Gediminaičiai: Algirdo ir Kęstučio laikai

Gedimino įpėdiniai

Gediminas mirė apie 1341 m. Mirdamas jis paliko 7 sūnus. Jau anksčiau visi jie buvo gavę po sritį. Vyriausias sūnus, Manvydas, valdė Kernavę ir Slanimą, Narimantas — Turovą ir Pinską, Karijotas — Naugarduką ir Volkoviską, Algirdas — Krėvą ir Vitebską, Kęstutis buvo gavęs ilgą vakarų pasienio ruožą — Trakus, Palenkę, Gardiną ir Brastą. Jo žinioje buvo ir (tada dar pusiau savarankiški) Žemaičiai. Tad jo buvo valdoma visas kryžiuočių ir didelė dalis Lenkijos pasienio. Likusiąją Lenkijos pasienio dalį, Voluinę su Lucku, valdė Liubartas. Tik pats jaunasis sūnus, Jaunutis, nebuvo gavęs jokios srities, o gyveno prie tėvų Vilniuje. Tėvui mirus, jis automatiškai pasidarė Vilniaus ir gretimųjų sričių valdovu. Gedimino laikais į Vilniaus kunigaikštį jau buvo įprasta žiūrėti, kaip į visos Lietuvos valdovą. Tačiau niekas iš vyresniųjų brolių nenorėjo klausyti jauno ir silpno Jaunučio, tapusio didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Lietuvos valstybei grėsė pavojus pakrikti. O momentas buvo labai svarbus: tuo metu smarkiai padidėjo ordino puolimai, ir vienam, ordino pasienį valdančiam, Kęstučiui būtų buvę sunku atsispirti.

Kaip tik prieš Gedimino mirtį buvo miręs Mozūrų kunigaikštis Boleslovas, kuris su Gedimino sūnum Liubartu buvo vedę po Voluinės kunigaikštytę ir valdė po dalį Voluinės. Boleslovui mirus, Liubartas veržėsi užimti visą Voluinę, bet čia pasipriešino Lenkų karalius Kazimieras, kuris laikė save Boleslovo įpėdiniu. Todėl tarp Lenkijos ir Liubarto (nuo 1340 m.) kilo karas. Ir čia reikėjo visos Lietuvos jėgų, nes vienam Liubartui būtų buvę sunku atsilaikyti. Visi juto, kad Lietuvai reikia vieno autoritetingo valdovo, kuris tvarkytų visos valstybės politiką ir pajėgas. Jaunutis šitam reikalui netiko. Todėl du vyresnieji broliai, Algirdas ir Kęstutis, susitarė jį pašalinti ir paimti valdžią į savo rankas.

Kęstučiui iš Trakų buvo visai netoli Vilnius, tad jisai ir pradėjo veikti. Netikėtai užėmęs Vilnių, jis pasikvietė Algirdą ir užleido jam valdyti visą Vilniaus kunigaikštystę. Jaunučiui buvo duota Zaslaulio kunigaikštystė. Šis iš karto nenorėjo nusileisti ir pabėgo į Maskvą, tačiau ten nieko nepešęs, sustaikino su broliais ir grįžo į Zaslaulį. Kiti broliai noromis pripažino Vilnių Algirdui. Dar bandė priešintis Narimantas, kurs buvo pabėgęs į totorius prašyti pagalbos, bet greit ir tas nusileido. Tad Vilniaus kunigaikštystė, kaip didžiojo kunigaikščio sritis, atiteko Algirdui, o visa kita liko, kaip buvę tėvo laikais.

Greta Algirdo, svarbiausią vaidmenį vaidino Kęstutis, nes jis valdė pavojingiausią ir priešo dažniausiai puolamą sritį. Jo viso gyvenimo tikslas buvo atlaikyti kryžiuočių puolimus. Algirdas čia jam visada padėdavo. Apskritai abu broliai per visą savo ilgą amžių gyveno didžiausioje santaikoje (tarp jų nebuvo kilusio jokio nesusipratimo), vienas antram padėdavo, abu eidavo į pagalbą kitiems broliams, ypač Liubartui. Todėl nenuostabu, kad svetimtaučiai dažnai nebežinojo, katras iš jų yra vyriausiasis Lietuvos valdovas; dažnai net jie abu buvo laikomi visos Lietuvos valdovais. Bet iš tikro didžiuoju kunigaikščiu buvo Algirdas, o Kęstutis buvo tik jam artimiausias brolis, kurs turėjo svarbiausią postą valstybėje.

