Švitrigaila ir jo kovos su Lenkija (1430—1432 m.)
Skirsniai
Švitrigaila. Vytautui mirus, Lietuvos bajorija savo didžiuoju kunigaikščiu paskelbė jauniausiąjį Jogailos brolį, Švitrigailą. Jogaila (tuo metu jisai buvo Lietuvoje), kurs tikėjosi, kad po Vytauto mirties Lietuva jam sugrįš, noromis nenoromis turėjo sutikti su įvykusiu faktu.
Švitrigaila nuo pat jaunystės buvo didelis nenuorama. Vos tik Vytautas pradėjo valdyti Lietuvą, jis tuoj ėmė su juo kovoti, norėdamas paveržti iš jo Lietuvos sostą. Daug kartų jis buvo nubėgęs pas imperatorių ir pas vokiečių ordiną prašyti paramos, daug kartų buvo pakliuvęs į Vytauto rankas ir kalėjo. Tik paskutinius 10 metų prieš Vytauto mirtį Švitrigaila aprimo ir, Jogailos išlaikomas, gyveno Černigove.
Švitrigailos konfliktas su Lenkija. Išrinktas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, Švitrigaila tuojau pasirodė eisiąs Vytauto pėdomis, tad apie Lietuvos priklausomybę Lenkijai negalėjo būti nė kalbos. Vos gavęs sostą, jis tuojau paprašė imperatorių atsiųsti jam Vytautui žadėtąją karūną. Taigi buvo aišku, kad jis nesugyvens su Lenkija. Ir tikrai, tuojau kilo su ja konfliktas dėl Podolės žemių. Mat, lenkai, kurie nuolat svajojo gauti sau visą Podolę ir kurie prie Vytauto visgi nedrįso kelti šito klausimo, jam mirus tuojau klastingai suėmė Lietuvos vietininką Podolėje, Daugirdą, ir užėmė pilis. Švitrigaila, tą sužinojęs, pareikalavo grąžinti Podolę ir pastatė sargybą prie Vilniuje viešinčio Jogailos ir jo palydovų. Jogaila nors ir įsakė savo ponams grąžinti Podolę, bet tie nepaklausė. Tada ginčą teko spręsti karu.
Karas su Lenkija. Lenkams negrąžinant Podolės, Švitrigaila tuojau užmezgė ryšius su abiem vokiečių ordino šakom (1431 m.). Skirsnemunėje buvo padaryta su ordinu sąjunga, kuri ordinui buvo ypatingai maloni, nes čia jam šmėkštelėjo viltis reviduoti Melno taikos sąlygas. Šia sutartim Švitrigaila sutiko atiduoti kryžiuočiams Palangą ir trejetą mylių pajūrio ruožo. Švitrigaila, be to, dar susiartino su imperatorium Zigmantu. Tačiau jis kariavo labai nevykusiai: pradėjo kariauti vienas ir, po pirmų nepasisekusių žygių, padarė 2 metų paliaubas, — kaip tik tuo metu, kai Lenkiją puolė jo sąjungininkai kryžiuočiai. Tačiau, dar nepasibaigus paliauboms, lenkų palaikoma Lietuvos ponų grupė, padariusi sąmokslą, pašalino Švitrigailą ir jo vietoje pastatė Vytauto brolį Zigmantą.
Zigmantas Kęstutaitis (1432—1440 m.) ir jo kovos su Švitrigaila
1432 m. perversmas. Perversmą suruošė buvusieji Vytauto padėjėjai, nepatenkinti Švitrigailos politika. Mat, jis ne tik kad nesugebėjo varyti Vytauto politikos, bet dar buvo ir žiaurus, su niekuo nesiskaitąs karštuolis. Be to, buvusiems Vytauto bendradarbiams labiausiai nepatiko tas, kad apie Švitrigailą susispietė daugybė naujų žmonių, su kuriais jis susiartino dar gyvendamas rusų kraštuose. Sąmokslininkams padėjo, o gal net paskatino sąmokslą suruošti, Lenkija. Kaip sąmokslas buvo ruošiamas, tikslių žinių neturime, tik žinome, kad tada nemažai pasidarbavo vienas atvykęs Lenkų ponas — Zaremba.
