30 Bir

Valstybės pakrikimo laikai (XVII a. II pus.) – laikotarpio charakteristika. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Valstybės pakrikimo laikai

Lietuva ir Lenkija. Ilgas 3 Vazų karaliavimo periodas visiškai suartino Lietuvą su Lenkija. Abiejų valstybių bajorijos, bendrai gindamos savo teises nuo karaliaus pasikėsinimų, susigyveno ir pradėjo jaustis sudarančios vieną visuomenę. Lietuvos bajorija ir didikai savo valstybines teises vis dėlto saugojo, norėdami pasilaikyti Lietuvą tik sau, ir lenkų neįsileido. Tačiau ilgų karų metu jie pradėjo jaustis turį bendrą su Lenkija užsienio politiką. Todėl pamažu ėmė nykti savarankiška Lietuvos politika. Lietuviai stengėsi išlaikyti savarankiškumą tik viduje, saugodami atskirą valstybės organizaciją: patys rūpinosi Lietuvos reikalais, patys padengdavo visas savo valstybės išlaidas, patys rūpinosi sau reikalingais įstatymais, patys užimdavo visas valstybines vietas (urėdus). Tačiau karalių jau pradėjo rinkti bendrai su lenkais. Pirmieji 3 karaliai dar buvo rinkti atskirai. Stp. Batoro ir Zigmanto Vazos lietuviai iš pradžių net nepripažino savo didžiaisiais kunigaikščiais. Bet Vladislovas Vaza jau buvo bendrai išrinktas. Po jo Lietuva jau niekad nebesiūlė nei savo atskiro kandidato nei atskirų naujam karaliui sąlygų. Elekcijoje jie dalyvaudavo bendrai ir sudarydavo tik atskirą partiją, kuri visada būdavo susirišusi su viena ar kita lenkų partija. Lietuvai vis dar tebevadovavo viena kuri didikų šeima, kuri betgi visą Lietuvą jau surišdavo su sau artimų Lenkijos ponų partijomis.

Vadovaujančiosios Lietuvos ponų šeimos. Biržiečiai Radvilos, iki XVII amž. pusės vadovavę Lietuvos gyvenimui, išmirė. Po nenusisekusios Kėdainių sutarties su Švedais, hetmonas Jonušas Radvila mirė (1655 m.), palikęs vienturtę dukterį, kuri ištekėjo už tėvo pusbrolio ir artimo jo draugo, Boguslovo Radvilos. Švedų karų metu jis irgi palaikė sąjungą su Švedais. Karo metu jis gyveno pas savo giminaitį Brandenburgo ir Prūsų kunigaikštį; po karo nebegrįžo į Lietuvą, bet pasiliko gyventi Karaliaučiuje, kaip Fridriko Vilhelmo patarėjas ir Prūsijos valdytojas. Šio dėka jis atgavo visus, po švedų karo konfiskuotus, savo ir žmonos paveldėtuosius dvarus, bet, negyvendamas Lietuvoje, negalėjo čia turėti didelės įtakos. Jis mirė 1669 m., palikęs jaunutę dukrelę, kuri ištekėjo už Brandenburgo hercogo sūnaus Liudviko, o šiam mirus, — už Neuburgo kunigaikščio. Tuo būdu didžiulių biržiečių Radvilų turtų savininku pasidarė Vokietijos kunigaikštis, kuris netiko vadovauti Lietuvos gyvenimui. Todėl Lietuvoje po Radvilų iškilo kitos didikų šeimos. Pirmučiausia iškilo Pacai, kuriuos pakeitė Sapiegos. Jonui Kazimierui atsisakant nuo sosto, Lietuvoje vadovavo jau Pacai. Vienas iš jų, Mykolas, buvo hetmonas ir Vilniaus vaivada, kitas, Kristupas, — kancleris, trečias, Steponas, — Vilniaus vyskupas, ketvirtas, Kazimieras, — Žemaičių vyskupas, o penktas, Petras, — Žemaičių seniūnas. Jie kad ir nebuvo labai turtingi, tačiau, turėdami tiek įtakingų vietų ir daugybę valstybinių dvarų, pajėgė nustelbti visus kitus ponus. Labiausiai iš jų pasižymėjo hetmonas ir kancleris, nes jų urėdai buvo įtakingiausi. O kadangi šitam periode ypatingai pražydo „aukso laisvė“ ir valstybėje viską svėrė atskiri ponai ir jų partijos, tai Pacų, o vėliau Sapiegų viešpatavimas Lietuvoje buvo neribotas: jie darė, ką tik norėjo.

Svetimų valstybių papirkinėjimai. Šitam laikotarpiui labai charakteringas dar vienas bruožas, būtent svetimų valstybių kišimasis į Respublikos vidaus reikalus ir papirkinėjimas. Europoje tuomet buvo laikotarpis po 30 m. karo, kada Austrija su Prancūzija ypatingai varžėsi dėl pirmenybės. Katalikiškoji Prancūzija, valdoma kardinolo Rišeljės (Richelieu), 30 m. kare stojo į protestantų pusę, norėdama sunaikinti Austrijos imperatoriaus galybę. Nors karas ir pasibaigė imperatoriaus pralaimėjimu, tačiau jo galybė dar nebuvo visiškai sunaikinta. Todėl Prancūzijos ir Austrijos varžytynės tuo dar nepasibaigė. Dabar Prancūzija dėjosi prieš Austriją net su turkais ir kaip įmanydama stengėsi paimti į savo įtaką Respubliką. Ji rūpinosi, kad Respublika su turkais gyventų taikoje, kad su jais kariautų viena Austrija. Imperatorius, savo rėžtu, stengėsi patraukti Respubliką į savo pusę. Šitų varžytynių metu abi pusės leido didžiausias sumas, norėdamos papirkti ir patraukti į savo pusę visagalius Lenkijos ir Lietuvos didikus, stengdamosi įpiršti į Respublikos sostą savo kandidatus. Kitos Europos valstybės grupavosi apie Austriją ir Prancūziją ir veikė vienos ar kitos naudai. Tuo būdu atskiri Lietuvos didžiūnai užmezgė artimus santykius su užsienio rūmais, didžiuodamiesi, kad su jais skaitosi net karaliai, kad duoda jiems pinigų savo šalininkams verbuoti. Jie pradėjo jaustis esą svetimų karalių sąjungininkai, o iš tikrųjų tapo jų samdytais agentais. Krašte tolydžio augo anarchija. Įsigalėjęs pinigų ėmimas iš užsienio neišnyko iki pat Respublikos gyvenimo pabaigos.