Kovos su vokiečių ordinu Algirdo ir Kęstučio laikais

Kovų pradžia. Algirdo ir Kęstučio laikais nuolat ėjo kovos su kryžiuočiais, bet vis be lemiamos persvaros. Daugiausia su jais teko kovoti Kęstučiui, kuriam dažnai čia padėdavo ir Algirdas. Pirmą kartą, kaip visos Lietuvos valdovas, Algirdas, drauge su Kęstučiu, susidūrė su ordinu tais pačiais metais, kai buvo nuo sosto pašalintas Jaunutis (1345 m.). Tada kryžiuočiams buvo atėję į pagalbą daugybė vakarų Europos riterių; jų tarpe buvo net Čekų ir Vengrų karaliai. Bet ordino magistras, vos pradėjęs žygį, kažkokiais sumetimais staiga grįžo namo (gal dėl to, kad buvo pasklidę žinių, jog lietuviai įsiveržę į Karaliaučiaus apylinkes). Tuo būdu visas žygis nuėjo niekais, ir svečiai išvažinėjo nieko neveikę. Tuo tarpu Algirdas su didele kariuomene įsiveržė į Livoniją; nusiaubęs Žiemgalą, buvo apgulęs net Rygą, tačiau, nenorėdamas gadinti santykių su rygie-čiais, jos neėmė. Ordinas dėl tokio savo žygio netvėrė pykčiu. Viso nepasisekimo kaltininkas, magistras, buvo paskelbtas pamišėliu ir pašalintas iš vietos.

Kovų pobūdis. Po šito nevykusio žygio ordinas ilgą laiką didelių žygių neberuošė. Tuo tarpu lietuviai pulte puolė kryžiuočius, sugriovė net keletą jų pilių. Ordinas jau gavo įsitikinti, kad dideliu žygiu iš karto vis tiek negalės pavergti Lietuvos, todėl griebėsi kitokios taktikos. Nedideli jo kariuomenės būriai iš pasieninių pilių staiga įsiverždavo į Lietuvą ir, apiplėšę apylinkę, skubiai grįždavo į savo pilis. Grįždami jie atsigabendavo priplėštus turtus, atsivarydavo bandas gyvulių ir atsivesdavo daugybę belaisvių. Toks žygis paprastai trukdavo ne ilgiau, kaip savaitę: mat, kryžiuočiai skubėdavo, kad nespėtų pastoti jiems kelio lietuviai. Sužinoję apie kryžiuočių žygį, lietuviai skubėdavo pasislėpti miškuose, iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius, dažnai jie sunaikindavo ištisą grįžtančių kryžiuočių būrį: kryžiuočių kelią staiga užvertę medžiais, patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo. Be to, už tokiuos užpuolimus lietuviai keršydavo įsiverždami ir naikindami ordino kraštą. Tačiau ordino puolimai vis dėlto buvo daug dažnesni, negu lietuvių. Ordinas gebėjo kasmet suruošti į Lietuvą ne mažiau, kaip du žygius: vienas paprastai būdavo sausio ar vasario mėnesį, o antras — vasaros gale, dažniausiai rugpiūčio mėnesį. Mat, pirmu atveju buvo naudojamasi patogiu keliu, užšalus vandenims, o antru atveju buvo naudojamasi vasaros sausra. Bet be šitų dviejų, reguliariai pasikartojančių žygių, buvo ruošiama dar daugybė kitų. Yra buvę metų, kada būdavo suruošiama net po 8-tą žygių į Lietuvą. Šitie nereguliarūs žygiai dažniausiai būdavo ruošiami tada, kai iš Vakarų atvykdavo svečių. Tokie žygiai tuomet būdavo tarsi pramoginė medžioklė. Jie būdavo iškilmingai atliekami: saugiose vietose svečių garbei būdavo ruošiamos puotos, kai kurie svečiai būdavo keliami į riterius ir t.t. Žodžiu, to meto Europos riteriai buvo kviečiami, lyg į kokias pramogas, kariauti su lietuviais. O atvykdavo jų apsčiai, nes kai kuriuose vokiečių kraštuose kiekvienas garbingas riteris laikė pareiga nuplauti savo kardą pagonių kraujyje. Taigi dėl šitų svečių ordino žygiai į Lietuvą būdavo labai dažni. Antai žinoma, kad nuo 1345 iki 1377 m., t. y. per tą laiką, kai Algirdas buvo didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, kryžiuočiai nuo Nemuno buvo užpuolę Lietuvą net 70 kartų, o iš Livonijos užpuolė apie 30 kartų. Atsilygindami, lietuviai irgi puldavo kryžiuočius, tik daug rečiau: tuo metu į vakarus jie padarė 31 puolimą, o į Livoniją tik 11. Tačiau dėl šitų kautynių kariaujančių valstybių sienos beveik nesikeitė.

