Viduramžių konspektas

Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. pabaigos, kurio metu visuomenės gyvenimo tvarka buvo pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi.

Konspekte rasi informaciją apie feodalinius santykius, Bizantiją, Frankų imperiją, Šventąją Romos imperiją, Kijevo Rusia. Krikščionybė ir islamas pateikti atskiruose konspektuose.

1. Susipažinkite su esminiais Viduramžių faktais.

Viduramžių asmenybės, datos bei sąvokos

AsmenybėsChronologijaSąvokos
ChlodvigasChlodvigas (466–511) – Frankų valstybės įkūrėjas ir pirmasis jos karalius, frankų genčių suvienytojas, Merovingų dinastijos pradininkas.
Šv. BenediktasŠv. Benediktas (480–547) – vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios taisyklės – Benedikto regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.
JustinianasJustinianas I (482–565) – paskutinis Bizantijos imperatorius, siekęs atkurti Romos imperiją užkariavimais, paskelbė Justiniano kodeksą VI a., vėl suvienijs beveik visas Romos imperijai priklausančias teritorijas. Rytų ortodoksų bažnyčia jį laiko šventuoju, o populiariojoje istoriografijoje jis kartais vadinamas Paskutiniu romėnu.
Grigalius I DidysisGrigalius I Didysis (540 – 604) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 590 m. rugsėjo 3 d. iki mirties, įkūręs 7 vienuolynus Italijoje, įvedęs grigališkąjį choralą, mišių reglamentą, bažnytinę dešimtinę, draudęs persekioti žydus. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje. Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste.
MahometasMahometas (570–632) – islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, per kurį Alachas perdavė Koraną, politinis veikėjas.
Karolis Martelis Karolis Martelis (688–741) – frankų valstybės Austrazijos (dab. šiaurės rytų Prancūzija ir pietvakarių Vokietija) majordomas, dalyvavo mūšyje prie Puartjė 732 m.; sutriuškino arabus, įvykdė karinę reformą.
Karolis DidysisKarolis Didysis (747–814) – Frankų karalystės valdovas, imperatorius. Jo valdymo laikai vadinami Karolingų atgimimu – oficialiai atkurta Romos imperija, atgaivinta klasikinė lotynų kalba, skatino švietimą.
Kirilas ir MetodijusKirilas ir Metodijus (826-869, 815-885) – broliai vienuoliai, skleidę krikščionybę Rytų apeigomis, sukūrę slavams pritaikytą raštą – kirilicą – IX a.
Otonas IImperatorius Otonas I (912−973) – Vokietijos karalius, pirmasis šventosios Romos imperatorius.
Mieško IMieško I (935–992) – lenkų kunigaikštis ir pirmas istorinis Lenkijos valdovas, Boleslovo I tėvas.
Vladimiras SviatoslavovičiusVladimiras Sviatoslavičius (960–1015) – Naugardo kunigaikštis (nuo 969 m.) bei Kijevo didysis kunigaikštis (nuo 980), priėmęs krikščionybę iš Bizantijos X a.
Boleslovas NarsusisBoleslovas I Narsusis (967–1025) – Lenkijos karalius.
Jaroslavas IšmintingasisJaroslovas Išmintingasis (978–1054) – Kijevo didysis kunigaikštis (1019–1054); jam valdant ypač suklestėjo šalis.
AvicenaAvicena (980–1037) – persų kilmės, tačiau daugiausia arabiškai rašęs gydytojas ir filosofas. Taip pat rašė teisės, matematikos, astronomijos, muzikos klausimais. Persiškai kūrė poemas ir lyrinius eilėraščius, arabiškai – apysakas.
Knutas II DidysisKnutas II Didysis (997–1035) – 1016–1035 m. Anglijos karalius, 1019–1035 m. Danijos karalius Knutas II ir 1028–1035 m. Norvegijos karalius.
Grigalius VIIGrigalius VII (1020–1085) – popiežius 1073–1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą. Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo. Paskelbtas šventuoju.
Vilhelmas I UžkariautojasVilhelmas I Užkariautojas (1027–1087) – Anglijos karalius ir Normandijos kunigaikštis. Vienas pačių žymiausių Anglijos valdovų, nors ir prancūziškos kilmės. Anglijos valdovu tapo po Heistingso mūšio 1066 metais.
Urbonas IIUrbonas II (1042–1099) – Romos popiežius, 1095 m. paskelbęs I kryžiaus žygį.
ČingischanasČingischanas (1155-1227) – garsiausias mongolų chanas, suvienijęs mongolų gentis ir užkariavęs dideles Vidurinės Azijos ir Šiaurės Kinijos teritorijas – nuo Ramiojo vandenyno rytuose iki Elbės upės vakaruose.
Inocentas IIIInocentas III (1161–1216) – kanonistas teoretikas, Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1198 iki mirties.
Jonas Bežemis Jonas Bežemis (1167–1216) – Anglijos karalius, kurio karaliavimo metu buvo pareikalauta priimti Didžiąją laisvių chartiją
Šv. DominykasŠv. Dominykas (1170–1221) – dominikonų ordino įkūrėjas, pamokslininkas, šventasis.
Pranciškus AsyžietisPranciškus Asyžietis (1181–1226) – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) 1222 m.
BatijusBatijus (1205–1255) – mongolų chanas, Aukso Ordos įkūrėjas.
Rodzeris BekonasRodžeris Bekonas (1214–1294) – anglų pranciškonas, vadintas „nuostabiuoju daktaru“, nors tebuvo tik magistras. Studijavo Oksforde ir Paryžiuje, apie 1256 m. įstojo į pranciškonų ordiną ir dėstė Oksfordo universitete, ypač garsėjo kaip gamtininkas.
Tomas AkvinietisTomas Akvinietis (1225–1274) – viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas, tomizmo pradininkas, Bažnyčios mokytojas, dėstęs Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas. Itin nusipelnė sujungdamas Aristotelio tradiciją su Augustino mokymu.
Markas PolasMarkas Polas (1254–1324) – Venecijos pirklys ir keliautojas, su savo tėvu ir dėde vienas pirmųjų europiečių, keliavusių Šilko keliu į Kiniją bei apsilankiusių pas didįjį chaną Chulibajų (Čingis Chano anūką).
Ivanas IIvanas I (1288-1340) – Maskvos kunigaikštis (nuo 1325), Vladimiro didysis kunigaikštis (nuo 1328).
Janas HusasJanas Husas (1369–1415) – čekų kultūros veikėjas, teologas. Savo veikaluose kritikavo katalikų dvasininkų ydas, Bažnyčios organizacinę struktūrą, kai kurias bažnytines dogmas. Paskelbtas eretiku ir sudegintas.
Johanas GutenbergasJohanas Gutenbergas (1398–1468) – vokiečių metalo dirbinių gamintojas ir išradėjas, išgarsėjo sukūręs rankinį raidžių – judančių literų – liejimo prietaisą ir rankinį spaustuvės atspaudų presą.
Žana d’ArkŽana dArk (1412–1431) – prancūzų nacionalinė didvyrė, Katalikų bažnyčios šventoji. Šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos dalyvė, vadinama Orleano mergele. Pasirodžiusi anglų apgultame Orleane ir vadovaudama išlaisvinant mistą pelnė karinę šlovę. Patekusi į anglų nelaisvę, buvo pakaltinta erezija ir sudeginta ant laužo.
Liudvikas XILiudvikas XI (1423–1483) – Prancūzijos karalius nuo 1461 m. iki mirties 1483 m., galutinai baigęs centralizacijos procesą Prancūzijoje.
Henrikas VII (Tiudoras)Henrikas Tiudoras VII (1457–1509) – Anglijos karalius ir Airijos lordas, sutaikęs rožes

Viduramžių skirstymas

  • Ankstyvieji viduramžiai. 476-1054 m.
  • Brandieji viduramžiai. 1054 – 1337 m.
  • Vėlyvieji viduramžiai 1337 – 1453 m. (1492 m.) (1517 m.)

Atkarpos

  • IV a. pab. – visas V a. ir truputis VI a. Didysis tautų kraustymasis
  • Nuo VI a. iki 800 m. Tamsieji viduramžiai.
  • VIII a. (787 m.) – XI a. vikingų epocha.
  • 800 – 900 m. Karolingų renesansas.
  • 822 m. Kijevo Rusios paskelbimas.
  • 800 – 1200 m. romanikos paplitimas.
  • (843 m.) iki XIII a. – feodalinis susiskaldymas.
  • XI – XIII a. (1096 – 1291 m.) Kryžiaus žygiai į Rytus.
  • XI  – XV a. Centralizacijos procesas.
  • XII – XIII a. viduramžių renesansas
  • XII – XV a. gotika.
  • 1337 – 1453 m. Šimtametis karas.
  • 1348 – 1351 m. maro pandemija.
  • 1378 – 1413 m. Vakarų schizma.

Datos

476 – Vakarų Romos imperijos žlugimas. Bizantijos įkūrimas. Viduriniųjų amžių pradžia;
486 – Frankų valstybės įkūrimas (Suasono mūšis);
496 – Krikštą priima Frankų karalius Chlodvigas;
500 – Frankų vadas Chlodvigas vainikuotas Frankų karaliumi;
528 – Salijų teisynas;
529 – Justiniano kodeksas;
622 – Hidžra (Machometo pasitraukimas iš Mekos į Mediną) Islamiškojo metų skaičiavimo pradžia;
732 – Rekonkista – frankai prie Puatjė sutriuškino arabus;
VIII a. vid. – Vikingų antpuolių Vakarų Europoje pradžia;
756 – Popiežiaus valstybės įkūrimas;
768 – Frankų imperiją ėmė valdyti Karolis Didysis;
787 – Normanų laivai pasirodė prie Didžiosios Britanijos krantų;
800 – Frankų imperijos susikūrimas. Karolis Didysis tapo imperatoriumi;
829 – susikūrė Anglijos valstybė;
843 – Verdeno sutartimi Frankų imperija padalijama į 3 dalis;
853 – Vikingai užpuolė Apuolę;
870 – Vikingai atrado Islandiją;
882 – Karvedys Olegas užėmė Kijevą ir pradėjo jį valdyti. Jis tampa pirmuoju Kijevo Rusios valdovu;
910 – Kliuni vienuolyno įkūrimas;
960 – Danijos krikštas;
962 – Vokiečių Šventosios Romos imperijos įkūrimas; Vokietijos karalius Otonas I buvo paskelbtas Šventosios Romos imperatoriumi;
966 – Lenkijos krikštas;
972 – Kunigaikštis Sviatoslavas kovojo su Bizantija;
977 – Prancūzijos karalius su normanų vadu sudarė sytartį, kuria jam leista pasilikti užimtose žemėse (Normanadijoje);
982 – Vikingai atrado Grenlandiją;
988 – Rusios krikštas; Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavovičius priėmė krikščionybę stačiatikybės forma;
1000 – Erikas Rudasis išsilaipino Amerikoje;
1040 – Jaroslovas žygiavo prieš Lietuvą (lietuvius);
1054 – Krikščionių bažnyčia suskyla į rytų (stačiatikių) ir vakarų (katalikų) bažnyčias
1059 – Kliuni reforma;
1066 –  Hastingo mūšis – Normandijos hercogas Vilhelmas užkariavo Angliją ir tapo jos karaliumi
1071 – Turkai seldžiukai sumušė bizantiečių kariuomenę;
1073 – Katalikų bažnyčią pradėjo valdyti popiežius Grinius VII, kuris ėmė vykdyti Krikščionių bažnyčios reformas;
1077 – Vokietijos imperatorius Henrikas IV buvo priverstas eiti į Kanosą maldauti popiežiaus atleidimo;
1095 – Popiežius Urbonas II pakvietė tikinčiuosius išvaduoti Kristaus karstą iš musulmonų;
1096 – Kryžiaus žygių pradžia; Pirmasis Kryžiaus žygis;
1099 – Vakarų Europos riteriai užėmė Jeruzalę;
1113 – Lietuvos, Žiemgalos, Kuršos, Neromos (Žemaitijos) žemės mokėjo Kijevo Rusiai duoklę;
1122 – Vorsmo konkordatas; tarp popiežiaus ir Vokietijos imperatoriaus pasirašyta sutartis – konkordas;
1132 – Prasidėjo Kijevo Rusios susiskaldymas;
1202 – įkurtas Kalavijuočių ordinas;
1204 – Ketvirtojo Kryžiaus žygio metu buvo užimtas Konstantinopolis;
1215 – Jonas Bežemis priima Didžiąją laisvių chartiją;
1223 – Kolkos mūšis;
1230 – Į Prūsiją atsikraustė kryžiuočių ordinas;
1236 – Žemaičiai prie Šiaulių sutriuškino Kalavijuočių ordiną (Saulės mūšis);
1237 – ordinų susijungimas;
1237 – 1240 – mongolai nukariavo Rusia;
1265 – parlamento atsiradimas Anglijoje;
1270 – Kryžiaus žygių pabaiga;
1291 – Krikščionys neteko paskutinio miesto Šventojoje žemėje;
1302 – sušaukti generaliniai luomai Prancūzijoje;
1337 – 1453 – Šimtametis karas (dėl Anglijos valdų Prancūzijoje);
1358 – Žakerija, valstiečių maištas Prancūzijoje Šimtamečio karo metu
1380 – Kulikovo mūšis;
1399 – Vorsklos mūšis;
XIV a. – Anglijos parlamentas pasidalino į Lordų ir Bendruomenių rūmus;
1410 – Žalgirio mūšis;
1445 – Gutenbergas išranda knygų spausdinimą;
1453 – Žlugo Bizantijos imperija;
1485 – Anglijos karalius Henrikas Tiudoras sutaiko rožes;
1492 – Amerikos atradimas;
1498 – jūrų kelio į Indiją atradimas;
1517 – reformacijos pradžia;
1519 – 1522 – pirmoji kelionė aplink pasaulį;

