44. Vakarų Europos integraciniai procesai. Europos Sąjunga.

Pokario Vakarų Europa ir jos ekonomikos kūrimas

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų ūkis plėtojosi daug tolygiau ir sparčiau negu 1918-1939 m. Pakilimas prasidėjo jau 1948 m. pabaigoje. Nemažą paramą Vakarų Europos valstybėms suteikė amerikiečiai pagal Maršalo planą. Reikšmingas veiksnys buvo valstybinis ekonomikos ir socialinių santykių reguliavimas. Kitaip nei po Pirmojo pasaulinio karo, valstybės valdžia griežtai kontroliavo kainas, pinigų apyvartą; Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Austrijoje buvo suvalstybinta daugelis pramonės šakų. Visa tai sudarė palankias sąlygas sparčiai atkurti ekonomiką.

Toks pramonės ir visos ekonomikos augimas tęsėsi beveik nepertraukiamai ketvirtį amžiaus, iki 1974-1975 m. krizės, apėmusios kone visas kapitalistines šalis. Tačiau ši krizė, kurios tiesioginė priežastis buvo trumpalaikis Artimųjų Rytų naftos tiekimo nutraukimas ir smarkus jos kainų pakilimas, nebuvo tokia griaunanti kaip didžioji tarpukario krizė. Vokietijos Federacinės Respublikos pramonės gamyba sumažėjo 9,6 proc., Prancūzijos – 7,2 proc., Didžiosios Britanijos – 8,9 proc. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ojo pirmojoje pusėje Vakarų Europa, kaip ir JAV, išgyveno kelerius metus trukusį gamybos sąstingio tarpsnį.

Politinė Vakarų Europos šalių raida

Vokiečių nacizmo ir italų fašizmo sutriuškinimas sutvirtino Vakarų Europos demokratiją. Tiktai Ispanijoje ir Portugalijoje dar tris dešimtmečius buvo autoritarinė valdžia. Ten ji išsilaikė iki 8-ojo dešimtmečio vidurio. 1974 m. balandžio mėn. Portugalijoje sukilusi kariuomenė įvykdė perversmą sugriovė autoritarinį režimą. Ispanijoje 1975 m. mirus Frankui, karalius Chuanas Karlas I sudemokratino valstybės santvarką. Trumpai egzistavo diktatūra Graikijoje, kur 1967 m. dešinieji karininkai, vadinamieji “juodieji pulkininkai“, užgrobė valdžią. Tačiau 1974 m. buvo nuo jos nušalinti.

Demokratijos įsigalėjimą Vakarų Europoje nulėmė keletas priežasčių. Pirma, sparčiai plėtojosi ūkis, žmonės gyveno geriau negu bet kada anksčiau. Antra, pasikeitė valdančiųjų sluoksnių požiūris į socialinius poreikius. Smarkiai padidėjo valstybės išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialiniam aprūpinimui – pensijoms, nedarbo ir kitoms pašalpoms. Perskirstomos nacionalinės pajamos, dalis kapitalistų pelno, surinkto kaip mokesčiai, skiriama socialinėms išmokoms – nepasiturintiems.

Komunistų partijos didelę įtaką Vakarų Europoje turėjo pirmaisiais pokario dešimtmečiais, tačiau pamažu ji silpnėjo. Didžiuma darbininkų nesiekė pakeisti tuometinės ekonominės ir politinės santvarkos. Jie buvo suinteresuoti savo gyvenimo sąlygų gerinimu.

Prie to daug prisidėjo socialdemokratai, kurie yra labai reikšminga Vakarų politinė jėga ir svarbus visuomenės pažangos veiksnys. Socialdemokratų partijos pokario laikotarpiu daug metų vadovavo VFR, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Portugalijos, Suomijos, Švedijos, Danijos vyriausybėms.

Socialdemokratų ekonominė ir socialinė politika Vakarų šalyse susidūrė su nemažu pasipriešinimu. Turtingieji reiškė nepasitenkinimą dideliais mokesčiais, ribojančiais jų pajamas, ir išlaidomis socialiniams tikslams, kurios, beje, kartais tekdavo ne labiausiai skurstantiems. Todėl kai kuriose Vakarų šalyse sustiprėjo konservatyvios tendencijos. 1979 m. Didžiojoje Britanijoje parlamento rinkimus laimėjo konservatoriai, ir jų vyriausybė, vadovaujama M. Tečer, pradėjo naują ekonominę ir socialinę politiką. Jos esmė: valstybinės nuosavybės suprivatinimas, išlaidų socialinėms reikmėms mažinimas, pramonės modernizavimas nepaisant bedarbių skaičiaus didėjimo.

Vakarų Europos ekonominio ir politinio bendradarbiavimo pradžia

Pagalbai pagal Maršalo planą derinti buvo sukurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (OEEC), kurioje dalyvavo 16 valstybių. Ši organizacija išliko ir pasibaigus Maršalo plano veikimo laikui. 1949 m. įkurtoji Europos Taryba, kurios būstine tapo Strasbūras, skatino kultūrinį bendradarbiavimą, derino teisės normas.

