Įvedamoji dalis. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Tautos istorija ir jos mokymosi tikslas

Istorija yra praeities mokslas. Ji parodo, kaip žmonija gyveno seniau ir kuriuo būdu sukūrė dabartines savo gyvenimo formas. Tad istorija yra kartu ir dabarties mokslas. Parodydama, kaip susidarė dabartiniai kultūriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji padeda ne tik juos suprasti ir įvertinti, bet ir šiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. Taigi iš jos galima pasimokyti ir ateities.

Yra bendroji žmonijos istorija ir atskirųjų tautų istorijos. Bendroji žmonijos istorija nagrinėja visos žmonijos kultūros raidą, tautų istorijos vaizduoja atskirų tautų praeitį. Vaizduodamas tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius ėjusios raidos vaisius. Žmonių būdas, papročiai, pažiūros į įvairius visuomeninius reiškinius priklauso nuo tų aplinkybių, kuriose tenka tautai gyventi. Todėl kiekvienos tautos būdas yra savotiškas. Istorija ir padeda suprasti savotiškąsias tautų savybes.

Mūsų tauta turi dabar daug įvairių — kultūrinių, socialinių, politinių ir tautinių — problemų, kurių visų šaknys glūdi praeityje. Todėl Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamosios problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.

Šaltiniai mūsų praeičiai pažinti

Tikrąją tautos praeitį nelengva susekti. Istorijos mokslas tam dalykui turi naudotis įvairiausiais šaltiniais. Geriausias istorijos šaltinis yra likę senoviniai raštai.

Rašto paminklai Lietuvoje gana vėlyvi, nes senų senovėje lietuviai savo gyvenime apsieidavo be rašto. Pačių pirmųjų rašytinių žinių apie lietuvius duoda svetimšaliai, kuriems tekdavo susidurti su lietuviais, — būtent skandinavai, vokiečiai, lenkai ir rusai. Šitų istorinių žinių randame jų kronikose, arba metraščiuose. Tai yra savotiškos senųjų laikų istorinės knygos. Pačioje Lietuvoje metraščių pradeda rastis tik XV amž. pradžioje.

Bet kronikų ir metraščių duodamos žinios yra labai nepilnos ir netikslios. Dažnai jų rašytojai papasakoja Įvykius tendencingai, iškeldami savo artimuosius ir pažemindami nekenčiamuosius. Be to, dažnai tokie rašytojai, neturėdami tikslių žinių, daug ką iškraipo. Tiksliai jie aprašo tik tuos įvykius, kurie vyko patiems kronikų autoriams begyvenant, o apie anksčiau buvusius pripasakoja visokių pasakų. Kuriam nors laikotarpiui neturėdami žinių, jie prasimano visokių spėliojimų. Istorikai, norėdami atitaisyti jų prasimanymus ir klaidas, naudojasi dokumentais, kurie negali būti tendencingi, nes jie būdavo rašomi kokiam nors reikalui.

Lietuvoje iki Jogailos ir Vytauto laikų net didžiojo kunigaikščio dvare nėra buvę kanceliarijų, todėl tėra tik atsitiktinai išlikusių to meto raštų. Iš jų paminėtini kunigaikščių susirašinėjimai su užsieniais (jų ir jiems rašyti laiškai), sutartys su užsieniais, o nuo XIV amž. pabaigos jau pradeda rastis įvairių vidaus dokumentų: apdovanojimų, privilegijų, valdovų įsakymų, pranešimų iš provincijų ir t. t. Toliau tokių raštų vis daugėja. Nuo XV amž. vidurio didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje jau vedamos siunčiamųjų ir gaunamųjų raštų knygos, saugomi jų nuorašai. Tuo būdu susidarė tokių dokumentų archyvas, žinomas Lietuvos Metrikos vardu, kurs išliko iki mūsų laikų. Nuo XV amžiaus kanceliarijų ir raštų saugomųjų įstaigų, arba archyvų, jau pradeda rastis ir vyskupijose, prie bažnyčių, o vėliau — teismuose, kitose valstybės įstaigose ir bajorų dvaruose.

