§ 12. JAV politinė ir ūkio raida XVIII a. pabaigoje—XIX a. pirmoje pusėje

Federalistų partija

1789 m. įvyko JAV prezidento rinkimai. Pirmuo­ju respublikos prezidentu, gavęs visus balsus, buvo išrinktas Dž. Vašingtonas — žinomas savo pilietinėmis do­rybėmis vyriausiasis nepriklausomybės karo amerikiečių armijos vadas. Artimiausiu jo patarėju tapo finansų mi­nistras A. Hamiltonas. Jis vadovavo tada susikūrusiai federalistų partijai. Federalistai, kurių atrama buvo pasiturintys Naujosios Anglijos ir ypač Niujorko miestie­čiai, stojo už centrinės valdžios stiprinimą ir valstijų tei­sių apribojimą. Hamiltonas reikalavo, kad valstybė veik­liai skatintų pramonę ir prekybą, nes tik taip, anot jo, JAV galinčios tapti ūkiškai nepriklausomos nuo Europos šalių. Amerikiečių pramonės apsaugai nuo užsienio konku­rencijos jis siūlė daugelį protekcionistinių priemonių: nustatyti didelius muitus įvežamiems pramonės dirbi­niams, uždrausti žaliavų išvežimą ir kt. Hamiltonas taip pat ragino naudotis visais Europos technikos laimėjimais, planavo valstybės lėšomis tiesti plentus ir kasti ka­nalus.

 Demokratų respublikonų partija

Tačiau centrinės valdžios, remiamos turtingosios bur­žuazijos, stiprinimui ir valstybės skatinamos pramonės plėtotės programai labai priešintasi. Federalistai buvo įta­rinėjami siekiantys įvesti despotišką monarchinę val­džią, nesiskaitančių su valstijų teisėmis ir piliečių lais­vėmis. Nepagrįstai kaltindami Hamiltono šalininkus monarchizmu, jų priešininkai, kuriems vadovavo „Nepri­klausomybės deklaracijos” autorius T_. Džefersonas, pasi­vadino demokratais respublikonais. Šią partiją palaike dauguma fermerių ir plantatorių. Juos traukė ne tiek de­mokratiniai šūkiai, kiek tai, kad Džefersonas skelbė kovosiąs su bankininkais ir kitais miestų turtuoliais, kurie pigiai supirkdavo žemės ūkio produktus ir imdavo dideles palūkanas už plantatoriams ir fermeriams duodamas paskolas.

 Nepasitenkinimas federalistų valdžia

Kaimiečiai išvis nepasitikėjo miestu bei miestiečiais, bu­vo nepatenkinti augančiais valstybiniais mokesčiais, kurių didelę dalį federalistų valdžia skyrė nuolatinės kariuome­nės bei laivyno kūrimui. Plantatoriai turėjo taip pat ir savų priežasčių nerimauti dėl federalistų viešpatavimo. Mat šie buvo nusistatę prieš negrų vergiją — Hamiltonas jų laikė didžiule kliūtimi JAV ūkio raidai. Stipri centrinė valdžia ga­lėjo atimti iš pietinių valstijų teisę pačioms spręsti; ar išlai­kyti, ar panaikinti vergiją.

Tad XVIII a. pabaigoje susidarė laikina fermerių ir plan­tatorių sąjunga, pagrįsta bendrais jų nesutarimais su mies­tiečiais. Įprastiniu visai tolesnei XIX a. JAV istorijai virto ir nuomonių nesutapimas tarp centrinės valdžios stiprinimo ir valstijų teisių neliečiamumo šalininkų. Beje, įvairūs prieš­taravimai buvo sprendžiami taikiai, laikantis konstitucijos ir „Teisių bilio”.