“Ėjimas į Kanosą” – nusižeminimas prieš priešą;
„Didžioji laisvių chartija“ (Magna Carta Libertatum) – 1215 m. birželio 15 d. Anglijos karaliaus išleistas dokumentas, apribojantis absoliučią valdžią
Abatas  – vienuolyno vadovas, bažnytinėje hierarchijoje prilyginamas vyskupui.
Abitas – Vienuolio drabužis (ilgas, drobinis, su kapišonu, perrištas virve, juodos ar rudos spalvos)
Alachas – Dievas islamo religijoje; kreipinys į Dievą islamo religijoje.
Alchemija – ankstyvosios gamtos filosofijos šaka, ezoterinis menas, apimantis chemijos, fizikos, astrologijos, menų, semiotikos, metalurgijos, medicinos, misticizmo bei religijos elementus.
Alodas – Vakarų Europos ankstyvojo feodalizmo laikotarpio individuali šeimos žemės nuosavybė.
Akras – ploto matas kai kuriose šalyse, jis lygus 0,4047 ha.
Cenzyva – Prancūzijoje feodalizmo laikais – paveldima valstiečių žemė.
Anatema – klaidatikių atskyrimas nuo krikščionių bendruomenės (bažnyčios), prakeikimas; bažnytinė bausmė, griežtesnė nei ekskomunikacija.
Antisemitizmas – neapykanta, priešiškumas žydams.
Arabeska – sudėtiniai ornamentai iš stilizuotų augalų ir geometrinių figurų
Astrologija – pseudomokslas apie žvaigždes ir jų įtaką žmogaus gyvenimui.
Aukso Orda – mongolų-totorių valstybė, įkurta XIII a. 5 dešimtmetyje chano Batijaus.
Avinjono nelaisvė – laikotarpis XIV a. kai popiežius rezidavo Avinjone;
Baudžiauninkas – valstietis, netekęs asmeninės laisvės ir žemės nuosavybės, priklausantis senjorui, kurio žemėje gyvena.
Baudžiava – teisinė valstiečių padėtis, pagal kurią jie asmeniškai tampa priklausomi nuo savo senjoro; įteisinanti jo senjoro galimybę naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu, drausti valstiečiams keisti šeimininką.
Bazilika – aukščiausio rango katalikų bažnyčia (katedra);
Bažnytinė dešimtinė – pelno dešimtadalis, atiduodamas bažnyčiai
Beduinai – stepių klajokliai
Bendruomenių rūmai – Anglijos Parlamento žemieji rūmai.
Beneficija – Vakarų Europoje ankstyvaisiais viduramžiais žemė ar kitas turtas, kurį karalius ar stambus feodalas suteikia už karinę tarnybą savo vasalui (nepaveldima)
Biurgeris – viduramžiais Vakarų Europos miesto gyventojas, naudodavesis miestiečių teisėmis
Bizantinis menas – Rytų Romos imperijos menas, formavosi veikiamas helenizmo, senovės Romos ir ankstyvosios krikščionybės, Artimųjų Rytų architektūros ir dailės, stiliui būdingas simboliškumas, misticizmas.
Burmistras – kai kurių valstybių miesto ar kitos bendruomenės savivaldos ar valdymo organo vadovas
Buržua – miesto gyventojas, turintis mieste nuosavybę ir verslą.
Cechas – amatininkų susivienijimas, saugojęs narių ekonomines ir politines teises nuo feodalų ir pirklių, vėliau nuo patriciato išnaudojimo
Celibatas – draudimas tuoktis katalikų dvasininkams.
Centralizacija – procesas, kurio metu kaupiama, telkiama į vieną vietą. Centralizuojant buvo naikinamas feodalų imunitetas ir stiprinama centrinė karaliaus valdžia.
Chanas – mongolų totorių valstybės valdovas.
Christianizacija – atvertimas į krikščionių religiją, krikščionybės platinimas.
Chartija – dokumentas, kuriame senjoras skelbia laisvajam viduramžių miestui suteikiamas privilegijas; politinis dokumentas, kuriame skelbiami kurios nors politinės grupuotės principai.
Činšas – feodalinė žemės renta, mokama pinigais arba natūra, baudžiauninkų arba žemės naudotojų piniginis mokestis žemės savininkui.
Didysis Tautų kraustymasis – IV – V a. hunų sukeltas daugelio Europos genčių judėjimas.
Dinaras – sidabrinė moneta
Disputas – ginčas žodžiu mokslo, meno, literatūros klausimais.
Domenas – Viduramžių Vakarų ir Vidurio Europos šalyse karaliaus, didžiojo kunigaikščio ar didiko paveldima žemės valda, įdirbama lažinių valstiečių.
Duoklė – prievolė žemės ūkio produktais (grūdais, kiaušiniais, paukščiais, gyvuliais ir kt.), kurią valstietis turi atiduoti savo ponui už naudojimąsi žeme.
Džihadas – musulmonų ,,šventasis karas’’ prieš kitatikius.
Ediktas – svarbus imperatorių ar karalių įsakas.
Ekskomunika – bažnytinė bausmė, atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės.
Emyras – valdovo ar jo sūnaus, valdžiusio provincijas titulas. (atitinka kunigaikštį)
Enciklika – popiežiaus kreipimasis į pasaulio katalikus
Erezija – religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai bažnyčiai.
Evangelija – tekstas, aprašantis Jėzaus gyvenimą.
Feodalas – feodo valdytojas, senjoras, dvarininkas
Feodalizmas – visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji – žemesniesiems savo vasalams. Feodalai naudojo baudžiavinį darbą.
Feodas – Vakarų Europoje feodalizmo laikais paveldima žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro už karinę ar administracinę tarnybą ir mokesčius.
Generaliniai luomai – Prancūzijos luomų atstovų susirinkimas, turintis patariamąją teisę karaliui.
Getas – žydų gyvenamasis kvartalas, rajonas.
Gildija – pirklių susivienijimas, gynęs savo narių interesus ir privilegijas;
Gotika – XII-XVI a. Europos architektūros ir dailės stilius, kuriam būdingos smailos arkos, aštrūs profiliai, architektūros masės skaidymas dekoratyviniais elementais, sudėtingi skliautų raštai, geometriniai akmens raizginiai ir vitražai languose, gausios skulptūros pastatų fasaduose ir viduje, smailos, ažūrinės bokštų viršūnės.
Grafas – pareigūnas, karaliaus ar imperatoriaus įgaliotinis, turintis administracinę, teisminę ir karinę valdžią.
Hadžas – musulmonų piligrimų kelionė į islame šventą Meką, atliekant joje religines apeigas.
Hanza (Hanzos sąjunga) – buvusi šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga.
Herbas – valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas, esantis vėliavose, monetose, antspauduose, ant pastatų, buities rakandų, knygose.
Hercogas – didiko, valdančio hercogiją, titulas, pagal padėtį aristokratų hierarchijoje žemesnis už karalių, bet aukštesnis už markizą bei grafą
Hidžra – priverstinis Mahometo persikėlimas iš Mekos į Mediną 622 metais.
Hierarchija – griežta žemesnio lygio pareigų (titulų, laipsnių) pavaldumo aukštesnio lygio pareigoms, titulams, laipsniams tvarka
Husitai – Jano Huso idėjų įkvėpto sąjūdžio Šventojoje Romos imperijoje, dalyviai.
Ikona – religinės tematikos paveikslas nutapytas ant medžio.
Imamas – kai kurių islamo atšakų dvasininkas.
Imunitetas – Viduramžių stambiųjų žemvaldžių privilegijos, išduotos karaliaus; išskirtinis kai kurių įstatymų netaikymas asmenims.
Indulgencija – Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčia už dalyvavimą kryžiaus žygyje, šventų vietų aplankymą arba pinigus.
Inkvizicija – bendras Katalikų bažnyčios institucijų, skirtų kovai su erezijomis, Bažnyčios priešininkais, pavadinimas.
Investitūra – ceremonija, kurios metu vasalui suteikiami įgaliojimai. Būna pasaulietinė ir bažnytinė.
Islamas  – viena iš pasaulio religijų, kurios išpažinėjai seka Korano mokymu, labiausiai paplitusi Azijos ir Afrikos žemynuose.
Iždas – valstybės ar miesto (gali būti gildijos, cecho ir kt.) turimi finansiniai ištekliai.
Kaaba – Musulmonų centrinė šventykla, kuriame yra šventasis juodasis akmuo.
Kalifai – Mahometo ipėdiniai, arabų valstybės vadovai
Kalifatas – musulmonų arabų valstybė.
Kanonas – visuotinai priimta taisyklė, norma; religinių taisyklių visuma.
Kanonizacija – katalikų ir stačiatikių bažnyčiose mirusiojo pripažinimas šventuoju
Kardinolas – katalikų Bažnyčios dvasininkas, rangu žemesnis už popiežių, dažniausiai vyskupas, Kardinolų kolegijos, kuri renka naują popiežių, narys.
Karolingų renesansas – VIII a. pab. – IX a. pirmosios pusės kultūrinis sąjūdis, intelektualinis ir kultūrinis pakilimas (švietimas, poezija, literatūra, architektūra) Karolio Didžiojo valdomoje Frankų valstybėje.
Katalikybė – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausia Krikščionybės šaka.
Katedra – religinis pastatas ir vyskupijos centras.
Kijevo Rusia – IX-XII a. vid. egzistavusi rytų slavų valstybė, kurios sostinė buvo Kijevas.
Kirilica – slavų kalboms pritaikytas raidynas, sukurtas pagal graikų raidyną.
Komendacija – sutartis, įtvirtinusi asmeninę ir materialinę vasalo priklausomybę nuo senjoro (už fizinę apsaugą nuo puldinėjimų).
Konkordatas – valstybės sutartis su popiežiumi, apibrėžianti Katalikų bažnyčios padėti valstybėje.
Kontraforsas – vertikali išsikišusi mūrinės sienos atrama sienai sutvirtinti arba skliautinių perdangų skėtimo jėgoms atremti.
Koranas – islamo šventoji knyga.
Krikščionybė – monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, perteiktais Naujajame Testamente.
Kryžiaus žygiai – Vakarų Europos riterių karinės kampanijos, vykdytos XI-XVI a. prieš kitatikius.
Kryžminė – kupolinė bizantiško stiliaus bažnyčia
Kronika – istorinis chronologinis aprašymas, metraštis
Lažas – prievoliniai baudžiauninkų darbai senjoro ūkyje; feodališkai priklausomo valstiečio darbas senjorui, baudžiavos apraiška.
Lenas – feodalizmo epochoje žemės valda, kurią vasalas gaudavo iš senjoro ta sąlyga, kad turėjo atlikti (karinę) tarnybą, dalyvauti teisme, atlikti pinigines ar kitas prievoles. Skirtingai nuo beneficijos lenas buvo paveldėtinis ir galėjo būti atimtas iš vasalo tik teismo sprendimu; vasalo ir senjoro santykius nustatydavo lenų teisė;
Litera – spaudoje naudota metalinė kaladėlė su iškilu veidrodiniu simbolio atvaizdu
Lordų rūmai – Anglijos parlamento aukštieji rūmai.
Luomas – socialinė grupė, turinti įstatymais ar papročiais nustatytas paveldimas teises, privilegijas ir pareigas.
Luominė monarchija – monarchijos tipas, kai karalius valdo, patariamas luomų atstovų susirinkimo.
Lupikavimas – pinigų skolinimas už labai aukštas palūkanas.
Magdeburgo teisė – viena iš labiausiai paplitusių senųjų miestų teisės sistemų, miesto teisė turėti savivaldą, susiklosčiusi XII-XIII a. Magdeburge. Šios teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai. Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, gavęs tokią teisę Jogailos privilegija
Magistratas – savivaldybės, kuriai suteikta Magdeburgo teisė, miesto taryba ir jos institucijos
Majorato teisė – paveldėjimo būdas paplitęs viduramžiais, kai visas žemes paveldėdavo vyriausias palikuonis.
Majordomas – aukštas valstybės pareigūnas; rūmų arba dvaro valdytojas, vėliau vadintas prievaizdu.
Manuskriptas – rankraštinė knyga.
Maurai – bendras Šiaurės Afrikoje gyvenančių klajoklių berberų, kuriuos VII a. islamizavo arabai, pavadinimas.
Mečetė – musulmonų maldos namai.
Meistras –  asmuo, savo amato specialistas, turintis dirbtuvę ir priklausantis cechui.
Meras – miesto savivaldos tarybos pirmininkas, miesto galva.
Metraštis – rankraštinė knyga, kurioje surašomi įvykiai pamečiui.
Metropolitas – aukščiausias katalikų ir stačiatikių vyskupo titulas
Milano ediktas – imperatoriaus Licinijaus 313 m. Milane paskelbtas aktas, kuriuo Romos imperijoje įvesta visų religijų lygybė.
Minaretas – bokštas prie mečetės
Misionierius – dvasininkas, propaguojantis savo religiją kitų religinių įsitikinimų žmonėms
Mozaika – paveikslas, kai vaizdas kuriamas iš įvairių medžiagų gabaliukų.
Muedzinas – islamo religijos dvasininkas
Mugė –  tam tikrą laiką trunkantis ir periodiškai pasikartojantis renginys, kurio metu pirkliai ir amatininkai gali prisistatyti, vieni su kitais susitikti, bendrauti, derėtis betarpiškai.
Musulmonas – islamo išpažinėjas
Natūrinis ūkis – ūkininkavimo forma, kai gamybos rezultatus suvartoja patys gamintojai
Naujasis Testamentas – Biblijos dalis, 27 krikščionių veikalai, parašyti IV a., dauguma jų labai trumpi, senąja graikų kalba.
Normanai – senieji Jutlandijos ir Skandinavijos gyventojai; vertėsi jūreivyste, piratavimu ir prekyba. Kitaip – vikingai.
Omažas – ištikimybės priesaika senjorui
Ordinas – krikščionių vienuolių organizacija, turinti įstatus, patvirtintus aukščiausio dvasininko arba valstybės apdovanojimas už ypatingus nuopelnus.
Ortodoksija  – stačiatikybė arba griežtas nustatytų principų ir teiginių laikymasis, paklusimas doktrinai.
Pameistrys – amatininkas – praktikantas, kuris mokosi amato iš meistro.
Parlamentas – aukščiausias renkamasis įstatymų leidybos ir valstybinės valdžios organas.
Patriarchas – aukščiausio rango stačiatikių dvasininkas
Piligrimas – asmuo, išsiruošęs į kelionę, kurios tikslas –  aplankyti kokią nors šventą vietą.
Pogromas – išpuolis prieš žydus ar jų turtą, smurto aktas.
Popiežiaus bulė – popiežiaus kanceliarijoje paruoštas ir antspauduotas, iškilmingos formos dokumentas, kuriuo fiksuojami svarbūs popiežiaus leidžiami teisės aktai.
Popiežiaus legatas – asmeninis popiežiaus atstovas kurioje nors šalyje arba tam tikrai Katalikų bažnyčios daliai, turintis įgaliojimus spręsti su tikėjimu susijusius klausimus.
Popiežius – Romos vyskupas ir Romos Katalikų Bažnyčios vadovas.
Privilegija – valdovo teikiama išimtinė teisė, lengvata.
Prekariumas – alodo savininko specialus raštas – pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio; pasirašęs prekariumą, alodo savinikas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės. (už skolas)
Ramadanas – šventasis musulmonų pasninko mėnuo.
Reglamenas – taisyklių rinkinys, kurio griežtai laikomasi, pavyzdžiui – cechų nuostatai, nurodantys reikalavimus gaminamai produkcijai.
Regula – krikščionių vienuolių ordino taisyklės;
Rekonkista – kovos dėl Ispanijos tarp Arabų ir Prancūzijos (baigėsi XV a. pab. arabų pralaimėjimu).
Rektorius – universiteto ir kai kurių aukštųjų mokyklų vadovas.
Riteris – feodalinėje Europoje asmuo, priklausantis kariniam bajorų luomui.
Riterių ordinas – viduramžiais katalikų vienuolių riterių karinė organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes
Romanika – IX–XIII a. Europos meno  stilius, pradėjęs formuotis Prancūzijoje; romanikos architektūrai būdinga masyvumas, griežtas geometrizmas, skliautiniai denginiai, dailei (susijusiai su architektūra) – religinė tematika, apibendrintos stilizuotos formos, plokštuminis vaizdas. Pastatai buvo statomi taip, kad tiktų gynybai karo atveju.
Rotušė – miesto savivaldybės būstinė, svarbiausia miesto institucija.
Rožių karai –  pilietinių karų serija, kariauta dėl Anglijos sosto 1455–1487 m. tarp Jorkų (balti) ir Lankasterių (raudoni) šeimų.
Saracėnai – arabai, musulmonai, kartais taip viduramžiais vadinami buvo nekrikščionys.
Savivalda – teisė ir galia savarankiškai tvarkyti ir valdyti bendruomenės viešuosius reikalus.
Schizma – religinės bendruomenės (su)skilimas, atsirandant kuriai nors naujai tikėjimo doktrinai arba erezijai.
Scholastika – mokymo būdas viduramžiais, mokslo, filosofijos, teologijos kryptis Vakarų Europoje viduramžiais.
Sekuliacija – bažnyčiai priklausančio turto perdavimas valstybei arba pasauliečiams.
Senjoras – žemės savininkas, feodalas savo baudžiauninkų ir vasalų atžvilgiu.
Servai – priklausomi valstiečiai Anglijoje
Simonija – bažnytinių pareigų pirkimas
Siuzerenas – stambus feodalas, senjoras, neturintis virš savęs kitų senjorų.
Skriptoriumas – VI-XII a. vienuolyno dirbtuvė, kurioje buvo perrašinėjamos knygos (dažniausiai religinio turinio).
Skriptorius – vienuolis, rankraštinių knygų perrašinėtojas.
Slavai – indoeuropiečių tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė, gyvenanti Vidurio ir Rytų Europoje.
Soboras – svarbiausia stačiatikių cerkvė, katedra, dažniausiai statoma miesto centre.
Stačiatikiai – krikščionių Bažnyčia, susiformavusi po Didžiosios schizmos.
Sunitai – musulmonai, kurie be Korano, šventa knyga laiko ir Suną – Mahometo gyvenimo aprašymą.
Šiitai – musulmonai, šventa knyga pripažįstantys tik Koraną.
Teocentrizmas – religinė pažiūra, laikanti dievą aukščiausia ir vienintele vertybe, skatinanti žmogų visu gyvenimu ir veikla siekti nežemiškų tikslų; daugelio religijų, ypač monoteistinių, esminė dalis.
Teokratinė teorija – reiškinių aiškinimas, kai aukščiausia valdžia yra bažnytinė;
Teologija – mokslas apie Dievą.
Titulas – asmens paveldėtas arba įgytas garbės vardas.
Trečiasis luomas – brandžiųjų viduramžių ir naujųjų laikų Prancūzijoje (iki 1789 revoliucijos) – visos gyventojų grupės, nepriklausančios privilegijuotiesiems – bajorų ir dvasininkų – luomams.
Turnyras – viduramžių riterių kovinėsų varžybos.
Universitetas – aukštoji mokykla, kurioje organizuojamos aukštosios studijos, atliekami moksliniai tyrimai.
Vasalas – žmogus, priklausantis nuo senjoro, iš kurio gaudavo žemės ir kuriam duodavo ištikimybės priesaiką bei atlikdavo įvairias prievoles.
Viduramžiai – istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. pabaigos, kurio metu visuomenės gyvenimo tvarka buvo pagrįsta vasaliniais santykiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi.
Vienuolis – krikščionybės, budizmo, islamo religinės bendruomenės narys, davęs skaistybės, neturto įžadus‏; vilki skiriamąjį drabu‏žį – abitą.
Vienuolynas – gyvenamųjų bei kitokių statinių visuma, kurioje gyvena ir meldžiasi vienuoliai.
Vikingai – ankstyvųjų viduramžių skandinavų kilmės jūrininkai–kariai, pirkliai ir plėšikai
Vilanas – viduramžių Vakarų Europoje nuo feodalo priklausomas valstietis
Vitražas – spalvoti lango stiklai, sujungti alavo rėmeliais, sukomponuoti figūromis arba ornamentais.
Žakerija – valstiečių sukilimai prieš bajorų savivalę 1358 šiaurės rytų Prancūzijoje ir Šimto metų karo laikotarpiu, kuriuos sukėlė didžiuliai mokesčiai karo reikalams.
2. Pasirinkite vieną iš šešių konspektų. Tą, kuris jums labiausiai priimtinas.

Viduramžių konspektai

  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
  • 6

Viduramžiai

Bendra viduramžių charakteristika

Politika: Visose valstybėse įsitvirtino monarchijos. Ankstyvaisiais viduramžiais valstybės išgyveno feodalinį susiskaldymą, brandžiaisiais ir vėlyvaisiais vyko centralizacijos procesai, kurių metu kūrėsi luominės monarchijos. Valdžia kildinama iš Dievo. Didelė Bažnyčios įtaka. Brandieji viduramžiai – akivaizdus popiežiaus dominavimo politiniame gyvenime laikotarpis.

Ekonomika: vyravo agrarinė ekonomika. Ankstyvieji viduramžiai – natūrinio ūkio laikai; brandžiaisiais atgimė amatai ir prekyba. Vyrauja horizontalioji prekyba.

Socialiniai santykiai: susiformuoja feodalinė sankloda (feodalizmas). Pagrindinės socialinės grupės – luomai: kilmingųjų, dvasininkų ir miestiečių (III luomo). Kilmingųjų ir dvasininkų luomai turi vidinę hierarchiją. Gyventojai buriasi į įvairias organizacijas, draugijas, brolijas. Tai korporacinė visuomenė. Ankstyvaisiais viduramžiais susiformavo baudžiava. Ji ėmė nykti vėlyvaisiais viduramžiais, nors visiškai panaikinta tik naujaisiais a.

Kultūra: didelė religijos įtaka. Ankstyvaisiais plėtojosi romanika; brandžiaisiais ir vėlyvaisiais – gotikos meno stilius.

Religija: Viduramžiais Europa tapo krikščionišku žemynu. Nuo ankstyvųjų viduramžių popiežiaus galia ir įtaka augo, pasiekdama viršūnę brandžiaisiais viduramžiais. Vėlyvaisiais viduramžiais Bažnyčios reikšmė ėmė menkti.

1 atkarpa: Ankstyvieji vid.a. 476-1054 m.

2 atkarpa Brandieji vid. a. 1054 – 1337 m.

3 atkarpa Vėlyvieji vid. a. 1337 – 1453 m. (1492 m.) (1517 m.)

ANKSTYVIEJI VIDURAMŽIAI. 476-1054 m. Trumpa istorija.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, išliko Rytų Romos imperija – Bizantija. VI a., imperatoriaus Justiniano laikais, ji pasiekė savo galybę. Šioje imperijoje susiformavo savitas, bizantinis menas, susikūrė savita civilizacija. 1453 m. ši imperija žlugo – ją nukariavo Turkai Osmanai.

Vakarų Europos viduramžių civilizacija susiformavo iš antikos, krikščionybės ir Europos genčių etninės kultūros. IV a. prasidėjęs Didysis Tautų kraustimasis V a. ėmė rimti. Daugelis Europos genčių susirado nuolatines savo gyvenamąsias vietas.

Viduramžių civilizacija užsimezgė Frankų genčių užkariautoje Galijoje. V a. Chlodvigas tapo frankų karaliumi, įvesdamas naują politinę tradiciją – valdžios kildinimą iš Dievo. 800 m. frankų karalius Karolis Didysis popiežiaus buvo karūnuotas imperatoriumi. Imperijos paskelbimas sužlugdė Bizantijos pretenzijas atkurti Romos imperiją, būti vienintele krikščionių pasaulio imperija.

Karolio Didžiojo imperijoje susiformavo visi viduramžių civilizacijos esminiai bruožai. Šioje imperijoje užgimė romanikos stilius, suklestėjo Karolingų renesansas. Dėl feodalizmo ši imperija 843 m. pagal Verdeno sutartį skilo į tris dalis. Šis įvykis laikomas feodalinio susiskaldymo pradžia. Centrinės valdžios galios sumenko, feodalai savo valdose turėjo imunitetą. Feodalinį susiskaldymą ypač didino vikingų puldinėjimai (VIII – XI a.). IX a. vikingai įkūrė slavų valstybę Rytuose – Kijevo Rusią. X a. Kijevo Rusia priėmė krikštą iš Bizantijos, kartu su juo ir bizantinį meną, kirilicą. Ši valstybė susiskaldė XIII a. jos žemės atiteko mongolams totoriams, vėliau – Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. IX a. vikingams Prancūzijos valdovas atidavė Normandiją. XI a. Normandija užkariavo Angliją. XI a. vikingų puldinėjimai nurimo, jie įkūrė valstybes Skandinavijoje.

IX a. į Europą ėmė veržtis vengrai. Jų grėsmė įtakojo Šventosios Romos imperijos paskelbimą (962 m.). Ši imperija tapo viduramžių civilizacijos skleidėja į rytus. X a. buvo apkrikštyti lenkai ir paskelbta Lenkijos karalystė.

Ankstyvaisiais viduramžiais buvo įkurti ir pirmi vienuolynai pagal VI a. patvirtintą Benedikto regulą. Vienuolynai buvo reikšmingi kultūros, religijos centrai. IX a. Kliuni vienuolynas pradėjo Kliuni sąjūdį, siekusį sustiprinti Bažnyčios pozicijas politikoje, pakelti jos autoritetą. Sąjūdis buvo sėkmingas. Bažnyčios reikšmė susiskaldžiusioje Europoje didėjo. Popiežius siekė įtvirtinti savo valdžią ir Rytinėje imperijoje – Bizantijoje. Tačiau nesėkmingai – patriarchas atsisakė paklusti. 1054 m. įvyko Bažnyčios schizma.

622 m. Artimuosiuose Rytuose gimė islamo religija. Jos pasekėjai įkūrė kalifatą. Kalifatas plėtėsi, grobdamas žemes Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Europoje (Pirėnų pusiasalis). IX a. kalifatas skilo į atskirus. Musulmonų veržimąsi iš Pirėnų gilyn į Europą VIII a. prie Puatje sustabdė frankai. Pirėnų pusiasalyje iki pat XV a. pab vyko rekonkista.

BRANDIEJI VIDURAMŽIAI. VĖLYVIEJI VIDURAMŽIAI. 1055-1453m. Trumpa istorija.

Brandieji viduramžiai laikomi aukščiausiu viduramžių civilizacijos pakilimo laikotarpiu, tuo tarpu vėlyvieji – nuosmukio laikotarpiu. Brandžiaisiais viduramžiais atgimė miestai, matai, prekyba, iro natūrinis ūkis, formavosi prekinis. XII a. buvo įkurta Hanzos sąjunga Italijos miestai gavo savivaldą. Tuo tarpu vėlyvaisiais viduramžiais ūkį apėmė didelė krizė, dažni badmečiai. Brandžiaisiais viduramžiais pradėta centralizacija ir sukurta luominės monarchijos. Vėlyvaisiais viduramžiais centralizacija užbaigta. Anglija ir Prancūzija vėlyvaisiais viduramžiais dėl to kariavo Šimtametį karą. Brandžiaisiais viduramžiais kilo investitūros ginčas. Popiežiaus galia ir įtaka politikoje pasiekė viršūnę. Tuo tarpu vėlyvaisiais viduramžiais sunyko.

Brandžiaisiais viduramžiais susiformavo riterijos etikos kodeksas. Tai riterių ir Damų kultūros laikai. Vėlyvaisiais viduramžiais riterių reikšmė sunyko. Vis stipresnes pozicijas visuomenėje išsikovojo III luomas. Brandžiaisiais viduramžiais Vakarų Europoje ėmė nykti baudžiava. Vėlyvaisiais viduramžiais, po valstiečių maištų, šis procesas spartėjo. Abiem laikotarpiais svarbus, reikšmingas socialinis sluoksnis buvo dvasininkijos luomas. Tik pačioje viduramžių pabaigoje jis ėmė menkti. Bažnyčią supurtė Vakarų schizma. Visuomenės nuotaikas puikiai atskleidė XV a. vykęs husitų judėjimas. Didžiausias viduramžių socialinis sukrėtimas – maro pandemija XIV a. vid.

Brandžiaisiais viduramžiais, XII a., gimė gotika, klestėjusi iki pat viduramžių pabaigos. XI a. buvo įkurtas pirmas universitetas. Plėtojosi pasaulietinė kultūra. Kultūros klestėjimo laikai vadinami viduramžių renesansu. Viduramžių kultūra ėmė keisti Šiaurės Italijoje – čia nuo XV a. stebimas renesansas.  XV a. buvo pradėtas knygų spausdinimas, turėjęs didelę įtaką kultūros pokyčiams.

XI a. pab. Europiečiai pradėjo didžiausią viduramžių ekspansiją į Rytus – Kryžiaus žygius. Jie truko iki pat XIII a. jų metu įvyko reikšmingiausi pokyčiai. Masiškai kūrėsi ordinai, religinės bendruomenės. Katalikų Europa išgyveno religinę euforiją. XIII a. Europai ėmė grėsti mongolai totoriai. Jie nusiaubė Rytų Europos kraštus, Kijevo Rusios žemes. XV a. iš pietų Europai ėmė grėsti Osmanų imperija. Ji 1453 m. užėmė Bizantiją. Stačiatikių centras persikėlė į Maskvos kunigaikštystę, XV a. pasiskelbusią Rusija.