Be reikalinių raštų, istorijos mokslui dar labai svarbi senovės korespondencija (laiškai). Daug ką apie senovės žmonių gyvenimą pasako likę įstatymai, atskirų įvykių aprašymai ir veikėjų atsiminimai. Tiesa, atsiminimų autoriai dažnai įvykius aprašo subjektyviai ir tendencingai, todėl, norint susekti tiesą, reikia juos lyginti savitarpy arba su dokumentais. Be to, nuo XVI amž. spaudoje pradeda rastis atskirų poleminių brošiūrų, o nuo XVIII amž. vidurio jau pasirodo ir laikraščių, kuriuose suminimi visi svarbiausi įvykiai.

Dar labai didelę reikšmę istorikams turi įvairių svarbesnių įvykių aprašymai, pav., seimų dienoraščiai, derybų protokolai, dvarų inventorių sąrašai, sąskaitos, mokesčių knygos, muitinių knygos ir t.t. Pagaliau dar vienas neretas rašytinis šaltinis yra įvairūs užrašai ant pastatų, paminklų, kapų ir t. t.

Visais šitais šaltiniais naudojasi istorikai. Bet labai dažnai dar ir tų šaltinių esti per maža. Pasitaiko klausimų, į kuriuos negali atsakyti nė vienas rašytinis šaltinis. Tada istorikai griebiasi įvairių nerašytinių medžiaginės ir dvasinės kultūros palaikų.

Medžiaginės kultūros palaikai yra išlikę įvairūs senovės žmonių vartoti daiktai, įrankiai, ginklai, pastatai (pav., pilys ir piliakalniai), kapai ir t. t. Visais tais daiktais rūpinasi specialus senienų mokslas, kurs vadinasi archeologija. Archeologiniai radiniai (iškasenos) rodo, kaip žmogaus kadaise gyventa, kaip jo gintasi nuo priešų, su kuriais kraštais turėta prekybinių ir kitokių santykių; laidojimo būdas, kapų įrengimas ir juose randami daiktai rodo net ano meto žmogaus pažiūras į pomirtinį gyvenimą. Tuo būdu archeologinės liekanos papildo istorines žinias, randamas raštuose.

Tie laikai, kurie paliko rašto paminklų, vadinasi istoriniais laikais. Tačiau yra laikų, kurie nepaliko jokių rašytinių liudijimų apie žmonių gyvenimą. Tai priešistoriniai laikai. Priešistoriniams laikams pagrindinis šaltinis ir yra archeologų randamos ir tiriamos senienos, arba medžiaginės kultūros palaikai.

Dvasinės kultūros palaikai yra kalba, žodinė kūryba ir įvairūs papročiai bei apeigos. Kalba yra taip pat gana svarbus istorijos šaltinis. Joje atsispindi tautų savitarpio santykiai. Pavyzdžiui, jei mes, neturėdami kurio nors savo žodžio, vartojame svetimą, tai reikia manyti, jog ir jo žymimą daiktą būsime gavę iš svetimos tautos. Ir priešingai, jei svetima tauta kurį daiktą vadina lietuvišku vardu, tai ir tą daiktą ji bus pasiskolinusi iš lietuvių. Jei kelios tautos eilę daiktų vadina vienos kilmės žodžiu, tai iš to daroma išvada, kad tų tautų kada nors būta vienos tautos ir kad su tais daiktais jų susipažinta dar draugėj tebegyvenant. Tikras išvadas čia, žinoma, gali daryti tik kalbotyros specialistai. Jie labai daug padeda istorijai, nustatydami, be to, iš kurios kalbos yra kilę vietovardžiai. Jei, pav., kuriose srityse nuo senų laikų daugybė vietovardžių yra lietuviški, tai aišku, kad ten gyventa lietuvių, nors dabar jų ten ir nebebūtų. Taigi geografiniai vardai, kurių, kaip pastebėta, nepakeičia nė naujieji krašto gyventojai, yra labai geras krašto praeities liudininkas.