Nemuno pakrantėje ėjo nuolatinė kova dėl pilių. Kiekviena šalis norėjo išlaikyti savo ir sunaikinti priešo pilis. Tuo būdu bent po vieną kartą buvo išgriautos tiek vienų, tiek kitų visos pilys.

Kariavimo būdas jau pakitėjo. Kryžiuočiai su Lietuva jau skaitėsi, kaip su valstybe, ir karas jau nebebuvo vien skerdynės: jau buvo laikomasi tam tikros karo etikos, t. y. tų kariavimo papročių, kurių buvo laikomasi vakarų Europoje. O tas pasikeitė daugiausia dėl to meto lietuvių vado, Kęstučio, nuopelnų.

Kęstučio vaidmuo kovose. Visa kovų su ordinu našta pirmučiausia gulė ant Kęstučio pečių, nes jis valdė kaip tik visą Prūsų ordino pasienį, iš kur daugiausia buvo puolami lietuviai. Algirdo valdomoji Vilniaus sritis susisiekė tik su livoniške ordino šaka. Tuo būdu Kęstutis buvo Lietuvos gynėjas nuo vokiečių; jis nuolat kovojo. Jis buvo labai sąžiningas, taurus, griežtai laikėsi duotojo žodžio ir buvo įgijęs pagarbos net ordino riterių tarpe. Todėl nuo jo laikų ordinas pradeda traktuoti Lietuvos kunigaikščius, kaip valdovus valstybės, turinčios teisę gyvuoti. Ligi tol tiek į visą Lietuvą, tiek į jos valdovus ordinas žiūrėjo, kaip į naikintinus, žmonių vardo nevertus pagonis. Žodžiu, tik nuo Kęstučio ir Algirdo laikų tarp ordino ir Lietuvos susidaro normalūs dviejų kariaujančiųjų valstybių santykiai.

Kęstutis buvo tikras karys, tikras savo krašto gynėjas. Neatimdavo jam proto laimėjimai, o drąsos — nepasisekimai. Po vieno žygio jis tuojau ruošdavo kitą. Vienam mūšy jis buvo nutrauktas nuo žirgo ir pakliuvo kryžiuočiams į nelaisvę (1361 m.). Ordinas tuo be galo apsidžiaugė. Tačiau Kęstutis neilgai tebuvo nelaisvėje. Marijenburgo pily kalinamam Kęstučiui buvo duotas patarnauti kryžiuočių išauklėtas lietuvis Alpis, jaunystėje patekęs jiems į nelaisvę. Šis ir padėjo Kęstučiui pabėgti. Persirengęs Alpio atneštais kryžiuočio drabužiais, Kęstutis paspruko iš Marijenburgo ir nuvyko pas savo žentą, Mozūrų kunigaikštį, o iš ten grįžo į Lietuvą. Grįžęs padėkojo magistrui už gerą laikymą Marijenburge ir ironiškai pažadėjo, sučiupęs magistrą, jį daug geriau laikyti. Po to jis greit vėl pradėjo kovas su ordinu.

Kovų su ordinu vieta dažniausiai būdavo Nemuno pakrantės, kur buvo ordino ir lietuvių pilių tinklas. Bet dažnai kovos eidavo ir krašto gilumoje. Dažnai ordino kariuomenė įsiverždavo giliai į Žemaičius arba į Aukštaičius (čia pasiekdavo Ukmergę, Upytę ir Vilniaus apylinkes). Keletą kartų ordinas buvo apgulęs net Vilnių. Lietuviai taip pat dažnai įsiverždavo giliai į ordino kraštą, išgriaudavo ne tik Ragainės, bet ir tolimesnes pilis, pasiekdavo net Karaliaučiaus apylinkes. Tokiais žygiais būdavo tik sunaikinamos pilys ir apylinkės; nei ordinas nei lietuviai, įsiveržę į vieni kitų krašto gilumą ir sudeginę pilis, negalėdavo ilgiau laikytis.

