30 Bir

Lietuva carinės Rusijos valdžioje: Lietuvos rusinimas. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Rusų valdžios pažiūros į Lietuvą ir rusinimo politika

Jau nuo XVI amž. Maskvos kunigaikščiai, o vėliau carai siekė sujungti savo valdžioje visus rusiškuosius kraštus ir nuolat reiškė pretenzijas į rusiškąsias didžiosios Lietuvos kunigaikštijos žemes, dėdamiesi savo tautiečių pravoslavų globėjais. Tarsi globodami ir gindami pravoslavus, jie pradėjo kištis į Lietuvos vidaus reikalus. Vėliau, įvairių su Lietuva ir Lenkija padarytų sutarčių dėka (žiūr. apie Andrusavos taiką, nebylį 1717 m. seimą ir 1768 bei 1775 m. garantijos aktus), carai savo kišimuisi gavo ir juridinį pagrindą. Bet tada dar niekas nesakė, kad Lietuva, kaip valstybė, neturi pagrindo gyvuoti. Tik po paskutinio padalinimo Kotryna II ėmė skelbti, kad Lietuvos valstybė buvusi grynai rusiška ir todėl turėjusi tekti carams, kaip visos Rusijos valdovams; vadinasi, šie atsiėmę tik savas, rusiškąsias žemes. Tos žemės, esą, bent kiek aplenkintos, todėl turį būti griebiamasi visų priemonių joms atrusinti.

Dėl tos priežasties Kotryna II užimtoje Lietuvoje iš pat pradžios buvo įvedusi visai rusišką tvarką, tik jos įpėdiniai, gerbdami senąsias Lietuvos valstybės tradicijas, grąžino jai dalį savitumo. Kotrynos mintis apie Lietuvos rusiškumą laikinai buvo pamiršta, bet netrukus ji vėl iškilo. Ją iškėlė slavofiliškasis rusų judėjimas. Mat, rusai, kaip galingiausia slavų valstybė, siekė vadovauti visam slaviškajam pasauliui. Čia jie susidūrė su aukštesnės kultūros lenkais, kurie pretendavo į visas buvusios Lenkijos ir Lietuvos žemes. Tada rusų slavofilai ėmė įrodinėti, kad buvusioji Lietuvos valstybė buvusi grynai rusiška, ir todėl lenkai negalį turėti čia jokių pretenzijų. Todėl kiekvieną kartą, kai tik lenkai ar Lietuvos bajorija imdavo reikalauti, kad prie Lenkų karalystės būtų prijungtos visos buvusios Respublikos žemės, — iš Petrapilio būdavo atsakoma, kad jos esančios Rusijos provincijos, kurioms ji turinti istorinių ir tautinių teisių. Po kiekvieno Lietuvos bajorijos mėginimo nusikratyti Rusų valdžia, ši imdavosi priemonių bajorijai suvaržyti ir suteikti kraštui daugiau rusiškojo charakterio. Taip buvo ir po Napoleono karų, o ypač po 1831 m. sukilimo. Tik to meto priemonės buvo nesėkmingos: mat, tuomet daugiausia buvo griebiamasi prievartos priemonių; rusiškoji kultūra vis dar nebuvo nešama. Pirmieji rusai kolonistai, įkurdinti konfiskuotuose ir valstybiniuose dvaruose, patekę į lietuviškąją aplinką net sulietuvėdavo. Iš Petrapilio dažnai ateidavo slavofilų ministerių įsakymų čia paremti rusiškumą, tačiau vietos administracijos organai nesugebėdavo tatai įvykdyti. Kraštas tebeturėjo bajoriškai lenkiškąjį charakterį, kuris pačių lenkų vadovaujamųjų mokyklų buvo palaikomas ir stiprinamas, o lietuviškoji liaudis tebeskurdo baudžiavoje. Su ja niekas dar nesiskaitė, nes lietuvybė dar nebuvo patapusi visuomeniškuoju veiksniu.

Visai kitaip virto po 1863 m. sukilimo. Tuo metu slavofiliškasis judėjimas Rusijoje klestėte klestėjo. Lenkams nuolat keliant senosios valstybės atgaivinimo klausimą, Rusų slavofilai dar labiau ėmė pabrėžti buvusių Lietuvos žemių rusiškumą. Atsirado net moksliškų knygų, įrodinėjančių tų žemių rusiškumą. Pagrindinis jų argumentas buvo šis: esą, senojoje Lietuvoje visur buvusi vartojama gudų kalba, kurią jie vadino rusų kalba. Jie, pavyzdžiui, įrodinėjo, kad rusiška esanti net Žemaitija. Su neribotais įgaliojimais atsiųstas sukilimo malšinti Muravjovas buvo giliausiai įsitikinęs slavofilas, kurs manė, kad, sugriovus sulenkėjusių bajorų galią, kraštas tapsiąs grynai rusiškas. Todėl jis labiausiai ir persekiojo bajoriją. Bet jo pradėtoji rusinimo politika tuojau susidūrė ir su pačiais lietuviais. Valdžia norėjo viską surusinti: įstaigas, mokyklas ir net bažnyčias. Bet lietuviai nepanoro nei virsti pravoslavais nei išsižadėti savo kalbos, ir pirmą kartą stojo ginti savo tautinių teisių.

Galutinis baudžiavos panaikinimas ir valstiečių būklės sutvarkymas

Kai Muravjovas atvyko į Vilnių, baudžiava dar nebuvo panaikinta, nes dvarininkai, nenorėdami užleisti valstiečiams žemės, darė jiems visokių kliūčių. Muravjovas, laikydamas bajorus didžiausiais Rusų valdžios priešais, tuojau nutarė pasidaryti valstiečių globėju ir tuo būdu patraukti juos į valdžios pusę. Todėl baudžiavos naikinimą jis paėmė į savo rankas. Anksčiau sudarytos tikrinamosios komisijos (jos sprendė bajorų ir valstiečių ginčus) buvo panaikintos ir sudarytos naujos. Senieji taikos tarpininkai taip pat buvo pašalinti ir pakeisti dažniausiai rusais. Valstiečiai buvo atleisti iš ponų valdžios, ir tuojau buvo sudarytos valsčių savivaldybės, kurias numatė jau 1861 m. baudžiavos panaikinimo manifestas (jos jau veikė ir prieš Muravjovą, tik buvo valdomos ponų skirtų viršaičių). Jos turėjo būti Muravjovo įrankis prieš valdžiai neištikimą bajoriją. Kadangi valsčiams buvo reikalingi raštininkai, kurių iš valstiečių tarpo nebuvo, tai Muravjovas atgabeno jų iš Rusijos. Tuo būdu paėmęs į savo rankas visą žemės reformos aparatą ir ėmęs vykdyti reformą, jis kaip įmanydamas spaudė bajorus ir rėmė valstiečių reikalus.

