Lietuvių tautos ploto siaurėjimo istorijos būvyje
Aisčių kiltys ir jų likimas. Kai prasideda pirmosios istoriškos žinios apie Pabaltijo kraštus, aisčius jau matome gyvenant visame jūros pakrašty tarp Vyslos ir Dauguvos, o Dauguvos vidurupy jų sodybas nueinant dar toli į šiaurę už Dauguvos. Visi aisčiai buvo suskilę į daugybę mažyčių valstybėlių su atskirais savo kunigaikščiais ir kalbėjo atskiromis tarmėmis. Ypač ryškiai savitarpyje skyrėsi trys tarmių grupės: vakaruose buvo grupė kilčių, paprastai vadinamų prūsais, centre gyveno žemaičiai su aukštaičiais ir kitos aisčių kiltys, o apie Dauguvą — trečioji kilčių grupė, iš kurios susidarė latvių tauta (žiūr. 20 psl.). Visos tos aisčių kiltys etniškai sudarė vieną tautą, bet kadangi jos neturėjo vieningos politinės organizacijos, tai svetimšaliai, susidūrę su jomis ar jų grupėmis, laikė jas atskiromis tautomis. O iš tikrųjų jos turėjo tą pačią tikybą, tuos pačius papročius, tą pačią kultūrą ir kalbėjo ta pačia, tik tarmėmis tesiskiriančia kalba.
Tačiau nuo XIII amž. aisčių kiltis išskyrė skirtingas politinis likimas. Vakarinės kiltys pateko į kryžiuočių ordino valdžią; jis nukariavo visą kraštą iki Nemuno, o jo žemupy užėmė dar siaurą ruožą dešiniajame krante. Visą tą kraštą kryžiuočiai vadino Prūsija, nors prūsų tarmės kiltys dar toli nesiekė Nemuno. Aukštaičiai su žemaičiais sukūrė savo atskirą valstybę. O aisčių kiltys, gyvenusios Dauguvos pakraščiais, irgi pateko į vokiečių Livonijos ordino valdžią, ir iš jų pagaliau susiformavo latvių tauta. Tuo būdu tik vieni lietuviai teturėjo politines sąlygas gyvuoti. Prūsų kiltys ir vakariniai lietuviai, pakliuvę vokiečiams, buvo smarkiai vokietinami. Prūsų tarmės kiltys XVI amž. jau visiškai išnyko, ir dabar jų kraštas jau beveik grynai vokiškas. Tik rytinėse buvusiojo ordino žemėse gyvenę lietuviai išliko iki mūsų laikų. Latviai, pakliuvę į vokiečių valdžią, taip pat buvo vokietinami, bet kadangi į jų kraštą nebuvo privežta tiek kolonistų iš Vokietijos, tai jų suvokietinti nepavyko. Čia vokiečiai buvo tik dvarininkai ir miestiečiai, o liaudis liko latviška. Taigi iš tos liaudies ir iškilo pirmieji kovotojai dėl latvių teisių savo krašte, ir po didžiojo karo buvo įkurta nepriklausomoji Latvių valstybė.
Lietuvos valstybės ploto susiaurėjimas. Sukūrę savo valstybę, lietuviai labai greit išplėtė jos ribas į tolimus rusų kraštus. Tautai savo valstybėje tarpti politinės sąlygos buvo palankios. Tačiau tautos tragedija kilo iš to, kad ji nepasirūpino sukurti savos lietuviškos europiškos kultūros. Prisijungdama prie vakarų Europos gyvenimo ji prisiėmė svetimas Vakarų kultūros formas; tos kultūros nepervirškinusi, ji pasidavė svetimai lenkų įtakai. Dėl tos priežasties nutauto beveik visas aukštesnysis Lietuvos visuomenės sluoksnis (bajorija) ir ištisi dideli lietuvių gyvenamieji plotai (vieni sugudėjo, kiti sulenkėjo). Tuo būdu net ir savoje valstybėje tauta turėjo didelių nuostolių.
Nepasisekė lietuviams išlaikyti nė tų didžiulių užimtų, rusų giminių gyvenamų, plotų, ir palengva teko trauktis atgal. Pagaliau įsikūrus vieningai Rusų valstybei, į jos valdžią pateko ir pati Lietuva. Bendros priespaudos slegiama, Lietuvos bajorija tada dar labiau glaudėsi prie lenkų bajorijos. Daugiau kaip pusę amžiaus bajorija kovojo dėl tradicinės Lietuvos atgaivinimo, t. y. reikalavo plačių sienų ir luominės bajorų valstybės, bet po nepavykusių 1831 ir 1863 m. sukilimų tatai liko tik svajonė.
Tiek bendroje Lietuvos Lenkijos bajorų valstybėje, tiek pirmųjų bajorijos kovų su rusais metu, Lietuvos liaudis skurdo ir apie politinę ar kultūrinę veiklą negalėjo nė galvoti. Su XIX amžiaus antrąja puse ji atbudo ir ėmė reikalauti savo tautinių teisių. Atbudusi tikroji lietuvių tauta nebesiekė istorinių sienų, o stojo į kovą dėl teisių savo gyvenamose žemėse. Ir kai atsirado proga sukurti savo valstybę, ji buvo kuriama etnografinėse ribose. Bet, deja, iki šiol dar nepasisekė nė to pasiekti: šiandieninė Lietuva dar tebeturi sunkų teritorialinį uždavinį — atgauti visas lietuvių gyvenamąsias žemes. Tuo tarpu jai yra pasisekę atgauti tik Klaipėdos kraštą, tačiau Vilniaus kraštas dar tebėra lenkų užgrobtas. Taigi Lietuvai dar nepasisekė net sujungti visų lietuviškųjų žemių, buvusių didžiosios kunigaikštijos ribose.