Karščiausios kovos ėjo Nemuno žemupy, žemiau Neries įtakos. Čia abi pusės turėjo daugybę savo pilių. Stipriausia lietuvių pilis buvo Kaunas. Ji visose šitose kovose suvaidino labai svarbų vaidmenį. Ordinas daugelį kartų buvo ją puolęs, keletą kartų net sugriovęs. Bet sunaikintos pilies vietoje atsirasdavo nauja. Strateginiu atžvilgiu ši vieta buvo labai svarbi. Didesnieji žygiai, kai būdavo gabenamos patrankos ir pilių griaunamieji pabūklai, paprastai būdavo atliekami upėmis. Todėl Kauno pilis saugojo kelią į Aukštaičių gilumą, saugojo Neries ir Nemuno vagas. Ordinas, norėdamas šį svarbų punktą užgrobti, padarė daugybę užpuolimų, ir jam pagaliau pasisekė sunaikinti pilį, ir lietuvių atramos punktas liko tik netoli Kauno Neries Pakrantėje buvusi Eigulių pilis.

Daug kartų buvo sudegintos ir ordino pilys, ypač Bajer-burgas. Tačiau ordinas jas vėl atstatydavo. Jis taip pat atsistatė kadaise sugriautą Marijenburgą ir Jurbarką, kurį pirmą kartą buvo pastatęs Livonijos ordinas (ta senoji pilis buvo sugriauta tuojau po didžiojo Durbės mūšio).

Didesnių mūšių su ordinu buvo tik keletas.

Strėvos mūšis 1348 m. Po nelaimingai pasibaigusio kryžiuočių žygio į Lietuvą 1345 m., kai ordino išdavikas pasirodė esąs patsai magistras, lietuviai nusiaubė ordino kraštą net du kartus (1347 m.). Atsilygindamas už tuos užpuolimus, ordinas 1348 m. suruošė didelį žygį į Lietuvą. Veliuonos apylinkėje ordino kariuomenė įsiveržė į Žemaičius ir, 8 dienas naikinusi kraštą, persiskyrė į dvi dalis. Dalis grįžo atgal, o kita dalis, viso 800 karių, nuklydo į Aukštaičius ir pasiekė Žiežmarius. Grįžtančiai kariuomenei pastojo kelią Algirdas su Kęstučiu. Mūšis įvyko prie Strėvos upės. Kryžiuočiams pavyko pasprukti. Po to ordinas ėmė skelbti, kad jų laimėjimas buvęs nepaprastai didelis, kad lietuvių žuvę net 10.000, o mūšyje dalyvavę 40.000! Laimėjimui atminti ordinas pastatė net du vienuolynus (Karaliaučiuje ir Vėluvoje). Bet iš tikro laimėjimas buvo tik išpūstas: 40.000 kariuomenės anais laikais neturėjo ne tik Lietuva, bet nė viena Europos valstybė. Be to, niekas negalėtų per kelias dienas tiek kariuomenės nė surinkti. Lietuvių galėjo dalyvauti mūšyje ne daugiau, kaip 1.000 žmonių. Jei tat būtų buvęs toks didelis laimėjimas, kaip kad skelbė ordinas, tai būtų buvusios sunaikintos visos Lietuvos pajėgos, ir kryžiuočiai būtų galėję sumuštus lietuvius persekioti, o gal net būtų bandę kai kurias pilis užimti. Be abejo, ordinas būtų nedavęs atsigauti lietuviams, tuojau būtų suruošęs naują žygį ir užėmęs kraštą. Iš tikrųjų laimėjimas buvo tik toks, kad kryžiuočiai sugebėjo pasprukti; jokių didesnių padarinių jis neturėjo. O paskelbti pasauliui apie didžiausią laimėjimą kryžiuočiams buvo naudinga: tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui.

Kauno sugriovimas 1362 m. buvo svarbus vokiečių ordino laimėjimas, kurį jis taip pat plačiai išgarsino Europoje, kaip ir Strėvos mūšį. Kauno užpuolimą suruošė Prūsų ordinas, keršydamas Kęstučiui už pabėgimą iš nelaisvės (1361 m.). Magistro įsakymu, 1362 m. žiemą prie Kauno atvyko ir Livonijos ordino kariuomenė. Kryžiuočių buvo tiek daug, kad atvykę Algirdas su Kęstučiu nedrįso gelbėti apgultos pilies: per maža jie turėjo jėgų. Pilies įgula buvo negausinga ir nepasiruošusi ilgam apgulimui. Jai trūko net maisto. Bet įgulos vadas, Kęstučio sūnus Vaidotas, atsilaikė net keletą savaičių. Kai jo karių teliko tik 36, jis bandė prasimušti pro apgulusių kryžiuočių eiles, tačiau nepajėgė ir pakliuvo į nelaisvę.