Viduramžiai

Vidurinieji amžiai nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo iki Didžiųjų geografinių atradimų (476-1492 m.)

Viduramžiais vyrauja feodalinė santvarka arba feodalizmas, kai didžiausią įtaką visuomenei daro feodalai. Didžiausi socialiniai sluoksniai – feodalai ir nuo jų priklausantys valstiečiai baudžiauninkai.  Feodalams priklauso žemė, valstiečiai ir kiti turtai. Valstiečiai priklausomi nuo feodalų (asmeninės laisvės neturi), savo žemės neturi, už naudojimąsi žeme feodalams atlieka prievoles (mokesčiai, lažas). Tačiau valstiečiams lieka dalis derliaus, su kuriuo jie gali daryti ką nori. Taip pat jie turi savo įrankius, drabužius ir t.t. Tai juos skiria nuo vergų.

Viduramžiams būdingi bruožai:

  1. Barbarų valstybių kūrimasis.
  2. Frankų imperijos susikūrimas.
  3. Feodalizmo susiformavimas (feodalai ir nuo jų priklauso valstiečiai (baudžiauninkai)).
  4. Feodalinis susiskaldymas.
  5. Natūrinis ūkis.
  6. Krikščionių bažnyčios įtakos išaugimas.
  7. Miestų augimas (jų kova su feodalais).
  8. Centralizuotų valstybių susidarymas.
  9. Prekybos, amatų atgimimas.
  10. Mokslo ir kultūros atgimimas (universitetai, knygų spausdinimas).
  11. Islamo pradžia
  12. Krikščioniško pasaulio kova su musulmonais (kryžiaus žygiai, musulmonai užkariauja Ispaniją, Balkanus).

Viduramžių mokslas ir menas

Labiausiai išsilavinę – dvasininkai. Pirmos mokyklos – prie vienuolynų. Tik nuo XII a. – miestų mokyklos. Knygos perrašinėjamos (tai atlieka skriptoriai). Nuo XII a. kuriasi universitetai (teologijos, medicinos, filosofijos, teisės fakultetai). Bolonija (pirmas Europoje – IX a.), Paryžius (Sorbona), Oksfordas. Universitetuose – lotynų kalba.  Mokslo uždavinys – Dievo pažinimas. Gilinimasis į Bibliją. Mokslų užuomazgos – astrologija, alchemija. Rašomos kronikos.

Filosofai – Tomas Akvinietis (1225 – 1274 m.) ir Rodžeris Bekonas (1220 – 1292 m.).

Mokslas teorinis, atsiranda chirurgija (bažnyčia draudžia). Epidemijų (maras) metais medicina bejėgė. Leprozoriumai – raupsuotojų stovyklos (izoliuojami). Ligoninės vienuolynuose.

1445m. Gutenbergas išranda knygų spausdinimą. Tam panaudoja surenkamas metalines raides – literas ir presą. Daugėja knygų.

XI – XII a. architektūroje romaninis stilius (iš Romos). Pastatai orientuoti į rytus. Vormso katedra Vokietijoje; Puatje katedra Prancūzijoje. Masyvios, storos, sunkios sienos. Pastatai panašūs į tvirtoves. XII a. pabaigoje ima plisti gotikinis stilius. Smailios arkos ir kryžminiai skliautai. Bažnyčios aukštos, kylančios į viršų, daug puošybos: vitražai, skulptūros, centrinis langas virš durų – „rožė“. Paryžiaus Dievo motinos katedra, Lietuvoje – Šv. Onos bažnyčia Vilniuje.

Skulptūra, tapyba – bažnyčių puošybos dalis. Šventosios istorijos vaizdavimas. Nenatūralios pozos religiniams jausmams reikšti.

Literatūra: riterių poemos „Rolando giesmė“, miestiečių literatūra: „Rožės romanas“, „Lapino romanas“. Personažai: lapinas – miestietis, vilkas – riteris. XIV a. pr. Dantė „Dieviškoji komedija“.

Viduramžių visuomenė

Valstiečiai: ~iki XI a. valstiečiai tapo baudžiauninkais. Prancūzijoje – servai, Anglijoje – vilanai. Baudžiauninkų prievolės: lažas, duoklė, mokestis už naudojimąsi krosnimi, tiltu, malūnu, presu, upe, keliu. Prancūzijoje ir Anglijoje jau XV a. pab. dauguma tapo laisvais. Miestai nuo XI a. auga. Tai lemia:

  1. Intensyvus žemės ūkis, prekyba;
  2. Natūrinio ūkio irimas (natūrinis ūkis – uždaras ūkis, kai niekas neperkama ir neparduodama).

Miestai kuriasi senjorų (feodalų) žemėse. Feodalai nori visiškai kontroliuoti miestus. Prasideda miestų ir feodalų kova. Dažnai miestai išsikovoja savivaldą – Magdeburgo teisė.

Rotušėje – savivaldybė, burmistras, miestiečių teismas. Cechas – vienos profesijos amatininkų sąjunga:

  • griežti cechų įstatai nustato (reglamentuoja) darbo laiką, dirbančių skaičių, staklių skaičių.
  • Įstatai gynė nuo konkurentų – ne cechų narių. Viduramžiais cechai gamybai netrukdė. Amatininko dirbtuvėje dirbo meistras, pameistriai (kai išmoksta amato ir padaro šedevrą – tampa meistru), mokiniai.

Miestiečiai verčiasi prekyba ir amatais. Patriciatas – miesto turtingieji. Miestuose veikė turgūs, vyko prekybinės mugės. Pirklių sąjungos – gildijos (viena žymiausių – Hanza).

Feodalizmo formavimasis

Irstant gimininiai frankų bendruomeninei, susiformuoja privati žemė – alodas. Alodus turi visi laisvi frankai. Frankų karaliai už karo tarnybą dovanoja pavaldiniams žemės valdas iki gyvos galvos, kurios vadinamos beneficijomis (kartu su laisvais valstiečiais). Vėlesniais laikais beneficijų savininkai gauna iš valdovo imuninius raštus. Jie suteikia galimybę beneficijoje vykdyti administraciją, rinkti mokesčius, vykdyti teismą. Galiausiai beneficija tampa paveldimu feodu (paveldima žemės valda su visu ten esančiu turtu). Jo savininkas – feodalas

Feodalinis susiskaldymas. Senjoriniai-vasaliniai santykiai. Senjoras dovanoja žemę, vasalas – gauna. Feodaliniai laiptai.

Valstiečių priklausomybė. Prekariumas – raštas, kurį (už skolas) pasirašęs valstietis netenka žemės (alodo), bet išsaugo laisvę. Komendacija – raštas, kurį pasirašęs valstietis (už fizinę apsaugą nuo puldinėjimų) netenka asmeninės laisvės ir priklauso feodalui (baudžiauninkai, servai, vilanai).

Bizantija

395 m. Romos imperija skilo. (Rytinės dalies sostinė Bizantija, nuo 330 m. – Konstantinopolis).

Po Vakarų Romos žlugimo 476 m.- rytinė dalis vadinasi Bizantija. Valdo imperatorius. Krikščionių bažnyčios vadovas – patriarchas. Valstiečiai laisvi.

1204 m. užima kryžiuočiai, įkuria Lotynų imperiją. 1453 m. Turkija užima Konstantinopolį (tampa Stambulu) – tai Bizantijos žlugimas.

Bizantija – tiltas tarp Rytų (arabai ir kt.) ir Vakarų Europos, taip pat antikinės kultūros saugotoja, Romos imperijos tradicijų tęsėja. Naudojamos lotynų ir graikų kalbos. Perėmė Romos teisę. IX a. – universitetas. Rašoma enciklopedija, žinynai.

Su stačiatikybe plito Bizantijos kultūra. Stačiatikybę priėmė: 864 m. – Bulgarija; 988 – rusai. Raštas – kirilica. (Kirilas ir Metodijus).

Frankų imperija

Buvusioje Romos imperijos teritorijoje kuriasi barbarų valstybės. Jos – nestiprios ir neilgai gyvuoja. Pirma įtakinga, didelė, ilgai gyvavusi barbarų genties sukurta valstybė po Romos žlugimo – Frankų valstybė.

Viena iš germanų genčių yra frankai. Frankai skirstomi į salijus ir ripuarijus. 486 m. – Frankų valstybės įkūrimas. Jos įkūrėjas – Chlodvigas iš Merovingų dinastijos (V-VII a.). 496 m. Chlodvigas priima krikštą ir apkrikštija frankus.

Frankų “Salijų teisynas“ rodo, jog frankai buvo žemdirbiai, gyvulių augintojai, turėjo privačią žemę; moters padėtis buvo išskirtinė.

Frankų karalių rūmuose vis didesnę įtaką įgauna majordomai (karaliau rūmų tvarkytojai). Įsigali nauja dinastija – Karolingai (nuo Karolio Didžiojo).

Žymesni Karolingų dinastijos valdovai:

Karolis Martelis prie Puatje 732 m. sustabdo arabų veržimąsi į Europą per Ispaniją.

Pipinas Trumpasis 756 m. suteikia Romos popiežiui žemėvaldą įkuriama Popiežiaus valstybė, gyvavusi iki 1870 m.)

Karolis Didysis (768-814m.) Acheno miestas paskelbiamas sostine. Karolis Didysis valdo remdamasis grafais (sričių valdytojais). 800 m. Romos Popiežius Romoje Karolį Didįjį karūnuoja imperatoriumi. Frankų karalystė tampa imperija. Karolingų renesansas – menų ir mokslų suklestėjimas, valdant Karoliui Didžiajam (rūpinasi asmeniškai imperatorius).

Mirus Karoliui Didžiajam, jo trys anūkai 843 m. Verdeno sutartimi pasidalija Frankų imperiją. Atsiradusių trijų valstybių pagrindu formuosis būsimos Vokietija, Prancūzija ir Italija.

Šventoji Romos imperija

Po Frankų imperijos skilimo 843 m., vokiečių karalius Otonas I 962 m. paskelbtas Romos imperatoriumi. Jo valstybė – Šventoji Romos imperija (arba Šventoji vokiečių tautos Romos imperija). Susidėjo iš atskirų karalių, kunigaikščių, hercogų – imperatoriaus vasalų – valdų. Imperatorių renka pasaulietiniai valdovai ir karūnuoja popiežius. Valdžia nėra paveldima, todėl silpna. Konfliktai imperatoriaus su popiežiumi dėl įtakos krikščionių pasaulyje. Imperija panaikinta 1806 m. Panaikino Napoleonas, sumušęs Austriją (po Austerlico mūšio).

Centralizuotų valstybių susikūrimas

Prancūzija

XI a. Susiskaldžiusi į hercogystes ir grafystes. Karaliaus vasalai tik formaliai. Karalius valdo tik domeną. Karalius siekia vienyti (centralizuotai) Prancūziją:

  • remia miestai, valstiečiai, pirkliai, riteriai (smulkūs feodalai);
  • prieš centralizaciją – stambūs feodalai, kitų valstybių (Anglija) valdovai.

Glaustai:

  • 1302 m. Generaliniai luomai Prancūzijoje.
  • Bajorų, dvasininkų, miestiečių luomų atstovai. Karaliui naudingas jų pritarimas (Pilypas V). Luominė monarchija (monarchas + luomų atstovų susirinkimas).
  • Luomas – socialinė žmonių grupė, turinti paveldimas, įstatymais ir papročiais nustatytas teises, privilegijas, pareigas. Dvasininkai, bajorai ir miestiečiai.
  • Šimtametis karas (1337-1453) dėl Anglijos valdų Prancūzijoje. Žana d’Ark (1431 m.).
  • Anglai išvyti iš Prancūzijos. Anglijai liko tik Kale uostas.
  • Liudvikas XI (1461-1483) galutinai suvienijo Prancūziją.

Anglija

1066 m. Vilhelmas Užkariautojas. Jam septintadalis žemių. Vasalai turi paklusti. Prieš absoliutizmą – sukilimai. 1215 m. Jonas Bežemis priima „Didžiąją laisvių chartiją“ (Magna Charta Libertatum).

  1. Karalius nesikiša į dvasininkų skyrimą.
  2. Neuždeda ir nedidina senų mokesčių.
  3. Londonui ir kitiems miestams – savivalda.
  4. Užsienio pirkliai laisvai įvažiuoja į Angliją.
  5. Niekas negali būti suimtas, teisiamas pažeidžiant įstatymus (Konstitucijos užuomazgos)

Glaustai:

  • 1265 m. – Anglijos parlamentas (3 luomų atstovai).
  • Nuo XIV a. – lordų ir bendruomenių rūmai.
  • “Rožių karai”. Lankasteriai (baltoji) ir Jorkai (raudonoji).
  • Laimi Lankasteriai.
  • Nuo 1485 m. – Henrikas Tiudoras sutaiko rožes.
  • Henrikas VII (1485-1509 m.)
  • XV a. centralizuota valstybė.

Centralizacijos prielaidos:

  1. Natūrinio ūkio irimas (intensyvėja žemės ūkis, atsiskiria amatai, valstiečiai ima išsipirkti iš senjorų priklausomybes (XIII-XIV a.). Auga miestai. Specializacija.
  2. Miestų augimas (kovojo su feodalais, ieškojo sąjungininkų (karalius)).
  3. Prekyba. Prekiniai-piniginiai santykiai.
  4. Smulkiųjų feodalų palaikymas.
  5. Valstiečių palaikymas.
  6. Bažnyčių palaikymas.
  7. Tautybių formavimasis.

Europos vidurinių amžių visuomenės, politinės santvarkos ir kultūros bruožai

Viduramžiai – laikotarpis nuo V a. (476 m. Vakarų Romos Imperijos žlugimo) iki XV a. (Didžiųjų geografinių atradimų). XV a. šį terminą ėmė naudoti italai. Jie manė, kad viduramžiai, tai sąstingio, net nuosmukio metai, bet dabar galima teigti, kad viduramžiai – šiuolaikinės Europos vaikystė: tuo laikotarpiu pradėjo formuotis dabartinės kalbos, nacijos, šiuolaikinės kultūros vertybės. Viduramžius galima suskirstyti į:

  1. Ankstyvuosius viduramžius (V-X a.): ekonominis nuosmukis, Europoje dominuoja Frankų Valstybė, feodalinių santykių formavimasis ir įsigalėjimas, pradeda fomuotis kitos Europos valstybės.
  2. Brandžiuosius viduramžius (XI-XIII a.): tobulėja įrankiai, išauga žemės ūkio produkcijos gamyba, didėja gyventojų skaičius, pradeda augti miestai, Katalikų bažnyčia pasiekia savo galybės viršūnę, atsiranda daug ir gerai organizuotų valstybių.
  3. Vėlyvuosius viduramžius (XIV-XV a.): maro epidemijos, gyventojų skaičiaus sumažejimas, amatų ir prekybos sąstingis, ekonominiais ir kultūriniais centrais tampa Šiaurės Italijos miestai.

Terminas viduramžiai praktiškai tinka tik Europai, kitoms pasaulio dalims jis sunkiai pritaikomas.

Viduramžių visuomenė

Viduramžiu Europos visuomenė – feodalinė visuomenė. Su feodalinių santykiu raidai visuomenėje iškyla 3 grupės:

  • dvasinininkija
  • bajorija
  • valstiečiai (ši grupė vėliau pasipildė kitais visuomenės sluoksniais: amatininkais, pirkliais ir t.t.)

Pirmosios dvi grupės buvo privilegijuoti luomai, o trečioji neturėjo privilegiju, todėl kartais net nelaikoma luomu. Trečiojo luomo sąvoka taikytina tik nuo to meto, kai miestiečiai gavo privilegijų.

Riteriai. Riteriais buvo vadinami sunkiaisiais ginklais ginkluoti raiti feodalai. Jie gyveno savo pilyse. Pagrindinis jų užsiėmėmas buvo karinė tarnyba savo senjorui, kuri duodavo ir materialinę naudą. Taikos metu jie treniruodavosi, dalyvaudavo riterių turnyruose.

Valstiečiai. Viduramžiais jie sudarė 95% gyventojų. Iki XI a. beveik visi valstiečiai tapo baudžiauninkais. Jie be savo senjoro leidimo neturėdavo teisės palikti žemės, senjoras galėjo juos parduoti, teisti. Jie patys gyveno labai vargingai. Po kryžiaus žygių jų padėtis ėmė keistis, jiems buvo suteikta laisvė, arba jie patys ją išsipirko. XV a. pab. dauguma Anglijos ir Prancūzijos valstiečių jau buvo laisvi. Valstiečiai ūkinikaudavo savo ūkiuose, bet turėjo atlikti prievoles senjorui: eiti lažą (dirbti senjoro ūkyje), mokėti duoklę produktais ir naudotis tik savo senjoro įrenginiais ir tiltais už juos mokant.

XII-XIII a. įvyko didelių pasikeitimų žemės ūkyje, dėl kurių padidėjo derliai:

  • padaugėjo vandens malūnų, pradėti statyti vėjo malūnai;
  • pradėti plačiai naudoti geležiniai įrankiai;
  • žagrę pakeitė ratinis plūgas, kurį traukdavo 4-6 jaučiai (lengviau įdirbti sunkias, molingas dirvas); patobulinti arklio pakinktai;
  • trilaukė žemės ūkio sistema (jos dėka 1/3, o ne 1/2 žemės pūdymavo);

Miestai ir miestiečiai. Ankstyvaisiais viduramžiais miestų buvo labai mažai. Tik XI a. dėl žemės ūkio pakilimo ir suintensyvėjusios prekybos bei amatų jų skaičius ėmė augti. Nauji miestai kurdavosi prie feodalų pilių, upų perkėlų, prekybinių kryžkelių. Miestus juosdavo apsauginis griovys, vėliau ir medinės arba mūrinės sienos. Miestiečiai turėjo asmeninę laisvę. Miestai, įsikūrę feodalų žemėse turėdavo mokėti jiems duoklę, tačiau sustiprėję dažnai pradėdavo kovoti su feodalais ir dažniausiai gaudavo laisvę (laisvę galėjo išsipirkti arba gauti iš karaliaus komunos teisę). Išsikovoję nepriklausomybę miestai steigdavo savivaldybes, turėdavo savo iždą, kariuomenę ir teismą. Miestui vadovavo miesto taryba (magistratas), kurioje buvo renkamas meras (arba burmistras). Magistratas posėdžiaudavo rotušėje. Viduramžių miestai tapo prekybos ir amatų centrais.

Amatininkų organizacijos. Viduramžių amatams būdinga cechinė gamyba. Cechas – tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų susivienijimas, gynęs narių ekonomines ir politines teises nuo feodalų ir pirklių. Cechai turėdavo savo vėliavą, globėją-šventąjį ir įstatus, kurie apibrėždavo tvarką amatininko dirbtuvėje, gindavo amatininkus nuo nececho konkurentų, nustatydavo gaminių kainas ir kokybės reikalavimus. Už cecho įstatymų pažeidimus reikėjo mokėti dideles baudas. Ištikus nelaimei cecho nariai padėdavo vieni kitiems. Cechinės gamybos bruožai:

  1. cechą sudarydavo privačios, amatininkui priklausančios dirbtuvės;
  2. jokio darbo pasidalinimo: gaminį nuo pradžios iki pabaigos gamindavo vienas žmogus;
  3. dirbtuvėse dirbdavo meistrai, pameistriai ir mokiniai; pameistrys, norėdamas tapti meistru, turėdavo pagaminti pavyzdinį gaminį – šedevrą;
  4. dirbtuvių veiklą reglamentavo griežtos taisyklės (darbo dienos trukmė, atlyginimas ir kt.).

Viduramžių cechai buvo geriausiai prie feodalizmo sąlygų prisitaikiusi gamybos organizavimo forma. Cechinė gamyba garantavo gerą dirbinių kokybę ir leido sukaupti didelę gamybos patirtį, tobulino įrankius.

Pirklių organizacijos. Prekybai viduramžiai trukdė blogi keliai, lėtas transportas, dideli muitai, plėšikavimas. Iki X a. prekyba buvo labai menka: prekiauta tik butiniausiomis prekėmis (druska) ir prabangos dalykais (prabangiais audiniais, prieskoniais). Tik sustiprėjus amatams, prekių padaugėjo ir prekyba suintensyvėjo ir ėmė specializuotis. Pirkliai norėdami apsisaugoti nuo feodalų savivalės ir padėti savo nariams ėmė burtis į gildijas (žymiausia Hanzos gildija įkurta 1161 m.; ji vienijo vokiečių miestų pirklius ir kontroliavo prekybą Baltijos jūroje). Prekybos raidą paspartino į apyvartą paleistos aukso monetos. Italų ir žydų bankininkai XIV a. ėmė naudoti čekius, atsirado pirmieji bankai. Pirkliai ėmė steigti atstovybes įvairiuose miestuose. Atsirado specializuotos mugės.

Vidurinių amžių menas, filosofija, švietimas, mokslas ir pasaulėžiūra

Švietimas

Švietimą viduramžiais savo rankose laikė dvasininkai – labiausiai išsilavinęs gyventojų sluoksnis. Dauguma gyventoju (net didikai ir karaliai) buvo beraščiai.