Nemažas istorinis šaltinis dar yra žodinė kūryba, arba tautosaka (folkloras), t. y. padavimai, dainos, pasakos, burtai, prietarai ir t.t. Tiesa, eidami iš kartos į kartą, tautosakos kūriniai labai kinta (pav., juose keičiami vardai) ir tuo būdu nutolsta nuo istorinės tikrovės. Tačiau kritiškasai tautosakos tyrinėjimo metodas gali surasti istorinės tiesos pagrindą ir tautosakoje. Todėl istorikai naudojasi įvairiais tautosakos kūriniais. Kai ką paaiškina ir tautoje likusios apeigos, papročiai ir prietarai. Mat, ir juos pagimdė tam tikros gyvenimo sąlygos, tam tikri įsitikinimai, tad ir jie yra senovės liudytojai. Reikia tik mokėti juos suprasti.

Kaip matome, istorikų naudojami šaltiniai yra labai įvairūs; jiems tenka naudotis net ir kitų mokslų — archeologijos, kalbotyros ir t. t. — daviniais.

Mūsų istorijos šaltinių rinkiniai

Istorijos mokslo naudojamosios medžiagos yra labai daug ir įvairios. Kad būtų visiems istorikams prieinama, jau iš seno ji visa grupuojama ir saugojama tam tikrose įstaigose. Pagal šaltinių rūšis yra steigiamos ir jų saugomosios įstaigos: atskirai renkami ir saugomi rašytiniai paminklai, atskirai medžiaginės kultūros paminklai, atskirai dvasinės kultūros palaikai.

Rašytiniai šaltiniai saugomi ir tvarkomi tam tikrose įstaigose, vadinamose archyvais. Lietuvos istorijai svarbiausias yra buvusios didžiosios Lietuvos kunigaikštijos archyvas. Lietuvos archyvas buvo pradėtas organizuoti Algirdo laikais. Iš pradžių jis buvo valstybės ižde. Jame buvo saugomos įvairios sutartys su užsienio valstybėmis ir kiti svarbūs dokumentai. D. kunigaikščio Kazimiero laikais archyvą jau laikė ir kunigaikščio kanceliarijoje. Iš pradžių čia buvo saugomi tik valdovo dovanojimų raštai, o vėliau tam tikrose knygose buvo surašomi ne tik dovanojimai, bet ir teismų sprendimai, seimų nutarimai ir kiti valdžios aktai. Šitos nuorašų knygos buvo vadinamos Metrika. Tuo būdu visas susidaręs archyvas vadinamas Lietuvos Metrika. Į tą archyvą buvo kraunama medžiaga iki pat nepriklausomybės galo. Lietuvą užėmus rusams, jis buvo išvežtas į Rusiją ir dabar yra Maskvoje.

Be šito Metrikos archyvo, senojoje Lietuvos valstybėje buvo dar teismų archyvų, kuriuose buvo saugomos ne tik teismų bylos, bet ir visokių sutarčių, testamentų ir kitokių piliečių dokumentų nuorašai. Mat, tada nebuvo notarų, ir visoki aktai, kad gautų juridinę galią, turėjo būti įrašyti į teismų knygas. Kol buvo gyva valstybė, visi tie archyvai buvo teismuose; Lietuvą užėmus rusams, jie buvo suvežti į Vilnių. Iš jų sudarytas vadinamasis Centralinis Vilniaus Archyvas, kurs tebėr ir dabar. Be to, iš senovės dar yra likusių miestų archyvų, kur buvo saugomi miestų valdybų (magistratų) raštai. Pagaliau labai daug visokių dokumentų yra prie bažnyčių, vienuolynuose ir senuose dvaruose. Nemaža dokumentų ir šiaipjau senų raštų yra privačių asmenų rankose. Dabar visi tie dokumentai renkami ir saugomi mūsų valstybės archyve, nes tik kartu su kitais dokumentais jie gali turėti didelę reikšmę, tuo tarpu kiekvienas skyrium dažnai mums nieko nepasako.