Sugriovę pilį, kryžiuočiai Kaune nepasiliko, ir lietuviai ten ėmė statyti kitą pilį, pavadintą Naujuoju Kaunu. Ji buvo jau nebe toj pačioj vietoj, bet Nemuno saloj (kadangi dabar ten jokios salos nebėra, tai tiksliai nežinoma nė jos vieta). Kitais metais kryžiuočiai nugriovė dar tą nebaigtą pilį ir jos vietoje pastatė savo pilį — Gotesverderį. Po kelerių metų Kęstutis ją sugriovė (1369 m.). Ordinas vėl buvo ją atstatęs, bet, matydamas, kad taip giliai į Lietuvą įsiterpusios pilies nepajėgs išlaikyti, patsai ją sudegino. Tuo būdu kiek laiko Kauno apylinkėje nebuvo jokios pilies — nei lietuvių nei ordino.

Rūdavos mūšis 1370 m. Sunaikinę Kauną, kryžiuočiai netrukus sugriovė Panemunėje visas kitas, į vakarus buvusias, lietuvių pilis. Keršydami už tai, Algirdas su Kęstučiu 1370 m. suruošė didelį žygį. Surinkę daug kariuomenės, broliai traukė atskirais keliais. Jie buvo paketinę sunaikinti Karaliaučių. Algirdas, persikėlęs per Nemuną, traukė per šiaurines ordino žemių sritis į Karaliaučių, o Kęstutis iš Palenkės įsiveržė į Galindą ir taip pat skubėjo Karaliaučiaus link. Pakeliui sutinkamos ordino pilys buvo paliekamos; iš viso tebuvo sugriauta tik viena pilis. Iš to ordinas suprato brolių planą ir įsakė visų pilių įguloms skubėti gelbėti Karaliaučiaus. Čia ordinas surinko didelę kariuomenę. Algirdas su Kęstučiu, dar nespėję susijungti, ėmė trauktis. Kęstutis atsitraukė pirmas, o atsilikęs Algirdas buvo priverstas kautis. Mūšis įvyko ties Rūdavos bažnytkaimiu. Jame žuvo patsai ordino kariuomenės vadas — maršalka, trys komtūrai (pilių bei sričių viršininkai) ir daugybė riterių. Tačiau lietuviai vis dėlto turėjo atsitraukti. Ordinas ir apie šį mūšį skelbė pasauliui, kaip apie didžiausią savo laimėjimą. Tačiau tatai nebuvo didelis smūgis lietuviams, nes jie netrukus galėjo iš naujo pradėti savo puolimus.

Santykiai su ordinu Algirdo gyvenimo pabaigoje. Po Rūdavos mūšio ordinas kelerius metus neruošė jokio didesnio žygio. Bet 1377 m., prieš pat Algirdo mirtį, jis buvo pasiekęs net Vilnių ir Trakus. Ordino kariuomenė buvo nepaprastai didelė (kronikos jos priskaito net iki 12.000). Kad lengviau galėtų išmisti, ji ėjo pasidalinusi į 3 grupes. Viena grupė pasiekė Trakus, kita apgulė Vilnių, o trečia naikino kitas Lietuvos sritis. Trakuose Kęstutis, o Vilniuje Algirdas pasikvietę kryžiuočių vadovybę, padarė su ja sutartis, tačiau kryžiuočiai vis dėlto nesitraukė; nepajėgdami paimti pilių, jie naikino miestus ir apylinkes. Tada Kęstutis su sūnum Vytautu pradėjo su jais partizanišką karą. Kryžiuočiai ėmė trauktis; Vytautas tuo tarpu buvo sunaikinęs jų atgaliniam kely paruoštą maisto atsargą, ir jų kariuomenėje kilo badas. Kęstučio ir Vytauto būriai puolė kryžiuočius kur galėdami, ir iš didelio žygio savo kraštą pasiekė vos maži išbadėjusios ir sušalusios jų kariuomenės likučiai.

Tai buvo paskutinis susidūrimas su ordinu Algirdui tebegyvenant. Vėliau, Vilniaus sostą užėmus Jogailai, prasidėjo jau kitokio pobūdžio santykiai. Tada ordinas jau dažnai tapdavo kurio nors Lietuvos kunigaikščio sąjungininku, tuo būdu ruošdamasis galutinai pasiekti savo tikslą, t. y. užgrobti Žemaičius ir sulieti į vieną abi savo valstybes. Jogailos ir Vytauto laikais jam tatai buvo pasisekę nors trumpam laikui. Kęstutis su Algirdu, kad ir sunkiai kovojo, tačiau išlaikė vakaruose tą pačią tėvo paliktą sieną. Tiesa, Vytenio ir Gedimino laikais ordino pilys Nemuno pakrantėje siekė tik Dubysos žiotis, o Algirdo ir Kęstučio laikais pasiekė Nerį; bet tai tebuvo kova dėl Nemuno vagos, kaip patogiausio strateginio kelio: gilyn į kraštą jie nė kiek nepasistūmėjo. Pagaliau ir Kauno pasiekimas buvo tik laikinis kryžiuočių laimėjimas.

