Gediminaičiai: Politinė krizė Lietuvoje 1377-1384 m.

Algirdo įpėdinis Jogaila ir jo politika

Naujoji Lietuvos politikos linkmė. 1377 m. mirdamas Algirdas savo įpėdiniu paskyrė sūnų Jogailą. Kęstutis, gerbdamas brolio atminimą, Jogailai pripažino Vilnių ir didžiojo kunigaikščio titulą; jis tikėjosi, kad Jogaila varys tėvo politiką, klausys dėdės ir draugiškai gyvens su jo sūnum Vytautu, su kuriuo kartu augo ir draugavo. Bet pasirodė, kad Jogaila nenorėjo eiti tėvo ir dėdės pėdomis.

To meto jaunoji karta, nusižiūrėjusi į amžinas kovas su ordinu, suprato, kad vargiai pavyks išvaryti ordiną iš Pabaltijo, matė, kaip brangiai atseina Lietuvai tos kovos, todėl buvo linkusi rasti su ordinu kokį nors modus vivendi, — žodžiu, buvo linkusi su juo derėtis ir daryti visokias sutartis. Susidarius normaliems santykiams, jų manymu, valstybė laimėtų ne vien tuo, kad liautųsi karai, bet dar ir tuo, kad gautų nemaža naudos ir ekonomiškame gyvenime. Mat, ordinas buvo atkirtęs Lietuvą nuo Baltijos jūros, kuria ėjo Hanzos varomoji prekyba; susitaikinus su ordinu, prekybos keliai pasidarytų Lietuvai daug laisvesni, prekyba pagyvėtų, ir kraštas galėtų ekonomiškai kilti.

Todėl jaunoji karta, kuriai priklausė ir Jogaila su Vytautu, buvo linkusi ieškoti išeities iš karų. Praktiškai tokią politiką varyti pirmasis pradėjo Jogaila.

Jogailos brolių sukilimas. Be minėtų sumetimų, Jogailą vertė artintis su kryžiuočiais dar reikalas paramos prieš pavojų jo valdžiai. Mat, vyresnieji Jogailos broliai jautėsi turį daugiau teisių tėvo palikimui, negu Jogaila, ir todėl nenorėjo pripažinti jo valdžios. Labai greit vyriausiasis brolis, Andrius, valdęs Polocką, atsisakė klausyti Jogailos ir, pabėgęs į Maskvą, ėmė ruošti koaliciją prieš Jogailą. Jį uoliai rėmė Maskvos kunigaikštis Dimitrijas, kuriam rūpėjo užimti Lietuvos valdomus Pavolgio miestus, ir Livonijos ordinas, kuris visada rėmė kiekvieną neramumą Lietuvoje. Prie Andriaus prisidėjo dar brolis Dimitrijas, Briansko valdovas, ir pritarė Kijevo valdovas Vladimiras. Tuo būdu prieš Jogailą susidarė stipri koalicija. Tada Jogaila susidėjo su totoriais prieš Maskvą. Tačiau Maskvos kunigaikštis Dimitrijas, dar prieš atvykstant Jogailai, sumušė totorius (Kulikovos mūšyje 1380 m.). Jogaila grįžo atgal, nė nepradėjęs karo. Tuo būdu Jogailai nepasisekė pakenkti koalicijai. Tiesa, ji dar ilgai buvo neveikli, tačiau neiširo ir Jogailai sudarė nuolatinį pavojų. Tad jam teko ieškoti kitokios paramos.

