30 Bir

Kultūrinė ir ekonominė ATR būklė XVIII a. pab. A. Šapokos „Lietuvos istorija”

Jėzuitų ordino panaikinimas ir Edukacinės Komisijos įkūrimas (1773 m.)

Edukacinė Komisija. Kaip tik tuo metu, kai susirinko 1773 m. seimas, atėjo popiežiaus bulė, kuria jis uždarė visų pulte puolamą jėzuitų ordiną. Tiek Lietuvoj, tiek Lenkijoj daugumas mokyklų, o taip pat ir Vilniaus akademija buvo kaip tik jėzuitų išlaikomos. Todėl tuojau kilo klausimas, ką daryti su liekančiais didžiuliais jų turtais ir kam pavesti mokyklas. Buvo nutarta visus jėzuitų turtus sunaudoti švietimo reikalams ir įsteigti vadinamąją Edukacinę Komisiją, kuri rūpintųsi mokyklomis. Ji tuojau turėjo perimti į savo žinią visas buvusias jėzuitų mokyklas ir jų turtų pajamas. Taip pat jai buvo pavesta visų kitų mokyklų priežiūra. Komisija buvo įkurta bendra Lietuvai ir Lenkijai.

Jėzuitų akademijos antspaudas (XVIII amž.) ir rektoriaus valdžios ženklas. Antspaudo viduryje — Vytis, kurio skyde vietoje dvigubo kryžiaus yra vadinamoji Jėzaus monograma (I H S). Aplink Vytį—dar 8 kiti herbai: viršuje — popiežiaus Grigaliaus XIII, jo kairėje — Zigmanto Augusto, dešinėje — Stepono Batoro; žemiau kairėje — Vazų, o dešinėje — Poniatauskų; pačioje apačioje — vysk. Protasevičiaus, jo kairėje — Radvilų, o dešinėje — Sapiegų. Rektoriaus lazda (sidabrinė) pradėta vartoti Vazų laikais. Jos viršuje esančio Vyties skyde yra tas pats I H S ženklas.

Vyskupas Ignas Masalskis, 1762-1794 m. Vilniaus vyskupas, pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas.

Komisija turėjo rūpintis tik pačiu mokymu, vadovėliais ir pinigų sunaudojimu. Visi buvusieji jėzuitų dvarai, seimo nutarimu, buvo išnuomoti neribotam laikui bajorams iš 41/2% nuo įkainotos dvaro vertės. Šitam darbui atlikti Lietuvoje ir Lenkijoje buvo sudaryta po atskirąDalomąją Komisiją. Pinigai, gaunami iš Lietuvoje, buvusių jėzuitų dvarų, pirmučiausia ėjo Lietuvos mokyklų reikalams. Bet kadangi Lietuvoje jėzuitų turtų buvo daug daugiau, negu Lenkijoj, tai ir pajamų Lietuvoje buvo daugiau. Lenkijos mokykloms savų pajamų nepakankant, joms būdavo pridedama dalis Lietuvos pajamų. Todėl Lietuvos bajorija nuolat pyko ir reikalavo nuo mokyklų atliekamas sumas skirti Lietuvos kariuomenei, o ne Lenkijos mokykloms. Tačiau šitas klausimas visą laiką liko neišspręstas.

Naujoji mokyklų sistema. Edukacinė Komisija perorganizavo visą mokyklų tinklą. Pirmiausia Lietuvoje ir Lenkijoje buvo padaryta po vieną vyriausiąją mokyklą, kuriai priklausė visų kitų krašto mokyklų priežiūra. Tokia Vyriausiąja Lietuvos Mokykla buvo pavadinta buvusi jėzuitų Vilniaus akademija. Toliau visas kraštas buvo padalintas apygardomis, o šios apygardėlėmis. Lietuvoje tokių apygardų su 7 metų mokyklomis buvo 4, o apygardėlinių mokyklų su 6 metų kursu buvo 21, tad iš viso buvo 25 mokyklos. Pradžios mokyklos buvo kuriamos prie visų parapijų, o joms reikalingiems mokytojams paruošti Vilniuje buvo įsteigta mokytojų seminarija.