Mokyklos

Augančiai bažnyčios organizacijai reikėjo žmonių, mokančių skaityti, rašyti, ir galinčių susikalbėti su kitų tautų žmonėmis. Todėl pirmosios mokyklos kūrėsi prie bažnyčių ir vienuolynų ir jose buvo mokomi dalykai („7 laisvieji menai“) reikalingi bažnyčiai: triviumas (lotynų kalbos gramatika, retorika, dialektika (diskusijų menas)) ir kvadriumas (geometrija, aritmetika, astronomija ir muzika). Gausėjant miestų, buvo pradėtos kurti miesto mokyklos išlaikomos miestiečių. XII a. jos ėmė konkuruoti su bažnytinėmis mokyklomis. Miestų mokyklose, be 7 laisvųjų menų, daugiau dėmesio buvo skiriama pasaulietiniams dalykams: skaičiavimui (platesniam), geografijai ir gamtos mokslams. 1179 m. Laterano bažnytinis susirinkimas pareikalavo steigti mokyklas prie kiekvieno bažnyčios ir katedros, kurios imtos vadinti vykupų arba katedrų mokyklomis. Kai kurios iš jų virto universitetais.

Universitetai

Universitetas – aukštoji mokykla, rengianti aukštos kvalifikacijos specialistus. Viduramžiais jie buvo reikalingi, kad rengtų specialistus, kurie galėtų užimti valstybines ar bažnytines pareigas, verstis teisininko ar gydytojo praktika. Universitetai pradėti steigti XI a. (pirmasis Bolonijoje 1065 m.). Miestai kuriuose atsirado universitetai smarkai išsiplėtė. Dažniausiai universitetą sudarė 4 fakultetai: Filosofijos (arba Laisvųjų menų), Teologijos, Teisės ir Medicinos. Pirmiausia reikėjo baigti Filosofijos fakultetą, ir tik tada buvo galima mokytis kituose. Universitetai nepriklausė nuo miesto valdžios ar feodalų, turėjo savo teismą ir nemokėjo mokesčių. Universitete mokė profesoriai, vadovavo rektorius. Visuose universitetuose buvo dėstoma lotynų kalba, todėl studentai be vargo galėjo mokytis bet kurioje Europos vietoje. Mokoma scholastiniu metodu: dėstoma žodžiu, studijuojamos knygos, dėstytojai reiškia savo nuomonę. Kadangi dauguma studentų buvo neturtingi, pasiturintys miestiečiai, norėdami jiems padėti, steigė bendrabučius, vadinamąsias kolegijas (pvz. Roberas de Sorbona 1257 m.). XIV-XV a. Europoje jau veikė apie 50 universitetų. Garsiausi buvo: Bolonijos, Paryžiaus ir Oksfordo.

Viduramžiais knygų buvo labai mažai ir jos buvo labai brangios. Bet jau XIII a. atsirado pirmieji knygynai, knygas pradėta rašyti ne tik lotynų, bet ir tautinėmis kalbomis.

Mokslas

Viduramžiais viskas buvo nukreipta į Dievo pažinimą, todėl mokslininkai pirmiausia studijavo Senąjį ir Naująjį Testamentą, ir jais stengėsi paaiškinti visus reiškinius ir žmonijai kylančius klausimus. Viduramžiais moksle apsiribota aiškinimais, bet neieškota priežasties. Į visas naujoves buvo žiūrima labai įtariai, naujų įdėjų skleidimas buvo laikomas puikybe, ir buvo smerktinas. Gamtos pažinimui buvo skirta labai mažai dėmesio. Vienas pirmųjų gamtos tyrinėtojų buvo vienuolis pranciškonas Rodžeris Bekonas (1220-1292 m.), kuris vertino eksperimentus, ir dėl to buvo persekiojamas bažnyčios. Beveik visi viduramžių mokslininkai buvo persekiojami bažnyčios.

Pagrindiniai viduramžių mokslai: astrologija ir alchemija (astronomijos ir alchemijos „motinos“). Alchemikai bandė atrasti „filosofinį akmenį“(galinti metalus paversti auksu) ir „gyvybės eleksyrą“(vaistą nuo visų ligų). Jų sukauptos žinios padėjo pagrindus šiuolaikinei chemijai. Astrologai stebėjo žvaigždes.

Viduramžiais buvo rašomos kronikos, dar vadinamos metraščiais. Tai istorijos veikalai, kuriose chronologine tvarka buvo užrašomi svarbiausi įvykiai. Viskas buvo aiškinama Dievo valia.

Menas viduramžiais buvo susijęs su religija.

Architektūra

Didžiausias dėmesys buvo skiriamas kulto pastatams: bažnyčioms, vienuolynams, katedroms. Nuo XI-XII a. paplito mūriniai statiniai.

Viduramžiams būdingi 2 architektūros stiliai:

  1. romaninis, vyravęs XI-XII a., kuriam būdinga labai storos ir neaukštos sienos, laikančios pusapskritį skliautą, iš išorės sutvirtintos pilioriais, langai labai maži, pastato viduje trūksta erdvės ir šviesos, tankiai sustatytos akmeninės kolonos, statinio vidus puošiamas freskomis; šis stilius kuria tvirtybės ir jėgos įspūdį; būdingiausi pastatai: Puatjė katedra (Prancūzija), Kelno katedra (Vokietija);
  2. gotikinis, vyravęs XII a. pab.-XVI a., atsirado Šiaurės Prancūzijoje; jam būdinga: smailioji arka ir kryžminiai skliautai, išorinės sienos stiprinamos kontraforsais, darniai sisiliejančiais su pastatu, sienos plonesnės, lubos aukštesnės, langai didesni, todėl pastatas aukštesnis, šviesesnis, erdvesnis ir grakštesnis, vidus puošiamas vitražais, o išorė – statulomis, fasado centre – didelis apvalus langas, vadinamas rože; šis stilius pastatui suteikia grakštumo, simbolizuoja tiesimąsi į viršų, būdingiausi pastatai: Reimso, Paryžiaus Dievo Motinos, Šatro katedros (Prancūzija), Kelno katedra (Vokietija).

Skulptūra ir tapyba

Skulptūromis ir freskomis bei paveikslais buvo puošiamas bažnyčių vidus. Paprastai jos vaizdavo Biblijos scenas ir šventuosius. Gotikines skulptūras ant pastatų galima buvo apžiūrėti tik iš vienos pusės, todėl jos darytos vienpusėmis. Paveiksluose dar nėra perspektyvos, vaizduojamų figurų pozos nenatūralios, kad galima būtų perteikti religinius jausmus (tikėjimą, atgailą už nuodėmes, nuolankumą). Iki XVI a. net ir piešiant valdovus nesistengta perteikti tikrų vaizduojamo žmogaus bruožų. Visiškai nebuvo vaizduojamas kasdieninis gyvenimas ir gamta.

Literatūra

Viduramžiais riteriai poetai kūrė eiliuotus romanus ir poemas, juose apdainuodami karo žygius. Žymiausia tokio tipo poema – „Rolando giesmė“, sukurta XI-XII a., kurioje aprašomi Karolio Didžiojo grafo Rolando žygdarbiai. Literatūros kūriniai nuo XIII a. buvo kuriami ir miestuose. Juose dažniausiai vaizduojamas sumanus miestietis (alegoriškai jį įkūnija Lapinas), visuomet išsisukantis iš sudėtingos padėties ir apgaunantis savo pagrindinį priešą – riterį (Vilką). Šis kūrinių ciklas vadinamas „Lapino romanu“. XIV a. pab. florentietis Dantė Aligjeris parašė „Dieviškąją komediją“, joje pavaizdavo kelionę po pomirtinį pasaulį (9 pragaro ratai, skaistykla, rojus). Šiame kūrinyje atspindima viduramžių žmogaus pasaulėžiūra. Dantė laikomas literatūrinės italų kalbos kūrėju ir reikšmingiausio krikščioniškosios poezijos pavyzdžio autoriumi.

Pasaulėžiūra

Viduramžiais žmones ištikdavo daug nelaimių: dažnai dėl gamtos sąlygų pasitaikydavo nederliaus ir bado metų. Dėl bado žmonės masiškai mirdavo, tapdavo žmogėdromis, išsekę nuo bado tapdavo įvairių epidemijų aukomis (dažniausiai maro). 1348 m. prasidėjo didžiausia maro epidemija Europoje nusinešusi apie 1/3 Europos gyventoju („Juodoji mirtis“). Viduramžių žmonės sakydavo, kad ligos – tai Dievo bausmė už nuodėmingą gyvenimą. Daliai žmonių manant, kad dėl ligų ir nelaimių kalti žydai, pastaruosius persekiodavo.

Viduramžių žmogus turėjo labai nedidelį akiratį, nes keliaudavo labai retai, gyvenimas sukosi apie senjoro pilį, bažnyčią ar vienuolyną. Keliavimui trukdė miškai ir labai prasti keliai. Žmogus apie tolimesnes vietas sužinodavo tik iš pirklių ir žygūnų. Buvo populiarios piligrimų kelionės lankant šventas vietas. Atstumą matuodavo dienomis, sugaištomis kelionėje. Viduramžiais buvo žinomi tik 3 žemynai: geriausiai Europa, nedaug Azija ir Afrika. Žemėlapiai buvo gana netikslūs. Tik po kryžiaus žygių, kai prasiplėtė geografinis akiratis, pradėta keliauti. Po Aziją (ypač po Kiniją) keliavo italas Markas Polas (~1254-1324 m.), kuris parašė svarbias, savo kelionės knygas: „Stebuklų knyga“ ir „Marko Polo knyga“.

Viduramžiais buvo manoma, kad visatos centras yra žemė (geocentrizmas). Žemė buvo įsivaizduojama kaip diskas, kurį gaubia kupolas – dangus, kuiuo keliauja Saulė, Mėnulis ir žvaigždės.

Svarbiausias vaidmuo dvasiniame visuomenės gyvenime teko krikščionybei. Visuomenės nariu žmogus galėjo tapti tik apsikrikštyjęs. Dvasininkai buvo didelis autoritetas, nes buvo išsilavine ir raštingi. Viskas buvo aiškinama Dievo valia, o visos nelaimės – tai Dievo bausmės. Į žemišką gyvenimą žiūrėta kaip į laikiną, kurį pakeis amžinas pomirtinis gyvenimas.

Visuomenės gyvenimas kito labai lėtai, ir atrodė pastovus bei monotoniškas. Vidutinė gyvenimo trukmė tik 30-40 metų, todėl pokyčių niekas net nepastebėdavo. Ilgainiui krikščionybė įtvirtino linijiškumo pojūtį, manyta, kad artėjant pasaulio pabaigai, žmonija vis blogėja, iš ateities nėra ko tikėtis.

Prietaringumas – vienas būdingiausių viduramžių žmogaus bruožų. Stebuklai atrodė savaime suprantamas dalykas. Kronikuose gausu „apsėstų“ žmonių aprašymų. Pasaulis suvoktas kaip gėrio ir blogio kova. Ydos: puikybė, godumas, taupumas; dorybės: kuklumas, dosnumas, duoto žodžio tęsėjimas (būtent dėl to vasaliniai ryšiai buvo tokie stiprūs, o priesaikos sulaužymas prilygo didžiulei gėdai ir negarbei).

Viduramžių mąstymas atsispindėjo ir įstatymuose: bausmė priklausė nuo nukentėjusiojo luomo. Teismuose buvo svarbi priesaika: atsisakęs prisiekti žmogus iš karto buvo laikomas kaltu. Paplito Dievo teismas – ordalijos, kai kaltinamojo kaltumas buvo tikrinamas įkaitinta geležimi, verdančiu vandeniu, ar skandinant. Teisumą galėjo įrodyti ir dvikova, nes tikėta, kad teisingajam padeda Dievas. Siekiant sustiprinti pagarbą įstatymui, bausmės buvo viešos ir žiaurios (sudeginimas ant laužo, ketvirčiavimas ir pan.).

Feodalinė santvarka

alodas – nuosavybės teise valdoma žemės valda (atsiranda dar Graikijoje); beneficija – žemės valda (rečiau pareigos ar pinigų suma) be paveldėjimo teisės, kurią karalius, arba stambus feodalas skirdavo už tarnybą, dažniausiai karinę. feodas – paveldima beneficija. prekariumai – alodų savininkų raštai, kuriais prašyta galingesniųjų pagalbos. servai – priklausomi valstiečiai. biurgeris – miestietis. feodalas (senjoras) – feodo valdytojas. omažas – ištikimybės priesaika senjorui.

Žlugus Vakarų Romos imperijai, Europoje prasideda karai ir suirutės: iš šiaurės puola vikingai, iš pietų – arabai, iš rytų – vengrai (ugrofinai). Tokiomis sąlygomis karaliai nesugebėdavo apginti valstiečių, todėl šie ieškojo pagalbos pas vietos didikus. Didikai juos saugoje ir gynė, bet už tai šie turėjo atiduoti savo alodus, kuriuos galėjo ir toliau dirbti, bet jau kaip priklausomi valstiečiai – servai (baudžiauninkai). Baudžiauninkai neturėjo teisės be žemvaldžio leidimo išsikelti į kita teritoriją, atlikti prievoles, mokėti žemės nuomos mokestį. Žemvaldžiai imti vadinti senjorais.

Ilgainiui silpnesni senjorai irgi nesugebėdavo apginti savo valstiečių, todėl jie kreipdavosi į stipresnius senjorus prekariumais. Jie jiems atiduodavo savo alodus, ir atlikę omažą, gaudavo tą žemę, bet jau ne kaip nuosavybę, o kaip feodą. Jis tapdavo vasalu. Vasalų pareigos:

  • ištikimybė senjorui;
  • dalyvauti su senjoru karo žygyje;
  • nustatytais atvejais remti senjorą pinigais;
  • patarti senjorui, kai to reikia.

Jei vasalas nevykdo savo pareigų, senjoras turi teisę atimti iš jo feodą. Senjoro pareigos suteikti vasalui feodą ir ginti jį ir globoti.

Feodalizmas fomavosi ir kitaip: karalius už karinę tarnybą senjorams skirdavo beneficijas. Tačiau beneficijos nebuvo efektyvu: žinodamas, kad po mirties jis jos neteks senjoras stengdavo kaip galima labiau jas išnaudoti: alino žemę, labai išnaudojo valstiečius. Kai beneficija tapo paveldima – feodu – senjorai nebealino žemės, nes žinojo, kad ją dar turės ir jų palikuonys.

Kai kurie feodalai  (senjorai) turėdami dideles valdas, nebenorėjo atlikti karo tarnybas, todėl duodavo feodus kitiems vasalams. Taip astsirado ir smulkesnių senjorų. Jų skaičius didėjo, ir galiausiai visuomenė susiskirstė į feodalinius laiptus.

  1. Karalius
  2. Princas
  • Kunigaikštis (Hercogas)
  1. Markizas (Markgrafas)
  2. Grafas
  3. Vikondas
  • Baronas
  • Bajoras (Riteris, Šavalje, Idalgo)

Viduriniaisiais amžiais galiojo taisyklė: „Mano vasalo vasalas – man ne vasalas“

Feodalizmo esmė – silpnesniojo pasidavimas stipresniojo globai.

Feodalizmo pradžia apie VIII a., o galutinai įsigali Vakarų Europoje IX-XI a.

Anktyvaisiems viduramžiams būdingas ekonominis nuosmukis, gyventojų skaičiaus sumažėjimas, miestų smukimas (miestai netenka administracinės ir karinės reikšmės), prekybos susilpnėjimas (prekyba nukrenta iki mainų lygio), baudžiavos atsiradimas.

Bizantija

Žlugus Vakarų Romos imperijai, Bizantija tapo galingiausia to meto valstybė, kurioje klestėjo ūkis ir kultūra. Bizantijos imperatorius(bazilėjus) turėjo itin stiprią valdžią: jam pakluso visi valstybės gyventojai ir net stačiatikių bažnyčio galva – patriarchas. Imperatoriaus valdžia rėmėsi kariuomene, o valstybę tvarkė ir visas gyvenimo sritis kontroliavo jo skiriami vietininkai.

VI a. Imperatorius Justianas stengėsi atkurti buvusią Romos imperiją ir užkariavo šiaurės Afriką, Apeninų pusiasalį ir dali Pirėnų. Tačiau po jo mirties teritorijos buvo prarastos.

Bizantijos klestėjimo priežastys:

  1. Stipri imperatoriaus valdžia (tokių galių neturėjo nė vienas Europos valdovas).
  2. Galinga kariuomenė, kurios pagrindas laisvieji valstiečiai, ir gera gynyba nuo išorės priešų:
    • persų(Sasanidų imperija); kariavo iki VII a. vid.; persus nukariavo arabai;
    • Arabų kalifato (VII-IX a.); arabai užėmė Siriją ir Egiptą;
    • slavų (VIII-XII a.); Bizantija užima Bulgarija; susikuria nepriklausoma Serbija;
    • kryžininkų (XII a.); 1202 m. kryžininkai (skatinami Venecijos) nusiaubė Konstantinopolį ir įkūrė Lotynų imperiją; 1261 m. Bizantija išsilaivina, bet jau silpnesnė;
    • turkų-osmanų (XI-XV a.); 1453 m. turkai-osmanai užima Konstantinopolį ir Bizantijos imperija žlunga.
  1. Tvirta ekonomika:
  • Konstantinopolis – prekybos sostinė, čia kirtosi sausumos ir jūros keliai;
  • klestintys amatai;

Žlugus Vakarų Romos imperijai Bizantios imperija tapo antikinės kultūros paveldėtoja ir saugotoja. VII a. graikų kalba tampa valstybinė, kurią vartojo ir stačiatikių bažnyčia.

Vakarų Europoje ir Bizantijoje krikščionybė vystėsi atskirai ir formavosi skirtingos tradicijos. Todėl Bizantijoje susiformavo stačiatikybė, kurią ji skleidė ir kituose pagoniškuose kraštuose, ypač slavų. Kartu su religija, apsikrikštijusios tautos perimdavo ir Bizantijos raštą, valstybės valdymo, statybos ir kitas tradicijas. Misionieriai Kirilas ir Metodijus (IX a.) pritaikė graikų raidyną slavų kalboms, kuris vadinamas kirilica.

Bizantijos teisė buvo praktiškai perimta iš Romos valstybės teisės. Justianui įsakius VI a. įstatymai buvo sujungti į Justiano kodeksus.

Bizantijoje veikė daug mokyklų, todėl ten buvo daug raštingų ir išsilavinusių žmonių. XI a. Konstantinopolyje buvo įkurtas pirmasis universitetas. Bizantijos mokslinikai buvo susipažinę su antikos mokslininkų veikalais, rašė metraščius, šventųjų gyvenimo aprašymus, istorijos darbus. Mokslininkų sukurti išradimai (pvz. „graikų ugnis“) buvo naudojami praktiniams tikslams,

Bizantijoje ypač klestėjo architektūra. Konstantinopolyje buvo nutiestas vandentiekis, įrengti požeminiai vandens rezervuarai, pastatytas Šv. Sofijos soboras. Ištobulėjo mozaikos menas, tapyba pasižymėjo religiniu turiniu. Ikonose dažniausiai buvo vaizduojami šventieji arba imperatoriai.

Vidurinių amžių Europos valstybės

Frankai

Frankai – vakarų germanų gentys, gyvenusios apie Reino upė. 486 m. jie iš romėnų atima Šiaurės Galiją. Šie metai ir laikomi Frankų valstybės įkurimo data, o jos įkūrėju – karalius Chlodvigas iš Merovingų dinastijos. 496 m. Chlodvigas priima krikštą, kadangi Galijoje buvo krikščioniška, valstybingumo tradicijas turinti visuomenė. Apsikrikštijęs Chlodvigas galėjo tikėtis jų paklusnumo ir paramos. Frankų karaliai pasiremdami krikščionybe nuosekliai plėtė valstybės teritoriją.

Frankai vertėsi žemdirbyste ir gyvulinkyste. VI a. įsitvirtina alodas, bet ganyklos, miškai ir keliai – benduomeninė nuosavybė. Pagrindinę visuomenės dalį sudarė laisvieji frankai. Aukščiausia valdžia priklausė karaliui, kuris buvo ir vyriausiasis teisėjas. Svarbiausiais klausimais jis tardavosi su didikais. Užkariautose teritorijose karalius skirdavo vietininkus – grafus.

Po Chodvigo mirties valstybė ėmė silpnėti, nes buvo padalyta 4 jo sūnums, kurie tarpusavyje kovojo. Karaliaus valdžios silpnėjimą labiausiai lėmė žemės nuosavybės santykiai. Buvo įpasta, kad už karo tarnybą karalius atlygina žeme. Tačiau laisva žemė greitai baigėsi, o pavaldiniai gavę žemės alodo teisėmis, virto stambiaisiais žemvaldžiais ir nebenorėjo klausyti karaliaus. Valdžią iš karaliaus perėmė majordomai (vyriausieji rūmų valdytojai). VII a. majordomas Pipinas Heristaldietis suvienijo valstybę ir tapo naujos karalių dinastijos – Karolingų pradiniku.

732 m. mušyje prie Puatje frankai sustabdo arabų veržimasį į Europą. Po šio mūšio karalius įvykdo karinę reformą: buvo sudaryti dideli raitelių būriai, o už karinę tarnybą buvo duodami nebe alodai, o beneficijos. Tai karaliui leido sustiprinti savo valdžią.

Karolis Didysis buvo žymiausias Karolingų dinastijos atstovas. Jis surengė daug karo žygių, apkrikštijo daug teritorijų: langobardus, fryzus, avarus, saksus. Tačiau Ispanijos musulmonų jam nugalėti nepavyko.  Karolis popiežiui padeda nugalėti maurus, ir atsidėkodamas popiežius jį 800 m. karūnuoja imperatoriumi. 800 m. Frankų valstybė tampa imperija. Karolis Didysis įvykdė daugybę reformų, sustiprindamas savo valdžią: centralizavo administraciją, pertvarkė teismus, sustiprino valstybės sienas. Ypač jis rūpinosi kultūros pažanga: sostinėje Achene įkūrė „rūmų akademiją“, prie kiekvieno vienuolyno įsakė steigti mokyklas, nurodė parašyti frankų kalbos framatiką, rinkti frankų tautosaką. Kultūros pagyvėjimas Karolio Didžiojo valdymo metais vadinamas Karolingų renesansu. Karolis Didysis stengėsi kontroliuoti Bažnyčią: kovojo su erezijomis, pats ėmėsi parinkti vyskupus.

