N. Chruščiovo atėjimas į valdžią
Skirsniai
Stalinas mirė 1953 m. kovo 5 dieną. Valdžios viršūnėje prasidėjo kova dėl aukščiausių postų. Nuo jos baigties priklausė atsakymas į klausimą: kaip bus vykdomas Stalino sukurtos sistemos pertvarkymas. Iškart po Stalino mirties tarp jo bendražygių, kompartijos vadovybės narių prasidėjo kova dėl valdžios. Didelę įtaką įgijo vidaus reikalų ministru paskirtas, anksčiau ilgus metus represiniam aparatui vadovavęs L. Berija. Siekdamas populiarumo jis nutraukė „gydytojų žudikų“ bylas, pradėjo saugumo aparato valymą, šalindamas labiausiai susitepusius nusikaltimais asmenis, bet tik tuos, kuriais jis nepasitikėjo. Kitus aukštosios partinės vadovybės narius jaudino Berijos įtakos didėjimas, jie drebėjo net dėl savo pačių likimo. Todėl buvo parengtas sąmokslas, kuriam vadovavo N. Chruščiovas. Jau birželio pabaigoje posėdžio Kremliuje metu L. Berija buvo suimtas, apkaltintas būtais ir nebūtais nusikaltimais (pvz., kad nuo 1920 m. šnipinėjo Didžiosios Britanijos žvalgybai). Slaptame teismo procese kartu su keletu vadinamųjų bendrininkų nuteistas mirti ir sušaudytas. N. Chruščiovas ir kiti komunistų vadai Berijai priskyrė visus Stalino laikų nusikaltimus, už kuriuos buvo atsakinga partijos vadovybė, neišskiriant nė N. Chruščiovo.
1953 m. rugsėjo mėn. SSKP CK plenumo sprendimu pirmuoju komunistų partijos sekretoriumi ir drauge faktišku šalies vadovu tapo Nikita Chruščiovas (1894-1971). Jis iš vidaus pažino politinę sistemą, gerai žinojo Stalino susidorojimo su kai kuriais komunistais detales. Nuo 1930 m. aukštas pareigas komunistų partijoje užėmęs N. Chruščiovas nebuvo atvirai susikompromitavęs komunistų viršūnės akyse, o savo charakteriu labai skyrėsi nuo niūraus, uždaro ir klastingo Stalino.
Destalinizacija ir atšilimas
Naujoji SSRS valdžia su Chruščiovu priešakyje ėmėsi pertvarkyti šalies gyvenimą. Pirmiausia iš kalėjimų ir lagerių į laisvę išėjo keli tūkstančiai buvusių partijos veikėjų, karininkų, kareivių, karo metu patekusių į vokiečių nelaisvę. Paskui pradėti paleidinėti ir kiti kaliniai. Visuose lageriuose buvo sušvelnintas režimas, pagerėjo kalinių gyvenimo ir darbo sąlygos. Bet GULAG’o sistemos ardymo procesas šalyje, kur kalėjo milijonai žmonių, vyko lėtai. Iki 1956 m. į laisvę išėjo tik kiek daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. XX a. vergai už spygliuotų vielų gyveno laisvės viltimi. Įkvėpę truputį gaivesnio oro, jie troško greitų permainų. Vorkutos, Norilsko, Kengiro ir kituose lageriuose 1953-1954 m. įvyko kalinių sukilimai, kuriuos kariuomenė nuslopino tankais. Tarp šimtą žuvusių buvo ir dešimtys lietuvių, kurie tais laikais sudarė didelę lagerių vergų dalį. Sukilimai vertė Chruščiovą spartinti reformas.
Svarbiu įvykiu keičiant šalies gyvenimą tapo 1956 m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas. Jame Chruščiovas perskaitė pranešimą „Dėl asmens kulto ir jo padarinių“, kuriame buvo pasakyta (kai ką ir nutylint) daug baisios tiesos apie Stalino ir jo parankinių nusikaltimus, masines represijas, tūkstančių partiečių sunaikinimą. Chruščiovas savo kalboje sugriovė daug mitų apie Stalino asmenį. Ši kalba ilgai buvo slepiama nuo visuomenės.
Po suvažiavimo reformos paspartėjo. Iš kalėjimų ir lagerių paleista nemažai kalinių, tarp jų ir didžioji kalintų lietuvių dalis. Iš Sibiro į Tėvynę grįžo išgyvenę tremties siaubą žmonės. Specialiais įsakais buvo reabilituotos Stalino nurodymu ištremtos tautos. Kalmukai, čečėnai, ingušai, balkarai, graikai galėjo sugrįžti į gimtąsias vietas. Po keleto metų daug lagerių buvo uždaryta. Pasibaigus masiniams areštams represinis aparatas nebesiuntė naujų vergų.