Be tų, pačios Edukacinės Komisijos išlaikomų mokyklų, dar buvo likusių ir tebeveikė nemaža vienuolynų mokyklų; tebebuvo dar keletas ir protestantų mokyklų. Stanislovas Augustas, renkamas karalium pasižadėjęs, netrukus įkūrė kadetų korpusą Varšuvoje. Ten irgi mokėsi daugelis Lietuvos bajoraičių karininkais. Šios mokyklos išlaikymui Lietuvos iždas duodavo 1/3 lėšų, todėl Lietuvos bajorija buvo nepatenkinta ir nuolat reikalavo, kad už tuos pinigus ir Lietuvai būtų įsteigta tokia pat mokykla Vilniuje. Tik Radvilos savo Nesvyžiaus dvare įsteigė mažesnę kadetų mokyklą daugiausia savo reikalams. Be to, dar buvo įkurta kadetų mokyklėlė Gardine. Tačiau varšuviškė kadetų mokykla visiems buvo pavyzdžiu, ir visi žymesnieji bajoraičiai vyko tenai mokytis.

Lietuvos mokyklų būklė Edukacinės Komisijos laikais

Jėzuitų turtai, ypač Lietuvoje, buvo nepaprastai dideli. Visus jų turtus surašius, pasirodė, kad metinės pajamos iš jų Lietuvoje siekė 522.847, o Lenkijoje — 383.819 auksinų. Be to, jėzuitai turėjo daug išskolintų kapitalų; Lietuvoje jų buvo išskolinta 2.438.339, o Lenkijoje net 4.753.877 auks. Tiek už išnuomotus dvarus, tiek už kapitalus Edukacinei Komisijai buvo mokama 41/2%.

Greit pasirodė, kad Dalomosios Komisijos su tais turtais daro biznį — dvarus labai pigiai dalina savo artimiesiems, o pinigus tiesiog vagia. Todėl 1776 m. tos komisijos buvo panaikintos, ir visi turtai pavesti Edukacinei Komisijai. Bet pinigų grobstymas nesiliovė: dažnai jų pritrūkdavo net mokykloms, ir jos pradėjo skursti.

Vyriausios Lietuvos Mokyklos antspaudas

Mokyklų priežiūra dabar buvo pavesta Vyriausiajai Lietuvos Mokyklai. Ji buvo suskirstyta į dvi kolegijas. Vadinamoje moralinių mokslų kolegijoje buvo mokoma filosofijos, teologijos ir teisės mokslų. Fizinėje kolegijoje buvo mokoma gamtos mokslų, matematikos ir medicinos. Tuo būdu V. Mokykloje buvo dėstomi visi to meto universitetiniai mokslai. Daugumas dalykų tebebuvo dėstoma lotyniškai, tik kai kurie dalykai — lenkiškai (galutinai lenkų kalba čia buvo įvesta tik 1816 m., t. y. jau universiteto laikais).

Visam krašte, be to, buvo sudarytos 4 apygardos, kurių kiekvienoje buvo po vieną 6 klasių apygardinę ir po keletą triklasių apygardėlinių mokyklų. Apygardinėse mokyklose mokslas buvo išeinamas per 7 m. (V kl. tekdavo būti 2 m.); apygardėlinėse mokyklose visos klasės buvo dvimetės, todėl mokslas jose trukdavo tik 6 metus.

I Gardino apygardoj apygardėlinių mokyklų buvo šiose vietose: Vilniuje, Volkoviske, Višniove, Pastoviuose, Lydoje, Merkinėje, ir Ščucine; II Naugarduko apygardoje jų buvo Minske, Choopieničiuose, Nesvyžiuje, Slucke, Bobruiske, Berezvieče ir Lužkose. III Brastos apygardoje tų pat mokyklų buvo Pinske, Bialoje, Dombrovicoje, Liubešave ir Žuravicuose. IV Kražių apygardoje buvo Kaune, Kretingoje, Panevėžy, Raseiniuose ir Ukmergėje.

