30 Bir

Valstybė Vazų dinastijos laikais: Vladislovas Vaza (1632-1648). A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Vladislovo asmuo ir elekcija

Zigmantas Vaza mirdamas paliko 5 sūnus ir 2 dukteris. Nuo pat valdymo pradžios tėvas buvo pradėjęs rūpintis, kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. Tas klausimas jam ypač parūpo į valdymo pabaigą, kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą: mat, išrinkus Lietuvos Lenkijos valdovu ką kitą, visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. Dėl to po Altmarko (1629 m.) paliaubų svarbiausias Zigmanto rūpestis buvo laiduoti vyriausiam sūnui Vladislovui sostą. Ir anksčiau jis ne kartą rūpinosi, kad Vladislovas būtų karūnuotas karalium dar prie gyvos jo galvos, tačiau daugumas ponų visada būdavo prieš tai nusistatę. Mat, Zigmantas, siekdamas absoliutizmo ir spausdamas nekatalikus, buvo įsigijęs daug priešų, todėl Vladislovo karūnavimui būdavo priešinamasi vien tik iš opozicijos tėvui. Tuo tarpu patsai Vladislovas krašte buvo labai mėgiamas. Tėvas visose iškilmėse jį laikydavo greta savęs, ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Be to, tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. Ne kartą jis vadovavo karo žygiuose ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. Tėvui mirštant, jis buvo jau subrendęs vyras — turėjo 36 m. amžiaus. Savo taktu ir gabumais jis nusipelnė visų pagarbą. O kadangi jis palaikė draugiškus santykius su visais tėvo skriaudžiamaisiais, tai jį palaikė ir visa opozicija, tikėdamasi, kad po tėvo mirties sūnus atitaisys jiems skriaudas. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. Visas tarpuvaldis buvo labai trumpas ir ramus. Pati elekcija užtruko vos 1/2 valandos, nes Vladislovo priešų nebuvo. Tai buvo iš viso pirmoji ir paskutinioji tokia trumpa ir rami elekcija.

Vladislovas Vaza, 1632—1648 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius.

Lietuva dabar dalyvavo ir konvokaciniam, ir elekciniam, ir karūnaciniam seime ir pirmą kartą, renkant karalių, nepateikė lenkams jokių savo reikalavimų. Mat, abi to meto Lietuvos partijos — velionies karaliaus proteguoti katalikai ir jo neapkęsti protestantai — palaikė Vladislovą. Katalikai Vladislovą palaikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima, o protestantai dėl to, kad jis jiems pažadėjo atitaisyti savo tėvo padarytas skriaudas; taip antai, protestantų vadui KristupuiII Radvilai Vladislovas pažadėjo po senelio Leono Sapiegos mirties jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo hetmono urėdą. Visiems neka-talikams, be to, buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. Vladislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė: nekatalikų jis niekad nespaudė ir visus laisvuosius urėdus tuojau išdalino kaip tik tiems, kuriuos spaudė jo tėvas. Netrukus, mirus Leonui Sapiegai, pirmieji urėdai Lietuvoje iš tikro atiteko Kristupui Radvilai. Nuo to laiko, iki galutinai išmirė (1655 m.), biržiečiai Radvilos vėl tapo vadovaujančiąja Lietuvos didžiūnų šeima.

Karas su Maskva ir Palianovos taika

Divilino paliaubų sutartis (1618 m.) Maskvai buvo labai negarbinga, nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių. Todėl caras vis laukė progos atsigriebti. Paliaubos baigėsi 1633 m. vasarą, ir Maskva ruošėsi naujam karui. Kai 1632 m. atėjo žinia, kad mirė karalius Zigmantas, caras Mykolas, nelaukdamas paliaubų galo, didžiulę savo kariuomenę išsiuntė užimti Lietuvos Smolensko. Mat, jis tikėjosi, kad tarpuvaldis ilgai užtruks, kad jo metu, kaip paprastai, krašte kils neramumų. Tačiau caras apsivylė, nes tarpuvaldis buvo labai ramus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekciją), ir naujasis karalius veikiai galėjo išžygiuoti į karą.

Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko hetmonas Kr. Radvila, kurs betgi, labai maža teturėdamas kariuomenės, negalėjo jos sulaikyti. Greit caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko, kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos: beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas, kol pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. Prieš 100.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15.000 lietuvių ir lenkų. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgelbėtas: caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti (ji buvo paleista tik padėjusi ginklus). Carui nebeliko kitos išeities, kaip tiktai taikintis. Po 11/2 mėn. derybų Polianovos kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta amžinoji taika. Ja caras atsisakė nuo visų jau Divilino paliaubų sutartimi perleistų žemių, atsisakė nuo pretenzijų į Livoniją ir sutiko sumokėti 200.000 rublių karo išlaidų, o Vladislovas už tai pripažino jį caru ir atsisakė nuo visų pretenzijų į Maskvos sostą. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą, kuriuo (1610 m.) buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Vladislovas karo metu parodė didelių vado gabumų, ir jo populiarumas krašte dar labiau pakilo. Dabar nustatyta siena su Maskva išbuvo iki naujojo 1654 m. karo, sukelto kazokų sukilimų.

Santykiai su Švedais Vladislovo laikais

Kristupas II Radvila, Kristupo I Perkūno sūnus – 1615-1635 m. lauko hetmonas, 1635-1640 m. did. hetmonas, 1633-1640 m. Vilniaus vaivada; didelis kalvinų globėjas

Švedijos sosto klausimas. Vos padarius taiką su Maskva, teko rūpintis santykiais su Švedija. 1629 m. padarytos Altmarko paliaubos baigėsi 1635 m., tad reikėjo arba ruoštis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Nors renkamas karalium Vladislovas ir buvo pasižadėjęs nebesirūpinti Švedijos sostu, tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Vokietijoje) žuvo Švedų karalius Gustavas Adolfas. Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną, bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunutę Gustavo Adolfo dukterį Kristiną. Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su Švedais. Ir iš tikro 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos hetmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.

Štumdorfo paliaubos (1635 m.). Tuo metu Vokietijoje tebeėjo vadinamasis 30 metų karas. Protestantų šalininkams, ėjusiems prieš imperatorių, buvo labai svarbu, kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika, kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. Dėl to Štumdorfe (Prūsijoje, netoli Marijenburgo) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos; į jas atvyko Prancūzijos, Anglijos ir Olandijos atstovai rūpintis taika. Karalius Vladislovas, nieku būdu nenorėdamas atsisakyti nuo Švedų sosto, geidė kariauti. Tiesa, jis buvo surinkęs didelę kariuomenę, tačiau imperatorius ir Ispanijos karalius, kuriems rūpėjo, kad tarp Švedų ir Lietuvos Lenkijos kiltų karas, jo tinkamai neparėmė. Be to, lenkų bajorija reikalavo taikos ir grasino neduoti karui lėšų; jai pakako ir to, kad švedai žadėjo pasitraukti iš Prūsijos miestų, jų valdomų nuo 1629 m.: jiems rūpėjo tik, kad palengvėtų prekyba ir kad jie galėtų lengviau parduoti savo ūkio produktus. Karalių palaikė tik Lietuva, kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. paliaubas. Jomis Vladislovo teisės Švedų sostui buvo paliktos neišpręstos, švedai pasitraukia iš Prūsijos, bet jiems paliekama visa Livonija. Tuo tarpu Radvila Livonijoj buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos; jis tebekariavo su jais net po paliaubų, bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Karalius dėl šitokios sutarties netvėrė apmaudu, tačiau buvo priverstas ją pasirašyti; jis dar tikėjosi, kad seime jai pasipriešins lietuviai ir kad ji nebus ratifikuota. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties, bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai, ką buvo nukariavusi Livonijoje. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą, tačiau lenkai juos nuramino, žadėdami kitur atsilyginti, ir sutartis buvo ratifikuota. Tuo būdu su Švedais turėjo būti ilga taika, bet 1655 m., nebelaukdami paliaubų galo, jie vėl pradėjo karą.

