30 Bir

M. K. Višnioveckio ir Jono Sobieskio valdymas (1669-1696). A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Mykolas K. Višniaveckis (1669—1673 m.) ir jo elekcija

Atsisakius nuo sosto paskutiniam Vazai, nebeliko šeimos, kuri būtų buvusi surišta su Respublikos sostų tradicija. Todėl varžytynės dėl sosto įgavo tokias pat formas, kaip ir pirmųjų 3 elekcijų metu. Jonas Kazimieras atsisakė nuo sosto, norėdamas jį užleisti Prancūzų kandidatui princui Kondei (Condė). Jo kandidatūrą palaikė ir didieji Lietuvos Lenkijos ponai. Tačiau krašte buvo dar gana stipri partija, palaikiusi Habsburgų kandidatą. Tarpuvaldis buvo gana ilgas, partijų kova labai griežta. Persvara jau rodėsi būsianti Prancūzijos kandidato pusėje, tačiau elekcijoje nelaimėjo nė vienas tų didžiųjų partijų kandidatas.

Mykolas K. Višniaveckis (Višnioveckis), 1669-1674 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir lenkų karalius

Audringaisiais Jono Kazimiero laikais didikų savavalia ir nešvarios intrygos buvo pasiekusios aukščiausią laipsnį. Vidutiniosios bajorijos masėse buvo kilęs didelis nepasitenkinimas jais. Todėl elekcijos lauke nesusitariant didikams, atsivedusiems gausingas kariuomenes, bajorija tik piktinosi, nerimavo ir keikė ponus senatorius. Seimas užtruko net l1/2 mėn. Visą laiką senate einant ginčams dėl kandidato, bajorija neturėjo nė ko veikti. Todėl ji pasipiktinusi kartą net išvaikė posėdžiaujantį senatą; susirėmimo metu buvo ir aukų. Pagaliau atsirado žmonių, kurie sumanė pasinaudoti šituo bajorijos nepasitenkinimu ir išrinkti karalių, aplenkiant didikus. To sumanymo priešaky stovėjo Lenkijos vicekancleris Olšovskis. Jam metus šūkį, visai netikėtai karalium buvo paskelbtas Mykolas Kaributas Višniaveckis. Lenkijos bajorijai jo vardas buvo priimtinas ir artimas, nes jis nepriklausė prie nekenčiamųjų didikų — buvo sūnus Jeremijo Višniaveckio, B. Chmelnickio laikais pasižymėjusio bajorijos gynėjo nuo sukilusių kazokų. Tuo tarpu jis buvo labai nusigyvenęs ir gyveno tik iš kitų malonės, nes karų metu buvo žuvę visi tėvo turtai. Didikai bandė šitą elekciją sutrukdyti, tačiau bajorija dėjo galvą už savo išrinktąjį karalių. Pacų vadovaujamoji Lietuva irgi pasisakė už jį, ir tuo būdu Višniaveckis tapo karalium.

Višniaveckiai buvo kilę iš Algirdo sūnaus Kaributo, kurio krikščioniškas vardas buvo Dimitrijas. Likę gyventi Ukrainoje, jie surusėjo ir šiuo metu jautėsi Lenkijos piliečiai, nes visa Ukraina nuo 1569 m. priklausė Lenkijai. Čia jie turėjo milžiniškų dvarų. Mykolo tėvas Jeremijas kazokų maištų metu buvo turtingiausias Ukrainos ponas ir didžiausias kazokų priešas. Jis su kazokais kariavo net pats vienas, savo jėgomis. Dėl to jo dvarai buvo sunaikinti, apiplėšti, ir sūnus Mykolas nieko nebeturėjo. Sako, jis net turėjęs pasiskolinti pinigų į seimą atvažiuoti. Apie karaliavimą jis, žinoma, nė svajote nesvajojo, ir išrinkimas jam pačiam buvo labai netikėtas.

Boguslovas Radvila, paskutinysis iš Dubingių Radvilų († 1669 m.).

Boguslovas Radvila, paskutinysis iš Dubingių Radvilų († 1669 m.).