Muravjovas pirmiausia pasirūpino, kad nė vienas žemės turėjęs valstietis nebūtų atleistas be žemės; jei iš kurių valstiečių dvarininkai buvo atėmę žemę, privertė ją sugrąžinti. Be to, jis sumažino žemės išperkamuosius mokesčius. Valstiečiai, eidami baudžiavą, turėjo vadinamuosius servitutus, t. y. teises dvaro miškuose ganyti, šienauti, dvaro ežeruose žvejoti ir giriose pasikirsti malkų. Ponai, atleisdami valstiečius, šitų teisių jiems nebedavė. Sužinojęs apie tai, Muravjovas įsakė tikrinamosioms komisijoms, kad už servitutus valstiečiams būtų suteikta kitokių patogumų, o jeigu kur nors dvarininkai nesutiktų jų duoti, tai kad servitutų teisės būtų paliktos, kaip buvusios. Tuo būdu jos daug kur ir liko, iki galutinai buvo likviduotos nepriklausomosios Lietuvos laikais darant žemės reformą.

Be valstiečių, valdančių žemę, baudžiavos naikinimo metu dvaruose dar buvo bernų ir kumečių, kurie pagal manifestą neturėjęs teisės gauti žemės. Tačiau Muravjovas rūpinosi duoti ir jiems po 3 dešimtines žemės, nurodinėdamas vyriausybei, kad dvarininkų malonei paliktieji bernai ir kumečiai jų būsią varomi į sukilimą, o gavę žemės, jie nuo ponų nebepriklausysią ir būsią dėkingi valdžiai. Į tai atsižvelgdamas, caras davė Muravjovui šituo reikalu savo sutikimą.

Muravjovas per 2 savo veikimo metus padarė valstiečiams ir daugiau palengvinimų. Taip pat jo nuopelnas, kad iki 1865 m., kada jis buvo atšauktas, Lietuvoje buvo baigta naikinti baudžiava; tuo tarpu pačioje Rusijoje ji dar užtruko keliolika metų, ir apskritai ten žemės reforma valstiečiams buvo daug nenaudingesnė; pav., kai kuriose Rusijos srityse dalis valstiečių naudotos žemės iš jų buvo atimta ir priskirta prie dvarų. Tuo tarpu Lietuvoje tokios žemės nė kiek nebuvo atimta iš valstiečių, o tiems, kurie jos neturėjo arba turėjo per maža, buvo dar pridėta. Dvarininkai už tai nepaprastai pyko ant Muravjovo ir skundė jį carui. Petrapily jį taip pat daug kas vadino revoliucionierium (tatai buvo viena iš priežasčių, kad jis buvo atšauktas). Tačiau jis visa tai darė ne iš užuojautos valstiečiams, o tik norėdamas juos patraukti į valdžios pusę, padaryti iš jų valdžios atsparą ir tuo būdu sugriauti dvarininkų galią. Taip jis suprato savo, kaip caro įgaliotinio, misiją.

Krašto valdymo reformos panaikinus baudžiavą

Savivaldybės. Valsčių savivaldybės buvo įkurtos jau 1861 m. baudžiavos panaikinimo įstatymu. Muravjovas jas pakeitė ir naujai pertvarkė. 1861 m. įkurtų valsčių viršaičiai (staršinos) ir raštininkai, kurių daugumas buvo dvarininkų pastatyti, buvo atstatyti. Nauji viršaičių rinkimai buvo apsaugoti nuo dvarininkų įtakos. Centro valdžios skirtiems valdininkams buvo įsakyta stropiai žiūrėti, kad dvarininkai ir dvarų administracijos tarnautojai nedalyvautų valsčių sueigose ir nesikištų į jų nutarimus. Viso valstiečių savivaldybių veikimo priežiūra buvo pavesta taikos tarpininkams su taikos teisėjais. Kai XIX a. gale taikos tarpininkai ir taikos teisėjai buvo pakeisti vad. žemiečių viršininkais, šie taip pat prižiūrėjo ir valsčių savivaldybes.

Valsčiaus raštininkai, kaip daugiau apsišvietę valdininkai, savivaldybėje nepaprastai daug reiškė. Jie buvo valdžios skiriami. Jau Muravjovas pasirūpino, kad visų valsčių raštininkai būtų valdžiai ištikimi rusai. Ir vėliau valsčių raštininkais beveik visada buvo skiriami rusai.

Valsčių sueigos taip pat išsirinkdavo ir savo teismus, kurie sprendė mažesnes bylas. Kadangi teisėjais būdavo išrenkami paprasti kaimiečiai, tai jie teisė ne pagal įstatymus, bet vadovavosi papročių teise bei sąžine.

Daugumoje Rusijos gubernijų 1864 m. buvo įkurtos tam tikros visiems luomams bendros savivaldybės, vad. žemietijos. Jose vadovybė buvo palikta dvarininkams (bet buvo ir administracijos organų priežiūra). Kadangi Lietuvoje beveik visi dvarininkai centro valdžiai buvo neištikimi (rusų dvarininkų čia dar mažai tebuvo), tad žemietijos joje nebuvo įkurtos. Apskritai kraštas buvo valdomas administracijos organų, prižiūrėjusių ir valsčių savivaldybes. Bajorų atskira luominė korporacija buvo palikta, bet bajorų teisės rinkti savus organus buvo panaikintos: apskričių bei gubernijų bajorų maršalkas valdžia skyrė.

Miestų savivaldybės nebuvo tiek daug pakeistos, nes miestuose neatsirado naujo teises įgavusio luomo. Juose ir toliau pirkliai liko, kaip buvę, padalinti gildijomis, o amatininkai — cechais; vėliau gavo teisę rinkti miesto dūmą ir visi kiti miestiečiai, kurie turėjo kokio nors nekilnojamo turto. Dūma buvo renkama kas 4 metai; miesto galva (burmistras) buvo valdžios tvirtinamas.