Ne visos tos mokyklos buvo išlaikomos Edukacinės Komisijos — dalis jų tebebuvo išlaikoma vienuolynų. Ypač daug mokyklų tebeturėjo pijarai. Edukacinė Komisija nė vienos vienuolynų mokyklos neperėmė į savo žinią, nors mokymą jose vis dėlto prižiūrėjo.

Pradžios mokyklos ir toliau liko prie vienuolynų ir parapijų, tik dabar jų buvo daug daugiau pristeigta.

Naujoviška mokyklų linkmė. Mokyklų reformatoriai buvo kupini šviečiamosios prancūzų literatūros idėjų, ir jų sukurtoji mokykla buvo jau liberališka. Kai naujoji mokykla išauklėjo jaunąją kartą, ši jau nebegalėjo susikalbėti su senąja. Tuo būdu bajorų visuomenė kultūriškai suskilo. Valstybės atžvilgiu senoji karta buvo konservatyvi ir bajoriškųjų laisvių garbintoja, o jaunoji karta išdidžiai siekė reformų. Tad paskutiniaisiais Respublikos gyvenimo metais padarytosios reformos buvo jaunosios kartos darbas.

Edukacinės Komisijos idėja buvo tikrai vykusi: tai buvo iš viso pirmas atsitikimas Europoj, kad švietimą paėmė į savo žinią pati valstybė. Iš to būtų galėję išeiti nemaža naudos, jei žmonės, kurie stovėjo prie to darbo, būtų buvę sąžiningesni. Bet to meto bajorija ir didikai buvo įpratę visur, kur tik prikišdavo savo pirštus, pasipelnyti. Užtat daugumas mokykloms skirtų pinigų žūdavo visokių agentų kišenėse, ir mokyklos pradėjo skursti.

Žymesnieji mokyklų kūrėjai. Iš žmonių, kurie rūpinosi Lietuvos mokyklomis, žymiausias buvo vicekancleris Jokimas Chreptavičius. Tai šviesiausioji XVIII amž. pabaigos Lietuvos asmenybė, — žmogus morališkai nesusiteršęs, doras, teisingas, darbštus, nepaprastai mokslintas ir didelis knygų mėgėjas. Edukacinės Komisijos įkūrimas buvo jo sumanymas. Vėliau, tvarkant Lietuvos mokyklas, jis buvo viso to darbo siela.

Jokimas Chreptavičius, 1773-1793 m. vicekancleris, 1793-1795 m. kancleris; Edukacinės Komisijos iniciatorius ir Lietuvos mokyklų globėjas (mirė 1812 m.).

Ne mažiau nuopelnų iš pradžių turėjo ir Vilniaus vyskupas Masalskis. Tai buvo labai mokslintas, didžios išminties, bet menkos moralės vyras. Todėl ir jo reikšmė nevienoda. Iš vienos pusės, jis buvo gobšus turtų graibstytojas, kuris daug sunaudojo visuomenės pinigo; taip pat jis buvo ir vienas iš daugelio rusų parsidavėlių. Bet iš kitos pusės, jis buvo didelis mokslo ir meno globėjas. Jo pastangomis buvo pastatyta ir dabar tebestovinti gražioji Vilniaus katedra ir didingi vyskupų rūmai Verkiuose (dabar jų jau nebėra). Jis buvo ir pirmasis Edukacinės Komisijos pirmininkas. Ypač didelis jo nuopelnas buvo tas, kad visose plačios Vilniaus vyskupijos parapijose buvo įsteigtos pradžios mokyklos (būdamas vyskupas, jis įsakė visiems savo kunigams steigti mokyklas, o vėliau per dekanus jas prižiūrėjo). Tačiau, netvarkingai gyvendamas, jis pritrūkdavo pinigų, ir sunaudojo savo reikalams dalį mokyklų lėšų. Po kelerių metų padaryta revizija atidengė 300.000 auksinų išeikvojimą (didelę tos sumos dalį buvo išeikvoję vyskupo agentai, tačiau už viską teko jam atsakyti). Dėl to jis buvo pašalintas iš komisijos pirmininko vietos. Pirmininku tuomet tapo karaliaus brolis — primas. Masalskis liko komisijos nariu, bet įsižeidęs jau nebesirūpino mokyklomis, ir jo vyskupijoje gražiai klestėjusios pradžios mokyklos vėl sunyko. O tat reiškė, kad jos sunyko beveik visoje Lietuvoje, nes Vilniaus vyskupija tada apėmė visą didžiąją kunigaikštiją, išskyrus Žemaičius.