1379 ir 1380 m. sutartys su ordinu. Dėdamasis su totoriais prieš Maskvą, Jogaila drauge rūpinosi susitarti ir su kryžiuočiais. Kadangi ir po Algirdo mirties ordinas nesiliovė puolęs Lietuvos, tai ir Kęstutis sutiko taikintis su ordinu. Tuo būdu 1379 m. Trakuose buvo padarytos 10 metų paliaubos. Jas pasirašė Jogaila ir Kęstutis. Sutartyje ordinas pasižadėjo nepulti Palenkės (pradedant Gardinu), o Lietuva turėjo nepulti ordino žemių, esančių Palenkės pasieny. Tuo būdu šita sutartis telietė tiktai pietines Kęstučio žemes. Sutarties nesudarė tik livoniškė ordino šaka. Susiderėti su ja buvo ypač svarbu Jogailai, nes ji buvo sukilusio Andriaus sąjungininkė. Jogaila ėmė tartis su Livonijos ordinu vienas. Pagaliau 1380 m. vasario mėnesį buvo pasirašytos paliaubos, bet Žemaičiai ir kitos Kęstučio žemės iš jų buvo išskirtos; taigi ordinas galėjo jas pulti, kaip puolęs.

Šita sutartis dar gali būti laikoma paprastu Jogailos srities apdraudimu, kaip kad prieš metus buvo apdrausta dalis Kęstučio sričių. Bet tais pačiais (1380) metais Jogaila padarė naują sutartį su visu ordinu. Ji buvo padaryta slaptai, be Kęstučio žinios. Kad šis nieko nesuprastų, ji buvo pasirašyta tyčia tam reikalui suruoštoje medžioklėje; nuo pasirašymo vietos ji vadinama Dovydiškių sutartimi. Į medžioklę buvo pakviestas ir Vytautas, bet apie sutartį jis greičiausiai nieko nežinojo. Šioje naujoje sutartyje ne tik išskiriamos Kęstučio žemės, bet ji aiškiai nukreipta ir prieš patį Kęstutį. Tuo būdu Jogaila pasidarė ordino sąjungininkas prieš dėdę. Sutarty net numatyta, ką reikėsią daryti, kad Kęstutis apie ją nieko nesužinotų: joje net numatomas atvejis, kad Jogaila galįs būti priverstas žygiuoti tarsi į pagalbą Kęstučiui, bet dėl to sutartis dar nebūsianti nutraukta; Jogaila neturįs tiktai kautis su kryžiuočiais, tačiau karo veiksmų srityse jam galima būti.

Šita Jogailos sutartis, nukreipta prieš dėdę, buvo sudaryta ne tiek Jogailos, kiek giminių — brolių ir motinos Julijonos — pastangomis. Kęstutis po Algirdo mirties nesugyveno su Vilniaus dvaru, ir tas nesutarimas vis didėjo. Kęstutis negalėjo pakęsti, kad Jogaila išleido savo seserį Mariją už dvariškio Vaidilos, kilusio iš žemesniojo visuomenės sluoksnio. Už tai Vaidila buvo pasidaręs klastingu Kęstučio priešu ir kartu su Jogailos jaunesniaisiais broliais, ypač su Skirgaila, įtikinėjo Jogailą, kad Kęstutis trokštąs jį pažeminti, — kitaip sakant, atimti iš jo Vilnių. Vokiečių ordinas, tikėdamasis pasinaudoti ta nesantaika, įvairiais būdais stengėsi palaikyti šitą įtarimą, kol pagaliau pasiekė savo tikslą. Jogailos susitarimas su ordinu, žinoma, greit turėjo išeiti į aikštę; tad konfliktas tarp jo ir Kęstučio buvo neišvengiamas.

Jogailos pašalinimas iš Vilniaus ir Kęstučio mirtis

Jogailos pašalinimas (1381 m.). Apie Jogailos išdavikišką sutartį Kęstučiui pranešė vienas aukštas ordino narys: matyt, ordinas trokšte troško, kad Lietuvoje kuo greičiausiai įsivyrautų vaidai. Kęstutis tuojau patikėjo žinia, nes jau ir pats įtarė Jogailą. Vytautas, kartu augęs ir draugavęs su Jogaila, nenorėjo tuo tikėti. Todėl, kai Kęstutis ruošėsi nubausti Jogailą, Vytautas išvyko į Drohičiną. Jogaila tuo metu buvo išsiuntęs kariuomenę į Polocką; čia buvo ir Skirgaila, paskirtas, po sukilusio Andriaus, Polocko kunigaikščiu. Todėl, Kęstučio apsiausta, Vilniaus pilis labai greit pasidavė. Kęstutis tuojau suėmė visą Jogailos šeimą. Radęs sutarties su ordinu raštą, — išdavimo įrodymą turėdamas savo rankose, jis pasiskelbė atimąs iš Jogailos sostą. Tačiau, Vytautui užtarus Jogailą, Kęstutis ne tiktai jį paleido suimtą, bet dar jam davė valdyti Vitebską, kurį valdė jaunystėje jo tėvas Algirdas. Į Polocką išsiųsta Jogailos kariuomenė, išgirdusi apie perversmą, tuojau perėjo į Kęstučio pusę.