Lietuviai Mykolo elekcijoje nebuvo visiškai vieningi. Kaip paprastai, lenkai į elekciją susirinko visi (viritim), o lietuviai atsiuntė tik atstovus. Galingieji Pacai savo pusėje turėjo beveik visus Lietuvos atstovus, o prieš juos buvo Radvilų galybės likučiai, kuriems vadovavo iš Karaliaučiaus į seimą atvykęs Boguslovas Radvila. Pacai su Radvila negalėjo remti vieno kandidato. Radvila, kaip Brandenburgo elektoriaus ministeris, oficialiai rėmė imperatoriaus ir elektoriaus peršamą Neuburgo princą, bet kartu statė ir savo kandidatūrą. Elekcijos metu princas Kondė atskiru bajorijos nutarimu buvo išbrauktas iš kandidatų. Jo šalininkais buvę Pacai, be abejo, negalėjo pereiti į Radvilos remiamo Neuburgiečio pusę, todėl, kiek pasvyravę, jie pagaliau parėmė Višniaveckį. Vėliau jie liko artimiausiais Višniaveckio patarėjais ir rėmėjais. Už jų pečių tuomet jau stovėjo visa Lietuva, nes, grįždamas iš elekcinio seimo, Boguslavas Radvila mirė (netoli Karaliaučiaus), ir galingų konkurentų Pacams daugiau jau nebeliko Lietuvoje. Pacų šeimos priešaky, taigi ir visos Lietuvos politikos vadu, buvo kancleris Kristupas Pacas, — tas pats, kuris pastatė gražųjį Pažaislio vienuolyną paliai Kauną (jo brolis hetmonas Mykolas pastatė taip pat gražiausią Vilniuje barokinę šv. Petro ir Povilo -bažnyčią Antakalny).

Mykolo Višniaveckio valdymas ir mirtis

Naujajam karaliui, kuris neturėjo nei turtų nei plačių ryšių, kurį visi didikai laikė už save mažesniu ir tapusiu karalium tik per nesusipratimą, — buvo nelengva karaliauti. Prancūzijos kandidato partija tuojau pradėjo ruoštis jį pašalinti. Jo parama buvo tik Pacų vadovaujamoji Lietuva ir Lenkijos bajorų partija. Kadangi jo didieji priešai buvo susirišę su Prancūzija, tai jis pats tuojau užmezgė ryšius su Austrų Habsburgais ir iš jų šeimos net vedė žmoną.

Kartu su jo viešpatavimu Lenkijoje prasidėjo sunkus karas su Turkais, kuriems pasidavė ir kazokų hetmonas Dorošenko. Lenkams, netvarkingai kariaujantiems, karas labai nesisekė: turkai užėmė stipriausią Podolės tvirtovę Kameniecą ir veržėsi į Lvovo apylinkes. Į karą pašaukta bajorija susikonfederavo ir ruošėsi kariauti ne su turkais, o su karaliaus priešu, galingiausiu prancūziškosios partijos didiku, Lenkijos hetmonų Sobieskiu. Sobieskiui tuo tarpu pasisekė sumušti turkus, atimti iš jų apie 10.000 belaisvių ir dalį žemių. Jo kariuomenė palaikė savo vadą, ir Lenkijoje grėsė vidaus karas. Tik abiem pusėm nusileidus, buvo išvengta konflikto. Prancūziškoji partija pagaliau apie karaliaus pašalinimą jau nebegalvojo, nes mirė jos kandidatas (1672 m.); ji dabar tik galvojo, kaip sunaikinti bajorų partiją, kuri keletą prancūziškosios partijos žmonių, kaltindama išdavimu, buvo patraukusi į seimo teismą ir pasmerkusi ištremti. Partijų kovų metu krašte nebuvo jokios tvarkos, seimai nuolat iro.

Stiprėjant lenkų bajorų partijai, drauge augo ir hetmono Sobieskio populiarumas. Ypač jį, kaip gerą vadą, palaikė kariuomenė ir Lenkijos pietinių sričių bajorija, kurią jis apgynė nuo turkų. 1672 m. kilus naujam karui su Turkija, atrodė, kad jau turės prasidėti vidaus karas: mat, prieš hetmoną Sobieskį, kariaujantį su turkais, bajorija vėl pastatė savo kariuomenę, o Sobieskio kariuomenė pasisakė guldysianti galvą už savo hetmoną. Susirėmimas atrodė neišvengiamas, tačiau sušauktas (1673 m.) seimas nuramino partijas, ir buvo pradėta ruoštis naujam turkų puolimui atremti. Pasibaigus karui, partijos, be abejo, vėl būtų susikirtusios; tik netikėta karaliaus mirtis abiejų partijų dėmesį nukreipė į naująją elekciją.