Teismai buvo irgi pakeisti. Senieji luominiai teismai buvo panaikinti ir buvo įvesti nauji teismai, kurie sprendė visų luomų bylas. Žemiausieji buvo taikos teismai, dėl kurių sprendimo buvo galima apeliuoti į taikos teisėjų suvažiavimą. Didesnėms byloms spręsti buvo įsteigti apygardos teismai, kurių sprendimą galima buvo apeliuoti teismo rūmams ir pagaliau senatui.

Karinė prievolė. Iš to meto reformų reikia dar paminėti ir rekrūtų panaikinimą (1875 m.); vietoj to buvo įvesta visuotinė 6 metų karinė prievolė (vėliau metų skaičius buvo mažinamas).

Užnemunė po 1863 m. sukilimo

Valstiečiai Užnemunėje nuo baudžiavos buvo atleisti dar Varšuvos kunigaikštijos laikais, kai ten buvo įvestas Napoleono kodeksas, tačiau jie negavo jokių teisių žemei. Jie buvo laikomi laisvais, bet, neturėdami kur dingti, liko gyventi, kur buvę, dirbdami tą pačią žemę už tam tikrą mokestį arba, kaip ir seniau, eidami baudžiavą. Todėl iš tikrųjų jų būklė beveik nepasikeitė. Dvarininkai juos ir toliau išnaudojo (iš kai kurių net atėmė žemę). Vėliau valdžia išleido keletą įstatymų, kurie valstiečių būklę kiek pagerino, pav., uždraudė dvarininkams atimti jų dirbamą žemę, bet vis dėlto nuo ponų jų neišvadavo (tą padarė tiktai naujoji žemės reforma, padaryta po sukilimo).

1861 m. visoje Rusijoje paskelbtas baudžiavos panaikinimas nelietė Lenkų karalystės, taigi ir Užnemunės. Tik prasidėjus sukilimui Rusų valdžia pasiryžo išlaisvinti visus valstiečius iš ponų valdžios ir tuo būdu patraukti juos į savo pusę. Todėl 1864 m. buvo išleistas įstatymas, kuriuo visi Lenkų karalystės valstiečiai buvo pripažinti savo valdomosios žemės savininkais be jokių išpirkimų. O tie, kurie tuo metu žemės neturėjo, gavo bent po 3 dešimtines (6 margus) iš valstybinių, bažnytinių ir konfiskuotųjų dvarų. Dvarininkams už žemę buvo atlyginta iš valstybės iždo. Dėl tos priežasties Užnemunės valstiečių būklė iš pat pradžios buvo daug geresnė, negu visoje Lietuvoje. Jie tuojau ėmė skirstytis į vienkiemius ir greit prakuto. Be to, Užnemunėje niekad nebuvo vedama tokia griežta rusinimo politika, nebuvo taip persekiojama nei Bažnyčia nei mokykla; čia nebuvo suvaržytas nei žemės pirkimas. Iš visos rusų priespaudos juos lygiai telietė tiktai spaudos draudimas. Iš prakutusių valstiečių tarpo čia veikiai atsirado lietuviškosios inteligentijos, ir pirmieji kovotojai už lietuvybės teises daugiausia buvo kilę iš Užnemunės (suvalkiečiai).

Savivaldybės Užnemunėje taip pat buvo kitoniškos, negu visoje Lietuvoje. Čia jos buvo įvestos dar 1815 m., kai atsirado Lenkų karalystė. Kaimai buvo suskirstyti į valsčius, vadinamus gminomis. Bet valsčių vaitai buvo nerenkami; vaitais čia buvo dvarininkai, kurie drauge buvo ir teisėjai. Tuo būdu čia dvarininkai vėl tapo valstiečių valdytojais ir teisėjais. Atsinaujino seni baudžiavos laikai, tik ponas dabar turėjo kitą titulą.

Su 1864 m. reforma buvo įvestos ir pačių valstiečių savivaldybės, o ponų vaitavimo teisės buvo panaikintos. Dabar pirmąjį savivaldybės laipsnį sudarė kaimai su savo renkamaisiais šaltyšiais. Kaimų susirinkimai svarstė mokesčių paskirstymą, mokyklų steigimą ir kitus savo reikalus. Nei dvarininkai nei jų dvarų tarnai bei kumečiai negalėjo dalyvauti tuose susirinkimuose. Bet antrojo laipsnio savivaldybėse — valsčiuose (gminose) — dalyvavo visi apylinkės gyventojai, kurie turėjo nors 3 margus žemės. Jų susirinkimų išrinktuosius vaitus tvirtino valdžios atstovas (apskrities viršininkas). Valsčiuose taip pat buvo įsteigti renkamieji teismai viso valsčiaus gyventojų byloms spręsti, o aukštesnieji teismai buvo tokie pat, kaip ir visoje Lietuvoje ir Rusijoje, būtent taikos teismai, taikos teisėjų suvažiavimai, apygardos teismai ir t.t.

Administracijos ryšys tarp Užnemunės ir visos Lietuvos. Po 1863 m. sukilimo visos Lenkų karalystės autonominės įstaigos buvo panaikintos. Iš karto čia dar buvo skiriamas caro vietininkas, bet netrukus jis buvo pakeistas Varšuvos generalgubernatorium. Lenkija liko paprasta Rusijos provincija, tik su savotiškais savivaldybės organais. Taip buvo ir Užnemunėje. Tik sukilimo metu ji jau buvo pavesta Muravjovo priežiūrai, nes tarp jos ir visos Lietuvos sukilėlių buvo labai glaudus ryšys. Todėl ir čia visos reformos buvo padarytos Muravjovo priežiūroje. Vėliau Užnemunė priklausė Varšuvoje gyvenusiam caro vietininkui, o paskui — jį pakeitusiam generalgubernatoriui, bet vis dėlto kai kuriais bendrosios Rusijos valdžios politikos atžvilgiais Lietuvoje (pav., spaudos draudimo atžvilgiu) ir ji buvo Vilniaus generalgubernatoriaus žinioje.