Kęstučio valdymas ir Jogailos šalininkų sukilimas. Iš visų savo priešų Kęstutis nubaudė tik vieną Vaidilą: jis buvo pakartas. Visi kiti Jogailos šeimos nariai buvo perkelti į Vitebską. Kęstutį iš pradžių pripažino visi. Jis, maža tekreipdamas dėmesio į rytus, pradėjo kovas su kryžiuočiais. Kaip tik tuo metu, kada Kęstutis buvo apgulęs Jurbarką, atėjo žinia, kad prieš jį sukilo Jogailos brolis, Naugardo Sieversko kunigaikštis Kaributas. Kęstutis tuojau pradėjo derybas su kryžiuočiais, bet šie tyčia nenorėjo nusileisti. Tačiau Kęstutis, metęs derybas, tuojau išvyko į rytus. Jam nesant namie, kilo vilniečių sąmokslas (1382 m.). Ypač mieste gyvenę vokiečiai pirkliai palaikė Jogailą, nes jis žadėjo taiką su ordinu; o taika su ordinu reiškė laisvos prekybos klestėjimą. Pirkliams to visiškai pakako; todėl jie bematant perdavė miestą Jogailai. Vytautas tuomet buvo medžioklėje. Grįžęs jis bandė atsiimti Vilnių, tačiau prie pat miesto Jogailos buvo sumuštas ir pasitraukė į Gardiną rinkti jėgų. Tuo tarpu Jogaila užėmė ir Trakus; čia jam dar padėjo atėję į pagalbą kryžiuočiai. Trakai buvo atiduoti valdyti Skirgailai.

Paskutinės Kęstučio kovos ir mirtis. Vytautas tuojau pranešė tėvui apie įvykius, ir Kęstutis parsiskubino atgal. Surinkę jėgų, Kęstutis su Vytautu atvyko prie Trakų, kur buvo ir Jogaila su Skirgaila; čia taip pat atvyko ir kryžiuočių kariuomenė. Dėl kažin kokių priežasčių mūšio neįvyko. Skirgailai pasiūlius ir Vytautui pritarus, Kęstutis su Vytautu nuvyko pas Jogailą derybų. Tas pakvietė juos į Vilnių, kur abudu suėmė, nors kviesdamas Skirgaila buvo davęs žodį, kad jiems nieko blogo neatsitiksią. Kęstučio ir Vytauto kariuomenė buvo paleista, o jie patys buvo uždaryti kalėjime; Kęstutį netrukus išvežė į Krėvos pilį, o Vytautą paliko Vilniuje. Krėvoje iškalėjęs 5 dienas, Kęstutis buvo nužudytas.

Kas buvo didžiojo Lietuvos gynėjo mirties kaltininkas, tebėra neaišku dar ir šiandien. Be abejo, jis žuvo, kaip Jogailos dvaro intrygų auka, nuo dvariškių rankų. Bet, kiek kaltas čia buvo patsai Jogaila, sunku pasakyti. Greičiausiai tai buvo kitų darbas, nes ir visuose kituose įvykiuose veikdavo ne tiek Jogaila, kiek kiti jo vardu, — ypačiai Skirgaila. Jogaila dažniausiai tebūdavo tik brolių ir savo dvariškių dingstė. Kęstutį nužudžius ypač galima įtarti Skirgailą, nes jisai buvo pirmasis, kuris, nuvažiavęs į Krėvą, pranešė radęs Kęstutį negyvą. Jogaila gal tik tiek tegalėjo būti kaltas, kad pasistengė paslėpti žudikus ir jų nebaudė.

