59. XX a. kultūros bruožai

XX a. kultūros raidos sąlygos

Būdingas XX a. reiškinys – spartus Raštingų žmonių daugėjimas. Pradinis mokymas yra privalomas ne tik Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse, bet ir Lotynų Amerikos ir Azijos šalyse, net kai kur Afrikoje. Didžiumoje Vakarų ir socialistinių Europos valstybių antrojoje amžiaus pusėje įstatymais buvo nustatyta, kad vaikinai ir merginos turi įgyti vidurinį išsilavinimą arba bent lankyti mokyklas iki 16 ar 18 metų.

Po Antrojo pasaulinio karo kelis kartus padidėjo ne tik vidurinių mokyklų moksleivių, bet ir studentų skaičius. Pavyzdžiui, tik 1950-1970 m. JAV ir Italijoje studentų padaugėjo 2,3 karto, VFR – 2,7 karto, Didžiojoje Britanijoje – 3 kartus, Prancūzijoje – 3,7 karto. Vidurinio ir aukštojo mokslo masiškumas – tai didžiulis laimėjimas, nes iš didelio skaičiaus galima atrinkti pakankamai gerų specialistų mokslinio tyrimo laboratorijoms ir aukštosioms mokykloms. Tačiau sumažėjo išsilavinusios visuomenės dalies kūrybiškumas humanitarinės kultūros sferoje. Dar XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje daugelis inteligentų bandydavo savo jėgas literatūroje, tapyboje, muzikoje. Dažnai jų rezultatai būdavo kuklūs, bet svarbus pats siekis tapti aktyviais kūrėjais, o ne pasyviais vartotojais. „Vartotojiškumo“ įsigalėjimas būdingas XX a. Tai išvirkščioji technikos pažangos pusė.

XIX a. paskutinį dešimtmetį atsirado kinas, XX a. 3-iąjį dešimtmetį paplito radijo transliacijos, po Antrojo pasaulinio karo – televizija. Nuolat didėjo knygų, laikraščių ir žurnalų tiražai. Visa tai, kaip ir kylantis gyvenimo lygis bei tobulėjančios susisiekimo, ryšių priemonės, augantis raštingumas, platiesiems gyventojų sluoksniams sudarė palankias sąlygas pažinti kultūros lobius, skatino, kad pasaulyje sparčiai paplistų jos naujovės. O tokių naujovių mūsų amžiuje radosi daug, buvo sukurta naujų literatūros ir meno šedevrų. Sąlygos pažinti kultūros lobius ir tapti jos kūrėjais buvo geresnės negu bet kada žmonijos istorijoje, įprastu reiškiniu tapo menininkų gastrolės ne tik savo krašte, bet ir tolimose šalyse. Televizija leidžia išvysti viso pasaulio spektaklius, kino filmus, koncertus. Tačiau sąlygos – tik prielaidos, kurios toli gražu neužtikrina kultūros suklestėjimo.

XX a. kultūrai gresia rimtas pavojus – komercinis požiūris, kada svarbiausiu, o dažnai ir vieninteliu kūrėjo vertės matu tampa tai, kiek jo kūrinys pritraukia žiūrovų ir duoda pelno. Komercinis požiūris naikina kultūrų įvairovę.

Stalinizmo ir nacizmo įtaka kultūrai

Kultūros raidą tarpukario metais deformavo stalinizmas SSRS ir nacizmas Vokietijoje. Ir vienur, ir kitur literatūra ir menas buvo panaudojami politiniams tikslams: rašytojams, dailininkams, aktoriams valdžia diktuodavo kūrinių temas, jie privalėjo šlovinti diktatorių darbus ir pačius diktatorius. Nepaklusniems buvo uždrausta kūrybinė veikla, juos persekiojo, o stalininėje SSRS neretai baudė ilgamečiu įkalinimu ar netgi mirtimi. Nacizmas, kaip žinoma, buvo sunaikintas 1945 m., o SSRS po Stalino mirties spaudimas rašytojams ir menininkams sušvelnėjo, bet komunistų partija ir toliau uoliai kontroliavo kultūrinį gyvenimą. Tiktai nepatikimų kultūros veikėjų jau nebežudydavo ir gana retai begalindavo. Juos, pvz., Nobelio premijos laureatą rašytoją A. Solženiciną, filosofą ir rašytoją A. Zinovjevą, išsiųsdavo į užsieni ir neleisdavo sugrįžti. Valdžia griežčiau ar švelniau kontroliavo kultūrą visose socialistinėse valstybėse.

Kultūros vienodumas ir įvairovė

Visais laikais pasaulyje egzistavo skirtingos kultūros. Vienos jų turėjo įtakos didžiuliams regionams, kitos likdavo izoliuotos. Ypatingas vaidmuo teko Vakarų Europos kultūrai, kuri nuo XV a. pabaigos-XVI a. pradžios – didžiųjų geografinių atradimų epochos – išplito kituose žemynuose. Tokią įvykių raidą skatino ne vien europiečių kolonizacija, bet ir Vakarų mokslo ir technikos laimėjimai. Pastarieji lėmė, jog savitos ir senos kultūros šalys, kaip antai Japonija ir Kinija, perėmė Vakarų kultūros elementus. Tačiau jos išsaugojo savo geriausias tradicijas.

