Trečiojo pasaulio šalys ir jų raidos ypatumai

Buvusios kolonijos, dabar dažnai vadinamos Trečiuoju pasauliu, sudaro savotišką visumą. Trečiojo pasaulio sąvoka atsirado XX a. 6-ąjį dešimtmetį atsilikusioms ša­lims, nepriklausančioms socialistinei sistemai, apibūdinti. Dabar Trečiuoju pasauliu vadinamos visos Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikos, Azijos (išskyrus Japoniją ir Izraelį) ir Okeanijos (be Australijos ir Naujosios Zelandijos) šalys. Trečiojo pasau­lio šalys labai skirtingos, tačiau jos visos turi bendrų ypatybių ir problemų, mažai  būdingų Europai ir Šiaurės Amerikai.

Demografinė problema

Žemės rutulio gyventojų skaičius nuo XX a. vidurio, kai prasidėjo „demografinis sprogimas“, didėjo labai greitai. Didžiausioj i prieaugio dalis yra Trečiajame pasau­lyje. Štai nepriklausomoje Indijoje 1947 m. gyveno 339 mln. žmonių, o 1993 m. –  900 mln., Indonezijoje atitinkamai 68 ir 188,3 mln., Turkijoje – 19 ir 59,6 mln., Brazilijoje – 47 ir 139 mln.

Demografinį sprogimą lėmė keli veiksniai. Pirma, Trečiojo pasaulio šalims įprasta šeimoje turėti daug vaikų. Antra, šiose šalyse XX a. antrojoje pusėje smarkiai suma­žėjo mirtingumas dėl naujoviškų ir pigių vaistų vartojimo, sveikatos apsaugos plėto­tės. Gyventojų skaičiaus augimas pasidarė neįveikiama kliūtis gyvenimo sąlygoms pagerinti. Ar galėjo Indijos Respublika įveikti atsilikimą, jeigu per 46 nepriklauso­mybės metus gyventojų padaugėjo 560 milijonų? Aprūpinti juos darbu ir žeme yra neišsprendžiamas uždavinys.

Dešimtys milijonų valstiečių, negalėdami išsiversti kaimuose, bėga į miestus. Ten jie gyvena lūšnose, kurios supa Azijos, Afrikos, o ypač Lotynų Amerikos mies­tų centrus. Palyginti neblogai sutvarkyti kvartalai primena salas lūšnų ir landynių jūroje. Miestai neproporcingai auga ir toliau augs. Demografinis sprogimas turi di­delį neigiamą poveikį ir ekonomikai, ir gamtai.

Gamtos apsaugos blogėjimas

Daugelyje Trečiojo pasaulio šalių didėja žemės ūkio gamyba, tačiau, plečiant dirba­mų žemių plotus, be atodairos naikinami miškai. Ten, kur vyrauja gyvulininkystė, be saiko didinant gyvulių skaičių, ištrypiama žolė neatauga ir ganyklos ilgainiui virsta dykuma. Tai labiausiai pastebima pietinėse Sacharos prieigose.

Miškai kertami ne vien dirbamos žemės plotams didinti, bet ir medienos eks­portui, kurui. Miškų plotai katastrofiškai mažėja ne tik tankiai apgyvendintoje Indi­joje, bet ir Pietryčių Azijos, Lotynų Amerikos šalyse. Mokslininkai numatė, kad pačioje 3-iojo tūkstantmečio pradžioje iš milžiniškų atogrąžų miškų liks tik nedideli plotai Amazonės ir Kongo upių baseinuose.

Iškertant ir paverčiant dirbamais laukais miškus, dykumoms užkariaujant stepių ir savanų plotus, didėjant naminių gyvulių skaičiui, nyksta laukinė gyvūnija, buvusi gausi ir įvairi Šiltuosiuose kraštuose. Laukinių žvėrių beatodairišką naikinimą pradėjo dar baltieji kolonizatoriai, tačiau katastrofišką mastą jis įgavo XX a. antrojoje pusėje. Greitai tigrai, liūtai, drambliai išliks tik kai kuriuose draustiniuose ir zoolo­gijos soduose. Miškų mažėjimas keičia klimatą, jis tampa gerokai sausesnis ir tuo pat metu didėja potvynių grėsmė.

Yra dar viena aplinkybė, labai pavojinga žmonijai. Mat atogrąžų miškai turi svarbiausią reikšmę deguonies apykaitai. Mažėjant šių miškų plotams, didėja an­glies dvideginio kiekis atmosferoje, o tai neišvengiamai sukelia klimato atšilimą.