Beneficijų savininkams rūpėjo paversti jas paveldimomis valdomis. Jau IX a. daugelis beneficijų virto feodais Be to, iš savo senjorų feodalai gaudavo imuninius raštus, suteikiančius jiems teisę savo žemėse rinkti mokesčius, vykdyti vietinės valdžios ir teisėjo funkcijas. Žemvaldžiai tapo gana savarankiški ir nebenorėjo klausyti nei senjoro, nei karaliaus. Prasidėjo feodalinis susiskaldimas, kuriam būdinga silpna centrinė valdžia ir stiprūs stambieji feodalai.

Feodalinio susiskaldymo priežastys:

  1. feodalai už karo tarnybą suakupė savo rankose didelius žemės plotus;
  2. normanų ir vengrų antpuoliai vertė statyti įtvirtintas pilis ir laikyti jose didelius kariuomenės būrius; tokių pilių valdovai tapo labai galingi;
  3. kadangi vyravo natūrinis ūkis, kiekvienas stambus feodalas savo feoduose pasigamindavo viską, ko reikia, ir todėl jam nebuvo reikalingi dideli ekonominiai ryšiai;

Po Karolio Didžiojo mirties imperija ėmė silpnėti. Priežastys:

  1. feodalinis susiskaldymas;
  2. nesusikūrė bendra kultūra;
  3. atskiros valstybės dalys buvo nevienodai pažengusios ir ūkiniu, ir kultūriniu požiūriu;
  4. valstybės teritorijoje ėmė formuotis naujos tautybės ir kalbos;
  5. valstybė buvo suvienyta jėga.

843 m. Karolio Didžiojo vaikaičiai Verdene pasirašė sutartį: imperija buvo padalinta į 3 dalis. Karolis II Plikagalvis, Lotaras I ir Liudvikas Vokietis pasidalindami imperiją duoda pagrindą šiuolaikinėms valstybėms: Prancūzijai, Vokietijai ir Italijai.

Didžiausia Frankų imperijos reikšmė yra tai, kad joje susiformavo feodaliniai santykiai ir feodalinė teisė (ant Romos teisės pagrindo). Be to Frankų imperija padėjo pagrindus šiuolaikinės Europos politiniam žemėlapiui.

Šventoji Romos Imperija

Padalijus Frankų Imperiją jos rytinės dalies – Vokietijos žemių – valdovai išlaikė stiprią valdžią ir užkariavo naujų žemių. Karalius Otonas I 962 m. buvo paskelbtas Romos imperatoriumi. 962 m. susikuria Šventoji Romos imperija. Ši valstybė nebuvo centralizuota: ją sudarė daugybė tautų ir žemių, kurių valdovai buvo prisiekę imperatoriui vasalinę ištikimybę. Neturėdamas didelės valdžios imperatorius stengėsi palenkti į savo pusę bažnyčią. Nuo XIII a. imperatorius tapo renkamas žemių atstovų – reichstago. Šventoji Romos imperija viduramžiais buvo didžiausia ir galingiausia Europos valstybė.

Pirėnų pusiasalio valstybės

 Arabams 711-713 m. nukariavus Pirėnų pusiasalį, dėl šių teritoriju tarp arabų ir krikščionių prasidėjo ginkluota kova. Ji truko iki XV a. pabaigos ir yra vadinama rekonkista. Krikščionis rėmė ir kitos krikščioniškos Europos valstybės. Arabai pralaimėjo, o Pirėnų pusiasalyje susikūrė stiprios centralizuotos Ispanijos ir Portugalijos valstybės, kuriose didžiulę įtaką turėjo katalikų bažnyčia.

Normanai (Vikingai)

Jutlandijos ir Skandinavijos pusiasaliuose gyveno normanai (norvegų, danų ir švedų protėviai), save vadinę vikingais. nors vertėsi gyvulininkyste ir prekyba, bet išgarsėjo, kaip žiaurūs plėšikai. Jie buvo geri jūrininkai ir kariai. Jų laivai leisdavo jiems plaukioti ir jūromis ir upėmis. Jie kariavo su anglais ir airiais, puldinėjo Vakarų Europos valstybes iš Šiaurės jūros, Biskajos įlankos pusės, o perplaukę Giblartaro sąsiaurį – ir iš Viduržemio jūros, baltų gyvenamas teritorijas iš Baltijos jūros. Būtent normanai laikomi Kijevo Rusios įkūrėjais. 875 jie apgyvendino Islandijos salą, o apie 1000-sius metus pasiekė net Šiaurės Ameriką, tačiau tam didelės reikšmės neteikė.

Vikingų antpuoliai (prasidėjo VIII a.) buvo sėkmingi dėl šių priežasčių:

  1. Europoje dar nebuvo stiprių valstybių;
  2. feodalų ir riterių būriai neįstengė atremti stagių antpuolių;
  3. užimtose žemėse vikingai ėmė kurtis stiprias stovyklas ir net kolonijas (Prancūzijos karalius negalėdams nugalėti vikingų kolonijos Normandijoje pasiūlė jos vadovui tapti savo vasalu. Taip atsirado Normandija);

XI a. normanų žygiai baigėsi dėl šių priežasčių:

  1. Europos valstybės pakankamai sustiprėjo;
  2. normanai, užgrobtose žemėse apsigyvenę sėsliai tapo krikščionimis ir lengvai asimiliavosi su vietiniais gyventojais;
  3. IX-X a. skandinavų valdovai priėmė krikščionybę, todėl jau nebegalėjo puldinėti krikščionių.

Danų karalius Kanutas XI a. antroje pusėje valdė ne tik Daniją, bet ir Norvegiją, Švediją, Angliją ir Škotiją.

Rytų ir pietryčių Europos valstybės

Centrinėje ir Rytų Europoje, į rytus nuo germanų gyveno slavų gentys. Jų teritorijoje krikščionybę platino ir Bizantijos, ir vokiečių misionieriai, todėl vienos slavų tautos ir valstybės priėmė katalikybę (vakarų slavai), o kitos pritapo prie stačiatikių (rytų ir pietų slavai). Jos susikūrė:

  • VII a. pab. Bulgarija (stač. IX a.); IX tapo labai galinga, bet Bizantija ja sugebėjo nukariauti; išsilaisvino tik XII a. pab.
  • IX a. Kijevo Rusia (stač. 988 m.);
  • X a. pr. Čekija (kat. X a.); Čekija tapo Šventosios Romos imperijos dalis; elitas nuvokietėjo;
  • X a. vid. Lenkija (kat. 966); sustiprėjo valdant Boleslovui Narsiajam; vėliau Lenkija susiklaldė, bet 1295 m. vėl buvo suvienyta;

Vengrai (madjarai)

Jie atkeliavo į Centrinės Europos sritį Panoniją (Dunojaus vidurupis) IX a. pab. iš Uralo. Tai buvo labai karingi klajokliai gyvulių augintojai. Vengrai rengdavo karo žygius į aplinkines teritorijas: vokiečių, prancūzų ir italų žemes ir keldavo gyventojams siaubą. Šie žygiai baigėsi kai X a. vid. vengrus sumušė vokiečiai. Vengrai ilgainiui ėmė gyventi sėsliai, priėmė krikščionybę, o X a. pab. sukūrė Vengrijos karalystę.

IX-XI a. pradėjo formuotis beveik visos šiuolaikinės Europos valstybės.

Kijevo Rusia.

I tūkst. Dideliuose Rytuose Europos plotuose gyveno slavų gentys, dabartinių rusų, ukrainiečių ir baltarusų protėviai. Jie buvo žemdirbiai, VIII-IX a. Jų žemėse jau atsirado turtinė nelygybė. Stambūs žemės savininkai buvo vadinami kunigaikščiais ir bojarinais, jie jau turėjo priklausomų valstiečių. Kijevo Rusios valstybė susiformavo teritorijoje, kurioje gyveno apie 10 slavų genčių ir genčių sąjungų.

Pasak rusų metraščių, IX a. pabaigoje slavų gentis suvienijo normanai, kuriuos rusai vadino variagais. Apie 882 m. vikingų karvedys Olegas užėmė Kijevą ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu. Variagai greitai asimiliavosi ir didesnės įtakos valstybės raidai neturėjo. Didysis kunigaikštis buvo vyriausiasis karo vadas ir teisėjas. Jis valdė, tardamasis su Dūma (taryba), kurią sudarė stambūs feodalai, vadinami bojarinais, įtakingi miestiečiai ir karvedžiai. Pirmieji Rusios kunigaikščiai, remdamiesi kariuomene ir statydami įtvirtinimus, stengėsi sustiprinti savo valdžią. Iš gyventojų kasmet būdavo renkama duoklė. Be to, didysis kunigaikštis paskelbė savo nuosavybe visą žemę. Žemesnieji feodalai taip pat stengėsi įsiviešpatauti atskirose teritorijose, versdami priklausomais nusigyvenusius valstiečius. Taip Kijevo Rusioje pradėjo klostytis feodaliniai santykiai. Apie XII-XIII a. feodaliniai santykiai Rusioje jau susiformavo, nors bendruomeninės santvarkos liekanų išliko dar ilgai. Miestų gyventojai vertėsi amatais ir prekyba, buvo asmeniškai laisvi ir mokėjo mokesčius valstybei. Laisvieji valstiečiai mokėjo mokesčius valstybei, o priklausomi valstiečiai ėjo lažą ir mokėjo duoklę savo feodalui.

Svarbus įvykis valstybės gyvenime buvo krikščionybės priėmimas. Iki tol rytų slavai buvo pagonys, turėjo daug dievų, įasmeninančių gamtos jėgas (svarbiausi buvo Perūnas – perkūno dievas, Jarila – Saulės dievas ir kiti), jiems aukojo aukas. Didysis kunigaikštis Vladimiras 988 m. priėmė krikščionybę iš Bizantijos. Kijevo Rusios stačiatikių bažnyčiai ėmė vadovauti Kijevo metropolitas. Jis su didžiojo kunigaikščio pritarimu skirdavo vyskupus. Metropolitanas ir vyskupai iš didžiojo kunigaikščio gaudavo žemės su priklausomais valstiečiais, visi valstybės gyventojai privalėdavo mokėti bažnytinę dešimtinę.

Krikščionybės įvedimo reikšmė:

  1. bažnyčia ėmė reguliuoti visuomenės gyvenimą ir žmonių dorovę;
  2. bažnyčia gynė centrinę valdžią, padėjo įtvirtinti valstybingumą, stiprino tarptautinę Kijevo Rusios įtaką, nes priėmė krikštą Kijevo Rusios valdovai ėmė giminiuotis su Europos valdovų giminėmis;
  3. bažnyčios ir vienuolynai, tapę stambiausiais žemvaldžiais, gynė valdančiųjų sluoksnių interesus;
  4. per vienuolynus tarp slavų plito kultūra(raštas, menas, mokslas ir t.t.), vienuoliai rašė metraščius;
  5. Kijevo Rusia perėmė kultūrinį ir politinį Bizantijos palikimą, žlugus Bizantijai būtent Rusia buvo laikoma Bizantijos tradicijų tęsėja.

Ypač Kijevo Rusia suklestėjo XI a. I pusėje, valdant Jaroslavui išmintingajam. Jo valdymo laikotarpiu buvo gana sėkmingai kovojama su klajoklių pečenegų gentimis, statoma daug puošnių pastatų, ypač cerkvių. Plito raštija (Kirilo ir Metodijaus kirilica), kūrėsi mokyklos, pradėtas sudarinėti teisynas „Rusų tiesa“. Po Jaroslavo Išmintingojo mirties prasidėjo jo palikuonių kovos dėl valdžios. Joje prasidėjo feodalinio susiskaldymo laikotarpis. XII a. I pusėje Kijevo Rusia galutinai suskilo į daugybę savarankiškų kunigaikštysčių. Jos buvo nevienodos savo dydžiu, politine įtaka ir ūkio lygiu. Susiskaldžiusią ir silpną valstybę ėmė puldinėti kaimynai: iš vakarų – vokiečiai, iš šiaurės  – švedai. Tačiau labiausiai Rusios žemės kentėjo nuo mongolų totorių, puolusių iš rytų.

Svarbiausios žemės, susidariusios suskilus Kijevo Rusiai:

  1. Valdimiro – Suzdalės Kunigaikštystė;
  2. Novgorodo žemė;
  3. Haličio-Voluinės Kunigaikštystė;

Mongolai-totoriai.

Mongolai gyveno centrinėje Azijoje ir vertėsi klajokline gyvulininkyste. 1206 m. susidarius valstybei diduomenės atstovas – Temučinas – buvo paskelbtas Čingis chanu. Mongolų valstybės santvarka rėmėsi kariuomene, kurią sudarė (tik mongolai) raiteliai ir kurioje buvo nepaprasta drausmė ir besąlygiškas paklusnumas. Tumenas – bausmės būdas, kada už kiekvieną pabėgusį iš mūšio karį buvo nužudoma 10, už 10 – 100 ir t.t. Sostinė – Karakorumas.

Mongolų-totorių užkariavimų priežastys:

  1. reikėjo ganyklų
  2. diduomenė norėjo praturtėti, todėl pradėjo plėšti aplinkines teritorijas;
  3. jų kaimynai dėl feodalinio susiskaldymo buvo labai silpni;

Čingischanas užkariavo: Kinija, Pietų Sibirą, Pauralės Tautas, Vidurinę Aziją, Iraną ir Užkaukazę. Prieš savo mirtį 1227 valstybę padalijo 4 savo sūnums.

Užkariavimus tęsė Čingischano vaikaitis Batyjus: 1236 jis nukariavo pavolgio bulgarus, o 1237-1240 m. visa Rusią išskyrus Novgorodą ir Polocką, vėliau įsiveržė į Lenkija, Vengriją, Čekiją. 1243 m. prie Volgos upės Batijus įkūrė valstybę – Aukso Ordą su sostine Sarajumi, kad galėtų lengviau valdyti nukariautas žemes.

Po Batijaus mirties buvo užkariautas Iranas, Mesopotamija ir Sirija. 1258 m. mongolai užima Bagdadą ir galutinai sužlugdo arabų valstybę. Taip tarp mongolų ėmė plisti islamas.

Tokią didelę valstybę buvo sunku valdyti, todėl ji buvo padalinta keliems chanams, tarp kurių kilo ginčų, ir todėl valstybė silpo. Be to užkariavę aukštesnės kultūros šalis, jie asimiliavosi su vietiniais gyventojais, perimdavo jų raštą, kultūrą.

Rusios žemės, kaip Aukso ordos vasalės turėjo mokėti jai duoklę. Toks mongolų-totorių valdymas Rusioje vadinamas mongolų-totorių jungu ir tesėsi nuo 1240 iki 1480 m.

Jungo padariniai:

  1. didelė materialinė žala, smarkiai sumažėjo gyventojų;
  2. Rusia ėmė vis labiau ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai atsilikti nuo Vakarų Europos valstybių;
  3. dalis Rusios gyventojų pasitraukė į šiaurę ir ten iškilo nauji politiniai ir ekonominiai centrai – Tverė, Maskva (nuo XIV a.);

Mongolų-totorių užkariavimų reikšmė:

  1. Tai buvo pati didžiausia kada nor gyvavusi imperija: jos teritorija tęsėsi nuo Ramiojo vandenyno iki Viduržemio jūros.
  2. sužlugdė daug valstybių ir išžudė daug žmonių, sunaikino daug kultūros paminklų;
  3. smarkiai pagyvino prekybą tarp Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, Europą dabar galėjo reguliariai pasiekti prekės iš Kinijos;

Maskvos iškilimas

Ypač Maskvos kunigaikštystė sustiprėjo valdant Ivanui Kalitai XIV a. I pusėje. Už pagalbą mongolams malšinant sukilimą Tverėje jis gavo Vladimiro didžiojo kunigaikščio jarlyką (leidimą vadovauti ir rinkti duoklę). Jis pradėjo pats rinkti duoklę iš rusų žemių ir pristatinėjo ją Aukso ordai. Maskva tapo rusų žemių vienijimo centru. Mongolams tai nepatiko, todėl jie surengė didelį karo žygį, bet jungtinė rsų žemių kariuomenė 1380 rugsėjį nugalėjo mongolus-totorius. Maskva ėmė dominuoti rusų žemėse, bet duoklę, tik žymiai mažesnę, jie vis dar mokėjo totoriams. Rusų žemės apie Maskvą buvo suvienytos XVI a., o 1480 m. rusai galutinai išsivadavo iš totorių jungo.

Rusų žemių vienijimo apie Maskvą reikšmė:

  1. Rusioje baigėsi susiskaldymo laikotarpis ir susidarė geresnės sąlygos apsiginti nuo priešų;
  2. susidarė geresnės sąlygos plėtoti ūkį, prekybą ir kultūrą;
  3. susiformavo centrinis valdžios aparatas su bendrais visai Rusiai įstatymais, galutinai įteisinta baudžiava.

Centralizuotų valstybių kūrimasis Europoje

Centralizacijos prielaidos:

  1. žemės ūkio pažanga, amatų atsiskyrimas nuo žemės ūkio ir virtimas atskira gamybos šaka;
  2. stipri miestų kova už centralizaciją, nes tik stipri karaliaus valdžia galėjo juos apsaugoti nuo feodalų savivaliavimo ir suteikti miestui komunos teises;
  3. besiplečiančiai prekybai trukdė politinis šalių susiskaldymas ir feodalų tarpusavio vaidai, todėl pirkliai palaikė striprią centrinę valdžią;
  4. centralizaciją palaikė ir bažnyčia dėl to, kad lengviau tartis su vienu valdovu, o ne su su keliais;
  5. smulkiųjų ir vidutinių feodalų nepasitenkinimas stambiųjų feodalų savivale;
  6. valstiečiai kentėjo nuo feodalų tarpusavio vaidų, todėl aktyviai palaikė centralizaciją;
  7. etniniai procesai, tautybių formavimasis ir tautinės savimonės stiprėjimas;

Vienintelė jėga nesuinteresuota karaliaus valdžios stiprinimu ir centralizacija, buvo stambieji feodalai.

PRANCŪZIJOS VIENIJIMAS

Prancūzijos valstybė susiformavo 843 m. vakarinėje suskilusios Frankų imperijos dalyje. Ji buvo susiskaldžiusi į daugybę stambiųjų feodalų valdomų valstybėlių, kurie nors formaliai ir buvo karaliaus vasalai, tačiau daugelis turėjo didesnes nei karaliaus valdas. Tik karaliaus kariuomenė buvo didesnė negu feodalų. XII-XIII a. Prancūzijoje buvo keletas labai didelių ir stiprių feodalų valdų: Normandijos kunigaikštystė ir Akvitanija, kuri vedybų keliu atiteko Anglijos karaliui ir užėmė teritoriją nuo Lamanšo sąsiaurio iki Pirėnų kalnų; Tulūzos grafystė, kuriai priklausė didelė Pietų Prancūzijos dalis. Karalius stiprino savo valdžią ir, naudodamasis įvairiomis priemonėmis, privertė paklusti atskiras Prancūzijos valdas (Tulūzos grafystę, Navarą, Šampanę ir kitas), kuriose buvo uždraustos feodalų tarpusavio kovos, paskirti karaliaus vietininkai, įvestas karaliaus teismas, leista atskaityti tik karaliaus kalyklose nukaltomis monetomis. Kadangi karaliui, kovojančiam su priešais, reikėjo kuo didesnės gyventojų paramos, 1302 m. buvo sušaukti Generaliniai luomai – dvasininkų, feodalų ir miestiečių luomų atstovų suvažiavimas, kuris turėjo pritarti karaliaus vykdomai politikai. Prancūzijos Generaliniai luomai neturėjo didelio savarankiškumo ir negalėjo iš esmės paveikti karaliaus politikos.

Prancūzijos karaliui nepavaldžios liko tik Anglijos karaliui priklausančios Akvitanijos ir Flandrijos žemės. Kadangi Anglijos karalius buvo Prancūzijos centralizacijos priešas, šį konfliktą galėjo išspręsti tik karas.

ANGLIJOS VIENIJIMAS

Anglijos valstybė susikūrė 829 m. susijungus anglosaksų karalystėms. XI a. ją valdė danų karalius Kanutas, po kurio mirties Anglija atgavo savarankiškumą, bet prasidėjo kovos dėl sosto. 1066 m. Normandijos hercogas Vilhelmas Hastingso mūšyje sumušė anglų kariuomenę ir tapo Anglijos karaliumi Vilhelmu I Užkariautoju. XII a. karaliaus valdžia jau buvo gana stipri, visi laisvieji gyventojai galėjo ginti savo teises, teisingumu rūpinosi karaliaus teisėjai, o ne stambieji feodalai. Grafystes valdė karaliaus paskirti šerifai, karalius turėjo tik sau pavaldžią samdinių kariuomenę.