Kęstučio lavonas iš Krėvos buvo atvežtas į Vilnių ir iškilmingai palaidotas. Jis buvo sudegintas ant laužo su visais Kęstučio mėgtaisiais daiktais, ginklais ir gyvuliais: sakalais, šunimis ir arkliais. Visuomenei buvo paskelbta, kad jis pats nusižudęs.

Taip tad liūdnai baigė savo dienas šviesiausia pagoniškosios Lietuvos asmenybė. Be to, tai buvo paskutinysis senosios kartos valdovas. Po jo atėjo jaunesnioji karta, kuri pakreipė Lietuvos valstybės likimą kita vaga — prisidėjo prie krikščioniškosios Vakarų kultūros. Čia visos naujosios epochos centre stovi didysis Kęstučio sūnus, Vytautas.

Vytauto kovos su Jogaila dėl tėviškės

Vytautas pas kryžiuočius. Tėvui žuvus, Vytautas iš Vilniaus pilies buvo irgi perkeltas į Krėvą. Bet jis nebuvo sunkiai kalinamas. Jį čia galėjo lankyti žmona Ona, su kuria jis ir sugalvojo būdą pabėgti. Tam tikslui pasiaukojo jų tarnaitė, kuri atvykdavo drauge su Ona pas Vytautą. Persirengęs tarnaitės drabužiais, Vytautas, sargų nepažintas, išėjo su žmona iš pilies ir paruoštais arkliais paspruko pas savo sesers vyrą, Mozūrų kunigaikštį Jonušą.

Svainis Vytautui nesuteikė jokios pagalbos: jis buvo per silpnas kariauti su Jogaila. Todėl Vytautas nuvyko į kryžiuočius prašyti pagalbos. Tie jį mielai priėmė, nes tikėjosi, kad, laikydami pas save Vytautą, privers Jogailą būti nuolaidesnį. O Jogaila 1382 m. buvo sudaręs su kryžiuočiais sutartį, kuria jis atidavė kryžiuočiams Žemaičius iki Dubysos, pasižadėjo 4 metų būvyje krikštytis, o be to, pasižadėjo be kryžiuočių pritarimo su niekuo nekariauti ir nedaryti jokios taikos. Taigi Jogaila sutiko klausyti kryžiuočių nurodymų, t. y. prisipažino jų priklausomas. Bet šitos sutarties jis vis dėlto neketino laikytis. Taigi ordinas tikėjosi, kad, palaikydamas Vytautą, privers Jogailą laikytis savo pažadų.

Pabėgėlis Vytautas už paramą turėjo priimti visas ordino sąlygas. Pagaliau jis turėjo net pasižadėti atgautoje savo tėvonijoje būti ordino vasalu (1384 m.). Ordinas pakrikštijo Vytautą Vygando vardu ir išsiuntė su didele kariuomene į Lietuvą. 1383 m. rudenį toji kariuomenė užėmė Trakus ir apgulė Vilnių, tačiau jo nepaėmė. Kariuomenei atsitraukus, Skirgaila atsiėmė ir Trakus. Vytautas, nors tuo tarpu ir nieko nelaimėjo Lietuvoje, vis dėlto pasidarė labai pavojingas Jogailai. Apsigyvenęs ordino pavestoje Naujojo Marijenburgopilyje (prie Nemuno), jis ėmė ruoštis naujiems žygiams ir kvietė ten rinktis visus savo šalininkus. Visi buvusieji Kęstučio ir Vytauto artimieji plaukte plaukė pas Vytautą, nes buvo labai nepatenkinti Jogaila: mat, nužudžius Kęstutį, buvo persekiojami ir visi jo giminės bei artimieji (vieni buvo nužudyti, kiti buvo suimti ar neteko savo turtų ir žemių). Kai kurių vėlesniųjų šaltinių liudijimu, tada buvusi nužudyta ir senutė Vytauto motina, Birutė, kurią, išvykdamas kariauti su Jogaila, Kęstutis buvo palikęs Brastos pilyje. Taip pat buvo nužudytas Birutės brolis ir keletas giminaičių.

