§ 37. Vokietijos suvienijimas „geležimi ir krauju”

Prūsijos karalystė XIX a. 6—7-ame dešimtmetyje

1848—1849 m. revoliucija nesujungė vokiečių žemių, bet troškimas sukurti vieningą Vokietijos valstybę neišblėso. Apie naują revoliuciją, beje, kažin ar kas galvojo. Vokietijos suvienijimui turėjo vadovauti Prūsija, nes Austrijos valdžia nenorėjo, kad šalis susivienytų, ir visaip tam trukdė. Prūsijai Vokietijoje teko toks pat vaidmuo kaip Sardinijos karalystei Italijoje.

Prūsija buvo gerai tvarkoma didžioji valstybė, turinti labai stiprią armiją. Jai nereikėjo kaip Sardinijai ieškoti sąjungininkų, kurie ginklu paremtų šalies vienijimą.

Augo Prūsijos ūkinė galia, ji virto pramonine šalimi. Sparčiai vyko pramonės perversmas, prasidėjęs XIX a. 4-ame dešimtmetyje. Reino srityje ir Silezijoje buvo pastatyta daug fabrikų, tiesiami nauji geležinkeliai, smarkiai padidėjo akmens anglių gavyba, metalo išlydymas, padaugėjo garo mašinų. Pavyzdžiui, 1861 m. Prūsijoje veikė 6 kartus daugiau garo mašinų negu 1846 m. Geležinkelių tinklas per du dešimtmečius (1850—1870 m.) pailgėjo nuo 3 870 iki 11 520 km.

Prūsija plėtojo švietimą ir mokslą. Įgyvendinusi visuotinį privalomą pradinį mokymą, šalis turėjo pakankamai raštingų žmonių, galinčių dirbti prie įvairių mašinų, naudotis naujais ginklais. Prūsijoje veikė konstitucija ir parlamentas, egzistavo spaudos laisvė. Tiesa, rinkimų teisė nebuvo lygi, vyriausybė buvo atsakinga ne parlamentui, o karaliui. Tačiau daugeliui vokiečių tokios laisvės tada užteko. Juk Prūsija po 1848—1849 m. revoliucijos nustojo buvusi absoliutinė monarchija.

O. fon Bismarkas ir jo veikla

Prūsija, imdamasi Vokietijos vienijimo, turėjo tam pakankamai jėgų. Jai pritarė diduma vokiečių visuomenės. Trūko tik apdairaus vadovavimo, tvirto žmogaus. Toks kaip tik buvo įžymus diplomatas ir valstybininkas Otas fon Bismarkas (1815—1898), kurį 1862 m. karalius paskyrė Prūsijos ministru pirmininku.

O. fon Bismarkas gimė vidutinių bajorų (junkerių) šeimoje. Jis studijavo universitete teisę, bet labiau domėjosi istorija, geografija ir diplomatija, gerai išmoko prancūzų ir anglų kalbą. Tarnavo valdininku teismuose. Atlikęs karinę tarnybą, šeimininkavo tėvo dvare.

1848—1849 m. revoliucijos laikotarpiu O. fon Bismarkas metėsi į politinę kovą. Jis gynė karaliaus teises ir smerkė liberalus. Tuo atkreipė karaliaus dėmesį, ir Bismarkui buvo patikimos vis atsakingesnės diplomatinės pareigos. Kai Prūsijos landtagas, kuriame daugumą turėjo liberalai, atsisakė patvirtinti valstybės biudžeto išlaidas ir kilo vadinamoji konstitucinė krizė, atėjo O. fon Bismarko valanda. 1862 m. karalius paskyrė jį — patikimą ir ryžtingą žmogų — ministru pirmininku.