Socialinis Lietuvos gyvenimas XVIII a. gale

Reformų sąjūdis. Stanislovo Augusto laikais valstybės gyvenime pradėjo rodytis gerėjimo žymių — buvo padaryta reformų. Tiesa, pirmosios Čartoriskių reformos buvo tuojau apgriautos. Jas apgriovė Rusija, kuri karskart vis labiau ėmė kištis į Respublikos vidaus reikalus. Jos ambasadorius čia pasidarė visagalis; beveik nuolat Lenkijoje ar Lietuvoje buvo Rusų kariuomenės dalių. O visa tai pirštu prikišamai rodė bajorijai, jog senasis posakis, kad Respublika laikantisi netvarka, yra neteisingas; tatai vertė ją susirūpinti, kaip susitvarkyti, kad būtų galima pašalinti tą priespaudą. Be to, iš Vakarų atėjusios šviečiamosios literatūros įtakoj, o ypačiai po mokyklų reformos, visuomenės švietimas pakilo. Atsirado net laikraščių; buvo spausdinama daugybė visuomenės santvarkos nagrinėjamųjų ir reformų siūlomųjų raštų. Pakilo net ekonominis gyvenimas. Tačiau visas tas judėjimas lietė tiktai bajoriją; plačiųjų visuomenės sluoksnių būklė beveik nepasikeitė.

Miestai. Miestiečiais ir valstiečiais tuo tarpu niekas nesirūpino, tik spaudė, kad jie sumokėtų daugiau mokesčių. Miestai buvo net dar labiau suvaržyti. 1768 m. visi miestai buvo pavesti seniūnų priežiūrai, o 1776 m. seimas iš visų mažesniųjų Lietuvos miestų atėmė savivaldybes. Tuo būdu miestiečiai pasidarė tokie pat beteisiai, kaip ir valstiečiai. Jie tik tuo tesiskyrė nuo valstiečių, kad nėjo baudžiavos, o mokėjo mokesčius. Šiaip, kaip ir valstiečiai, jie priklausė pono. Jei jie priklausydavo karališkojo dvaro, tai jų teisėju ir valdovu būdavo seniūnas, o jei priklausydavo privatinio dvaro, tai jų teisėju ir valdovu būdavo jo savininkas (savivaldybės, arba vadinamosios magdeburginės, teisės buvo paliktos tiktai Vilniui, Trakams, Kaunui, Lydai, Naugardukui, Volkoviskui, Pinskui, Minskui, Mozyriui, Brastai ir Gardinui).

Miestuose gyvenę žydai taip pat skurdo; beveik vieninteliu jų verslu pasidarė smuklių laikymas. Daugelis jų išsikėlė į kaimus, kur nuomojo bajorų pastatytas smukles.