Rusų valdymo metu taip pat buvo atsiradusių archyvų; svarbiausi iš jų dabar yra Vilniuje. Juose surinkti Vilniuje buvusių rusų valdžios įstaigų dokumentai. Buvusios Kauno gubernijos įstaigų archyvai dabar saugomi Kaune, vadinamajame Centraliniame Valstybės Archyve. Iš kitų dabar Kaune esančių archyvų paminėtini dar Arkivyskupijos, Kauno miesto ir įvairių valdžios įstaigų archyvai.

Be archyvų, labai daug medžiagos dar saugoma prie didžiųjų bibliotekų, kurios visos turi ir rankraščių skyrių. Į dabartines bibliotekas pakliūva senovės kultūrinių įstaigų (pav., vienuolynų, mokyklų) ir privačių asmenų bibliotekos, kuriose rankraščiai buvo saugomi nuo senovės. Tuo būdu bibliotekose atsidūrė daugumas kronikų, metraščių, atsiminimų ir k. senų ir retų rankraščių. Bet bibliotekose esti nemaža ir šiaipjau dokumentų, ypač originalų, kurie surenkami iš privačių asmenų. Toksai rankraščių skyrius yra ir mūsų Vytauto D. Universiteto Bibliotekoj.

Svetimų kraštų archyvai. Nė viena tauta neturi visos savo istorinės medžiagos savam krašte. Daug tos medžiagos visada esti saugoma kitų kraštų archyvuose ir bibliotekose: dalis jos ten atsiduria karo metu, o kita susidaro ten savaime, valstybėms bendraujant. Ir Lietuvos istorijos medžiagos didelė dalis yra svetur. Pav., dalis jos per karus buvo išvežta į Švediją; Rusija daug jos išvežė, užėmusi Lietuvą; unijos laikais nemaža jos pateko į Lenkiją, o vėlesniais laikais daug medžiagos ten išvežė sulenkėję mūsų dvarininkai. Pagaliau tų pačių dvarininkų nemaža jos išvežta į Prancūziją, Italiją ir Vokietiją.

Mums itin svarbūs archyvai tų kraštų, kurie praeityje turėjo santykių su Lietuva. Čia visų pirma reikia paminėti Rusijos archyvus, kuriuose yra daug medžiagos ne tik iš Lietuvos išvežtos (pav., Lietuvos Metrika), bet ir susidariusios vietoje, nes šis kraštas, Lietuvos kaimynas, visada turėjo su Lietuva daug visokių santykių. Nuo seniausių laikų Lietuva labai daug turėjo įvairių santykių ir su vokiečių ordinais, o vėliau—su vad. Prūsais, todėl labai daug medžiagos yra ypač Karaliaučiaus, Dancigo ir Berlyno archyvuose. Taip pat nuo senų laikų Lietuvos valstybė turėjo daug reikalų su popiežium, todėl nemaža medžiagos yra ir Vatikano archyve (iš tų laikų, kai buvo rūpinamasi Lietuvos krikštu, o vėliau — Lietuvos Bažnyčios organizavimu). Bet daugiausia medžiagos yra Lenkijoje, Varšuvos ir Krokuvos archyvuose; ypač jos gausu iš tų amžių, kai Lietuva gyveno susirišusi, o vėliau unijoje su Lenkija. Be to, sulenkėję mūsų dvarininkai čia perkėlė savo šeimų dokumentus.