Naujas vyriausybės vadovas ėmėsi stiprinti ginkluotąsias pajėgas, nepaisydamas landtago prieštaravimų. Kariuomenė padidėjo, ji buvo apginkluota naujais, greitašaudžiais šautuvais. Tarnybos laikas kareiviams pailgėjo ligi trejų metų. Visi šie pasirengimai pirmiausia buvo nukreipti prieš Austriją, kuri, Bismarko nuomone, labiausiai trukdė Prūsijai vienyti vokiečių žemes. Viename landtago posėdyje Bismarkas taip aiškino savo politiką: „Vokietijos vilčių įgyvendinimas priklauso ne nuo Prūsijos liberalizmo, o nuo jos galybės. Prūsijos sienos, nustatytos Vienos kongrese, trukdo normaliam valstybės gyvavimui. Didžiosios dabarties problemos sprendžiamos ne kalbomis ir daugumos nutarimais, kaip, deja, atsitiko 1848 ir 1849 m., o geležimi ir krauju”.

Karas su Danija

Iš tikrųjų Prūsija, vienydama Vokietiją, triskart sėkmingai kariavo: su Danįja, Austrija ir Prancūzija. Karas su Danija kilo dėl Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštysčių. Jų gyventojų dauguma buvo vokiečiai, o valdovas —  Danijos karalius. Kai Danijos karaliaus nutarimu Šlėzvige ir Holšteine įsigaliojo Danijos konstitucija, vokiečiai tai palaikė kunigaikštysčių įjungimu į šios Skandinavijos valstybės sudėtį. Vokiečių patriotai garsiai piktinosi, kad jų tautiečiai pateks visiškon svetimųjų priklausomybėn. Tuo pasinaudodamas Bismarkas įtikino Austriją drauge su Prūsija ginklu atimti iš Danijos abi kunigaikštystes.

Karas prasidėjo 1864 m. pradžioje. Maža Danija, nors jos kariuomenė narsiai priešinosi, po keturių mėnesių buvo nugalėta. Pagal taikos sutartį Šlėzvigo ir Holšteino kunigaikštystės buvo atimtos iš Danijos ir perduotos bendrai valdyti Prūsijai ir Austrijai. Tačiau bendras valdymas dar labiau padidino abiejų didžiųjų vokiečių valstybių nesutarimus.

Prūsijos—Austrijos karas

O. fon Bismarkas rengėsi naujam Karui, dabar jau su Austrija. Prūsija gerai jam pasirengė tiek kariniu, tiek diplomatiniu atžvilgiu. Bismarkui pavyko sudaryti sąjungą su Italija, gauti kitų Europos valstybių — Prancūzijos, Rusijos, Anglijos — pažadus nesikišti, laikytis nuošalyje. Kita vertus, Austriją palaikė dauguma mažesnių vokiečių valstybių, tarp jų Bavarija, Hanoveris, Saksonija, Viurtembergas. Tačiau jų armijos buvo silpnos. Vokiečių visuomenės dauguma reiškė simpatijas ne Austrijai, o Prūsijai. Bismarkui pavyko patraukti savo pusėn ir kai kuriuos darbininkų judėjimo veikėjus. Jie žinojo, kad Prūsijos ministras pirmininkas yra monarchistas ir konservatorius, tačiau manė, jog vienydamas Vokietiją jis veikia pažangos labui.

Prūsijos karas su Austrija prasidėjo 1866 m. birželio mėn. Visi Austrijos sąjungininkai buvo labai greitai sutriuškinti. Lemiamas Prūsijos ir Austrijos armijų mūšis įvyko prie Sadovos kaimo (Čekijoje). Austrai jį pralaimėjo. Trylika tūkstančių austrų karių žuvo ir tiek pat pasidavė į nelaisvę, 18 tūkst. buvo sužeista. Tuo tarpu Prūsijos armijos nuostoliai siekė tik 9 tūkst. karių.

Prūsijos karalius Vilhelmas I ir aukštieji karo vadai norėjo žygiuoti į Vieną ir tik ją užėmę pateikti taikos sąlygas. Pasigirsdavo net balsų, jog reikia visai išardyti Austrijos imperiją, o vokiečių gyvenamas jos žemes prijungti prie Prūsijos.