Kovojant su stalinizmu buvo griaunami diktatoriaus paminklai, keičiami jo vardą turinčių miestų, kaimų, kolūkių, gatvių ir aikščių pavadinimai. Galiausiai 1961 m. Stalino palaikai buvo išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti prie Kremliaus sienos, greta kitų labiausiai nusipelniusių komunistų veikėjų.
Tačiau vykstant destalinizacijai daug aukštų partijos veikėjų, represinio aparato darbuotojų, tiesiogiai vykdžiusių žudynes, tardžiusių ir kankinusių nekaltus žmones, liko savo vietose. Išliko ir prievarta paremta komunistinė sistema, nepaisanti jokių demokratinių valstybės valdymo normų.
Vis dėlto komunistų diktatūra labai atsinaujino, pasikeitė. Nors kalėjimuose buvo laikomi keli tūkstančiai politinių kalinių, žmonės nebebijojo masinių represijų. Visi pasijuto saugiau, nebereikėjo bijoti nemotyvuotų susidorojimų ar net mirties Sibiro lageriuose. Gerokai laisvesnis tapo kultūrinis gyvenimas. Ūkio reformos buvo sėkmingos: padidėjo gamyba, išaugo pragyvenimo lygis. Miestų gatvės pasikeitė išore: sovietiniai piliečiai pradėjo geriau rengtis. Karines uniformas ir vatinukus pakeitė kuklūs, bet normalioje visuomenėje įprasti drabužiai. Atsirado daugiau prekių, žmonėms nebereikėjo gyventi pusbadžiu.
Chruščiovas, iš esmės pakeitęs Sovietų Sąjungą, patikėjo, kad jis gali dar daugiau: sukurti komunizmą. 1961 m. įvykęs XXII SSKP suvažiavimas priėmė naują programą, iškėlusią tikslą sukurti visuomenę, kurioje bus gyvenama pagal principą: „Iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikius.“ Sudėtinė komunizmo kūrimo dalis turėjo būti komunistinio žmogaus išauklėjimas. Aiškinta, kad komunizmą sukurti ir jame gyventi gali tik naujas žmogus. Ugdant „naują“ žmogų, vėl imta kovoti prieš „žalingus reiškinius“, „Vakarų garbinimą“, sustiprintas Bažnyčios persekiojimas. Chruščiovas tikėjo valstybinės nuosavybės pranašumu. Todėl visokiomis priemonėmis buvo stengiamasi likviduoti kolūkiečių sodybinius sklypus, bet kokį pagalbinį ūkį, neleisti laikyti naminių gyvulių. Entuziastingai skelbta, kad greitai žmonės viską galės nusipirkti parduotuvėse.
Nikita Chruščiovas (1894-1971)
Ukrainos šachtininko sūnus. Įgijo šaltkalvio specialybę. 1918 m. tapo bolševiku, kariavo pilietiniame kare su baltaisiais. Jo pirmoji žmona mirė per badą 1921 m. 4-ąjį dešimtmetį jis rėmė Staliną. Dalyvavo nukrypusių nuo komunistų partijos linijos asmenų persekiojimuose. Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo politiniu komisaru įvairiuose frontuose. Po karo tapo Ukrainos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi, o 1949 m .SSKP sekretoriumi ir Maskvos partijos komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1953 m. tapo SSKP CK I sekretoriumi, 1958-1964 m. dar ir SSRS vyriausybės vadovu. 1964 m. Chruščiovas buvo atleistas iš pareigų. Jis padiktavo atsiminimus, kurie, vėliau išgabenti į Vakarus, tapo svarbiu Sovietų Sąjungos politinės istorijos šaltiniu.
