30 Bir

Lietuviai emigracijoje: Lietuvių emigracijos problema. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Emigracijos politika

Žmonės į svetimus kraštus paprastai važiuoja dėl to, kad ten gali daugiau užsidirbti ir geriau, negu savo tėviškėje, gyventi. Taigi emigracijos dydis priklauso nuo pragyvenimo šaltinių savo krašte. Lygindami mūsų ir kitų Europos kraštų gyventojų skaičių ir jų užimamą žemės plotą, matome, kad pas mus gyventojų nėra perdaug tiršta. Taip antai, Belgijoje vienam kvadratiniam kilometrui tenka 260 gyventojų, Anglijoje — 255, Olandijoje — 215, Vokietijoje — 130, Latvijoje — 29, Estijoje — 24, Suomijoje — vos 10, o Lietuvoje — 40. Iš to matyti, kad Lietuvoje daug daugiau galėtų sutilpti gyventojų, ir tuo būdu daug kam netektų ieškoti duonos svetur. Bet antra vertus, nereikia pamiršti, kad gyventojų tankumas priklauso nuo krašto gamtos turtų, nuo jų eksploatacijos intensyvumo ir nuo krašte pagaminamų žalmenų apdirbamosios pramonės. Kadangi Lietuvos gamtos turtai nėra dideli, tai ji, žinoma, negali pasiekti kitų kraštų gyventojų tirštumo laipsnio. Be to, ūkiškas Lietuvos gyvenimas tebėra neišsivystęs, todėl gyventojų prieauglis Lietuvoje pralenkia pragyvenimo šaltinių augimą. Tad daliai lietuvių neišvengiamai tenka emigruoti į kitus kraštus. O jie emigruoja iš dalies net ir į tuos kraštus, kur gyventojų yra daug tirščiau (pav., į Angliją); tatai kaip tik rodo, kad gyventojų tirštumas priklauso nuo ūkio intensyvumo.

Emigracijos neišvengia nė viena tauta. Bet visos didžiosios Europos tautos jau seniai pradėjo tvarkyti savo emigraciją: jos stengiasi visus išeivius sukoncentruoti kitų kontinentų tuščiuose ar apytuščiuose plotuose, vadinamosiose kolonijose, kurios tampa antrąja tėvyne. Tuo tarpu lietuvių emigracija ėjo savaime, be jokios priežiūros; užtat lietuviai išeiviai niekur nesukūrė savų kolonijų, o prisišliejo prie kitų ir dirbo kitų naudai ir garbei. Daugumas jų susibūrė J. Amerikos Valstybėse, kur betgi lietuviams išeiviams jau gresia rimtas pavojus nutausti. Tuo būdu žuvę, jie sudarytų tautai didelį nuostolį: kitoms tautoms plečiantis, lietuviai silpnėtų; be to, nutautę emigrantai neduotų savo tėvynei jokios naudos, nors ji juos išaugino, nors iš jos jie išsivežė nemaža ir kapitalo. Tuo tarpu išlikę lietuviai išeiviai daugeliu atžvilgių būtų parama savo tautai. Jei seniau Amerikos lietuviai daug padėjo Lietuvai kovoje dėl savo kultūrinių teisių, nepriklausomybės ir sušelpė ją materialiai, tai ir toliau susipratę mūsų išeiviai galėtų padėti savo tautai.

Taigi emigracija yra natūralus dalykas, tik ji taip turėtų būti tvarkoma, kad mūsų išeiviai nevirstų kitoms tautoms turtus kraunančiais darbininkais, paprasta darbo jėga, bet kad prisidėtų prie savo tautos dvasinių ir materialinių vertybių kūrybos.

Lietuvių emigracijos tvarkymas

Pagaliau ir Lietuvoje susirūpinta savo emigracijos reikalais: stengiamasi palaikyti kultūrinius ryšius su anksčiau išvykusiais išeiviais ir globoti naujai vykstančius. Pirmasis emigracijos įstatymas buvo išleistas dar 1920 m., bet pasirodė, kad jame buvo nemaža spragų, o be to, jis ilgainiui atsiliko nuo gyvenimo reikalavimų. Todėl, pavyzdžiui, 1926—1929 m., emigracijos bendrovėms gabenant mūsų tautiečius į įvairius kraštus, daugiausia į Pietų Ameriką, daugelis važiavusių buvo labai išnaudojami ir nuvažiavę pakliuvo į sunkias gyvenimo sąlygas, veltui nuvežtieji turėjo atidirbti kelionės išlaidas. Kad ateityje nebebūtų tokio išnaudojimo, 1929 m. buvo išleistas naujas įstatymas, kuris vykstančius apsaugo ne tik nuo išnaudojimų, bet ir nuo kelionėje galimų nelaimių, pav., apdraudžia vaikus nuo tėvų mirties, reikalauja, kad į vietą nuvykęs emigrantas, jei būtų dėl kurių nors priežasčių neįsileistas, būtų atgal parvežtas. Emigracijos bendrovės, nesilaikančios to įstatymo, negali veikti Lietuvoje. O visai emigracijai prižiūrėti prie Vidaus Reikalų Ministerijos yra įsteigta speciali referentūra.