Ramusis Vladislovo valdymo periodas

Padarius taiką su Maskva ir Švedais, Lietuva jokių nesusipratimų nebeturėjo. Karalius Vladislovas buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus, bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir didelių nuostolių, karalius nebekūrė jokių didelių planų. Iš visų pusių varžomas, jis įpuolė į apatiją ir leido gyvenimui eiti savo vaga. Beje, jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais, bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas (1645 m.) nieko nepasiekė. Tuo būdu krašte ir toliau ėjo, kaip ėję, nuolatiniai kivirčai dėl tikybos, ponai rungėsi tarp savęs, kovojo dėl vietų, o seimai dažniausiai būdavo netvarkingi ir dažnai iširdavo, nieko nenutarę. Bet kadangi tuomet nebebuvo su niekuo karų, tai kraštas po Zigmanto laikų suiručių ir vidujinių vaidų ėmė atsigauti savaime, be jokių reformų, be jokių pastangų krašto gerovei pakelti. Jokių reformų nė nebuvo galima padaryti, nes karalius, būdamas suvaržytas, nieko negalėjo veikti, o seimas, visą laiką būdamas pakrikęs, nieko svarbesnio negalėjo nutarti.

Po 13 ramių metų, pačiam Vladislovo gyvenimo gale, Lenkiją, o iš dalies ir Lietuvą, sukrėtė audringas kazokų sukilimas, įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija.

Ukraina ir kazokai

Ukraina. Dabar vadinamoji Ukraina XIII amžiuje buvo baisiai nuteriota užplūdusių totorių ordų. Pietinėje jos dalyje gyventojai buvo visiškai išnykę: vieni išbėgiojo, o kitus totoriai paėmė į vergiją ir pardavinėjo. Tik kai tas kraštas pateko į Lietuvos, o vėliau (1569 m.) į Lenkijos valdžią, jame vėl palengva pradėjo rastis gyventojų. Didieji Lietuvos kunigaikščiai ir Lenkų karaliai tuščius jos žemių plotus dalino bajorams arba kūrė ten seniūnijas. Valstiečiai ten buvo kviečiami gyventi lengvesnėmis sąlygomis, negu gyveno kitur: ilgą laiką, kartais net iki 40 metų, jie ten išbūdavo laisvi, tiktai po sutarto laiko iš jų pareikalaudavo tokių pat pareigų, kaip ir kitur. Įpratę būti laisvi, valstiečiai sunkiai davėsi baudžiauninkais paverčiami, todėl ten nuolat būdavo visokių neramumų. Valstiečiai nekentė bajorų ne tik kaip skriaudėjų, bet ir kaip katalikų (mat, valstiečiai ten buvo pravoslavai). Todėl, pradėjus vykdyti bažnytinę uniją, santykiai tarp bajorijos ir valstiečių dar labiau paaštrėjo, nes valstiečiams atrodė, kad bajorija juos nori atitraukti nuo tikrojo Dievo. Dėl šitų priešybių kiekvienas tose žemėse neramumas grėsė dideliu visų valstiečių sukilimu; o neramumų ten dažnai sukeldavo kazokai.

Kazokai. Buvusių dykumų kolonizacija ėjo palengva, nes Juodosios jūros pakrantėse gyvenę totoriai nesiliovė užpuldinėti to krašto. Ypač dėl to buvo pavojinga gyventi tos dykumos pakraščiuose. Todėl net XVII amžiaus pradžioje Dniepro žemupys dar tebebuvo negyvenamas: gyvenamosios sodybos baigėsi kiek žemiau Kijevo. Toliau nuolatinių gyvenamųjų sodybų nebebuvo, ir ten rinkdavosi būriai visokių pabėgėlių. Daugumas jų buvo nuo ponų pabėgę valstiečiai, o kiti — vi-soki nuo bausmių pabėgę nusikaltėliai ir šiaip avantiūristai. Vyriausioji jų stovykla Padnieprėje buvo vadinama Siče, o jie patys — kazokais (kazokas totoriškai reiškia valkatą, bastūną). Jie gyveno iš medžioklės ir plėšimų; savo drąsių vadų vedami, nuolat puldavo totorius, o valtimis nuplaukdavo į turkų pasienius ir ne kartą apiplėšdavo net Konstantinopolio priemiesčius. Jie save laikė priešakiniais krikščioniškojo pasaulio sargais ir puolė totorius ar turkus, visiškai nepaisydami, ar šie tuo metu su krikščionimis kariavo ar gyveno taikoje. Už jų puolimus totoriai dažnai atkeršydavo Kijevo ir Podolės sritims.

Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai. Darant taiką tiek totoriai, tiek turkai visada reikalaudavo iš Lenkų karalių ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių, kad suvaldytų kazokus. Todėl jau Zigmanto Augusto laikais rūpintasi juos sutvarkyti. Po Liublino unijos visos dabartinės Ukrainos žemės buvo priskirtos prie Lenkijos, ir nuo to laiko nuolatinio rūpesčio su kazokais turėjo vieni lenkai. Buvo galvota juos paversti pasienio kariuomene, duoti jiems vadą ir mokėti algas. Steponas Batoras buvo sudaręs iš jų 500 raitelių vėliavą. Zigmanto Vazos laikais (1590 m.) kazokai buvo surašyti į vadinamuosius regestrus, o kiti priversti užsiimti ramiu žemės darbu. Bet karo metu būdavo suorganizuojama daug didesnė kazokų kariuomenė. Taip antai, jie buvo pašaukti kariauti ir prieš Maskvą ir prieš švedus. Daugumas laisvę pamėgusių kazokų bemeilijo likti kariais, o ne baudžiauninkais; todėl visi tie, kurie nepatekdavo į regestrus, visuomet būdavo nusiteikę maištui. Nelabai džiaugėsi ir regestriniai, nebegalėdami kada panorėję pulti totorių. Todėl dėl menkos priežasties jie labai dažnai sukildavo, prie jų bematant prisidėdavo gyvenę kazokišką gyvenimą ir visi savo ponų nekenčią valstiečiai, ir kiekvienu momentu tose srityse grėsė visuotinis liaudies maištas prieš bajoriją. Tokių didesnių ir mažesnių sukilimų buvo nemaža. Tų sričių ponai savo dvaruose laikė ištisus kariuomenės pulkus, tačiau ne visada apsigindavo patys, ir labai dažnai tekdavo žygiuoti prieš kazokus Lenkijos hetmonams. Nugalėti kazokai nutildavo, dalis jų pakliūdavo į regestrus, daugumas turėdavo eiti dirbti žemės, o dalis bėgdavo į tolimą ir nepasiekiamą Sičę. Bet po kiek laiko ir vėl dėl kokios nors priežasties prasidėdavo naujas sukilimas.

Griuvėsiai namų, kuriuose mirė Vladislovas Vaza (Merkinėje)

Bagdono (Bogdano) Chmelnickio sukilimas. Vladislovo laikais kazokų sukilimų buvo net keletas. Paskutinysis buvo žiauriai numalšintas 1637—1638 m. Po to buvo palikta 6.000 regestrinių kazokų. 10 metų praėjo ramiai. Bet tuo laiku pradėjo bręsti naujas sukilimas, kurį sukėlė buvęs kazokų kariuomenės raštininkas Bagdonas Chmelnickis. Nuskriaustas vieno lenkų bajoro, suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną, sumušusio sūnų ir išvijusio jį patį iš ūkio, Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime, bet, jos neradęs, pabėgo į Sičę. Ten jis sukėlė visus kazokus, prie kurių prisidėjo daugumas ramių valstiečių; dar pasikvietęs į pagalbą totorių, 1648 m. dviejuose mūšiuose ties Geltonaisiais Vandenimis ir Korsūne jis sunaikino visą Lenkų kariuomenę; į nelaisvę pakliuvo net abu hetmonai. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. Kaip tik tokiuo kritišku momentu Merkinėje mirė karalius Vladislovas. Kadangi. visa kariuomenė buvo sunaikinta, tai konvokacinis seimas pašaukė į karą visą Lenkijos bajoriją. Jos susirinko apie 200 tūkst.; tačiau susitikusi su Chmelnickio kazokais ir totoriais, ji išbėgiojo be mūšio. Tai įvyko prieš pat naujojo karaliaus elekciją, ir kazokų bylą jau teko baigti Jonui Kazimierui.