Lietuva M. Višniaveckio laikais

Kristupas Pacas, 1656-1658 m. vicekancleris, 1658-1684 m. kancleris

Lenkų partijų kovos ir Lietuva. Visą Višniaveckio valdymo laiką Lenkijoje virte virė partijų kovos, dėl kurių pirmą kartą istorijoje buvo nutrauktas net karūnacinis seimas, o taip pat nemaža iširo ir kitų seimų. Lietuvai vadovaujantieji Pacai stovėjo karaliaus pusėje ir labai nesugyveno su abiem prancūziškosios partijos vadais — primų ir Lenkijos hetmonu Sobieskiu. Karų su turkais metu, sunkiu Lenkijai, Lietuva stengėsi laikytis nuošaliai. Hetmonas Pacas atsisakinėjo eiti lenkams į pagalbą, teisindamasis, kad Lietuvos kariuomenė neturinti teisės peržengti Lenkijos sienos. Pagaliau po ilgų ginčų nuvykęs į karo lauką, jis vis dėlto nesutiko sutartinai veikti su savo priešu Sobieskiu — nieku būdu nepasidavė jo vadovybei.

Bendrieji seimai Lietuvoje. Naudodamiesi sunkia Lenkijos būkle, Lietuvos atstovai 1673 m. seime išreikalavo iš lenkų priimti įstatymą, kad kas trečias seimas, kurio maršalka esti lietuvis, būtų šaukiamas Lietuvoje (Gardine). Kadangi 1569 m. unijos aktai leido šaukti seimus tik Lenkijoje, tad lenkai dėl šito labai spyrėsi, tačiau buvo priversti nusileisti, nes lietuviai kitaip nesutiko jiems duoti paramos. Mat, lenkai, ruošdamiesi surinkti prieš turkus 60.000 karių, reikalavo, kad Lietuva tam tikslui sudarytų 30.000 karių. Lietuviai tada pareiškė, kad jie sudarysią tik 6.000 karių ir tik savo sienoms saugoti, o į Lenkiją jos neleisią, jei lenkai nesutiksią, kad seimai būtų šaukiami ir Lietuvoje. Kai lenkai pagaliau nusileido, tai lietuviai sutiko sudaryti 12.000 karių ir padėti lenkams kovoje su turkais. Tuo būdu priimtas įstatymas, kad kas trečias seimas turi būti šaukiamas Lietuvoje, buvo vykdomas iki pat Respublikos galo. Išimčių buvo padaryta tik didžiausios netvarkos laikais XVIII amž-je, kai iširdavo beveik visi seimai. Tuo būdu Gardinas pasidarė tarytum antrąją Lietuvos sostine.

Visiškai savarankiškas Lietuvos laikymasis Višniaveckio laikais priklausė nuo Pacų, kurie nenorėjo bendrauti su didžiaisiais savo partiniais priešais lenkais, o ypač su hetmonų Sobieskiu. Sobieskio populiarumo didėjimas ir pasisekimai karuose su turkais jiems buvo itin nemalonūs, ir dėl to jie niekad nenorėjo padėti jam kariauti. Mirus karaliui Višniaveckiui, buvo daug pavojaus, kad išgarsėjęs turkų nugalėtojas gali būti lenkų paskelbtas karalium, todėl Pacai tuojau pradėjo stengtis jam trukdyti patekti į sostą. Tačiau jiems nepasisekė: Sobieskį vis dėlto lenkai išrinko. Pagaliau buvo priversti jį pripažinti ir Pacai, o su jais — ir visa Lietuva.