Valstiečiai dar labiau skurdo. Blogiausia, kad jie visiškai neturėjo jokių teisių. Privatiniuose bajorų dvaruose jie buvo visiškoje pono valdžioje, ir ponas juos išnaudojo, kiek tik galėjo. Pasiskųsti nebuvo kam. Kiek geriau buvo bažnytiniuose ir valstybiniuose dvaruose, nes ten valstiečių teisės buvo surašytos tam tikruose aktuose, vadinamuosiuose inventoriuose. Mat, tenai reikėdavo žinoti, kokias pareigas eina valstiečiai: kai tekdavo tuos dvarus perduoti naujam ponui arba kai tam tikra komisija tikrindavo dvaro pajamas, reikėdavo žinoti, kiek iš jų imti mokesčio (1/4 visų karališkųjų dvarų — seniūnijų ir tenutų — pajamų būdavo atiduodama kariuomenės reikalams). Kokios pareigos būdavo pažymėtos tuose inventoriuose, tokias valstiečiai turėdavo ir eiti tiems dvarams. Jei kartais koks seniūnas nenorėdavo to laikytis, reikalaudavo daugiau, tai valstiečiai galėjo skųstis. Žinoma, valstiečiams skųsti poną jo paties draugams ar giminėms buvo gana sunku, ir dažniausiai jie nieko nelaimėdavo; priešingai, kartais būdavo net jie patys apkaltinami maišto kėlimu ir, pakvietus kariuomenę, skaudžiai nubaudžiami. Bet vis dėlto perdaug toli nukrypti nuo inventoriuose pažymėtų pareigų, daug daugiau reikalauti iš valstiečių būdavo nepatogu.

Valstiečio sodyba XVIII amž. gale (Norblino braižinys. darytas 1777 m.).

Baudžiavos panaikinimo klausimas. Apie baudžiavos panaikinimą bajorijos daugumas nenorėjo nė girdėti. Po I padalinimo buvo ketinta paruošti visų Respublikos įstatymų kodeksą; darbas buvo pavestas vienam mokslintam Lenkijos ponui — Zamoiskiui. Jis dirbo kelerius metus, pasitardamas su visais mokytesniais žmonėmis. Vienas artimiausiųjų jo bendradarbių buvo Lietuvos vicekancleris Jokimas Chreptavičius. Kodeksas (statutas) 1780 m. buvo pateiktas seimui patvirtinti. Jame buvo nuostatų, palengvinančių valstiečių būklę ir paimančių juos įstatymo globon. Kadangi projektas buvo iš anksto išspausdintas, tai bajorija šaukte šaukė ant jo dar seimeliuose, o atstovai, susirinkę į seimą, atmetė jį net nesvarstę. Atmetė jį svarbiausia dėl valstiečiams duodamųjų palengvinimų. „Mužikus nori padaryti bajorais, o mus — mužikais“, — šaukė bajorija. (Lietuvos bajorija to kodekso įvedimui priešinosi dar ir dėl to, kad jis buvo skiriamas abiem jungtinėm valstybėm: Lietuva nenorėjo išsižadėti savo statuto, t. y. savo atskirų teisių).

Kanauninkas Povilas Bžostauskas, didelis valstiečių globėjas, Paulovo dvaro valstiečių savivaldybės kūrėjas († 1827 m.).

Baudžiavos naikinimas atskiruose dvaruose. Tačiau šiuo metu vienas kitas iš šviesesniųjų bajorų ir didžiūnų suprato, kad valstiečių vergovė ne tik nežmoniška, bet ir nenaudinga patiems dvarininkams. Todėl kai kurie iš jų patys savo iniciatyva išlaisvino valstiečius, sau pasilikdami tik žemę. Su tokiais laisvaisiais valstiečiais jie darė sutartis, pagal kurias valstiečiai apsiėmė dirbti pono žemę ir mokėti jam tam tikrą mokestį arba duoti tam tikrą dalį derliaus (pav., vicekancleris Chreptavičius ėmė iš visų savo atleistųjų valstiečių 1/з derliaus). Atleistiesiems valstiečiams pareigų buvo paliktos tiktai talkos, dvaro sargyba ir važinėjimas dvaro reikalais. Lietuvos referendorius kanauninkas Povilas Bžostauskas visus savo Merkinės dvaro (prie Turgelių, netoli Vilniaus) valstiečius atleido vien už piniginį mokestį ir net davė jiems savivaldybę. Iš dalies atleido nuo baudžiavos kai kurių savo dvarų valstiečius ir Vilniaus vyskupas Masalskis. Bet vis dėlto tokių ponų buvo labai maža. Kiti nenorėjo sekti ir net labai tuo piktinosi: mat, jų dvarų valstiečiai, matydami, kad kitur geriau gyventi, nerimo, bėgdavo nuo savo ponų ir slapta apsigyvendavo kur nors tokiam dvare, kur nebebūdavo baudžiavos. Iš tikro tie, kurie buvo panaikinę baudžiavas, daug daugiau laimėjo, nes į jų dvarus pribėgdavo valstiečių net iš užsienio.