Karaliaus valdžios stiprinimui didelę reikšmę turėjo asmeninės valdovo savybės. XIII a. pr. Anglė valdė karalius Jonas Bežemis, kuriam prastai sekėsi stiprinti savo valdžią: jis prarado dalį anglų valdų Prancūzijoje, buvo priverstas tapti popiežiaus vasalu, kas kėlė didžiulį nepasitenkinimą šalyje. Po feodalų sukilimo 1215 m. Jonas Bežemis buvo priverstas pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją, kurioje išvardytos laisvųjų Anglijos gyventojų teisės. Pažadėta, kad feodalų valdos bus paveldimos, o mokesčių už jas niekas nedidins. Nustatyta, kad nė vienas laisvas Anglijos gyventojas negalės būti suimtas ir nubaustas be teismo sprendimo, garantuota prekybos laisvė ir miestų savivalda. Karalius įsipareigojo neįvesti naujų mokesčių be Didžiosios tarybos pritarimo, iš kurios vėliau atsirado Parlamentas. Pirmą kartą Parlamentas buvo sušauktas 1265 m. Nuo to laiko iki XIV a. 3 luomų – dvasininkų, feodalų ir miestiečių – atstovai jame svarstydavo įstatymus. XIV a. Parlamentas pasidalino į Lordų (kvietė karalius iš did. feodalų ir dvasininkų) ir Bendruomenių (po 2 atstovus rinkdavo kiekviena grafystė ir miestas) rūmus. Anglų Parlamentas įtakos valstybės valdymui turėjo daugiau negu prancūzų Generaliniai luomai. XIII-XIV a. Anglijai tapus centralizuota vastybe (aukščiausia valdžia priklausė karaliui ir Parlamentui), visi laisvieji gyventojojai buvo pavaldūs centrinei valdžiai. Šiuo laikotarpiu Anglija buvo sitpriausia Europoje.

ŠIMTAMETIS KARAS. Tai Anglijos ir Prancūzijos 1337-1453 m. karas. Jo priežastis – abiejų valstybių nesutarimai dėl anglų valdomų Prancūzijos teritorijų. Karo pretekstas – Anglijos karaliaus pretendavimas į Prancūzijos sostą.

Šimtametį karą galima suskirstyti į 4 etapus:

  1. 1337-1360 m.; anglai sumuša prancūzų laivyną, užima Normandiją; prancūzai pralaimi mūšius prie Kresi(1346) ir Puatjė(1356), dėl ko prasidėjo neramumai, prie kurių prisidėjo ir maro epidemija, 1358 m. kilo valstiečių maištas – Žakerija; 1360 m. buvo pasirašyta taikos sutartis, pagal kuią Prancūzija pripažino Anglijai jos užkariautas teritorijas;
  2. 1369-1396 m.; Prancūzija atsiima prarastas žemes; 1396 m. sudaryta palanki Prancūzijai taika;
  3. 1414-1420 m.; anglai užima visą Prancūzijos šiaurę ir Paryžių; 1420 m. pasirašyta taikos sutartis, pagal kurią Anglija ir Prancūzija turėjo susijungti į vieną valstybę, vadovaujamą Anglijos karaliaus, taip Prancūzija praranda nepriklausomybę;
  4. 1428-1453 m.; anglai puolė Orleano tvirtovę, nes prancūzai nesilaikė taikos sutarties sąlygų; Orleanas po apsiausties buvo išvaduotas, prie ko ypač prisidėjo Žana d‘Ark („Orleano mergelė“); vėliau buvo išvaduota ir visa Prancūzija; pagal 1453 m. pasirašytą taikos sutartį anglams Pracūzijoje loko tik Kalė uostas.

Karo rezultatai ir reiškmė:

  1. Anglija pralaimėjo karą ir neteko visų savo valdų Prancūzijoje, išskyrus Kalės uostą;
  2. susidarė sąlygos galutiniam Prancūzijos suvienijimui, XV a. pab. Prancūzija tampa centralizuota valstybe;
  3. Anglijoje prasidėjo feodalų tarpusavio kovos, jos peraugo į Baltosios ir Raudonosios Rožių karą tarp Lankasterių ir grupuočių; karas vyko 1455-1485 m., jį laimėję Lankasteriai į sostą iškėlė savo šalininką, jis tituluotas karaliumi Henriku VII, kuris XV a. pab. galutinai centralizavo šalį;

Centralizuotos valstybė požymiai:

  1. stipri karaliaus valdžia, kuriai pavaldžios visos valstybės žemės;
  2. valstybė valdoma iš vieno centro, karaliaus rankose sutelkta ir įstatymų leidžiamoji, ir vykdomoji, ir teisminė valdžia;
  3. atskiras valstybės sritis valdo karaliaus skiriami vietininkai, jų valdžia nepaveldima ir jie pavaldūs tik karaliui;
  4. visoje valstybėje galioja tik karaliaus leidžiami įstatymai ir veiki karaliui pavaldūs teismai;
  5. valstybės kariuomenė pavaldi tik karaliui;
  6. visoje valstybės teritorijoje atsiskaitoma tik karaliaus kalyklose nukaltais pinigais;

Centralizacija teigiamai veikė valstybės ūkinį ir visuomeninį gyvenimą, kultūrą.

Viduramžių konspektas

Viduramžiai skirstomi:

  • Ankstyvieji 500 – 1000 m.;
  • Brandieji 1000 – 1300 m.;
  • Vėlyvieji 1300 – 1500 m.;

Magdeburgo teisė – tai XII – XIII a. vokiečių prekybos centro Magdeburgo teisė, leidusi turėti savo savivaldą (iždą, teismą, tvarkyti prekybą, amatus);

Katedra – pagrindinė bažnyčia, pagrindinė tvirtovė; Skriptoriai – knygų perrašinėtojai (vienuoliai);

Vienuolynai – mokslo židinys;

Du pirmieji fakultetai – teologijos ir filosofijos;

Išsiskyrė 3 luomai: 1) dvasininkija; 2) bajorai; 3) valstiečiai. Privilegijuoti buvo tik du pirmieji luomai. Trečiasis luomas vadinamas luomu nuo tada, kai į jį įeina miestiečiai;

Viduramžių miestai:

  1. Miestų atsiradimo vietos:
  • Senovės Romos miestų vietoje (Londonas, Paryžius, Orleanas, Florencija);
  • Prie pilių (Magdeburgas, Ausburgas, Strasburgas);
  • Prie vienuolynų (Kelnas, Tryras, Maincas);
  • Šalia patogių prieplaukų (Marselis, Venecija);
  • Prie upių perkėlų ir brastų (Oksfordas, Frankfurtas, Briugė);
  • Prekybos kelių susikirtimo vietose (Hamburgas, Liubekas, Lionas);
  1. Miestų savivaldos organai:
  • Magistratas (miesto taryba);
  • Meras (burmistras);
  • Teismas;
  • Iždas;
  • Kariuomenė;

Pirmieji Europos universitetai:

  • Bolonijos 1088 m. Italija
  • Oksfordo 1167 m. Anglija
  • Kembridžo 1209 m. Anglija
  • Paryžiaus 1215 m. Prancūzija
  • Salamankos 1222 m. Ispanija
  • Monpeljė 1289 m. Prancūzija
  • Romos 1303 m. Italija
  • Prahos 1348 m. Čekija
  • Vienos 1365 m. Austrija
  • Heidelbergo 1389 m. Vokietija
  • Krokuvos 1544 m. Lenkija
  • Vilniaus 1579 m. Lietuva;

Vėlyviesiems viduramžiams būdinga:

  • Techninė pažanga (pradėtas naudoti vandentiekis, atrandamas kompasas, statomos karavelės, Gutenbergas sukuria spausdinimo mašiną, nupiešiamas pirmasis jūrų žemėlapis);
  • Keičiasi politinis Europos žemėlapis (Šventosios Romos imperijos nusilpimas, susikuria atskira Prancūzijos valstybė, Italija padalinama į dvi feodalines valstybes: Savojos grafystę šiaurėje ir Neapilio karalystę pietuose);
  • XV – XVI a. technikos išradimai ir atradimai, vis didėjantis darbo pasidalijimas padėjo atsirasti stambiosioms to meto įmonėms – manufaktūroms. Atsirado naujos klasės – buržuazija ir samdomieji darbininkai;
  • XV – XVI a. Europoje prasideda didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis;

Datos:

476 m. Vakarų Romos imperijos žlugimas;

486 m. Frankų valstybės įkūrimas (Suasono mūšis);

622 m. islamo atsiradimas;

732 m. mūšis prie Puatjė;

756 m. Popiežiaus valstybės įkūrimas; (1870 m.);

VIII a. vid. Vikingų antpuolių Vakarų Europoje pradžia;

800 m. Frankų imperijos įkūrimas;

843 m. Verdeno sutartis, Karolio Didžiojo imperijos padalijimas;

962 m. Vokiečių Šventosios Romos imperijos įkūrimas;

988 m. Rusios krikštas;

1054 m. Krikščionių bažnyčios skilimas;

1059 m. Kliuni reforma;

1096 m. Kryžiaus žygių pradžia;

1122 m. Vorsmo konkordatas;

1202 m. Livonijos ordino įkūrimas;

1215 m. laisvių chartija;

1223 m. Kolkos mūšis;

1230 m. kryžiuočių ordino įkūrimas;

1237 m. ordinų susijungimas;

1237 – 1240 m. mongolai nukariavo Rusia;

1270 m. Kryžiaus žygių pabaiga;

1302 m. sušaukti generaliniai luomai Prancūzijoje;

1337 – 1453 m. Šimtametis karas;

1380 m. Kulikovo mūšis;

1399 m. Vorsklos mūšis;

1445 m. Gutenbergas išranda knygų spausdinimą;

1453 m. Bizantijos žlugimas;

1492 m. Amerikos atradimas;

1498 m. jūrų kelio į Indiją atradimas;

1519 – 1522 m. pirmoji kelionė aplink pasaulį;

1517 m. reformacijos pradžia;

Žymesnės asmenybės:

Šv. Benediktas (480 – 547) – vienuolis, įkūrė vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles, jos numatė bandomąjį laikotarpį, asketišką gyvenimą, besąlygišką paklusnumą abatui. Šios taisyklės – Benedikto regula tapo pavyzdžiu kitiems vienuolynams.

Grigalius I Didysis (540 – 604 ) – įkūrė 7 vienuolynus Italijoj. 590 m. išrinktas Romos vyskupu. Jam vadovaujant krikščionybė stipriai išplito Europos Vakaruose ir Šiaurėje. Sukūrė pasaulinę Romos valdžią. Jis buvo pirmas vienuolis ir pirmas rašytojas Romos soste. Su jo vardu siejama pamaldų tvarka ir bažnytinio giedojimo forma.

Mahometas ( 570 – 632) – islamo religijos įkūrėjas, musulmonų pranašas, politinis veikėjas.

Karolis Didysis (742 – 814) – Frankų karalystės valdovas, imperatorius. Jo valdymo laikai vadinami Karolingparmnaų atgimimu – oficialiai atkurta Romos imperija, atgaivinta klasikinė lotynų kalba, skatino švietimą.

Grigalius VII (1020 – 1085) – popiežius 1073 – 1085 m., stiprino Bažnyčios ir popiežiaus nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, rėmė Kliuni reformą. Stojo prieš simfoniją. Tapęs popiežiumi paskelbė dekretus apie dvasininkų celibatą, pasaulietinės investitūros panaikinimą. Ypač įspūdingas buvo jo susidūrimas su imperatoriumi Henriku IV, kurį ekskomunikavo, o vėliau Kanosoje privertė melsti atleidimo. Paskelbtas šventuoju.

Pranciškus Asyžietis (1181 – 1226) – savo noru pasirinko klajojančio pamokslininko gyvenimą. Visus ragino atgailauti. Grįžti prie paprastos apaštalų gyvensenos. Sulaukė daug pasekėjų, sukūrė tvirtą ordiną, pavadintą Mažesniaisiais broliais.

Tomas Akvinietis (1225 – 1274) – dėstė Paryžiaus universitete, dirbo Italijos domininkonų mokyklose, parašė “Teologijos sąvadą”, kuriame į tikėjimą ir protą žiūri kaip į vienas kitą patvirtinančią vienybę. Po mirties paskelbtas šventuoju, jam suteiktas Bažnyčios mokytojo vardas.

Žana D’Ark (1412 – 1431) – šimtamečio karo tarp Prancūzijos ir Anglijos dalyvė, vadinama Orleano mergele. Pasirodžiusi anglų apgultame Orleane ir vadovaudama išlaisvinant mistą pelnė karinę šlovę. Patekusi į anglų nelaisvę, buvo pakaltinta erezija ir sudeginta ant laužo.

Bizantija

395 m. Romos imperija suskilo į 2 dalis: Vakarų Romos imperiją ir Rytų Romos Imperiją. Rytų Romos imperija kitaip dar vadinama Bizantija.

  • Imperijos sostinė – Konstantinopolis, vadinamas “pasaulio miestu” ir “antrąja Roma”.
  • Imperiją valdė imperatorius, jam pavaldus buvo ir Stačiatikių bažnyčios galva – patriarchas;
  • Konstantinopolyje kryžiavosi svarbiausi prekybos keliai;
  • Bizantijos galią lėmė klestinti prekyba, amatai, žemės ūkis, patogi geografinė padėtis, aukšta kultūra;
  • I tūkst. pab. karinė imperijos galia pradėjo silpti;
  • Imperatorius Justinianas VI a. mėgino atkurti Romos imperiją, bet nesėkmingai;
  • Kariavo su persais, arabais, slavais, normanais, turkais Osmanais;
  • 1453 m. Bizantijos žlugimas – nukariavo turkai;

Kijevo Rusia, Mongolų užkariavimai, Maskvos iškilimas

  1. IX a. pab. susikuria Rytų slavų valstybė – Kijevo Rusia. (882 m. Variagų kunigaikščio vaivada Olegas pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu);
  2. 988 m. Kijevo Rusios krikštas (didysis kunigaikštis Vladimiras I apsikrikštijo pats ir vertė krikštytis visus šalies gyventojus).

Krikšto priežastys:

  • Vidinės: krikščionybė stiprino didžiojo kunigaikščio valdžią ir valstybę;
  • Išorinės: Kijevo Rusią supo krikščioniškos Rytų ir Vakarų valstybės; didėjo ideologinė, politinė, kultūrinė Bizantijos įtaka;

Krikšto padariniai:

  • įstatymais ir teismu Bažnyčia aktyviai įsijungė į pasaulietinį gyvenimą, reguliuodama žmonių dorovines normas;
  • vienuolynai tapo Kijevo Rusios švietimo, mokslo ir meno centru;
  • perėmė gausų Bizantijos kultūrinį, dvasinį, politinį palikimą;
  • stačiatikių Bažnyčia tapo vienu iš svarbiausių feodalų;
  • stačiatikių Bažnyčia padėjo įtvirtint šalies valstybingumą, sustiprino tarptautinę įtaką;
  • krikštas pakėlė Kijevo Rusią į naują civilizacijos lygį;
  1. XI a. pradėta sudarinėti “Rusų tiesa” – pirmasis Kijevo Rusios rašytinės teisės dokumentas;
  2. Kijevo Rusios suklestėjimas siejamas su Jeroslavu Išmintinguoju;
  3. XII a. Kijevo Rusios ekonominis ir politinis suskilimas. Priežastys:
  • Feodaliniai santykiai ir natūrinis ūkis lėmė Kijevo Rusios žemių netolygią ekonominę raidą, skatino jų izoliuotumą;
  • Atskirų žemių kunigaikščiai stiprino savo ekonominę ir karinę galią, kad galėtų apsiginti nuo išorės priešų, o tai skatino jų politinio savarankiškumo siekimą;

Svarbiausios žemės, iškilusios po Kijevo Rusios susiskaldymo:

  • Vladimiro – Suzdalės: garsėjo dirbamomis žemėmis, miestais.
  • Novgorodo – Pskovo: Novgorodas iškilo kaip amatų ir prekybos centras slavų žemių šiaurės vakaruose. XII a. I p. Miestiečiai išvijo Kijevo vietininką; valdžia atiteko bajorinams ir pirkliams. Aukščiausias organas – miestiečių susirinkimas (večė), kuris rinkdavo posadniką, tūkstantininką;
  • Haličo – Volinės: užėmė patogią geografinę padėtį ūkinei, prekybinei, politinei veikai plėtoti;
  1. XIII a. pr. – mongolų – totorių valstybės susikūrimas. Čingischanas – I didysis chanas.
  2. svarbiausi mongolų totorių valdovai:
  • Čingischanas – XIII a. pr.: suvienijo mongolų gentis, užkariavo Kiniją, Vidurinę Aziją, Kaukazą;
  • Batijus – XIII a. vid.: užkariavo P. Rusią, padegė Maskvą, sugriovė Kijevą, įsiveržė į Lenkiją, Vengriją;
  • Timoras – XIV a. vid.: buvo Vidurinės Azijos karvedys, fanatikas musulmonas; žudikas, plėšikautojas; didelis meno ir literatūros žinovas; nusiaubė teritoriją nuo Indijos iki Egėjo jūros;

Mongolų totorių užkariavimai Čingischano laikais:

  • Kinija, P. Sibiras, Pauralio tautos, Vidurinė Azija, Š. Iranas, Užkaukazė, Pakaspijys.
  • 1236 m. žygis į Rusią – užkariavo visą Š.R. Rusią (Riazanę, Vladimiro – Suzdalės kunigaikštystę), išskyrus Novgorodą;
  • 1237 – 1240 m. Rusia buvo užkariauta. Po to nusiaubė Haličo – Volinės žemes, Lenkiją, Vengriją, Čekiją, pasiekė Balkanų šalis, šiaurines Italijos sienas, Voena, bet sumažėjsu jėgosm pasuko atgal;
  • 1243 m. įkurta Aukso Orda, į ją neįėjo Rusų kunigaikštystė;
  1. XIV a. pr. – XV a. – Maskvos kunigaikštystės stiprėjimas ir centralizuotos valdžios kūrimas.
  2. Rusų žemių jungimas prie Maskvos:
  • XIV a. pab. Dmitrijus – Sudalė, Nižnij Novgorodas;
  • XV a. Vasilijus I – Jaroslavlis, Rostovas;
  • 1478 m. Ivanas III – Novgorodas;
  • 1485 m. Ivanas III – Tvernė;
  • 1510 m. Vasilijus III – Pskovas;
  • 1514 m. Vasilijus III – Smolenskas;
  • 1521 m. Vasilijus III – Riazanė;

sudarytas teisynas, kuris įvedė visoje Rusijos teritorijoje vienodus administracinius ir teisinius įstatymus, be to Jurijaus dieną (lapkričio 26 d.), kuri pradėjo teisinį valstiečių įbaudžiavinimą;

kuriantis valstybei išaugo Bojarinų dūma, pradėjo formuotis centrinės valdžios organai – prikazai, vietininkai.

Centralizuotų Anglijos ir Prancūzijos valstybių iškilimas

Anglijos ir Prancūzijos valstybės susidarė IX a.

Feodalinis susiskaldymas – tai laikotarpis, kada savarankiškos valstybės suskyla į stambias feodalines valdas, o šios į daugybę smulkių.

XIV – XV a. susidarė palankios prielaidos kurtis centralizuotoms valstybėms.

Centralizacijos prielaidos:

  1. valstybių centralizaciją skatino ekonominiai veiksniai:
  • didėjantis darbo našumas žemės ūkyje skatino amatų atsiskyrimą nuo žemės ūkio;
  • ūkio specializacija skatino miestų kūrimą, kurie tapo stipriausia centralizacijos jėga;
  • plintant amatams ir augant miestams iro natūrinis ūkis, plėtėsi sričių specializacija – tai spartino vidaus bei užsienio prekybą, prekinių – piniginių santykių vystymąsi;
  1. karalių rėmė įvairūs visuomenės sluoksniai:
  • smulkūs ir vidutiniai feodalai, kurie kentėjo nuo stambių feodalų;
  • valstiečiai, kurie kentėjo nuo feodalų savivalės;
  • bažnyčia, kuriai buvo paranku tartis su vienu valdovu;
  • amatininkai ir pirkliai, kurie buvo suinteresuoti amatų ir prekybinių santykių plėtojimu;
  1. centralizacijos procesą skatino etniniai procesai, tautybių susidarymas (XIV – XV a. susiformavo anglų ir prancūzų tautybės, anglų ir prancūzų bendrinės kalbos);

Luomai – socialinė grupės, turinčios  paveldimas, įstatymų ar papročių nustatytas teises, privilegijas ir pareigas. Anglijos ir Prancūzijos valstybėse buvo skiriami 3 luomai: bajorai, dvasininkai ir miestiečiai. Prancūzijos luomai buvo uždaresni negu Anglijos. Visi luomai norėjo įsitvirtinti iš išplėsti savo teises, siekė politinės valdžios.

1215 m. Anglijos karalius Jonas Bežemis paskelbė didžiųjų laisvių chartiją, kuri patenkino kai kurių luomų interesus ir skelbė konstitucinių teisių pradmenis.

Luominė monarchija – tai tokia monarchijos forma, kai karaliaus valdžia nebuvo absoliuti, ją ribojo luomų atstovų susirinkimas. Šis valdymas būdingas XIV – XV a. Anglijai ir Prancūzijai.

Anglijos parlamentas 1265 m.:

  • sudarė 2 rūmai: Lordų rūmai (vyskupai, abatai, kilmingieji feodalai) ir Bendruomenių rūmai (riteriai, miestiečiai);
  • politiniame gyvenime turėjo labai didelę reikšmę;
  • jis nuolat veikė, tvirtindavo mokesčius, priimdavo įstatymus;

Prancūzijos generaliniai luomai 1302 m.:

  • sudarė 3 rūmai: dvasininkų, bajorų, miestiečių;
  • didelės politinės įtakos neturėjo, nes dažnai tarp luomų kildavo nesutarimų, kuriuos karalius panaudodavo savo interesams;
  • juos karalius sušaukdavo esant reikalui;

Anglijos parlamentui ir Prancūzijos generaliniams luomams bendra:

  • sudarė 3 luomų atstovai: dvasininkai, bajorai, miestiečiai;
  • ribojo karaliaus valdžią, stambiųjų feodalų savivalę;
  • dalį atstovų į juos skirdavo karaliai, dalį rinkdavo gyventojai;
  • prisidėjo prie šalies suvienijimo.