Ekonominės ir socialinės raidos sunkumai

Daugelis Trečiojo pasaulio valstybių daug dėmesio ir lėšų skyrė pramonei kurti ir pamiršo žemės ūkio poreikius. Nemažų industrializacijos laimėjimų pasiekė Brazili­ja, Indija, ypač Pietų Korėja, Taivanas, Singapūras. Pastarųjų trijų šalių, kurias jau galima laikyti pažengusiomis, nebepriklausančiomis Trečiajam pasauliui, elektroni­kos ir daugelis kitų gaminių sėkmingai konkuruoja pasaulio rinkoje. Tačiau tai ne taisyklė, o išimtis. Kitur industrializacija nedavė lauktų rezultatų: jų rinkose piges­nės Vakarų pramonės prekės išstūmė vietos prekes.

Industrializacija buvo vykdoma skolinantis pinigus iš Vakarų valstybių ir jų pri­vačių bankų. Palūkanos yra didelės, ir grąžinti paskolas darosi neįmanoma. Šiuo atžvilgiu ypač sunkiai verčiasi Lotynų Amerikos valstybės: Brazilija, Meksika, Peru.

Ne išeitis ir privataus Vakarų kapitalo investicijos, kurios paprastai skiriamos naudingųjų iškasenų gavybai plėsti arba ryšių ir transporto sferoms. Atsilikusių ša­lių ir užsienio kapitalo interesai dažniausiai nesuderinami. Naujų darbo vietų kuria­ma nepakankamai, nepaliaujamai didėja bedarbių skaičius.

Didelė Trečiojo pasaulio šalių bėda – valdininkų korupcija: piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kyšininkavimas, valstybinių lėšų grobstymas. Nemaža dalis pa­skolų ir neatlyginama Vakarų parama atsiduria valdininkų kišenėse.

Net švietimo plėtotės efektas Trečiajame pasaulyje prieštaringas. Milijonai jau­nuolių gauna aukštojo mokslo diplomus, bet sunkiai gali rasti darbo. Bedarbiai inte­ligentai, susitelkę sostinėse, pavojingi valdžiai, ir ši, bijodama riaušių, bent dalį jų įdarbina valstybinėse įstaigose, sugalvoja daugybą nereikalingų pareigų. Administ­racinis aparatas, palyginti su kolonijiniais laikais, išaugo daug kartų.

Baisi Trečiojo pasaulio šalių nelaimė – ginklavimasis ir karai. Ir taip jau trūks­tant lėšų didžiulės pinigų sumos skiriamos brangiems šiuolaikiniams ginklams pirk­ti, o kai kuriose valstybėse – savai karo pramonei kurti. 1970-1985 m. laikotarpiu Trečiojo pasaulio dalis viso pasaulio karinėse išlaidose padidėjo nuo 7,2 ligi 17,7 proc. 1985 m. ji pasiekė didžiulę 150 mlrd. dolerių sumą. Nemažai iš tos sumos tenka Artimųjų Rytų arabų valstybėms, kurios gauna didelių pajamų iš naftos eksporto ir ginklavosi prieš tariamą Izraelio agresiją.

Politinis nestabilumas

Nuolatinis reiškinys Afrikoje, Lotynų Amerikoje, mažiau Azijoje – kariniai perver­smai ir karinės diktatūros. Jos užgrobia valdžią skelbdamos būtinumą įveikti netvar­ką, kovoti su korupcija. Tačiau didžiuma karinių diktatūrų ne tik nesugebėjo įveikti šių ydų, bet dar labiau pablogino padėtį.

Daugelis diktatorių įvedė terorą, vykdė žudynes. Lotynų Amerikoje 8-ąjį diktatūra Čilėje ir dar labiau Argentinos karinė chunta. Afrikoje pagarsėjo savo nusikaltimais du diktatoriai: Ugandos „prezidentas“ Idis Aminas ir Centrinės Afrikos Respublikos valdytojas Žanas Bokasa, kuris netgi buvo karūnavęsis imperatoriumi. Jie nuversti tik užsienio valstybėms padedant.

Daug nelaimių Trečiojo pasaulio šalims atnešė kova dėl įtakos tarp JAV ir SSRS. 7-ąjį dešimtmetį paskelbė kuriančios socializmą keletas Afrikos šalių – Egiptas, Alžyras, Gana, Gvinėja, Malis, Birma ir Sirija – Azijoje. Jų vadovai tikėjosi įveikti atsilikimą suvalstybindami pramonę, kooperuodami žemės ūkį. Jie nebuvo komu­nistai, tačiau labai norėjo įgyvendinti socialistinių šalių patyrimą ir gaudavo iš jų ekonominę ir karinę pagalbą. 8-ąjį dešimtmetį iš nekapitalistinės raidos kelio pasi­traukė Gana ir Egiptas, tačiau Afrikoje prisidėjo Etiopija, Madagaskaras, buvusios portugalų kolonijos Angola ir Mozambikas, o Azijoje – Afganistanas. Angoloje, Mozambike, Etiopijoje, Afganistane kilo didelis pasipriešinimas, kuris peraugo į ilgamečius pilietinius karus. Juose SSRS padėdavo vienai pusei, o JAV – kitai.