N. Chruščiovo pranešimas XX SSKP suvažiavimui 1956 m. vasario 25 d.
Stalinas sugalvojo sąvoką „liaudies priešas“. Šis terminas duodavo galimybę kiekvieną, kas nesutiko su Stalinu, kas buvo tiesiog apšmeižtas, pasmerkti žiaurioms represijoms pažeidžiant visas revoliucinio teisingumo normas. <…> Vieno žmogaus savivalė skatino ir leido kitų asmenų savivalę. Masiniai areštai ir tūkstančių žmonių tremtys be teismo ir normalaus tyrimo skleidė tarp žmonių nepasitikėjimą, baimę ir net priešiškumą. <…> Paaiškėjo, kad daugelis partinių, tarybinių, ūkio darbuotojų, 1937-1938 m paskelbtų „priešais“, iš tikrųjų priešai, šnipai, kenkėjai ir pan. niekada nebuvo; jie buvo apšmeižti, o kartais, neišlaikę žvėriškų kankinimų, patys save kaltino (diktuojant tardytojams falsifikatoriams) įvairiais sunkiais ir neįtikėtinais nusikaltimais. <…>
NKVD sudarinėjo asmenų, kurių bylas turėjo nagrinėti Karinė kolegija, sąrašus ir iš anksto skirdavo jiems bausmes, šie sąrašai buvo siunčiami asmeniškai Stalinui, kad jis sankcionuotų siūlomas bausmes. <…>
Stalinas buvo labai, net liguistai įtarus Jis galėjo pažiūrėti į žmogų ir pasakyti: „Kodėl jūs šiandien dažnai nusisukate ir nežiūrite tiesiai į akis?“ <…> Berijos banda, šeimininkavusi valstybės saugumo organuose, iš kailio nėrėsi, kad įrodytų areštuotų žmonių kaltę, sufabrikuotos medžiagos teisumą. O kokie buvo pateikiami įrodymai? Areštuotųjų prisipažinimai. Bet kaip galima gauti iš žmogaus prisipažinimą apie nepadarytus nusikaltimus? Tik vienu būdu – fizinio poveikio metodais, kankinimais žmogiškojo orumo praradimu. Taip buvo išgaunami menami prisipažinimai. <…>
Labai sunkias pasekmes, ypatingai pradiniam karo etapui, turėjo įtakos ta aplinkybė, kad 1937-1941 m., dėl Stalino įtarumo, šmeižikiškai apkaltinus buvo sunaikinta daug armijos vadų ir politinių darbuotojų. Beveik visiškai sunaikinti tie vadai, kurie turėjo karo Ispanijoje ir Tolimuosiuose Rytuose patyrimą <…> 1943 m., kai Didžiojo Tėvynės karo frontuose įvyko esminis persilaužimas Sovietų Sąjungos naudai, priimtas sprendimas apie visų kalmukų iškeldinimą. 1944 m. kovą iš savo gimtų vietų buvo iškeldinti visi čečėnai ir ingušai. <…>
Reikia pasakyti, kad pokariu padėtis dar labiau paaštrėjo. Stalinas tapo kaprizingesnis, šiurkštesnis. įtaresnis. Padidėjo persekiojimo manija. Daugelis darbuotojų jo akyse tapo priešais. <…>
Viena iš charakteringų Stalino savęs garbinimo ir elementaraus kuklumo nebuvimo apraiškų yra jo „Trumpa biografija“, išleista 1948 m. Ši knyga – pavyzdys besaikio pataikavimo, žmogaus sudievinimo, pavertimo „neklystančiu išminčiumi”, „didžiuoju vadu“ <…>
Būtina artimiausiu metu sukurti moksliškai objektyvų marksistinį mūsų partijos istorijos vadovėlį, tarybinės visuomenės istorijos vadovėlius, Pilietinio ir Didžiojo Tėvynės karo istorijos knygas
- Sugalvokite dokumento pavadinimą.
- Kuo kaltinamas Stalinas? Kokių padarinių Sovietų Sąjungos politikai turėjo jo veiksmai?
- Kokių priemonių siūlo imtis Chruščiovas siekiant atkurti teisingumą?
- Kokį poveiki Lietuvai padarė Stalino vykdoma politika?
Svajodamas apie komunizmą, visuotiną sovietinių žmonių gerovę, net JAV pasivijimą ir pralenkimą, smerkdamas nepakankamai sparčiai persiimančius komunistine morale piliečius, energingasis reformatorius nepastebėjo prieš jį planuoto sąmokslo. Jį parengė partijos veikėjai, bijoję, kad visuomenės ir partinio gyvenimo laisvėjimas nesugriautų komunistinės sistemos ir nesumenkintų partinės nomenklatūros valdžios. Jiems pakako, kad buvo sunaikinta stalininė teroro sistema, negailėjusi ir įtakingiausių, labiausiai nusipelniusių partiečių.
Pašalinti Chruščiovą bandyta keletą kartų. 1957 m. dar prie Stalino iškilusių partijos veikėjų grupė, tarp kurių buvo Molotovas ir Kaganovičius, Centro komiteto plenume bandė nuversti Chruščiovą, bet tai jiems nepavyko. Chruščiovas atsilaikė. Aktyviausiems savo priešams jis skyrė menkas nuobaudas: pašalino iš partijos.