Būdavo taip pat atsitikimų, kad valstiečiai kai kur net sukildavo. Ypač garsus buvo 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas. Tai buvo neramūs tik ką prasidėjusios Baro konfederacijos laikai. Tuo pat metu buvo sukilę Ukrainos valstiečiai ir išpiovę daugybę bajorijos ir jų tarnų. Šiauliškiai buvo norėję net susidėti su jais ir bendrai kovoti, bet atvykusi kariuomenė labai žiauriai numalšino jų sukilimą.

Ekonominio gyvenimo kėlimas

Ūkis XVIII amž. vidury. Ypatingai buvo sunykęs ūkis po didžiojo švedų karo, XVIII amž. pradžioje. Nelabai jis teatsipeikėjo ir vidaus sąmyšių pilname Saksų valdymo periode. Pagaliau jis vėl buvo suardytas per vidaus karus, konfederacijas ir rusų kariuomenės nuolatinį lankymąsi Stanislovo Augusto valdymo pirmoje pusėje. Tuo metu pirmiausia kraštą naikino tarpuvaldžio kovos, vėliau — Radomo konfederacijos metu, — savo priešus persekiojanti rusų kariuomenė; pagaliau visas kraštas buvo nuteriotas Baro konfederacijos metu: tada viską plėšė ir naikino ne tik būriai konfederatų ir rusų kariuomenė, bet ir daugybė plėšikų gaujų (jos dažnai dėjosi kovojančiais konfederatais, bet iš tikro teužsiėmė tik plėšimais).

Valstybės pajamos per 1773—1775 m. padalinamąjį seimą, kai krašte šeimininkavo visoki rusų parsidavėliai, taip pat buvo visiškai sunaikintos: daugumas valstybės dvarų buvo jų išgrobstyta (seimas tą patvirtino), be to, jie išgrobstė ir visus ižde buvusius pinigus. Seimas priėmė eilę konstitucijų, kuriomis Rusams pasidarbavę didikai „už nuopelnus kraštui“ buvo apdovanoti milžiniškomis sumomis pinigų. O kadangi ižde pinigų tada nebuvo, tai jiems buvo įkeisti valstybiniai dvarai, ligi bus sumokėtos dovanotosios pinigų sumos. O kadangi pinigų niekad nebebuvo, tai daugelis tų dvarų tuo būdu ir liko jų rankose. Dėl visų tų priežasčių krašto ūkis labai sunyko, valstybės iždas amžinai ištuštėjo.

Pastangos ūkį pakelti prasidėjo po padalinimo. Tuo ėmė rūpintis tiek karalius, tiek valdžia, tiek atskiri žmonės. Tuo reikalu ne tiktai buvo kalbama ir spaudoje rašoma (buvo pradėti leisti net specialūs ūkio reikalams skiriami žurnalai), bet ir praktiškai veikiama. Daug buvo rūpinamasi kelių ir kitų susisiekimo priemonių pagerinimu. Pirmiausia buvo pagerinti visi senieji vieškeliai ir pradėti tiesti nauji. Čia didžiausias darbas buvo sutvarkymas susisiekimo per nepereinamą pelkėtą Pagirį. Vietos bajorijos rūpesčiu buvo išvesti du magistraliniai vieškeliai — iš Pinsko į Slanimą ir iš Pinsko į Voluinę (čia daugiausia pasidarbavo Pinsko bajoras T. Butrimavičius ir hetmonas Oginskis). Buvo išvesta ir daug trumpesnių kelių, pastatyta daugybė tiltų, kad nebereikėtų per upes kilotis keltais.

