobinų diktatūra
5. 1794 m. liepa (termidoras) – 1799 m. lapkritis) – direktorija.

Etapų palyginimas

1789 m. gegužės mėn. Prancūzijos karalius Liudvikas XVI sušaukia Generalinius  luomus (Prancūzijos parlamentą). Tai – revoliucijos pradžia. Generalinių luomų deputatai nori panaikinti absoliutizmą (absoliutinę karaliaus valdžią). Dalis bajorijos prieš absoliutizmą, buržuazija už luomų ir privilegijų panaikinimą (žmogus turi būti vertinamas pagal turtą ir išsilavinimą, bet ne pagal kilmę). Liaudis norėjo gyvenimo palengvinimo. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu ir nori parengti konstituciją. Karalius griebiasi jėgos. Kyla sukilimas Paryžiuje (pagrindiniai kovotojai prieš karalių – sankiulotai (vargingi miestiečiai).

Liepos 14 d. užimama Bastilija (karališkasis kalėjimas). Sudaroma Nacionalinė gvardija (gina Steigiamąjį susirinkimą). Valdžią kontroliuoja Steigiamasis susirinkimas.

1789m. rugpjūčio mėn. Steigiamasis susirinkimas priima “Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”.  Ši deklaracija skelbė:

1. Panaikino luomų nelygybę (sulygino lomus);
2. Skelbė, kad žmonės laisvi ir lygūs (įstatymai visiems vienodi);
3. Valstybė turi užtikrinti šias (lygias) teises;
4. Paskelbė spaudos, religijos laisves;
5. Įvesti mokesčiai visiems luomams pagal turtą.
6. Privati nuosavybė  – neliečiama.

Revoliucijos šūkis, išreiškęs „Ž. ir pil. teis. Deklaracijos“ esmę:  “Laisvė, lygybė, brolybė”.
Karalius Liudvikas XVI bando bėgti iš Prancūzijos (tikisi Austrijos paramos numalšinant revoliuciją), bet grąžinamas. Steigiamajame susirinkime daugiausia atstovų turėjo feljanai (turtinga buržuazija), jakobinai, žirondistai. Valdžia priklauso turtingai buržuazijai.  Miesto varguomenė (sankiulotai) nieko negavo. Sankiulotai – didelė jėga. Jų daug (apie 300 000 Paryžiuje), ginkluoti, įtaka Paryžiaus ir kitų miestų savivaldybėse (komunose) – didelė. Sankiulotų planai sutapo su jakobinų (politinė grupė, posėdžiavusi Šv. Jokūbo vienuolyne ir atstovavusi neturtingųjų interesus) planais. Jakobinai pasisakė už turtinės nelygybės mažinimą, visuotinę rinkimų teisę vyrams. Žirondistai atstovavo smukliajai buržuazijai (lyderiai išrinkti Žirondo departamente, nuo to – pavadinimas žirondistai).
Steigiamojo susirinkimo pertvarkymai:

1. bažnyčios žemės skelbiamos valstybės nuosavybe;
2. sulygintos tikinčiųjų (įvairių religijų) teisės;
3. Prancūzija suskirstyta į departamentus (buvo provincijos);
4. panaikintos vidaus muitinės, cechai;
5. panaikinti bajorų titulai ir t.t.

1791 m. rugsėjis – 1792 m. rugpjūtis – konstitucinė monarchija;
1791m. rugsėjo mėn. Steigiamasis susirinkimas paskelbė Prancūzijos konstituciją (pagal Monteskje): –  valdžios padalijamos į:

• įstatymų leidžiamąją – Įstatymų leidžiamasis susirinkimas;
• įstatymus vykdančiąją (prižiūrinčiąją) – karaliaus ir jo skiriami ministrai;
• teisminė valdžia – teismai.

Rinkimų teisė suteikta vyrams nuo 25 metų, mokantiems mokesčius (60%). Konstitucija įtvirtino konstitucinę monarchiją. Stambiosios ir smulkiosios buržuazijos (žirondistų) balsais Įstatymus leidžiamasis susirinkimas paskelbė karą Austrijai (vėliau prieš Prancūziją kariavo ir Prūsija, D.B.).

1792 m. rugpjūtis –1793 m. birželis – respublika.

Pasklidus gandams, kad karalienė Marija Antuanetė išdavė karines Prancūzijos paslaptis Austrijai, karaliaus šeima suimama. Monarchija nuverčiama. Austrijos ir Prūsijos puolimas sustabdomas. Vietoj Įstatymų leidžiamojo susirinkimo išrenkamas konventas. Jo sudėtis: žirondistai, jakobinai („kalnas“) ir neapsisprendusi „pelkė“.
Konventas 1792-09-22 Prancūziją paskelbė respublika. Aukščiausią valdžią turi įstatymus leidžiantis konventas. Konvente vyksta parlamentinė jakobinų ir žirondistų kova. 1793 sausio mėn. konventas paskelbė Liudvikui XVI mirties nuosprendį – karalius giljotinuotas. 1793 m. Vandėjos departamente sukilimas prieš revoliuciją (rodo revoliucinių pertvarkymų nepopuliarumą tarp kai kurių gyventojų).

1793m. birželis –1794 m. liepa (termidoras) – jakobinų diktatūra.

1793 m. birželio mėn. sankiulotai išvaiko konventą, valdžia atitenka jakobinams. Įvedama jakobinų diktatūra.
Žymiausi jakobinų lyderiai  – M. Robespjeras; Ž.P. Maratas; A.Sen-Žiustas. Jakobinų pertvarkymai: – emigrantų (pabėgusių iš Prancūzijos karaliaus šalininkų) žemes parduoda mažais sklypais (neturtingiems valstiečiams); – valstiečiai savo žemę gavo be išpirkos.  Tai galutinai panaikino feodalizmą Prancūzijoje. – priima naują konstitucija (visuomenės pareiga – užtikrinti jos nariams pragyvenimo šaltinį ir išsilavinimą, konventą renka visi vyrai nuo 21 metų; visus įstatymus tvirtina referendumas.) Konstitucija nepradeda veikti. Aukščiausia valdžia priklauso konventui (jame – tik jakobinų atstovai) ir jo skiriamo Visuomenės gelbėjimo komiteto (į jį įeina jakobinų lyderiai). Didžiausią įtaką turi M. Robespjeras. Prieš jakobinų priešininkus naudojamas teroras (dažnai perdėtas) (jo simbolis – giljotina). Teroras dažnai nepagrįstas. Persekiojo katalikų bažnyčią, bet buvo prieš ateizmą (dievo neigimą). Žemės savininkai – valstiečiai. Įvedamos tvirtos kainos (tai sukelia prekybininkų ir valstiečių nepasitenkinimas). Įvedama visuotinė karo prievolė. Armija išvijo austrus, prūsus, ispanus iš užimtų teritorijų Prancūzijoje. Įtarinėjami, suimami, baudžiami mirtimi be pagrindo tūkstančiai žmonių, įtarinėjimų, susidorojimo neišvengia ir jakobinams priklausantys asmenys. Prasideda jakobinų nesutarimai, neužtikrintumas dėl ateities. 1794 m. liepos (Termidoro 9-osios) perversmas prieš jakobinų diktatūrą. Valdžią paima nuosaikieji respublikonai, M. Robespjeras ir jo šalininkai nukirsdinti.