Istorinių šaltinių spausdinimas. Archivuose esantieji svarbiausi šaltiniai, kad būtų lengvai prieinami istorikams, dabar specialiai spausdinami. Tuo būdu atskirais leidiniais išspausdinti ir Lietuvos istorijos šaltiniai: kronikos su metraščiais, daugybė dokumentų, atsiminimų ir t.t. Tik, deja, lig šiol viską spausdino svetimieji, kurie, turėdami savo tikslų, dažnai tendencingai parinkdavo šaltinius. Tik dabar nepriklausomoje Lietuvoje jau patys lietuviai pradeda spausdinti mūsų istorijos šaltinius. Bet ne prie visų šaltinių (ypač Lenkijoj ir Rusijoj) tuo tarpu dar galima prieiti.

Senienos. Kaip renkami ir saugomi istoriniai rašto paminklai, taip pat saugomi ir archeologų surenkami medžiaginės kultūros palaikai. Jie aprašomi, sugrupuojami ir laikomi specialiuose muziejuose.

Mūsų krašto senienos irgi išblaškytos po viso pasaulio muziejus, bet ypač daug jų yra Lenkijoj, Rusijoj ir Vokietijoj. Lietuvoje dabar kuriamas centralinis Vytauto Didžiojo Muziejus Kaune. Nemaža muziejų yra ir provincijoj (Klaipėdoj, Šiauliuose, Panevėžy, Telšiuose, Kėdainiuose, Biržuose ir kitur).

Dvasinės kultūros palaikai, arba tautosaka, taip pat yra renkama, rūšiuojama ir spausdinama. Spausdinami padavimai, dainos, pasakos, priežodžiai bei patarlės, papročių ir apeigų aprašymai ir t. t. Visa tai svarbu daugeliui kitų mokslų, bet tuo pasinaudoja ir istorikai. Pas mus tą darbą dabar tvaiko Tautosakos Taryba ir Tautosakos Archyvas.

Lietuvos istorijos mokslas

Pirmieji Lietuvos istoriją pradėjo moksliškai tyrinėti svetimšaliai — rusai, lenkai ir vokiečiai. Jiems, žinoma, pirmiausia rūpėjo savo tikslai, o ne istorinė tiesa. Todėl jų sukurtas Lietuvos istorijos mokslas buvo tendencingas. Nuo tos tendencijos Lietuvos istorija pradėta valyti tik paskutiniais laikais, kai ją pradėjo tyrinėti patys lietuviai.

Seniausieji Lietuvos istorijos raštai prasideda Vytauto laikais. Tai pirmosios Lietuvos kronikos. XVI amž. viduryje atsiranda visa eilė tokių kronikų. Keletas jų duoda net ištisą Lietuvos istorijos apžvalgą. Pirmosios jų buvo rašomos ta pačia gudų kalba, kuria buvo rašomi visi vidaus reikalų raštai. XVI amž. gale (1582 m.) pasirodo pirmoji spausdinta Lietuvos istorija, lenkiškai parašyta (Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio globojamojo) lenko Strikauskio. Antroje XVI a. pusėje kaunietis jėzuitas A. Vijūkas Kojelavičius parašė lotyniškai Lietuvos istoriją — „Historia Lituana“ (2 t.). Tas darbas ir buvo paskutinis veikalas nepriklausomojo gyvenimo laikais. Toliau Lietuvos istoriją tyrinėja tik XIX a. pradžioje Vilniaus universiteto profesoriai ir jo auklėtiniai. Daugumas jų rašo lenkiškai, bet iš šito tarpo išeina ir pirmieji veikalai, rašyti lietuviškai. Tai buvo darbai Vilniaus universiteto auklėtinio S. Daukanto, kuris parašė net kelis Lietuvos istorijos veikalus („Darbus senovės lietuvių ir žemaičių”, „Būdą senovės lietuvių”, „Lietuvos istoriją” — 2 t.). O vysk. Valančius parašo Žemaičių vyskupystės istoriją (2 t.). Iš šito periodo Lietuvos istorikų, rašiusių lenkiškai, reikia paminėti Lydos bajorą T. Norbutą, kuris nuo 1835 iki 1841 m. išspausdino didžiulį 9 tomų veikalą, pavadintą „Lietuvių tautos istorija”. Jis buvo inžinierius, o ne istorikas, todėl jo veikalas nepasižymi moksliškumu.