Tuo pat metu daug dėmesio buvo kreipiama ir į vandens kelius. Buvo valoma nuo akmenų Nemuno ir Neries vagos. Bet didžiausias darbas, atliktas šioje srityje, buvo iškastas 71/2 mylių ilgumo kanalas, kuris jungia Ščarą su Jaselda. Tuo būdu Nemunas buvo sujungtas su Dniepru, ir iš Baltijos jūros į Juodąją jau buvo galima patekti vandens keliu. Kanalas atsėjo apie 12 milijonų auksinų. Jį iškasė savo lėšomis hetmonas Oginskis (todėl jis ir šiandien dar tebevadinamas Oginskio kanalu).

Karaliaus lėšomis buvo iškastas kitas kanalas, kuris jungia Pripetės intaką Piną su Bugo intaku Muchavcu. Tuo būdu iš Juodosios jūros į Baltiją atsirado dar vienas kelias, būtent Dniepras—Vysla. Tuo metu buvo pradėta ir daugiau darbų, kurie liko nebaigti.

Pramonės miestuose nebuvo jokios, nes miestiečiai buvo per daug prispausti ir neturtingi. Pasitaikydavo vienas kitas turtingesnis miestietis, bet ir tai tik didžiuosiuose miestuose; pagaliau šie buvo arba pirkliai arba bankininkai, tačiau nė vieno iš jų nebuvo pramonininko. Miestiečiai rūpinosi tik kraštui reikalingų prekių atgabenimu iš užsienio. Dirbtuves steigti pradėjo ne miestiečiai, bet didikai, nes tik jie turėjo pakankamai reikalingo kapitalo. Lietuvoje iš didikų savo dvaruose steigė fabrikus Radvilos, Sapiegos, Oginskiai, Chreptavičius. Bet didžiausių užsimojimų šioje srityje parodė Tizenhauzas.

Pirmosios dirbtuvės Lietuvoje buvo įsteigtos dar XVIII amž. pirmoje pusėje. Tai buvo Onos Sanguškaitės Radvilienės (kanclerio Karolio Stanislovo — †1719 m. — našlės) dirbtuvės. Iš jos dirbtuvių dirbinių ypač išgarsėjo veidrodžiai ir kt. stikliniai daiktai, akmens dirbiniai (pav., rašalinės, tabokinės, įvairios stalo reikmenės), keramika ir gobelinai. Be to, Nesvyžiuje buvo kilimų dirbtuvė, o visam krašte ypatingai garsėjo hetmono Mykolo Kazimiero Radvilos 1758 m. Slucke įsteigta juostų dirbtuvė (juostos to meto rūbams buvo būtinas dalykas). Nešioti gražiąją Slucko juostą buvo garbė. Dirbtuvės meistras ten buvo iš Konstantinopolio atvykęs armėnas. Jo vadovybėje dirbo 30 žmonių su 24 staklėmis. Taip pat tuo metu buvo žinomos ir Radvilų laikomos medžio apdirbimo dirbtuvės. Be to, Sapiegos turėjo dideles audyklas, Oginskiai — kilimų dirbtuves, o vicekancleris Chreptavičius 1790 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje metalo liejyklą (anksčiau buvo tik ginklų ir varpų liejyklų).

Beveik visos tos dirbtuvės buvo įkurtos gudų srityse. Tikrojoje Lietuvoje iš pramonės, galima sakyt, tebuvo tik kiekvieno turtingesnio bajoro laikomas bravoras. Labai dažnai bajorai versdavo valstiečius pirkti tam tikrą kiekį degtinės, kaip kad, pav., vertė eiti baudžiavą ar mokėti mokesčius.