Naujos sostinės įkūrimas

Abiem pusėms darant nuolaidų, pavyko susitarti dėl nuolatinės valstybės sostinės. Ja netapo nei Filadelfija, nei Niujorkas, o buvo paskirta nedidelė teritorija naujos sosti­nės statybai prie Potomako upės Virdžinijos valstijoje. Ten įsikūręs Vašingtono miestas jau nuo 1800 m. virto centrinės valdžios būstine. Nelengvai sekėsi ką nors nutarti dėl naujų valstijų prisijungimo. Iškovojus nepriklausomybę, JAV su­darė valstijos, esančios Atlanto pakrantėje, o didžiuliuose plotuose nuo Apalačų ligi Misisipės gyveno dar labai nedaug baltųjų kolonistų. Kai kurios valstijos reikalavo prijungti prie jų anapus Apalačų esančias žemes, tačiau po ilgų ginčų buvo nuspręsta kitaip. Gyventojų skaičiui pasiekus tam tik­rą riba teritorijos tapdavo naujomis valstijomis.

 T. Džefersono reformos

Federalistai JAV politiniame gyvenime viešpatavo neil­gai. 1800 m. prezidentu buvo išrinktas T. Džefersonas. Jis panaikino federalistų valdymo metais įvestus pilietinių lais­vių (ypač spaudos laisvės) suvaržymus, palengvino nepasiturintiesiems kolonizuojamų žemių pirkimą. 1807 m. buvo pri­imtas įstatymas, draudžiąs negrų įvežimą iš Afrikos. Tačiau JAV Pietuose vergija ne tik išliko, bet ir plito į vakarus nuo Apalačų kalnų.

Demokratų partija

Didėjo plantatorių įtaka visos valstybės politikai. Jų in­teresų reiškėją tapo 3-ame dešimtmetyje susikūrusi demok­ratų partija. Plantatoriai savo svarbiausiais priešininkais vis dar laikė Naujosios Anglijos turtinguosius miestiečius bei stengėsi ir toliau jungtis su fermeriais. Vardan šios są­jungos prezidentas vergvaldys A. Džeksonas pasiekė, kad kongresas galutinai panaikintų turto cenzą suaugusiemsvyrams. Visiems jiems, išskyrus negrus ir indėnus, neatsižvelgiant į turimos nuosavybės dydį, buvo suteikta  rinkimų teisė. Įdomu tai, kad Atstovų rūmuose pietinėms valstijoms buvo nustatomas vietų kiekis nuo bendro suaugusių vyrų skaičiaus, pridedant ir negrus, nors šie rinkimų teisės tada, aišku, neturėjo. Tačiau fermerių ir plantatorių sąjunga nebuvo patvari ir ilgalaikė. Jos pagrindus ardė sparti JAV Ūkio raida.

Pramonės ir technikos plėtojimasis

Hamiltono planai kurti pramonę ir tiesti kelius liko popieriuje, bet ūkis sparčiai augo ir be tiesioginės valstybės paramos. Technikos išradimai ir mašinos patekdavo su persikėlėliais iš Anglijos, kurių srautas neišseko ir po JAV susikūrimo. Pirmasis verpimo fabrikas Šiaurės Amerikoje pra­dėjo veikti jau 1790 m., greitai imta naudoti ir garo maši­nas. Tiesa, jų diegimų stabdė tai, kad JAV Rytuose buvo gausu sraunių upių ir ilgų laiką dauguma fabrikų naudojo vandens jėgą. Pavyzdžiui, 1840 m. tik apie dešimtadalį JAV verpimo ir audimo fabrikų turėjo garo mašinas, o Anglijoje tokių fabrikų buvo trys ketvirtadaliai.

Tačiau garo mašinų fabrikuose pamažu daugėjo, spar­čiai augo ir medvilninių audinių gamyba. Greitai pagal jos apimtį JAV atsidūrė antroje vietoje pasaulyje po Anglijos. Plėtojosi metalurgijos ir metalo apdirbimo pramonė. Tam pa­lankias sąlygas sudarė gausūs naudingųjų iškasenų — ge­ležies rūdos ir akmens anglių — klodai. XIX a. viduryje jau veikė dideli mašinų fabrikai Niujorke ir Pensilvanijoje, dau­giausia gaminantys garo variklių. Milžinišką reikšmę JAV ūkio raidai turėjo geležinkelių tiesimas. 1830 m. buvo nu­tiesta pirmoji linija, o po dvidešimties metų geležinkelių il­gis jau siekė 15 tūkst. kilometrų. 1807 m. Robertas Fultonas pastatė pirmąjį garlaivį. Ši transporto priemonė buvo pla­čiai pritaikyta Didžiuosiuose ežeruose ir upėse bei joms sujungti iškastuose kanaluose.