Švitrigaila buvo sąmokslininkų užpultas tuo metu, kai, vykdamas į derybas su Jogaila, nakvojo sustojęs Ašmenoje. Tačiau sąmokslas ne visai pasisekė: Švitrigaila suskubo pasprukti į Polocką ir paimti į savo valdžią Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo Sieversko, Černigovo ir Kijevo sritis; tuo būdu Zigmantui, paskelbtam didžiuoju kunigaikščiu, be tikrosios Lietuvos, liko tiktai Palenkės, Pagirio ir Minsko žemės.
Zigmanto ryšiai su Lenkija. Valstybei pasidalinus pusiau, buvo aišku, kad ginčą turės išspręsti ginklas. Švitrigaila ne tik kad nenutraukė ryšių su savo sąjungininku ordinu, bet dar padarė naują sąjungą su Maskva ir Tvere. Tad Zigmantui nebeliko kito sąjungininko, kaip tik Lenkija, kuri jam padėjo net ruošiant sąmokslą. Jogailos atstovai tuojau po perversmo atvyko į Gardiną, ir Zigmantas sudarė su jais sutartį, kuria pripažino savo viršininku Lenkų karalių Jogailą; mirdamas jis žadėjo Lietuvą palikti Jogailai arba jo įpėdiniams. Vadinasi, buvo sudaryta maždaug panaši sutartis, kokią 1401 m. buvo padaręs ir Vytautas. Zigmantas dabar sutiko su visais Lenkų reikalavimais, nes kovai su Švitrigaila jam būtinai buvo reikalinga Lenkijos parama. Dėl to jis ir vėliau dar ne kartą davė Lenkams panašių pasižadėjimų.
Bajorijos privilegijos. Švitrigailos pajėgos dar buvo gana didelės. Į jo pusę linko beveik visa rusiškųjų žemių bajorija ir visi Lenkijos priešai. Todėl Zigmantas, norėdamas patraukti į savo pusę bajoriją, davė jai naują privilegiją (1434 m.), kuria ir Lietuvoje buvo įvesta teisė, neleidžianti nė vieno bajoro suimti be teismo sprendimo (tai vadinamoji „neminem captivabimus nisi jure victum” privilegija). Be to, bajorų pravoslavų teisės buvo sulygintos su bajorų katalikų teisėmis; pravoslavams beliko tik vienas suvaržymas: jie negalėjo būti tiktai aukštaisiais urėdais.
Ukmergės mūšis (1435 m.). Švitrigaila daug kartų puolė Zigmantą ir kartą net pasiekė Vilnių ir Trakus, tačiau vis nieko nelaimėdavo. 1435 m. jis sukvietė visus savo sąjungininkus — Livonijos ordiną, totorius, rusų kunigaikščius — ir išsiruošė į didelį žygį. Bet, pasiekus Šventąją, netoli Ukmergės (ties Pabaisku), jam pastojo kelią Zigmanto sūnaus Mykolo vedama lietuvių ir į pagalbą atėjusių lenkų kariuomenė. Mūšį pralaimėjo Švitrigaila. Jame žuvo patsai Livonijos magistras su daugybe riterių, žuvo Kaributo sūnus Zigmantas (kadaise buvęs Vytauto vietininku Čekijoje, dabar palaikęs Švitrigailą), žuvo daugybė rusų kunigaikščių; be to, daugelis pateko į nelaisvę. Pačiam Švitrigailai pavyko pabėgti į Vitebską ir surinkti naują kariuomenę, tačiau su ja jis vis dėlto nebegalėjo priešintis. Netrukus Zigmantui pasidavė Polockas, Smolenskas, Vitebskas ir Naugardas Sieverskas; Švitrigailai liko tik pietinės sritys — Kijevas ir Voluinė su Lucku. Pagaliau išstumtas ir iš tų sričių (1438 m.), jis išvyko į užsienius ir atgal grįžo tik žuvus Zigmantui (1440 m.). Tada gauti didžiojo kunigaikščio sosto jam vėl nepasisekė, ir savo gyvenimą jis baigė Voluinėje (Lucke). (Šitų paskutinių įvykių metu Jogaila jau nebegyveno: jis mirė dar prieš Ukmergės mūšį — 1434 m.).
