8. Konsulatas ir imperija Prancūzijoje

1799 m. konstitucija

Prancūzijoje, praėjus mėnesiui po Briumero 19-osios perversmo, buvo priimta nauja konstitucija. Pagal ją Prancūzija liko respublika su labai sudėtinga valdy­mo sistema. Vykdomoji valdžia buvo suteikta trims konsulams, iš kurių pirma­sis turėjo neribotą valdžią. Kiti du konsulai turėjo tik patariamojo balso teisę. Pirmuoju konsulu tapo Napoleonas Bonapartas. Jis turėjo teisę skirti ministrus vadovauti vidaus ir užsienio politikai. Įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pada­lyta Tribunatui, Įstatymų leidžiamajai ir Valstybės tarybai. Įstatymo projektas turėjo būti svarstomas kiekvienoje iš šių institucijų, po to patekdavo į Senatą, kurio narius tvirtino pirmasis konsulas. Kiekvieną Senato patvirtintą įstatymo projektą pasirašydavo Napoleonas. Taip įstatymų leidžiamoji valdžia buvo pa­valdi vykdomajai valdžiai. Ši konstitucija sudarė sąlygas įsitvirtinti neribotai Napoleono valdžiai. Laikotarpis nuo Direktorijos žlugimo iki imperijos paskel­bimo Prancūzijoje vadinamas Konsulatu.

Napoleono vidaus politika

Napoleonas valdymo pradžioje siekė nutraukti sukilimą Vandėjoje ir sustabdyti Direktorijos metais paplitusį plėšikavimą keliuo­se, kuris buvo virtęs didžiule nelaime. Su plėši­kais buvo susidorota greitai ir negailestingai -baudžiant mirties bausme. Kovodamas su sukilė­liais Vandėjoje, Napoleonas laikėsi kitokios takti­kos: pažadėjo amnestuoti tuos, kurie sudės gin­klus, sušvelnino antibažnytinę politiką, todėl suki­limas ėmė silpnėti. Siekdamas centralizuoti val­džią, Napoleonas ėmėsi didelių reformų. Buvo pa­naikintos renkamos departamentų savivaldybės. Jas pakeitė prefektūrų sistema. Dabar vidaus rei­kalų ministras skyrė prefektą, kuris turėjo neribo­tą valdžią. Buvo pertvarkyta ir teismų sistema: at­sisakyta prisiekusiųjų tarėjų, o visi teismo organai priklausė nuo centrinės valdžios. Siekdamas iš­spręsti opiausią nuo revoliucijos pradžios Prancū­zijos vidaus politikos problemą, Napoleonas 1801 m. sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės buvo panai­kintas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija. Popiežius naujiems savininkams pripaži­no per revoliuciją išparduotas Bažnyčios žemes ir sutiko, kad aukštuosius Bažnyčios pareigūnus skirtų valstybė. Taip buvo sureguliuoti Katalikų bažnyčios ir naujos Prancūzi­jos valdžios santykiai. Napoleono politikoje didelis dėmesys buvo skirtas Policijos ministerijai, ku­riai vadovavo Ž. Fušė. Ši ministerija tvarkė įvairią visuomeninę veiklą. Napo­leonas apribojo spaudos laisvę. Iš 73 laikraščių 60 buvo uždaryta, o likusiųjų veiklą griežtai kontroliavo valstybė. Reformuota buvo ir švietimo sistema. Švietimui vadovavo žinyba, vadinama “Universitetu”. Ji vadovavo aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, ruošu­sioms kadrus civilinei ir karinei tarnybai. Reforma beveik nepalietė pradžios mokyklų. Napoleonas pasirūpino ir emigrantais, kurie per revoliuciją buvo pasitraukę iš Prancūzijos. 1802 m. buvo išleistas nutarimas, pagal kurį visi emigrantai, prisiekę ištikimybę naujai santvarkai, galėjo grįžti į Prancūziją. Daugelis emig­rantų, pasinaudodami šia galimybe, grįžo į tėvynę. Prancūzijoje buvo įsteigtas Garbės legiono ordinas (tebeteikiamas ir šiais laikais), kuriuo būdavo apdovanojama už reikšmingus karinius ir civilinius nuopelnus. Napoleonas įtvirtino naują valstybės santvarką, centralizavo šalies valdy­mą, sustabdė valstybės turto grobimą ir spekuliaciją, sušvelnino padėtį Vandėjoje, likvidavo daugelį plėšikų gaujų.