Kitas bandymas pasibaigė sėkme. 1964 m. spalio plenume Chruščiovas neteko visų turėtų postų. Bet jis nebuvo represuotas ar apkaltintas nebūtais nusikaltimais, kaip įprastais Stalino laikais. Chruščiovo sukurta žmoniškesnė politinė sistema išgelbėjo savo kūrėją. Komunistų partijos ir SSRS vadovu tapo Leonidas Brežnevas (1906-1982). Su jo vardu susijęs beveik dvidešimties metų Sovietų Sąjungos istorijos laikotarpis.
„Vadovaujant Leonidui Iljičiui Brežnevui“
Brežnevas gynė partijos viršūnės, bijojusios ir stalinizmo, ir reformų, interesus. Jam tapus partijos generaliniu sekretoriumi, buvo stengiamasi net neminėti Stalino vardo, o rašant socializmo „statybos“ istoriją nutylėti visus nusikaltimus. Visuomenės gyvenime įsivyravo stabilumas, bet kokių permainų vengimas. Komunistų partijos ir valstybės viršūnėje ilgam įsitvirtino Brežnevui artimi žmonės. Jie ištikimai tarnavo juos iškėlusiai jokių pastangų ir iniciatyvos nereikalavusiai Sistemai, kurioje net nebuvo mechanizmo, kaip juos, nuolat demonstruojančius lojalumą, pakeisti. Brežnevas ir jo bendražygiai į valdžios viršūnę pateko būdami garbaus amžiaus, bet ir po beveik dvidešimties metų visai susenę sėdėjo savo vietose. Aukščiausius postus valstybėje užėmė senukai. SSKP CK Politinio biuro, įtakingiausios partinės institucijos, narių amžiaus vidurkis 1982 m. pradžioje buvo 68 metai. Pats Brežnevas paskutiniaisiais gyvenimo ir vadovavimo šaliai metais visai pasiligojo. Specialiosios tarnybos tą kruopščiai slėpė. Visoje šalyje platinamose Politinio biuro nuotraukose „partijos ir valstybės vadovai“ atrodė labai žvaliai.
Valdant Brežnevui sąstingis apėmė visas gyvenimo sritis. Bet propagandos priemonės piešė siurrealistinį „išvystyto socializmo“ paveikslą. Šalies piliečiai dešimtis kartų per dieną televizorių ekranuose matydavo ir girdėdavo liaupses „partijai ir asmeniškai Leonidui Iljičiui Brežnevui“ už pasiektus laimėjimus, tariamai didelius derlius, primilžius, gerą produkciją, laiku pasibaigusią sėją ir nuskustas ražienas. Tikrovė nuo propagandos skyrėsi kaip diena ir naktis.
Šalies ūkis plėtojosi ekstensyviai. Pramonės produkcija dažnai buvo labai blogos kokybės, nekalbant apie technologinį atsilikimą. Žaliavos, energija, kiti resursai buvo naudojami neracionaliai. Niekas nieko netaupė, net valstybiniu mastu. Nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos pradėjo trūkti darbo jėgos. Tuo tarpu milijonai žmonių taisė kitų pagamintą broką, atliko fizinį, nemechanizuotą darbą.
Leonidas Iljičius Brežnevas (1906-1982) ir jo „lenininis” Politinis biuras.
L. Brežnevas gimė Ukrainoje darbininkų metalurgų šeimoje. Baigė Kursko žemėtvarkos ir melioracijos technikumą ir pradėjo dirbti žemės ūkyje vadovaujančiose pareigose.
1935 m. baigė Dneprodzeržinsko metalurgijos institutą ir ten dirbo inžinieriumi metalurgijos gamykloje. Buvo išrinktas miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, nuo 1938 m. Ukrainos komunistų Dnepropetrovsko srities komiteto skyriaus vedėju, kiek vėliau sekretoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais buvo politinis darbuotojas armijoje. Po karo dirbo politini vadovaujamą darbą Ukrainoje ir Moldavijoje. Nutarus įsisavinti plėšinius, buvo paskirtas Kazachijos komunistų partijos vadovu. SSKP XX suvažiavime tapo Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK nariu, 1956 m. CK sekretoriumi. 1964 m. CK plenume buvo išrinktas SSKP CK pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1966 m. jis tapo Politinio biuro nariu ir CK Generaliniu sekretoriumi. Vėliau buvo perrinktas į aukščiausias komunistų partijos ir valstybės vadovaujančias pareigas.