Jono Sobieskio (1674—1696 m.) elekcija

Jonas Sobieskis, 1674—1696 m. d. Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius

Kaip ir ankstyvesnioje elekcijoje, taip ir šį kartą buvo du stipriausi kandidatai į sostą — vėl Prancūzijos princas Kondė (nebe tas pats) ir Austrijos remiamas Lotaringijos kunigaikštis Karolis. Pacai su Lietuva palaikė Lotaringietį, kuris būtų vedęs Mykolo našlę Eleonorą. Didieji Lenkijos ponai su pačiu hetmonu Sobieskiu palaikė Prancūzų kandidatą. Kai pasirodė, jog nebus galima išrinkti Kondės, prieš kurio kandidatūrą jau keliolika metų kovojo bajorija (Jono Kazimiero ir Mykolo laikais), tuomet prancūziškoji partija pastatė kandidatu savo vadą hetmoną Sobieskį. Išgarsėjęs Lenkijos gynėjas nuo turkų, atvykęs į elekcinį seimą tiesiog iš karo lauko, buvo labai palankiai lenkų bajorijos sutiktas.

Pacai, bijodami jo kandidatūros, buvo pradėję prieš jį veikti dar tarpuvaldžio pradžioje. Elekcinio seimo pradžioje jų vadovaujami lietuviai reikalavo atmesti „piasto“ kandidatūrą (piastu tada buvo vadinamas kiekvienas kandidatas iš saviškių). Kai lenkai to reikalavimo nepriėmė, lietuviai pareiškė, jog nepri-pažinsią piasto savo valdovu, nors lenkai jį ir išrinktų. Lenkams išrinkus Sobieskį, lietuviai pareiškė protestą ir, sustoję kitoje Vyslos pusėje, į elekcijos lauką neėjo. Tačiau lietuvių tarpe buvo ir Sobieskio šalininkų: jį palaikė jo sesers vyras, Lietuvos lauko hetmonas ir vicekancleris M. K. Radvila, Sapiegos ir kiti Pacų priešai. Jie atsiskyrė nuo lietuvių daugumos ir prisidėjo prie lenkų. Po kiek laiko tuomet nusileido ir Pacai, ir Sobieskis buvo visų pripažintas. Tačiau Pacai vis dėlto liko amžini jo priešai.

Jono Sobieskio politiniai planai ir jo valdymas

Sobieskio ryšiai su Prancūzija. Sobieskio politika buvo dvilypė. Kaip įgudęs karys ir karštas katalikas, jis pirmučiausia svajojo nugalėti turkus ir pašalinti jų pavojų krikščioniškajai Europai; čia jam reikėjo dėtis su Austrų Habsburgais. Iš kitos pusės, per partiją ir per savo žmoną prancūzę Mariją Kazimierą (kuri, tapusi karaliene, svajojo iškelti savo gimines Prancūzijoje), jis buvo susirišęs su Prancūzija, kuri visą laiką rūpinosi prieš turkus palikti vieną Austriją. Todėl po pirmų karų, Prancūzijai tarpininkaujant, su turkais buvo padaryta taika. Be to, Sobieskis padarė sutartį su Prancūzija ir Švedija prieš Brandenburgo elektorių ir imperatorių ir pradėjo ruoštis karui prieš elektorių. Karo išlaidas buvo pasižadėjęs padengti Liudvikas XIV; nukariauta Prūsija Sobieskiui turėjo likti, kaip jo šeimos kunigaikštija (jam tat buvo labai svarbu, nes, palikęs sūnums kunigaikštiją, jis tikrai būtų galėjęs tikėtis, kad Lenkijos ir Lietuvos sostas jiems atiteks). Tačiau šis planas nepasisekė: seimas karaliaus neparėmė. Nepasisekė Prūsijoje nė Švedams. Sobieskio priešas hetmonas Pacas neleido jų kariuomenei laisvai pereiti per Žemaičius (1678 m.). Nedaug teturėdamas kariuomenės, jis negalėjo visiškai neleisti švedų, bet visą laiką darė kliūčių ir, švedų pulkus apstatęs Lietuvos kariuomene, lydėjo per visus Žemaičius, žiūrėdamas, kad jie eitų siauru ruožu, neišsuktų iš kelio ir neplėštų. Taip pat Lietuvos kariuomenė juos lydėjo, kai jie grįžo karą pralaimėję (1679 m.).