Rusinimas per mokyklas

Lietuvos mokyklos iki Muravjovo. Pirmaisiais rusų valdymo dešimtmečiais Lietuvoje tebeveikė ta pati mokyklų sistema, kuri dar nepriklausomybės laikais buvo nustatyta Edukacinės Komisijos. Rusų sudarytos švietimo apygardos pirmuoju kuratorium buvo Čartoriskis, kuris ypač stengėsi palaikyti lenkiškąjį gaivalą. Taigi tada ir buvo baigta lenkinti Lietuvos bajorija. Aukštesniąsias mokyklas dažniausiai išlaikydavo vienuolynai, o žemesniąsias — parapijų klebonai. Bet netrukus, prasidėjus rusinimo pastangoms, apygardos kuratorium vietoj Čartoriskio buvo paskirtas smarkus rusintojas Novosilcevas (1824 m.). Po 1831 m. sukilimo Vilniaus apygarda buvo visai uždaryta, ir švietimo reikalai buvo pavesti baltarusių (Minsko) apygardai. Vėliau prie Vilniaus generalgubernatoriaus vėl buvo paskirtas švietimo kuratorius. Dabar buvo stengiamasi rusinti mokyklas, skiriant joms rusus mokytojus. Tačiau tuo būdu buvo surusinta tiktai daugumas aukštesniųjų mokyklų (gimnazijų): jose buvo pradėta rusiškai mokyti; kurį laiką čia net visai nemokyta lenkiškai. Rusai taip pat bandė kurti ir pradžios mokyklas, — paprastai prie cerkvių. Bet lietuviai į jas savo vaikų neleido, ir daugumas jų užsidarė; pradžios mokslas, kaip ir seniau, vėl buvo įgyjamas tose pačiose parapijinėse mokyklose, kuriose buvo mokoma lenkiškai arba lietuviškai. Kai po 1831 m. sukilimo valdžia atėmė vienuolynų ir bažnyčių dvarus, tai jų išlaikomos mokyklos ėmė nykti. Bet vėliau, valdžiai leidus ir patiems gyventojams padedant, jų vėl daugiau atsirado. Mokytojais jose paprastai būdavo vargonininkai ar zakristijonai, o jas prižiūrėjo kunigai, kurie per dekanus darydavo pranešimus vyskupui. Vaikai buvo mokomi poterių, katekizmo, skaityti lietuviškai ar lenkiškai ir rusiškai. Ypač daug tokių mokyklų atsirado vysk. Valančiaus laikais, kuris įsakė jas steigti ne tik parapijose, bet ir didesnėse filijose. Be to, jis įsakė, kad dekanai mokyklų apyskaitas jam siuntinėtų net du kartus per metus. Tuo būdu mokyklos visą laiką buvo paties vyskupo prižiūrimos.

Kartais mokyklų įsteigdavo ir dvarininkai, kuriuos taip pat ragino vyskupas. Buvo dar kaimuose ir tokių mokyklų, kuriose mokė pačių tėvų pasamdyti „daraktoriai“. Tokios mokyklos paprastai būdavo kilnojamos: žiemos metu pasamdytas mokytojas su visa mokykla kilnodavosi iš vienų namų į kitus, — dažniausiai vienoje vietoje pagyvendamas po savaitę. Pas kurio vaiko tėvą rinkdavosi vaikai, čia gyvendavo ir maitindavosi mokytojas; be to, mokytojui buvo mokama po 10—15 kapeikų už kiekvieną vaiką.

Visose privatinėse mokyklose mokomieji dalykai nebuvo suvienodinti. Vienur pramokydavo tik lietuviškai skaityti ir rašyti, kitur mokydavo dar lenkų, rusų, net lotynų kalbų ir šiek tiek aritmetikos; o kai kur tokios mokyklos pasiekdavo net vidurinių mokyklų laipsnį. Didžiausioji jų nauda buvo ta, kad valstiečių vaikai buvo išmokomi nors skaityti. Jose paprastai mokydavosi tiktai valstiečių ir neturtingųjų bajorų vaikai. Į aukštesniąsias mokyklas (gimnazijas) iki baudžiavos panaikinimo baudžiauninkų vaikai negalėjo patekti. O jei kurie patekdavo, tai tik nusipirkę ar šiaip kuriuo nors būdu įgiję bajoro liudijimą.

Parapijinių mokyklų uždarymas (1864 m.). Muravjovas, pasiryžęs surusinti visą kraštą, tuojau atkreipė savo akis į mokyklas. Jau jo pirmatakas buvo įsakęs uždaryti visas lenkiškąsias mokyklas (1862 m.). Bet kadangi parapijinės mokyklos nebuvo lenkiškos, tai daugumas jų dar išliko. Tik 1864 m. Muravjovas išleido įsakymą, kuriuo visos parapijinės mokyklos buvo uždarytos ir jų vietoje buvo pradėtos steigti vien rusiškos. Tuo įsakymu vienoje tik Žemaičių vyskupijoje buvo uždaryta per 150 parapijinių mokyklų (tuo tarpu valdžios išlaikomų rusiškųjų mokyklų ten buvo tuo metu vos apie 50).

Rusinimas. Uždarius parapijines mokyklas, liko tik valdžios išlaikomos mokyklos, kurių daugumas buvo skiriamos valstybinių dvarų valstiečiams. Bet ir jose tuo metu viešpatavo ta pati lenkiška dvasia: mokytojai daugumas jose buvo lenkai. Todėl Muravjovas tuojau įsakė visai pašalinti iš mokyklų lenkų kalbą; net tikyba negalėjo būti dėstoma lenkiškai. Išimtis tuo tarpu buvo padaryta tik lietuvių kalbai: Muravjovo leidimu, tiktai Kauno gubernijos žemaitiškose apskrityse ir tose vietose, kur ištisai gyvenama lietuvių žemaičių, katekizmą buvo galima dėstyti lietuviškai (bet vėliau ir tikybos lietuviškai buvo leista mokyti tik pirmaisiais mokslo metais, kai vaikai dar nė kiek nesuprato rusiškai).