Vyriausybė ne tiktai rūpinasi apsaugoti vykstančius išeivius, bet taip pat rūpinasi ir jau anksčiau išvykusiais. Tą darbą atlieka Lietuvos atstovybės ir konsulatai: remia savo išeivius įvairiais nelaimingais atsitikimais, kartais net grąžina skurstančius valdžios pinigais į Lietuvą, gina savo piliečių teises svetimuose kraštuose ir teikia jiems patarimų. Per tas pačias atstovybes ir konsulatus palaikomos tautiškos išeivių organizacijos, spauda, mokyklos, padedamos ruošti įvairios šventės ir t.t. Žodžiu, rūpinamasi palaikyti ir remti viską, kas gali pagerinti emigrantų būvį, pakelti jų tautišką susipratimą ir išgarsinti Lietuvą.

Tačiau vienos vyriausybės rūpesčio čia dar nepakanka. Kad 1/3 svetur išvykusių lietuvių nepasimirštų kas esą, ir tolimuose kraštuose būdami jaustųsi tos pačios tautos nariai, kad nenutrūktų jų ryšiai su savo tėvyne, reikia, kad visa tauta jais rūpintųsi ir palaikytų su jais artimą ryšį. Tam tikslui 1932 m. įsikūrė Draugija Užsienio Lietuviams Remti (DULR). Draugijos tikslas — remti užsieny gyvenančius lietuvius kultūriškai, o kiek galint ir materialiai. Rūpindamasi, kad kraštas palaikytų su išeiviais kuo artimiausią ryšį, draugija padeda į Lietuvą atvykstančioms išeivių ekskursijoms, suartina panašias užsienio lietuvių ir Lietuvos organizacijas, padeda susitikti sportininkams ir pasirodyti menininkams. Be to, ji rūpinasi padėti užsienio lietuviams, atvykstantiems studijuoti į Lietuvos mokyklas, skatina susirašinėjimą tarp atskirų užsienio ir Lietuvos lietuvių. Ypač toks susirašinėjimas naudingas užsienio lietuviams moksleiviams, kurių daugumas niekad nėra matę Lietuvos. Susirašinėdami su tokio pat amžiaus Lietuvos moksleiviais, jie daug ką sužino apie Lietuvą; pasikeisdami atvaizdais, jie pamato Lietuvos vaizdų ir tuo būdu suartėja su Lietuva.

Stengdamasi pakelti užsienio lietuvių švietimą, DULR rūpinasi lietuviškų mokyklų steigimu, parūpina išeivių mokykloms mokytojų, siunčia išeivių bibliotekoms knygų ir vadovėlių.

Kadangi pagrindinė sąlyga suaugusiems nenutausti yra savos lietuviškos organizacijos ir spauda, tai DULR kiek galėdama stengiasi palaikyti visas tautiškas ir ekonomiškas užsienio lietuvių draugijas ir spaudą. Tam tikslui ji skiria nemaža pinigų ir remia užsienio lietuvių spaudą raštais. Nepaprastai didelę reikšmę užsienio lietuviams turi sava lietuviškoji bažnyčia, lietuviškosios pamaldos. Todėl DULR rūpinasi, kad bent visuose didesniuose užsienio lietuvių centruose būtų lietuvių kunigų, kurie galėtų laikyti lietuviškas pamaldas arba net suorganizuotų savas lietuviškas parapijas. Ji taip pat rūpinasi, kad lietuviai turėtų ir savų lietuviškų maldaknygių.

Ten, kur lietuviai jau seniai įsikūrę ir jų gyvenimas jau nusistojęs, — DULR rūpi tik palaikyti jų tautišką sąmonę ir ryšį su Lietuva (pavyzdžiui, J. Amerikos Valstybėse ir kai kuriose kolonijose Europoje — Anglijoje, Latvijoje ir kt.). Bet yra kraštų, kur lietuviai dar neseniai nuvyko, kur jie dar nespėjo tinkamai įsikurti, kur daugelis išvargusių išeivių prašo Lietuvos konsulatus grąžinti juos namo. Ypatingai daug lietuvių vargsta Pietų Amerikoje; čia labiausiai ir reikalinga jiems parama. Čia daug reikia lėšų ne tik organizacijoms, mokykloms ir spaudai, bet taip pat ir ekonominiam gyvenimui pakelti.

Pietų Amerika dar tebėra didelių galimybių kraštas, dar dideli žemės plotai tebėra neišnaudoti, ir daugely vietų būtų galima įkurti grynai lietuviškų kolonijų, kokių kad turi kitos tautos. Tačiau ne visos Pietų Amerikos sritys tinka europiečiams gyventi. Taigi dar reikia rasti tokią vietą, kur lietuviams kurtis būtų patogios klimato sąlygos, kuri dar nebūtų kitų tautų užimta ir kuri bent ateity turėtų didelių ekonominių perspektyvų. Tam tikslui reikia nemažai tyrinėti, gerai pažinti kraštą ir nemaža kapitalo lietuviškajai kolonijai kurti. Jau prieš kelerius metus P. Amerikos lietuvių tarpe buvo kilusi ta idėja, buvo net pradėtas darbas; bet įsimaišius įvairiems makleriams, tas sumanymas davė išeiviams tik didelius nuostolius, nes užpirktos žemės pasirodė netinkamos. Taigi DULR ėmėsi ir šito tiriamojo darbo.

Pirmojo pasaulio lietuvių kongreso prezidiumas (Kongresas įvyko 1935 m. rugpiūčio 11—17 d. Kaune. Tarp kitko jis nutarė įkurti Pasaulio Lietuvių Sąjungą).