1794m. (1795m.) – 1799m. lapkritis (briumeris) – direktorija Vyksta sankiulotų sukilimai, rojalistų (monarchijos šalininkai) maištai. Pagal 1795m. konstituciją vyriausybei vadovauja 5 direktoriai (nuo to – direktorijos pavadinimas). Įstatymus leidžia Penkių šimtų taryba ir Seniūnų taryba. Iškyla karvedys Napoleonas Bonapartas. Jis vadovauja prancūzų armijos žygiui į Egiptą. Direktorijos laikais politinis nestabilumas, ekonominė suirutė, žmonių nepasitenkinimas nesugebėjimu įvesti tvarkos. 1799 lapkričio mėn. (Briumeris) grįžęs iš Egipto, Napoleonas išvaiko direktorijos valdžios institucijas. Tai – direktorijos pabaiga. Prasideda konsulato laikotarpis.

Revoliucijos reikšmė:
Galutinai 1789 – 1794 m. sunaikintas feodalizmas Prancūzijoje. Panaikinti luomai. Įvesta lygybė prieš įstatymus Prasideda respublikinis valdymas. Tautos laisvės idėjos nebuvo įgyvendintos (Napoleono valdymas).

Napoleono epocha

Napoleonas Bonapartas (1769 – 1821). 1795 m. generolas. Iškilo revoliucijos metais. Respublikos, revoliucijos šalininkas. 1799 m. lapkričio 9 d. (briumeris) Napoleonas, grįžęs iš Egipto, išvaiko  500 taryba ir seniūnų taryba. Direktorijos pabaiga.

Prasideda konsulatas. 1799 – 1801m.

Valdyti ima 3 konsulai (vyriausias – Napoleonas). Lieka   respublika, bet įsigali  Napoleono Bonaparto diktatūra (bonapartizmas). 1801 m. pasirašytas konkordatas su popiežiumi (Pijus VII). Katalikybė tampa valstybine religija. Konsulato valdžia skatino ekonominę veiklą, įsteigė Prancūzijos banką, kovojo su bedarbyste, atkūrė tvarką Prancūzijoje. Gyventojai palaikė.
1804 m. – imperija.
1804 m. Napoleoną karūnuoja popiežius. Imperatorius Napoleonas I. Prancūzija – imperija. Nauji įstatymai – Civilinis kodeksas (Napoleono kodeksas) patvirtintas 1804 m. Teisiškai įtvirtino feodalizmo žlugimą, privačios nuosavybės teisę. Tikslas ne laisvė, bet lygybė. Vėliau – prekybos, baudžiamasis kodeksai. Įvedami ir užkariautuose kraštuose. Vertinami teigiamai – įtvirtino lygybę.
Napoleono karai
1805 m. Trafalgaro jūrų mūšis. (Britanijos pergalė prieš Prancūziją).
1805 m. Austerlico mūšis (Austrija). Rusija ir Austrija pralaimėjo. 1806 m. 16 Vokiečių valstybių sujungtos į Reino sąjungą (Prancūzijos protektoratas, Napoleonas – protektorius). Austrijos imperatorius Pranciškus atsisakė Šventosios vokiečių tautos imperijos, imperatoriaus titulo.  Šv. Romos imperija panaikinta.
1806 m. okupuota Prūsija.
1806 m. – Napoleonas paskelbė Kontinentinę blokadą (draudimas Prancūzijai pavaldžioms šalims prekiauti su D. Britanija).
1807 m. Napoleonas I ir Aleksandras I pasirašė Tilžės taiką. Sudaryta vasalinė (priklausoma nuo Prancūzijos) Varšuvos kunigaikštystė. Kyla sukilimas prancūzų užimtoje Ispanijoje.
1812 m. – karas su Rusija. Rugsėjo mėn. – Borodino mūšis (Rusijos armijai vadovauja karvedys M. Kutuzovas). Minimali Napoleono pergalė. Užima Maskvą, bet priverstas trauktis. Išvytas iš Rusijos.
1813 m. Leipcigo (Tautų) mūšis. Prancūzai pralaimi sąjungininkų antiprancūziškai koalicijai.
1814 m. užimtas Paryžius. Į Prancūzijos sostą pasodinamas Liudvikas XVIII. Napoleonas ištremtas į Elbos salą.  Prancūzija – konstitucinė monarchija.
1814 – 1815 m. vyksta šalių nugalėtojų Vienos kongresas.
1815 m. kovo mėn. Napoleonas bėga iš tremties ir susigražina valdžią (100-to dienų valdymas).
1815 m. – Vaterlo mūšis. Napoleonas pralaimi paskutinį kartą. Ištremtas į Šv. Elenos salą. Napoleono karų tikslas – užtikrinti karinį, politinį, ekonominį Prancūzijos viešpatavimą. Užkariautose šalyse buvo įvedamas civilinis kodeksas, po Napoleono pralaimėjimo  feodalizmas Prancūzijoje neatsigauna, kitur Europoje – susilpnėja.

Vienos kongresas

1. Prancūzija netenka užimtų žemių. Teritorija – ikirevoliucinė.
2. Belgija ir Olandija sujungtos į Nyderlandų karalystę.
3. Teritorijų prisijungė Rusija (buvusią Varšuvos kunigaikštystę), Austrija, Prūsija (buvusią Reino sąjungą).
4. Įkurta Vokietijos sąjunga. Tai dar nėra suvienyta Vokietija.
5. Rusija, Austrija ir Prūsija įkūrė Šventąją  sąjungą (vėliau prisijungė ir dauguma Europos monarchijų monarchų). Tikslas – išsaugoti Europoje sienas ir absoliutines monarchijas, jei joms kiltų grėsmė (kiltų revoliucijos kaip kad 1789m. Prancūzijoje) – sąjungos narės net nekviestos galėjo siųsti savo armijas slopinti revoliucijų. Ši sistema veikė.