Napoleono karų pradžia

1800 m. gegužės mėn. Napoleonas, norėdamas atgauti prarastą Šiaurės Italiją, pradėjo karą su Austrija. Šiaurės Italijoje austrai buvo sutelkę gausią ir gerai ginkluotą kariuomenę. Napoleono kariuomenė netikėtai persikėlė per Alpes ir pasklido austrų užnugaryje. Prancūzai greitai užėmė Lombardijos sostinę Mila­ną, Paviją, Kremoną, daugelį kitų Šiaurės Italijos miestų bei kaimų. Lemiamas mūšis įvyko 1800 m. birželio mėn. prie Marengo kaimelio. Austrai buvo visiš­kai sutriuškinti. 1801 m. tarp Prancūzijos ir Austrijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Pagal ją Austrija prarado Šiaurės Italiją, Belgiją, Liuksemburgą, visas vokiečių že­mes kairiajame Reino krante. Austrai taip pat pripažino Batavijos (Olandijos) ir Helvecijos (Šveicarijos) respublikas, kurios faktiškai tapo Prancūzijos valdo­mis. Po šios taikos iširo antroji antiprancūziška koalicija, o Anglija pradėjo tai­kos derybas su Prancūzija. 1802 m. Amjene tarp Anglijos ir Prancūzijos buvo pasirašyta taikos sutartis. Anglija grąžino Prancūzijai visas kolonijas, kurias buvo užgrobusi, išskyrus Ceiloną ir Trinidadą. Prancūzija turėjo išvesti kariuo­menę iš Egipto ir grąžinti popiežiui Romą. Po Amjeno taikos Prancūzijoje surengtame plebiscite Napoleonas buvo paskelbtas “konsulu iki gyvos galvos”.

Ekonomikos augimas

Panaikinus feodalizmą, Prancūzijoje susidarė palankios sąlygos kapitalizmo vystymuisi tiek žemės ūkyje, tiek pramonėje. XIX a. pr. Prancūzija tebebuvo žemės ūkio šalis. Apie 80% gyventojų sudarė valstietija. Dėl karų padidėjusios žemės ūkio produktų kainos skatino jų gamybą ir pre­kybą. Per Direktorijos ir konsulato valdymą iškilusi buržuazija plėtojo medvil­nės, šilko, vilnonių audinių bei metalurgijos pramonę. Prancūzija XIX a. pr. po truputį žengė į pramonės perversmo laikotarpį. Gamyboje buvo pradėta naudoti garo mašinas, didėjo darbininkų skaičius. Tačiau pramonėje vyravo manufaktū­ros ir nedidelės amatininkų dirbtuvėlės. 1800 m. buvo įkurtas Prancūzijos bankas. Padidinus netiesioginius mokes­čius, vyriausybei pavyko stabilizuoti finansų sistemą. Nuo 1799 m. iki 1802 m. Prancūzijos užsienio prekybos apimtis išaugo nuo 553 mln. iki 790 mln. fran­kų. 1810 m. Prancūzijos pramonė net 50% viršijo ikirevoliucinį lygį. Napoleo­nas prekybos ir pramonės įmonių savininkams suteikė teisę su tarnautojais ir darbininkais sudaryti sutartis. Darbininkai gavo darbo knygeles, į kurias savi­ninkas įrašydavo darbininko kvalifikaciją ir priežastis, dėl kurių jį atleisdavo. Be šios knygelės darbininko nepriimdavo į darbą. Napoleonas Prancūzijos vidaus rinką apribojo nuo užsienio konkurencijos. Sėkmingi karai padėjo augti Prancūzijos prekių eksportui. Užkariautos šalys tapo Prancūzijos pramonės produkcijos arba žaliavų rinka. Tokia Napoleono vykdoma politika sustiprino šalies buržuaziją ir buvo palanki Prancūzijos pra­monės bei prekybos plėtrai.