Lietuvos kovos su Lenkija dėl Voluinės žemių

Gedimino laikais santykiai su Lenkija buvo geri; su ja buvo net padaryta sąjunga prieš ordiną (Lenkai tada kovojo su ordinu dėl Pamario). Bet karalius Kazimieras Didysis, atsisakęs nuo Pamario, padarė su ordinu taiką. Tuo pat metu nutrūko jo sąjunga su Lietuva. O kai jis savo dėmesį atkreipė į rytus ir į pietus, tai pasidarė net Lietuvos priešas: dėdamasis Voluinės kunigaikščių įpėdiniu, jis siekė užimti Voluinę, kurios didelę dalį valdė Kęstučio ir Algirdo brolis Liubartas. Dėl Voluinės ir prasidėjo kovos su lenkais, ėjusios net keletą dešimtmečių. Lietuvos interesus čia gynė Liubartas. Bet kadangi tai buvo visos valstybės interesai ir kadangi Lenkija taip pat grėsė Kęstučio valdomajai Palenkei, tai Liubartui į pagalbą ateidavo ir broliai. Buvo ne kartą ten nuvykęs ir Algirdas, bet dažniausiai nuvykdavo Kęstutis.

Voluinę Liubartas vis dėlto atlaikė. O kai, Kazimierui Didžiajam mirus, Lenkijoje ilgai nebuvo nuolatinio valdovo, tuomet Lietuvos sienos buvo dar toliau praplėstos. Be to, sumušęs totorius, Algirdas paėmė į savo valdžią dar Podolę, kurią taip pat tykojo pagrobti lenkai.

Lietuvos krikšto klausimas Algirdo ir Kęstučio laikais

Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija, visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. Kryžiuočiai Europoje dėjosi oficialiais Lietuvos krikštytojais, bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Nė po vieno, net gana sėkmingo, savo žygio jie nereikalavo krikštytis, nes Lietuvos krikštas būtų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. Tada jie būtų nebegalėję toliau kariauti, būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių, ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas būtų žuvęs amžinai.

Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietuvius, tai panoro jos gauti ir Kazimieras, kariaująs su lietuviais dėl Voluinės. Jis irgi kreipėsi į popiežių, prašydamas skelbti kryžiaus žygius, o norėdamas pakenkti ordinui, ėmė rūpintis ir Lietuvos krikštu. Tik pradėjęs kariauti su lietuviais, jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m.). Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. Bet Kęstučio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu; iš tikro jis nė neketino krikštytis. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko, Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Voluinės pilių, ir vėl prasidėjo karas. Tada Kazimieras ėmė rūpintis, kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Karolis IV.

Derybos dėl krikšto 1358 m. Imperatorius parašė Algirdui ir Kęstučiui laiškus, siūlydamas krikštytis. Abu kunigaikščiai pasiuntė pas imperatorių į Niurnbergą vieną savo šeimos narį (greičiausiai Kęstučio sūnų Patriką), kuris įtikino imperatorių, kad Lietuva tikrai krikštysis. Tada imperatorius išsiuntė į Lietuvą savo delegaciją, Prahos arkivyskupo Ernesto vadovaujamą. Ji turėjo baigti derybas dėl krikšto. Delegacija neatvyko į Lietuvą, bet sustojo pakeliui pas kryžiuočius. Prasidėjus deryboms, Algirdas su Kęstučiu, neatsisakydami krikštytis, pareikalavo, kad kryžiuočių ordinas išsikraustytų iš Pabaltijo ir persikeltų į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių. Be to, jie pareikalavo, kad daugumas ordino užimtų žemių būtų grąžintos Lietuvai, — kad būtų grąžintos visos žemės anapus Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upės, paskui — visas Kuršas ir visas kairysis Dauguvos krantas, o nuo Aiviekstės upės intako — anapus Dauguvos esanti Latgala. Tad Lietuvos valdovai pareikalavo atiduoti jiems beveik visus lietuvių giminių gyvenamuosius kraštus.