Padėtis Prancūzijoje XVIII a. II pusėje. Revoliucijos priežastys.

Visuomeninės:

1. atgyvenusi, bet valdžios palaikoma viduramžių luomų sistema: bajorai ir dvasininkai, sudarantys apie 5% gyventojų, sudarė privilegijuotajį luomą, nemokėjo mokesčių, galėjo užimti valstybėje svarbias pareigas;
2. valstybės gyventojų daugumą sudarė neprivilegijuotas trečiasis luomas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidino buržuazija ir siekė dalyvauti valdant valstybę;
3. esama padėtimi valstybėje buvo nepatenkinti daugelis visuomenės sluoksnių:
   1. miestiečiai – ūkinės veiklos suvaržymais;
   2. valstiečiai – dideliais mokesčiais ir įvairiomis prievolėmis žemvaldžiams ir t.t.;

Valstybės valdymo ypatybės:

1. absoliutizmas;
2. nesėkmingi karai, dėl kurių Prancūzija prarado daugumą kolonijų Indijoje ir Šiaurės Amerikoje – visa tai kėlė gyventojų nepasitenkinimą;
3. finansų krizė, sukelta karų ir karaliaus rūmų išlaidų;

Didelė įtaką Prancūzijoje turėjo švietėjų idėjos apie valstybės ir visuomenės pertvarkymą.

Revoliucijos etapai.

I-asis etapas 1789 m. liepa – 1792 m. rugpjūtis.

Neramumai šalyje (finansinė krizė) privertė Prancūzijos karalių Liudviką XVI 1789 m. gegužės 5 d. sušaukti Generalinius luomus, kuriuose trečiasis luomas turėjo pusę deputatų vietų. Generaliniai luomai iškart nusprendė pakeisti Prancūzijos valstybinę santvarką ir pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kuris turėjo pakeisti konstituciją. Karaliaus Liudviko XVI bandymas priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė maištą Paryžiuje. 1789 m. liepos 14 d. sukilę sankiulotai (miesto prastuomenė) užėmė karališkąjį kalėjimą – Bastiliją. Bastilijos šturmas reiškė absoliutizmo žlugimą, aukščiausia valdžia valstybėje perėjo Steigiamajam susirinkimui. Sukilimai prasidėjo ir kituose miestuose. Iš pašauktinių būrėsi Nacionalinė gvardija. 1789 m. rugpjūčio mėn. buvo panaikinti luomų skirtumai ir kai kurios feodalinės valstiečių prievolės (dvasininkija atsisakė dešimtinės, buvo panaikinti apribojimai trečiajam luomui užimti valstybines pareigas ir t.t.).

1789 m. rugpjūčio 26 Steigiamasis susirinkimas paskelbė Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (šūkis:“Laisvė, lygybė, brolybė“):

1. aukščiausias valdžios šaltinis – tauta;
2. žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai;
3. kiekvienos valstybės tikslas – garantuoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises – laisvę, nuosavybę, saugumą ir t.t.;
4. suteikiamos žodžio, spaudos, tikėjimo laisvės;
5. tolygus mokesčių paskirstymas visiems gyventojams pagal jų turto dydį;
6. asmens laisvės garantija: piliečius galima apkaltinti, suimti ir įkalinti tik remiantis įstatymais, priimtais ir viešai paskelbtais iki nusikaltimo įvykdymo momento;
7. privatinė nuosavybė yra šventa ir neliečiama; jos negalima atimti be teismo sprendimo ar tinkamai neatlyginant;
8. pareigybės užimamos ne pagal turtinę padėtį, o pagal gabumus;

1791 m. rugsėjo mėn. buvo priimta Prancūzijos konstitucija, įtvirtinusi konstitucinę monarchiją. Pagrindiniai konstitucijos teiginiai:

1. pagal Monteskjė idėją valdžią buvo suskirstyta į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją (karalius ir ministrai) ir teisminę;
2. įstatymų leidžiamąjį susirinkimą renka aktyvūs piliečiai (vyrai, sulaukę 25 m. amžiaus ir mokantys nustatyto dydžio mokesčius);
3. įteisinta ūkinės veiklos laisvė;
4. įtvirtintas asmeninio turto neliečiamumo principas;
5. panaikintos mokesčių privilegijos atskiriems visuomenės sluoksniams ir bažnytinė dešimtinė;

Trečiasis luomas, gavęs ekonominių ir politinių teisių, jau ketino baigti revoliuciją, tačiau buvę privilegijuotieji luomai bei nieko negavę sankiulotai liko nepatenkinti. Priėmus konstituciją iškilo nauji politiniai centrai – klubai. Jiems augant susiformavo 2 politinės grupuotės:

• jakobinai (pavadinimas kilo iš buvusio Šv. Jokūbo vienuolyno) siekė pertvarkos pagal Ž. Ž. Ruso idėjas, pirmiausia siekdami sumažinti turtinę nelygybę; žymiausi vadovai: M. Robespjeras, Ž. Maratas, L. Sen-Žiustas; programa:
  • aprūpinti neturtinguosius deramai apmokamu darbu ir gyvenimo reikmenimis už prieinamą kainą;
  • sudaryti jiems galimybę dalyvauti valdant valstybę;
  • reikalavo rinkimų teisės visiems suaugusiems vyrams;
• žirondistai reiškė provincijos buržuazijos ir inteligentijos interesus;

Jakobinų ir žirondistų tarpusavio nesutarimai trukdė spręsti šalies vidaus problemas.

1792 m. rujpjūtis – 1793 m. birželis. Monarchijos nuvertimas. Jakobinų ir žirondistų kova.

Dar 1792 m. balandį prasidėjo Prancūzijos karas su Austrija ir Prūsija, šios skelbė ginančio karaliaus teises.Austrų ir prūsų kariuomenės įsiveržė į Prancūziją ir artėjo prie Paryžiaus.

1792 m. rugpjūtį sukilę sankiulotai nuvertė karalių, o tai reiškė, kad konstitucinė monarchija žlugo ir 1791 m. konstitucija nebegalioja.

1792 m. rugsėjį išrinktas Konventas paskelbė Prancūziją respublika. Konvente prasidėjo jakobinų ir žirondistų kova.