Šimtametis karas (1337 – 1453 m.):

  1. priežastys: nesutarimai tarp Anglijos ir Prancūzijos dėl Anglijos valdomų Prancūzijos žemių: Normandijos, Flandrijos, Anžu, Akvitanijos;
  2. pretekstas: Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos sostą;
  3. etapai:
  • I etapas 1337 – 1360 m. – sėkmingas anglams; Prancūzija buvo priversta pasirašyti taikos sutartį; Anglija atsisakė pretenzijų į Prancūzijos sostą, bet pasiliko 1/3 jos žemių. Svarbiausi įvykiai: 1346 m. mūšis prie Kresi; 1356 m. mūšis prie Puatjė (Prancūzijos karalius pateko į nelaisvę); 1358 m. žakerija – valstiečių karas; pirmą kartą panaudotos patrankos; 1360 m. taikos sutartis;
  • II etapas 1360 – 1415 m. – prancūzai atėmė iš anglų 200 tvirtovių ie sudarė su jais naujas paliaubas 1396 m.
  • III etapas 1415 – 1420 m. – Prancūzija pralaimėjo; 1415 m. mūšis prie Azenkūros; Burgundijos kunigaikščio perėjimas į Anglijos pusę; 1418 m. anglai užgrobė Paryžių; 1420 m. Trua taikos sutartis, kuria Prancūzija prarado nepriklausomybę (turėjo susijungti su Anglija į vieną valstybę, kurios valdovu turėjo tapti Anglijos karalius); sutarties Prancūzija nesilaikė;
  • IV etapas 1420 – 1453 m. – Anglija apsupo Orleano tvirtovę (čia buvo sprendžiamas Prancūzijos likimas) 1428 m.; anglų išvijimas iš Orleano per 10 d., vadovaujant Žanai d’Ark; Prancūzijos karalius vainikuotas; prancūzai pradėjo puolimą ir Anglijoskaralius buvo priverstas prašyti taikos (anglams liko tik Kalė uostas);
  1. reikšmė:
  • Prancūzija atgavo savo žemes po karo;
  • Karas paspartino galutinę Prancūzijos centralizaciją, nes: 1) karo metais karalius sustiprino savo valdžią ir autoritetą; 2) daugelis karaliaus priešininkų – stambių feodalų – susikompromitavo bendradarbiaudami su okupantais;

Galutinis Prancūzijos suvienijimas XV a. pab.: daugiausia nusipelnė Liudvikas XI, kuris baigė centralizacijos procesą. Jo sūnus Karolis VIII prijungė Bretanę – paskutinę savarankišką sritį ir XVI a. pr. Prancūzija tapo galingiausia centralizuota Europos valstybė;

Rožių karas 1455 – 1485 m. – tai karas tarp 2-ų Anglijos aristokratų grupuočių – Jorkų (Baltoji rožė) ir Lankasterių (Raudonoji rožė) dėl sosto. Laimėjo Lankasteriai, kurie į karaliaus sostą iškėlė Henriką Tiudorą, kuris pradėjo Tiudorų dinastiją, pasivadinęs Henriku VII.

Anglijos centralizuotos valstybės sukūrimas XV a. pab.: po Rožių karo vienyti šalį baigė Henrikas VII, kuris susitaikė su Jorkais (vedė jų kunigaikščio dukterį) ir jėga susidorojo su nepaklusniais kunigaikščiais.

VIDURAMŽIAI (476 m. – XV a. pab.)

ANKSTYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ BRUOŽAI (476 m. – X a.)

  • Kuriasi naujos valstybės: V a. vietoje Rytų Romos imperijos atsiranda Bizantija, Vakarų Romos imperijos teritorijoje Frankų valstybė (800 m. tampa imperija); randasi Anglija, Šventoji Romos imperija, Lenkija, Kijevo Rusia ir kt. Galingiausia tampa Karolio Didžiojo valdoma Frankų imperija – jai suskilus susikuria dabartinės valstybės: Prancūzija, Italija, Vokietija. Į Europą skverbiasi arabai
  • Ankstyvųjų Viduramžių pabaigoje iškyla dvi galingos valstybės – Šventoji Romos imperija ir Bizantija
  • Įsigali feodalinė santvarka. Viduramžių visuomenė – feodalinė. Svarbiausias turtas – žemė – priklauso feodalams. Žemę dirba baudžiauninkai. Vyrauja natūrinis ūkis.
  • Dėl tautų kraustymosi (IV – VII a. Barbarų genčių veržimasis į Romos imperiją), karų ir maro sumažėja gyventojų, valstybės patiria ekonominį nuosmukį
  • Egzistuoja paprotinė teisė
  • Kultūroje vyrauja romaninis stilius – pirmasis stilius vienijęs visą Europą

BRANDŽIŲJŲ VIDURAMŽIŲ BRUOŽAI (XI – XIII a.)

  • Europa tampa krikščionišku žemynu. XI – XIII a. sustiprėja bažnyčios įtaka
  • 1054 m. Krikščionių bažnyčia suskyla į Vakarų (Katalikų) ir Rytų (Stačiatikių) bažnyčias
  • Kliuni vienuolynas pradeda judėjimą už bažnyčios reformavimą. Grigalius VII įgyvendina reformas: apibrėžia pasaulietinės ir dvasinės valdžios kompetenciją, įveda popiežiaus rinkimus (jį renka kardinolai), celibatą.
  • XI – XIII a. vyksta Kryžiaus žygiai. Susikuria Kalavijuočių ir Vokiečių (Kryžiuočių) ordinai. XIII a. susikuria Lietuvos valstybė
  • Daugėja gyventojų, plečiasi senieji miestai, kuriasi nauji. Miestai išsikovoja savivaldos teisę ir tampa amatų bei prekybos centrais. Juose steigiasi universitetai.
  • Tobulėjant darbo įrankiams geriau įdirbama žemė
  • Susiformuoja luominė visuomenė: dvasininkai, bajorai, miestiečiai. Dvasininkai ir bajorai priklauso privilegijuotam visuomenės sluoksniui. Miestiečių pagrindą sudaro amatininkai ir pirkliai. Atsiranda parlamentas (Anglijoje 1265 m., Prancūzijoje (Generaliniai Luomai) 1302 m.). Perimama ir naujam laikotarpiui pritaikoma Romos teisė
  • Anglijoje paskelbiama karaliaus laisvę ribojanti Didžioji Laisvių Chartija (ją pasirašo Jonas Bežemis; jos pagrindu vėliau susiformavo Anglijos parlamentas) (1215 m.)
  • Architektūroje Romaninį stilių pakeičia Gotika
  • Kultūros pokyčius lemia susidūrimai su islamo pasauliu; iš jo perimamos algebros, astronomijos, filosofijos, medicinos žinios
  • Iki XIII a. žinomos trys Žemės dalys: Europa, Azija, Afrika
  • XI a. pradeda steigtis universitetai. Keturi pagrindiniai fakultetai: filosofijos, teologijos, teisės ir medicinos
  • Vienuolynai tampa švietimo ir mokslo centrais
  • Europoje visi mokslo darbai buvo rašomi lotynų kalba

VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ BRUOŽAI (XIV – XV a.)

  • XIV a. viduryje Europą nusiaubia juodąja mirtimi vadinama maro pandemija. Sumažėja gyventojų, dirbamos žemės plotų. Prekybą ir žemės ūkį apima sąstingis. Ima trūkti maisto produktų
  • Feodalai mėgina didinti mokesčius ir prievoles, dėl to kyla miestiečių ir valstiečių maištai
  • Žemės ūkio produktų poreikis skatina plėtoti augalininkystę ir gyvulininkystę. Įsigali trilaukė sėjomaina. Sustiprėja miestų įtaka, išauga prekyba
  • XIV a. pab. – XV a. pradeda irti feodaliniai santykiai, atsiranda kapitalizmo užuomazgų
  • XIV a. pab. – XV a. pr. vyksta Vakarų (Katalikų) Bažnyčios skilimas. Šiuo laikotarpiu bažnyčią valdo 2, kartais net 3, popiežiai: vienas iš Romos, kitas – iš Avinjono. Bažnyčios įtaka silpsta
  • Vyksta Šimtametis karas (Anglijosir Prancūzijos karas, XIV a. – XV a. Jo priežastis – abiejų valstybių nesutarimai dėl anglų valdomų Prancūzijos teritorijų. Karo pretekstas – Anglijos karaliaus (Edvardo III) pretendavimas į Prancūzijos sostą)
  • Įvyksta Žalgirio mūšis
  • XV a. Jonas Gutenbergas išranda spaudą
  • XV a. prasideda Didžiųjų Geografinių atradimų laikotarpis (1492 m. atrandama Amerika)
  • Ekonominiais Europos centrais tampa Italijos miestai: juose suklesti architektūra, dailė, literatūra. Prasideda Renesansas.

FEODALIZMAS

  1. Susiformavimo priežastys?

Agrarinis ūkio pobūdis, prekybinis nuosmukis, nuolatiniai karai

  1. Feodalinių santykių esmė?
  • Senjoras savo vasalui už tarnybą duoda žemės, o šis jam prisiekia ištikimybę, pagalbą karo metu ir tarnybą.

Senjoras – Vasalas (investitūra) Viduramžių politinė santvarka, kai Monarchas perleisdavo feodo (leno) teise dalį savo valdžios vasalams, o šie – žemesniems savo vasalams

Feodalas – Baudžiauninkas (prekariumas) Visuomenės santvarka bei ūkinė formacija Viduramžiais, kurios pagrindą sudaro feodalų valdoma žemė, dirbama valstiečių. Jie neturi nei žemės nuosavybės, nei asmens laisvės, eina lažą, atlieka prievoles natūra ar pinigais

  1. Feodalizmo bruožai?
  • Žemė – svarbiausia gamybos priemonė (kadangi vyrauja natūrinis ūkis) – priklauso feodalams. Feodalas (bet kuris žemės valdytojas) turi neliečiamybę
  • Feodalinėje visuomenėje iškilo privilegijuotas luomas – dvasininkija ir bajorija. Žemesnis, neprivilegijuotas luomas – baudžiauninkai (valstiečiai)
  • Vasalitetas (senjoro ir vasalo santykiai)
  • Alodas – šeimos nuosava žemė, individuali nuosavybė
  • Beneficija – žemės sklypas duotas senjoro vasalui už tarnybą (dažniausiai karo) be paveldėjimo teisės
  • Feodas – žemės sklypas už tarnybą su paveldėjimo teise
  • Karaliaus valdžia neapėmė visos valstybės, net savo valdose jis nebuvo visateisis valdovas
  • Karalius neturėjo kariuomenės. Į karą kviesdavo savo vasalų karinius būrius
  • Valstybėje nebuvo vieningų įstatymų. Feodalai savo valdomose žemėse tvarkėsi savarankiškai, turėjo kariuomenę, rinko mokesčius, leido pinigus ir teisė žmones karaliaus vardu
  • Vyko feodalų tarpusavio karai
  • Lietuvoje feodalizmas susiformuoja XIV a. valdant Vytautui

BIZANTIJA (V – XV a.)

  1. Valstybės atsiradimo aplinkybės? Žlugimo priežastys?
  • 395 m. Romos imperija suskyla į Vakarų ir Rytų imperijas
  • 476 m. Vakarų Romos imperija žlugo
  • Rytų Romos imperija pavadinta Bizantija (ši dalis mažiausiai nukentėjo po Didžiojo tautų kraustymosi)
  • Žlunga 1453 m., kuomet turkai osmanai užima Konstantinopolį, taip pat dėl susilpnėjusios karinės galios žlugus temoms, stambieji žemvaldžiai įgijo daug privilegijų ir įsigalėjo valstybėje, pakirsta prekybinė galia, pilietiniai karai tarp valstiečių suardė ir nebepajėgė išlaikyti normalios mokesčių sistemos, sumažėjo imperatoriaus pajamos
  • Konstantinopoliui tapus turkų osmanų sostine, jis pavadintas Stambulu. 1299 m. įkurta Osmanų imperija gyvavusi iki 1922 m. Nuo 1923 m. Turkijos Respublika.
  1. Justiniano valdymo bruožai? Plėtra? Teisinės reformos? Ekonomika?
  • Bizantija labiausiai suklestėjo valdant Justinianui I Didžiajam (valdė VI a.)
  • Mėgindamas atkurti Romos imperiją jis užėmė visą Italiją, didelę dalį romėniškosios Afrikos ir dalį Ispanijos
  • Krikščionybę priėmė VI a.
  • Imperatorius turėjo neribotą pasaulietinę valdžią, Krikščionių bažnyčia taip pat buvo pavaldi. Imperatorius skirdavo, nušalindavo Bažnyčios vadovus (Konstantinopolio patriarchus)
  • Valdant Justinianui sukurta veiksminga centralizuota administracija. Teisinės reformos: išleisti dekretai nukreipti prieš stambiuosius žemvaldžius ir ginantys smulkiuosius žemdirbius, kurie sudarė valstybės stiprybės pamatą. Išleido įstatymų rinkinį – Justiniano kodeksą 529 m.
  • Reformavo vidaus įstatymus ir padarė karinę reformą, įsteigė temas – karines administracines apygardas, taip sustiprindamas ir apsaugodamas valstybę. Temų sistema tapo Bizantijos valstybės pagrindu
  • Išaugo ekonomika, Bizantija tapo aukštos kultūros šalimi. Veikė aukštosios mokyklos, plito raštija. Klestėjo architektūra (bažnyčios su kupolais) ir kiti menai (mozaika, tapyba, ypač populiarus ikonų tapymas).
  • Bizantija – antikos kultūros paveldėtoja ir saugotoja. Jos pasiekimų reikšmė: plintanti aukšta kultūra, didelė įtaka kitoms šalims iš meninės ir krikščioniškosios pusės
  • Kijevo Rusia (susikūrė IX a.), Bulgarija ir Serbija krikštą priima iš Bizantijos IX a.

FRANKŲ IMPERIJA (V – IX a.)

  1. Valstybės įkūrimo aplinkybės? Valdymas?
  • Frankų valstybė susikūrė V a. Vakarų Romos imperijos teritorijoje. Jos įkūrėjas – Chlodvigas I. Jis priėmė katalikybę, išplėtė teritoriją.
  • Visuomeninė santvarka : karalius buvo valstybės valdovas ir teisėjas, užkariautas žemes valdė jo skirti grafai
  • Valstybės galią lėmė etninis atskirumas, ryšiai su netolimomis teritorijomis, iš kurių gaudavo paramą karų metu, katalikybės priėmimas padėjo išvengti nesutarimų su vietos gyventojais
  • Didžiausią galią Frankų valstybė pasiekė VIII-IX a. valdant Karoliui Didžiajam
  • Žymiausia ankstyvojo feodalizmo valstybė – Karolio Didžiojo imperija (VIII a. -feodalizmo pradžia)
  • 800 m. paskelbta imperija, Karolis Didysis – Frankų imperatorius
  • Užkariavimais Karolis Didysis plėtė krikščionybę, pagoniškus kraštų gyventojus vertė priimti krikštą
  • Po Karolio mirties imperija suiro. Ją pasidalijo trys vaikaičiai, iš pasidalytų teritorijų vėliau susiformavo Prancūzija, Vokietija, Italija.
  1. Imperijos žlugimo priežastys?
  • Feodalinis susiskaldymas silpnino centrinę valdžią (apskritai natūrinio ūkio viešpatavimas ir feodalų žemės nuosavybės įsigalėjimas privertė Vakarų Europos valstybes susiskaldyti)
  • Saracėnų, Vengrų, Vikingų invazijos
  • Milžinišką valstybę sudarė jėga sujungtos tautos; vėliau ėmė formuotis naujos tautybės
  • Imuninės teisės ir feodai silpnino priklausomybę nuo karaliaus
  • Palikuonių nesutarimai dėl pavedimų žemių
  • Apskritai natūrinio ūkio viešpatavimas ir feodalų žemės nuosavybės įsigalėjimas privertė Vakarų Europos valstybes susiskaldyti

ŠVENTOJI ROMOS IMPERIJA (962 – 1806 m.)

  1. Kaip susikūrė Šventoji Romos imperija?

Po Karolio Didžiojo mirties ir imperijos padalijimo Vokietijos karaliai išsaugojo stiprią valdžią ir laikė save Romos imperatorių ir Karolio Didžiojo įpėdiniais. Vokietijos karalius Otonas I, užkariavęs šiaurės ir vidurio Italiją, 962 m. įkūrė Šventąją Romos imperiją (962 – 1806 m. – I Reichas (Pirmoji imperija)

  1. Kaip kito imperatoriaus galios?
  • Iki XIII a. Šventoji Romos imperija užkariavo didumą Italijos ir kt. valstybes tapo galingiausia valstybe Viduramžių Europoje. Imperatorius išdalijo bažnyčiai žemių, iš kurių jis gaudavo dideles pajamas
  • Vėliau imperatoriai kovojo su popiežiais dėl investitūros, todėl imperatoriaus valdžia susilpnėjo
  • Nuo XIII a imperatorių rinko kurfiurstai
  • Nuo XV a. Vokietijos karaliais ir Šventoji Romos imperatoriais buvo renkami tik Habsburgai. Svarbiausius reikalus sprendė imperijos Reichstagas (institucija, atstovavusi ją sudarančias valstybes)
  • Šventosios Romos imperijos mėginimams įsitvirtinti Europoje priešinosi besikuriančios nacionalinės valstybės. Po trisdešimties metų karo (1618 – 1648 m.) imperatoriaus valdžia liko tik nominali
  • Šventoji Romos imperija nustojo gyvavusi po Napoleono karų. Napoleonas sujungė 16 vokiečių valstybių į Reino sąjungą ir pasiskelbė Reino sąjungos protektoriumi (taip pat buvo Prancūzijos imperatorius ir Italijos karalius nuo 1805 m.)
  1. Kaip kito imperatoriaus ir bažnyčios santykiai?

Nuo imperijos pradžios bažnyčia visada kišdavosi į valstybės reikalus, reikalaudavo vis daugiau teisių, plėsdavo įtakos ratą. Santykiai tarp jos ir imperatoriaus laikui bėgant vis blogėjo. Iš pradžių imperatorius turintis daug galių globoja Bažnyčią ir popiežių, vėliau popiežiaus įtakai išaugus jam turėjo paklusti imperatorius.

Feodalizmas

Feodalinis susiskaldymas Nuo XI a. Europoje prasidėjo skaldymosi laikotarpis. Pradžią tam davė Frankų Imperijos suirimas. Pagrindinės susiskaldymo priežastys:

  • Feodalinės valstybės būdavo „klijuojamos“ ginklu, daugelio tautų nesiejo nei kalba, nei tradicijos. Jei karalius buvo stipri asmenybė, valstybę jis išlaikydavo.
  • Feodalų savarankiškumas. Kiekvienas feodalas turėjo savo kariauną, įstatymus, todėl stipri centrinė valdžia jam nebuvo reikalinga.
  • Natūrinis ūkis, kuris jokiais ekonominiais ryšiais nesiejo feodalo su kitomis vastybės sritimis.

Feodalizmo priežastys:

  • Nederliai, karai, stichinės nelaimės lėmė jungimąsi prie stipresnių;
  • Skolos, nusigyvenimas;
  • Stambiųjų žemvaldžių plėšikavimas ir savivalė

Senjorai ir vasalai Viduramžiais didžiausia vertybė buvo žemė. Dažnai stambūs feodalai ir žemės, ir kariuomenės turėjo daugiau, negu karalius. Karalius neleido visai šaliai bendrų įstatymų, nerinko mokesčių iš visos šalies gyventojų, neturėjo pastovios kariuomenės. Visa tai rodo, kad karaliaus valdžia buvo silpna. Turtingiausias žemvaldys – valstybės vadovas. Jo valdoms nuolat kildavo pavojus, todėl jis ieškojo jį remiančių pavaldinių, kuriems už ištikimybę skirdavo žemės – feodų, aukštų pareigų ir privilegijų. Susiskaldžiusią valstybę pavojaus atveju vienydavo senjorų ir vasalų sistema. Savo ištikimybę senjorui vasalas prisiekdavo iškilmingoje ceremonijoje – investitūroje.

Vasalų pareigos:

  • Dalyvauti karo žygiuose su senjoru,
  • Patarti senjorui
  • Išpirkti senjorą, šiam patekus į nelaisvę.

Senjorų pareigos:

  • Aprūpinti vasalą žeme.
  • Ginti vasalą

Senjoras galėjo įsakinėti tik tiesioginiams savo vasalams, savo vasalo vasalui jis įsakinėti negalėjo.

Feodalinė hierarchija XI a. XI a. Vystėsi ir klestėjo miestai, daugelyje Europos šalių galutinai susiformavo feodaliniai santykiai, įsitvirtino feodalinis gamybos būdas, visuomenės pasidalijimas į feodalus ir įbaudžiavintus (arba pusiau įbaudžiavintus) valstiečius. Visi žmonės priklausė luomams. Paveldima luominė tvarka buvo grindžiama Dievo valia. Aukščiausią valdžią feodalinėje piramidėj užėmė karalius. Jam priklausė didžiausios žemės valdos, tačiau realią valdžią turėjo tik savo domene. Išskirtinių teisių ir privilegijų turėjo didikai ir dvasininkai. Jie turėjo daug turto ir valdė didžiulius žemės plotus. Ilgainiui susiformavo miestiečių luomas, kurį sudarė amatininkai, pirkliai. Žemiausią padėtį visuomenėje užėmė jokių privilegijų neturintys valstiečiai. Jie privalėjo dirbti žemvaldžio žemę, atlikti prievoles. X-XI a miestiečių luomas išyra ir susidaro trečiasis luomas.