Ir vieniems, ir kitiems raginimams griežtai pasipriešino O. fon Bismarkas. Jis nerimavo, kad Austrijos pusėn gali stoti Prancūzija bei Rusija. Prūsijai tada tektų kariauti su trimis didžiosiomis Europos valstybėmis. Be to, Bismarkas buvo toliaregis diplomatas. Atsiminimuose jis taip grindė savo nuostatą: „Mums reikėjo visaip siekti, kad Austrijai nebūtų padaryta labai gili žaizda ir kad ji dėl to nenorėtų keršyti. Atvirkščiai, mes turėjome išlaikyti galimybę vėl suartėti su tuometiniu savo priešininku… Austrija, patyrusi didelių teritorinių nuostolių, būtų tapusi Prancūzijos sąjungininke…” Bismarkas taip pat teigė, jog, sugriovus Austrijos imperiją, jos vietoje atsiradusios slavų ir vengrų valstybės virstų sumaiščių bei revoliucijų židiniu, keliančiu grėsmę visos Europos ramybei. O vokiškos Austrijos žemės nesančios reikalingos, nes sunku jas būsią sulieti su Prūsija. „Vienos nebūtų galima valdyti iš Berlyno”, — rašė Bismarkas.

Jam pavyko tuo įtikinti karalių ir karo vadus. Austrija, pasirašiusi taikos sutartį su Prūsija, išlaikė visas savo žemes, bet atsisakė ketinimų vadovauti kitoms vokiečių valstybėms ir kištis į jų reikalus. Vokietijos Sąjunga buvo paleista. Prūsija prisijungė Šlėzvigą, Holšteiną ir keletą kitų vokiečių kunigaikštysčių; jos gyventojų skaičius padidėjo 4,5 mln. žmonių.

Šiaurės Vokietijos Sąjungos susikūrimas

Su kitomis Šiaurės ir Centrinės Vokietijos valstybėmis 1867 m. Prūsija sudarė Šiaurės Vokietijos Sąjungą. Tai buvo viena valstybė, turinti valdovą (jis vadinosi Sąjungos prezidentu), kanclerį, parlamentą, kariuomenę. Sąjungos prezidentu tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, kancleriu — O. fon Bismarkas. Parlamentą rinkti galėjo visi suaugę vyrai, t. y. rinkimų teisė buvo visuotinė. Tačiau į Šiaurės Vokietijos Sąjungą įeinančios valstybės turėjo plačią savivaldą, savus parlamentus bei jų rinkimų būdą.

Prie Sąjungos neprisijungė keturios Pietų Vokietijos valstybės (didžiausia iš jų — Bavarija). Mat tam griežtai pasipriešino, grasindama karu, Prancūzija. Tad Bismarkas ryžosi kariauti ir su ja.

Vokietija — imperija

Gerai pasirengusi Prūsija 1870 m. vasarą sukėlė karą su Prancūzija. Prūsiją rėmė visa Šiaurės Vokietijos Sąjungos ir Pietų Vokietijos valstybių kariuomenė. Prancūzija (ko nesitikėjo tuometiniai europiečiai) per porą mėnesių buvo sutriuškinta. Imperatorius Napoleonas III pateko į nelaisvę. Vokiečių kariuomenė užėmė visą Šiaurės Prancūziją ir apsupo Paryžių. Dabar Pietų Vokietijos valstybės netrukdomos įstojo į Sąjungą. Ji buvo pavadinta ir 1871 m. sausio mėn. okupuoto Versalio rūmuose iškilmingai paskelbta Vokietijos imperiją.Imperatoriumi tapo Vilhelmas I, o imperijos kancleriu — O. fon Bismarkas. Suvienyta Vokietija turėjo galingiausią Europoje armiją, labai gerą administraciją ir ūkį. Joje gyvenančios tautinės mažumos — lenkai ir Rytprūsių lietuviai — buvo vokietinamos.

Klausimai

1. Kaip O. fon Bismarkas siūlė suvienyti Vokietiją?
2. Kodėl Bismarkas nesutiko galutinai sutriuškinti Austrijos?
3. Kodėl prie Šiaurės Vokietijos Sąjungos neprisijungė keturios Pietų Vokietijos valstybės?
4. Kaip susikūrė Vokietijos imperija?
5. Kuo Vokietijos suvienijimas skyrėso nuo Italijos susivienijimo?