Ukmergės mūšio laimėjimas ne vien sustiprino Zigmanto valdžią, bet dar turėjo didelę reikšmę ir Lietuvos santykiams su ordinu. Kas buvo Tanenbergo mūšis Prūsų kryžiuočiams, tas livoniškei ordino šakai buvo Ukmergės mūšis: jo galybė žuvo galutinai, ir jis jau niekad nebeatsigavo tiek, kad galėtų pradėti su Lietuva naują karą; po to jis gyveno tik rūpindamasis savo vidaus reikalais ir, po 100 su viršum metų visiškai sunykęs, turėjo pasiduoti Lietuvos globai. Po šito mūšio ne tik Livonijos, bet ir Prūsų kryžiuočiai buvo priversti padaryti taiką su Zigmantu, o su Švitrigaila nutraukti visas sutartis. Tuo būdu Lietuva galutinai baigė ilgas kovas su vokiečiais. Tiesa, Lenkija vėliau su Prūsų ordinu pradėjo dar naują karą, kuris padarė ordiną Lenkijos vasalu, tačiau Lietuva tame kare jau nebedalyvavo, nors buvo valdoma to paties valdovo — Kazimiero.
Bažnyčios suvažiavimas Bazely ir bažnytinės unijos klausimas
Švitrigailos ir Zigmanto kovos metu Bazely (Šveicarijoj) vyko visuotinis Bažnyčios suvažiavimas, arba konsiliumas. Jame, tarp kitko, buvo iškeltas ir bažnytinės unijos klausimas, kuris jau buvo spręstas Konstancos suvažiavime. Anuomet bažnytine unija rūpinosi Vytautas, tačiau jam tatai nepasisekė (žiūr. 142—143 psl.). Norėdamas patraukti į savo pusę Bažnyčios suvažiavimą, tuo pat susirūpino ir Švitrigaila. Jis net buvo pasiuntęs į suvažiavimą unijos šalininką, rytų apeigų Bažnyčios metropolitą Herasimą. Tačiau Švitrigailai tą darbą sutrukdė Zigmantas ir lenkai. Švitrigailos didelis priešas (Zigmanto šalininkas), Vilniaus vyskupas Motiejus slapta prikalbėjo Smolenske gyvenantį Herasimą sukelti maištą ir pavesti Zigmanto valdžiai visą Smolensko žemę: tuomet, esą, unijos reikalais imsiąsis rūpintis Zigmantas. Bet Herasimo sąmokslas buvo susektas, ir jis, Švitrigailos įsakymu, buvo sudegintas ant laužo, o Smolenskas liko, kaip buvęs, Švitrigailos valdžioje. Herasimui mirus, dingo ir unijos klausimas. Netrukus, pralaimėjęs mūšį ties Ukmerge, Švitrigaila jau nebegalėjo rūpintis tuo klausimu, o Zigmantas taip pat turėjo daug kitų rūpesčių, ir Bažnyčių unija jau niekas nebesirūpino Lietuvoje.
Tačiau patsai unijos klausimas nemirė. Juo ėmė rūpintis kiti kraštai. Bazelio suvažiavimas, prasidėjęs 1431 m., tęsėsi iki 1449 m., t. y. daug ilgiau, negu gyveno Zigmantas (-)- 1440 m.). Tuo tarpu Bizantijos imperija jau merdėjo, ir turkai jau grėsė Konstantinopoliui. Imperatorius, norėdamas gauti Vakarų paramos prieš turkus, taip pat pasiūlė Bazelio suvažiavimui sujungti Bažnyčias. Tačiau galutinai dėl unijos buvo susitarta kiek vėliau Florencijoje. Tas susitarimas buvo paskelbtas Konstantinopoly 1452 m., tik jau nebebuvo laiko jam įvykdyti: po pusės metų (1453 m.) Konstantinopolį užėmė turkai, imperija žlugo, o su ja žlugo ir unija. Turkų sultonas unijos šalininką patriarchą pakeitė kitu; Maskvos kunigaikštis unijos šalininką metropolitą taip pat pašalino. Tuo būdu po kiek laiko unijos šalininkai visai išnyko. Tas klausimas vėl iškilo tik XVI amžiaus antrojoje pusėje.