Vis dėlto ir šios Tolimųjų Rytų valstybės išgyvena šiuolaikinės komercinės kultūros antplūdį, tiktai jos, kaip ir musulmoniškos šalys, bando gintis. Kituose pasaulio regionuose komercinė Vakarų kultūra tiesiog išstumia vietinę, kuri negali konkuruoti su amerikiečių muzika, filipais, televizijos laidomis. Mat JAV kino, garso įrašų, televizijos kompanijos skiria milijardus dolerių savo produkcijai reklamuoti. Jau daug metų tęsiasi JAV ginčas su Europos Sąjunga dėl pastarosios vadovaujančių institucijų nutarimų, įpareigojančių televizijos stotis transliuoti ne mažiau kaip 50 proc. europiečių gamybos filmų ir kitų laidų. Vakarų Europa bent šiek tiek priešinasi amerikiečių komercinės kultūros ekspansijai, o Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir buvusiose socialistinėse šalyse ir šito nedaroma. Holivudo filmų konkurencija sužlugdė Vietos kinematografiją net Rusijoje ir Lenkijoje, nors šių Šalių kino menas buvo garsus pasaulyje. Didėjantis amerikiečių komercinės, masinės kultūros antplūdis kelia didžiulę grėsmę pasaulio kultūrinei įvairovei.

Elitinės ir masinės kultūros tendencijos

Iki XIX a. liaudies kultūra ir profesionalioji, arba vadinamoji elitinė kultūra, viena su kita mažai siejosi. Menininkai tada dažnai buvo išlaikomi valdovų ar didikų, kurių užsakymus jie atlikdavo. Tik XIX a. kultūros kūrėjai tapo nepriklausomesni. Mat plintant švietimui, kylant ūkio gerovei, smarkiai padaugėjo išsilavinusių ir bent kiek pasiturinčių žmonių, kurie galėjo pirkti knygų, lankyti teatrus, koncertus, dailės parodas. Todėl dailininkai, rašytojai, muzikai jau galėjo pragyventi iš savo kūrybos, jiems nebereikėjo valdovų ir didikų globos.

XIX a. profesionalios kultūros kūrėjai dažnai naudojo liaudies meno motyvus. Tai darė jų kūrybą suprantamą daugeliui, netgi nedidelio išsilavinimo gyventojams. Padėtis pasikeitė XX a. pradžioje. Viena vertus, pasireiškė menininkų, vėliau ir literatų, siekimas eksperimentuoti, rasti neįprastas vaizdavimo formas, nutraukti saitus su klasikinėmis tradicijomis. XX a. pradžioje Vakaruose ėmė reikštis įvairios modernizmo srovės. Vėliau atsirado dailės kryptis, visiškai nustojusi vaizduoti realų pasaulį, – abstrakcionizmas. Jos teoretikai teigė, kad dailininkas turi perteikti savo išgyvenimus ir įvaizdžius abstrakčiomis formomis. Modernistų kūryba dažniausiai buvo ir lieka nesuprantama platesniesiems visuomenės sluoksniams.

Tam tikra reakcija į elitinės kultūros kūrėjų eksperimentus tapo 8-ąjį dešimtmetį atsiradęs vadinamasis postmodernizmas. Tai labai prieštaringas reiškinys. Mene ir literatūroje jis pasireiškia perdėto modernumo atmetimu, grįžimu prie skelbtų jau atgyvenusiomis praeities formų ir stilių, netgi savotiško jų pamėgdžiojimo. Postmodernizmo pavyzdžiu grožinėje literatūroje galėtų būti įžymaus šiuolaikinio italų rašytojo Umberto Eko romanai.

XX a. susiformavo „masinė“ komercinė kultūra, kurios platintojams svarbu vien pelnas, gaunamas parduodant tos kultūros produkciją – beletristiką, kino ir televizijos filmus, muzikos įrašus ir kt. Žinoma, masinė kultūra būna ir geresnė, ir blogesnė, tačiau dažnai gerąją išstumia blogoji. Daugelio reklamos beatodairiškai garsinamų „žvaigždžių“ asmenybės ir jų kūryba išsiskiria tik visokiais skandalais. Tačiau žmonės gali rinktis, tik reikia, kad jie šią galimybę įsisąmonintų ir ja pasinaudotų. Juk Holivude ir Vakarų Europoje sukuriama taip pat turinčių didelį pasisekimą filmų, kuriuose iškeliamos skausmingos socialinės ir politinės problemos, teigiami humanistiniai idealai. Galima būtų išskirti pasaulinio garso režisierius, kaip antai Stivenas Spilbergas („Šindlerio sąrašas“), Oliveris Stounas („Niksonas“, „J. F. K.“, „Komandante“), Romanas Polanskis („Pianistas“).

Klausimai

1. Apibūdinkite švietimo ir aukštojo mokslo raidą XX a. antrojoje pusėje ir jo prieštaringus padarinius.
2. Kokie neigiami faktoriai veikė kultūrą stalininėje SSRS ir nacistinėje Vokietijoje?
3. Apibūdinkite šiuolaikiną elitinę ir komercinę masinę kultūrą.