Jogailos ir Vytauto susitaikinimas (1384 m.). Pirmojo Vytauto žygio metu jo pusėje jau buvo ne vien kryžiuočių kariuomenė, bet ir keletas tūkstančių žemaičių. Pas Vytautą, apsigyvenusį Naujajam Marijenburge, plaukė jo šalininkai iš visos Lietuvos, ir Jogaila kaskart nedrąsiau jautėsi. Todėl jis pasiūlė Vytautui taikintis. Vytautas sutiko taikintis ir pripažinti Jogailą didžiuoju kunigaikščiu, jei jam bus grąžinta tėviškė, t. y. Trakai ir visos Kęstučio valdytosios žemės. Bet Trakus tuo tarpu valdė Skirgaila. Todėl, nenorėdamas skriausti savo artimiausiojo bendradarbio, Jogaila prašė Vytautą laikinai pasitenkinti pietinėmis Kęstučio srities žemėmis — Gardino ir Brastos sritimis — ir pridedama Voluinės sritimi su Lucku. Trakus žadėjo atiduoti tada, kai atims iš nepaklusnaus brolio Andriaus Polocką ir perkels ten Skirgailą. Vytautas sutiko.

Visos šitos derybos ėjo be ordino žinios. Tik kai dėl visko buvo susitarta, Vytautas su susirinkusiais pas jį lietuviais išėjo iš savo pilies ir, dėdamasis einąs prieš Jogailą, staiga sudegino Jurbarką, savo rezidencijos pilį — N. Marijenburgą — ir Naująjį Bajerburgą. Kryžiuočiai greit sužinojo apie jo išdavimą, tad kitos ordino pilys suskubo apsisaugoti. Vytautas, susijungęs su Jogaila, jau bendromis jėgomis sudegino N. Marijeriverderį (ties Kaunu). Ordinas dėl to, žinoma, netvėrė apmaudu. Nuvykęs į jam paskirtą Gardiną, Vytautas pasidarė paprastu sritiniu kunigaikščiu ir laukė pažadėtų Trakų. Bet Jogaila savo pažado netesėjo, todėl Vytautas dar kartą turėjo prašyti ordiną globos ir dar kartą jį apgauti.

Jogaila, taikindamasis su Vytautu, jau svajojo apie naują sostą, t. y. apie savo valstybės praplėtimą. Mat, kaip tik prieš susitaikinimą su Vytautu, Lenkai jam pasiūlė savo karalaitės Jadvygos ranką, o su ja — ir sostą. Po poros metų Jogaila iš tikro pasidarė Lenkijos karalium. Eidamas karaliauti į Lenkiją, jis neatsisakė nė nuo Lietuvos. Tuo būdu kartu su Lietuva jis pradėjo valdyti ir Lenkiją. Prasidėjo glaudūs Lietuvos ryšiai su Lenkija. Lietuva krikštijosi ir bendromis jėgomis su Lenkija sutriuškino vokiečių ordino galybę. Taigi tuojau po Jogailos ir Vytauto susitaikinimo prasidėjo nauja Lietuvos istorijos gadynė. Tie žmonės, kurie dar prie Kęstučio gyvos galvos buvo pradėję ieškoti kelių suartėti su Vakarais ir buvo pradėję įvairias derybas su ordinu, rado kitą išeitį, — būtent prisijungė prie krikščioniškosios Vakarų kultūros per Lenkiją. Tuo keliu eidama, tauta laiko būvyje susilaukė kitokio pavojaus. Kęstutis gynė lietuviškumą, Algirdas — ypačiai valstybę, nepamiršdamas ir lietuviškumo, o jaunoji karta susirūpino tik valstybe ir nepastebėjo, kaip užtraukė vargų naštą lietuvių tautai, kuri ėmė lenkėti.