Lietuvos mokykla rusinimo laikais (Rimšos kūrinys)

Kartu su lenkų kalba iš mokyklų buvo pašalinti visi mokytojai nerusai. Į pašalintųjų vietą buvo atgabenta rusų mokytojų, be jokio pasiruošimo žmonių, — dažniausiai iš pravoslavų dvasinių seminarijų pašalintų ar išstojusių klierikų, iš gimnazijų išvarytų ar išstojusių mokinių, o kartais puskarininkių ir įvairiausių karjeristų, pasaulio perėjūnų. Aiškus dalykas, kad tokie žmonės negalėjo būti geri mokytojai, — juo labiau, kad su lietuviais vaikais jie negalėjo susikalbėti; tad vos įstengdavo pramokyti juos skaityti. Bet valdžiai jų sugebėjimai nerūpėjo: gana buvo to, kad jie rusai ir kad šiek tiek pramokyti. Paruoštų mokytojų tada labai trūko, nes baltarusių ir Lietuvos švietimo apygardoms tebuvo įsteigta tik viena mokytojų seminarija (1864 m.) Molodečnoj, kuri, be abejo, tokiam dideliam plotui negalėjo paruošti kiek reikiant mokytojų. Tik vėliau (1872 m.) Panevėžy buvo įsteigta mokytojų seminarija, kuri ruošdavo mokytojus visai Lietuvai (be Užnemunės). Bet ir šie nemokėjo lietuviškai, nes lietuvių kalbos seminarijoje temokė tik protarpiais ir, be to, labai mažai.

Pasiryžęs surusinti mokyklas, Muravjovas nesitenkino jau esančiomis rusiškomis mokyklomis, bet pasirūpino, kad vietoje uždarytų parapijinių mokyklų būtų įsteigtos valdžios mokyklos. Tam tikslui buvo paskirtos net specialios sumos pinigų (po 11/2—2 kapeikas žemės mokesčio nuo dešimtinės). Be to, mokyklų statybai buvo duota nemokamai miško medžiagos. Ir iš tikro labai greit buvo įsteigta net keletas šimtų naujų pradžios mokyklų, kurios visos buvo grynai rusiškos.

Muravjovo darbą ta pačia linkme varė jo įpėdinis Kaufmanas, panaikinęs net Muravjovo leidimą dėstyti lietuviškai tikybą; lietuviškai ją dėstyti leido tik pirmaisiais pradžios mokslo metais. Visoms mokyklų vadovybėms buvo griežtai įsakyta kiekviena proga skiepyti rusiškumą. Pačios mokyklos dažniausiai būdavo pavedamos šventikų (popų) globai: jie turėjo žiūrėti, kad būtų mokoma tik rusiškai. Tas pat buvo įsakyta policijos ir visiems aukštesniesiems apskričių valdininkams. Be to, mokytojai turėjo platinti rusiškas knygas. Kadangi tuo metu buvo uždrausti lietuviški raštai, tai mokytojai taip pat turėjo prižiūrėti, kad mokiniai jų neskaitytų; jie turėjo mokiniams duoti skaityti tik rusiškomis raidėmis spausdintas lietuviškas knygas. Tai buvo viena pirmųjų mokytojo pareigų. Tėvų draudžiami, vaikai šitokių knygų ne tik nepirkdavo, bet nė veltui neimdavo. Todėl mokytojams būdavo nemaža rūpesčio su jomis. Bijodami pasisakyti, kad jų neišplatino, jie paprastai, jas sunaikinę ar kam nors išdalinę, už jas patys užmokėdavo.

Slaptosios mokyklos. Lietuviai, pajutę, kad rusai per savo mokyklas nori juos surusinti ir supravoslavinti, ėmė priešintis ir neleisti vaikų į tas mokyklas. Vyskupui Valančiui paraginus, daug kur atsirado slaptų mokyklų, kuriose buvo mokoma lenkiškai (dvaruose) ir lietuviškai — iš draudžiamųjų knygų. Bet daugiausia mokė namie patys tėvai arba kaimo pasamdytas mokytojas. Tik pramokę lietuviškai, vaikai buvo leidžiami į valdžios mokyklas. Nors valdžia tokias slaptas mokyklas draudė ir už jas smarkiai bausdavo (pagal 1892 m. įstatymą net iki 300 rublių arba 3 mėn. kalėjimo), tačiau jos išbuvo visą laiką — iki pat mokyklų pertvarkymo po 1905 m. revoliucijos, kada buvo leista mokyti ir lietuviškai.

Gimnazijos

Po 1831 m. rusams perėmus į savo žinią aukštesniąsias mokyklas, Kauno gubernijoje buvo paliktos 4 gimnazijos (Kaune, Kėdainiuose, Šiauliuose, Panevėžy) ir viena progiminazija (Telšiuose). Be to, buvo dar triklasių bajorų mokyklų. Po 1863 m. sukilimo gimnazijų iš pradžių buvo palikta tik dvi (Kaune ir Šiauliuose), bet vėliau jų buvo įsteigta daugiau. Buvusios bajorų mokyklos buvo paverstos miestinėmis dviklasėmis mokyklomis.

Gimnazijos taip pat pasidarė rusinimo įrankiais: viskas, net tikyba, jose turėjo būti mokoma rusiškai. Katalikus mokinius bandė versti melstis iš rusiškų maldaknygių, varyti į cerkves. Dėl to įvykdavo labai daug konfliktų su kapelionais ir pačiais mokiniais. Ta kova ypatingai stiprino lietuvių tautiškąjį judėjimą ir pasipriešinimą rusams. Valdžiai vis dėlto nepasisekė išauklėti rusiškai galvojančios vietinės inteligentijos.

Mokyklos Užnemunėje

Užnemunėje mokyklų būklė buvo daug geresnė. Rusų valdžia, būdama susirišusi su 1815 m. Vienos kongreso dalyviais, kurie jai pavedė Lenkų karalystę, Užnemunėje neišdrįso griebtis tokios griežtos rusinimo politikos. Be to, ten lietuviai dar ir dėl to buvo mažiau spaudžiami, kad valdžia norėjo juos atitraukti nuo lenkų.

Pradžios mokyklų mokytojams paruošti tenai buvo įsteigta mokytojų seminarija Veiveriuose (1866 m.), kurioje buvo dėstoma ir lietuvių kalba. Ją lankė daugiausia lietuviai (tuo tarpu Panevėžio seminariją lankė beveik vieni rusai, dažniausiai dar ir nevietiniai). Gimnazijų Užnemunėje buvo dvi — Marijampolėje ir Suvalkuose. Jas taip pat daugiausia lankė lietuvių vaikai, ir jose taip pat buvo mokoma lietuvių kalbos. Bet ir čia buvo stengiamasi primesti lietuviams rusiškąsias raides. Mokytojais čia galėjo būti ir lietuviai. Vienu metu Marijampolės gimnazijoje mokė net trys lietuviai mokytojai (Petras Kriaučiūnas, V. Staniškis ir J. Jasiulaitis). Būtinai rusas čia turėjo mokyti istorijos ir rusų literatūros, nes per tuos dalykus buvo tikimasi įskiepyti auklėtiniams rusiškumą.