Lotynų Amerikoje nuo 7-ojo dešimtmečio pra­džios aktyviai veikė marksistiniai partizanai. Ten dau­gelis inteligentų ir studentų vienintele išeitimi laikė ginkluotą kovą, nes matė, kad nei karinės diktatūros, nei civilinė pasiturinčiųjų sluoksnių, susijusių su JAV kapitalu, valdžia nesugeba pagerinti didžiumos gyven­tojų varganos padėties ir sustabdyti visuomenės de­gradacijos. 1979 m. Nikaragvoje po ilgo pilietinio karo sandinistų judėjimas nuvertė korumpuotą diktatūrą. Peru ginkluoti atkakliai kovojo Mao Czeduno šalininkai iš „Šviesiojo tako“ organizacijos, vadinamieji senderistai, ir „Tupak Amaru“ grupuotės kovotojai. Azijos ir Afrikos šalims būdingas tautinis ir reli ginis žmonių persekiojimas. Irakas ir Turkija slopina kurdų iš­sivadavimo judėjimą. 20-ies milijonų tauta neturi autonomi­jos. Turkijos valdžia išvis nepripažįsta kurdų, draudžia jiems vartoti savo kalbą viešajame gyvenime, žiauriai kankina ir žu­do engiamos tautos laisvės kovotojus.

Daugiausiai tautinių ir religinių konfliktų yra Afrikoje. Di­džiausioje plotu žemyno valstybėje – Sudane – nuo 7-ojo de­šimtmečio pradžios su pertraukomis siaučia pilietinis karas. Val­džią turintys arabai musulmonai engia šalies pietuose gyve­nančius juodaodžius krikščionis ir animistus, stengiasi primesti jiems islamą. Pastaraisiais metais kovos tarp genčių mažoje Ruandos valstybėje virto masinėmis žudynėmis, kurių aukų skaičius siekia 1 mln. Besigelbstintys nuo žudynių ir persekio­jimų tampa pabėgėliais, kurie miršta badu.

Trečiasis pasaulis ir Vakarai

Vakarų valstybės yra svarbiausios Trečiojo pasaulio šalių pre­kybos ir kultūrinių mainų partnerės, į tas šalis skverbiasi Va­karų gyvenimo būdas. Iš ūkinių ryšių su Vakarais pelnosi tik menka visuomenės dalis. Naujieji turčiai lobsta iš spekuliacijos, korupcijos ir sandėrių su užsieniečiais, o didžiuma gyventojų skursta.

Daugelis Trečiojo pasaulio šalių gauna iš Vakarų didelių paskolų, bet niekaip negali jų grąžinti, nes palūkanos siekia nuo 9 iki 20 proc. Trečiojo pasaulio šalių eksportuojamų mineralinių žaliavų (išskyrus naftą) ir žemės ūkio produktų kainos vis mažėja, o importuojamų mašinų ir kitos sudėtingos technikos – auga.

Nepasitenkinimą Vakarų politika Azijoje ir Afrikoje panaudojo islamo funda­mentalistai, reikalaujantys grįžti prie tradicinių religinių gyvenimo normų. 1978 m. šiitų kova su šacho valdžia Irane peraugo į islamo revoliuciją. 1979 m. pradžioje monarchija buvo nuversta. Iranas pasiskelbė Islamo Respublika, kurios tikruoju va­dovu tapo ajatola (aukštas šiitų dvasininkas) R. Chomeinis. Visas valstybės ir visuo­menės gyvenimas buvo pertvarkytas pagal islamo reikalavimus. Irane labai dažnai taikoma mirties bausmė kriminaliniams nusikaltėliams, kariami prekiautojai narko­tikais. Irano pavyzdys skatina ir kitų šalių fundamentalistus siekti valdžios. Ypač aktyviai jie veikia Alžyre, Egipte, Sudane.

Klausimai

1. Kokios svarbiausios Trečiojo pasaulio demografinio sprogimo XX a. antrojoje pusėje priežastys?
2. Išvardykite Trečiojo pasaulio šalių ekonomines ir socialines problemas.
3. Apibūdinkite svarbiausias politinio nestabilumo Trečiajame pasaulyje apraiškas ir jų priežastis.
4. Kokią politiką vykdo Turkija ir Sudanas mažumų atžvilgiu?
5. Apibūdinkite Vakarų valstybių politiką Trečiojo pasaulio šalių atžvilgiu.