Aišku, kad jų reikalavimas buvo teisingas. Tačiau niekas negalėjo priversti ordiną išsikelti kitur. Priešingai, jis buvo imperijos narys, ir imperatoriui būtų buvę nenaudinga panaikinti galingą ir tuo metu klestėjusią valstybę. Bet ir panorėjęs imperatorius būtų negalėjęs iškelti ordino, nes šis būtų jo neklausęs. Tad ordinas pasiliko kur buvęs, o Lietuva pasiliko pagoniška. Tuo būdu žuvo krikšto klausimas. Tebegyvenant Algirdui su Kęstučiu, jis jau nebebuvo daugiau keliamas.

Lietuvos santykiai su rusų kraštais Algirdo ir Kęstučio laikais

Gediminas laikė save „daugelio rusų” valdovu, o Algirdas pareiškė: „Visa Rusija turi priklausyti Lietuvai”. Algirdas, kurio valdomosios sritys buvo Lietuvos rytuose, kaip tik rūpinosi rytų sienomis ir santykiais su rusais, palikdamas Kęstučiui rūpintis santykiais su ordinu ir su Lenkija.

Nukariavimai pietuose. Rusija tada dar buvo nesustiprėjusi: visi kunigaikščiai dar tebepripažino totorių valdžią ir mokėjo jiems duoklę. Bet Rusijos šiaurėje jau buvo iškilusi Maskva, kuri, nustelbusi Tverę, rungčiomis su Lietuva rinko smulkesnes kunigaikštystes į savo valdžią. Todėl Algirdas šiaurėje turėjo daug sunkumų. Daug lengviau jam buvo veikti pietuose, t. y. dabartinių ukrainiečių srityse, kur tik totorių valdžia buvo stipresnė, o pačios kunigaikštystės buvo silpnos. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais, tačiau į jį vis dar kišos totoriai. Todėl Algirdas 1362 m. suruošė į tas sritis žygį, sumušė totorius ties Mėlynaisiais Vandenimis ir paėmė Kijevą į savo valdžią. Senasis kunigaikštis buvo pašalintas, o į jo vietą pasodintas Algirdo sūnus Vladimiras. Netrukus iš totorių buvo atimta ir Podolė, kurią jie valdė patys, be jokio leninio kunigaikščio. Ji buvo atiduota Karijoto Gediminaičio sūnums, kurie čia sukūrė savo atskirą kunigaikštystę, ne visada paklusnią didžiajam Lietuvos kunigaikščiui: turėdami daug reikalų su Lenkų karaliais, jie kartais ir šiems pasiduodavo. Taigi Podolė, nors ir buvo lietuvių kunigaikščių valdoma, tačiau iki Vytauto laikų sudarė kaip ir atskirą, Lietuvos valstybės mažai tepriklausomą kunigaikštystę.

Naujų žemių užėmimas šiaurinėje Rusijoje. Rusijoje Algirdas tęsė savo tėvo politiką. Rinkdamas į savo valdžią centrinės Rusijos kunigaikštystes, jis irgi susidūrė su sustiprėjusią Maskva. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, jis vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną. Kadangi tuo metu Tverė varžėsi su Maskva dėl įtakos, tai Algirdui teko net kelis kartus padėti savo svainiui prieš Maskvą. Jis buvo net kelis kartus priėjęs prie Maskvos vartų, tačiau paties miesto nepaėmė.

Smolensko kunigaikštystė taip pat buvo patekusi į Lietuvos įtaką dar Gedimino laikais. Algirdo laikais ji dar daugiau priklausė Lietuvos. O kai Smolenskas, susidėjęs su Maskva, bandė ta priklausomybe atsikratyti, Algirdas kai kuriuos jo miestus atėmė iš Smolensko kunigaikščių ir tiesiogiai prijungė prie Lietuvos. Bet po Algirdo mirties Lietuvai teliko tik vienas Mstislau1is ir šiaurinės Smolensko kunigaikštijos žemės (Toro-pecas, Rževas, Bielaja). Pats Smolenskas išgyveno nepriklausomas dar iki Vytauto. Bet užtat daug geriau Algirdui sekėsi į pietus nuo Smolensko. Čia jis užėmė visas Dniepro ir Desnos upyno kunigaikštystes — Brianską, Trubčevską, Naugardą Sieverską, ir kt. Visos tos kunigaikštystės buvo atiduotos valdyti Algirdo sūnums ar brolėnams.