Dėl šitų lietuviams paliktų teisių tautiškasis susipratimas pirmiausia ir išaugo Užnemunėje.

Lietuviškosios spaudos uždraudimas

Muravjovas, pagerindamas valstiečių būklę ir pertvarkydamas savivaldybes, tikėjosi patrauksiąs į rusų valdžios pusę daugumą krašto gyventojų, o surusindamas mokyklas, tikėjosi atidarysiąs duris rusiškumui. Bet tuo dar nesitenkindamas, jis pasiryžo net pakeisti lietuviškąjį raštą, kad ir maldaknygės rusintų lietuvį.

Kaip tik tuo metu rusų slavofilų tarpe buvo kilęs sumanymas, kad visiems slavams reikėtų vartoti rusiškąsias raides. Muravjovas ir jo bendradarbis, švietimo kuratorius Kornilovas, būdami griežti to sumanymo šalininkai, sugalvojo rusų raides pritaikyti ir lietuviams. Kai Jonas Juškevičius 1864 m. pasiūlė kuratoriui Kornilovui išspausdinti savo rusiškai parašytą lietuvišką gramatiką, jis gavo pasiūlymą lietuviškąjį tekstą perrašyti rusiškomis raidėmis. Juškevičius iš karto buvo besutinkąs tai padaryti, tačiau greit atsisakė. Tuomet lietuviškų raštų spausdinimas rusiškomis raidėmis buvo pavestas Varšuvos Vyriausiosios Mokyklos lektoriui Mikuckiui. Tai buvo surusėjęs lenkas, ambicingas karjeristas, siekdamas tikslo nesiskaitąs su jokiomis priemonėmis. Raštams leisti buvo sudarytas specialus komitetas, į kurį, be Mikuckio, dar įėjo lietuviškai mokąs rusas Krečinskis ir du lietuviai — Antanas Petkevičius ir Laurynas Ivinskis. Pirmoji jų išleista knyga buvo mokykloms skirtas elementorius.

Tuo pat metu pradėjo drausti kai kurias lietuviškas knygas, parašytas lotyniškomis raidėmis. Muravjovo sudaryto komiteto narys ekskunigas Petkevičius, susipykęs su vysk. Valančium, tapo lietuvių išgama, lietuviškosios spaudos budeliu. Keršydamas Valančiui, Petkevičius apibūdino Muravjovui jo varomą lietuviškųjų raštų spausdinimą, kaip pavojingą rusų valdžiai; paties vyskupo raštai, esą, taip pat priešvalstybiški. Todėl Muravjovas įsakė išimti iš apyvartos keletą paties Valančiaus ar jo artimųjų bendradarbių išspausdintų raštų. Kaip pavojinga valdžiai, tada buvo uždrausta ir Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“. Taip pat buvo uždraustos ir lietuviškos maldaknygės, nes jose, esą, keikiama rusų valdžia. Netrukus prasidėjo persekiojimas visų lietuviškųjų knygų, nors jokio tuo reikalu rašyto įsakymo nebuvo. Greičiausiai tatai Muravjovas bus žodžiu įsakęs. Tik jo įpėdinis Kaufmanas 1865 m. rugsėjo mėn. 6 d. išleido specialų įsakymą, kuriuo uždraudė lietuviškąsias knygas lotyniškomis raidėmis spausdinti ir platinti.

Lietuviškos evangelijos rusiškomis raidėmis

Įvedant rusiškas raides, buvo norima atitraukti lietuvius nuo lenkų ir priartinti prie rusų. Bet kaip prieš visas, taip ypač prieš šitą rusinimo priemonę sukilo visi lietuviai. Lietuviškos knygos buvo spausdinamos svetur ir gabenamos kontrabandos keliu į Lietuvą. Varginga kova su spausdos draudimu tebuvo laimėta tik po 40 metų.

Bažnyčios ir religinio gyvenimo suvaržymas

Po kiekvieno neramumo nuo rusų tekdavo nukentėti ir Bažnyčiai. Ypač daug ji nukentėjo po 1831 m. sukilimo. Bet visų didžiausia Bažnyčios priespauda prasidėjo Muravjovo laikais. Bažnyčias ir vienuolynus jis laikė didžiausiais Rusų valdžios priešais ir lenkybės tvirtovėmis. Todėl valdžia paėmė į savo kontrolę visą Bažnyčios veiklą. Pirmiausia buvo uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas bažnyčias, uždrausta ruošti procesijas ir viešai sakyti pamokslus. Kunigų gyvenimą valdžia taip pat kontroliavo. Be vietos civilinės valdžios leidimo ne tik nebuvo galima skirti kunigų, bet ir patiems kunigams išvažiuoti iš parapijos ribų. Įstoti į seminariją taip pat reikėjo leidimo. Pamokslus leido sakyti tik iš spausdintų ir valdžios patvirtintų pamokslų rinkinių.

Be to, Muravjovas ėmė tikrinti, kurios bažnyčios buvo įsivėlusios į sukilimą. Tokių buvo surasta 32, ir jos visos buvo uždarytos. Be jų, dar buvo uždarytos 52 koplyčios: joms buvo prikišta, kad be leidimo buvusios pastatytos. Nebuvo aplenkti nė vienuolynai: juos paskelbė „lotyniškos lenkiškos propagandos lizdais ir sukilimo šaknimis“. Apie 20 vienuolynų pripažino dalyvavus sukilime ir juos uždarė. Likusiuosius vienuolynus visaip suvaržė; atėmė vienuolynams skirtas pinigų sumas, ir jie savaime turėjo pamažu užsidaryti.

Užkliuvo Muravjovui ir Lietuvos kaimuose bei pakelėse stovį kryžiai. Esą, kunigai tyčia jų daugybę pristatą, norėdami įrodyti krašto katalikiškumą ir skirtingumą nuo Rusijos. Todėl ir jie buvo uždrausti statyti be leidimo; buvo leidžiami statyti tik tokie kryžiai, kurie, esą, aiškiai skirti religiniams reikalams, o ne „lenkiškajai propagandai“. Bet administracijos valdininkai paprastai viską, kas katalikiška, laikė priešvalstybiška, ir dažnai neleisdavo statyti kryžių net kapinėse.