Susiartinimas su Austrija. Prūsijoje kariavo tiktai vieni švedai ir už Prancūzijos pinigus pasamdyta kariuomenė, nuo kurių Fridrikas Vilhelmas (vadinamas didžiuoju elektorium) lengvai apsigynė. Po nepavykusio bandymo Prūsijoje, Sobieskis vėl atsigręžė į turkus ir susidėjo su Austrija. Mat, viduje prieš prancūziškąją politiką vis didėjo opozicija, o be to, prieš Prancūziją jį ėmė kurstyti ir žmona: ji buvo užsigavusi ant Liudviko XIV, kad tas nesutiko jos tėvo padaryti kunigaikščiu. Sobieskis karštai mylėjo savo žmoną ir visada buvo jos įtakoje. Todėl jis ėmė artintis su Austrija, — juo labiau, kad imperatorius žadėjo padėti jo sūnui Jokūbui nukariauti Moldaviją, pažadėjo išleisti už Jokūbo savo dukterį ir, tėvui mirus, paremti jo kandidatūrą į sostą. Bet nepasisekė nė čia. Padarius sąjungą su Austrija, turkai užpuolė šią ir pasiekė net Vieną. Kritiškuoju momentu Sobieskis atskubėjo imperatoriui į pagalbą; Viena buvo išgelbėta (1683 m.), ir turkai buvo išvaryti net iš dalies Vengrijos. Bet galų gale Sobieskis vis dėlto apsivylė ir čia. Mat, imperatorius tesirūpino tik savo reikalais: Moldaviją jis nukariavo pats sau; Jokūbui žadėtą dukterį išleido už Bavarijos elektoriaus Maksimilijono. Vėliau jis išpiršo Jokūbui savo žmonos seserį, Neuburgo princesę Jadvygą, tačiau nė po to imperatorius tinkamai neparėmė savo svainio: tėvui mirus, jis sosto negavo.

Sobieskio politinių planų iširimas. Visos karaliaus J. Sobieskio pastangos nuėjo niekais. Prie Prancūzijos jis nebegrįžo, nors Liudvikas XIV, įvykdęs jo žmonos reikalavimus tėvui, tuo būdu ją vėl patraukė į savo pusę. Planuota koalicija prieš Turkus neįvyko. Sąjunga su imperatorium nedavė jokios naudos (imperatorius tiktai džiaugėsi, kad Sobieskis atitraukė nuo jo dalį Turkų jėgų).

Ruošdamasis koalicijai prieš Turkus, Sobieskis padarė amžinąją taiką su Maskva. Buvo patvirtinta (1686 m.) Andrusavos sutartis su didelėmis nuolaidomis Maskvai, tačiau caras prie karo su Turkais neprisidėjo. Daug dirbęs, daug kariavęs, Jonas Sobieskis mirė 1696 m., nieko nepasiekęs. Visas kraštas buvo nepatenkintas jo pastangomis tvirtai valdyti, niekad nenorėjo duoti pinigų jo planams vykdyti, o savavaliauti įpratę didikai visur jam priešinosi. Jie laikė jį sau lygiu ponu: mat, visi atsiminė partinį bendradarbiavimą ir kovas, kai Sobieskis dar tebebuvo hetmonų, ir todėl nenorėjo jam pripažinti karališkosios didybės. Užtat jis pasistengė nustumti visus tuos, kurie buvo jam priešingai nusistatę, ir padėjo iškilti buvusiems savo draugams; bet iškilę, ir tie pasirodė esą jo priešai. Jis rūpinosi kaip įmanydamas laiduoti sostą vyriausiajam savo sūnui Jokūbui, tačiau tam griežčiausiai priešinosi didikai, kurie jautėsi patys turį ne mažiau teisių sostui.

Nesantaika Sobieskio šeimoje. Į gyvenimo pabaigą Sobieskis susilaukė nesantaikos net savo šeimoje. Jo žmona Marija Kazimiera be galo nekentė sūnaus Jokūbo žmonos. Jokūbas, karštai gindamas savo žmoną, dėl jos susipykęs su motina, ketino net išvažiuoti iš savo krašto. Tėvo nusivylimas buvo neapsakomas. Visa jo viltis dar buvo karaliaujant sukrauti turtai ir giminystė su imperatorium. Tačiau, jam mirus, visa tai pasirodė be vertės: imperatorius Jokūbo neparėmė, o turtai nebuvo sunaudoti jo kandidatūrai į sostą, nes dėl jų ėmė varžytis sūnūs ir gobši motina. Motina buvo didžiausia sūnaus kandidatūros į sostą priešininkė ir agitavo už Prancūzijos princą. Tačiau karalium buvo išrinktas Saksonijos elektorius Fridrikas Augustas.