Kai 1832 m. rusų valdžia uždarė Vilniaus universitetą, jo sukeltas susidomėjimas Lietuvos praeitimi dar kurį laiką išliko. Tą darbą tęsė Vilniuje susibūrę uždaryto universiteto auklėtiniai ir kiti šviesesni Lietuvos bajorai. Bet apie XIX a. vidurį, ypač po antrojo lenkmečio (1863 m.), kai rusų valdžia išdraskė visus Lietuvos bajorų kultūros židinius, tas darbas buvo apleistas. Lietuvos istorijos tyrinėjimas perėjo į rusų ir lenkų rankas.

Rusai domėjosi Lietuvos istorija dėl savo politikos tikslų. Jiems rūpėjo įrodyti, kad senovės didžioji Lietuvos kunigaikštija, kuriai priklausė didžiuliai rusų žemių plotai, buvusi rusiškos kultūros įtakoj ar net visai rusiška valstybė, kad ji tik iš vardo tebuvusi lietuviška, todėl ir istorijoje jie ieškojo argumentų šitai savo tezei paremti.

Lenkai ėmė rūpintis Lietuvos istorija, norėdami sugriauti rusų tezes ir įrodyti, kad Lietuva buvusi jų kultūros įtakoje, kad ji sudariusi su Lenkija vieną valstybę ir kad jos visuomenė buvusi lenkiška. Tiesa, lenkiškai buvo rašomi Lietuvos istorijos veikalai ir anksčiau, t.y. Vilniaus universiteto metu; bet tada rašė daugiausia iš Lietuvos kilę bajorai, kurie nors ir kalbėjo lenkiškai, tačiau labai mylėjo savo kraštą ir didžiavosi jo garsia praeitim, todėl stengėsi parodyti didingą savo krašto praeitį. O naujiesiems lenkų istorikams labiausiai rūpėjo išgarbinti kultūrinę Lenkijos misiją, įrodyti, kad lenkai apšvietę „barbarus” pagonis lietuvius.

Vokiečiai ėmė Lietuvos istoriją tyrinėti vėl savais tikslais. Jie Lietuvos pasieny atsirado kaip atėjūnai, nukariavę lietuvių gimines. Todėl jų istorikai stengėsi iškelti savo tautos nuopelnus ir pateisinti tų žemių užgrobimo. Dabar vokiečiai net stengiasi įrodyti, kad jie turį istorinių teisių visam Pabaltijy, o ypač Lietuvai grįžusiam Klaipėdos krašte.

Dabartinė Lietuvos istorijos būklė. Lig šiol, kaip matėm, Lietuvos istoriją rašė svetimieji, — kiekvieni vis savo tikslais: rusai stengėsi įrodyti, kad Lietuva buvusi rusiška, lenkai — kad ji buvusi lenkiška, o vokiečiai norėjo įrodyti, kad jų užgrobtos žemės priklausančios jiems teisėtai ir kad jie turį teisių net didesniems plotams. Tuo būdu niekas nesirūpino pačiais lietuviais. Todėl dabar lietuvių istorikams tenka iš naujo pervertinti visus tuos svetimtaučių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį, kokia ji tikrai yra buvusi. Šis darbas pradėtas dar visai neseniai, ir dar nedaug jo tenudirbta, ne viskas dar išaiškinta. Todėl turės dar kisti supratimas ir pažiūra į daugelį mūsų praeities klausimų.