Žemaičių vyskupystės centras tuo tarpu buvo Varniai. Kad lengviau būtų prižiūrėti vyskupą ir kapitulą, buvo įsakyta vyskupui su visomis įstaigomis persikelti į Kauną, kur buvo gubernatorius. Čia gubernatoriui buvo liepta stropiai sekti, kad niekas iš kapitulos narių be leidimo neišvažiuotų iš miesto. Taip pat buvo įsakyta sekti visus kunigus, atvykstančius pas vyskupą.

Blaivybės brolijos ir jų uždraudimas

Brolijų įkūrimas. Lietuvoje nuo seno buvo ypatingai įsigalėjęs girtuokliavimas ne tik bajorijos, bet ir valstiečių tarpe. Visi dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo bravorus, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose. Jos buvo statomos dvarininkų ir išnuomojamos žydams. Girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai verste versdavo savo valstiečius gerti, reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės. Tai buvo savotiškas mokestis.

XIX amž. vidury popiežiaus Pijo IX paraginti, viso pasaulio dvasininkai ėmė skelbti blaivybę. Lietuvoje didžiausią pasisekimą ji turėjo vyskupo Valančiaus valdomoje Žemaičių vyskupystėje (jis vyskupavo 1850—1875 m.; prieš jo vyskupavimą, 1849 m., Žemaičių vyskupystė buvo padidinta, — prie jos buvo pirskirtos 93 Vilniaus vyskupystės parapijos — Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Utenos, Obelių, Zarasų, Kuršo ir Žiemgalos dekanatai). Vyskupo raginama, kunigija tapo uoliausia blaivybės platintoja; ji surašinėjo žmones į blaivybės brolijas. 1858 m. pradėtas darbas greit išsiplėtė, ir daugumas tikinčiųjų pasižadėjo niekad nebegerti. Vyskupo prašomi, raginami, o kartais ir spiriami, dvarininkai ėmė uždarinėti smukles ir bravorus. Pasisekimas buvo toks didelis, jog kai kuriose parapijose blaivybės brolijos nariais pasidarė net 97% visų gyventojų. Pajuto tą ir iždas, nes staiga sumažėjo degtinės pajamos. 1859 m. iždas buvo apskaičiavęs iš Kauno gubernijos gauti nuo degtinės 948.056 rublius, o tegavo vos 53.146 rublius. Vilniaus gubernijoje degtinės pajamos kad ir sumažėjo, bet ne taip labai: ten buvo tikėtasi 929.305 rublių, o gauta 336.781 rublis. Aiškus dalykas, kad valdžia jau vien dėl to turėjo atkreipti dėmesį į blaivybės brolijas. Bet aukštoji valdžia nesipriešino blaivybei. Prieš blaivybę ėjo tik tie, kurie dėl jos nustojo savo pelno, ypač žydai ir jų palenkti žemesnieji valdininkai, kurie ir brolijose norėjo atrasti politinę veiklą.

Paveikslas, išleistas blaivybės įvedimui paminėti

Blaivybės brolijų suvaržymai. Jau iš pat pradžių Vilniaus generalgubernatorius ir Kauno gubernatorius buvo pradėję kabintis prie vyskupo ir kunigų, drausdami blaivybės brolijas, nes tada buvo uždraustos visos draugijos. Tačiau vyskupas nemetė savo gražaus darbo. Jis aiškinosi, kad brolija nesanti draugija, o vien tik religinis susibūrimas. Kai administracijos organai su tuo nenorėjo sutikti, tai vyskupas aiškinosi, kad tai pagaliau nesanti jokia organizacija, kad Bažnyčia tuo būdu tik mokanti tikinčiuosius dorai gyventi. Tada blaivybės priešai ėmė kelti kunigams bylas už tai, kad jie, esą, prievarta verčią dėtis į brolijas, kad gąsdiną nepriimsią geriančiųjų mirusių į kapus, neduosią jiems išrišimo, nekrikštysią jų vaikų, nedarysią jungtuvių ir t.t. Kadangi tokių atsitikimų iš tikro pasitaikydavo, tai vyskupas su tomis bylomis turėjo nemaža vargo. Todėl jis ragino kunigiją būti atsargesnę. Tačiau vyskupas nesiliovė kiekviena proga raginęs tikinčiųjų nebegerti; ragino gyvu žodžiu, ragino savo viešaisiais laiškais ir blaivybės skatinamaisiais raštais. Jis net buvo sumanęs tam tikslui leisti specialų laikraštį ,,Pakeleivingą“, bet negavo leidimo.

Blaivybės priešininkų patraukti, valdininkai veikdavo prieš blaivybę, dėdamiesi iždo interesų ir valdžios autoriteto saugotojais. Tačiau jiems ilgai nesisekė, nes centro valdžia ir net pats caras buvo pagyręs blaivybę. Todėl beveik visos bylos dėl blaivybės pasibaigdavo vyskupo laimėjimu, ir kunigai dėl to nenukentėdavo. Administracijai spiriant, blaivybės brolijų narių surašinėjamosios knygos buvo nustotos vesti, tačiau blaivybė dėl to nė kiek nesusilpnėjo. Patys parapijonys daug kur ėmė bausti apylinkės girtuoklius, o blaivybei paminėti statė kryžius ir paminklus. Vyskupas, susiartinęs su šviesesniais dvarininkais, vertė juos panaikinti visas smukles. Kai kuriose apskrityse tatai buvo nutarę padaryti net bajorų suvažiavimai. Šitaip buvo iki pat 1863 m. sukilimo, kada Muravjovas uždraudė visokius susibūrimus.