1793 m. sausį Prancūzijos karalius (jo malonės prašymas buvo atmestas 1 balsto persvara) jakobinų reikalavimu buvo nukirsdintas. Tai sukėlė didelį pasipiktinimą Europoje, daugelis Europos valstybių paskelbė karą Prancūzijai, kuris vyko permainingai.

1793 m. pavasarį įvyko sukilimas Vandėjos provincijoje, nukreiptas prieš revoliuciją: valstiečiai siekė ginti karaliaus valdžią ir katalikybę.

1793 m. birželį Paryžiaus sankiulotai apsupo Konventą ir privertė pasitraukti iš ten žirondistus. Taip valdžia atiteko jakobinams.

1793 m. birželis – 1784 m. liepa. Jakobinų diktatūra.

Jakobinų diktatūros priežastys:

1. išorės priešai; prieš Prancūziją sukurtai karinei sąjungai reikėjo duoti atkirtį;
2. vidaus priešai; juos nugalėti galėjo tik tvirta valdžia;

1793 m. buvo priimta nauja konstitucija:

• valstybė įsipareigoja užtikrinti visiems piliečiams gyvenimo šaltinį ir suteikti išsilavinimą;
• rinkimų teisę gavo visi vyrai nuo 21 m.;
• visus įstatymus turėjo tvirtinti referendumas;
• įtvirtintos žmogaus teisės: laisvė, saugumas, privati nuosavybė;

Konstitucijos numatyta valdžios organizacija buvo labai sudėtinga ir nepraktiška, vykdomosios valdžios įgaliojimai trumpalaikiai, todėl visai netiko sudėtingai valstybės situacijai. Dėl to konstitucijos galiojimas buvo sustabdytas tol, kol bus sudaryta taika su užsienio valstybėmis. Iki to laiko visą valdžią į savo rankas paima Konventas ir jo paskirtas Visuomenės gelbėjimo komitetas, kurį sudarė 12 narių, ir kurių įtakingiausias buvo Maksimilijanas Robespjeras. Praktiškai įsigalėjo jakobinų diktatūra. Prieš kontrrevoliuciją prasidėjo žiaurus teroras, revoliucijos priešai masiškai giljotinuojami. Pagrindiniai jakobinų pertvarkymai:

1. 1793 m. vasarą buvo galutinai panaikintos visos feodalinės liekanos, valstiečiai tapo žemės, kurią jie dirbo, savininkais, kaime įsivyravo smulkieji ir vidutiniai ūkiai;
2. buvo įvestas visuotinis maksimumas – tvirtos kainos būtiniausioms prekėms;
3. kovai su išorės priešais buvo paskelbta visuotinė karo prievolė ir suburta didžiulė, nacionalinė kariuomenė, kuri padėjo išvyti visas į Prancūziją įsiveržusias armijas;
4. Robespjeras įveda „Aukščiausios būtybės“ kultą, turinti pakeisti katalikų tikėjimą;

Tačiau nesutarimai tarp jakobinų didėja ir jakobinai patenka į valdžios krizę. Krizė baigiasi 1794 m. liepos 27 d. įvykusiu Termidoro 9-osios perversmu.

Per jį M. Robespjeras ir jo artimiausi šalininkai buvo suimti ir nukirsdinti. Jakobinų diktatūra baigėsi, valdžia atiteko žirondistams.

1794 m. birželis – 1799 m. Prancūzija direktorijos metais.

Nuvertus jakobinus, Konventas pradėjo reformas:

1. pradėta persekioti jakobinus;
2. iš kalėjimų paleisti asmenys, suimti įsigalėjus jakobinų diktatūrai;
3. panaikintas kainų maksimumo įstatymas;

Dėl šių reformų Paryžiuje kilo badas, visoje Prancūzijoje išaugo infliacija, prasidėjo sankiulotų sukilimai, kelis maištus organizavo rojalistai. 1795 m. rugpjūčio mėn buvo priimta nauja Prancūzijos konstitucija (įvestas rinkėjų turto cenzas, vykdomoji valdžia atiduodama Direktorijai, kurią sudaro Seniūnų renkami 5 direktoriai, leidžiamoji valdžia atitenka Penkių Šimtų ir Seniūnų taryboms). Konstitucija įtvirtino respublikinį valdymą. Direktorijos metais įsigali politinis ir ekonomini nestabilumas. 1795 m. malšinant rojalistų maištą pasižymi Napoleonas Bonapartas. Dėl karinių pergalių jo autoritetas didėja. Dar labiau Napoleono autoritetas išauga po sėkmingo 1798 m. žygio į Egiptą. 1799 m. briumerio (lapkričio) 18 d. Napoleono kariuomenė įvykdo Briumerio perversmą: panaikina Direktoriją, valdžią perduoda 3 konsulams, kurių pirmasis buvo pats Napoleonas Bonapartas.

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos reikšmė:

1. sunaikintas feodalizmas Prancūzijoje; paspartėjo feodalizmo irimas Europoje;
2. remdamiesi šivetimo idėjomis, revoliucija bandė pertvarkyti pasaulį, tačiau švietėjų skelbti idealai nebuvo įgyvendinti;
3. revoliucijos metu atsirado respublika ir prigimtinės žmogaus teisės;

Napoleono epocha.

1799-1804 m. – Prancūzijos konsulato laikotarpis. Parengiama konstitucija, pagal kurią Prancūzija lieka respublika. Vykdomoji valdžia priklauso trims konsulams (neribota valdžia – pirmajam konsului Napoleonui Bonapartui). Įstatymų leidžiamoji valdžia pavaldi vykdomajai valdžiai. Panaikintos departamentų savivaldybės. Pertvarkoma teismų sistema: visos teismo institucijos pasidarė priklausomos nuo centrinės valdžios. Apribojama spaudos laisvė, reformuojama švietimo sistema.

1801 m. Napoleonas sudaro konkordatą su popiežiumi Pijumi VII – katalikybė paskelbiama prancūzų daugumos religija.

Bonaparto vidaus ir užsienio politikos laimėjimai leidžia jam pasisklebti 1802 m. konsulu iki gyvos galvos.

1804 m. jis karūnuojamas Prancūzijos imperatoriumi (pats paėmęs karūną iš popiežiaus rankų ir ją užsidėjęs).

1804 m. buvo priimtas „Napoleono kodeksas“, kuris sureguliavo privačios nuosavybės teises, pilietines teises ir kt.