VALSTYBIŲ CENTRALIZACIJA

XV a. Prancūzija tampa centralizuota valstybe

  • IX a. susikuria Prancūzijos valstybė
  • X a. valdovai stiprino savo įtaką
  • 1302 m. Pilypas Gražusis sušaukė Generalinius Luomus siekdamas jų pritarimo dėl mokesčių
  • Šimtmetis karas 1337 – 1453 m. Karas vyko tarp Anglijos ir Prancūzijos dėl Prancūzijoje valdomų žemių. Pretekstas karui – Anglijos karaliau Eduardo II pretenzijos į sostą
  • Šimtamečio karo įtaka centralizacijos procesui: karalius globojo amatus ir prekybą, išaugo miestai, miestiečių ir riterių remiama sustiprėjo karaliaus valdžia, pastarasis įgijo daugiau teisių. Po karo feodalai siekė atkurti feodalinį susiskaldymą, todėl karalius nedrausmingų vasalų būrius pakeitė reguliaria kariuomene. Taip pat įvesti bendri mokesčiai ir pinigų sistema. Neigiami karo padariniai atsispindėjo prekyboje, ištuštėjo miestai, žala ūkiui

XV a. Anglija tampa centralizuota valstybe

  • XI a. Angliją puldinėjo vikingai
  • XI a. karaliumi tampa Vilhelmas I Užkariautojas. Valstiečiai kyla į kovą (ROBINAS HUDAS)
  • Karalius malšino sukilimus, įvedė mokesčius ir vieningus įstatymus
  • XIII a. karalius pralaimėjęs kovą su popiežiumi, pripažino save jo vasalu
  • 1215 m. kilus sukilimui, karalius Jonas Bežemis buvo priverstas pasirašyti Didžiąją Laisvių Chartiją. Karalius įsipareigojo nesikišti į dvasininkų skyrimą, neimti naujų mokesčių iš bajorų, patvirtinti miestų privilegiją, paskelbė konstitucinių teisių pradmenis. Svarbūs klausimai aptariami su Didžiąja Taryba. Jos pagrindu vėliau susiformuoja Anglijo Parlamentas.
  • 1265 m. pirmą kartą sušauktas luomų susirinkimas – Parlamentas. Parlamentas turėjo didelę reikšmę politiniame gyvenime, tvirtino mokesčius, priiminėjo įstatymus

Centralizacijų reikšmė

  • Anglijoje ir Prancūzijoje įsigali luominė monarchija
  • Vykstant centralizacijai susiformuoja prancūzų ir anglų tautybės, jų bendrinė kalbos
3. Pasitelkite papildomą informaciją – pateiktis, vaizdinę medžiagą, vadovėlio temas, dokumentus ir sutartis ar mūsų rekomenduojamas nuorodas.
  • Dokumentai
  • Istoriniai klausimai

Dokumentai

“Frankų nacija švietė visam pasauliui. Užsienio karalystės – graikai, barbarai ir Lacijaus senatas – siuntė į ją savo pasiuntinius. Romulo gentis, pati Roma karalystės motina – buvo pajungtos šiai šaliai: ten jos galva, stipria Kristaus parama, gavo savo diademą, kaip apaštališką dovaną… Bet dabar nusmukusi ši didi valstybė iškart neteko ir savo spindesio ir imperijos vardo; ši valstybė, dar neseniai buvusi vieninga, padalyta į tris dalis, ir nieko jau nebegalima laikyti imperatoriumi…”

Komentaras: Šiame dokumente minimas Frankų imperijos skilimas 843 m. Frankų imperija pasidalinta į tris dalis Verdeno sutartimi tarp Karolio Didžiojo vaikaičių. Trijose dalyse pradėjo vystytis Vokietija, Italija ir Prancūzija.

“Grafai dar tik galvojo apie pasirengimus, riteriai vos bepradėję buvo jais rūpintis, kai liaudis puolė į žygį su nesulaikomu įkarščiu […]. Kiekvienas mesdavo savo namus, savo vynuogyną, savo palikimą, parduodavo juos už menką kainą ir su džiaugsmu traukdavo į žygį […]. Daiktai, reikalingi žygiui, pabrango, visa kita buvo atiduodama beveik už dyką […]. Kelyje, išvydę bet kokią pilį, bet kokį miestą, vaikai tiesdavo į ją rankas ir klausdavo: “Ar ne čia toji Jeruzalė, į kurią mes keliaujame?”.

Komentaras: Pirmasis Kryžiaus žygis į Artimuosiuos Rytus, Palestinos regioną, Jeruzalės miestą. Šis žygis įvyko XI a. (1096-1099 m.). Tai, kad tai yra pirmasis Kryžiaus žygis galima suprasti iš to, jog pirmieji į žygį išsiruošė varguomenė, o tik po to prisijungė riteriai.

“Ir buvo visagalio Dievo valia, kad aš atradau Indijos žemyną ir gausybę salų, tarp jų Espanjolos salą, indėnų vadinamą Haičiu. Paskui grįžau į Kastuliją pas jų Didenybes, kurie liepė man vykti į antrą kelionę atrasti naujų žemių ir įrengti gyvenvietes mano atrastose žemėse. Ir dovanojo Viešpats pergalę Espanjolos saloje, ir užkariavau aš ją, o gyventojus paverčiau duoklininkais.”

Komentaras: Kristupas Kolumbas atranda Ameriką 1492 m. Kristupas Kolumbas buvo italas, tačiau ekspedicijoje atstovavo Ispaniją.

” Ir jis atšventė Viešpats Gimimą Romoje, ir pasikeitė metai, ir jų skaičius tapo 801. Šią didžiai šventą Viešpats Gimimo dieną, kai prieš mišias karalius, pasimeldęs palaimintajam apaštalui Petrui, atsistojo, popiežius Leonas uždėjo jam ant galvos karūną, ir visa romėnų tauta jį sveikino: “Karoli Augustai, Dievo karūnuotas didžiu ir taikingu romėnų imperatorium, gyvuok ir nugalėk”. Po pamaldų apaštalų įpėdinis jį pagarbino pagal senųjų principų tradiciją; ir jau vietoj buvusio patricijaus titulo jis buvo pavadintas imperatoriumi ir augustu. “

Komentaras: Karolio Didžiojo karūnavimas, vykęs Romoje. Tuo pačiu ir Frankų imperijos įkūrimas, kuri nuo 800 m. gyvavo iki 843 m. Verdeno sutarties. Karolį Didįjį karūnavo popiežius. Tapęs imperatoriumi, skleidžiančiu bažnyčios žodį, jis įgijo pretekstą grobti kitas žemes.

“Iš Jeruzalės ir iš Konstantinopolio miesto mes gavome svarbų raštą, ir anksčiau dažnai pasiekdavo mus gandai, kad persų karalystės žmonės, prakeiktieji svetimšaliai, tolimi nuo Dievo, išperos, kurių širdies ir protas netiki Viešpačiu, užpuolė kryžiuočių žemes, nusiaubė jas kardu, plėšimais ir ugnimi, o gyventojus išsivarė į nelaisvę arba išžudė […] dieviškąsias bažnyčias arba sugriovė iki pamatų, arba pavertė savo tikėjimo šventyklomis. Kam gi daugiau gali būti skirta atkeršyti už tai ir atimti iš jų prisiplėštą turtą, jeigu ne jums […]. Keliaukite prie šventojo karsto; atimkite tą žemę iš nedorėlių ir pajunkite ją sau. Žemėj toj […] medus ir pienas teka. Jeruzalė – derlingiausias žemės perlas, antrasis džiaugsmo rojus.”

Komentaras: Popiežiaus Urbono II kalba Prancūzijoje, Klermane 1095 m. Tai buvo kvietimas dalyvauti Kryžiaus žygiuose į Artimuosius Rytus, kurie truko iki pat XIII a.

“Kunigaikštis Mieška pirmasis savo dievobaimingos žmonos dėka gavo krikšto palaimą. Pakankamas pagrindas jo šlovei ir pagyrimui yra tai, kad jo laikas ir jo dėka tiesos šviesa pasklido per visą karalystę. Nuo tos pačios palaimintos moters jam gimė šlovingiausias Boleslovas, kuris po jo mirtie snarsiai valdė karalystę ir, Dievo padedamas, tapo toks šaunus ir galingas, jog, galiu teisėtai sakyti, savo narsumo dėka auksu apipylė visą šalį. Kunigaikštis Vladimiras, įvedęs krikščionybę, “įsakė kurti cerkves ir statyti tose vietose, kur stovėjo stabai, ir pastatė Šv. Vasilijaus cerkvę ant kalbos, kur stovėjo Perkūno ir kitų [stabmeldžių dievų] stabai […] ir pradėjo statydinti miestuose [kitas] cerkves su šventikais, ir ėmė krikštyti žmones visuose miestuose ir kaimuose.”

Komentaras: Lenkijos ir Kijevo Rusios krikštas, įvykęs X a.

“Sultonas Machmedas, mąstydamas, kad viskas paruošta ir visa armija jau sutelkta, leidosi į žydį, kartu įsakęs ir specialių vežimų gabenti didžiules patrankas, kurias jis buvo liepęs padaryto sienoms ir bokštamas [Konstantinopolio] griauti. Prieš pradedant sultonui apsupimą, imperatorius nusiuntė jam pasiūlymą pasiimti visus miestus ir jų apylinkes, esančias už Stambulo, ir palikti jam, imperatoriui, miestą, o jis už tai sultonui kas metai mokės duoklę. Bet miestas buvo paimtas, ir į jį įžengusi armija žudė ir plėšė nukariautuosius.”

Komentaras: Osmanai užima Konstantinopolį. Tai yra Bizantijos imperijos žlugimo, įvykusio 1453 m., ženklas.

“Tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių egzistavo daugybę principinių skirtumų. Pagrindinis dogmatikos principas buvo tas, jog katalikai Tikėjimo simbolį (pagrindinių dogmų sąvadą) papildė formule Filioque (liet. “ir iš sūnaus”), o tai reiškė Šventosios Dvasios kilmę ne tik iš Dievo Tėvo, o ir iš Dievo sūnaus. Rytų ir Vakarų bažnyčių skirtumus papildė ir skirtingas bažnytinės valdžios pobūdis. Vakarų bažnytinės hierarchijos viršūnėje buvo teokratinis vadovas – Romos popiežius, nepavaldus pasaulietinei valdžiai ir savarankiškas politikas, o Bizantijos dvasinės valdžios galias ribojo pasaulietinė, nors Bažnyčia ir nebuvo visiškai pavaldi valstybei. “

Komentaras: Krikščionybės skilimas į katalikus ir stačiatikius XI a., vadinamas schizma.

“Tai buvo pirmas Europinio mąsto ginkluotas konfliktas, kuriame trumpalaikės karinės batalijos kaitaliojosi su gana ilgais atokvėpio laikotarpiais. Kare dalyvavo ne tik Prancūzija su Anglija, bet ir Aragonas, Kastilija, Anžu, Burgundija ir Škotija. Konflikto priežastys glūdi feodalinėje sistemoje […]. Karo pabaigoje, su Žanos d’ ark pasirodymu, pabunda prancūzų nacionalistinės savimonės jausmai.”

Komentaras: Šimtametis karas, vykęs XIV – XV a. (1337 – 1453 m.) tarp Prancūzijos ir Anglijos. Jo priežastis – abiejų valstybių nesutarimai dėl anglų valdomų Prancūzijos teritorijų. Karo pretekstas – Anglijos karaliaus Edvardo III pretendavimas į Prancūzijos sostą. Anglija karą pralaimėjo ir neteko visų žemių Prancūzijoje, išskyrus Kalė uostą. Po karo abi valstybės tapo centralizuotomis.

“Tai buvo trečias gaisras Konstantinopolyje nuo to laiko, kai atvyko frankai, ir per juos sudegė namų daugiau, negu, kad jų yra trijuose pačiuose didžiausiuose Prancūzijos karalystės miestuose […]. Grobis buvo toks didelis, kad niekas jums nepajėgtų nusakyti, kiek buvo rasta aukso, sidabro, indų, brangenybių, aksomo, šilko, kailinių drabužių bei kitokių daiktų […]. Miesto gyventojai išėjo pasitikti lotynų su kryžiais ir šventais Kristaus atvaizdais […]. Bet ir tas nerginys nesumikštino lotynų sielų, nesutramdė jų niūrios ir inirtusios dvasios; jie nepasigailėjo ne tik, kad asmeninio turto, bet, išsitraukę kardus, apiplėšė viešpaties bažnyčias ir trimitais ragino žirgus puolimui.”

Komentaras: Šiame dokumente minimas IV kryžiaus žygis, vykęs 1202 – 1204 m. Šiame kryžiaus žygyje kryžiuočiai užėmė Bizantijos sostinę Konstantinopolį ir įkūrė kryžiuočių Lotynų imperiją.

“Vokiečių karalius Otonas I vainikuojamas imperatoriumi. Jonas XII uždeda jam karūną ir pagal Romos teisę kartu su Romos gyventojais duoda ištikimybės priesaiką. Karūnacija daugeliu atveju panaši į Karolio Didžiojo iškėlimą: popiežius, kaip kadaise Karolį, prašo Otoną pagalbos kovoje su Romais grasinančiomis valstybėmis. Dabar Otonas turi traukti per Alpes prieš Italijos karalių Berengarą […]. Otono armijos galybė triuškinanti, juolab, kad prie jos prisijungia daugelis Aukštutinės Italijos grafysčių ir vyskupijų 962 m. pabaigoje Otonas pasirodo prie Romos vartų, kurie jam paslaugiai atsiveria.”

Komentaras: Šiame dokumente yra minimas Šv. Romos imperijos įkūrimas, įvykęs 962 m. 1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu imperatoriui Pranciškui II atsisakius imperijos karūnos imperija nustojo egzistuoti. Tuo metu imperija bet kuriuo atveju dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

Istoriniai klausimai

  1. Kokią įtaką viduramžių civilizacijos formavimuisi turėjo frankų valstybė?

Frankų valstybėje formavosi viduramžių Europos valstybingumo pagrindai bei feodalinė santvarka su visais jai būdingais bruožais.

  1. Kaip šiandien suprantama viduramžių sąvoka?

Šiandien atsisakoma neigiamo viduramžių laikotarpio vertinimo(nors trys viduramžių etapai yra labai skirtingi tiek kultūriniu, tiek ekonominiu, tiek politiniu vystymusi), pabrėžiant, kad šiuo laikotarpiu pradėjo formuotis dabartinės kalbos ir tautos, buvo sukurta daug kultūros vertybių ir kt.

  1. Kas lėmė krikščionybės plitimą Europoje?

Krikščionybės paplitimą ir įsitvirtinimą lėmė ne tik jėga(lietuviai, prūsai, saksai ir kitos tautos buvo jėga verčiamos krikštytis), kiek pačios religijos universalumas, sugebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkybių.

  1. Nurodyti Didžiojo tautų kraustymosi priežastis.

Didįjį tautų kraustymąsi lėmė gamtinės(klimato pasikeitimai) bei vidinės priežastys:

  • Naujų, stiprių barbarų genčių sąjungų formavimasis
  • Turtinės diferenciacijos dėjimas
  • Valstybinės valdžios užuomazgų atsiradimas
  • Karo grobis – vienas svarbiausių pragyvenimo šaltinių
  • Genčių gyvenimo būdas, papročiai, veikla buvo pritaikyti karo reikalams.
  1. Kaip Frankų imperijos suirimas paveikė Vakarų Europos raidą?

843m. pasirašius Verdeno taikos sutartį, Frankų imperiją pasidalijo Karolio Didžiojo vaikaičiai. Frankų imperijos teritorijoje ėmė formuotis trys dabartinės Vakarų Europos valstybės: Vokietija, Prancūzija bei Italija.

  1. Kokias žinote islamo religijos nuostatas? Kokia tai religija- monoteistinė ar politeistinė?

Islamo religija yra trečioji susiformavusi pasaulinė monoteistinė religija.

Islamo religijos nuostatos:

  • Kiekvienas žmogus yra atsakingas tik už save, o ne už visa tautą
  • Žmogaus likimas yra nulemtas dievo
  • Vyras gali turėti keturias žmonas ir daugybę meilužių
  • Melstis privaloma penkis kartus per dieną, veidu atsigręžus į Meką.
  • Kartą gyvenime privalu aplankyti Meką
  • Tikėti į vieną dievą Alachą ir jo pranašą Mahometą
  • Pasninkauti ramadano (9 mėnuo) mėnesį
  • Prieš maldą privaloma atlikti ritualinį apsiplovimą
  • Privalu šelpti skurstančius ir pan.
  1. Koks buvo viduramžių grožio idealas?

Viduramžiai išaukštino asketą – dievobaimingą žmogų, visiškai atsisakiusį visų gyvenimo malonumų.

  1. Koks politinis ir kultūrinis krikščionių bažnyčios vaidmuo viduramžių gyvenime?

Bažnyčios įtaka kultūrai

Žlugus Vakarų Romos imperijai, krikščionių bažnyčia liko vienintelė gija, siejanti Europos kultūrą su antika. Bažnyčia steigė ir išlaikė pirmąsias viduramžių mokyklas, išsaugojo daugybę senųjų raštų, antikos veikalų, sudarė palankias sąlygas meno, architektūros, skulptūros bei tapybos klestėjimui. Kita vertus, kai kurios katalikybės dogmos trukdė vystytis mokslui.

Bažnyčios įtaka politiniam viduramžių gyvenimui

Bažnyčia pajungti savo valdžiai Europos valdovus, kišosi į valstybių vidaus reikalus.756m. buvo įkurta popiežiaus valstybė – Vatikanas – dar labiau sustiprinusi popiežiaus įtaką.

  1. Kokį poveikį Azijai, Afrikai ir Europai turėjo Islamo civilizacija?

Islamo civilizacija perėmė svarbiausius Senovės Rytų bei antikos kultūros elementus, išlaikė, patobulino juos ir perdavė Azijos, Afrikos bei Europos tautoms, tokiu būdu darydama įtaką jų kultūros pažangai. Didelių laimėjimų pasiekė filosofija, matematika, medicina, chemija, poezija, geografija, astronomija.

  1. Paaiškinti feodalinių santykių sąvoką.

Feodalinių santykių esmė – silpnesniojo atsidavimas stipresniojo globai(vasaliniai santykiai). Senjoras įsipareigodavo ginti vasalą , o vasalas duodavo senjorui ištikimybės priesaiką, pasižadėdamas jam visada ir visur padėti. Atsidavęs senjoro globai, vasalas gaudavo tam tikra nuosavybę, dažniausiai žemę, kuri buvo skiriama iki gyvos galvos(beneficija) ar su paveldėjimo teise (Feodas.  Nuo IX a. feodai tapo paveldimi).  Vasaliniai santykiai apėmė visus žemvaldžius – nuo karaliaus iki smulkiausio riterio.

  1. Apibūdinti viduramžių visuomenę.

Viduramžių visuomenė – luominė (dvasininkų, bajorų ir trečiasis luomas). Luomas gynė ir garantavo žmonėms tam tikras teises bei tam tikrą teisinį ir visuomeninį statusą. Viduramžių visuomenė dar vadinama korporacine visuomene, nes ją sudarė įvairios grupės: vienuolynų brolijos, pirklių gildijos, amatininkų cechai, vasalų sąjungos ir t.t. kiekviena grupė turėjo tam tikras taisykles, kurių privalu buvo laikytis visiems nariams. Grupės, korporacijos teikdavo savo nariams įvairią pagalbą.

  1. Kada pradėjo formuotis centralizuotos valstybės?

Centralizuotos valstybės susiformavo XVa.

  • Prancūzija (Po šimtamečio karo)
  • Anglija (Po Rožių karo)
  • Rusija ( Po to kai nusimetė mongolų totorių jungą)
  • Ispanija (Po Rekonkistos, kai išvijo arabus iš Pirėnų pusiasalio ir vedybų pagrindu susivienijo Aragonas ir Kastilija)

Centralizacijos priežastys:

  • Ekonominiai veiksniai(amatų atskyrimas nuo žemės ūkio, trilaukės žemdirbystės sistemos plitimas, natūrinio ūkio irimas, specializacijos plėtimasis ir kt.)
  • Miestų atsiradimas ir jų augimas
  • Prekybos vystymasis
  • Politiniai veiksniai (visų visuomenės sluoksnių nepasitenkinimas stambiųjų feodalų savivale ir kt.)
  1. Kas yra parlamentas? Kada ir kur jis buvo sušauktas pirmą kartą?

Parlamentas – trijų luomų (bajorų, dvasininkų, miestiečių) atstovų susirinkimas. Pirmą kartą sušauktas Anglijoje 1265m.

Viduramžių žemėlapių rinkinys

Pateiktys

Radote klaidą? Pažymėkite tikslią teksto vietą ir spauskite Ctrl+Enter klavišų kombinaciją, norėdami apie ją informuoti.

© 2014-2023 Istorijai.lt

Pin It on Pinterest

Eiti prie įrankių juostos

Pranešti apie klaidą

Ši teksto iškarpa bus pateikta mums

Siųsti