Zigmanto santykiai su Lenkija ir jo mirtis
Santykiai su Lenkija. Zigmantas gavo sostą su Lenkų pagalba; tie patys Lenkai jam padėjo ir Švitrigailą nugalėti. Todėl iš pradžių jis tenkino visus jų reikalavimus ir ne kartą davė pakartotinių raštų, kad būsiąs jiems ištikimas. Šitaip jis pasižadėjo ir Jogailai ir jo sūnui Vladislovui. Be to, jis buvo priverstas pasižadėti, kad mirdamas visą Lietuvą pavesiąs Lenkų karaliui. Tuo būdu buvo panaikintas 1413 m. Horodlės susitarimas, kad Lietuva visada turėsianti savo atskirą valdovą, ir buvo sugrįžta prie 1401 m. sutarties. Lenkai net privertė Zigmantą duoti pažadą, kad, pavesdamas savo ponams pilis, jis turėsiąs juos prisaikdinti, jog tų pilių po jo mirties neatiduosią niekam kitam, o tik Lenkų karaliui.
Visus tuos pasižadėjimo raštus Zigmantas davė tik dėl to, kad bijojo nustoti Lenkų paramos prieš Švitrigailą. O kai Švitrigaila buvo nugalėtas, ir Zigmantas pradėjo eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo ir jo priešas. Jis tuojau susiartino su Lenkų priešu imperatorium Albrechtu (Zigmanto įpėdiniu). Laiške imperatoriui jis rašo, kad Lietuvos priklausomybė Lenkų karaliams esanti tik prasimanymas: kiek tik žmonės galį atsiminti, Lietuva niekad nebuvusi jokios kitos valstybės valdžioje. Jis pats Lietuvos kunigaikštystę gavęs ne iš Lenkų karaliaus, bet iš Dievo: jis paveldėjęs ją po savo brolio.
Zigmantas pradėjo ieškoti sąjungininkų prieš Lenkiją ir ruošėsi panaikinti savo duotus priklausomybės pasižadėjimus. Tačiau staigi mirtis jam neleido pasiekti savo tikslo. Santykiuose su Lenkija Zigmantas taip pat siekė visiško savarankiškumo. Nuo Švitrigailos jis skyrėsi tik tuo, kad šis absoliučiai nenorėjo pripažinti Lenkijos karaliaus priklausomybės, o Zigmantas, kai buvo naudinga, tą priklausomybę pripažino, laukdamas tinkamo momento ja nusikratyti. Tuo būdu Zigmantas ėjo visiškai savo brolio Vytauto pėdomis.
Zigmanto nužudymas 1440 m. Zigmantas, ruošęsis atgauti visišką Lietuvos nepriklausomybę, staiga buvo nužudytas savo paties ponų. Į gyvenimo pabaigą jis, rūpindamasis, kad jo įpėdiniu būtų pripažintas sūnus Mykolas, buvo pasidaręs žiaurus ir persekiojo visus sau priešingus ponus: nemaža jų buvo nužudyta, nemaža sukišta į kalėjimus. Zigmanto santykiai su ponais labai paaštrėjo. Pagaliau Lietuvos ponų grupė, norėdama sutrikdyti Zigmanto planus, suruošė sąmokslą ir jį nužudė. Tačiau tikroji sąmokslo priežastis ir sąmokslininkų tikslai lig šiol tebėra neišaiškinti.
Nors Zigmantas ir žuvo, besiruošdamas kovai dėl Lietuvos savarankiškumo, tačiau jo siekiamasis tikslas drauge su juo nežuvo. Tiesa, ponai, bijodami keršto už tėvo mirtį, jo sūnaus Mykolo neįsileido į sostą ir valstybės vairą paėmė į savo rankas, betgi visai neketino pasiduoti Lenkijos karaliui Vladislovui. Jie pasikvietė į Lietuvą antrąjį Jogailos sūnų, jaunutį Kazimierą, ir padarė jį nepriklausomos Lietuvos valdovu. Tuo būdu Lietuva grįžo Jogailos giminei, bet ne Lenkijos karaliams. Nauji ryšiai su Lenkais prasidėjo tik tada, kai Kazimieras buvo išrinktas ir jų karalium, — taigi tiktai po 7 metų.