Kadangi visas aukštesnysis sluoksnis buvo užsikrėtęs vakarų Europos madomis, tai iš užsienio reikėjo įvežti labai daug prekių, ir prekybos balansas būdavo pasyvus. Tad, norėdamas sumažinti importą ir paremti savąją pramonę, 1776 m. seimas išleido gyventojų išlaidų normuojamąjį įstatymą (lex sumptuaria). Juo visiems miestiečiams ir bajorijai buvo uždrausta taisytis užsienio medžiagomis, ponams buvo įsakyta savo tarnus taisyti kuo pigiausiai, o visų vaivadijų bajorijai įsakyta nešioti tam tikros spalvos vietinės medžiagos mundierius. 1778 ir 1780 m. seimuose tas įstatymas buvo pakartotas ir praplėstas, tačiau niekuomet nebuvo nustatyta, kas ir kaip turi prižiūrėti jo vykdymą. Todėl ir toliau visi dėvėjo, ką norėjo, o iš to įstatymo buvo įvykdytas tik vienas įsakymas, lietęs vaivadijų uniformas. Tuo būdu bajorija pasidarė uniformuota, lyg atskirų pulkų kariai. Bet ir mundierių medžiaga labai dažnai būdavo užsieninė. Taip pat dažnai iš užsienio būdavo perkama medžiaga ir kareivių mundiruotei.

Antanas Tizenhauzas, jo darbai ir nepasisekimai

Antanas Tizenhauzas, 1765-1785 m. kiemo iždininkas

Tizenhauzas buvo gana turtingas ponas, Lietuvos kiemo iždininkas ir artimas karaliaus bičiulis. Kai karalius jam pigiai išnuomojo visas Lietuvos ekonomijas (karaliaus pragyvenimui skirtuosius valstybinius dvarus), jis sumanė pasidaryti pramonininku ir pagaminti visko, ko tik buvo reikalinga Lietuvai. Veikiai jis įsteigė net 25 fabrikus. Jo nuosavam Pastovių dvare buvo įsteigtos tik drobės ir popieriaus dirbtuvės, o visos kitos dirbtuvės buvo karaliaus ekonomijose. Taip antai, Šiauliuose buvo įsteigta drobės dirbtuvė, pora dirbtuvių buvo įsteigta Brastoje ir jos apylinkėje; tačiau daugumas dirbtuvių buvo sukoncentruota Gardine. Mat, Tizenhauzas buvo užsimojęs padaryti Gardiną didžiuliu pramonės centru ir buvo čia pastatęs net 2 pramonės priemiesčius, iš kurių ypač buvo garsi Gorodnica.

Dirbtuvėms specialistų buvo pakviesta iš užsienio, o ateičiai jie buvo ruošiami iš valstiečių tarpo. Tam tikslui jiems buvo įsteigta ir speciali bendrojo lavinimo mokykla, kur buvo surinkta 300 berniukų ir 100 mergaičių. Tose dirbtuvėse buvo gaminamos įvairiausios gyvenimo reikmenės — adatos, segtukai, kojinės, skrybėlės, įvairios medžiagos, kilimai, kortos, pakinktai, karietos ir t.t. Visoms toms dirbtuvėms įrengti reikėjo didelių sumų; dirbtuvės betgi ėmė duoti nuostolių, ir Tizenhauzas turėjo bankrutuoti.

Tizenhauzas buvo ne vien pramonininkas, bet ir politikas. Karaliaus palaikomas, jis labai greit pasidarė pirmąja asmenybe Lietuvoje. Čia jis šeimininkavo, nesiskaitydamas su niekuo. Net daugumą seimelių jis sugebėjo paimti į savo rankas. Visa, ką karalius darė Lietuvoje, ėjo per jo rankas. Todėl daugelis juo buvo nepatenkinti, o kai 1780 m. seime pasirodė, kad jis yra išeikvojęs net iždo pinigų, jo priešai privertė karalių nuo jo nusitolinti. Ekonomijos iš jo buvo atimtos ir išnuomotos kitam. Ilgai užtrukusi byla ir kaltinimas išeikvojus apie 800.000 auksinų jį visiškai sunaikino. Jis mirė, tebeturėdamas kiemo iždininko titulą, bet jau nebeidamas jokių pareigų. Jo įkurti fabrikai visai sunyko, nes patys negalėjo išsilaikyti, o jų palaikyti niekas nesirūpino.

Gorodnica 1789 m. Gardino priemiestis, kur Tizenhauzas buvo įrengęs fabrikų (sena graviūra)