Lietuva Jono Sobieskio laikais

Sobieskis visą savo karaliavimo laiką buvo susirūpinęs Lenkijos reikalais. Jo valdymo pradžioje Lietuvoje visam kam vadovavo dideli jo priešai — Pacai. Jie visi nuolat priešinosi karaliui. Seime lenkai su karalium priversdavo ir Lietuvos kariuomenę ateiti į pagalbą prieš turkus, tačiau hetmonas Pacas jeigu ir nuvykdavo, tai visada veikdavo savarankiškai, neklausydamas karaliaus, ir dažniausiai išvengdavo didesnių mūšių. Bet ne kartą hetmonas Pacas visiškai atsisakė vykti prieš turkus, paprastai remdamasis tuo, kad pagal įstatymus Lietuvos kariuomenė tegalinti išeiti už savo valstybės sienų, tik seimui įsakius. Kliudydavo Pacai karaliui ir visuose kituose reikaluose. Kaip matėm, jie nenorėjo leisti pereiti švedams per Žemaitiją į Prūsus, nors šie ėjo, kaip karaliaus sąjungininkai. Taip pat jie buvo griežti karaliaus priešai ir seimuose. Todėl Sobieskis rūpinosi kaip įmanydamas iškelti Lietuvoje kitas didikų šeimas. Tuo būdu, jam padedant, čia pagaliau iškilo Sapiegos. Vienas iš jų, Benediktas, gavo Lietuvos iždininko, o jo brolis J. Kazimieras didžiojo hetmono urėdą. Pacai vienas po kito pagaliau išmirė, ir jų turėtieji urėdai atiteko kitiems. Tačiau iškilę Sapiegos pasidarė tokie pat nesukalbami, kokie buvo ir Pacai: seimuose jie taip pat ėjo prieš karaliaus pasiūlymus, kovojo su jo pastangomis palikti sostą sūnui, o hetmonas Sapiega taip pat nenorėjo klausyti karaliaus ir karuose. Net (1683 m.) vykstant vaduoti Vienos, Sapiega nesiskubino su Lietuvos kariuomene ir atvyko tik po didžiojo mūšio.

Kiek su karalium nebesiskaitė sustiprėję jo buvusieji favoritai, galima matyti, pav., iš 1688 metų Gardino seimo atidarymo. Karalius Sobieskis, norėdamas, kad bajorija įprastų jo sūnų Jokūbą laikyti jo pavadutoju ir įpėdiniu, jam pavesdavo kariuomenės vadovybę, duodavo atlikti kitokių valstybinių darbų ir visuose iškilminguose aktuose laikydavo jį greta savęs. Seimo atidarymo metu, kada į vieną salę sueidavo seimas ir senatas, jis taip pat pasisodindavo sūnų šalia savęs. Ir štai Gardino seimo pradžioje, karaliui įeinant į salę, hetmonas Sapiega, pamatęs greta sosto krėslą sūnui, nuspyrė jį koja į šalį, tardamas: „Greta karaliaus pritinka stovėti, o ne sėdėti“. Karalius galingajam didikui nieko negalėjo padaryti: seime jam reikėjo būti labai atsargiam, nes kiekvienas konfliktas galėjo išardyti seimą.