Tačiau daug svarbesnis buvo Vakarų Europos šalių ekonominis bendradarbiavimas. Reikšmingas jos veiksnys buvo valstybės vidaus rinka, kuri labai priklausė nuo gyventojų skaičiaus. Šiuo atžvilgiu Vakarų Europos šalys atsiliko nuo JAV. Todėl 1952 m. buvo įkurtas Europos anglių ir plieno susivienijimas (EAPS), kuriame dalyvavo Prancūzija, VFR, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. EAPS nuopelnu buvo sudaryta bendroji rinka anglių ir metalurgijos pramonės gaminiams. Jos veikla parengė dirvą platesnei ekonominei šešių valstybių sąjungai. 1957 m. kovo 25 d. Romoje jos pasirašė sutartį dėl Europos ekonominės bendrijos (EEB) sukūrimo. Svarbiausias sutarties punktas buvo bendrosios rinkos sudarymas, tad iš čia kilo kitas EEB pavadinimas – „Bendroji rinka“. EEB veikla turėjo integruoti šešių valstybių ūkį. Kad tam netrukdytų nepakankamai jai pasirengusių valstybių prisijungimas, buvo numatyta naujas nares priimti tik vienbalsiai. 1961 m. derybas dėl prisijungimo prie EEB pradėjo Didžioji Britanija. Tačiau Prancūzijos prezidento de Golio reikalavimu po poros metų jos buvo nutrauktos, nors kitos 5 bendrijos narės – VFR, Italija, Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas – palaikė Didžiosios Britanijos priėmimą.

Nuolatiniai nesutarimai nesutrukdė EEB nariams iki 1969 m. panaikinti savitarpio prekybos apribojimų (atsisakyti muitų visiems pramonės gaminiams ir didžiumai žemės ūkio produktų). Be to, jos nustatė vienodus didelius muitus prekyboje su trečiosiomis šalimis. Taigi EEB valstybės sudarė sau palankias konkurencijos sąlygas. Jų savitarpio prekybos apimtis 1970 m., palyginus su 1958 m., išaugo 6,3 karto, o prekybos su trečiosiomis šalimis apimtis – tik 2,8 karto. Vykdant bendrą žemės ūkio politiką, EEB šalyse smarkiai padidėjo maisto produktų gamyba.

Derybos dėl naujų narių priėmimo buvo ilgos ir sunkios. Tik 1973 m. Didžioji Britanija, Airija ir Danija tapo EEB narėmis. Norvegijos gyventojų dauguma referendume pareiškė nenorą dalyvauti Bendrijoje.

Nuo Europos ekonominės bendrijos iki Europos Sąjungos

EEB narėmis siekė tapti pietinės Europos valstybės – Graikija, Ispanija ir Portugalija. Graikijos prašymas patenkintas 1981 m. Sunkiau sekėsi į EEB patekti Ispanijai ir Portugalijai. Jų priėmimui ilgai priešinosi Prancūzija ir Italija. Mat jų žemės ūkiui grėsė Pirėnų pusiasalio vyno ir vaisių konkurencija. EEB kėlė Ispanijai ir Portugalijai vis naujus reikalavimus. Ispanija ir Portugalija EEB narėmis tapo 1986 m.

9-ojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo derybos dėl Austrijos, Švedijos, Suomijos ir Norvegijos priėmimo. Atitinkamas susitarimas buvo pasirašytas 1994 m. Austrija, Švedija, Suomija tapo organizacijos narėmis, o norvegų tauta referendume vėl atmetė dalyvavimą joje.

Integracija vyko ne tik platyn, priimant į EEB naujas valstybes, bet ir gilyn -stiprinant tarpusavio ryšius, didinant aukščiausių jos institucijų: Europos Komisijos, Ministrų Tarybos, Europos Parlamento įgaliojimus, ir siaurinant narių suverenias teises. 1992 m. pradžioje Nyderlandų mieste Mastrichte buvo pasirašyta 12 EEB valstybių sutartis dėl Europos Sąjungos (ES). Ji numatė ekonominės, politinės ir valiutinės sąjungos sudarymą ir bendros pilietybės įvedimą. Politinė sąjunga reikštų sudarymą konfederacinės Europos supervalstybės su bendra užsienio ir gynybos politika, smarkiai išplėstais Europos Parlamento ir kitų centrinių ES organų įgaliojimais.

Europos integracijos problemos

Supervalstybės Europoje kūrimas nesutiko visuotinio pritarimo. Mastrichto sutartis nesunkiai buvo patvirtinta Belgijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Italijos, Graikijos, Ispanijos ir Portugalijos parlamentuose, referendume Airijoje. Užtat Didžiojoje Britanijoje vyko įnirtingi ginčai. Galiausiai parlamentas pritarė Mastrichto sutarčiai. Prancūzijoje surengtame referendume sutartis ratifikuota tik menkute persvara: už buvo 51 proc. balsavusių, prieš – 49 proc.

Danijoje referendumas nedidele balsų dauguma atmetė Mastrichto sutartį. Tik padarius išlygas dėl šalies dalyvavimo ES, pakartotinis referendumas taip pat maža balsų persvara sutartį patvirtino. Daug ginčų ratifikavimas sukėlė ir VFR: buvo nerimaujama, kad jai gali būti uždėta per sunki finansinė našta.

Ūkiniai EEB ir ES laimėjimai tikrai reikšmingi, bet yra ir problemų. Visose ES valstybėse nemažai bedarbių.

Vakarų Europoje taip pat svarstomas klausimas, kaip veiks ES valdymo organai, kai jos narių skaičius padidės nuo 15 iki 25 ar net daugiau valstybių.

Klausimai

1. Kokie veiksniai lėmė spartesnę Vakaru Europos ūkio plėtrą po Antrojo pasaulinio karo lyginant su laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo?
2. Apibūdinkite socialdemokratijos vaidmenį Vakarą Europoje.
3. Ko siekiama Mastrichto susitarimais? Kokie svarbiausi Europos integracijos laimėjimai ir problemos?