Jungtinėse Amerikos Valstijose ne tik buvo taikoma Eu­ropos technika, bet vis daugiau padaroma ir savų išradimų bei patobulinimų. XIX a. pirmoje pusėje amerikiečiai pir­mieji pagamino siuvimo mašiną, javapjovę, mechaninį an­glių kirtiklį, rašomąją mašinėlę ir kt. Tikrą perversmą ryšių srityje padarė Samjuelio Morzės 1837 m. išrastas elektro­magnetinis telegrafas.

Geležinkelis, garlaivis, elektromagnetinis telegrafas pa­lengvino ir paspartino baltųjų kolonistų apsigyvenimą di­džiuliuose plotuose už Apalačų kalnų ir jų įsavinimą. Persi­kėlėliai iš Europos gaudavo darbo pramonėje; jų atlyginimas buvo daug didesnis negu senojoje tėvynėje. Dar labiau juos traukė galimybė įsigyti žemės, kurios Europoje taip trūko, ir pasidaryti fermeriais. Tačiau fermerių ūkis vyravo tik šiaurinėse valstijose. Ten vyko ir minėtasis pramonės per­versmas, buvo sparčiai tiesiami geležinkeliai ir kasami ka­nalai. O Pietuose ne tik išliko, bet ir toliau plito vergvaldžių plantacijos.

Medvilnės paklausos augimas

Nepriklausomybės karo metais daugelis amerikiečių mąstytojų ir valstybės veikėjų tikėjosi, kad vergiją pasi­seks greitai panaikinti arba ji išnyks savaime. Iš tikrų­jų atsitiko kitaip. Mat, pirma, nepaprastai smarkiai išau­go medvilnės paklausa. Tekstilės pramonei Europoje, pirmiausia Anglijoje, ir JAV Šiaurėje jos reikėjo vis dau­giau. Antra, JAV Pietuose plytėjo milžiniški plotai nedir­bamų žemių, tinkamų medvilnei auginti. Plantatoriai, pa­likę nualintus sklypus, drauge su savo vergais keldavosi į vakarus, kur steigdavo naujas plantacijas. Trečia, ver­gų išlaikymas mažai kainavo, jų darbo įrankiai buvo pa­prasti ir pigūs.

Medvilnės gamyba per pirmąją XIX a. pusę padidėjo beveik 22 kartus. 1850 m. JAV dalis pasaulinėje medvil­nės gamyboje sudarė daugiau kaip du trečdalius. Plantatoriai gaudavo milžiniškas pajamas, augo jų įtaka vyriausybės politikai. Kita vertus, vis didesnį nepasitenkinimą vergvaldžių įsigalėjimu reiškė Šiaurės, pirmiausia Naujosios Anglijos, miestiečiai. Atsirado ir stiprėjo nesutarimai tarp plantatorių ir Šiaurės fermerių. Vykstant vakarinių žemių kolonizacijai, susikirsdavo jų siekiai. Plantatoriai, įsigiję žemės, stengėsi neleisti joje kurtis fermeriams.

Klausimai

1. Kokią ekonominę politiką vykdė federalistai?
2. Kuo ji skyrėsi nuo demokratų respublikonų ekonominės politikos?
3. Kodėl demokratus respublikonus rėmė dauguma fermerių ir plantatorių?
4. Išvardykite, kurie technikos išradimai buvo padaryti Jungtinėse Amerikos Valstijose.
5. Kodėl Pietuose vergija plito toliau?