Bet dar aiškiau Sapiegų priešingumas karaliui pasirodė byloje dėl Radvilaitės turtų ir jos rankos. Boguslovo Radvilos († 1669 m.) duktė, likusi mažytė, augo globojama Brandenburgo elektoriaus Berlyne. Jos paveldėtieji turtai buvo milžiniški — 185 dvarų kompleksai! Todėl, kai tik ji suėjo į metus, atsirado daugybė konkurentų dėl jos rankos. Vienas iš tų konkurentų buvo ir karaliaus sūnus Jokūbas. Tėvo testamente jaunutės kunigaikštytės globėjais, be elektoriaus, buvo dar paskirti Nesvyžiaus Radvilos ir kiti tolimesni giminės. Bet elektorius, visiškai nepaisydamas kitų globėjų, sutuokė auklėtinę su savo sūnum Liudviku (1681 m.). Seime dėl to pasigirdo balsų, reikalaujančių visus kunigaikštytės dvarus konfiskuoti. Pamato tam buvo, nes įstatymai draudė svetimšaliams Lietuvoje įsigyti dvarų; be to, Statute buvo nuostatas, kuriuo našlaitės, išėjusios už vyro be dėdžių ir giminių sutikimo, nustoja paveldėjamųjų teisių. Bet elektorius pažadėjo karaliui sumokėti 40.000 talerių, ir byla buvo numarinta. Po 6 metų ta pati kunigaikštytė tapo našle, ir vėl prasidėjo varžytynės dėl jos rankos. Pirmasis konkurentas vėl buvo karalaitis Jokūbas; be jo, dar piršosi vienas iš Radvilų, vienas iš Sapiegų ir keletas vokiečių kunigaikščių. Karalaitis Jokūbas net pats atvyko į Berlyną ir išgavo iš jaunos našlės raštu pasižadėjimą, kad ji ištekėsianti tik už jo, o jei ištekėtų už kito, tai nustotų visų savo dvarų. Bet vos Jokūbas parvyko namo ir ėmė ruoštis vestuvėms, ji slapta ištekėjo už Neuburgo princo Karolio Pilypo iš Heidelbergo (1688 m.). Taip apgautas, karalius tų pat metų seime pasiūlė, kad jos dvarai būtų konfiskuoti valstybės naudai. Bet tam pasipriešino Sapiegos. Jie buvo gavę iš Karolio Neuburgiečio 60.000 talerių ir pažadą, kad visi tie dvarai bus pavesti jiems globoti. Be to, jie svajojo pigiai juos nupirkti. Todėl su visa savo vadovaujamąja Lietuva jie pareiškė, jog neleisią skriausti našlaitės ir jos teises ginsią net ginklu. Karalius turėjo nusileisti. Tuo būdu žuvo viltis, kad jo sūnus pasidarys turtingiausiu ponu, ir dėl to negalima buvo net atkeršyti.

Tie dvarai tuo būdu ir liko Neuburgo kunigaikščiams. Sapiegos buvo ketinę juos nupirkti ir net buvo padarę užpirkimo aktą, bet tam pasipriešino Nesvyžiaus Radvilos, kurie jautėsi jiems turį daugiau teisių. Vis dėlto niekas tų dvarų nenupirko, ir jų globėju liko hetmonas Sapiega (jo žmona Glebavičiūtė buvo vienos Radvilaitės duktė). Už dvarų globojimą jis gaudavo kasmet po 40.000 auksinų. O pareigos jam buvo nedidelės — tik nieko kito neįleisti į tuos dvarus. Tačiau dėl to jis susipyko ne tik su karalium, bet ir su Nesvyžiaus Radvilomis; o tatai vėlesniam Sapiegų šeimos likimui turėjo daug reikšmės. Visų tų turtų savininkė Radvilaitė mirė 1695 m., vėl palikusi vos 2 metų dukrelę, kuri ištekėjo už Zulbacho kunigaikščio ir paliko taip pat vieną dukterį; šios paveldėtuosius dvarus vėliau (XVIII amž. vidury) nupirko vienas iš Nesvyžiaus Radvilų. Tuo būdu biržiečių Radvilų dvarai atiteko nesvyžiečiams, dar labiau padidindami jau ir be to didelius jų turtus.

Paskutinės Biržų Radvilaitės medalis, nukaltas jai turint 8 metus

Sapiegų konfliktas su Vilniaus vyskupu Bžostausku

Sapiegos įsigalėję šeimininkavo Lietuvoje, su niekuo nesiskaitydami. Jie buvo visagaliai: hetmonas savo rankose turėjo kariuomenę, o jo brolis iždininkas valdė visas krašto pajamas. Suvaldyti jų niekas negalėjo, nes kiekvieną seimą buvo galima lengvai išardyti. Tačiau seimai ir be to iširdavo (Sobieskio laikais iš 11 seimų iširo net 6; 1688—1696 m. laikotarpy iširo visi seimai). Lietuvoje betgi buvo grupė didikų, kurie nepanorėjo būti Sapiegų nustelbti, kurie dėl to dėjosi su karalium ir stengėsi jiems pakenkti. Tik ilgai niekas neišdrįso atvirai kovoti su Sapiegomis. Pirmasis stojo su jais į kovą artimas karaliaus, o ypač karalienės vedamai politikai vysk. Bžostauskas.