Algirdo įtaka šiaurėje siekė net Pskovo ir D.Naugardo miestų respublikas. Nors ir kliudė Maskva, tačiau abiejose tose respublikose, o ypač Pskove, kunigaikščius dažniausiai pastatydavo Algirdas (paprastai jais pastatydavo savo sūnus ir giminaičius). Abiejose respublikose kunigaikščio valdžia buvo labai silpna: jis tebuvo tik karo vadas. Tačiau tų miestų pasirinkimas lietuvio kunigaikščio rodė jų gerus santykius su Lietuva.

Turėdamas daugybę kitų reikalų, Algirdas negalėjo viso savo dėmesio skirti Rusijai. Todėl ten, kur tekdavo susidurti su galinga Maskva, jam gana sunkiai sekdavosi. Bet užtat jo darbo vaisiais vėliau pasinaudojo Vytautas.

Pravoslavų metropolijos įkūrimas. Algirdas buvo nusistatęs suimti į savo valdžią visą Rusiją. Bet jam čia daug kliudė ta aplinkybė, kad jisai buvo pagonis. Tuo tarpu iškilusi Maskvos kunigaikštystė šituo atžvilgiu turėjo pirmenybę. Be to, joje gyveno nuo totorių iš Kijevo pabėgęs visos Rusijos pravoslavų metropolitas. Aišku, kad, Maskvai susiduriant su Lietuva, metropolitas savo tikinčiuosius nuteikdavo Lietuvos nenaudai. Todėl Algirdas ėmė rūpintis, kad būtų atgaivinta Kijevo metropolija: tada metropolitas, būdamas jo valstybėje, nebegalėtų jam kenkti. Pagal senąją tradiciją, visi rusų kraštai turėjo priklausyti vienam metropolitui. Nors atskiro Lietuvos pravoslavų metropolito paskyrimui ypatingai priešinosi Maskva, tačiau Algirdas vis dėlto laimėjo: Konstantinopolio patriarchas paskyrė Lietuvai atskirą metropolitą, kuris apsigyveno Kijeve.

Algirdo ir Kęstučio valdymo charakteristika

Nors Algirdas su Kęstučiu po tėvo mirties turėjo nemažas kunigaikštystes, tačiau didžiojo kunigaikščio sritis buvo likusi

Jaunučiui. Susitarę, 1345 m. jie padarė perversmą ir paėmė valstybės vairą į savo rankas. Pasidalinę sritis, juodu gyveno tikrai broliškai; vienas antram padėdami, sugebėjo ne tiktai apsaugoti tėvo palikimą, bet ir toli praplėtė valstybės ribas.

Kęstutis valdė Trakus nuo pat jaunystės. Jam priklausė vokiečių ordino pasienio sritis. Tai buvo grynai lietuviškas kraštas, — ir patsai Kęstutis buvo įkūnėjusi lietuvybė ir uoliausias pagoniškosios Lietuvos gynėjas. Čia jis nežinojo jokių kompromisų.

Tačiau jis nebuvo užsispyręs pagonis fanatikas: jis niekuomet nejautė neapykantos krikščionims. Karuose su ordinu buvo taurus, ordino viršininkų tarpe turėjo gerų bičiulių. Ypatingai jis gerbė narsius ir taurius riterius. Visuomet buvo nuoširdus ir atviras, tikrai buvo idealus karys — riteris.

Kitoks buvo Algirdas. Iš visų Gedimino sūnų jis buvo visų gudriausias politikas. Tačiau jis buvo neblogas ir karys. Jaunystę praleido rusų kraštuose. Prieš tapdamas didžiuoju kunigaikščiu, apie 25 m. valdė Vitebską. Jo abidvi žmonos buvo rusės. Visi jo vaikai, gimę Vitebske, buvo krikštyti rytų Bažnyčios apeigomis; bet tie, kurie gimė Vilniuje, buvo pagonys. Ir patsai Algirdas buvo pagonis. 1377 m. miręs, jis buvo sudegintas ant laužo Vilniuje ir palaidotas pagonių papročiais. Tačiau religiniu atžvilgiu jis buvo tolerantas: Vilniuje buvo ne tiktai pravoslavų bažnyčia, reikalinga jo žmonos dvarui, bet ir katalikų bažnyčios.

Nukariautus rusų kraštus Algirdas dalino paprastai savo sūnums, kurių turėjo net 12. Daugumas jų, gyvendami tarp rusų, surusėjo. Ir daugelis vėlesnių, iš Algirdo kilusių, kunigaikščių šeimų ilgai išliko pravoslaviškos. Tuo tarpu visa Kęstučio šeima liko grynai lietuviška (Kęstučio palikuoniai išmirė daug anksčiau, negu Algirdo).