Civilinis kodeksas

Pasirašius su Austrija taikos sutartį, Napoleonas energingai tvarkė šalies valdy­mą ir įstatymų leidimą. Jau 1800 m. buvo sudaryta komisija, turėjusi parengti civilinės teisės kodeksą. Šis kodeksas turėjo tapti juridinio Prancūzijos gyveni­mo pagrindu. Kodeksą rengė keturi įžymūs teisininkai. Parengtas įstatymų rin­kinys vėliau buvo pavadintas Napoleono kodeksu ir iki šių dienų nėra oficialiai atšauktas, tik tebevadinamas civiliniu kodeksu. 1804 m. kovo mėn. kodeksas buvo oficialiai paskelbtas. Jis Prancūzijoje įtvirtino naują valstybinę santvarką, garantavo privačios nuosavybės teisėtumą. Šiame kodekse buvo įtvirtinta ir pi­liečių lygybė prieš įstatymą, asmens neliečiamumo bei sąžinės laisvės teisė. Ci­vilinis kodeksas buvo įvestas daugelyje Napoleono užkariautų šalių. Europoje viešpataujant feodalizmui, užkariautose šalyse šis kodeksas turėjo pažangią reikšmę, nes įtvirtino teisinius kapitalistinės santvarkos principus.

Imperijos paskelbimas

Nuo pat Napoleono valdymo pradžios rojalistai nuolatos rengdavo sąmokslus prieš pirmąjį konsulą. Įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai teigė, kad reikia padaryti galą tokiai padėčiai, kai nuo vieno žmogaus gyvybės priklauso šalies likimas. Todėl konsulatą buvo pasiūlyta pakeisti paveldima monarchija. Įvedus paveldimą monarchiją, rojalistai galutinai būtų praradę viltį sugrąžinti į sostą Burbonus, nes Prancūzijoje įstatymiškai būtų atkurta monarchija. Napoleonas, trokšdamas pabrėžti, kad yra imperatoriaus Karolio Didžiojo įpėdinis, panoro imperatoriaus titulo. Šį Napoleono ketinimą palaikė buržuazija, kuri bijojo, kad sugrįžę į valdžią Burbonai atims iš jų naujai supirktas žemes. 1804 m. balandžio mėn. Senatas priėmė nutarimą, pirmajam konsului suteikiantį Prancūzijos imperatoriaus paveldimą titulą. Nutarimas didžiule balsų dauguma buvo patvir­tintas plebiscite. 1804 m. gruodžio 2 d. Paryžiuje įvyko iškilmingas Napoleono karūnavimas. Per ceremoniją, kai popiežius Pijus VII kėlė karūną, kad uždėtų ją būsimajam imperatoriui ant galvos, Napoleonas staiga paėmė karūną iš popiežiaus rankų ir užsidėjo ją pats. Šitaip Napoleonas pademonstravo, kad valdžią ir galybę pasie­kė pats. Karūnavimo iškilmės Paryžiuje vyko keletą dienų. Mieste švietė dau­gybė iliuminacijų, grojo muzika, griaudėjo patrankų salvės. Napoleonui tapus imperatoriumi, buvo įrengti puošnūs imperatoriaus rūmai, sugrąžinti rūmų titulai, karininkams bei valdininkams dalijami bajorų titulai ir žemės. Tačiau feodalinės luominės privilegijos bajorijai nebuvo grąžintos, nes Napoleono įstatymai buvo įtvirtinę teisinę visų piliečių lygybę.

Klausimai

1. Apibūdinkite 1799 m. konstituciją. Kuo ji skyrėsi nuo visų kitų Prancūzijoje priimtų konstitucijų?
2. Koks buvo pagrindinis Napoleono vykdomų pertvarkymų tikslas?
3. Kodėl Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi?
4. Kodėl per Prancūzijos karą su užsienio valstybėmis pakilo šalies ekonomikos lygis?
5. Kokią reikšmę Napoleono užkariautoms šalims turėjo civilinis kodeksas?
6. Kodėl įstatymų leidžiamosios valdžios atstovai siekė įvesti paveldimą monarchiją?
7. Koks buvo popiežiaus vaidmuo karūnacijos iškilmėse?