Hetmonas Sapiega pastatė vyskupo dvaruose kariuomenės. Kadangi pagal įstatymus bažnytiniuose dvaruose nebuvo galima laikyti kariuomenės (ją pagal įstatymus galima buvo laikyti tik valstybiniuose dvaruose), tai vyskupas pradėjo bylą. Byla tęsėsi labai ilgai, ir dėl jos iširo ne vienas seimas. Sprendė ją karalius, sprendė senatas, primas ir popiežiaus nuncijas. Pagaliau byla pateko į Romą. Tačiau hetmonas vis nenusileido; bylos metu jis dar daugiau pastatė kariuomenės bažnytiniuose dvaruose. Vyskupas už tai jį net ekskomunikavo, uždraudęs tikintiesiems su juo ir jo šalininkais bendrauti. Bet hetmonas tą pačią ekskomunikos dieną tyčia suruošė Vilniuje triukšmingą balių, ir niekas neišdrįso neatvykti. Vyskupas uždraudė dvasininkams, Sapiegoms dalyvaujant, laikyti pamaldas, bet kadangi beveik visi Vilniaus vienuolynai gyveno iš jų aukų, todėl, nedrįsdami nusikalsti Sapiegoms, neklausė vyskupo. Hetmonas, kuris niekad nebuvo labai maldingas, tuo metu tyčia kasdien atvykdavo į vienuolynų bažnyčias mišių klausyti. Vyskupo spiriami, vienuoliai aiškinosi galį jo neklausyti, nes jiems viršininkai esą tik jų ordinų generolai.

Pasidarė didelė painiava. Visam krašte virte virė agitacija, iš abiejų pusių pasipylė daugybė pamfletų. Sapiegos visiškai nepaisė vyskupo ir jo dvasininkų agitacijos, seimely triukšmaujančią bajoriją suvaldydavo su kariuomene, bet vis dėlto byla veikė ne jų naudai: visi, nepatenkinti Sapiegomis, ėmė kelti prieš juos galvas, ir seimeliai kaskart vis darėsi triukšmingesni, — dažnai juose net kraujas pasipildavo. O kai 1696 m. mirė karalius Sobieskis, tai Žemaičiuose ir Lietuvos rytuose (Polocko, Vitebsko, Minsko srityse) prasidėjo atviras judėjimas prieš Sapiegas. Oginskis ir keletas kitų bajorų, suorganizavę bajorijos būrius, ėmė naikinti Žemaitijoje esančius Sapiegų dvarus. Hetmono atsiųsta kariuomenė juos išsklaidė, tačiau jie nenurimo ir vėliau dar labiau išplėtė savo akciją.

Sapiegų rūmai Antakalnyje

Tarpuvaldis didikams visada būdavo be galo svarbus. Tad ir dabar Sapiegoms buvo itin svarbu į elekcinį seimą kaip galint daugiau įvesti sau paklusnių atstovų. Elekcijoje jiems rūpėjo stoti vieningos Lietuvos priešaky, kad tuo būdu galėtų daugiau nusverti renkant karalių ir kad naujasis karalius turėtų labiau su jais skaitytis. O Lietuvoje jau buvo prasidėjusi atvira kova prieš juos ir dar tebebuvo nebaigta byla su vyskupu. Todėl hetmonas pasiskubino susitaikinti nors su dvasininkais; 1696 m. gale buvo pasirašyta su vyskupo įgaliotiniais taika (pats vyskupas tos pačios bylos reikalu tada buvo išvykęs į Romą). Pasirašytąja taika vyskupas turėjo atšaukti ekskomuniką, o hetmonas — išvesti iš bažnytinių dvarų kariuomenę. Daugiau konfliktų tarp hetmono ir vyskupo nebebuvo, ir vėlesnėse bajorijos kovose su Sapiegomis vyskupas jau nebedalyvavo; jis net stengėsi sutaikinti kovojančius. Deja, bajorija jau buvo sukelta, ir Sapiegų priešai, vedami Oginskio, kaip tik stengėsi pasinaudoti prieš juos tarpuvaldžiu. Nors ir nelengva buvo sunaikinti Sapiegų galybę, tačiau bajorijai pradėjo sektis. Po trejų metų Sapiegos buvo visiškai nugalėti.