Jogaila
Jogaila ir Kęstutis. Jogaila pradėjo valdyti, kaip teisėtas tėvo įpėdinis. Bet kadangi jis susidėjo su vokiečių ordinu, tai Kęstutis jį pašalino nuo sosto; vėliau, padaręs sąmokslą, Jogaila vėl atgavo Vilnių. Kęstutis, Jogailos suimtas, buvo nužudytas. Bet, ar dėl Kęstučio mirties buvo kaltas Jogaila, šiandien sunku pasakyti. Aišku tik, kad Kęstutis buvo nužudytas Jogailos artimų žmonių įsakymu, nes vėliau jis nenubaudė nė vieno kaltininko; kaltininkai buvo nuslėpti, ir buvo skelbiama, kad Kęstutis patsai nusižudęs.
Jogaila ir Vytautas. Jogailai teko vėliau kovoti su Vytautu, ieškančiu tėvo palikimo. Tuo pat metu jis gavo Lenkų karaliaus sostą. Pirmą kartą jis susitaikino su Vytautu, kai tik atsirado proga įžengti į Lenkų sostą, o antrą kartą, — kai Lietuvoje negalėjo suvaldyti Vytauto sukelto nepasitenkinimo lenkų kišimusi į lietuvių reikalus. Tada jis ryžosi pavesti Lietuvą Vytautui, kuris turėjo valdyti, kaip jo vietininkas. Bet Vytautas nesitenkino vietininko role; paėmęs į savo rankas valdžią, pasidarė visiškai savarankišku valdovu, nors politiniais sumetimais visą laiką sakėsi pripažįstąs Jogailos vyriausiąją valdžią.
Jogaila ir Lenkija. Imdamas Lenkų sostą, Jogaila visai neketino padovanoti Lietuvos Lenkijai; jis tik pasižadėjo patsai valdyti Lietuvą ir niekam jos neatiduoti, nes svajojo ją kartu su Lenkija palikti savo vaikams. Vadinasi, neatsižadėdamas Lietuvos, jis rūpinosi ne Lenkija, bet savo ir savo dinastijos reikalais.
Jogailos šeima ir jos teisės Lietuvai. Jogaila ilgai neturėjo jokių vilčių sukurti savo dinastijos. Su pirmąja žmona, Jadvyga, jis susilaukė tik vienos dukters, kuri mirė vos gimusi. Su antrąja žmona sulaukė taip pat tik vienos dukters, bet ir ta mirė dar neištekėjusi. Trečioji jo žmona buvo bevaikė; tik su ketvirtąja jis susilaukė dviejų sūnų. Ši ketvirtoji Jogailos žmona buvo lietuvaitė, Alšėnų kunigaikščio duktė (ją išpiršo Jogailai Vytautas). Tad Jogaila susilaukė sūnų, jau būdamas senelis (Vladislovas gimė 1424 m., o Kazimieras — 1427 m.). Vargais negalais Jogailai vis dėlto pasisekė išgauti Lenkų sutikimą, kad po jo mirties sostas bus pripažintas jo sūnums. Už tai jis turėjo duoti lenkų bajorams naujų privilegijų. Nepasisekė Jogailai tik Lietuvoje. Čia, Vytautui valdant, lietuvių savarankiškumas ir valstybinė sąmonė jau buvo tiek subrendusi, kad po Vytauto mirties Lietuvos bajorija, nebenorėdama pripažinti savo valdovu Lenkų karaliaus, didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą. Tuo būdu patsai Jogaila ir jo sūnūs buvo aplenkti. Tiesa, jis dar tikėjosi atgauti Lietuvą, kai buvo pašalintas Švitrigaila ir kai Zigmantas, ieškodamas Lenkų paramos, pasižadėjo sostą mirdamas palikti jam arba jo sūnums. Bet Jogaila mirė anksčiau už Zigmantą (1434 m.), ir bylos pabaigos nebegalėjo matyti. Tuo tarpu netrukus sustiprėjęs Zigmantas ryžosi sulaužyti savo pasižadėjimus ir ėmė rūpintis, kad sostas atitektų ne Jogailos sūnums, bet jo sūnui Mykolui. Jam betgi nepavyko to pasiekti: jis žuvo nesutvarkęs reikalų. Bet ir po to Lietuvos bajorija neketino pripažinti ankstyvesniųjų pasižadėjimų Lenkijai. Kadangi bajorijai nebuvo priimtino kandidato į sostą iš savo kunigaikščių tarpo, tai ji išsirinko savo valdovu jaunėlį Jogailos sūnų, Kazimierą. Tačiau jį išsirinko, kaip savo atskirą valdovą, visiškai nepriklausomą nuo vyresniojo jo brolio, Lenkų karaliaus Vladislovo. Lietuvos savarankiškumo sargyba, kuria anksčiau rūpinosi didieji kunigaikščiai (Vytautas, Švitrigaila, Zigmantas), dabar atiteko bajorijai. Kazimieras tuo tarpu tebuvo tik 13 metų vaikas, ir negalėjo patsai valdyti. Todėl valdžios vairą paėmė į savo rankas didesnieji bajorai. Nuo to meto ir prasidėjo Lietuvos didikų įsigalėjimas.