Žemės ūkis ir pramonė atsiliko nuo Vakarų šalių. 1980 m. kviečių derlius SSRS buvo tik 16 cnt iš ha (Lietuvoje ekonominiu požiūriu gana nepalankiais 1996 m. -26,7). Nemaža užauginto derliaus dalis supūdavo dėl sandėlių trūkumo ar blogo saugojimo, būdavo išbarstoma, išvagiama pakeliui į saugyklas arba laukuose. Metų metus sovietiniai propagandininkai aiškindavo, kad bus gaminami kokybiškesni kombainai, nebebarstysiantys grūdų iš nesandarių bunkeriu. Bet ši „problema“ taip ir liko neišspręsta iki pat režimo žlugimo. Tai paradoksalus reiškinys turint mintyje Sovietų pasiekimus kosmoso srityje. Kolūkius, kaip ir visą šalį, apraizgė biurokratinė vadovų armija, kuriai atitekdavo didelė kolūkiečių uždirbtų pajamų dalis. Žemės ūkiui, pradedant kolūkiais ir baigiant ministerijomis, vadovavo apie 3 milijonai „specialistų“.
Plėtros tempus stabdė ir objektyvios priežastys: žaliavų atsargos europinėje šalies dalyje seko, o naujų telkinių įsisavinimas Sibire ir kituose rytiniuose rajonuose brangiai kainavo. Daug lėšų buvo skiriama armijai, komunistiniams ar „draugiškiems“ režimams įvairiuose žemynuose remti, politinėms avantiūroms, karui Afganistane.
9-ojo dešimtmečio pradžioje šalis pradėjo gyventi visuotinio deficito sąlygomis; trūko visko, pradedant batais ir dešra, baigiant grūdais, naujomis technologijomis ir paprasčiausiomis automobilių bei traktorių detalėmis. Milijonus tonų grūdų Sovietų Sąjunga kasmet pirkdavo JAV ir kitose šalyse. Nepaisant deficito, prekės buvo pigios, o jų kainos nesikeisdavo dešimtmečius. Tai skatino spekuliaciją ir žmonių, užimančių aukštas pareigas prekybos sistemoje, pralobimą. Brežnevo valdymo metais partinė ir valstybinė nomenklatūra skurdžiai gyvenančios visuomenės fone pradėjo išsiskirti turtais, kuriuos užgyveno naudodamasi privilegijomis (pvz., įsigyti automobilį) arba paprasčiausiai vogdama iš valstybės.
Visuomenę vis labiau apėmė apatija, cinizmas, moralinė degradacija. Plintantis alkoholizmas tapo valstybine problema. 9-ajame dešimtmetyje šalyje užregistruota per 4 milijonus alkoholikų. Nieko nebestebino girti darbininkai ar kolūkiečiai darbo vietose. Kasdienės girtuoklystės, vagiliavimai, ypač iš valstybinių įmonių ir kolūkių, tapo įprastu reiškiniu.
Šalyje kaupėsi ekonominės ir socialinės problemos, kurios nebegalėjo būti išspręstos propagandinėmis priemonėmis. Sovietų armija beviltiškai įstrigo Afganistane. Brežnevas ir jį supantys veikėjai buvo seni ir ligoti.
1982 m. L. Brežnevas mirė. Jį pakeitė buvęs saugumo vadovas J. Andropovas, kuris labai gerai žinojo tikrąją sudėtingą ekonominę ir visuomeninę šalies padėtį. Andropovui vadovaujant buvo bandoma sugriežtinti darbo drausmę, reikliau kovoti su girtavimu ir valstybės nuosavybės grobstymu. Tai tęsėsi labai neilgai, nes Andropovas 1984 m. mirė. Jį pakeitė K. Černenka, taip pat senyvas ir ligotas žmogus, kuris 1985 m. irgi mirė Senoji Brežnevo bendražygių gvardija buvo bejėgė nuveikti ką nors reikšmingesnio.
1985 m. SSKP Generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas palyginti jaunas ir energingas Politinio biuro narys Michailas Gorbačiovas. Jis pradėjo vykdyti reformas, kurios galiausiai sugriovė socialistinę santvarką ir sužlugdė Sovietų Sąjungą.
Klausimai
- Kokiomis aplinkybėmis ir kaip į valdžią atėjo N. Chruščiovas?
- Kokie svarbiausi N. Chruščiovo valdymo bruožai?
- Apibūdinkite visuomenės raidą L. Brežnevo valdymo metais.