1808 m. priimtas prekybos kodeksas, o 1811 m. – baudžiamasis kodeksas. Napoleono pertvarkymų rezultatai:

1. įtvirtinta nauja valstybės santvarka su centralizuota valdžia;
2. sustabdytos spekuliacijos ir valstybinio turto grobstymai;
3. padarytas galas plėšikavimams;

Napoleono karai

1800 m. prasideda Prancūzijos karas su Austrija, po kurio Austrija praranda Šiaurės Italiją (Napoleonas ją buvo užkariavęs anksčiau, bet kol jis buvo Egipte, prancūzai prarado šią teritoriją), Belgiją, Liuksemburgą.

1802 m. pasirašoma Amjeno taika tarp Anglijos ir Prancūzijos, bet prieštaravimų tarp šių stipriausių Europos valstybių nepanaikina. Napoleonas siekia ekonominės ir politinės hegemonijos Europoje (hegemonija – viešpatavimas, vyravimas; vadovaujamasis vaidmuo).

1803 m. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karo pradžia. 1803-1805 m. susiformuoja antiprancūziška koalicija (Austrija, Rusija, Anglija ir Neapolio karalystė).

1805 m. Napoleonas užima Vieną.

1805 m. spalio mėn. mūšis prie Trafalgaro (H. Nelsono vadovaujamas Anglijos laivynas sutriuškina prancūzų laivyną ir įsiviešpatauja jūrose).

1805 m. gruodžio mėn. mūšis prie Austerlico (Triuškinanti Prancūzijos pergalė).

1806 m. Napoleonas įkuria Reino sąjungą. Panaikinama Šventoji Romos imperija. Reino sąjunga sudaroma iš 16 vokiečių kunigaikštysčių protektoratų; protektorius – Napoleonas.

1806 m. Napoleonas okupuoja Prūsiją.

1806 m. paskelbiama kontinentinė blokada (kontinento politinis, karinis, ekonominis izoliavimas Britanijos saloms. Veikė iki 1814 m.

1807 m. karo veiksmai su Rusija.

1807 m. sudaroma Tilžės taikos sutartis. Rusija tampa sąjungininke prieš Didžiąją Britaniją ir prisijungia prie kontinentinės blokados. Tilžėje sudaroma taika su Prūsija, iš kurios atimamos Lenkijos žemės ir Užnemunė. Napoleonas paskelbia įkuriantis Varšuvos kunigaikštystę.

1807 m. prasideda partizaninis karas – gerilja – Ispanijoje. Sukileliams pavyksta sumušti prancūzų kariuomenę, ir tai paskatina judėjimą Italijoje ir Vokietijoje.

1809 m. karas su Austrija.

1812 m. karas su Rusija. Borodino mūšį laimi Prancūzai ir įžengia į nuniokotą Maskvą. Napoleonas tikėjosi, kad rusai pradės taikos derybas, bet rusų pralaimėjimas tebuvo taktinis triukas. Napoleonui grįžtant jo kariuomenė be resursų nuolat pralaiminėja ir traukiasi. Pirmą kartą Napoleono kariuomenė buvo sumušta, o antiprancūziškos jėgos ėmė vienytis.

1813-1814 m.sudaroma nauja antiprancūziška koalicija (Didžioji Britanija, Rusija, Švedija, Prūsija ir Austrija).

1813 m. įvyksta lemiamas Leipcigo (Tautų) mūšis. Napoleonas pralaimi prieš sąjungininkų armiją.

1814 m. sąjungininkai užima Paryžių. Napoleonas atsisako sosto savo sūnaus naudai, bet į Prancūzijos sostą netrukus sugrąžinama Burbonų dinastija. Napoleonas iki gyvos galvos ištremiamas į Elbos salą. Baigiasi Prancūzijos viešpatavimas Europoje. Prancūzija tampa konstitucine monarchija.

Vienos kongresas 1814-1815 m.

Vienos kongreso tikslas buvo sureguliuoti Napoleono karų padarinius ir teritorinius klausimus. Lemiamą vaidmenį vaidina Austrija, Didžioji Britanija, Prūsija, Rusija. Vienos kongreso nutarimai:

1. Prancūzija netenka užkariautų teritorijų: atkuriamos 1789 m. sienos;
2. Prancūzija netenka laivyno, moka kontribucijas, karaliaus veiklą kontroliuoja 4 valstybių Ambasadorių konferencija;
3. iš Vokietijos valstybių ir dalies Austrijos žemių sukuriama Vokietijos sąjunga (dominuoja Austrija);
4. Norvegija sujungiama su Švedija;
5. Olandija ir Belgija sujungiamos ir įkuriama Jungtinė Nyderlandų karalystė;
6. valstybės-nugalėtojos pasidalija teritorijas:
   1. Rusijai atitenka diduma Varšuvos kunigaikštystės (sukuriama autonominė Lenkijos karalystė), Suomija ir Besarabija;
   2. D. Britanijai buvo pripažintos per karus su Napoleonu užgrobtos Olandijos kolonijos (Pietų Afrikoje – Kapo kolonija ir Ceilono sala), kai kurios Ispanijos ir Portugalijos kolonijos;
   3. Prūsija gauna dalį Saksonijos, Varšuvos kunigaikštystės, Vestfaliją ir Reino provinciją;
   4. Austrija gauna Lombardiją ir Veneciją;
7. Šveicarija paskelbiama nepriklausoma, neutralia valstybe (respublika);

Vienos kongreso reikšmė:

1. nutarimai laikinai sustiprino feodalinės Europos monarchijas;
2. įtvirtino naują jėgų santykį – įtakingiausiomis valstybėmis tapo Didžioji Britanija ir Rusija;

1815 m. Napoleonas susigrąžina valdžią 100 dienų. 1815 m. Napoleonas (nė karto neiššovęs) įžengia į Paryžių. Susikuria nauja antiprancūziška koalicija.

1815 m. įvyksta mūšis prie Vaterlo. Napoleonas pralaimi ir ištremiamas į Šv. Elenos salą.

1815 m. įkuriama Šventoji Sąjunga, kurios tikslas – slopinti tautinius ir revoliucinius sąjudžius, ginti monarchijas.