Jogailos reikšmė Lietuvai. Lenkai Jogailą laiko vienu didžiųjų savo valdovų, nes per jį jie susiartino su Lietuva, kurios padedami išsprendė sunkų klausimą savo santykių su vokiečiais, o vėliau, jos padedami, varė didelės valstybės politiką. Be to, Lenkijai Jogaila paliko savo dinastiją, kuri, pradedant nuo Kazimiero, valdė ją kartu su Lietuva dar beveik pusantro amžiaus. Tos dinastijos valdovų valdoma, Lenkija galėjo stoti į varžytynes su galingais imperatoriais
Habsburgais dėl Vengrijos ir Čekijos. Žodžiu, Jogailos dinastijos metu Lenkija klestėte klestėjo. Tuo tarpu Lietuvai patsai Jogaila nepaliko nieko atmintino. Tiesa, jo dėka Lietuva tapo krikščioniška ir priartėjo prie vakarų Europos; jam valdant Lenkiją, bendromis Lietuvos ir Lenkijos jėgomis buvo sutriuškintas pavojingiausias Lietuvos priešas — kryžiuočių ordinas. Tačiau visi tie nuopelnai neatsveria vienos didelės blogybės: Jogailos užmegzti ryšiai su Lenkija ilgainiui visiškai nutautino Lietuvos bajoriją ir sulenkino didelių jos plotų gyventojus. Tiesa, ne jis pats buvo viso to kaltininkas, tačiau jam lemta buvo valdyti to įvykio pradžioje, taigi jo buvo pravertos durys nutautėti. Nei jis nei kas kitas nepasirūpino sudaryti sąlygų, kurios būtų atitolinusios šitą blogybę.
Jogailos asmuo. Jogaila kad ir nebuvo didelė asmenybė, tačiau gerai orientavosi politikos problemose. Jam ypač trūko energijos ir ryžtumo. Todėl beveik viskas buvo daroma ne jo paties, bet jam artimų žmonių. Kol jis buvo Lietuvoj, daugiausia veikė jo broliai (ypač Skirgaila), o kai buvo Lenkijoj — ponai. Ypatingai suvaržytas Jogaila buvo Lenkijoj, kur ponai turėjo teisę kištis į visus valstybės reikalus. Dėl tos priežasties jis buvo didžiai nusivylęs Lenkija, ir jam dar labiau trūko energijos dideliems darbams.
Šiaip jis buvo malonus ir ramus žmogus. Krikštijęsis tapo labai maldingas. Labai mėgo medžioti ir tuo tikslu dažnai atvykdavo į Lietuvos girias. Lietuvą jis labai mylėjo: ji nuolat traukė jo širdį, todėl jis dažnai pagyvendavo Lietuvoj; mėgo Lietuvos žmones: jo Krokuvos dvare daugelis tarnų buvo lietuviai. Traukė jį ir Lietuvos gamta; mėgo klausytis jos miškų ošimo ir paukščių čiulbėjimo. Jis ir mirė persišaldęs, pro atvirą langą beklausydamas lakštingalos (bet tai buvo ne Lietuvoj, o Lenkijoj). Mirė turėdamas apie 85 m. amžiaus; buvo palaidotas Krokuvoj. Jo vyresnysis sūnus, Vladislovas, tada teturėjo vos 10 metų. Po 10 m. jis žuvo Vengrijoj, ir lenkai pasikvietė į sostą jo brolį, didįjį Lietuvos kunigaikštį Kazimierą. Nuo to laiko iki pat Jogailos giminės galo jau beveik visada lenkai savo karaliais rinkdavosi tuos pat asmenis, kuriuos lietuviai išsirinkdavo savo didžiaisiais kunigaikščiais.