Blaivybės paminklas Skapišky

Blaivybės platinimo uždraudimas. Norėdamas išnaikinti visas nuo rusų valdžios nepriklausomas organizacijas, Muravjovas pranešė vyskupui Valančiui, kad kiekvienas kunigas, išdrįsęs organizuoti ar palaikyti blaivybės broliją, būsiąs baudžiamas pirmą kartą 100, o antrą kartą 200 rublių ir būsiąs atiduotas karo teismui: esą, brolijose slaptai susiburią revoliucionieriai, iešką visokių kelių prieiti prie visuomenės. Vyskupas buvo priverstas perspėti kunigiją, kad brolijų nebekurtų, o blaivybę skelbtų tiktai bažnyčiose, mokydami doros. Tačiau rusų valdininkai generalgubernatoriaus įsakymą ėmė aiškinti daug plačiau ir užvesdavo kunigams bylas po kiekvieno žodžio, pamoksle pasakyto prieš girtybę. Bylų varginami, kunigai nutilo kalbėję apie blaivybę, ir ji ėmė nykti. Jos priešai pasirūpino, kad būtų paskelbti valdžios įsakymai dėl degtinės prekybos; būdavo aiškinama, kad gerti ne tik galima, bet ir reikią. Tuo būdu dingo didelis tautos blaivinimo darbas; o patsai brolijų panaikinimas sudavė skaudų smūgį tautos organizuotumui: po jų uždraudimo ilgą laiką Lietuvoje nebebuvo jokių organizacijų.

Kova su girtybe buvo iš naujo pradėta tik 1908 m., įkūrus Blaivybės Draugiją, kuri ir dabar tebeveikia.

Rusų kolonizacija Lietuvoje

Kolonizacijos pradžia. Visų rusinamųjų pastangų vainikas turėjo būti rusiškojo gaivalo atgabenimas į kraštą: per jį buvo norima skiepyti rusiškumą lietuviams. Tačiau tas darbas rusams nesisekė.

Nepriklausomosios valstybės laikais tikrojoje Lietuvoje rusų gaivalo dar nebuvo; jis atsirado tik užėmus Lietuvą rusams. Bet iš pradžių tai tebuvo tik carams nusipelnę generolai, kuriems buvo išdalinta daugelis buvusių valstybės dvarų, o vėliau ir konfiskuotieji bajorų dvarai. Planinga kolonizacija, t. y. gausingų rusų būrių gabenimas į Lietuvą, į konfiskuotas žemes, teprasidėjo tik po 1831 m. sukilimo. Bet toji kolonizacija buvo nevykusi: atgabenti rusai valstiečiai skurdo, o kai kur išsikraustė arba sulietuvėjo.

Daug energingiau buvo pradėta varyti kolonizacija nuo Muravjovo laikų. Po 1863 m. sukilimo buvo konfiskuota apie 60.000 dešimtinių žemės, į Rusijos gilumą ar Sibirą buvo išgabenti ištisi kaimai, ir visose tose konfiskuotose žemėse buvo įkurdinti rusai. Daugeliui nusikaltusių dvarininkų buvo įsakyta savo dvarus parduoti — tiktai rusams. Jei kas paskirtu laiku nesuspėjo parduoti, iš tų žemės buvo atimtos ir atiduotos rusams kolonistams arba išsimokėtinai parduotos rusams valdininkams. Tada ir atsirado daugelis naujų rusų valdomų dvarų ir ištisų rusų kaimų Lietuvoje.

Žemės pirkimą varžąs įstatymas. Norėdama paruošti kelią rusiškajam gaivalui kurtis Lietuvoje, rusų valdžia išleido specialų įstatymą, nukreiptą prieš bajoriją, kuri buvo laikoma pavojinga rusams. Jai buvo atimta teisė pirkti žemę. Visos lengvatos žemei pirkti buvo duotos, įstatymo žodžiais tariant, „ne-lenkų kilimo asmenims (t. y. nebajorams), o ypač pravoslavų dvasininkams, sentikiams ir visiškai ištikimiems vietiniams valstiečiams“. Valstiečiams lietuviams buvo leista pirkti žemės iki 60 dešimtinių, tačiau praktikoje labai retai kas iš jų galėjo pasinaudoti ta teise, nes vietos administracija draudimą žemės pirkti taikė visiems katalikams. Leisti žemės pirkti galėjo tiktai gubernatoriai, įrodžius ištikimumą Rusų valdžiai; o tatai padaryti buvo nelengva.

Rusų kolonistų tipai Lietuvoje

Kolonizacija ir šį kartą vis dėlto nesisekė. Iš pradžių į Lietuvą suplūdo daugybė rusų valstiečių, nes jie čia buvo viliojami gražiais pažadais. Tačiau jie nemokėjo įsikurti, buvo daug tamsesni už lietuvius ir nesugebėjo tinkamai ūkininkauti. Daugelis rusų kolonistų išbėgiojo, o pasilikę skurdo (valdžios teikiamų pašalpų jiems niekad nepakakdavo). Geriau sekėsi tik tiems, kurie buvo įkurdinti valdžios išdalintuose dvaruose ir šelpiami specialiai įkurto valstiečių banko (pav., Dotnuvoje). Bet ir čia, juos palaikydama, valdžia išleido labai daug pinigų (jie buvo surenkami iš vietos žmonių, apdėjus juos dideliais mokesčiais). Kolonistams buvo teikiamos pašalpos, statomos cerkvės, mokyklos ir visur duodama pirmenybė. Pagaliau valdžia pamatė, kad nedidelėmis grupėmis išmėtyti po visą kraštą kolonistai negali išsilaikyti; tad nuo 1905 m. ėmė rūpintis juos kurdinti tik didelėmis grupėmis, kad, be to, jos ir prieš pavojų galėtų geriau atsispirti, o taip pat būtų ir valdžiai parama. Todėl nuo to laiko naujų kolonijų jau kaip ir nebebuvo kuriama, o tik stiprinamos esančiosios. Bet iki pat karo jų vis dėlto nepasisekė tinkamai sustiprinti. Iš viso Kauno gubernijoje buvo apie 7.000 rusų kolonistų šeimų. Kadangi tuo metu sustiprėjo lietuvių susipratimas ir apsišvietimas, o rusai buvo tamsiausias krašto gaivalas, — tai jie jokios didesnės įtakos lietuviams nepadarė. Jie negalėjo lietuviams daryti įtakos dar ir dėl to, kad buvo kitos tautybės, kitos tikybos, valdžios remiami, taigi lietuvių nemėgiami žmonės. Bet labiausiai lietuvius stūmė nuo rusų šių tamsumas ir moralinis pakrikimas — girtuokliavimas, muštynės, vagystės. Lietuviai kiekvieną rusą laikė nedoru žmogum. Tad savaime suprantama, kad toks gaivalas negalėjo padėti rusinimui: niekas jais nepasitikėjo, visi jų šalinosi.