Prancūzija prieš revoliuciją:

• feodaliniai bruožai: feodalinės valstiečių prievolės; mokesčiai žemvaldžiams ir valstybei; dešimtinė Bažnyčiai; cechai; vidaus muitai; visuomenės skirstymas luomais; absoliuti karaliaus valdžia; senjorų teismas;
• gamybinių jėgų ir kapitalistinių santykių raida: valstiečių sluoksniavimasis: išsiskiria turtingieji, kurie samdomąjį darbą; daugybė valstiečių gamina amatininkus dirbinius pirkliams supirkėjams; daugybė manufaktūrų; pradėtos naudoti mašinos; susiformavo turtinga ir ekonomiškai įtakinga buržuazija;

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos priežastys:

• absoliutinė karaliaus valdžia;
• feodalinė santvarka;
• luominė santvarka;
• švietėjų mintys apie santvarkos pakeitimo būtinumą;

Prancūzijos revoliucijos etapai: I etapas 1789 05 05 – 1792 08 20. Valdžioje buvo konstitucinės monarchijos šalininkai. Svarbiausi įvykiai:

• 1789 05 05 Generalinių luomų sušaukimas, revoliucijos pradžia;
• 1789 07 14 Bastilijos šturmas;
• 1789 08 skirstymo į luomus ir valstiečių feodalinių prievolių panaikinimas;
• 1789 08 26 priimta “Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija”;
• 1791 09 priimta Konstitucija;

II etapas 1792 08 20 – 1793 06 02. valdžioje buvo žirondistai (nuosaikieji respublikonai). Svarbiausi įvykiai:

• 1792 08 20 sukilimas Paryžiuje;
• 1792 09 22 Prancūzijos respublikos paskelbimas;
• 1793 01 21 karaliaus giljotinavimas;
• 1793 m. pavasarį – Vandėjos kontrrevoliucinis liaudies sukilimas;
• 1793 05 31 – 06 02 Paryžiaus sukilimas;

III etapas 1793 06 02 – 1794 07 27. valdžioje buvo jakobinai. Svarbiausi įvykiai:

• 1793 06 Konstitucijos priėmimas, diktatūros įvedimas;
• 1793 m. vasara – feodalų teisių panaikinimas galutinai ir be išpirkos, kainų maksimumo įvedimas;
• 1794 m. pr. visuotinės karo prievolės įvedimas;
• 1794 m. pavasarį – priešų išvijimas ir dar didesnis maištas Vandėjoje;

IV etapas 1794 07 28 – 1799 11 09. valdžioje buvo nuosaikieji respublikonai. Svarbiausi įvykiai:

• 1794 07 28 valstybinis perversmas, jakobinų diktatūros nuvertimas;
• 1795 10 naujos Konstitucijos priėmimas;
• 1795 – 1799 m. Prancūziją valdė Direktorija;
• 1799 11 09 valstybinis perversmas (Termidoro), konsulato įvedimas;

1789 08 26 Steigiamasis seimas priėmė “Žmogaus ir piliečių teisių deklaraciją”:

• aukščiausias valdžios šaltinis – tauta;
• žmonės gimsta ir lieka laisvi bei lygiateisiai;
• kiekvienos valstybės tikslas – garantuoti prigimtines ir neatimamas žmogaus teises – laivę, nuosavybę, saugumą;
• suteikiamos žodžio, spaudos, tikėjimo laisvės;
• tolygus mokesčių pasiskirstymas visiems gyventojams pagal jų turto dydį;
• asmens laisvės garantija. Piliečius galima apkaltinti, suimti ir įkalinti tik remiantis įstatymais, priimtais ir viešai paskelbtais iki nusikaltimo įvykdymo momento;
• privatinė nuosavybė yra šventa ir neliečiama; jos negalima atimti be teismo sprendimo ar tinkamai neatlyginant;
• pareigybės užimamos ne pagal turtinę padėtį, o pagal gabumus;

Jakobinų diktatūra:

1. jakobinai – radialinė politinė grupuotė, kuri siekė įgyvendinti savąjį visuomenės projektą, paremtą Ž. Ž. Ruso idėjomis: siekė sumažinti turtinę nelygybę, pasisakė už visuotinę rinkimų teisę. Jie neturėjo Konverte daugumos, bet juo rėmė sankiuliotai – galinga ginkluot jėga. Jakobinų vadai – Maratas, Robespjeras, A. Sen – Žiustas. Robespjero šūkis: “liaudis niekada neklysta”, jakobinų diktatūros apibūdinimas – “revoliucija ryja savo vaikus”.
2. Žirondistai – nuosaikiųjų respublikonų grupuotė: stengėsi išvengti pilietinio karo, bijojo, kad mirties baimė karaliui sukels Europos monarchų pasipiktinimą, nenorėjo jakobinų sustiprėjimo, pasisakė prieš senjorų žemių nusavinimą, kainų kontrolę;
3. jakobinų mėginimas įgyvendint savo idealus:
   1. Konvertas patvirtino respublikos konstituciją (pirmą kartą istorijoje valstybė žadėjo imtis atsakomybės už savo piliečių gyvenimo sąlygas);
   2. Rinkimų teisę gavo visi vyrai nuo 21 m. amžiaus nepriklausomai nuo turto ir išsilavinimo;
   3. Visus įstatymus privalėjo įtvirtint referendumas;
   4. Mažai rūpinosi valdymo mechanizmo veiklai;
   5. Visą valdžią turėjo Konvertas ir jo skiriamas Visuomenės gelbėjimo komitetas;
   6. Įvedė diktatūrą, politinę policiją, visuotinę mobilizaciją;
   7. Prieš maištininkus griebėsi žiauraus teroro, savo politiką laikydami gėrio kova su blogiu;
   8. Nuo 1793 m. Robespjeras reikalavo vykdyt mirties bausmę;
   9. Persekiojo Katalikų bažnyčią už priešiškumą revoliucijai;
   10. Įvedė tvirtas kainas būtiniausioms prekėms;
   11. Griežtomis priemonėmis buvo sutelktos jėgos kovai su išorės priešais.
   12. Robespjeras 1794 06 įvedė Aukščiausios būtybės kultą;

Prancūzijos revoliucijos rezultatai:

• Panaikinta absoliutinė monarchija;
• Panaikinta feodalinė santvarka;
• Panaikinta luomų santvarka;
• Paspartintas feodalinės santvarkos irimas visoje Europoje;
• Atvertos galimybės verslų plėtrai;

Liudvikas XIV – “Valstybė – tai aš”;
Liudvikas XV – “Po manęs nors ir tvanas”;
Liudvikas XVI – “Bet juk tai ne maištas”;
Lenkuras – “Tai ne maištas, jūsų didenybe, tai revoliucija”;
Barnabas – “Revoliuciją jau dabar reik baigti, ji priėjo ribą”;
Vernjo – “Revoliucija, kaip Saturnas graikų mituose ryja ne tik savo vaikus, bet ir tėvus”;
Robespjeras – “Nebaisu mirt už kilnų tikslą, prigimtines ir neatimamas žmogaus teises, kurių svarbiausioji – laisvė.”;
Dantonas – “Parodysi mano galvą žmonėms, ji to verta”;
Jakobinai – bolševikų mokytojai;

DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA 1789-1794 m.

Priežastys:

• Luominis susiskaldymas ir luominė nelygybė
• Neribota karaliaus valdžia – absoliutizmas, konstitucijos ir konstitucinių teisių nebuvimas
• Dideli mokesčiai trečiajam luomui (sudarė amatininkai, pirkliai, darbininkai, miestiečiai, valstiečiai), kuris išlaikė kitus du luomus – dvasininkus ir bajorus
• Miestiečiai siekė politinių teisių
• Nesėkmingi karai
• Sušaukti generaliniai luomai užuot svarstę naujų mokesčių priėmimą ėmė reformuoti šalį
• Nesėkmingos valstybės reformos
• Ūkio ir finansų krizė
• Švietėjų idėjos

  I Absoliutizmas Prancūzijoje iki 1791 m.

1. 1789 m. Bastilijos šturmas – revoliucijos pradžia
2. 1789 m. rugpjūčio 23 d. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Ji vėliau panaudota 1791 m. Konstitucijos rengime. Deklaracija buvo parengta Švietėjų idėjomis ir įtvirtino žmonių lygybę, panaikino skirstymą į luomus, t.y. feodalinę santvarką. Dokumente įtvirtinta, kad suverenios valdžios šaltinis yra tauta, o visų politinių susivienijimų tikslas – saugoti prigimtines žmogaus teises: laisvę, nuosavybę, saugumą. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama
3. 1791 m. pirmoji Prancūzijos konstitucija. Įtvirtino valdžių padalijimo principą, padarytas galas Absoliutinei monarchijai iš Dievo malonės. Visi vyrai, mokantys tam tikrus mokesčius, gavo teisę balsuoti.

II Konstitucinė monarchija 1791-1792 m.

1. Įstatymu leidžiamasis susirinkimas pakeistas Nacionaliniu konventu. Žlunga konstitucinė monarchija
2. 1792 m. Liudvikas XVI a. nušalinamas nuo sosto.
3. 1792 m. Prancūzija paskelbiama Respublika 1793 m. giljotinuojamas Liudvikas XVI

III Respublika 1793-1794 m. (valdžioje radikalieji Jakobinai, vadovas R. Robespjeras)

1. Sukyla valstiečiai, sukilimas nukreiptas prieš Jakobinų  diktatūros reformas ir represijas
2. Nauja Jakobinų konstitucija, skelbusi, kad aukščiausioji valdžia priklauso Nacionaliniam susirinkimui
3. 1794 m. Termidoro perversmas. Nuverčiama Jakobinų diktatūra, jo lyderiai giljotinuojam

IV Prancūzija Direktorijos metais 1795-1799 m. (valdžioje nuosaikieji respublikonai)

1. 1795 m. konstitucija įtvirtina respublikinį valdymą ir Direktoriją, tačiau ši, patyrusi valdymo krizę, buvo nuversta
2. 1796 m. Napoleono žygis į Italiją, užima šiaurinę jos dalį

1. 1798 m. Napoleono žygis į Egiptą
2. 1799 m. perversmas, kurio metu Napoleonas išvaiko Direktoriją ir įveda Konsulatą (Napoleonas pasirodo kaip talentingas karo vadas,pasižymi malšinant maištus revoliucijos metu, kare su Italija)

Revoliucijos reikšmė:

• Panaikinta feodalinė santvarka
• Paspartėjo feodalizmo irimas Europoje
• Trečiasis luomas gavo daugiau teisių
• Remdamasi švietimo idėjomis revoliucija bandė pertvarkyti pasaulį, tačiau švietėjų skelbti idealai nebuvo įgyvendinti
• Iš absoliutinės monarchijos tapo respublika, įtvirtintos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės

NAPALEONO EPOCHA 1799-1815 m. 1799-1804 m. – Prancūzijos Konsulato laikotarpis

• Priimta nauja Konsulato konstitucija
• Prancūzija lieka respublika
• Vykdomoji valdžia atitenka trims konsulams. Pirmasis konsulas praktiškai turi neribotą valdžią, kiti du atlieka padėjėjo pareigas. Pirmuoju konsulu tampa Napoleonas Bonapartas
• Įstatymų leidžiamoji valdžia padalijama. Ji pavaldi vykdomajai
• Įvedama perfektų sistema
• Apribojama spaudos laisvė
• Reformuojamas švietimas
• Įsteigiamas Garbės legiono ordinas (steigiamas ir šiendien)
• Centralizuojamas valstybės valdymas
• Įkuriamas Prancūzijos bankas
• Konkordatas su Popiežiumi, katalikybė paskelbiama prancūzų daugumo religija
•  Napoleonas tampa konsulu iki gyvos galvos
• 1804 m. Napoleono kodeksas. Įtvirtino naują valstybės santvarką, užtikrino asmens ir sąžinės laisvę, piliečių lygybę prieš įstatymą
• 1804 m. Napoleonas vainikuojamas imperatoriumi Napoleonu I
• 1806 m. panaikinta Šventoji Romos imperija

Napoleono karai:

• 1805 m. Trafalgaro mūšis su D. Britanija po šio mūšio Anglijos laivynas įsitvirtina jūrose ir užkerta kelia Napoleono inovacijai į Britų salas
• 1805 m. Austerlico mūšis. Pergalė prieš Rusijos ir Austrijos jungtines pajėgas
• 1806 m. Panaikinama Šventoji Romos imperija, iš 16 vokiečių kunigaikštysčių sudaroma Reino sąjunga. Protektorius – Napoleonas

• 1806 m. okupuoja Prūsiją
• Paskelbiama kontinentinė blokada Britų saloms
• 1807 m. Tilžės taikos sutartimi paskelbiama Varšuvos kunigaikštystė, sudaryta iš Lenkijos ir dalies Lietuvos Užnemunės žemių. Pagal Napoleono konstituciją ji tampa Konstitucine monarchija, joje įsigalioja Napoleono kodeksas, panaikinama baudžiava
• 1812 m. žygis į Maskvą. Pralaimimas karas su Rusija
• 1813 m. Leipcigo mūšis. Pralaimėjo prieš jungtines rusų, prūsų, austrų ir švedų pajėgas
• 1815 m. Po ištrėmimo Napoleonas, išgirdęs apie nesutarimus Vienos kongrese 1814-1815 m., pabėgo iš tremties ir trumpam atgauna valdžią. Vaterlo mūšyje pralaimi prieš Britaniją ir Prūsiją ir vėl pabėga.

Napoleono karų padariniai:

• Tam tikru metu įsivyravo Prancūzijos ekonominis, politinis ir karinis viešpatavimas
• Naujai sukurtose ir užkariautose valstybėse įsitvirtino pažangiausi to metu gyvavę įstatymai
• Žuvo daug žmonių ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose valstybėse
• Per karus Prancūzija sukaupė daug meno kūrinių
• Galutinai panaikinta baudžiava Vakarų ir Vidurio Europoje

Napaleono imperijos žlugimo priežastys:

• Karinės galios susilpnėjimas
• Antiprancūziškosios koalicijos stiprėjimas
• Per didelė teritorija, kurią būtų galima sukontroliuoti
• Dideli ištekliai, skiriami karams

VIENOS KONGRESAS 1814 -1815 m. Vienos kongreso tikslai/priežastys:

• Atkurti jėgų pusiausvyras Europoje
• Atkurti ikirevoliucines sienas
• Užkirsti kelią Prancūzijos ekspansijai ir bonapartizmui
• Užtikrinti taiką Europoje ir užkirsti kelią revoliucijoms
• Atkurti ir išsaugoti monarchijas Europoje

Vienos kongreso padariniai: POLITINIAI

• Sukurta galių pusiausvyra užtikrino taiką Europoje
• Sustabdyta Prancūzijos ekspansija į kitas žemes
• 1815 m. Įkuriama Šventoji Sąjunga. Narės – Rusija, Prūsija, Austrija. Tikslas – slopinti tautinius ir revoliucinius sąjūdžius, ginti monarchijas
• Prancūzija įsipareigoja mokėti kontribucijas

TERITORINIAI

• Prancūzija netenka užkariautų teritorijų
• Varšuvos kunigaikštystė tampa Lenkijos karalyste. Ji atitenka Rusijai su autonomijos teise.
• Reino sąjunga tampa Vokietijos Sąjunga
• Sujungus Belgija ir Olandiją įkuriama Nyderlandų karalystė
• Prūsija gauna dalį Saksonijos, Reino provinciją

• Austrija – Š. Italiją (Lombardiją ir Veneciją)
• Šveicarija paskelbta neutralia valstybe

SOCIALINIAI

• Nustatytos sienos nepanaikino nesantaikos
• 1830 m. Europos valstybėse prasidėjo demokratiniai-nacionalistiniai sukilimai, siekę pertvarkymų ar nepriklausomybės
• Kongreso nutarimų metu neatsižvelgta į mažų valstybių interesus ir norus, teritorijos suskirstytos ne pagal etninę sudėtį

  Lietuva Napoleono viešpatavimo metais:

• Prancūzijos ir Rusijos santykiai pablogėjo kai Rusija sulaužė kontinentinę blokadą Prancūzijai
• Sėkmingi Napoleono mūšiai, užimtos lenkų žemės teikė vilčių atkurti Lietuvos valstybingumą
• Lietuvos didikai puoselėjo viltis gauti autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje
• Taip pat buvo rengiamas ir kitas planas – atkurti ATR (valstybingumo atkūrimo planus sužlugdė Prancūzijos ir Rusijos karas)
• Napoleonui įžengus į Lietuvos teritoriją, jis į Lietuvos valstybingumo klausimą žiūrėjo abejingai, naudojosi lietuviais maisto aprūpinimo, pastogės ir karinių dalinių suformavimo klausimai

Trys Prancūzijos luomai

• dvasininkija (atleisti nuo mokesčių, išskirtinės privilegijos);
• bajorija (atleisti nuo mokesčių, išskirtinės privilegijos);
• trečias luomas.

Didžiosios Prancūzijos revoliucijos priežastys

• luominė nelygybė;
• nederlius;
• 3 luomas (valstiečiai) išlaiko visus kitus, moka duokles ir dešimtines;
• Išaugus karaliaus valdžia, švaistymasis pinigais, finansinės problemos;
• Buržuazija neturi teisių;
• valstybės monopoliai, cechų sistema, muitai trukdė plėtoti verslą.

Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijos reformos

1. Žmonės gimsta laisvi ir lygiateisiai
2. Ginamos žmogaus teisės – laisvė, nuosavybė, saugumas
3. Tik tauta suteikia valdžią
4. Viskas ko nedraudžia įstatymas yra leidžiama
5. Bausti galima tik turint įrodymus
6. Pažiūrų laisvė (religinės ir panašiai)
7. Nuosavybė yra šventa ir neliečiama

Jakobinų reformos

1. Panaikino feodalizmą Prancūzijos kaime
2. Priėmė naują Prancūzijos Konstituciją (1793-06 pab.)
3. Kalendorius nuo respublikos paskelbimo
4. Efektyviai, per trumpą laiką kare su užsieniu sukaupė daugiau kaip milijono žmonių armiją

Neigiama jakobinų reformų pusė

1. Blogėjo Prancūzijos ekonominė padėtis
2. Prieš kontrrevoliuciją ėmėsi teroro politikos, šaltakraujiškai nužudyta per 50000 žmonių

Napoleono epocha – pokyčiai (1799-1815)

• Įtvirtino naują valstybės santvarką (Konsulatą)
• Centralizavo (sutelkė savo rankose) šalies valdymą
• Sustabdė spekuliacijas ir valstybės turto grobimą
• Sušvelnino Vandėjos sukilėlių nuotaikas
• Susidorojo su aktyviu plėšikavimu
• Pasirašė konkordatą su popiežium Pijum VII
• Sutvarkė finansus, įvėdė valiutą, sukūrė veiksmingą mokesčių sistemą, plėtojo šalies ekonomiką
• Napoleono (civilinis) kodeksas (piliečių lygybė prieš įstatymus, asmens laisvė, feodalizmo panaikinimas, nuosavybės teisė)
• Hegemonija (šeimos nariai kitų šalių sostuose)
• Plito laisvės ir lygybės idėjos
• Feodalizmas nepajėgė atsigauti
• didžiulė imperija, beveik visa Europa

Šventosios sąjungos tikslai (1815)

1. Garantuoti kongresų rūmų nutarimų laikymąsi, pašalinti galimybė ateityje juos keisti
2. Išlaikyti Europos valstybių sienas ir absoliutinę monarchiją
3. Slopinti tautinius išsivadavimus ir revoliucinius sąjudžius.